Facebook Image
Teksto dydis
[ Nustatyti iš naujo ]
Šeštadienis, 14 Gruodis 2019 22:42

Marija Juozapa OCD: maldos dėka gali pasiekti visą pasaulį! (2019 12 14)

Su seserimi Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa kalbamės apie jos lietuviškas šaknis ir džiaugsmų bei iššūkių lydėtą basųjų karmeličių sugrįžimą į Lietuvą.


Spalio 1-ąją šventėte Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolyno įsikūrimo 25 metų jubiliejų. Papasakokite, kaip atsidūrėte Lietuvoje?

Vieną dieną priorė užsiminė, kad žurnale, kurį gaudavom yra kažkas parašyta apie Lietuvą. Paskaičiau ir buvau pagauta. Priorė graudinosi išgirdus mano prašymą parašyti laišką į Lietuvą, o aš ją raminau: „Niekur aš nevažiuosiu, tik surasiu pinigų“. Vėliau apėmė baimė, galvoju, juk šituo čia nesibaigs. O juk negaliu, Viešpatie, išvažiuot – mamytei 76 metai, negaliu! Tačiau kitą dieną šv. Mišiose nuskambėjo: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane - nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane - nevertas manęs“.

Pradžioje atvažiavome tik dviems mėnesiams. Tais metais, vasario mėnesį buvo mano sidabrinis įžadų jubiliejus, bet jo savo žemėje nešvenčiau – liepos mėnesį Lietuvoje turėjome padėkos Mišias už tai, kad Karmelis grįžta į Lietuvą. Grįžus į Škotiją, rodos, viskas sustojo ir nurimo. Tačiau vieną dieną į mūsų vienuolyno duris pasibeldė moteris, kuri klausė, ar kartais nėra besiruošiančių važiuoti į Lietuvą ir siūlė savo pagalbą. Priorė paaiškino, kad niekas išvykti nesiruošia. Visgi, moteris neatlyžo, norėjo pasikalbėti ir su manimi. Susitikusi su ja pakartojau tą patį, ką sakė ir priorė – neturiu tam leidimo. O toji moteris sako: „Nelauksim, kol gausi leidimą. Jei važiuosi, visus daiktus reikalinga ruošti jau dabar“. Ji pati buvusi mokytoja, liepė man sėstis, iš rankinuko išsiėmė popieriaus ir mudvi viską nuo adatos iki altoriaus, kuris stovi mūsų koplyčioje, surašėme. Galvoju, ką mano priorė pasakys ir, nors gyvename didžiausiame name, kur sudėsime visus tuos daiktus? O ji sako: „Nesirūpink, pasikalbėsiu su direktoriumi, rasim kur padėti“. Tądien mums išsiskyrus, nuėjau prie Švenčiausiojo, buvo misijų sekmadienis, adoracija ir žliumbiu prieš Viešpatį – ačiū Tau, kad atsiuntei tokią pagalbą. Juk tos moters aš nepažinojau! Daug padėjo ir kiti žmonės, draugai. Teko susidurti ir su sunkumais, bet jeigu su jais nebūčiau susidūrusi, neturėčiau tokio pasitikėjimo Dievu, kokį turiu dabar.

Įdomu, kad seserys nenorėjo važiuoti į Lietuvą. Buvo siūloma seserims Lenkijoje, Amerikoje, Vokietijoje, Kroatijoje, bet niekas nenorėjo važiuoti. Pasisiūlė dvi sesutės, kurios nors ir nemokėjo kalbos, bet vyko tam, kad sudarytų reikiamą skaičių vienuolių veiklai Lietuvoje pradėti. Nors buvo reikalingos aštuonios seserys tam, kad būtų duotas leidimas išvykti į Lietuvą, bet Šventasis Sostas leido vykti trims.

Ką prieš atvykdama žinojote apie Lietuvą?

Mano močiutė buvo lietuvė, ji nuolat kalbėdavo apie Lietuvą. Ji dainuodavo su savo broliu dainas, suėję draugėn dalinosi atsiminimais, buvo matyti, kad labai pasiilgo savo žemės. Prieš pirmą pasaulinį karą Škotijoje gyveno apie 10 tūkstančių lietuvių. Ji buvo kaip tarpinė stotelė vykstantiems į Ameriką, ir daugelis žmonių joje taip ir pasilikdavo visam laikui. Kas antras, trečias namas mano vaikystėje buvo gyvenamas lietuvių. Kaimynams buvo gražu, kad aš – mažiukas vaikas moku lietuviškai, nes mano amžiaus vaikų lietuviškai nemokino, skatino kalbėti angliškai. O mano močiutė buvo užsispyrusi mane išmokyti lietuvių kalbos, todėl vos pradėjus eiti į mokyklą angliškai mokėjau tik pagrindinius dalykus.

