Facebook Image
Teksto dydis
Šeštadienis, 03 Lapkritis 2018 18:59

Nauja palaimintoji: savo pačios bendruomenės atstumta vyresnioji (2018 11 03)

Šeštadienį, 2018 m. lapkričio 3 d., Romoje palaimintąja paskelbta motina Clelia Merloni (1861 - 1930), Šventosios Jėzaus Širdies apaštalių kongregacijos steigėja. Apeigoms Laterano bazilikoje vadovavo kardinolas Angelo Becciu, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.


Daug vienuolijų steigėjų, vyrų ir moterų, yra paskelbti palaimintaisiais ir šventaisiais, savo šventumo kelią nuėję kartu su jų charizma susižavėjusiais broliais ar seserimis, mirę jų apsuptyje, meilioje pagarboje. Motinos Merloni gyvenimo kelias kitoks: savo šventumą ji ištyrino atmesta savo pačios bendruomenės.

Po kelių bandymų atrasti savo pašaukimą jau egzistavusiose kongregacijose, 1894 metais Clelia ir dvi draugės įsteigė Jėzaus Širdies apaštalių draugiją, savo gyvenimą suvokdamos kaip  meilės Jėzaus Širdyje skleidimą pasaulyje. 1895 metais Clelia gavo nemenką palikimą iš savo tėvo, kurį skyrė bendruomenės reikalams. Naująją bendruomenę lydėjo daug palaiminimų: atsirado dar keliolika seserų, kurios ėmėsi daug darbų.

Tačiau netrukus prasidėjo sunkumai: kunigas, kuriam buvo patikėtas bendruomenės turto ir sąskaitų tvarkymas, viską iššvaistė ir su likučiu pabėgo į Prancūziją. Motina Clelia visą atsakomybę prisiėmė sau, tapdama apkalbų ir teisminių procesų objektu. Tarsi to būtų negana, bendruomenė pasidalijo į dvi dalis, nesutardama dėl gyvenimo ir dvasingumo krypties. Po kelerių metų iš Motinos Clelios buvo atimtos vyresniosios pareigos, ji pati nušalinta nuo beveik visų reikalų. Praėjus kiek laiko vėl pripažinta vyresniąja ir po kelių metų vėl nušalinta, šį kartą ir geografine prasme. Nuo 1916 iki 1928 ji gyveno tai vienur, tai kitur: be savo bendruomenės, visų pamiršta, tačiau neapleidusi maldos gyvenimo. Likus dviem metams iki mirties ji gavo leidimą atvykti į Romą ir įsikurti kukliame kambaryje netoli savo bendruomenės seserų, gyvendama tokį pat diskretų gyvenimą.

Pasak kardinolo Becciu, gilus ir nuoširdus atleidimas visiems, iš kurių sulaukė apkalbų, piktų pastabų, nepasitikėjimo, taip pat ir iš tų, kurie, rodos, buvo artimiausi bendražygiai, buvo Motinos Clelia šventumo bruožas, išugdytas ilga ir ištverminga malda, viską sudedant prie Kryžiaus. Ji buvo iš tiesų nepaliaujamos maldos moteris ir ją pažinę gyvenimo pabaigoje galėjo patvirtinti, kad joje nebuvo nei lašo nuoskaudų, tik šviesa. Pasak kardinolo, ji parodė, kad galutinis krikščioniško autoriteto pagrindas nėra valdymas, tačiau dovana ir meilė. Kitas palaimintosios šventumo bruožas buvo nuolatinė meilės Dievui transformacija į meilę artimui. Nepaisant savo pačios sunkumų, visada išliko atidi ir meili vargšams, stokojantiems. Jei ką jai buvo sunku ištverti, tai savo pačios negalėjimą padėti paprašiusiam pagalbos.

(RK / Vatican News)

Skaityti 28 kartai