Facebook Image
Ketvirtadienis, 10 spalio 2013 22:04

Bažnyčia, žmogus, jo žaizdos. Interviu su Popiežiumi Pranciškumi

Ištraukos iš interviu, kuris buvo išspausdintas Italijos dienraštyje “Avvenire” 2013 m. rugsėjo 19 d.

«CIVILTA' CATTOLICA»
Bažnyčia, žmogus, jo žaizdos. Interviu su Popiežiumi Pranciškumi
Maloniai leidus "Civiltà Cattolica" redakcijai, spausdiname visą t. Antonio Spadaro interviu su Popiežiumi Pranciškumi tekstą.

[…]

Kas yra Jorge Mario Bergoglio?

Turiu paruošęs klausimą, bet nusprendžiu nesilaikyti iš anksto numatytos schemos, tad klausiu šiek tiek netikėtai: „Kas yra Jorge Mario Bergoglio?“. Popiežius žiūri į mane tylėdamas. Klausiu jo, gal neturiu teisės užduoti tokį klausimą... Jis duoda ženklą, kad priima klausimą ir sako: „Nežinau, koks būtų teisingiausias apibrėžimas... Esu nusidėjėlis. Štai pats tiksliausias apibrėžimas. Ir tai nėra tik šiaip posakis ar semantinė figūra. Esu nusidėjėlis“.

Popiežius svarsto toliau, susikaupęs, tarsi nesitikėjęs tokio klausimo, tarsi būtų priverstas apie tai pamąstyti.

„Taip, galbūt galiu sakyti, kad esu šiek tiek suktas, moku išsisukinėti, bet taip pat tiesa, kad esu truputį naivus. Taip, bet geriausias apibūdinimas, kuris ateina iš pačios širdies ir kurį jaučiu esant patį teisingiausią, yra būtent šis: „Esu nusidėjėlis, į kurį pažvelgė Viešpats“. Ir pakartoja: „Esu tas, į kurį pažvelgė Viešpats. Savo moto Miserando atque eligendo visada jaučiau kaip labai tinkamą mano paties atžvilgiu“.  

Popiežiaus Pranciškaus moto yra paimtas iš Bedos Garbingojo Homilijų. Šis, komentuodamas šventojo Mato pašaukimo epizodą Evangelijoje, rašo: „Jėzus pamatė muitininką, ir, kadangi pažvelgė į jį su meile ir jį išsirinko, tarė jam: ‚Sek paskui mane!‘“.

Popiežius dar priduria: „Man atrodo, kad lotyniškojo gerundyvo miserando neįmanoma išversti nei į italų, nei į ispanų kalbą. Man patinka versti jį kitu, neegzistuojančiu  gerundyvu: misericordiando“.

Popiežius Pranciškus toliau svarsto ir kalba man, darydamas šuolį, kurio prasmės iš pradžių negaliu suvokti: „Aš nepažįstu Romos. Pažįstu nedaug vietų. Viena iš jų – Santa Maria Maggiore, ten nuvykdavau visada“. Nusijuokiu ir sakau jam: „Tą visi labai gerai supratome, Šventasis Tėve!“. „Taigi“, tęsia Popiežius, „pažįstu Santa Maria Maggiore, Šventojo Petro baziliką... Bet atvažiavęs į Romą visada apsigyvendavau Via della Scrofa. Iš ten dažnai užsukdavau į Prancūzų Šventojo Liudviko bažnyčią, eidavau ten kontempliuoti Caravaggio paveikslo „Mato pašaukimas“. Pradedu nujausti, ką nori man pasakyti Popiežius.

