Facebook Image
Sekmadienis, 02 sausio 2022 14:49

Ses. K. Seiliūnaitė: kasdien vis iš naujo atsiliepti į Dievo kvietimą (2022 01 02)

„Jeigu būtų galima atsukti laiką atgal ir duoti patarimą sau, anuomet ieškančiai pašaukimo, koks jis būtų? „Sau duočiau patarimą iš karto atsakyti Dievo malonei. Netempti, kad dar tą padarysiu, aną padarysiu... Tuo momentu, kai neatsiliepi į Dievo pašaukimą, atsisakai būti laiminga. Jei anuomet kažkas mane būtų truputį paskubinęs, dabar už tai padėkočiau“, – sakė Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių kongregacijos vyresnioji.

Ji sutiko pasidalinti savo pašaukimo į Pranciškoniškąją šeimą istorija, papasakoti apie vienuolinį gyvenimą lydinčius džiaugsmus, iššūkius bei kasdienybėje stiprybės teikiančius dalykus.

Žodį „pašaukimas“ dažnai girdime įvairiuose kontekstuose. O ką Jums reiškia pašaukimas? Kiek savyje talpina šis žodis?

Labai daug savyje talpina tas žodis – visą gyvenimą, visą kasdienybę. Visų pirma, mes visi esame pašaukti į šventumą. Tai pirminis kiekvieno iš mūsų pašaukimas. O pašaukimas į vienuolinį gyvenimą, tai – tiesiog atsakas į Jo šauksmą. Jis reikalingas kiekvieną dieną, kasdien vis iš naujo turi atsiliepti Viešpačiui ir sakyti – renkuosi Tave. Tai, turbūt, ir yra laimės pagrindas. Nes kai atrandi savo pašaukimą, nesvarbu, kad yra skausmas, kančia – tu esi laimingas.

Kaip atradote savo pašaukimą? Kokia buvo jūsų kelionė pažinties su šv. Pranciškumi link?

Aš labai ilgai neatsiliepiau į pašaukimą, labai ilgai tiesiog dvejojau, atidėliojau. Pradžioje, kai išgirdau pašaukimą, tada Lietuvoje gal dar nebuvo atsikūrę vienuolynai. Jaučiau pašaukimą būti su vaikais, parašiau į „SOS Vaikų kaimai“ laišką. Tačiau gavau piktą atsakymą – esi jauna, ištekėsi ir vaikai liks vieni, jiems bus padaryta žala. Na, ir tada aš pasinėriau į darbus, o pašaukimo paieškos buvo padėtos į šalį. Buvo darbas, darbas, darbas ir dar kartą – darbas.

Kelias pas šv. Pranciškų prasidėjo po mano atsivertimo, po to, kai pradėjau ieškoti santykio su Dievu. Miestelio, kuriame gyvenau, bažnyčioje vienas iš altorių ir buvo – šv. Pranciškaus. Be to, parapijos bibliotekoje man į rankas pakliuvo Antano Maceinos knyga „Saulės giesmė“. Tai nėra lengva knyga, bet skaičiau ją gal septynis kartus. Ir kaskart joje atradau Pranciškų naujai – vis kitokį. Iš pradžių šv. Pranciškus mane sužavėjo savo santykiu su Kūrinija. Tai man buvo artima – pati augau šalia miško. O mano tėtis nors ir nebuvo pranciškonas, bet tikrai gyveno pranciškoniškoje dvasioje, labai mylėjo visą gamtą. Po to aš atradau šv. Pranciškaus paprastumą, neturtą, kančią. Priėmiau jį tokį, koks jis iš tikrųjų buvo ir nieko kito ieškoti nebesinorėjo.

Po ilgo „atsikalbėjimų“ laiko tapau pranciškone tretininke. Iš pradžių, pamenu, po pirmo pakvietimo prisijungti prie tretininkų, iškart pasakiau – ne, nes turiu daug darbo ir mažai laiko. Po 6-7metų bažnyčioje žiūrėjau į trečiojo ordino brolius ir seseris, kurie ruošėsi nešti šv. Pranciškaus vėliavą procesijoje ir galvojau: „Kvietė – nėjau. Dabar jau eičiau, bet nepakvies“. O pati turėjau per daug puikybės, kad pasisiūlyčiau. Kitą dieną prie manęs priėjo jų vyresnioji ir pakvietė įsijungti į trečiąjį ordiną. Sutikau.

Tai buvo pradžia, bet po to vis vien jaučiau, kad Viešpats kviečia mane eiti toliau. Vis toliau ir toliau... Svarsčiau apie apaštalinį vienuolyną, bet mano dvasios tėvas sakė, kad Lietuvoje apaštalinių pranciškonių nėra. Jis Lietuvoje gyveno vos 3-4 metus, ne viską žinojo... Taip aš atsidūriau pas seseris klarises. Nors man ten buvo labai gera ir smagu, supratau, kad Viešpats mane, vis dėl to, ne ten kviečia. Įžengusi į šių, Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių vienuolyno namų koplyčią supratau, kad... niekur iš čia neisiu. Mano paieškos pasibaigė, bendruomenėje esu jau daugiau nei 15 metų.

Įsivaizduokite, kad turime galimybę sugrįžti laiku atgal. Kokį patarimą sau, kaip anuomet dar ieškančiai pašaukimo kelio, duotumėte?

