Facebook Image
Teksto dydis
Sekmadienis, 20 Sausio 2019 19:12

Popiežius Pranciškus. „Tikiu, kad Dievas trokšta pokyčio Bažnyčioje“

Privatus pokalbis su jėzuitais Baltijos šalyse

Popiežius įžengia į kambarį nunciatūroje ir pasveikina jėzuitus, vieną po kito, pradėdamas nuo provincijolo t. Vidmanto Šimkūno. Susitikime dalyvauja 28 jėzuitai. 22 iš Lietuvos ir Latvijos provincijos, 2 iš JAV, kurie palaiko artimus ryšius su Lietuva, ir 4 jėzuitai vyskupai: Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas; jo pirmtakas, KGB kalintas, Sigitas Tamkevičius; Telšių vyskupas emeritas Jonas Boruta ir Novosibirsko vyskupas Josephas Werthas, noviciatą atlikęs Lietuvoje. Popiežius kalba itališkai, o jo žodžius į lietuvių kalbą verčia arkivyskupas L. Virbalas.

Popiežius: Dėkoju už apsilankymą! Man prisimena posakis Si cum Iesuitis itis, non cum Iesu itis… (lot. „Jei einate su jėzuitais, neinate su Jėzumi“…) [visi juokiasi]. Dėkoju! Šiandien buvo ypač užimta diena, bet manau, ji pasitarnavo Bažnyčios gėriui. O dabar, kalbant apie mūsų susitikimą, manau, geriausia bus, jei jūs užduosite klausimus, o aš atsakysiu. Gerai?

Arkivyskupas Virbalas pasiūlo: „Jei norėtų, galbūt provincijolas galėtų pasakyti pradžioje keletą žodžių.“

Popiežius atsako: „Taip, žinoma. Darykime viską hierarchiškai!“ [Vėl pasigirsta juokas.]

Provincijolas pakyla ir pristato Jėzaus Draugijos situaciją Lietuvoje ir Latvijoje. „Mes labai džiaugiamės Jūsų apsilankymu. Esame dėkingi už tai, ką pasakėte kunigams ir pašvęstiesiems. Jėzuitus tai įkvėpė. Mūsų provincija nedidelė. Turiu ypatingą rūpestį, kad jėzuitai neperdegtų. Iš tiesų kiekvienas iš mūsų atliekame tris ar keturis darbus ir tikrai nesame tinginiai. Ir noriu Jums padėkoti, kad atnešėte mums džiaugsmo ir stiprybės. Iki Draugija atsidūrė priespaudoje, Lietuvos provincijoje buvo daugiau negu tūkstantis narių. Dabar mūsų tik 34, ir greitai jungsimės į vieną provinciją kartu su Austrija, Vokietija, Šveicarija ir Vengrija. Lietuvoje turime tris mokyklas ir keturias bažnyčias. Neseniai atidarėme namus Rygoje, mieste, kurį aplankysite rytoj. Dirbame, kad skleistume ignaciškąjį dvasingumą. Šis darbas yra gražaus ekumeninio bendradarbiavimo su liuteronais patirtis. Taip pat turiu išreikšti ypatingą dėkingumą vyresniems mūsų provincijos nariams. Sovietų valdymo metu jie išsaugojo noviciatą ir seminariją dieceziniams kunigams. Žinoma, visa tai buvo daroma slaptoje. Dalis jėzuitų atsidūrė už provincijos ribų – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten buvo sukurta viceprovincija. Atgavus Nepriklausomybę, kai kurie JAV buvę jėzuitai grįžo į Tėvynę ir padėjo mums gyventi pagal Vatikano II Susirinkimo dvasią. Tuo metu žinojome, kaip reikia gyventi suvaržytos laisvės sąlygomis. Dabar turime išmokti deramai išgyventi savo laisvę. Prašome palaiminti mus ir mūsų misiją. Dėkojame. Esame jums labai dėkingi.“

