Facebook Image
Pirmadienis, 02 spalio 2017 20:55

Popiežius priėmė Mažąsias Jėzaus seseris (2017 10 02)

Viena iš nepaprastų 20 amžiaus pirmos pusės figūrų buvo Šarlis de Fuko (Charles de Faucault), prancūzas vienuolis, apsigyvenęs tarp musulmonų, labai kukliomis, neturtingomis sąlygomis, tačiau norėjęs pačiu savo gyvenimo būdu ir artimo meile įkūnyti savo tikėjimą. 2005 metais jis pripažintas palaimintuoju.

Keletą metų po jo mirties 1916-aisiais, jauna mergina, vardu Magdalena, tuo metu 23 metų, aptiko Šarlio de Fuko biografiją ir buvo jos smarkiai sukrėsta, tuo pat metu įgydama ir troškimą pasišvęsti naujai gyvenimo krypčiai. Tačiau motinos sveikatos būklė, reikalaujanti priežiūros, svajonei tuoj pat išsipildyti neleido. Tačiau kai 1936 metais, kai dėl jos pačios sveikatos būklės gydytojas rekomendavo išvykti ten, kur sausas oras, į šiaurės Afriką, Magdalena tai priėmė kaip Apvaizdos ženklą. Ji išvyko į Alžyrą ir ten, skurdžiame musulmonų kaimelyje, pradėjo gyvenimą pagal Šarlio de Fuko dvasią. 1939 metais su keliomis bendražygėmis ji įsteigė pirmąją Mažųjų Jėzaus seserų bendruomenę ir liko su ja iki 1989 metų, iki savo mirties. Per tą laiką seserų skaičius smarkiai išaugo, o jų bendruomenės gyvena visame pasaulyje, tarp skurdžiausių.

2017 m. spalio 2-ąją popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė per penkias dešimtis Mažųjų Jėzaus seserų, kurios šiomis dienomis atvyko į Romą dalyvauti savo kongregacijos generalinėje kapituloje, kasmetiniame susitikime, kuriame sprendžiami svarbiausi visos bendruomenės reikalai. Ir tai, pasak popiežiaus Pranciškaus, turi reikšti ne vien praktinę problemų analizę, bet ir dvasinę patirtį, sugrįžtant prie pašaukimo versmės.

Pranciškus priminė vienuolijos steigėjos, sesers Magdalenos mistinę patirtį, kai ji labai giliai suvokė tai, kad visagalis visatos Kūrėjas iš meilės pasiryžo tapti mažu kūdikiu, dovanojamu kiekvienam iš mūsų.

Ir šiandien, - kalbėjo Pranciškus, - po beveik aštuoniasdešimties metų nuo vienuolijos įkūrimo, daugiau nei tūkstantis Mažųjų seserų yra pasklidusios visame pasaulyje. Jos gyvena žmogiškai sunkiose situacijose, su mažiausiais ir skurdžiausiais. Ne tam, kad gydytų, ugdytų, katechizuotų, nors visus šiuos dalykus daro puikiai. Yra ten tam, kad mylėtų, būtų su mažiausiais taip, kaip Jėzus, skelbdamos Evangeliją per paprastą darbo, buvimo kartu, draugystės ir svetingumo gyvenimą. Yra svarbu, gyvybiškai svarbu jums nuolatos sugrįžti prie pradinės Dievo artumo patirties, Dievo, kuris, romus ir nuolankus, dovanoja save, kad mus išgelbėtų ir pripildytų meile.

Šventasis Tėvas priminė alegorinį pasakojimą: ąžuolas paprašė migdolo medžio: „papasakok, kas tai yra Dievas?“ O migdolas pražydo. „Žydėti Dievo meilės veiksmais“, to Bažnyčia prašo iš seserų.

Nebijokite eiti pirmyn, - tęsė popiežius, - nešdamos savo širdyje mažąjį Kūdikėlį Jėzų į visas tas vietas, kuriose yra mūsų pasaulio mažiausieji. Likite laisvos nuo ryšių su vietomis ir darbais, laisvos mylėti tuos, kuriuos sutinkate, visur kur veda Dvasia.

Šiame kelyje, pasak jo, netrūks išbandymų ir sunkumų, vienatvės, nuovargio, atsižadėjimų. Tačiau taip pat ir tikro džiaugsmo. „Mažoji sesuo Magdalena, sekdama paskui vargingąjį Jėzų tarp vargšų, atrado tikrą džiaugsmą, kuriuo ji pasidalijo su visais, pirmiausia su savo seserimis. Paprastumas ir džiaugsmas yra pašvęstojo gyvenimo dalis, ypač tokio, kaip jūsų. Kūdikėlis Jėzus iš Nazareto buvo džiugus“, pažymėjo popiežius.

(Vatikano radijas) 

Skaityti 86 kartai

Medija