Prisimenu, kai mokykloje pradėjau draugėms pasakoti iš močiutės girdėtas istorijas, tada supratau, kad esu kitokia, o tai, ką išgirstu nereikia pasakoti. Joms tai atrodė mano fantazija, o taip nebuvo. Kitokia jaučiausi ir dėl maisto – mes valgydavom kitaip, nei mano bendraamžių šeimos, močiutė pagamindavo lietuviškų valgių.

Kaip žinią, kad vyksite į Lietuvą, priėmė Jūsų mama?

Mano tėtis jau buvo miręs, mamytė ištekėjo už antro vyro Stepo. Kai jam papasakojau apie savo planus, jis sakė: „Nesakyk mamai, kad išvyksti iki sėsi į lėktuvą, nes ji verks, verks ir verks“. Todėl nieko nesakiau, bet man buvo neramu, galvoju, jei vėliau pasakysiu, tai jai dar didesnis šokas bus. Per maldą man atėjo mintis, kad turėčiau parašyti mamytei laišką. Parašiau ir išsiunčiau ilgą laišką, viską išaiškinau, pažadėjau, kad jai paskambinsiu. Ji gavo laišką dieną prieš tai, kai seserys turėjo balsuoti, ar mane išleisti į Lietuvą. Tuomet paskambino priorei ir pasakė, kad yra nieko prieš,  džiaugsis tokiu sprendimu! Seserų susirinkime, kuris tęsėsi penkias valandas, tai buvo argumentas leidimo išvykti naudai.

Į Lietuvą atvykote su dar dviem seserimis, apsigyvenote dabartiniuose Paštuvos parapijos namuose. Su kokiais iššūkiais teko susidurti?

Atvykome sausio mėnesį, apsigyvenome namelyje. Kambariuose tilpo tik po lovą ir nedidelį staliuką. Gyvenom kaimiškai, bet manęs tai nebaugino. Priešingai, netgi buvo labai gražu išeiti laukan – nebuvau mačiusi tiek žvaigždžių! Pirmais metais šalo iki -26 laipsnių, daug prisnigdavo. Net vyskupas Eugenijus Bartulis tada palikdavo savo automobilį šalikelėje, o kaimynas pasikinkęs roges arkliuku atveždavo jį pas mus aukoti šv. Mišių. Ne kartą ir pačiam teko bristi per sniegą.

Taip pat kartais buvo sunku susikalbėti. Kalbą mokėjau, bet ja nekalbėjau 27 metus. Atvažiavus į Lietuvą buvo, kad vienas žodis ateina, trys praslenka... Bet pora metų praktikos ir negaliu sustot kalbėjus!

O kaip buvote priimtos lietuvių?

Pirmi susitikimai su žmonėmis buvo labai įdomūs. Ar gatvėje einu, ar į autobusą lipu - žmonės žiūri. Jie nebuvo matę abito, juk seserys 60–70 metų gyveno pogrindyje. Pamenu, kai atvykom į gyventi į kaimą, kasdien pro šalį pravažiuodavo toks berniukas. Kai pirmąkart jį pamačiau – pamojavau, o jis pažiūrėjo į mane kreivai ir nuvažiavo toliau. Kitą dieną beveik tuo pačiu laiku jam pravažiuojant vėl jam pamojau. Šįkart jis jau man linktelėjo. Trečiąkart ir pats pamojavo. O tos pačios savaitės penktadienį pravažiuodamas dar ir pasveikino traktoriaus garsiniu signalu. Jis visiems vėliau kalbėjo: „Nežinau, kokios seserys čia atvažiavę, bet jos labai linksmos“.

Pamenu, kaimo parduotuvėje įėję stovim ir laukiam, o dvi pardavėjos kalbasi ir net nekreipia į mus dėmesio. Po dešimties minučių ses. Mavis Teresė sako: „Gal eikim iš čia“. O aš sakau: „Kur eisim? Yra tik viena parduotuvė“. Man atrodo, kad jos nežinojo, kaip elgtis, kaip mus vadinti, gal buvo baimė, kad kas nors iš už kampo gali stebėti. Bet pora savaičių ir tapom geriausiom draugėm!