„Tas Jėzaus pirštas, taip... nukreiptas į Matą. Tai esu aš. Taip jaučiuosi. Kaip Matas“. Ir čia Popiežius pasidaro ryžtingas, tarsi būtų pagavęs savo įvaizdį, kurio ieškojo: „Mane pritrenkia Mato gestas: jis griebia savo pinigus, tarsi sakytų: „Ne, tik ne mane! Ne, šitie pinigai yra mano!“ Štai, šitas esu aš: ‚nusidėjėlis, į kurį Viešpats atkreipė savo akis‘. Ir būtent tai aš pasakiau, kai manęs paklausė, ar priimu savo išrinkimą Popiežiumi.“ Paskui sušnabžda: «Peccator sum, sed super misericordia et infinita patientia Domini nostri Jesu Christi confisus et in spiritu penitentiae accepto». (Esu nusidėjėlis, bet pasitikėdamas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumu ir begaliniu kantrumu, atgailos dvasioje priimu). 

Kodėl tapote jėzuitu?

Suprantu, kad ši popiežiaus tarnystės priėmimo formulė Popiežiui Pranciškui yra ir jo tapatybės kortelė. Nebėra ką bepridurti. Einu toliau su klausimu, kurį buvau suplanavęs kaip pirmąjį: „Šventasis Tėve, kas paskatino Jūsų pasirinkimą stoti į Jėzaus Draugiją? Kas Jus patraukė Jėzuitų ordine?“. „Norėjau kažko daugiau. Bet nežinojau ko. Buvau jau seminarijoje. Man patiko dominikonai, turėjau draugų dominikonų. Bet paskui pasirinkau Draugiją, kurią gerai pažinojau, kadangi seminarija buvo patikėta jėzuitams. Draugijoje mane sužavėjo trys dalykai: misijonieriškumas, bendruomenė ir disciplina. Tai įdomu, nes aš esu iš prigimties labai nedisciplinuotas. Bet jų disciplina, laiko suskirstymo būdas mane labai paveikė“. „Po to, man tikrai esminis dalykas yra bendruomenė. Visada ieškojau bendruomenės. Nemačiau savęs kaip vienišo kunigo: man reikia bendruomenės. Ir tai galima suprasti iš to, kad esu čia, Šventos Mortos namuose. Kai buvau išrinktas, gyvenau burtų keliu tekusiame 207 kambaryje. Tas, kur esame dabar, yra kambarys svečiams. Pasirinkau gyventi čia, 201 kambaryje, nes kai gavau popiežiškuosius apartamentus, savo viduje pajutau ryžtingą „ne“. Popiežiaus apartamentai Apaštaliniuose Rūmuose nėra liuksusiniai. Jie yra senoviniai, skoningai sutvarkyti ir erdvūs, bet ne liuksusiniai. Bet galiausiai jie yra kaip apverstas piltuvėlis: yra dideli ir erdvūs, o įėjimas į juos labai siauras. Į juos įleidžiama lyg per pipetę, o aš be žmonių negaliu gyventi. Man reikia gyventi savo gyvenimą kartu su kitais“. Kol Popiežius kalba apie misiją ir bendruomenę, atmintyje man iškyla visi tie Jėzaus Draugijos dokumentai, kuriuose kalbama apie „bendruomenę misijai“, ir juos atrandu jo žodžiuose.

Ką reiškia jėzuitui būti Popiežiumi?

