Facebook Image
Trečiadienis, 29 liepos 2020 20:19

Trys Paolo Dall’Oglio SJ prioritetai ir vienas horizontas (2020 07 29)

Liepos 29 dieną, ypač Italijoje ir Sirijoje, prisimenamas jėzuito kunigo Paolo Dall’Oglio pagrobimas. 2013 metais jis pateko į islamo džihadistų rankas ir nuo to laiko nėra patikimų žinių apie jo likimą. Bet būtent todėl jo draugai ir bendraminčiai vis dar viliasi, kad vieną dieną jį pamatys.


Deir Mar Musa („Mozės vienuolynas“)

T. Paolo Dall’Oglio gyvenimas susijęs su Sirija. Čia jaunas, dar trisdešimties metų neturintis, arabų kalba ir kultūra susižavėjęs jėzuitas – šiuo metu jam būtų 66-eri – atvyko į Siriją 1982 metais ir vienoje nuošalioje, apleistoje vietoje, greta krikščioniško vienuolyno griuvėsių praleido dešimt dvasinių rekolekcijų dienų, kurios jam įsiminė visam laikui ir pakeitė jo gyvenimo vagą, atskleidė tris prioritetus ir vieną horizontą.

Pirmasis ir pagrindinis prioritetas buvo malda ir dvasinis gyvenimas. Malda yra krikščioniško gyvenimo siela, kvėpavimas. Antras prioritetas buvo paprastas evangelinis gyvenimas, kuklus, paremtas rankų darbu. Trečias prioritetas – svetingumas, atviros durys. Šie trys prioritetai darniai susirišo bendrame Sirijos istoriniame, religiniame ir kultūriniame horizonte, krikščioniškame ir islamiškame. 

1984 metais Paolo Dall’Oglio buvo įšventintas į kunigus pagal sirų katalikų apeigas ir panašiu metu pradėjo įgyvendinti savo svajonę ir viziją: įkurti vienuolinę bendruomenę, kurios durys būtų atviros krikščionims ir musulmonams. Beveik nuo pat pradžių t. Paolo Dall’Oglio vizija dalijosi ir siras diakonas iš Alepo Jacques Mourad. Ši vizija įgijo formas atstačius senovinį Mar Musa („Mozės“) vienuolyną kalnuotoje vietovėje: jo XI amžiaus bažnyčioje dar buvo galima išvysti nuostabių freskų likučius. Restauravimo darbus Paolo Dall’Oglio pradėjo iškart, kai tapo kunigu, o tikra bendruomenė buvo įkurta 1992 metais. Jos narius vienijo dvasinio gyvenimo troškimas ir tiltų tarp krikščionybės ir islamo tiesimas.

Karo žiema

Ilgą laiką Dei Mar Musa vienuolyno bendruomenė gyveno ramų gyvenimą, spręsdama kasdienes problemas, vis labiau susidraugaudama su vietos žmonėmis. Vienuolynas išsiplėtė, nes reikėjo priimti, kaip t. Dall’Oglio ir troško, vis daugiau svečių, atvykstančių iš arti ir iš toli. 

Situacija pradėjo keistis 2010 metų pabaigoje, kai per šiaurės Afrikos musulmonų daugumos šalis, pradedant nuo Tuniso, persirito visuomeninio ir socialinio protesto banga, nuvertusi dešimtmečius valdžiusius, visiems įgrisusius ir korumpuotus režimus, reikalavusi teisingumo, demokratijos, teisių. Ji buvo skambiai pavadinta „arabų pavasariu“.

Tačiau vargu ar šis pavadinimas išliks istorijoje, mat daug kur trokštas pavasaris greitai tapo žiema: nuverstą režimą pakeitė kitas, vieno diktatoriaus valdžią – kelių karo vadų ambicijos ir nuolatinės kovos. Dar kitur seni režimai nelaukė, kol bus nuversti, ir nuo pat pradžių užgniaužė visus protestus. 2011 metų pradžioje protestai pasiekė Siriją ir buvo raginama sukilti prieš tironišką prezidento Bashar al-Assado valdžią. 

Tiesa, pažvelgus iš šono ši valdžia toli gražu nebuvo tironiškiausia tarp Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų regiono šalių režimų. Priešingai, sirai galėjo naudotis didesne religijos ir socialinio gyvenimo laisve, nei daugelis kaimynų. Tačiau netrūko nepatenkintų. Vieni norėjo daugiau demokratijos, kiti daugiau sunitiško islamo (galima priminti, kad prezidento Basharo al-Assado šeima priklauso musulmonų šiitų atšakai – alavitams). Nereikia pamiršti karo kaimyniniame Irake poveikio ir geopolitinių įtakų. Sirijos valdantysis režimas netoleravo polinės konkurencijos, pradėjo susidoroti su oponentais. T. Paolo Dall’Oglio prieš tai nepajėgė užsimerkti ir keletą kartų viešai, dienraščiuose ir radijo laidose sukritikavo valstybės tarnybų elgesį, teisino laisvės troškimą. 2012 birželį Sirijos valdžia pareiškė, kad jis šalyje nepageidaujamas ir liepė išvykti. Tuo metu Sirijoje jau pradėjo įsibėgėti pilietinis karas tarp trijų pagrindinių pusių: valdančiojo režimo, demokratijos siekį deklaruojančių pajėgų ir islamistų džihadistų, kurie netrukus nustelbė kitus ir 2014 birželį paskelbė apie „Islamo valstybės“ sukūrimą Sirijos bei Irako teritorijose ir pasauliui priminė tai, kas, rodos jau buvo likę praeityje: nuo genocidinių užmačių išžudyti klaidatikius ir galvų kirtimo iki prekybos moterimis ir mergaitėmis.  