Popiežius: Manau, jėzuitams nėra sunku dirbti slaptoje, pogrindyje. Tėvas Hugo Rahneris sakydavo, kad jėzuitas turi gebėti tirti tiek Dievo, tiek ir velnio lauką. Manau, dvasių skyrimas suteikia mums šį gebėjimą, šį antgamtės pajutimą, leidžia pajusti tiek dieviškus, tiek velniškus dalykus žmonių gyvenimuose ir istorijoje. Turime prašyti malonės, kad pažintume tiek Viešpaties, tiek ir žmonijos priešo ketinimus bei apgaules. Jėzuitas privalo žinoti, kaip eiti pirmyn net ir bjauriausiais momentais. Kitas dalykas, kurį pasakė provincijolas ir man jis patiko, yra rūpestis dėl to, kad jėzuitai dirba tris ar keturis darbus. Yra pavojus perdegti. Taigi reikia skirti dvasias. Piktoji dvasia veda mus į tam tikrą „dirbu nepakankamai“ kompleksą. Kartais imame jaustis kalti, kad pasirūpiname savo sveikata! Tai pagunda. Jėzuitas turi dirbti neprarasdamas ramybės, neprarasdamas susitikimo su Viešpačiu, neprarasdamas poilsio. Tai svarbu. Pirmiausia jėzuitas turi daryti tai, ko kiti nedaro ar negali daryti. Tai pirmas darbo įstatymas jėzuitams. Antrasis – darbas neturi trukdyti artimam ryšiui su Viešpačiu. Trečiasis – darbas neturi atimti ramybės. Ketvirtasis – nedaryk to, ką gali deleguoti kitiems. Štai kas ateina į galvą atsiliepiant į Jūsų rūpestį. Tačiau gerai darote, kad tuo rūpinatės.

Toliau kalba arkivyskupas Tamkevičius: „Jei prieš 35 metus, kai buvau įkalintas KGB, būčiau įsivaizdavęs, jog vieną dieną tas kameras aplankys popiežius, būtų buvę daug lengviau pakelti kančią. Dėkoju jums, Šventasis Tėve! Man tai kaip sapnas. Jūs atvykote aplankyti mūsų lietuviškos Golgotos!“

Popiežius: Leiskite štai ką pasakyti: skelbiame, kad Jėzus nužengė į pragarą, tad patariu ir jums nebijoti nužengti į žmonių pragarą. Kartais tai reiškia įžengti į velnio teritoriją. O kentėjimai, ar žmogiški, ar socialiniai, ar sąžinės... reikia nužengti į pragarą, turime ten pabūti. Prisiliesti prie žaizdų. Prisiliesdami prie žmonių žaizdų, paliečiame Kristaus žaizdas. Jėzuitas niekada neturėtų to bijoti. Tai malonė, kurią gauname iš Viešpaties rankų. Šios žaizdos buvo atvertos ne tik Vilniuje ir jos susijusios ne vien su praeitimi. Tokie patys dalykai vyksta šiandien daugelyje socialinių ir politinių aplinkų visame pasaulyje. Prisimenu filmą, kur liudijama apie Šiaurės Afrikoje esančius kalėjimus, kuriuos pastatė prekeiviai žmonėmis. Kai vyriausybės grąžina atgal tuos, kurie išliko gyvi, prekeiviai juos uždaro į šiuos kalėjimus, kur vyksta baisiausi kankinimai. Štai kodėl svarbu kalbėti apie kalėjime praleistą 12 Bažnyčios žinios Nr. 11–12 (461–462) 2018 Popiežius laiką. Žmonės turi žinoti, ką tai reiškia. Svarbu apie tai kalbėti. Mes mušamės į krūtinę dėl to, ką darė komunistai, naciai ir fašistai... bet kaip yra šiandien? Ar tai nevyksta šiandien? Žinoma! Tačiau visa tai daroma užsimovus baltas šilkines pirštines! Ignaco siūloma mums trečioji savaitė gali atrodyti pernelyg voliuntaristiška, bet taip nėra. Tai tėra žmogiška. Žinote, šv. Ignacas kviečia prisiversti išgyventi, pajusti skausmą, verkti dėl Jėzaus, kuris kenčia. Tai ne pelagianizmas, ne. Ignacui buvo pažįstamas mūsų priešinimasis priimti į savo širdį kitų skausmą. Todėl jis kviečia prisiversti. Štai kodėl svarbu įsimąstyti, medituoti Viešpaties kančią. Noriu su jumis pasidalinti. Savo kišenėje visada nešiojuosi šį via crucis, kad prisiminčiau Viešpaties kančią [išsitraukia iš kišenės]. Tai kančia daugelio žmonių šiandien, tų, kurie yra kankinami, kurie yra kalėjime. Man labai padeda mąstyti Kryžiaus kelią. Ačiū Jums, Tėve! Ačiū už Jūsų liudijimą!

