Facebook Image
Teksto dydis
Penktadienis, 15 Kovas 2019 18:09

Pirmasis gavėnios pamokslas Vatikane. „Palaiminti tyraširdžiai“ (2019 03 15)

Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. Vatikano rūmų Redemptoris Mater koplyčioje penktadienio rytą pradėjo tradicinį gavėnios pamokslų ciklą. Pirmojo pamokslo klausytojų buvo kiek mažiau, nes popiežius Pranciškus ir Kurijos dikasterijų vadovai dar dalyvavo nuo sekmadienio vykusiose rekolekcijose.


Pirmojo pamokslo tema – širdies tyrumas, kuris yra tikro, nuoširdaus  santykio su Dievu sąlyga. „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8), – sako Jėzus viename savo palaiminimų. Biblijoje, o ir mūsų kasdienėje kalboje terminas „tyrumas“ turi daug įvairių reikšmių ir atspalvių. Evangelija ypatingai pabrėžia dvi šio termino prasmes: tyrą elgesį, kurio priešingybė yra palaidumas, ir tyras intencijas, kurių priešingybė yra veidmainystė.

Moralės srityje žodį „tyrumas“ vartojame kalbėdami apie tokias lytinio gyvenimo sferos elgsenas, kurios neprieštarauja Kūrėjo valiai ir atitinka prigimtinę lytiškumo paskirtį. Kas nusideda netyrumo nuodėme, tas negali matyti Dievo veido.

Šia proga vis dėlto norėčiau kalbėti ne apie papročių tyrumą, bet apie antrąją žodžių „palaiminti tyraširdžiai“ prasmę – apie tyras ir nuoširdžias intencijas, kurių priešingybė yra veidmainystė, sakė tėvas Cantalamessa, pridurdamas, kad šis aspektas labai svarbus dabartiniu gavėnios liturginiu metu.

Stebina, sakė pamokslininkas, kad veidmainystės nuodėmė – viena griežčiausiai Evangelijose Jėzaus smerkiamų nuodėmių – dažniausiai nutylima tradicinėse sąžinės patikros formulėse. Bet juk slėpti veidmainystę – tai pati didžiausia veidmainystės forma; slėpti ją nuo kitų žmonių ir nuo savęs, nes nuo Dievo mes nieko negalime nuslėpti.

Pamokslininkas priminė, kad terminas „veidmainystė“ paimtas iš antikos teatro žodyno. Scenoje vaidinantis aktorius kalba užsidėjęs kaukę. Scenoje matome ne tikrą asmenį, bet aktoriaus vaidinamą personažą. Termino kilmė padeda suprasti ir jo prasmę. Veidmainiauti – tai vaidinti publikai, dėvėti kaukę, atrodyti kitokiais, negu iš tiesų esame.

Pasak tėvo Cantalamessa, ši tendencija smarkiai išaugo mūsų laikų kultūroje, užvaldytoje vaizdų. Vaizdais remiasi kinas, televizija, internetas. Dekartas sakė: „Cogito ergo sum“ – „Mąstau vadinasi esu“. Šiandien šią maksimą keičia kita: atrodau, rodausi – reiškia esu. Kai veidmainystė tampa chroniška, ji pastumia žmogų – šeimoje arba pašvęstajame gyvenime – į „dvigubą gyvenimą“: vieną viešą, skirtą kitiems matyti, kitą paslėptą; vieną dieninį, kitą naktinį.

Kodėl veidmainystė yra blogis Dievo akyse? Atsakymas aiškus: veidmainystė yra melas. Ji yra tiesos slėpimas. Veidmainys menkina Dievą, nustumia Jį į antrąjį planą. O tai reiškia, kad veidmainystė – tai ir tikėjimo stoka. Veidmainystė – tai stabmeldystė, iškelianti kūrinį aukščiau Kūrėjo.

Jėzus griežtai smerkia veidmainius: „Jie jau atsiėmė užmokestį“ (Mt 6, 2). Dievo Žodis ne tik smerkia šią nuodėmę, bet kviečia mus puoselėti jai priešingą dorybę – paprastumą. „Dalyk išmaldą slaptoje, melskis slaptoje, pasninkauk slaptoje ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (plg. Mt 6, 2–18).

Paprastumas, pasak popiežiaus pamokslininko, yra vienas sunkiausiai pasiekiamų ir vienas gražiausių dalykų žmogaus dvasinėje kelionėje. Patikimiausias būdas jo siekti – atsiminti, kad Dievas visą laiką mus mato tokius, kokie esame. To suvokimas neturi mūsų nei trikdyti, nei kurstyti mumyse gėdos jausmo, bet priešingai – turi mumyse žadinti džiaugsmą, kad turime mylintį Tėvą, kuris mums linki gero.

„Stebėk mus, Viešpatie, žiūrėk, kad neitume melo keliu, vesk mus per gavėnią paprastumo ir skaidrumo keliu“, – malda pirmąjį gavėnios pamokslą baigė t. Raniero Cantalamessa.

(JM / VaticanNews)

Skaityti 56 kartai