Facebook Image
Antradienis, balandžio 24, 2018
Sekmadienis, 15 balandžio 2018 17:37

Seniausi pasaulyje krikščionių vienuolynai (2018 04 15)

Katalikų pašvęstojo gyvenimo istorija siekia ankstyviausius laikus po Jėzaus Kristaus mirties. Iš pradžių daug pavienių vyrų ir moterų  sekė Jėzaus pavyzdžiu ir gyveno atsiskyrę kaip eremitai dykynėse, pašvęsdami savo gyvenimą maldai.

Pirmieji įrašai yra apie eremitą Šv. Paulių iš Tėbų, kuris gimė 227 m. Egipte. Iš pradžių jis pasitraukė į dykumą, kad išvengtų persekiojimų, bet vėliau joje pasiliko, nes jautė, kad ten priartėjo prie Dievo. Jo pavyzdys įkvėpė šv. Antaną Didįjį priimti panašią atsiskyrusio maldininko gyvenimo dykumoje formą apie 270 m.

Šv. Antanas visuotinai laikomas „Monastinio gyvenimo tėvu”, ar net „Visų vienuolių tėvu“, nes jo pavyzdys patraukė daug sekėjų, apsigyvenusių  netoli jo, kurie mokėsi iš jo šventumo kelio. Tačiau jis neįkūrė jokio „oficialaus“ vienuolyno, nes jo bendruomenė būrėsi aplink jį kurdami savo „celes“ – pasinaudodami netoliese buvusiais urvais ar mažomis pašiūrėmis.

Manoma, kad vienuolyną įsteigė keli jo sekėjai jo palaidojimo vietoje 4 amžiuje.

Šiandien šis vienuolynas, nutolęs nuo Kairo apie 300 km pietryčių pusėn, žinomas kaip Šv. Antano vienuolynas. Iš pradžių buvęs kaip eremitų grupė gyvenanti netolimu atstumu vienas nuo kito, vėliau vienuolynas formalizavosi ir išaugo į bendruomenę.

Vienas artimiausių šv. Antano mokinių šv. Makarijus taip pat įkūrė vienuolyną Egipto dykumoje, kuris veikia šiandien – tai Šv. Makarijaus vienuolynas Sketyje.

Makarijus gyveno apie 300-391 m. Jį stipriai  paveikė šv. Antano troškimas pašvęsti savo gyvenimą maldai. Jo šventumo pavyzdys patraukė daugelį, tad Makarijus surinko sekėjus, kurie gyveno „eremitinį“ ar pusiau eremitinį vienuolinį gyvenimo būdą. Pasak Katalikų enciklopedijos, vienuoliai neturi ypatingos regulos, jų celės netoli viena nuo kitos, jie susitinka dieviškajai liturgijai tik šeštadienį ir sekmadienį. Juos nuo seno sieja abipusis paslaugumas, o  vyresniųjų valdžia buvo pripažinta ne kaip vienuolyno vyresniųjų griežtąja prasme, tačiau kaip vadovų pavyzdys kelyje į šventumą. Vienuoliai gyvena taip pat nuo tada, kai vienuolynas įkurtas 360 m. Šiandien čia gyvenantys koptų vienuoliai tęsia savo steigėjo tradicijas. Jie pasakoja neturį tikslios dienotvarkės, kiekvienas ją susidėlioja padedamas dvasios tėvo. Tačiau visus trečią valandą ryto pažadina varpas kviečiantis privačiai maldai. Vėliau kiekvienas imasi užduočių, kurias priskyrė dvasios tėvas. Paprastai jos sutampa su profesija, kurią vienuolis buvo pasirinkęs pasaulietiniame gyvenime, ir jis dirba pakylėta siela po kelių rytinių valandų praleistų bažnyčioje. Apie vidudienį vienuoliai renkasi refektoriume, giedodami psalmes, po jų – vienintelis valgis per dieną, valgomas drauge. Sekdami dykumos tėvų tradicija, jie švenčia Eucharistiją kartą per savaitę, sekmadienį ryte. Tokia monastinė tradicija seniausia krikščionybėje, ji paplito ir kitur, ypač Airijoje, kur susikūrė panašūs eremitinio tipo vienuolynai.

(Vatikano radijas)

Skaityti 31 kartai