Facebook Image
Teksto dydis
Ketvirtadienis, 18 Sausio 2018 12:49

Popiežius kunigams ir vienuoliams: Ne skųstis, kad viskas blogai, bet skelbti gerąją naujieną (2018 01 18)

Antradienio, 2018 m. sausio 16 d., pavakare popiežius Pranciškus Santjago katedroje susitiko su kunigais ir vienuoliais, atstovaujančiais visai Čilės kunigijai ir pašvęstiesiems; susitikime dalyvavo ir kelios dešimtys seminaristų. Apie kunigo ir vienuolio pašaukimą popiežius kalbėjo pasiremdamas apaštalo Petro pavyzdžiu – jo jausmais po Kristaus mirties ir prisikėlimo. Apie tai kalbama susitikimo pradžioje perskaitytame Evangelijos pagal Joną paskutiniame skyriuje – po Jėzaus nukryžiavimo apaštalų bendruomenė išsisklaido, tačiau sutikę su Prisikėlusiuoju prie Genezareto ežero jie atsigauna. Šiame pasakojime matome Petrą, kuris iš pradžių yra prislėgtas, o su juo palūžusi ir visa bendruomenė, paskui matome Petrą, kuriam buvo atleista ir galiausiai matome Petrą, kuris yra atsimainęs, pasiryžęs tęsti Jėzaus jam skirtą misiją.

Palūžusi bendruomenė

Po Jėzaus nukryžiavimo mokiniai išsislapstė, o galiausiai kai kurie iš jų sugrįžo prie savo ankstesnių užsiėmimų – jie gi buvo žvejai. Visi pasimetę ir nusivylę. O labiausiai nuliūdęs Petras, kurį slegia ir išsigynimo, išdavystės našta. Pasak popiežiaus, kažkas panašaus kartais slegia ir mūsų bendruomenes – į mūsų pasiaukojimą ir sunkų darbą atsakoma abejingumu ir to ką darome kritika, o tai savo ruožtu ir mums patiems kelia abejones, baimę ir nepasitikėjimą. Reikia pridurti ir kitą svarbų aspektą – mūsų visuomenės keičiasi. Šiandieninė Čilė labai skiriasi nuo tos, kurią pažinau jaunystėje, studijų metais, - sakė Pranciškus. Atsiranda naujos kultūros formos, kurios netelpa įprastuose rėmuose. Turime prisipažinti, kad kartais nežinome kaip elgtis šiose naujose situacijose. Kartais imame svajoti „Egipto svogūnus“, užmiršdami, kad pažadėtoji žemė yra prieš mus, o ne už mūsų. Mums suteiktas pažadas yra ne praeityje, bet ateityje. Jei užsidarome savyje ir izoliuojamės, mūsų išsakoma pozicija yra ne kas kita kaip gražūs monologai. Pasiduodame pagundai tik skųstis, kad viskas eina blogyn, užmiršdami, kad mūsų pareiga skelbti gerąją naujieną. Patinka mums ar ne, - sakė popiežius, - tačiau mes turime vykdyti savo pašaukimą tokiame pasaulyje koks jis yra – tokioje asmeninėje, bendruomeninėje ir socialinėje tikrovėje.

Bendruomenė, kuriai atleista

Papusryčiavęs kartu su mokiniais prie Genezareto ežero, prisikėlęs Jėzus klausia Petrą: Ar mane myli? Jėzaus žodžiuose nėra jokio priekaišto ar pasmerkimo. Jėzus nieko kito nenori, o tik, kad Petras būtų išgelbėtas, kad nebūtų užsidaręs savo nuodėmėje. Jėzus nori, kad nežiūrėtume kaip į priešus į visus, kas su mumis nesutinka. Jėzus nori, kad mūsų neglumintų prieštaravimai ir kritika. Jėzus nori, kad neslėgtų liūdesys ir bloga nuotaika. Kas tą akimirką sustiprino Petrą? Kas palaiko mus kaip apaštalus? Tik viena – Jėzaus gailestingumas. Mes nesame geresni už kitus, - sakė popiežius Čilės kunigams ir vienuoliams. Mes turime gerai suprasti, jos esame žmonės, kuriems buvo atleista. Ir tai yra mūsų džiaugsmo šaltinis. Esame pašvęstieji ir Dievo tautos ganytojai pašaukti sekti sužeisto, mirusio ir prisikėlusio Jėzaus stiliumi. Kartu su Jėzaus žaizdomis prisikėlė iš numirusių ir mūsų žaizdos. Dievo tauta nelaukia, kad kunigai ir vienuliai būtų super herojai, bet laukia iš mūsų gailestingumo, ištiestos rankos, kad padėtume vaduotis iš sielą nuodijančio nusivylimo.

Atsimainiusi bendruomenė

Jėzaus gailestingumas perkeitė Petrą. Nusivylęs nusidėjėlis tapo uoliu apaštalu. Jo asmenyje įvyko atsimainymas. Toks pat atsimainymas turi vykti ir mūsų bendruomenėse. Neturime būti nusivylusiųjų ir prislėgtųjų bendruomenė, bet turime būti atsimainiusi bendruomenė, tiesianti rankas šalia mūsų esantiems prislėgtiesiems ir nusivylusiems. Tačiau, - pabrėžė popiežius, - tarnavimas vargstantiesiems neturi būti suprantamas tik kaip labdara ar paternalistinis santykius su nesavarankišku žmogumi. Mes turime ne tik pavalgydinti alkstantį, aprengti nuogą, slaugyti ligonį, bet pripažinti, kad vargstantysis savo žmogiškuoju orumu prilygsta mums, kad jis turi teisę kartu su mumis sėstis prie stalo. Tai yra ženklas, kad Dievo Karalystė yra tarp mūsų. Tai yra ženklas, kad Bažnyčia, kurią sužeidė nuodėmė, sulaukusi Viešpaties gailestingumo atsivertė ir vykdo pranašišką misiją.

Kalbą kunigams ir vienuoliams popiežius Pranciškus baigė prieš kelis dešimtmečius Santjago arkivyskupijai vadovavusio kardinolo Raúlio Silva Henríquezo žodžiais: „Bažnyčia, kurią aš myliu, tai Šventa kiekvienos dienos Bažnyčia... tavo, mano, šventa kiekvienos dienos Bažnyčia“.

(Vatikano radijas)

Skaityti 320 kartai

Medija