Noriu toliau tęsti šia linkme ir užduodu Popiežiui klausimą, pradėdamas nuo to, kad jis yra pirmasis jėzuitas išrinktas Romos vyskupu: „Kaip Jūs matote tarnystę Visuotinei Bažnyčiai, į kurią esate pašauktas, ignaciškojo dvasingumo šviesoje? Ką reiškia jėzuitui būti išrinktam Popiežiumi?  Koks ignaciškojo dvasingumo elementas Jums labiausiai padeda atlikti savo tarnystę?“. „Dvasių skyrimas (discernimento)“, atsako Popiežius Pranciškus. „Dvasių skyrimas yra vienas iš tų dalykų, kuriuos labiausiai savo viduje ištyrinėjo šventasis Ignacas. Jam tai yra kovos įrankis, padedantis geriau pažinti Viešpatį ir iš arčiau jį sekti. Man visada darė įspūdį viena taisyklė, kuria apibrėžiama Ignaco vizija: Non coerceri a maximo, sed contineri a minimo divinum est (Nesileisti, kad suvaržytų labai dideli dalykai, bet pasitenkinti mažiausiais – tai yra dieviška). Aš daug mąsčiau apie šią frazę, turėdamas galvoje valdymą, buvimą vyresniuoju: nebūti varžomu didesnės erdvės, bet sugebėti pasitenkinti mažesne erdve. Ši didžio ir mažo suderinimo dorybė yra didžiadvasiškumas, kuris leidžia iš tos padėties, kurioje esame, visada matyti horizontą. Tai reiškia mažus kasdienius dalykus atlikti didžia ir Dievui bei kitiems žmonėms atvira širdimi. Tai reiškia vertinti mažus dalykus, apimant labai plačius horizontus – visą Dievo Karalystę.“  „Ši maksima pateikia gaires, leidžiančias teisingai pasiruošti dvasių skyrimui, žiūrėti į dieviškus dalykus ir juos jausti „jo požiūriu“. Pagal Šventąjį Ignacą, didieji principai turi būti įkūnyti atsižvelgiant į tos vietos, laiko ir asmenų aplinkybes. Jonas XXIII savo būdu užėmė tokią valdymo poziciją, kai kartodavo: Omnia videre, multa dissimulare, pauca corrigere (Viską matyti, į daug ką nekreipti dėmesio, mažai taisyti), nes, nors ir matė omnia, maksimalią dimensiją, laikė, jog yra svarbu veikti pauca, minimaliai. Galima turėti didingus planus ir įgyvendinti juos, darant keletą mažiausių dalykų. Arba galima panaudoti silpnas priemones, kurios pasirodo veiksmingesnės už stipriąsias, kaip sakė ir Šventasis Paulius Pirmajame Laiške korintiečiams“. „Šis dvasių skyrimas reikalauja laiko. Pavyzdžiui, daug žmonių galvoja, kad pasikeitimai ir reformos gali įvykti per trumpą laiką. Aš manau, kad visada reikia laiko padėti pamatus tikram, efektyviam pasikeitimui. Ir tas laikas yra dvasių skyrimo laikas. O kartais dvasių skyrimas paakina tuojau daryti tai, ką pradžioje buvo galvojama padaryti vėliau. Taip ne kartą atsitiko ir man per šiuos mėnesius. Dvasių skyrimas visada atliekamas Viešpaties akivaizdoje, žvelgiant į ženklus, įsiklausant į tai, kas vyksta, ką jaučia žmonės, ypač vargšai. Mano pasirinkimai, net ir susiję su normaliu gyvenimu, kaip naudojimasis kukliu automobiliu, kyla iš dvasių skyrimo, atsiliepiančio į poreikius, kurie ateina iš dalykų, žmonių, laiko ženklų skaitymo. Dvasių skyrimas Viešpatyje vadovauja ir mano valdymo stiliui“. „Aš visai nepasitikiu sprendimais, priimtais staiga. Niekada nepasitikiu pirmuoju sprendimu, tai yra, tuo dalyku, kuris pirmiausia šauna į galvą, kai turiu dėl ko nors apsispręsti. Paprastai tai būna klaidingas dalykas. Turiu palaukti, pasverti širdyje, skirti tiek laiko, kiek reikia. Dvasių skyrimo išmintis išvaduoja nuo neišvengiamų gyvenimo dviprasmybių ir padeda rasti tinkamas priemones, kurios ne visada sutampa su tuo, kas atrodo didinga ar stipru“. 