Arkivyskupas Tamkevičius prideda: „1994 m. dalyvavau Sinode, skirtame pašvęstajam gyvenimui, ir ten buvo jaunas vyskupas jėzuitas iš Argentinos. Tai buvote Jūs!“

Popiežius: Taip, jau dvejus metus buvau vyskupas. Jie išrinko mane, nes kiti du pasirinkti buvo dieceziniai, o šiam Sinodui reikėjo pašvęstojo. Taigi pasirinko mane. 1994-aisiais buvome kartu!

Vienas iš dalyvių atsistoja ir sako: „Noriu paprašyti paslaugos mūsų naujiems namams Rygoje. Tai Dvasinių pratybų namai. Jų globėjas yra šv. Petras Faberis. Brolis jėzuitas iš Varšuvos nutapė jo portretą. Noriu jūsų paprašyti palaiminti šį paveikslą ir visą mūsų misiją, kuri yra svarbi ekumenine prasme. Iš tiesų, kaip jau sakė provincijolas, liuteronai Latvijoje tikrai domisi pratybomis. Rygos liuteronų arkivyskupas yra atlikęs 30 dienų pratybas Anglijoje ir Ispanijoje, Manrezoje. Jam ignaciškosios pratybos labai svarbios. Ir tai yra reikšmingas ekumeninis ženklas mūsų sekuliariais laikais.“

Popiežius: Taip, pažįstu vieną jėzuitą, kuris kartu su liuteronais veda pratybas. Gerai, kad namų globėjas yra Faberis: jis dialogo, klausymosi, artumo, kelionės drauge žmogus. Skirtingai nuo Kanizijaus, jis nebuvo konfrontacijos, debatų vyras. Turėjo tą dvasinį švelnumą, kurį galima gerai suprasti skaitant jo Memoriale (Atsiminimus). Beje, jis dirbo angelų padedamas, prašydavo savo angelą, kad pasikalbėtų su angelais tų, su kuriais turėdavo susitikti. Didžioji angelų mafija! Stokholmo kardinolas Arborelijus veda dvasines pratybas liuteronų kunigams. Prisiminkime: dialogas papildo, jis nieko neatima. Linkiu jums geros darbuotės vedant pratybas. Jauni žmonės, kurie trokšta atlikti pratybas, gauna gražią patirtį. Taigi pirmyn!

Kitas jėzuitas pakyla ir sako: „Matau, kad ypač mylite jaunimą ir jaunimo apaštalavimą. Jūs skiriate ypatingą dėmesį tiems, kurie neatrodo svarbūs, yra nuklydę, atmesti…“

Popiežius: Džiaugiuosi, jog pagyvenęs jėzuitas gali taip gražiai kalbėti apie jaunus. Jaunų ir senų susitikimas yra labai svarbus. Nes seneliai perduoda anūkams žmonių atmintį, jų patirtį ir tikėjimą. Tėvai yra pusiaukelėje, jie duoda kai ką, tačiau šaknys yra seneliuose. O jaunuoliai turi dėti pastangas, kad klausytųsi vyresnių taip, kaip jūs stengiatės išgirsti jaunus. Ačiū jums!

