Facebook Image
Teksto dydis
Sekmadienis, 11 Balandis 2010 20:11

A.A. sesuo Klara FDCJ

 Eidama 104 –uosius metus balandžio 9 d. į Amžinojo Tėvo Namus iškeliavo Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių sesuo Marija Klara FDCJ.

ses_Klara_FDCJSesuo M. Klara Stasė Jankevičiūtė gimė 1907 metų vasario 28 d. gausioje pasiturinčių, kilnių ir šviesių ūkininkų šeimoje Vilkaviškio apskrities Būdviečių kaime. Pradžios mokyklą pradėjo savo tėvų namuose, kur vyresnieji broliai Antanas ir Kostas, mokęsi carinėje mokykloje, įsteigė lietuvišką mokyklėlę. Galbūt tai paskatino seserį taip pat vėliau galvoti apie pedagogo profesiją. 1920 m. ji išlaikė pradžios mokyklos egzaminus Keturvalakių pradžios mokykloje, po metų įstojo į antrąją klasę Rygiškių Jono gimnaziją Marijampolėje. Čia baigusi keturias klases, 1926 m. išlaikė konkursinius egzaminus į Marijampolės Mokytojų seminariją, kurioje mokėsi ketverius metus. Ją baigusi 1930 metais Švietimo ministerijos buvo paskirta į Taujėnų – Paežerių pradinę mokyklą Šėtos valsčiuje, Kėdainių apskrityje. Joje gražiai tvarkėsi ir dirbo nepilnus metus, nes pajuto esanti šaukiama aukštesniam tikslui – gyvenimui vien Dievui.

 1932 m. išvyko į besikuriantį seserų pranciškonių vienuolyną Padvariuose prie Kretingos. Giliai religingi ir dorybingi tėvai nesipriešino dukros kilniam pašaukimui, be to, jie jau buvo paaukoję Dievui savo sūnų Juozą ir išleidę jį taip pat pas brolius pranciškonus Kretingoje, kuriam buvo duotas brolio Konrado vardas. Laimindama dukrą mama pro ašaras sakė: „Norėčiau visas tris dukras paaukoti Dievui.” Vėliau taip ir atsitiko – likusios dvi seserys, karo ir sovietinės okupacijos nublokštos į Vokietiją, vėliau į Ameriką, nors ir netapo vienuolėmis, tačiau uoliai talkino, šeimininkavo ir darbavosi Niujorko (New York) Šv. Vincento seserų vienuolyne.

 Atvykus į Padvarius, Stasė tuoj buvo priimta į postulatą ir tais pačiais metais, rugpjūčio 28 d. įvilkta vienuoliškais rūbais, gavo sesers Marijos Klaros vardą. 1937 m. davė amžinuosius įžadus.

Tuoj po pirmųjų įžadų atsiųsta į Kauną lankyti Marijos Montessori – Marijos Varnienės pedagoginius vaikų darželių kursus, kur mokėsi dvejus metus. Nespėjusi išlaikyti egzaminų, buvo atšaukta į Padvarius vadovauti jaunoms merginoms, įstojusioms į vienuolyną.

 Vėliau sesuo Klara būdavo tai Kaune, tai Padvariuose – kur vienu ar kitu metu reikėjo didesnės pagalbos. Kaune ses. Klara sėkmingai vadovavo prie vienuolyno veikusiam Montessori vaikų darželiui. Tačiau Lietuvą okupavus sovietams, 1946 m. ji dėl tikėjimo praktikavimo iš pareigų buvo atleista. Sovietmečiu ji dirbo M. K. Čiurlionio muziejuje kiemsarge, mašininke, gaisrininke, bibliotekos darbuotoja, restauratoriaus padėjėja, sąskaitininke. Įskųsta dėl tikėjimo praktikavimo ji vėl buvo atleista ir turėjo dirbti daržininkystės ūkyje šalia statomos Prisikėlimo Paminklinės bažnyčios, kol, nusprendus bažnyčią paversti radijo fabriku, daržininkystė buvo taip pat likviduota. Ses. Klara įsidarbino J. Jablonskio  mokykloje valytoja ir dirbo 16 metų. Laisvu laiku ji 50 metų ištisai katechizuodavo vaikus, o vasarą tai darydavo net nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, kad saugumas nenusektų su ja besimokančių vaikų grupių. Per metus šeimose Pirmajai Šv. Komunijai paruošdavo apie 100 vaikų.

 Sesuo Klara labai atsakingai rūpinosi ir bendruomenės namų reikalais, viską atlikdama paprastai, nepastebimai, tarsi jos nebūtų – ji budėdavo, užrašydavo, laiku įteikdavo raštelį ar kitokią informaciją, kad tiksliai ir aiškiai būtų žinoma, kas reikalinga konkrečiai seseriai padaryti.

 Būdama net 90 metų amžiaus ji savo bute kaip labdarą rinko drabužius ir išsiųsdavo juos į provinciją, bendraudavo su vaikais ir kaimynais, ne vieną vargšą yra ir šelpusi, ir valgydinusi, ir maudžiusi... Taip pat ypač geradariams uoliai rašydavo krikščioniška dvasia, padėka ir džiaugsmu dvelkiančius laiškus, dažnai pridėdama ir ranka perrašytą Motinos Augustinos – vienuolijos Steigėjos ir kitų seserų sukurtą poeziją.

 Ji viena iš pirmųjų, nebijodama net jau savo senyvo amžiaus, su optimizmu kėlėsi į naujus vienuolyno namus Žemaičių gatvėje iš buto Savanorių prospekte, kartu visada džiaugėsi bendruomenės gyvenimu, seserimis ir visais ją aplankančiais pasauliečiais, mažiausią patarnavimą visada išreikšdavo begaliniu dėkingumu, negailėdavo gerų žodžių, visus laimindavo, nuolat melsdavosi ir sakydavo: „BŪKIT SVEIKI IR ŠVENTI!” O pagrindinė jos malda, kurią liudydavo ir norėdavo perduoti kitiems, buvo: „ATEIK, ŠVENTOJI DVASIA!”

 Iš pažiūros atrodo, jog tai buvo labai paprasta seselė, tačiau savo dvasia nepaprastai tauri, didi ir kilni, iki pat gyvenimo pabaigos išlaikiusi ir skaidrų protą.

 Sesuo Klara 2010 m. balandžio 14 d. palaidota Karmėlavos kapinėse šalia bendruomenės seserų.

Skaityti 1783 kartai