Facebook Image
Teksto dydis
Ketvirtadienis, 03 Rugsėjis 2015 20:12

Vienuolijų palapinių šventės aidai (2015 09 03)

Paskutinį šių metų rugpjūčio šeštadienį Popiežiaus Pranciškaus paskelbti Pašvęstojo gyvenimo metai padovanojo Vilniaus miestui dar neregėtą šventę. Susirinkę į Bernardinų sodą daugiau kaip du šimtai brolių ir seserų iš daugumos Lietuvoje veikiančių vienuolijų dalinosi su šventės svečiais savo širdžių šiluma, savo rankų darbo vaisiais, savo talentų įvairove. O norinčių pamatyti, susipažinti, pabendrauti su pašvęstaisiais broliais ir sesėmis, ko nors iš jų pasimokyti ar paprašyti jų maldos tikrai netrūko. Prie pagrindiniame sodo take išsirikiavusių palapinių visą dieną šurmuliavo minia: mamos ir tėčiai su visai mažais ir didesniais vaikais, smalsūs jauni žmonės, norintys kitaip nei įprasta praleisti šeštadienį senoliai, netyčia užklydę turistai...

Palapinėse ir šalia jų įsikūrę vienuolijų atstovai vaišino svečius pačių kepta duona ir saldumynais, gira ir žolelių arbata, medumi ir firminiais saldainiais. Norintys galėjo pasimokyti iš vienuolių groti gitara ar violončele, verti rožinio karoliukus ar pinti rožinį iš virvučių, gražiai išpuošti piešiniais stiklinius indus, pasidaryti šventą paveikslėlį-ikoną, įsigyti savo portretą, nupieštą čia pat savo talentu besidalinančios sesers. Vaikus viliojo dėlionės su šventųjų atvaizdais, galimybė parašyti savo vardą senovine spausdinimo mašinėle, menančia „Katalikų Bažnyčios kronikos“ laikus. O kiek buvo užduota klausimų broliams ir seserims, kiek pašaukimo istorijų papasakota, kiek užsimezgė naujų pažinčių ar buvo atnaujinta senųjų!

Nuo Sodo centre prie fontano pastatytos scenos taip pat visą dieną sklido gyvybė ir džiaugsmas. Po įžanginio Pašvęstojo gyvenimo metų himno scenos šeimininkai – šventės vedantieji Dievo Apvaizdos sesuo Dominyka ir pranciškonas brolis Algis pirmiausia pakvietė žodį tarti Vilniaus arkivyskupą metropolitą Gintarą Grušą. Jis padėkojo pašvęstiesiems už jų gyvenimo ir tarnystės liudijimą, priminė istorinį įvairių vienuolijų įnašą į Vilniaus kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą ir paskelbė šventę atidarytą. Po to Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus atstovė perskaitė mero sveikinimą, kuriame jis pasidžiaugė, kad šventė vyksta būtent Vilniaus mieste ir palinkėjo visiems gražios ir turiningos šventės. Scenoje iki pat septynioliktos valandos viena kitą keitė skirtingų vienuolijų ir jungtinio pašvęstųjų choro programos, skirtos vaikams, jaunimui, norintiems pasimelsti ir pašlovinti Dievą kartu su pašvęstaisiais, išgirsti keleto iš jų liudijimus.

Visus atvykstančius džiaugsmingai sutiko ir nuoširdžiu rūpesčiu visą šventės dieną lydėjo gausus būrys savanorių ne tik iš Bernardinų parapijos, bet ir iš viso Vilniaus ir netgi kitų miestų.

Nuošaliau pastatytoje Ikonos palapinėje vyko maldos mokykla, buvo galima paprastai pabūti tyloje ir pasimelsti prie per Lietuvos vienuolijas keliaujančios Pašvęstojo gyvenimo metų ikonos. Rodyklės kvietė ir į paslaptingąjį Pokalbių kalnelį, kur norinčių išlieti širdį ar gauti susitaikinimo sakramentą visą dieną laukė vienuoliai kunigai.

Nebuvo tuščia ir Bernardinų bažnyčia. Joje dar prieš oficialų šventės atidarymą prasidėjo Švenčiausiojo Sakramento adoracija, kuri baigėsi prieš šventės kulminaciją – iškilmingas šventąsias mišias, kurioms vadovavo Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ ir jo augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, gausus būrys kunigų vienuolių ir diecezinių kunigų.

 

Po mišių visi šventės dalyviai patraukė link Aušros vartų, kur susirinkę padėkojo Dievui už pašvęstojo gyvenimo dovaną, už gražią Palapinių šventę ir vieningai sugiedojo „Salve Regina“. Šventės vakarą vainikavo agapė Vilniaus arkivyskupijos svečių namuose „Domus Mariae“, į kurią visus pašvęstuosius pakvietė Arkivyskupas Gintaras Grušas.

Šventėje vyravusios džiaugsmingos nuotaikos neįmanoma nei nupasakoti, nei aprašyti. Šiek tiek ją atspindi vaizdai, kuriuos galite pamatyti svetainėje http://vitaconsecrata.lt/galerija

Na, o geriausias šventės įvertinimas tikriausiai būtų šimtus kartų daugybės dalyvių pakartotas klausimas: „Kada vyks kita tokia šventė?“

Ses. Asta Venskauskaitė ACJ

*****

„Aš nesigailiu atidavusi save Meilei... o ne, aš nesigailiu, - priešingai!“ norisi kartoti šv. Teresėlės žodžius po Palapinių šventės, džiugiai ir vieningai išgyvenus pašvęstojo gyvenimo gražumą bei spalvingumą Bažnyčioje ir už Jos ribų. Lietė Jėzaus Žvilgsnis sutiktiems žmonėms ir juose, maldoje po du už Vilnių bei vilniečius. Palapinių šventės metu - naujai atrastas džiaugsmas ir dėkojimas, kad esame vieni dėl kitų Kristuje. Nuostabiai apmąstytoje šventės programoje, kulminacija tikrai buvo šv. Mišios su vienuolinių įžadų atnaujinimu ir „Salve Regina“, žvelgiant į Aušros Vartų Gailestingąją Motiną.

Nuoširdžiai dėkojame šventės organizatoriams už jautrumą šv. Dvasiai ir didį kūrybingumą!

Ses. Bernadeta (Aušros Vartų Marijos ir šv.Teresėlės bendruomenė)

*****

Šios šventės nuotaiką geriausiai pailiustravo mano dukra Vilytė, turinti Dauno sindromą: kas tik prie jos prieidavo, ji apkabindavo kiekvieną žmogų savo trumpomis rankytėmis, priglusdavo savo minkštu kūneliu ir visa švytėdama nežemišku džiaugsmu sakydavo: „Aš tavęs pasiilgau“.

Aš taip įsivaizduoju pirmųjų krikščionių bendruomenę, kurie taip džiaugėsi bendryste, nes tai ne šiaip bendrystė, bet Bendrystė Jėzuje Kristuje.

Aš tą dieną jaučiausi taip, tarsi Dangaus Karalystės sodas buvo nusileidęs ant Bernardinų sodo...

Gailutė

Skaityti 714 kartai