Dar vienas jėzuitas kalba Pranciškui: „Šventasis Tėve, buvau labai paliestas šią popietę Katedroje, kai kalbėdamas ypač pabrėžėte artumą. Man atrodo, būtent šito trūksta mūsų šalyse. Kartais mes sukuriame atstumus iš baimės susitikti žmones. Taip pat tai, ką pasakėte apie išpažintį, man ypač stipru. Klausykla yra vieta, kur gyvena gailestingumo tarnystė. Esu dar diakonas ir neturiu šios patirties. Tačiau tai, ką pasakėte, pribloškė mane kaip išskirtinai stiprus dalykas. Taip pat jūsų žodžiai, jog reikia būti priimančiais, net ir tais atvejais, kai išrišimas negali būti suteiktas.“

Popiežius: Artumas yra seniausia Dievo nuostata. Jis pats ateina pas mus tokiu būdu: artumu. Pakartoto Įstatymo knygoje Dievas sako: „Kuri iš didžiųjų tautų turi tokius sau artimus dievus, kaip Viešpats jūsų Dievas yra artimas jums kiekvieną kartą, kai tik jo šaukiatės?“ Jis pristato save kaip Dievą, kuris yra arti. Tuomet Jis atėjo dar arčiau: tapo vienu iš mūsų. Synkatabasis: Dievas tapo viena su mumis, artimas kūne. Visa pastoracinė veikla turi tai atminti arba kitaip ją ištiks nesėkmė. Dievas tapo artimas marginalizuotiesiems, mirusiems, kuriuos prikėlė, nusidėjėliams, muitininkams, prostitutėms... Tyrieji, religijos profesionalai pasipiktino. Jei kunigas paniekinančiai nuveja penitentą, vyskupas turėtų paklausti savęs, ar nederėtų šiam kunigui uždrausti klausytis išpažinčių, nes išpažinčių klausytojas privalo būti tėviškas. Nuodėmklausys turi apglėbti sūnų palaidūną, prarastą vaiką. Ir visada, visada, jei esi tėvas, rasi būdą atleisti. Kurijos kardinolas, reguliariai klausantis išpažinčių vienoje Romos bažnyčioje, kartą man pasakė: „Nesuprantu, kaip kai kurie nuodėmklausiai nuveja žmones. Visada stengiuosi, kad penitentas jaustųsi laisvai, galėtų sakyti viską, kaip yra. Niekada neklausiu keistų dalykų. Ir jei negaliu duoti išrišimo, o penitentas maldauja atleidimo, pasakyk man: koks tėvas neatleidžia vaikui?“ Jo liudijimas palietė mane. Aišku, mes neturime nuolaidžiauti. Vienas dalykas yra gailestingumas, o kitas – nuolaidžiavimas. Mes privalome būti tėvai, gailestingi tėvai. Buenos Airėse yra garsus kapucinų nuodėmklausys. Prie jo klausyklos visada ilga eilė. Pas jį ateina įvairiausių žmonių: pasauliečiai, kunigai, seserys, turtingi, vargšai... Jis yra didis „atleidėjas“. Kad būtum geras nuodėmklausys, turi būti didis „atleidėjas“... arba kurčias! Kartais šis nuodėmklausys pasiduoda skrupului, kad yra pernelyg tėviškas, per daug atleidžiantis. Taigi jis eina prie tabernakulio ir sako: „Viešpatie, atsiprašau, atleisk man. Aš per daug atleidau. Bet Tu man davei tokį blogą pavyzdį!“ Šis nuodėmklausys nepataikauja, bet jis iš tiesų yra tėvas.

