Facebook Image
Teksto dydis
Pirmadienis, 13 Geg 2019 23:32

Misionieriaus kankinystės liudijimas (2019 05 13)

2019 m. vasario 15-ąją Burkina Faso nužudytas ispanų kunigas ir misionierius, salezietis Césaris Fernández. Saleziečių žinių agentūra ANS paskelbė trumpą, tačiau dramatišką tragedijos liudininko, kito saleziečio pasakojimą, kuris leidžia geriau suprasti tai, kas vyksta šiame ir kituose kraštuose, kuriuose valstybė dėl įvairių priežasčių nepajėgia užtikrinti žmonių saugumo. Leidžia taip pat įsijausti į aplinkybes, kuriose gyvena milijonai krikščionių, darbuojasi tūkstančiai kunigų, misionierių ir katechetų. Krikščionys yra daugiausia smurto, diskriminacijos persekiojamų patirianti religinė grupė pasaulyje.


„Nėra lengva papasakoti, kas įvyko, tai mačius iš taip arti. Tačiau dėl t. Cezario atminimo, dėl misijos, kurią jis mums patikėjo ir kuriai drąsina, noriu pabandyti kalbėti“, – rašo liudininkas. Jis pasakojo, kad trijų saleziečių automobilis lankėsi Cinkassé mieste Toge, netoli sienos su Burkina Faso, kuriame susitiko su kita saleziečių bendruomene. Vasario 15 dienos, penktadienio vakare pasuko atgalios, laukė ilgas kelias iki Uagadugu, sostinės.

„Išvykome ramūs, tęsėme kelionę. Sutvarkę pasienio formalumus pradėjome atkarpą Burkina Faso teritorijoje. Po trisdešimties minučių kelio atvykome iki kelio kontrolės punkto. Iš tolo matėme sunkvežimius prie kelio. Svarstydami, kas atsitiko, pamatėme vyrą, kuris nurodė sustoti, išlipti iš automobilio, kaip ir padarėme. Nebuvome užpulti fiziškai. Buvome tardomi. Mūsų paklausė kas mes tokie: „ką darote, kur važiuojate?“ Pasakėme, kad esame kunigai, dalyvavome susitikime ir grįžtame į Uagadugu. Vienas iš jų pareikalavo kunigo už vairo parodyti ką turi automobilyje, kaip jis ir padarė, kiti pradėjo daužyti trijų automobilių, turbūt muitininkų, stiklus. Juos suniokoję iš netoliese buvusio benzino pardavėjo atsinešė degalų ir padegė automobilius. Jiems taip darant t. Cezaris paklausė, kodėl juos degina. Stovėjęs priešais jį, žinoma, gerai apsiginklavęs, neatsakė. Kažką sumurmėjo, tačiau neišgirdome.

Tada pareikalavo, kad aš ir t. Cezaris eitume į krūmus. Nuo kelio bloko iki krūmų buvo apie 500 metrų. Ten atėję pamatėme kitus grupės narius. Ir ten nebuvome tardomi smurtu. Staiga, pamatėme, kad ant savo motociklų deda viską, ką rado užpultame kelio punkte. Matėme, kaip mūsų konfratrui už vairo buvo liepta patraukti automobilį pirmyn. Į mašiną sukrovė viską, ką rado ir galėjo paimti: mūsų kompiuterius, pinigus, telefonus, atminties diskus ir raktus.

Automobilį nuvairavo nuo kelio ir pasuko link mūsų. Negalėjo važiuoti keliu, nes ten buvo didelė duobė. Tada išlipo iš mašinos ir pėsčiomis atėjo iki mūsų. Tas, kuris ėjo paskui mūsų konfratrą jį paliko ir prisiartino prie manęs ir t. Cesario. Kiti jau buvo pasišalinę, tik du iš jų buvo likę. Vienas man pasakė: „Tu sukis ir eik šalin.“ Vos tik nusisukau, išgirdau šūvį. Pasukau galvą ir pamačiau t. Cezarį ant žemės. Pagalvojau, kad atėjo mano eilė. Rankomis užsidengiau pakaušį ir išgirdau kitus šūvius. Tačiau ne į mane, o vis dar į t. Cezarį.

Norėjau apsisukti ir grįžti prie jo kūno, tačiau kažkas man sakė eiti pirmyn. Ėjau tol, kol pasiekiau konfratrą, kuris vairavo ir jis manęs paklausė: „kur yra t. Cezaris?“. Aš jam atsakiau: „jį nušovė.“ Tada pasakiau, kad turime paimti kūną, o jis man pasakė, kad reikia palaukti, kol teroristai nuvažiuos. Kai jie pasišalino, mes prisiartinome prie t. Cezario kūno, užspaudžiau jo vokus, ant kaktos padariau kryžiaus ženklą, tada jį paėmėme. Buvo permirkęs krauju. Tada sugrįžome prie pasienio. Tai įvyko tą dieną“.

T. Cezaris buvo 72 metų amžiaus, į saleziečių kongregaciją įstojo septyniolikos, įvairiose Afrikos šalyse darbavosi nuo 1982 metų, jis buvo pirmasis salezietis atvykęs į Togą, rūpinosi mokyklomis, švietimu, jaunų saleziečių formacija, buvo kuklus ir atsidavęs Evangelijos tarnas. Švęsdamas buvimo saleziečiu 50-etį misionierius su šypsena kalbėjo, jog saleziečio pašaukimas ir gyvenimas yra didelė malonė, kuri jam suteikė daug džiaugsmo.

(RK/ Vatican News)

Skaityti 55 kartai