Facebook Image
Teksto dydis
Šeštadienis, 06 Gruodis 2014 10:37

Šv. Pranciškaus Ksavero šventė Kaune

2014 m. gruodžio 3 d. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) rektoratas, Jėzaus Draugijos Lietuvos ir Latvijos provincija bei Kauno jėzuitų gimnazija drauge surengė Šv. Pranciškaus Ksavero šventę, pakviesdami į Jėzaus Draugijos 200-osioms metinėms skirtą konferenciją, iškilmingą Eucharistiją (joje atliktos R. Martinkėno „Mišios Šv. Pranciškaus Ksavero garbei“) bei šventinį vakarą.

Jėzuitų vienuolyno salėje konferencijos dalyvius sveikinęs ir jai vadovavęs jėzuitų provincijolas tėvas Gintaras Vitkus SJ sakė, jog šventė organizuota bent trimis progomis. Pirma – tai noras iš naujo atsigręžti į savo dangiškąjį globėją šv. Pranciškų Ksaverą ir mokytis iš jo misionieriško užsidegimo prašant, kad jis globotų šiandienius jėzuitų siekius dalytis Gerąja Naujiena su visais artimesnėje ar tolimesnėje aplinkoje. Antra – tai ką tik prasidėję Pašvęstojo gyvenimo metai, skatinantys naujai apmąstyti šio gyvenimo misiją. Trečia– tai šiemet minimos Jėzaus Draugijos atsikūrimo 200-osios metinės.

T. Gintaras Vitkus SJ įžanginiame žodyje trumpai pristatė konferencijos problematiką. O ji buvo susijusi su tuo, ką išgyveno Jėzuitų ordinas, kai buvo uždarytas 1773 m. popiežiaus Klemenso XIV breve Dominus ac Redemptor spaudžiant Europos monarchams. Jėzuitų provincijolo žodžiais tariant, jėzuitams buvo brangus jų pažadas tarnauti Bažnyčiai, tačiau broliai popiežiaus mintį išsisklaidyti priėmė labai paklusniai. Bet jėzuitų gyvavimas tęsėsi carinėje Rusijoje, ir tai tapo Draugijos gyvybingumo nenutrūkstančia versme. Imperatorės Jekaterinos II noras, kad jėzuitai rūpintųsi švietimo sistema, tapo palankia aplinkybe jiems čia tęsti veiklą (nors ir negalėjo priimti naujokų); kita vertus, Jekaterina II neleido savo valdose paskelbti ir popiežiaus brevės – ordinas negalėjo būti panaikintas, kol įsakas nebuvo oficialiai paskelbtas bažnytinės vyresnybės.

Vėliau perskaitytame dr. Ramūno Labanausko pranešime „Lietuvis jėzuitas Stanislovas Černevičius: gyvenimo misija – ordino išsaugojimas“ ir buvo apžvelgta Jėzaus Draugijos istorija Rusijos žemėse. Šiai misijai save atidavė lietuvis jėzuitas Stanislovas Černevičius, kuris stengėsi išsaugoti Jėzuitų ordiną Baltarusijoje XVIII amžiuje – ordinui nepalankiu istoriniu laikotarpiu. S. Černevičius gimė 1728 m. bajorų šeimoje Kauno apylinkėse, jis galėjo būti pakrikštytas dabartinėje Kauno arkikatedroje. Į Jėzuitų ordiną įstojo 1743 m. Vilniuje, čia mokėsi apaštalauti tarp vargšų, ligonių. Studijavo Minske, Slucke, Vilniaus akademijoje (filosofiją, metafiziką, teologiją ir kt). 1756 m. įšventintas kunigu. 1761 m. davė amžinuosius įžadus.

Jėzuitų archyvaras dr. Labanauskas pabrėžė plačius S. Černevičiaus ryšius, diplomatinius sugebėjimus, aukštas užimtas pareigas (pvz., vadovavo Polocko kolegijai, buvo pakviestas į Romą ir kt.) Visa tai ir jo pasitikėjimas Dievo Apvaizda, ypač jėzuitų reikalų pavedimas Švč. Jėzaus Širdžiai vėliau padėjo jam rūpintis Jėzuitų ordino išlikimu kriziniu laiku, jį uždarius. Milžiniškos pastangos (tuo metu buvo gautas ir žodinis popiežiaus pritarimas, ypač trokštant, kad jėzuitai tarnautų tų kraštų katalikų sielovadoje) davė vaisius – ilgainiui Polocke buvo atkurtas noviciatas, į kurį plūstelėjo kandidatai iš viso pasaulio. Surengta Generalinė kongregacija, S. Černevičius buvo išrinktas generaliniu vikaru iki gyvos galvos, kol bus atkurtas Jėzuitų ordinas. Tai liudijo optimizmą – taip netrukus ir atsitiko.

