Facebook Image
Penktadienis, 29 kovo 2013 21:10

T. Cantalamessa homilija. Nuteisinimas dovanai tikėjimu ir Kristaus krauju

Penktadienio pavakare šv. Petro bazilikoje popiežius Pranciškus vadovavo Didžiojo Penktadienio pamaldoms. Šią dieną Eucharistija neaukojama. Per Šventojo Kryžiaus pagarbinimo apeigas Nukryžiuotasis yra pridengiamas, taip simbolizuojant Jėzaus kančią ir mirtį. Apie Jėzaus mirtį pasakoja ir Didįjį Penktadienį skaitoma Kančios Evangelija pagal Joną.

Homiliją Didžiojo Penktadienio pamaldose sakė t. Raniero Cantalamessa OFM Cap, popiežiaus namų pamokslininkas. Savo apmąstymą jis skyrė Kristaus kančios ir mirties atperkančiai ir išgelbėjančiai prasmei.

Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis (...) norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų, - citata iš apaštalo Pauliaus laiško romiečiams pradėjo pamokslininkas.

Pasiekėme, pasak jo, tikėjimo metų viršūnę. Dievas tiesa ranką žmogui, siūlydamas savo malonę. Žmogus, per tikėjimą, atsako. „Nauja ir amžina sandora“ yra patvirtinta Dievo ir žmogaus rankų paspaudimu. Dabar turime galimybę priimti svarbiausią sprendimą gyvenime, atverti duris amžinybei, tikėti.

Reikia visai nedaug – nesislėpti, kaip Adomas, dėl kalčių, pripažinti, kad mums reikia nuteisinimo, kad patys savęs nenuteisiname. Kaip muitininkas iš Jėzaus palyginimo, kuris meldėsi „Dieve pasigailėk manęs nusidėjėlio“ ir grįžo namo „nuteisintas“, nes stojo prieš Dievą tiesoje, o to pakanka Dievo veikimui.

Senojo Testamento išminčius pastebėjo, kad ir teisiajam ir nedorėliui nutinka tie patys dalykai. Dar daugiau, dažnai teisingumo vietoje valdė nedorybė. Tačiau išminčius ramybę širdyje atranda tardamas, jog, atėjus laikui, Dievas teisingai teis teisųjį ir nedorėlį.

Tačiau, anot t. Cantalamessa, Koheletas tuomet dar negalėjo pasakyti, kad teismas jau įvyko. „Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“, sako Jėzus. Mirusiame ir prisikėlusiame Kristuje pasaulis pasiekė savo tikslą, laikai savo pabaigą, nepaisant to, kad dėl mokslo atradimų priešais žmonijai atsiveria neregėti horizontai, nepaisant visų besitęsiančių vargų ir baisybių. Jėzus įveikė radikaliai blogį ir mirtį, jų versmės buvo išdžiovintos, prasidėjo naujas pasaulis. Jei Lozorius buvo grąžintas į gyvenimą, kad vėl mirtų, tai Jėzus tamsiame mirties kalėjime išdaužė praėjimą link gyvenimo, kuris nebegali būti uždarytas ir kuriuo visi gali jį sekti. Mirtis nebėra mūras, į kurį atsimušusios sudūžta visos žmogaus viltys, tačiau tiltas. Taip, tai vaitojimų tiltas, nes niekam nepatinka mirti, tačiau tiltas, o ne viską praryjanti praraja. „Meilė stipri kaip mirtis“, sakoma Giesmių Giesmėje. Tačiau Kristuje meilė buvo stipresnė už mirtį.

Kryžius skiria tikinčius nuo netikinčių, nes vieniems tai Dievo galybė ir išmintis, o kitiems skandalas ir kvailystė. Tačiau gilesne prasme Kryžius visus suvienija, nes Kristus mirė už visus. Iš to kyla evangelizavimo būtinybė. Skelbkime pasauliui, kad „nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. Juk gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas išvadavo mus iš nuodėmės ir mirties įstatymo“ (Rom 8,1-2). Daugybė žmonių laukia tokios žinios, gal net ir patys nežinodami.

Evangelizavimo šaknys yra mistinės: tai yra dovana, kuri ateina iš Kristaus kryžiaus, iš atverto šono, iš to kraujo ir vandens. Krikščioniškas evangelizavimas nėra užkariavimas, nėra propaganda. Tai Dievo dovana pasauliui per savo Sūnų Jėzų; tai Galvos džiaugsmas, jaučiant iš savo širdies sklindančią gyvybę, gaivinančią tolimiausius kūno narius.

Žinia apie tai, pasak Popiežiaus namų pamokslininko, turi išlikti laisva ir džiaugsminga. Žinoma kas jai trukdo: pasidalijimų mūrai, taip pat ir tarp Bažnyčių, biurokratizmas, manierizmas, senos nuoskaudos.

Gali atsitikti, kaip su senais pastatais – amžių bėgyje jie pertvarkomi, pritaikomi, pristatoma laiptų, pertvarų, kambarėlių. Tačiau ateina laikas, kai suprantama, kad tai nebeatitinka nūdienos situacijos, gal net trukdo. Tada reikia drąsos juos išgriauti ir grąžinti pastatui pradinį paprastumą. Tokia buvo misija žmogaus, kuris vieną dieną ją gavo besimelsdamas prie Damiano kryžiaus; „eik, Pranciškau, ir atstatyk mano bažnyčią“.

Tačiau kas tinkamas tokiam darbui? – nušiurpęs klausė apaštalas Paulius prieš tokį žmogaus jėgas viršijantį darbą. Jo atsakymas tinka ir mums: „ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3,5-6).

Vatikano radijas

Skaityti 2081 kartai