Facebook Image
Pirmadienis, 18 spalio 2021 19:54

Sinodas ir Šventoji Dvasia (2021 10 18)

Žodžio „Sinodas“ plačiausia ir betarpiškiausia prasmė – ėjimas kartu. „Eiti“ šiame kontekste reiškia suprasti, ko šiandien reikia, ir tai įgyvendinti. Tačiau kuo tai skiriasi nuo įprastinės situacijos analizės ar sprendimo priėmimo balsų dauguma? Suvokimu, kad Dievo tautos vienybė yra Šventosios Dvasios vaisius, kad Bažnyčia keliauja Dvasios vedama. Be įsiklausymo į jos tylų, švelnų šnabždėjimą – jos nebus.


Apaštalų darbuose aprašomas epizodas, jau po Viešpaties pažadėto, visko išmokysiančio Globėjo – Šventosios Dvasios atsiuntimo, vadinamasis Jeruzalės susirinkimas, sprendęs klausimą ar iš pagonių kilusiems krikščionims privalu, kaip kai kas sakė, laikytis Mozės įstatymo priesakų. Kilo karštos diskusijos tarp apaštalų, vyresniųjų ir visos bendrijos. Visiems padarė įspūdį apaštalo Petro žodžiai, jog Dievas pagonims davė „Šventąją Dvasią kaip ir mums. Jis nepadarė skirtumo tarp mūsų ir jų, tikėjimu numazgodamas jų širdis. Tad kam gi gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti? Verčiau tikėkime Viešpaties Jėzaus malone būsią išgelbėti kaip ir jie“. Tada sutartinai nuspręsta Antiochijos krikščionims atsakyti – „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų (...)“.

Popiežiaus Pranciškaus kalboje Romos vyskupijos tikintiesiems apie tai, kas yra sinodas ir ko tikisi iš sinodinio kelio vyskupijose, pabrėžiama: „Be Šventosios Dvasios bus tik vyskupijos parlamentas, o ne sinodas. Mes nesteigiame vyskupijos parlamento, neužsakome studijos apie vieną ar kitą dalyką, ne – mes einame įsiklausymo vienas į kitą ir įsiklausymo į Šventąją Dvasią, diskusijos, taip pat su Šventąja Dvasia, keliu (...)“. Bažnyčia į priekį juda ne dėl mūsų pastangų, užpildančių Viešpaties paliktą tuštumą, o Šventosios Dvasios suteikta galia.

Be nuorodos į Šventąją Dvasią nebūtų įmanomas ir dar vienas principas, pasak kurio, sinodinis kelias nėra vien pasirinkimas, bet Bažnyčios prigimties ir misijos išraiška. Bažnyčia visų pirma nėra jos materialios struktūros, tačiau tikinčiųjų bendrija, kurios visi nariai lygiai orūs, visi vienodai pašaukti šventimui, visi dalyvauja Kristaus kunigiškoje, pranašiškoje ir karališkojoje misijoje. Taip yra todėl, kad visi gavo vieną ir tą pačią Šventosios Dvasios dovaną. Sakramentinė kunigystė tarnauja bendrajai kunigystei ir krikšto malonės išskleidimui, o tai visai kas kita, nei skirstymas į turinčius vadovauti ir turinčius paklusti, kaip kartais manoma. Kalboje Romos vyskupijos tikintiesiems popiežius pasakė, kad sinodas taip pat yra įsiklausymas į visos Dievo tautos neklystamą sensus fidei („tikėjimo jausmą“), taip pat kylantį iš Šventosios Dvasios veikimo. 

Sinodo parengiamuosiuose dokumentuose ir gairėse, kaip rengtis sinodiniam keliui visose pasaulio vyskupijose, kaip rengti su vyskupijų sinodais susijusias liturgines apeigas ir ceremonijas, patarimuose, kokie Šventojo Rašto skaitiniai ar Bažnyčios liturginiai lobiai labiausiai tiktų šiai progai, kreipimasis į Šventąją Dvasią yra nuolatos pasikartojantis ir pakartojamas motyvas. Sinodinio proceso dalyviai kviečiami šauktis Šventosios Dvasios įvairiais momentais, melsti jos vedimo, giedoti jai skirtą himną Veni Creator Spiritus. Parengta speciali maldos Ad sumus Sancte Spiritus versija, kuri per ateinančius trejus metus bus daug kartų kartojama Vyskupų Sinoduose Romoje ir kurią kviečiama plačiai kalbėti viso pasaulio vyskupijų sinodiniame kelyje, atskirai ar kaip liturginių apeigų dalį. Manoma, kad pirmasis maldos, kalbėtos įvairiuose Bažnyčios susirinkimuose,  autorius buvo VI ir VII amžių sandūroje gyvenęs šv. Izidorius iš Sevilijos.

(RK / Vatican News)

Skaityti 99 kartai