Šioje konferencijoje pranešimą apie tai, ką išgyveno jėzuitai mokytojai Kaune XVIII a. pabaigoje, kai iš jėzuitų vadovavimą švietimo sistemai Lietuvoje perėmė valstybinė pasaulietinė švietimo reikalų taryba – Edukacinė komisija, perskaitė Kauno jėzuitų gimnazijos mokytoja dr. Rasa Varsackytė. Buvo pastebėta, kad, nors ir daugėjant mokytojų pasauliečių, kunigų, Kauno mokykloje jėzuitų statusą buvo stengiamasi išsaugoti, liko pasitikėjimas jais. Rūpintasi, kad jie neprarastų tarnybos, stengtasi išlaikyti senaisiais ryšiais grįstą bendruomenę (buvo išsaugota senoji moksleivių uniforma, darbotvarkė). Vis dėlto visuomenės akyse jėzuitų autoritetas natūraliai slopo ir dėl amžiaus, – kitus ugdę ir palaikę jiems patiems vis labiau reikėjo paguodos ir paramos. Jėzuitai mokytojai, turėję rūpintis ir savo bibliotekos, namų išsaugojimu, sykiu ėję senyn, senatvėje sunkiai pragyvendavo iš pensijų, jiems tekdavo maitintis ir skolon.

Kaip minėjo vėliau t. Gintaras Vitkus (beje, t. Černevičių pavadindamas „metų žmogumi“ – tokį didelį įspūdį jam padarė šio jėzuito gyvenimas), Jėzaus Draugijos išlikimas Rusijoje tapo pagrindu ją pripažinti teisėta 1801 m. popiežiaus Pijaus VII breve Catholicae fidei. Tai užtikrino ir jėzuitų tęstinumą pasaulyje. Prie Rusijos jėzuitų prisijungė kitos provincijos arba steigėsi naujos. Jėzuitų netruko padaugėti tiek, kad buvo galima juos siųsti į misijas, tęsti švietimo darbus, tarnauti sielovadoje. Jėzuitai plėtė savo misiją Rusijoje pasiekdami tolimiausius Sibiro, Novosibirsko, Tomsko kraštus, jie plito ir Anglijoje, Amerikoje. 1801–1815 metai buvo misijų klestėjimo laikas (Polocko kolegija tuomet paskelbiama akademija).

Grįžtant į jėzuitų šiandieną, konferencijos dalyviams buvo pristatyta ir visam Kaunui džiaugsminga žinia apie Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios paveldosaugos darbus. Iki kitų metų pabaigos ketinama atnaujinti bažnyčios bokštus ir fasadą.

Šv. Pranciškaus Ksavero šventę jo titulo bažnyčioje vainikavo šv. Mišios, švęstos drauge su jėzuitais vyskupais, kitais broliais bei gausiai dalyvavusia bendruomene. Liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, o homiliją pasakė Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ.

Vysk. L.Virbalas SJ minėjo, jog šv. Pranciškaus Ksavero misijos buvo didžiulis, naujas proveržis po pirmųjų amžių krikščionių užsidegimo skelbti Evangeliją iki pat žemės pakraščių. Šv. Pranciškus Ksaveras savo kelionėmis pasiekdavo tolimiausius kraštus. Bažnyčia su juo pradėjo naujųjų misijų laikų istoriją. Sekti savo globėju šiandien – tai pažinti jo veržlią, užsidegusią širdį. Jo atsidavimas, pasiaukojimas visus patraukdavo. Tai, pasak ganytojo, galioja ir šiems laikams. Homilijoje buvo primintas popiežiaus Pranciškaus raginimas šiandien eiti į egzistencinius, geografinius ir kitokius paribius. Tai ir kvietimas žvelgiant į Jėzaus pavyzdį būti tarp žmonių, o ne prie jų, su atvirumu dalijimuisi ir netgi tuštumu – per tai leidžiant veikti Dievui.

Per šias pamaldas buvo atliktos kompozitoriaus Raimundo Martinkėno sukurtos „Mišios Šv. Pranciškaus garbei“. Švenčianti bendruomenė Jėzuitų bažnyčioje šiltai priėmė ir gausiais plojimais palydėjo kompozitoriaus kūrybą, jos atlikėjus –Dalią Jatautaitę (vargonai), Stasį Kraujelį (obojus), solistus – Rūtą Skučienę, Jurgą Šalčiūtę, Osvaldą Petrašką, Giedrių Prusnkų, varinių pučiamųjų kvintetą su Arvydu Joffe ir Benediktu Bazaru ir jungtinį chorą, kurį sudarė mišrus choras „Saluto“, Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų merginų choras „Lyra“ ir Vaikinų dainavimo studija bei Kauno Antano Smetonos gimnazijos merginų choras.

Vėliau šventė su kurčiųjų menininkų parodos „Padėkime išgirsti“ atidarymu, kurčiųjų reabilitacijos centro kolektyvu „Skambanti tyla“ ir Jėzuitų gimnazijos moksleivių koncertu bei kita programa tęsėsi Jėzuitų gimnazijos fojė.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

Skaityti 2298 kartai