Facebook Image
Teksto dydis
Antradienis, 11 Gruodis 2018 20:53

Alžyro kankinys: „Ačiū ir tau, paskutinės minutės broli“ (2018 12 11)

Naujieji palaimintieji, priklausę aštuonioms vienuolinėms kongregacijoms, buvo nužudyti ekstremistų iš neapykantos tikėjimui 1994–1996 metais. Tačiau tuo laikotarpiu žuvo ir dešimtys tūkstančių kitų nekaltųjų, musulmonų. Dešimtis metų tarp jų praleidę vienuoliai, dvasininkai, misionieriai nepaliko krašto sunkiu metu.

„Šiandien ir mes, kontempliuodami naujuosius palaimintuosius, esame kviečiami džiūgauti ir švęsti, nes matome juose suspindint amžinojo vieno ir trejybinio Dievo šventumo slėpinį, (...) kurį šie mūsų kankiniai paliudijo iki kraujo praliejimo. Juos atsimename, kaip ištikimus Kristaus mokinius, kurie mėgo neturtą, buvo jautrūs kančiai, meilūs apleistiems, neabejingi brolių nerimui ir nelaimėms. Šie herojiški Jėzaus meilės liudytojai pasiekė pačią žmogaus ribų šaknį: pažeminimą, verksmą ir persekiojimą“, – kalbėjo kardinolas Angelo Becciu devyniolikos Alžyro kankinių, palaimintojo arkivyskupo Petro Claverie ir aštuoniolikos jo draugų kankinystėje, beatifikacijos apeigose Alžyre, Orano mieste, gruodžio 8 dieną. Tai istorinis įvykis ne vien nedidelei Alžyro katalikų bendruomenei, bet ir tuo požiūriu, kad tai pirmoji beatifikacija musulmonų daugumos krašte.

Beatifikacijos išvakarėse Orane surengtas jaudinantis maldos ir liudijimo vakaras, kuriame dalyvavo per keturis šimtus dalyvių, tarp jų – palaimintųjų kankinių šeimų nariai, draugai, broliai ar seserys toje pat vienuolinėje kongregacijoje. Tarp liudijusių buvo ir tie, kuriems tinka evangelisto Mato žodžiai „vienas bus paimtas, o kitas paliktas“ (Mt 24, 40): vienuolė, kuri buvo pašauta su kita seserimi. Pastaroji mirė, o ji išgyveno. Ar senelis cistersas iš Tibhirine vienuolyno: ekstremistai išsivedė ir nužudė septynis brolius, o jo nepastebėjo.

Kaip pasakoja šios beatifikacijos bylos postulatorius, tėvas trapistas Thomas Georgeon, asmeninis dvasingumas iš tiesų buvo misijos musulmonų daugumos krašte pagrindas: savo mintimis, savo elgesiu augti Kristuje taip, kad aplinkiniai be žodžių pajustų Jo šviesą ir šilumą. Dauguma būsimų kankinių labai susidraugavo su vietos žmonėmis, iš tiesų persiėmė jų džiaugsmais, jų rūpesčiais. Kai prasidėjo karas, jie galėjo išvykti, tačiau atsakė Tibhirine vienuolių žodžiais, jog negali palikti savo draugų tuo metu, kai jiems sunkiausia. Kaip tik tada, kai draugystė tampa svarbiausia.

„Esame čia dėl nukryžiuoto Mesijo. Ne dėl kitos priežasties ar asmens. Neturime apginti jokių interesų ar išlaikyti jokios įtakos. Mūsų nemotyvuoja mazochistinis ar savižudiškas iškrypimas. Neturime jokios galios, tačiau esame čia, tarsi prie sergančio brolio galvos, tyloje spausdami jo ranką, nušluostydami jo kaktą. Dėl Jėzaus, nes tai Jis čia kenčia šį nei vieno neaplenkiantį smurtą, (Jis) iš naujo nukryžiuojamas tūkstančių nekaltųjų kūnuose. Dovanoti savo gyvenimą. To prašoma ne vien iš kankinių. Mes esame pakviesti tapti meilės dovanos, savo gyvenimo dovanos liudytojais kankiniais“, – cituoja palaimintąjį Petrą Claverie jo bylos postulatorius.

Galima pasakyti, kad šiuolaikine krikščioniškąją klasika tapo ir t. Kristiano de Chergé, septynių nužudytų Tibhirine vienuolių trapistų vyresniojo, dvasinis testamentas. Tai trumpas, vos puslapio tekstas, išraiškingai perteikiantis tiek grėsmę, tiek įvairius jausmus jos akivaizdoje, tiek krikščionišką drąsą.

„Jei vieną dieną (ir ši diena gali būti šiandien) tapčiau auka terorizmo, kuris, rodos, taikosi į visus Alžyre gyvenančius užsieniečius, norėčiau, kad mano bendruomenė, mano bažnyčia, mano šeima atmintų, jog mano gyvenimas buvo dovanotas Dievui ir šiam kraštui. Kad priimtų, jog toks brutalus iškeliavimas gali būti su vienintelio gyvenimo Šeimininko žinia. Kad mokėtų šią mirtį susieti su daugybę kitų, vienodai smurtingų ir nuskendusių anonimiškumo abejingume. Mano gyvenimas neturi daugiau vertės už kitą gyvenimą. Neturi ir mažiau. Kiekvienu atveju jis nebeturi vaikystės nekaltumo. Gyvenau pakankamai, kad žinočiau, jog ir aš esu bendrininkas blogio, kuris, rodos, pasaulyje ima viršų ir kuris man pačiam gali aklai smogti. Atėjus tam metui, norėčiau išlaikyti sugebėjimą paprašyti Dievo ir savo brolių žmonių atleidimo, tuo pat metu iš visos širdies atleisti tam, kuris man smogtų. Negeidžiu tokios mirties. Man atrodo svarbu tai pabrėžti. Nes negalėčiau džiaugtis dėl to, kad ši tauta, kurią myliu, būtų apkaltinta mano nužudymu“.

Užbaigdamas savo laišką padėka už visą gyvenimą, už visą džiaugsmą patirtą tiek Bažnyčioje, tiek gyvenant tarp musulmonų, t. Kristianas de Chergé priduria: „(Ačiū) ir tau, paskutinės minutės drauge, kuris nežinojai, ką darai. Dėkoju ir tau ir tariu: „su Dievu“. Tegu mums, tau ir man, palaimintiems plėšikams, būna duota susitikti rojuje, jei taip patiktų Dievui, mūsų tėvui. Amen.”

(RK / Vatican News)

Skaityti 62 kartai