Jaunas lietuvis jėzuitas, kuris studijavo teologiją Afrikoje, klausia: „Kai buvote išrinktas popiežiumi, aš studijavau teologiją. Prieš trejus metus, kai buvau įšventintas kunigu, Jūs mano gyvenimui suteikėte įkvėpimo kaip jėzuitų kunigui. Jūs tiek daug davėte Bažnyčiai. Noriu paklausti, kaip mes galime padėti Jums?“

Popiežius: Dėkoju! Nežinau, ko galėčiau paprašyti iš Jūsų konkrečiai. Bet šiandien reikia lydėti Bažnyčią į gilų dvasinį atsinaujinimą. Tikiu, jog Viešpats nori pokyčio Bažnyčioje. Daugybę kartų sakiau, kad šiuolaikinis Bažnyčios iškrypimas – klerikalizmas. Prieš 50 metų Vatikano II Susirinkimas aiškiai pasakė: Bažnyčia yra Dievo tauta. Paskaitykite Lumen gentium 12 paragrafą. Žinau, kad Viešpats nori, jog Susirinkimas vestų Bažnyčią į pažangą. Pasak istorikų, reikia 100 metų Susirinkimo nutarimams įgyvendinti. Esame pusiaukelėje. Taigi, jei norite man padėti, darykite viską, kad pastūmėtumėte į priekį Susirinkimo nutarimų įgyvendinimą Bažnyčioje. Ir padėkite man savo malda. Man reikia daug maldų.

Kitas jėzuitas klausia: „Mūsų provincijoje prioritetas yra švietimas. Turime dvi mokyklas, kuriose dirba 220 mokytojų ir mokosi 1 500 mokinių. Kokią žinią norėtumėte perduoti mūsų mokytojams ir mokiniams?“

Popiežius: Norėčiau pasakyti apie švietimą tai, kas galėtų padėti mokytojams ir jėzuitams, dirbantiems šioje srityje. Turime palikti tą negatyvų Apšvietos amžiaus paveldą, kuris įsivaizdavo švietimą kaip galvų pripildymą idėjų. Šiandien yra mokyklų ir universitetų, kurie ruošia mokinius vieninteliam tikslui – vadinamajai „sėkmei“. Ir jie tai daro užpildydami jų galvas žinių gausa. Tačiau ugdymas apima visą žmogų, ne vien galvą. Jau esu sakęs tai daugybę kartų ir pakartosiu dar sykį: yra proto kalba, bet taip pat yra ir širdies, jausmų kalba. Reikia ugdyti širdį. Būtinas jausmų ugdymas. Taip pat yra rankų kalba. Šios trys kalbos eina išvien. Jauni žmonės kviečiami mąstyti apie tai, ką jie jaučia ir daro, taip pat jausti tai, ką mąsto ir daro, ir daryti tai, ką jaučia ir mąsto. Turime reikalą su žmonėmis, taigi rasime čia visko, taip pat ir rūpestį dėl kitų, įsitraukimą. Bet nepamirškime jausmų. Ignacas buvo didis jausmų ugdytojas. Tai turi būti ugdymo kelias. Aišku, jėzuitų, kurie darbuojasi švietimo srityje, užduotis taip pat rengti gabius ugdytojus. Būtina kurti tokią ugdymo bendruomenę, kuri gebėtų skirti situacijas ir mokytis ugdyti šiomis trimis kalbomis: širdies, proto ir rankų. Ir prašau, neleiskite jėzuitams apleisti švietimo. Draugija niekuomet neturėtų apleisti šios srities, tai yra labai stiprus kelias.

Pagyvenęs jėzuitas klausia: „Ar galime Marijos litanijoje pridėti kreipinį ‘Karaliene Lietuvos, melski už mus‘?“

Popiežius: Žinoma! Čia tarpusavy tikrai galite, taip, kaip mes, jėzuitai, sakome: „Karaliene Jėzaus Draugijos, melski už mus.“ Darykite tai!

