Facebook Image
Teksto dydis
Pirmadienis, 19 Rugpjūtis 2019 22:03

Šv. Bernardas: „Įsikūnijusio Žodžio Motina, nepaniekink mūsų žodžių“ (2019 08 19)

Rugpjūčio 20 d. Bažnyčios liturginis kalendorius mini dvyliktojo amžiaus vienuolį ir teologą šv. Bernardą Klervietį. Jo darbai ir raštai pliko gilų pėdsaką Bažnyčios istorijoje, dėl to Bernardas vadinamas paskutiniuoju Bažnyčios tėvu.


Bernardas gimė 1090 m. Prancūzijoje. Turtingi tėvai suteikė jam gerą išsilavinimą. Mokydamasis vienuolyno mokykloje jis subrandino pašaukimą ir pats tapti vienuoliu. Būdamas dvidešimties metų Bernardas įstojo į Sito (Citeaux) benediktinų abatiją, kurioje kaip tik tuo metu formavosi nauja benediktiniškosios regulos vienuolystės atšaka, pagal vietovardį vadinama cistersais. Jaunam, tik 25 metų amžiaus vienuliui, vienuolijos vadovai suteikė misiją įkurti naują cistersų abatiją netoliese, už kelių dešimčių kilometrų Klervo (Clairvaux) vietovėje. Bernardas buvo paskirtas pirmuoju abatu – iš čia ir jam pritapęs Klerviečio vardas.

Vadovaudamas savo įkurtai naujai abatijai Bernardas daug rašė, taip pat palaikė labai plačius ryšius su kitais to meto krikščionių rašytojais. Bernardas labai aistringai polemizavo su tuo metu plintančia katarų erezija, niekinančia žmogaus kūną ir, bendrai, materiją. Lygiai taip pat aistringai jis stodavo ginti žydų nuo tuo meto visuomenėje kartais kylančio antisemitizmo. Už tai jis sulaukė Bonos rabino Efraimo padėkos. Taip pat popiežius kartais jam patikėdavo specialias misijas. Dėl to dažnai jam tekdavo pasišalinti iš vienuolyno, neretai keliauti ir už Prancūzijos ribų. Svarbus momentas buvo jo mokinio išrinkimas popiežiumi. Bernardas Klervietis savo mokiniui popiežiui Eugenijui III dedikavo traktatą „De Consideratione“ su pamokymais kaip būti geru visuotinės Bažnyčios ganytoju. Bernardas Klervietis mirė 1153 m., savo darbais ir raštais palikęs gilų pėdsaką to meto Bažnyčios gyvenime.

Bernardas Klervietis kaip teologas visų pirma įnešė į Bažnyčios lobyną mokymą apie Mergelės Marijos dalyvavimą išganančioje Kristaus aukoje. Marijos ėmimo į dangun oktavos sekmadienio homilijoje jis tarp kita ko sako: „O Šventoji Motina, skausmas taip giliai pervėrė tavo sielą, jog mes visiškai pagrįstai galime tave vadinti pačia didžiausia iš visų kankinių. Tavajam skausmui dalyvaujant Sūnaus kančioje neprilygsta joks kankinių skausmas“.

Bene labiausiai žinomas šv. Bernardo kūrinys yra malda, kurią kalbame užbaigdami Švč. M. Marijos litaniją: „Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie tavęs, šaukiasi tavo pagalbos ir prašosi užtariamas. Šitokio pasitikėjimo kupini, ir mes skubame prie tavęs, Mergelių Mergele ir Motina! Mes einame pas tave ir būdami nusidėjėliai su gailesčiu puolame prie tavo kojų. Tu, įsikūnijusio Žodžio Motina, nepaniekink mūsų žodžių, bet maloningai išgirsk ir išklausyk“.  

(JM / VaticanNews)

Skaityti 92 kartai