Facebook Image
2017 kovo 30, Ketvirtadienis 21:59

100 kapucinų metų Arabijos pusiasalyje (2017 03 30)

2017 m. kovo 20 dieną Abu Dabyje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose,  iškilmingomis šventosiomis Mišiomis šv. Juozapo katedroje paminėtas šimtas kapucinų metų Arabijos pusiasalyje. Kartu su pietų Arabijos apaštaliniu vikaru, kapucinu vyskupu  Pauliu Hinderiu, Mišias celebravo apaštalinis nuncijus arkivysk. Francisco Padilla, kapucinų ordino vyresnysis t. Mauro Johri, Italijos Toskanos provincijos vyresnysis Valerio Mauro, virš keturiasdešimties kitų kunigų, dalyvaujant maždaug dviem tūkstančiams tikinčiųjų.

Jubiliejus suteikia progą pažvelgti į šio regiono, kuris dažniausiai, kalbant apie religiją, siejasi su islamu, krikščionių tikrovę. Istorija byloja, kad iki islamo regione buvo paplitęs žydų tikėjimas, o vėliau, nuo IV iki VI amžiaus, krikščionybė, ypač persų ir sirų misionierių dėka. 2014 metais vienas prancūzų archeologas atrado uolos sieną su įvairių laikotarpių užrašais ir rašiniais, tarp kurių nemažai kryžiaus simbolių ir krikščionių vardų. Seniausius jis datavo apie 470 metais po Kristaus. Po islamo užkariavimo ir ekspansijos, visuomenės Arabijoje ir šiaurės Afrikoje tapo ir ilgą laiką buvo beveik vien musulmoniškomis.

19 amžiaus pabaigoje susiklostė situacija, kurioje buvo nuspręsta pasiųsti misionierius į Arabijos pusiasalį, pirmiausia į dabartinį Jemeną, Adeno miestą, tuo metu kontroliuojamą britų. 1916 metais Šventasis Sostas visą sielovadą Arabijos pusiasalyje, didžiulėje teritorijoje, patikėjo kapucinų ordino Toskanos provincijai, kuri turėjo žmonių šiam darbui. Bet pirmieji misionieriai, atvykę iš Italijos, nesugebėjo adaptuotis jiems svetimose ir sunkiose sąlygose. Tada buvo sugalvota kitaip – į Adeną atsiųsti italus kapucinus iš Indijos, ten išgyvenusius daug metų, užsigrūdinusius ir pripratusius prie itin paprastų sąlygų. Per kelis dešimtmečius išsiplėtė ir sielovados geografija. Kita šalis po Jemeno, kurioje įsikūrė kapucinai, buvo Bahreinas,  po to misijos kūrėsi ir kitose šalyse. Būtent italų kapucinai iš Indijos provincijos, sulaukę vietos šeichų palankumo, pastatė pirmąsias bažnyčias ir mokyklas, rodos, dykumoje. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Toskanos provincija, dėl pašaukimų mažėjimo, nebegalėjo siųsti pakankamai misionierių, tad šiame sielovadiniame darbe pagelbėjo, iki pat šių dienų, kapucinų provincijos Indijoje, Filipinuose ir Libane.

2011 metais Tautų evangelizavimo kongregacija Arabijos apaštalinį vikariatą padalijo į du: šiaurės Arabijos, apimantį Bahreiną, Saudo Arabiją, Katarą ir Kuveitą, su vyskupo sostu Bahreine, ir pietų Arabijos, kuriam priklauso Jungtiniai Arabų Emyratai, Omaras ir Jemenas. Jo vyskupas Paul Hinder reziduoja Abu Dabio mieste.    

Šis padalijimas atspindėjo nepaprastai pasikeitusį Arabijos pusiasalio visuomenių veidą, po to, kai naftos išgavimas labai praturtino regiono valstybes ir čia atvyko daugybė migrantų. Štai keletas pavyzdžių. 2015 metų duomenimis Bahreine gyveno apie 1,3 milijono asmenų, iš kurių tik 45 procentai piliečiai, o likę darbo imigrantai. Tarp piliečių tik keletas išpažįsta krikščionybę, induizmą ar judaizmą, visi likę yra musulmonai šiitai arba sunitai. Tuo tarpu imigrantų religinė įvairovė didelė. Spėjama, kad krikščionių skaičius viršija aštuonis procentus bendroje, piliečių ir migrantų, populiacijoje.  Panašus procentas, gal ir didesnis, krikščionių yra tarp Jungtiniuose Arabų  Emyratuose gyvenančių žmonių, maždaug devynių milijonų.

Kuveite piliečiai sudaro apie trečdalį, o migrantai apie du trečdalius gyventojų, apie keturis milijonus. Krikščionių skaičius siekia 750 000, kiek mažiau nei 20 procentų bendros populiacijos. Katare piliečiai sudaro vos 10,5 procento iš 2,2 milijono gyventojų, kiti yra imigrantai. Krikščionys, daugiausia katalikai, sudaro apie 23 procentus. Visose šiose šalyse, nors ir su įvairiais apribojimais, jie gali praktikuoti savo tikėjimą. Tai vadinamoji „kulto laisvė“, tačiau pilna religijos laisvė, apimanti laisvę pasirinkti įsitikinimus, yra draudžiama, nors tiksliau – vienpusė: galima atsiverti į islamą, bet ne iš islamo.

 Situacija kitokia skaitlingiausiose šalyse, Jemene ir Saudo Arabijoje, kur didžioji piliečių dalis yra musulmonai. Po pastarųjų metų pilietinių susirėmimų ir džihadistinės ideologijos plitimo, dėl realaus pavojaus gyvybei Jemeną paliko beveik visi krikščionys. Tuo tarpu Saudo Arabija, nors joje yra virš milijono krikščionių imigrantų, garsėja savo religijos laisvės nebuvimu ir kitos nei islamas religijos viešo praktikavimo visišku uždraudimu.

Ten, kur leidžiama kulto laisvė, kunigai, katechetai ir pasauliečiai savanoriai darbo turi: vyskupas Paul Hinder kapucinų šimto metų Arabijos pusiasalyje jubiliejaus proga Šventojo Sosto dienraščiui „l’Osservatore Romano“ pasakojo, kad virš 30 000 vaikų lanko katechezę, veikia daugybė ir aktyvių maldos grupių. Katalikiškose mokyklose, kurios turi puikią reputaciją, mokinasi virš 21 000 vaikų, iš kurių katalikai sudaro tik ketvirtadalį. Sunkumų kelia tai, kad vietiniai įstatymai migrantams neleidžia tapti piliečiais: po trumpesnio ar ilgesnio laiko jie turės išvykti. Tad sunku organizuoti stabilią parapijų veiklą. Tačiau poreikis – dvasininkų ir patalpų – pastaraisiais metais tik augo.

Kitas sunkumas – katalikai atvyksta iš įvairiausių šalių, nuo Portugalijos iki Indijos, kalba skirtingomis kalbomis, meldžiasi skirtingomis apeigomis. Nėra paprasta iš šio margumyno kurti vieną, o ne kelias paraleliai egzistuojančias bendruomenes.  

(Vatikano radijas)

Skaityti 138 kartai