Popiežius atkreipia dėmesį, kad yra laiko dar vienam klausimui. Jaunas jėzuitas atsistoja ir paklausia: „Šventasis Tėve, sakėte, jog turime išeiti į kelią, pas žmones. Sakėte, jog Bažnyčia yra karo lauko ligoninė. Sakėte, kad neturėtume bijoti chaoso. O pasaulis, regis, yra didžiuliame chaose. Kaip galime leistis į tai be baimės?“

Popiežius: Žiūrėk, jei eisi į chaosą vienas pats, turi teisę bijoti, nes baigsis tikrai blogai. Bet jei eini ten su dvasinio patarimo malone, kurią gauni iš savo provincijolo, savo bendruomenės, jei imiesi to kaip misijos ir kartu su Viešpačiu, tuomet ta ateinanti baimė kyla iš piktosios dvasios. Esi teisus, šiandien daug chaoso. Tikrai matome tą ugnies ir dūmų sostą, apie kurį šv. Ignacas kalba meditacijoje apie dvi vėliavas. Bet su Viešpačiu nėra reikalo bijoti. Su Viešpačiu, bet ne su mūsų troškimais. Dievas stiprus. Jis pats stipriausias! Jau sakiau tai, prisimindamas Hugo Rahnerį: turite gebėti įeiti į abi teritorijas, net ir į mūsų priešo, į chaosą. Noriu šiuo klausimu pasinaudoti ir pasakyti labai svarbų dalyką, kurį norėjau su jumis aptarti šiandien. Sakiau, kad reikia žengti į chaosą ir į sunkias situacijas. Bet ne vieniems, o su Viešpačiu ir palaikant dialogą su savo vyresniaisiais bei bendruomene. Čia kalbu apie „sąžinės ataskaitą“. Nebijokite! Provincijolas yra brolis. Galbūt rytoj jis turės tau duoti savo sąžinės ataskaitą. Šio atsivėrimo malonė yra ta, kad ir vyresnysis, ir pavaldinys yra broliai, kurie dalijasi vienas su kitu, kad geriau tarnautų Viešpačiui. Tai nėra klausimų ir atsakymų sesija. Provincijolas turi įžengti į brolio, kurio klausosi, gyvenimą. O jėzuitas, kuris atveria savo širdį, įsitraukti į savo vyresniojo gyvenimą. Tai yra tarpusavio santykių dialogas, kur bet koks konfliktas su vyresniaisiais yra išsprendžiamas. Ir Draugija tampa kūnu, pajėgiu atremti chaosą. Taigi eikime pirmyn bendruomenėje ir brolystėje.

Artėjant prie pabaigos, popiežius sako: Ačiū! Dėkoju jums, kad atvykote manęs aplankyti ir už visa, ką darote dėl Bažnyčios. Patarsiu jums perskaityti 14 Bažnyčios žinios Nr. 11–12 (461–462) 2018 u Lietuvos vyskupų konferencija du dalykus, kaip dažnai patariu jėzuitams. Perskaitykite Pauliaus VI kalbą, kurią jis pasakė 1974 m. gruodžio 3 d. Draugijos tėvams, susirinkusiems į 32-ąją Generalinę Kongregaciją. Man tai yra geriausias dalykas, kurį kada nors popiežius yra pasakęs jėzuitams. Tai lobis. Imkite jį ir mąstykite. Taip pat patariu perskaityti paskutinę t. Pedro Arrupe‘s kalbą: tai kalba jėzuitams, kurie dirbo Tailande pabėgėlių stovyklose. Tai buvo jo gulbės giesmė. Grįždamas lėktuvu į Romą jis patyrė insultą. Šios kalbos, kurią jis pasakė su pabėgėliais dirbantiems jėzuitams, esmė: neapleiskite savo maldos gyvenimo! Perskaitykite šiuos du dokumentus. Jie yra daug svarbesni ir vertingesni negu dalykai, kuriuos galėčiau pasakyti. Melskitės už mane! Dėkoju jums. Dabar pasimelskime su Marija, Jėzaus Draugijos Karaliene...

Malda ir keletu asmeninių pasveikinimų šis susitikimas pasibaigė praėjus valandai nuo jo pradžios.

Antonio SPADARO SJ

Tekstas verstas iš La Civiltà Cattolica, 2018 m. spalio 17 d.
Vertė ses. Evelina Lavrinovičiūtė MVS

Publikuota: Bažnyčios žinios Nr. 11–12 (461–462) 2018

Skaityti 101 kartai