Sau duočiau patarimą iš karto atsakyti Dievo malonei. Netempti, kad dar tą padarysiu, aną padarysiu... Tuo momentu, kai neatsiliepi į Dievo pašaukimą, atsisakai būti laiminga. Jei anuomet kažkas mane būtų truputį paskubinęs, dabar už tai padėkočiau.

Viešpats kiekvieną šaukia skirtingai, Jis žino, kaip prie mūsų prieiti, kad mes atsilieptume. Aš savo širdyje tiesiog girdėjau – „Ateik“. Tai kėlė tokią dvasios pagavą, kad aš nėjau, bet skriste skridau. Jaučiausi tokia laiminga! Tą pradžią prisimenu visuomet, kai pavargstu, kai apninka kai kurios abejonės. Ta pradžia, primenanti, kokia buvau laiminga, kai atsiliepiau ir pasakiau „Taip“, labai sustiprina.

Minėjote, kad Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacijoje skaičiuojate 15-us metus. Kokie džiaugsmai ir iššūkiai lydi pašvęstąjį gyvenimą?

Didžiausias džiaugsmas, kad visąlaik gali būti su Jėzumi. Visada vienuolyno trečiame aukšte galiu rasti Jėzų, galiu pas jį visada nubėgti, kai gera, kai linksma, kai džiugu ir kai liūdna ar sunku. O kitas dalykas – vaikystėje labai norėjau turėti brolį. Tačiau teturėjau vieną vyresnę sesę. O dabar turiu daug ir seserų, ir brolių, ir mamų. Jiems gali pasiguosti, pasitarti, pasikalbėti – esi ne vienas.

O iššūkiai tai, galbūt, pašaukimų krizė. Vienuolyno amžius, įvertinus amžiaus vidurkį, eina senyn kaip ir visuose vienuolynuose. Iššūkį kelia ir individualizmas, „per didelis apaštalavimas“. Prieš porą metų ir pati viską buvau atiduodanti apaštalavimui, o bendruomenei mažai belikdavo... Galiausiai, aišku, Viešpats mus visas pašaukia su mūsų sunkumais, žaizdomis, charakteriais. Turbūt, didžiausias iššūkis, tai priimti save tokią, kokia esi; priimti ir mylėti kitą tokį, koks jis yra ir nenorėti kitą pakeisti tokiu, koks aš noriu, kad būtų. Na, galbūt, dar kartais yra ir pasaulio priešiškumas...

Ar su juo dažnai tenka susidurti?

Yra tekę keletą kartų. Bet tai, turbūt, sužeisti žmonės. Kartais tiesiog tai, kad jie pamato tavo drabužį, paliečia jų žaizdą. Tada jie truputį patriukšmauja. O tu už juos pasimeldi, nes žinai, kad jiems reikia maldos. Taip žmogus, galbūt, prašo pagalbos, nes kitaip nemoka.

Minėjote, kad gyvenimo kelyje stiprybės suteikia prisiminus akimirkas, kai atsiliepėte į Viešpaties kvietimą. Kas dar Jus stiprina?

Pastiprina buvimas su Jėzumi, adoracija ir bendrystė su sesėm. Šiais metais viena sesė, kuri buvo didžiausias mano pastiprinimas, iškeliavo. Bet tikiu, kad ji ir dabar mane stiprina iš Dangaus. Bendrystė, žinojimas, kad esi ne viena – tai ir suteikia stiprybės.

Didelis pastiprinimas yra ir kongregacijos įkūrėjos senos, mašinraščiu spausdintos knygos. Jas skaitydama gali matyti jos gilią šv. Pranciškaus dvasią, santykį su Viešpačiu, suprasti, ko ji norėjo iš mūsų vienuolyno. Ji labai daug iškentėjo būdama lagery, Sibire, bet jos turėtas pasitikėjimas Jėzumi, meilė ir atvirumas Jam – mane labai įkvepia ir stiprina.

Šiuo metu esate generalinė kongregacijos vyresnioji, dirbate tikybos mokytoja. Be įprastai turimų tarnysčių dar ir rūpinatės naujų kongregacijos rekolekcijų namų kūrimu Surviliškyje. Kaip viską suderinate?

Be pagalbos viena nebespėčiau! Kalbant apie Surviliškio rekolekcijų namus, jie numatyti labai dėkingoje vietoje. Vos 10 km iki Paberžės, 10 km iki Krekenavos, netoli Dotnuva. Čia pat Nevėžio upė, miškas, Krekenavos nacionalinis parkas. Tai – dar viena galimybė praplėsti apaštalavimą, pradėti kažką naujo.

Aišku, didžiausias palaikymas šioje iniciatyvoje yra arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Taip pat ir Surviliškio parapijos klebonas kun. Norbertas Martinkus. Turime šaunią architektų šeimą, kuriuos Viešpats padovanojo, daug kitų pagalbininkų. Planuojame, kad kuriamuose namuose Surviliškyje vyktų vasaros stovyklos vaikams, ALFA kursai jaunimui, rekolekcijos jaunimui ir pavieniams žmonėms.

Kai nuvykome susipažinti su kaimo bendruomene, paklausiau – ar mus priimsit? Atsakė: „Mes jau priėmėme“. Labai tuo džiaugiuosi! Manau, kad be jau minėtų veiklų, taip pat kartu su bendruomene rengsim įvairius renginius.

(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)

Skaityti 32 kartai