Jėzaus Draugija

Taigi, dvasių skyrimas yra viena iš Popiežiaus dvasingumo kolonų. Čia ypač akivaizdžiai pasireiškia jo jėzuitiška tapatybė. Todėl jo klausiu, kaip, jo nuomone, Jėzaus Draugija gali pasitarnauti Bažnyčiai šiandien, koks yra jos savitumas, ir kartu kokie galimi jai gresiantys pavojai. „Draugija yra institucija įtampoje, visada radikalioje įtampoje. Jėzuitas yra save iš centro patraukęs žmogus. Pati Draugija yra decentruota: jos centras yra Kristus ir jo Bažnyčia. Taigi, jeigu Draugija laiko centre Jėzų ir Bažnyčią, turi du esminius atramos taškus, padedančius išlikti pusiausvyroje, gyvenant periferijose. O jeigu per daug žiūri į save, pastato į centrą save kaip gerai sutvarkytą, puikiai „apginkluotą“ struktūrą, tada jai kyla pavojus jaustis užtikrinta ir apsirūpinusia. Draugija visada turi prieš akis turėti šūkį Deus semper maior, vis didesnės Dievo garbės ieškojimą, Bažnyčią – tikrą mūsų Viešpaties Kristaus Sužadėtinę, Kristų Karalių, kuris mus užkariauja ir kuriam paaukojam visą savo esybę bei visas savo pastangas, nors ir esame moliniai, netinkami indai. Ši įtampa mus nuolat kviečia išeiti iš savęs. O tėviškas ir kartu broliškas įrankis, kuris decentruotą Draugiją daro tikrai stiprią, yra „sąžinės ataskaita“, būtent todėl, kad padeda jai geriau eiti į misiją“. Čia Popiežius turi galvoje  specifinį Jėzaus draugijos Konstitucijų punktą, kuriame sakoma, kad jėzuitas turi „parodyti savo sąžinę“, tai yra, vidinę būseną, kurioje gyvena, tam, kad vyresnysis galėtų būti labiau informuotas ir apdairus, siųsdamas žmogų į misiją. „Bet nėra lengva kalbėti apie Draugiją“, tęsia Popiežius, „kai per daug aiškinama, kyla pavojus suklysti. Draugiją galima apibūdinti, tik apie ją nupasakojant. Tik pasakojant patirtį galima daryti dvasių skyrimą, o ne pasineriant į filosofinius ar teologinius aiškinimus, kur galima ginčytis. Draugijos stilius nėra diskusija, bet dvasių skyrimas, kuris, savaime suprantama, proceso eigoje leidžia ir diskusijas. Mistikos dvelksmas niekada nenubrėžia šiam procesui ribų, neužbaigia minties. Jėzuitas turi būti neužbaigtos minties, atviro mąstymo žmogus. Draugijoje taip pat buvo tokių laikotarpių, kai buvo gyvenama uždaru, griežtu, daugiau asketiniu, instrukcijomis paremtu, nei mistiniu mąstymu. Šis nukrypimas pagimdė Epitome Instituti. Čia Popiežius turi galvoje tam tikrą praktinių taisyklių rinkinį, naudojamą Draugijoje ir pertvarkytą XX amžiuje, į kurį buvo žiūrima kaip į Konstitucijų pakaitalą. Jėzuitų formacija Draugijoje kurį laiką rėmėsi šiuo tekstu, ir buvo prieita iki to, kad kai kurie jėzuitai nė karto gyvenime neperskaitydavo Konstitucijų, kurios iš tikrųjų yra svarbiausias dokumentas. Anot Popiežiaus, per tą laikotarpį Draugijoje buvo kilęs pavojus, kad taisyklės užgoš dvasią, buvo pasiduota pagundai per daug plačiai aiškinti ir viešai skelbti Draugijos charizmą.

Jis tęsia: „Ne, jėzuitas mąsto nuolat, nesustodamas, žiūrėdamas į horizontą, kurio link turi eiti, turėdamas gyvenimo centre Kristų. Tai jo tikroji stiprybė. Ir tai verčia Draugiją būti nuolat ieškančia, kūrybinga, didžiadvasiška. Tad šiandien, labiau negu bet kada, ji turi būti kontempliatyvi veikime. Turi gyventi labai giliame artume su visa Bažnyčia, suvokta kaip „Dievo tauta“ ir kaip „šventoji motina hierarchinė Bažnyčia“. Tai reikalauja daug nuolankumo, pasiaukojimo, drąsos, ypač kai patiriame nesupratimą arba tampame dviprasmiškų užuominų ir šmeižtų objektu, bet tai yra daugiausiai vaisių nešantis nusiteikimas. Prisiminkime praeities įtampas dėl kinietiškų ir malabarietiškų apeigų, taip pat Paragvajuje“.  „Aš pats esu liudininkas tų nesusipratimų ir problemų, kurias Draugija išgyveno dar visai neseniai. Pavyzdžiui, buvo sunkūs laikai, kai buvo svarstomas klausimas dėl „ketvirtojo įžado“ – paklusnumo Popiežiui – patvirtinimo visiems jėzuitams. Kas man davė visišką saugumą tėvo Arrupe laikais, buvo tai, kad jis buvo maldos žmogus, vyras, praleidžiantis daug laiko maldoje. Pamenu, kaip jis melsdavosi atsisėdęs ant žemės, kaip japonai. Todėl jo nuostatos buvo teisingos ir jis priėmė teisingus sprendimus“.  