Dingimas

T. Paolo Dall’Oglio grįžo į Italiją, tačiau negalėjo sutramdyti nerimo – jo mintys ir širdis buvo nukreiptos į Siriją, kurios žmones jis nuoširdžiai buvo pamilęs, dėl kurios likimo iš tiesų krimtosi. Romoje ir kituose miestuose jis pasakojo, kas dedasi Sirijoje, o po kelių mėnesių vėl į ją sugrįžo per atvirą sieną iš Irako pusės. 2013 liepos pabaigoje jį buvo galima sutikti Rakos mieste, derinantį susitikimą su miestą užėmusiais islamistais, susitikimas turėjo įvykti miesto savivaldybės patalpose. 

Situacija buvo labai nepalanki ir rizikinga, Paolo Dall’Oglio bičiuliai patarė, net prašė nieko nesiimti, pasislėpti. Jis rizikavo susidurti ir su priešišku valdančiuoju režimu, ir su būsimos „Islamo valstybės“ džihadistais. Apie juos dar nebuvo žinoma tiek, kiek žinoma dabar, tačiau jų aklo ir kraugeriško fundamentalizmo bruožai jau buvo išryškėję. Jėzuitui jau buvo pasakyta, kad kulka vertingesnė už jo gyvybę. Viešos paramos  jėzuitas negalėjo sulaukti ir iš istorinių Sirijos Bažnyčių vyresniųjų, kurie dėl sunaikinimo grėsmės, keliamos džihadistų, turėjo pasikliauti valdančiojo režimo apsauga. Paolo Dall’Oglio, kaip liudija paskutiniai su juo kalbėję sirai, kuriuos vėliau žurnalistams pavyko surasti, jautė pavojų, lemtingą dieną buvo labai neramus, bet vis dėlto ryžosi eiti į Rakos savivaldybės būstinę, užimtą islamistų. Atrodo, jis vylėsi, kad gali tarpininkauti tarp džihadistų ir vietos krikščionių, įtikinti imtis ar nesiimti kokių nors veiksmų. Draugus jis perspėjo, kad, jei negrįš po trijų valandų, reiškia buvo sulaikytas, jei negrįš po trijų dienų, jie turi paskelbti apie jo pagrobimą. Deja, po liepos 29 dienos susitikimo t. Paolo Dall’Oglio pėdsakai dingo.

Viltis rusena

Pasak vienų gandų, jis buvo nužudytas pirmosiomis dienomis ar savaitėmis po sulaikymo, pasak kitų, – pastebėtas vienoje ar kito vietovėje, konvojuje, saugomas kaip vertingas įkaitas. Buvo viliamasi, kad anksčiau ar vėliau pasirodys patikimų žinių, kaip kad apie kitus įkaitus, apie kuriuos ilgą laiko nebuvo žinoma, bet po to paaiškėdavo, kad jie gyvi. Tačiau taip neatsitiko ir tada, kai iš „Islamo valstybės“ kontrolės viena po kitos buvo atimtos teritorijos, o galiausiai ji buvo sutriuškinta, jos belaisviai išvaduoti. Tai sustiprino hipotezę, kad vienas iš kelių tūkstančių neatpažintų kūnų, džihadistų valdymo metu suverstų į bendrus kapus Rakos apylinkėse, yra t. Paolo Dall’Oglio SJ. Tačiau, kol nėra šimtaprocentinių įrodymų, viltis rusena, sako jo sesuo Immacolata, draugai ir bendraminčiai, Dei Mar Musa bendruomenės nariai, kurie vėl sugrįžo į vienuolyną Sirijoje. 

Liepos 29 dieną įvairiomis iniciatyvomis buvo paminėtos septintosios jėzuito dingimo metinės, kalbama apie jo gyvenimo būdą, viziją ir svajones dėl ateities, apie dabartinę krikščionių ir kitų žmonių Artimuosiuose Rytuose padėtį. Vienas iš tokių renginių įvyko Romoje, Nacionalinės italų žiniasklaidos asociacijos būstinėje. Tarp kalbėjusiųjų ir dalyvių – Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos prefektas Paolo Ruffini, „l’Osservatore Romano“ direktorius Andrea Monda, Ratzingerio fondo pirmininkas t. Federico Lombardi SJ ir nuotoliniu būdu – ES Parlamento pirmininkas David Sassoli.

(RK / VaticanNews) 

Skaityti 61 kartai