Facebook Image
Penktadienis, 28 rugpjūčio 2020 21:49

Tikėjimo istorija. Sorur – nuo vergo iki misionieriaus (2020 08 28)

Būdamas trylikos, pabėgo ir sutiko italų vyskupą. Savo knygose rašo apie juodaodžių žmonių orumą.


„Žinojau, kad, jei prisiglausiu pas misionierius, būsiu saugus… Tačiau pirmas dalykas, ką arabai sako savo vergams, – kad krikščionys valgo žmonių mėsą, ir aš ilgai buvau įsitikinęs, kad tai tiesa“, – rašė Daniele Sorur Pharim Den savo „Atsiminimuose“, pasakodamas apie sudėtingą situaciją, kai jis, nuo savo šeimininko pabėgęs vergas, turėjo rinktis – ar slėptis miške ir rizikuoti pakliūti žvėrims į nasrus, ar ieškoti prieglobsčio pas baltaodžius misionierius ir būti jų suvalgytam.

1873-ieji, El Obeidas, Sudanas, misionierių namai, kuriuos prieš metus įsteigė Daniele Comboni. Bėgliui apie trylika metų, jį prieš porą metų pagrobė Pietų Sudane ir pavadino „Soru“, „Linksmuoliu“, galbūt dėl rando ant veido. Kai jis galų gale pabėga, slapstosi ir jį ilgą laiką kamuoja dilema, kur patraukti, kol galų gale paslaptingas atkaklus vidinis balsas jį įtikina eiti pas misionierius ir nebijoti. Taip jis pasibeldžia į jų duris. Pirmasis susitikimas mistiškas ir pranašiškas – su vyskupu D. Comboni viduryje nakties, žvakių šviesoje. „Kieno vergas esi?“ – „Kupranugarių vadeliotojo“. „Kur tavo šeimininko namai?“ – „Labai toli nuo čia“. „O kas tave čia siunčia?“ – „Alachas, Dievas mane siunčia pas tave“.

Taip prasideda sudaniečio Daniele Sorur istorija, turinti nemažai panašumų su šv. Jozapos Bakhitos istorija – pagrobimas, arabų pirkliai, El Obeidas, vergovė, pabėgimas, susitikimas su italu, atvykimas į Italiją (Sorur 1876 m., Bakhita 1881 m.), vienuolinio gyvenimo pasirinkimas. Tačiau labai skirtingu būdu jie bendrauja su baltaisiais Vakarais. Bakhita lieka Italijoje, neišmoksta rašyti, atlieka nuolankią tarnystę artimui, tampa mistike.

Sorur pasirenka kunigo kelią, studijuoja – iš pradžių Romos Urbono universitete, vėliau Beirute, išmoksta daugybę Europos kalbų, lotynų ir arabų kalbas, grįžta misionieriauti į Afriką, kur miršta nuo tuberkuliozės, sulaukęs vos 40 metų.

Išsilavinęs kombonietis ir geras oratorius, vedinas troškimo skelbti Evangeliją Afrikoje Sorur kolonializmo įkarštyje rašo knygas, kad papasakotų europiečiams apie tikrąją juodosios rasės situaciją ir jos įgimtą lygiavertiškumą.

„Afrikos sukrikščioninimas ir sukultūrinimas – tai didžioji šiandienos problema. Kaip dykumos sūnus, dabar misionierius jaučiau pareigą viešai išreikšti savo nuomonę ir išsklaidyti nuomones, kurios vyrauja apie juodąją rasę“, – tai jo žodžiai, parašyti XIX a., tačiau dar ir XXI a. išlaikę savo pranašišką jėgą.

Ši įspūdinga asmenybė buvo įsitikinusi, kad turi įsitraukti į kultūrinę kovą, kad galėtų tinkamai parodyti savo tautos talentus, paneigti rasinius prietarus. Jo įsitikinimas, kad Afrikai reikia atverti autentišką kelią į krikščionybę, yra itin aktualus ir šiandien. Tai žmogus, gebėjęs tiesti tiltus tarp tolimų kultūrinių horizontų (Afrikos ir Europos, gentinių, religinių ir etninių konfliktų pusių) auštant amžiui, kuris buvo pilnas kruvinų susidūrimų.

(DŽ / Avvenire)

Skaityti 53 kartai