Pavyzdys - Petras Favre, “reformuotas kunigas”

Dabar klausiu, ar tarp jėzuitų, nuo Draugijos pradžios iki šiandien, yra tokių asmenybių, kurios būtų ypatingai jį sužavėję. Klausiu Popiežiaus, ar yra tokių, kas jie ir kodėl. Popiežius pradeda vardinti Ignacą, Pranciškų Ksaverą, bet paskui sustoja ties vienu asmeniu, kurį jėzuitai žino, bet kuris tikrai nėra plačiai pažįstamas: palaimintasis Petras Favre (1506-1546), iš Savojos. Tai vienas iš pirmųjų šventojo Ignaco bendražygių, tiksliau sakant, pirmasis, su kuriuo jis gyveno tame pačiame kambaryje, kai jie abu buvo Sorbonos studentai. Trečiasis tame pačiame kambaryje buvo Pranciškus Ksaveras. Pijus IX Petrą Favre paskelbė palaimintuoju 1872 m. rugsėjo 5 d., o dabar vyksta kanonizacijos procesas. Popiežius pamini vieną jo knygos Memoriale leidimą, kurį redaguoti buvo pavedęs dviems jėzuitams specialistams, Miguel A. Fiorito ir Jaime H. Amadeo, kai buvo provincijos vyresnysis. Bet ypatingai jam patinka Michel de Certeau redaguotas leidimas. Tad klausiu, kodėl jį taip sužavėjo būtent Favre, kokie jo portreto bruožai jam daro didžiausią įspūdį. „Dialogas su visais, net ir tolimiausiais, net ir su priešininkais; paprastas pamaldumas, gal net tam tikras naivumas, betarpiškumas, atidus dvasių skyrimas savo viduje; tai, kad jis buvo didžių ir ryžtingų sprendimų vyras ir kartu sugebėjo būti nepaprastai švelnus...“. Kol Popiežius Pranciškus vardina savo mylimiausio jėzuito asmenines savybes, suprantu, kiek ši asmenybė iš tikrųjų buvo jam gyvenimo pavyzdys. Michel de Certeau apibūdina Petrą Favre labai paprastai: „reformuotas kunigas“, kuriam dvasinė patirtis, dogmatinis kalbėjimas ir struktūrinė reforma yra neatskiriamai susiję dalykai. Manau, kad pradedu suvokti, jog Popiežius Pranciškus įkvėpimo semiasi būtent iš tokio reformos stiliaus. Toliau Popiežius pratęsia savo mintis, kalbėdamas apie tikrąjį fundador (įkūrėjo) veidą. „Ignacas yra mistikas, o ne asketas. Aš labai supykstu, kai girdžiu sakant, jog Dvasinės pratybos yra ignaciškos tik todėl, kad atliekamos tyloje. Iš tiesų, Pratybos gali būti tobulai ignaciškos ir kasdieniame gyvenime, ir be tylos. Ta kryptis, kuri pabrėžia askezę, tylą ir atgailą, yra nukrypimas, nors ji ir gerokai paplitusi Draugijoje, ypač ispaniškoje aplinkoje. O man artimesnė mistikos kryptis, kurios atstovai yra Louis Lallemant ir Jean-Joseph Surin. Ir Favre buvo mistikas“.

Skaityti 9132 kartai