Facebook Image
Sekmadienis, 12 balandžio 2020 01:13

Velyknaktis Vatikane. Popiežiaus homilija: „Sese, broli, nepasiduok“ (2020 04 12)

2020 m. balandžio 11 dienos vakare popiežius Pranciškus šv. Petro bazilikoje vadovavo Velyknakčio budėjimui ir aukojo šventąsias Mišias. Kaip ir per kitas pamaldas šiomis dienomis, tikintieji jose galėjo dalyvauti tik nuotoliniu būdu.


Evangelija pasakoja (Mt 28, 1 – 10), jog po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, moterys ėjo aplankyti Jėzaus kapo. „Jo čia nebėra, Jis prisikėlė“, – tarė joms angelas.

Pasak Šventojo Tėvo, Didžiojo šeštadienio tylą dažnai nustelbia Didžiojo penktadienio kryžius ir sekmadienio „Aleliuja“. Tačiau šių metų Didysis šeštadienis yra kitoks, tai iš tiesų didelės tylos diena. 

Jėzaus kapą ėjusių lankyti moterų jausmus galime lyginti su savo. Jos, kaip ir mes, atsidūrė prieš nelauktą kančios dramą, o skausmą lydėjo baimė ir nežinia dėl ateities. „Atmintis sužeista, viltis užgniaužta. Tai buvo jų tamsiausia valanda, kaip kad dabar yra mūsų“, – sakė popiežius homilijoje.  

Tačiau šioje situacijoje moterys nepasidavė tamsioms skundų ir apgailestavimų jėgoms, neužsidarė pesimizme ir nenusigręžė nuo tikrovės. Jos pasirengė paprastam ir tuo pat metu ypatingam uždaviniui: patepti kvapniais tepalais Jėzaus kūną. Jos neišsižadėjo meilės, širdies tamsoje įžiebė gailestingumą ir, pačios to nežinodamos, pasirengė istoriją pakeisiančios dienos aušrai.

„Kiek daug žmonių dabartinėmis liūdnomis dienomis darė ir daro kaip šios moterys, mažais rūpesčio, meilės ir maldos gestais sėdami vilties sėklas“, – sakė Pranciškus. 

Prie kapo moterys iš angelo išgirdo gyvenimo žodžius, o netrukus sutiko ir patį vilties Autorių, kuris viską patvirtino ir pridūrė: „Nebijokite“. Šiuos žodžius Dievas mums kartoja ir dabartinėje naktyje. 

„Šią naktį įgijome pamatinę teisę, kuri nebus atimta: teisę į viltį. Tai nauja ir gyva viltis, kuri ateina iš Dievo. Tai nėra paprastas optimizmas, paplekšnojimas per petį ar atsitiktinis padrąsinimas. Tai Dangaus dovana, kurios negalėjome gauti vieni. „Viskas bus gerai“, – užsispyrusiai sakome šiomis dienomis, remiamės žmoniškumo grožiu, iš širdies tariame padrąsinimo žodžius. Tačiau bėgant dienoms ir augant baimei, pati drąsiausia viltis gali išgaruoti. Jėzaus viltis yra kitokia. Ji širdyje skleidžia tikrumą, jog Dievas viską gali pakeisti į gėrį, netgi kapą – į gyvenimo vietą“, – kalbėjo popiežius. Kapas yra vieta, iš kurios tas, kuris įeina, nebeišeina. Tačiau Jėzus išėjo dėl mūsų, prisikėlė dėl mūsų,  mirties vietoje paskleidė gyvenimą, pradėjo naują istoriją ten, kur buvo antkapis. Ir mes neturime pasiduoti, neturime užritinti akmens ant vilties. Dievas ištikimas, jis ateina pas mus, apšviečia tamsiausią užkampį, skausmo, kančios ir mirties aplinkybes.

