Facebook Image
Teksto dydis
Šeštadienis, 19 Spalio 2019 21:32

„Skaudžiau už bet kokią mirtį“. Misionieriaus ir kankinio laiškai (2019 10 19)

2019 m. spalio 19 dieną, švenčiant Misijų mėnesį, šiaurės Italijos Kremos vyskupijoje palaimintuoju paskelbtas t. Alfredo Cremonesi. Gimęs 1902 gegužės 15-ąją, jis nuo pat jaunystės jautė troškimą leistis į kelionę, greičiau užbaigti seminariją ir pradėti apaštalavimą.


Pirmąsias Mišias jis aukojo 1924 metų spalio 19-ąją, o kitais metais iš Neapolio uosto išplaukė į kitą pasaulio pusę – Birmą. Ten jis praleido beveik visą likusį gyvenimą, gyveno labai kukliai, kaip ir dauguma vietos krikščionių kalnų bei slėnių kaimeliuose: visą nuosavybę galėjo panešti krepšyje. Kas vakarą skirdavo valandą Eucharistijos adoracijai, kliovėsi Teresės iš Lizjė užtarimu, praktikavo pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai ir dirbo kantrų, neregimą apaštalo darbą, rūpindamasis tiek sielos, tiek kūno poreikiais. Prastas maistas, dažnos kelionės ir menka sveikatos priežiūra dažnai išsekindavo misionieriaus sveikatą, pora kartų jis priartėjo prie mirties slenksčio. Tačiau galiausiai jį pakirto ne liga, o kulka. T. Cremonesi pergyveno Antrojo pasaulinio karo metus, japonų nelaisvę, tačiau pateko į pražūtingą pilietinio partizaninio karo verpetą. 

Apie naują palaimintąjį geriausiai kalba jo paties laiškai šeimai, kitiems misionieriams ir savo vyresniesiems. 

„Mano didžiausia svajonė šiuo studijų metu yra greitai tapti iš tiesų šventu kunigu, apaštalu ne vien mažam skaičiui sielų, bet visai Italijai, visam pasauliui. (...) Norėčiau jau būti kunigas, turėti tūkstantį burnų, kad galėčiau skelbti dieną ir naktį piktiesiems Dievo gailestingumą (...). Norėčiau turėti tūkstantį rankų laikraščiams sukurti ir šaukti juose apie gerąją naujieną, kuri atgaivina ir išgydo, kovoti su kraujo ir purvo jūra, kuri stumia pasaulį link pražūties. (...) Geriau būti misionieriumi, keliauti nesvetingose ir žiauriose žemėse, nenuilstamai dieną ir naktį skelbti gerąją naujieną visiems ir visur, žodžiu ir pavyzdžiu, rašikliu ir ypač malda, ir po to užantspauduoti savo apaštalavimą kankinyste, vaisingai sudrėkinti savo krauju sėklas, kurias bersiu į išdžiūvusią ir nedėkingą žemę. Ar aš pernelyg ambicingas? Taip. Bet esu įsitikinęs, jog šiuos jausmus manyje žadina Viešpats“, – neslėpdamas jaunatviško maksimalizmo 1922 metais rašė Alfredo Cremonesi.  

Po dvylikos metų, jau ištvėręs nemažai vargo, laiške šeimai jis pažymėjo: „Kentėti reikia, nes esame ašarų slėnyje ir į rojų nepateksi karieta. Bet tai, kiek kenčiu, galiausiai nėra labai daug. Tiesa, kad mano gyvenimas yra varganas. Bet žinojau, kad taip bus, prieš tapdamas misionieriumi. Ir jei tapau misionieriumi, tai rodo, kad man patinka ... varganas gyvenimas.“ Dar po 12 metų, 1946 metais, kitam misionieriui rašytas laiškas liudija apie negęstantį uolumą, dėl kurio t. Cremonesi netgi savotiškai skundėsi: „Labai trokštu taip daug padaryti misijose, kad norisi verkti. Kodėl Švenčiausioji Jėzaus Širdis man duoda tokius didelius, mane ryjančius troškimus, o po to pastato į padėtį, kurioje neįmanoma jų išpildyti? Šie troškimai, kurie negali išsiveržti, kelia daug skausmo. Bet jaučiu, kad ateis laikas ir Viešpats atvers platų plyšį, pro kurį išsiverš ši kaitra. Galbūt rojuje.“

Karo ir pokario metai buvo sudėtingi ir pavojingi. Sukilėliai nužudė kelis misionierius ir t. Cremonesi su kitais pabėgėliais pasitraukė į saugesnę zoną. Tačiau tai vadino tremtimi ir dėl jos griaužėsi.

„Viską praradome. Aš drebu nuo minties, kad net nebeturiu liturginių rūbų, nebegaliu iškilmingai, kaip visada darydavau, rengti savaitinių Adoracijos valandų, nebegaliu teikti sekmadienio palaiminimo. Bet man pakaktų visai nedaug: vėl pradėti savo varganą misionieriaus gyvenimą. Tačiau reikia daug maldų, kad ištverčiau savo pašaukime, nes man svaigsta galva nuo minčių apie tai, kad viską reikia pradėti iš naujo, apie ateitį, apie savo visko netekusius vargšus krikščionis, apie tai, ką valgysime ir gersime, ko galiu imtis tokioje beviltiškoje padėtyje. Jei ne pasitikėjimas Dievo apvaizda ir gerumu, greitai būtų galima pasiduoti kasdien stipresnei pagundai viską mesti ir keliauti ten, kur tokių rūpesčių ir išbandymų nėra. Herojiškas gyvenimas yra sunkus. Reikia labai daug drąsos ir savęs atsisakymo, o tai tik Dievas gali duoti. Pavedu save tavo ir tavo vaikų maldai. Viešpats mielai išklauso vaikų maldas“, – 1950 metais savo pusseserei rašė misionierius. 

Krizei užsitęsus, 1951 metų pradžioje t. Cremonesi savo vyskupui pareiškė, jog sugrįš į misijos kaimelius. Pasak jo, atplėšimas nuo jo žmonių jam tikra kančia, dėl kurios jokie kiti dalykai neteikia džiaugsmo.

„Grįšiu ten visam laikui ir jei mano siela išliks tokia ryžtinga kaip dabar, daugiau nebėgsiu, tebūnie kaip yra. Daugių daugiausia mane nugalabys, o tai nėra didelė žala, nes tada nugalabytą misionierių galės pakeisti naujas misionierius, pilnas sveikatos, džiaugsmo ir entuziazmo, kuris viską darys tūkstantį kartų geriau nei aš. Šių tremties mėnesių kančia, mintys apie apleistas sielas be ganytojo, tarp tokių didelių pavojų ir skausmų buvo skaudžiau už bet kokią mirtį.“

Misionierius mirė kankinio mirtimi, 1953 metų vasario 7-ąją, eidamas 51 gyvenimo metus. Jo beatifikacijos apeigoms Kremosmieste vadovavęs kardinolas Angelo Becciu, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, savo homiliją užbaigė tokia malda: „Palaimintasis Alfredai Cremonesi, melski už mus, bet ypač melski, kad kitas šių žemių kunigas, misionierius Afrikoje, t. Macalli greitai atgautų laisvę!“. 

(RK / Vatican News)

Skaityti 37 kartai