Kas labiausiai stebino atvykus į Lietuvą?

Labiausiai man buvo gaila ir sunku matyti kietus žmonių veidus. Kartais būdavo net baugu užkalbint žmogų. Tokie nuliūdę, nuvargę, tai buvo man sunkiausia ir prie to reikėjo priprasti. O turbūt ir jiems buvo sunku priprasti prie mano šypsenos. Žinojau, kad žmonės tik išorėje kieti, o viduje tikrai rusena šiluma, bet atsargumas neleidžia to parodyti.

Pradėjus naujo vienuolyno statybas teko susidurti su nemažai iššūkių, tačiau kalbėdama apie vienuolyno statybas dažnai tai įvardijate kaip siurprizų laiką. Kodėl?

Buvo visko! Iš pradžių kardinolas Tamkevičius atvykęs aplankyti parapiją prieš Gavėnią, man pirštu pagrūmodamas sakė: „Nelauk penkių metų, statyk vienuolyną dabar“. Gerai, galiu statyti, bet kai sąskaitoje turiu tik penkis tūkstančius litų, tai ką pastatysi?

Galvojau, kad reikia prašyti paramos iš Renovabis, tam reikėjo sąmatos. Nuvažiavom pas architektą, ten viskas gražu, šilta, kilimėliais nutiesta. O kai jis atvyko pas mus – viskas buvo atvirkščiai. Net kėdė, ant kurios pakvietėm prisėsti sulūžo jam atsisėdus. Prisimenu, susitikimo metu jis klausia: „Kas jus remia?“. Sakau: „Dievas“. Architektas būdamas labai mandagus klausia dar kartą: „Žinau, kad Dievas. O kokia organizacija?“. Aš ir vėl pakartoju: „Dievas“. Jis daugiau nebeklausė manęs šio klausimo, bet žvilgsnis buvo labai iškalbingas – pasakė viską! Visgi, architektas sutiko padaryti būsimo vienuolyno planą su ta sąlyga, kad sumokėsiu jam vėliau - pasitikėjo manimi. Kai nusiuntėme projektą Renovabis, gavome atsakymą: „Ar proto turite daryti tokį projektą?“. Tai buvo didžiuliai pinigai, mūsų neparėmė, o architektui turėjau sumokėti. Galiausiai, kai pinigus pristačiau, jis manęs paklausė: „Ar pati pagaminai?“. Vienuolyno statybų laikas tik dar kartą parodė, kad Dievas viską gali padaryti, su juo nėra negalimų dalykų.  

Šių metų vasario 2-ąją dieną šventėte įžadų 50 metų jubiliejų. Daugiau nei pusę šio laiko gyvenote Škotijoje. Ar pasiilgstate jos?

Kai nuvažiuoju į Škotiją galvoju, ką jie ten, Lietuvoj, daro? Kai būnu čia, galvoju, ką jie ten, Škotijoje, daro? Kai grįžtu į Škotiją, pirma savaitė būna fantastiška. Sugrįžtu į savo žemę, smagus britų humoras, gimta kalba laisviau galiu kalbėti, bet po savaitės jau grįžta mintys apie Lietuvą.

Lietuvoje atradau turinti giminių. Pagal savo močiutės brolio ir jo dukters nuotrauką, padarytą Alksnėnuose 1954 metais, ėmiau jų ieškoti. Paskambinus į parapiją, sužinojau, kad mergina mano turimoje nuotraukoje yra tos parapijos zakristijono brolio žmona! Kai su ja susitikom, ji parodė turinti tokią sugniaužytą, suspaustą mano nuotrauką. Ji sakė: „Kai man buvo sunku, aš pažiūrėdavau į tą nuotrauką ir sakydavau – ji meldžiasi už pasaulį ir meldžiasi už mane“.  Negalėjau patikėt – iš kur ji gali turėt mano nuotrauką? Pasirodo, kad mano močiutė nusiuntė mano pirmą įžadų nuotrauką seseriai Amerikoje, o ji nuotrauką persiuntė savo broliui, taip ši nuotrauka atsidūrė pas jo dukrą. Mano močiutė galvojo, kad jos brolis miręs, nes siųsti siuntiniai jo nepasiekdavo – grįždavo atgal. Fantastika! Maldos dėka gali pasiekti visą pasaulį!

Ačiū už pokalbį.

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)

Skaityti 534 kartai