Facebook Image
Teksto dydis
Šeštadienis, 17 Rugpjūtis 2019 22:32

Šv. Hiacintas (Jackus) – Lietuvos globėjas (2019 08 17)

Rugpjūčio 17 d. Bažnyčios liturginis kalendorius mini rytų ir šiaurės Europos apaštalą dominikoną šv. Hiacintą – liaudies pamaldumo tradicijoje vadinamą Jackumi. Jis yra ir vienas iš Lietuvos globėjų.


Tiksli šv. Hiacinto gimimo data nežinoma; jam skirtuose hagiografiniuose tekstuose dažnai nurodomi 1183 m. Hiacinto dėdės, tuometinio Krokuvos arkivyskupo, pavyzdys paskatino jaunuolį rinktis kunigystę. Dėdės remiamas jis išvyko studijuoti į garsiausius viduramžių Europos universitetus Paryžiuje ir Bolonijoje. Studijų metais jis susidūrė su kaip tik tuo laiku savo veiklą pradėjusio Pamokslininkų (dominikonų) ordino įkūrėju šv. Dominyku. Jo paragintas Hiacintas davė įžadus Pamokslininkų ordine ir, pasak tradicijos, iš paties Dominyko rankų priėmė dominikono abitą. Romoje būsimas šventasis gyveno iki mūsų dienų veikiančiame Aventino kalvos Šv. Sabinos dominikonų vienuolyne.

Po kelerių metų praleistų Romoje Hiacintas leidosi į pirmą misijų kelionę. Apaštalavo Karintijoje (dabartinėje Slovėnijoje ir Austrijoje), Čekijoje ir Moravijoje. Keletą metų praleido Krokuvoje, kur kartu su iš Romos jį atlydėjusiais kitais broliais pamokslininkais įkūrė pirmą dominikonų vienuolyną. Apie 1228 m. Hiacintas išvyko į Kijevo Rusią, Kijeve įkūrė dominikonų vienuolyną. Po to patraukė į šiaurę, pas prūsus ir kitas Baltijos pakrantės pagonių gentis. 1231 m. jis aplankė ir Lietuvą. Kai kas tvirtina, kad jis buvo pasiekęs ir Švediją. Antrą kartą grįžęs į Kijevą, Hiacintas susidūrė su šią teritoriją puolančiais totoriais, kurių buvo priverstas pasitraukti į Krokuvą.

Hiacintas mirė Krokuvoje 1257 m. rugpjūčio 15-ąją. 1557 m. popiežius Klemensas VII paskelbė Hiacintą palaimintuoju, o Klemensas VIII 1594 m. – šventuoju. Kadangi jo mirties, tai yra gimimo dangui, šventė sutapo su Švč. M. Marijos ėmimo į dangų iškilme, šv. Hiacinto liturginis minėjimas buvo švenčiamas rugpjūčio 16 d. Popiežius Pijus X šv. Hiacinto minėjimą perkėlė į rugpjūčio 17-ąją. Lietuvos dominikonų ir didikų prašymu, popiežius Inocentas XI 1686 m. šv. Hiacintą paskelbė Lietuvos globėju.

Šv. Hiacintas ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas vienoje rankoje laikantis monstranciją, o kitoje – Dievo Motinos statulėlę. Šioje scenoje užfiksuotas epizodas iš jo gyvenimo. Pasak tradicijos, Kijevo miestą puolant totoriams, šv. Hiacintas užbėgo į vienuolyno koplyčią ir paėmė Švenčiausiąjį Sakramentą, kad išgelbėtų nuo išniekinimo. Jam su monstrancija rankose žengiant pro duris, pasigirdęs balsas: „Gelbėji Sūnų, išgelbėk ir jo Motiną“. Hiacintas suprato, kad tai kvietimas išgelbėti ir Marijos statulą. Tačiau akmeninė statula buvo sunki, vienas žmogus nebūtų galėjęs jos panešti. Įvyko stebuklas – statula pasidarė tokia lengva, kad Hiacintas galėjo ją be vargo išgelbėti.

Su monstrancija ir Marijos statulėle rankose šv. Hiacintas vaizduojamas ir Vilniuje, prie Basanavičiaus gatvės stovinčioje jam dedikuotoje koplytėlėje. Prie buvusių Vilniaus miesto ribų 1501 m. vienuoliai dominikonai šv. Hiacinto garbei pastatė medinę koplyčią. Aštuonioliktajame amžiuje medinę koplyčią pakeitė mūrinė, paliekant seną šešioliktojo amžiaus pradžios medinę skulptūrą. 1901 m. buvo sukurta dabartinė bronzinė skulptūra, o senoji medinė buvo perkelta į Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią ir pastatyta Šv. Hiacinto koplyčioje. Naujos iš metalo nulietos skulptūros autorius – vilnietis skulptorius Boleslovas Balzukevičius. Šis skulptorius sukūrė ir pirmojo Vilniaus arkivyskupo Dievo tarno Jono Cieplako antkapį. Vilniaus katedros kairėje sienoje esantis arkivyskupo antkapis buvo restauruotas ir atidengtas pernai gruodžio mėnesį.

(JM / VaticanNews)

Skaityti 59 kartai