„Sese, broli, nepasiduok, net jei savo širdyje užkasei viltį: Dievas yra didesnis. Paskutinis žodis nepriklauso tamsai ir mirčiai. Drąsos, Dievui niekas nėra prarasta“, – kreipėsi į savo klausytojus popiežius Pranciškus. Jis priminė, kad žodis drąsa Evangelijoje visada išeina iš Jėzaus lūpų. Tik kartą jį ištaria kiti, kurie drąsino neregį atsikelti ir skubėti pas Jėzų (Mk 10, 49).

„Tai Jis, Prisikėlusysis, padeda mums, stokojantiems, atsikelti. Jei esi silpnas, netvirtas kelyje, jei parpuoli, nebijok, Dievas tau tiesia ranką ir sako: „Drąsos!““, – kalbėjo Pranciškus. Drąsos sau negalime duoti, bet galime ją priimti kaip dovaną. Pakanka maldoje atverti širdį, truputį patraukti nuo širdies angos akmenį ir įsileisti Jėzaus šviesą. Pakanka kviesti: „Ateik, Jėzau, į mano baimes, pasakyk ir man: „Drąsos!“. Su Tavimi, Viešpatie, būsime išbandomi, bet neįbauginti. Kad ir koks liūdesys gyvena mumyse, jausime, jog turime viltį, nes su Tavimi kryžius virsta prisikėlimu, nes Tu esi su mumis mūsų naktų tamsoje, esi tikrumas mūsų neužtikrintume, mūsų tylos Žodis, niekas negalės pavogti meilės, kurią Tu jauti mums“, – tęsė popiežius. Tai yra velykinis skelbimas, vilties žinia. Jis apima ir siuntimą, misiją. „Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją“, – moterims nurodė Viešpats, o angelas pridūrė, kad Viešpats eis pirma jų. 

Gera žinoti, kad Viešpats aplankė mūsų gyvenimą ir mirtį, kad eina pirma mūsų į Galilėją – kasdienio gyvenimo, darbo ir šeimos vietą. Tačiau taip pat svarbių mokiniams atsiminimų vietą, kurioje juos Viešpats pašaukė pas save. Grįžti į Galilėją reiškia atsiminti, kad esame mylimi ir pašaukti Dievo, kad turime skleisti viltį kasdienybėje. Tai vieta, kurioje vėl atgimstama ir vėl pradedama iš naujo. 

Galilėja taip pat buvo labiausiai nuo Jeruzalės nutolusi krašto vietovė, ne vien geografiškai, bet ir sakralia prasme. Joje gyveno įvairios tautos, kurios praktikavo įvairius tikėjimus. Į šią vietą Jėzus siunčia mokinius ir kviečia pradėti iš naujo. Mums tai kaba apie tai, kad negalima uždaryti vilties žinios savo sakralioje teritorijoje, bet turime ją perduoti visiems, nes visiems jos reikia. Kaip gražu būti krikščionimis, kurie nešioja kitų naštas, drąsina, yra gyvenimo skelbėjai mirties metu, kiekvienoje Galilėjoje, kiekviename žmonijos regione, kuriame gyvename, kuriam priklausome ir kuris mums priklauso. „Nutildykime mirties riksmus, užteks karų! Tegu sustoja ginklų gamyba ir prekyba, nes mums reikia ne jų, o duonos. Tesiliauja abortai, kurie pražudo nekaltas gyvybes. Teatsiveria turinčiųjų širdys, kad pripildytų tuščias rankas tų, kurie neturi net būtinų dalykų“, – sakė popiežius.

Moterys apkabino Jėzaus kojas, kurios sukorė dėl mūsų ilgą kelią iki kapo ir atgal. Jos apkabino kojas, kurios sutrypė mirtį ir atvėrė vilties kelią. „Mes, vilties ieškantys piligrimai, šiandien spaudžiamės aplink Tave, prisikėlęs Kristau! Atsukame mirčiai nugaras ir atveriame širdis Tau, kuris esi Gyvenimas“, – sakė Šventasis Tėvas.

(RK / Vatican News)

Skaityti 109 kartai