Facebook Image
Šeštadienis, 29 liepos 2017 23:00

Prieš ketverius metus Sirijoje dingo t. Paolo Dall’Oglio SJ (2017 07 28)

2013 metų liepos 28 dienos vakare arba naktį į 29-ąją, Sirijoje buvo pagrobtas italas jėzuitas Paolo Dall’Oglio SJ ir nuo to laiko apie jį nėra patikimų žinių. Šiomis dienomis Bažnyčia Italijoje, jėzuito draugai ar jo idealų šalininkai įvairiais renginiais mini šias liūdnas metines ir primena apie patį pagrobtąjį.

Jo gyvenimo trajektorija gana neįprasta. Įstojęs į Jėzaus Draugiją 1975 metais, 23 metų amžiaus, Paolo Dall’Oglio formaciją užbaigė Libane. 1982 metais Sirijoje aptiko labai seno vienuolyno sienas ir kai dar po poros metų buvo įšventintas kunigu, galėjo pradėti įgyvendinti savo viziją: atkurti šį vienuolyną, įsteigti bendruomenę su specialia ekumenine ir tarpreliginio dialogo misija. Kaip liudija Dall’Oglio bendražygiai, nuo pat pradžių jis turėjo nepaprastą aistrą ir susidomėjimą islamiškuoju pasauliu, nuo pat pradžių matė savo gyvenimą šioje terpėje ir tam nuosekliai ruošėsi islamo ir arabų kalbos studijomis. Jis pasirinko būti įšventintu pagal sirų-katalikų apeigas, o ši liturginė tradicija išsiskiria tuo, kad naudoja tiek senąją sirų ar aramėjų kalbą, siekiančią Jėzaus laikus, tiek arabų kalbą.

1982 metais jėzuitas ieškojo geros vietos dvasinėms pratyboms ir vartydamas seną, dar prieš karą leistą kelionės vadovą atrodo senovinio Mar Musa (šv. Mozės) vienuolyno aprašymą. Nuvykęs ten savo nuostabai, be apgriuvusių sienų, atrado puikią XI amžiaus freską, vaizduojančią Paskutinį Teismą. Liko ten keletą dienų, per kurias įvyko įvairių susitikimų: tiek su pro šalį ėjusiais musulmonais medžiotojais, tiek su vietiniais krikščionimis, pakilusiais iki uolingoje vietovėje esančio vienuolyno nedidelėn piligrimystėn. Tomis dienomis ir subrendo pajauta, kad jo gyvenimas turi susisieti su šia vieta, kad čia jis turi kažką padaryti.

Kaip galima įsivaizduoti, Paolo Dall’Oglio vizija iš pradžių kitiems pasirodė keista, o dažnai ir įtartina: tiek vietinei valdžiai, tiek vietos musulmonams ir krikščionims, tiek konfratrams, kurie jam neuždraudė ieškoti savo kelio, bet taip pat laikėsi atsargaus nuotolio  – tokia padėtis tęsėsi ne vienerius metus, atidžiai stebint vaisius. Tačiau 1991 metais greta vienuolyno iš tiesų įsikūrė Paolo Dall’Oglio vadovaujama nedidelė bendruomenė, turinti vyrų ir moterų atšakas, sudaryta iš įvairių bažnytinių tradicijų krikščionių. Savo gyvenimą ji tvarkė pagal trigubą principą: pirma, malda ir kasdienė liturgija arabų kalba. Antra, rankų darbas: nuo ožkų priežiūros ir sūrio gamybos iki freskų restauravimo. Trečia, svetingumas visiems, o musulmonų daugumos krašte tai dažniausiai buvo musulmonai.

Tokiu būdu per keliolika metų Paolo Dall’Oglio bendruomenė išvystė unikalią ekumeninio ir tarpreliginio sugyvenimo patirtį, sukūrė krikščioniško ir vienuolinio gyvenimo būdą, į kurį buvo integruota daug islamiškos kultūros elementų. 2002 – 2006 metais tiek sirų katalikų Bažnyčia Sirijoje, tiek Šventojo Sosto institucijos, su deramais pataisymais, patvirtino naujosios bendruomenės gyvenimo regulą ir kitas taisykles. Jų siekis buvo tikras krikščioniškas gyvenimas ir toks sugyvenimas su musulmonais, kurio nebūtų galima susiaurinti nei iki kaukių užsidėjimo, nei iki daugumos apsuptos mažumos išgyvenimo strategijos. Vienuolynas ir jo bendruomenė iš tiesų tapo svarbiu religiniu gyvenimo centru: per metus jį aplankydavo tūkstančiai žmonių, o nakvynei kartais likdavo ir virš šimto.  

Tačiau kruvini kariniai konfliktai, kurie pirmiausia Irake, o nuo 2011 metų ir Sirijoje sudraskė milijonų žmonių likimą, neaplenkė Mar Musa bendruomenės. Ji liko vienuolyne iki kol galėjo, visais turimais kanalais rinko ir teikė humanitarinę pagalbą, bet galiausiai turėjo pasitraukti. Paolo Dall’Oglio asmeniškai atsidūrė tarp kūjo ir priekalo, daug buvo tokių, kuriems jis kliudė: tiek islamiškajam fundamentalizmui, be savęs paties negalinčiam pakęsti nieko kito, tiek prezidento al Assado režimui, prieš kurio vykdomas represijas jėzuitas taip pat negalėjo užsimerkti. Jam buvo liepta išvykti. Tačiau po trumpo laiko Italijoje Paolo Dall‘Oglio vėl sugrįžo į kraštą, su kuriuo buvo pernelyg giliai susijęs. Savo draugams jis pasakė, kad kenčia aštrų fizinį skausmą, regėdamas kas vyksta mylimame krašte.  Į Siriją jis nugabeno paramos ir savo paskutinėje misijoje vyko į islamistų štabą, deryboms dėl belaisvių. Rizika buvo didelė ir jėzuitas buvo nurodęs, kad jei per tris dienas negrįžtų ar nesusiektų, tai reikštų nelaimę. Paskutinės žinios apie t. Paolo Dall’Oglio siekia liepos 28 dienos vakarą.

Per pastaruosius ketverius metus netrūko įvairių gandų: atsirado keli žmonės, teigę, kad jį matė gyvą tai vienur, tai kitur, laikomą kaip vertingą belaisvį. Bet lygiai taip pat keletas, kurie tvirtino, kad jėzuitas jau žuvęs: pasak vienų, nuo ekstremisto, pasak kitų, nuo prezidento al Assado agento kulkos, tuoj pat po pagrobimo, ar po ilgų kalinimo mėnesių. Tačiau kol nėra tvirtų jo mirties įrodymų, t. Paolo Dall’Oglio šeima, konfratrai jėzuitai, likę Mar Musa bendruomenės nariai, draugai ir bendraminčiai sako nepraradę vilties jį apkabinti.

(Vatikano radijas)

Skaityti 118 kartai