Facebook Image
Antradienis, 04 gegužės 2021 21:51

Žurnalo „Kelionė“ redaktorė Faustina E. Andrulytė: „Tikslas visada yra svarbus“ (2021 05 04)

Šiemet jubiliejų mano gyvenime nemažai, bet pats gražiausias – vienuolijos jubiliejus!“, – sakė Šventosios Šeimos kongregacijos sesuo Faustina Elena Andrulytė. Kovo 11-ąją Šventosios Šeimos kongregacija minėjo 90 metų įkūrimo jubiliejų. Be to, prieš dešimtmetį atpažinusi pašaukimą vienuoliniam gyvenimui sesuo visai neseniai tapo ketvirtinio žurnalo „Kelionė“ redaktore. Paklausta, kuo gyvena šiandien, ji sako, kad tiek tarnystė žurnale, tiek bendruomeninis gyvenimas užima svarbią vietą jos gyvenime, bet svarbiausia užduotis – budėti, kad visa veikla būtų gaivinama maldos vėjo.


Sesuo Faustina Elena Andrulytė sakė anksčiau itin karštai nesidomėjusi vienuolijos istorija. Jai pakakdavę žinių, kurios ją pasiekdavę per rekolekcijas, susitikimus bei vienuolijos istorijos pamokas noviciato laikotarpiu. Visgi, artėjant vienuolijos 90-ajam jubiliejui, pašnekovė teigė norėjusi pažymėti bendruomenei reikšmingą šventę bent jau šiuo tikslu parašydama straipsnį. Mat dėl karantino ribojimų bendruomenės jubiliejaus minėjimą, į kurį galėtų atvykti visi norintys, teko atidėti. „Iš pradžių labai paprastai pasižiūrėjau į sau išsikeltą užduotį, o paskui supratau, kad reikia panerti į istoriją, prisiliesti prie bendruomenės kūrimo ištakų, konteksto, tuo metu buvusių galimybių“, – dalijasi sesuo. Pasak jos, žvelgiant į vienuolijos įkūrėją Elžbietą Bendoravičiūtę, leidusią Viešpačiui per ją įgyvendinti savo svajones, bei įsižiūrint į visą vienuolijos istoriją, galima matyti itin gražų ir įkvepiantį Šventosios Dvasios veikimą, nedideles, bet labai gražias jos pergales. Pavyzdžiui, vienu metu vienuolijoje buvo įvykęs skilimas, dėl požiūrio skirtumų atsirado dvi motinėlės ir bendruomenė pasidalijo į dvi grupes. Galiausiai seserys nutarė susitaikyti, o bendruomenė vyresniąja išrinko trečią, neutralią, seserį. „Reikėjo labai daug nuolankumo, atsisakyti savo valios ir įsivaizdavimų tam, kad galėtum suprasti: vienybė yra svarbiau negu mano įsitikinimai, įsivaizdavimai, projektai. Prisiliesdama prie šių įvairių istorijos momentų, aš išgyvenau džiaugsmą ir suvokimą, kad mūsų istorija yra Dievo darbas“, – sakė s. Faustina. Šiandien šiai vienuolijai priklauso 30 seserų, gyvenančių Marijampolėje, Vilkaviškyje, Kaune, Vilniuje ir Romoje.

Su s. Faustina Elena Andrulyte kalbėjomės Lietuvos sostinėje. Pašnekovė sakė, kad anksčiau nemažą jos laiko dalį užimdavo tarnystė Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (Žvėryno) parapijoje, kurioje ji vesdavo katechezes vaikų, besirengiančių Pirmajai Komunijai, tėvams. Taip pat sesuo darbavosi ir kaip leidinio „Kelionė“ kalbos redaktorė. „Šios veiklos ėmiausi, nes... man visą laiką rūpėjo, kad žurnalas būtų. Taip, jis yra kitoks – nekomercinis, didelės apimties, jame nevengiama ilgų tekstų, gausybės spalvotų iliustracijų. Vis dėlto tikiu, kad tokio kitoniškumo reikia, tikrai yra skaitytojų, kurie nebijo ilgesnio teksto ir dar randa laiko lėtam skaitymui, o ne tik antraščių perbėgimui akimis“, – sakė s. Faustina. Šį rudenį dėl karantino apribojimų veiklos parapijoje sumažėjo, tačiau sesuo gavo pasiūlymą perimti žurnalo „Kelionė“ redaktorės pareigas. „Labai daug meldžiausi, kalbėjausi su bendruomene ir supratau, jog atsakymas yra „Taip“. Šiuo metu Viešpats kviečia mane imtis šitos veiklos, į kurią ir pasinėriau. „Kelionės“ buvimas yra trapus, bet šiais metais dar esame ir ačiū Viešpačiui“, – sakė pašnekovė. Pasak s. Faustinos, gražiausias darbo „Kelionėje“ momentas yra susitikimai: „Nuostabu tai, kad per kiekvieną pokalbį, rengiant interviu ar straipsnį gauni kokią nors slaptą dovaną, kurios niekaip neperduosi skaitytojams, kuri lieka tik tau – kartais tai akyse sužvilgusi ašara, šypsnis, tylos intarpas ar jautrus pasidalijimas, taip ir liekantis tarp eilučių“.

Prakalbę apie naują kelionės su „Kelione“ laikotarpį, aptarėme ir piligrimystės temą. Sesuo Faustina prasitarė, kad drauge su savo tėčiu ėjo Šv. Jokūbo (isp. Camino de Santiago) piligriminį kelią. Piligrimai nusprendė kelionei į Kompostelos Santjago katedrą Ispanijoje rinktis vadinamąjį portugališką kelią. Norėta pradėti kelionę aplankant Fatimą ir keliauti vaizdingu, vandenyno pakrante besidriekiančiu keliu. Vieną iš tų svajonių Dievas leido įgyvendinti, kitos – ne. Sesuo pasakojo, kad, įveikę užsibrėžtą tą dieną nueiti kilometrų skaičių, jiedu stebėjosi niekaip nepasiekiantys nakvynės vietos. Atsivertę žemėlapį suprato ėję ne tuo keliu: „Yra trys portugališko kelio atšakos, o mes buvome tarp dviejų kelių – iki kelio prie vandenyno buvo dešimt kilometrų ir iki centrinio kelio lygiai tiek pat. Buvo sekmadienis, pakeliui užėjome į kavinukę. Nors iš vakaro jau buvome dalyvavę šv. Mišiose, jeigu sekmadienį nesurastume bažnyčios, bet man vis tiek į jas labai norėjosi! Ir žiūriu – toje kavinukėje kunigas su bičiuliais!“ Sesuo Faustina priėjusi pasiteirauti, ar kur nors netoli šįvakar būtų galima sudalyvauti šv. Mišiose. Kunigas atsakė, kad jo draugas netrukus vyks jų aukoti į savo parapiją ir piligrimus gali vežtis kartu. Be to, pridūrė, kad minėta parapija yra visai netoli piligriminio kelio. Taigi, visai netrukus sesuo ir jos tėvelis kartu su kunigu pajuda į jo aptarnaujamą parapiją. Tačiau tuoj pat pastebi, kad yra vežami tuo pačiu keliu, kuriuo atėję, atgal. „Jis angliškai nekalba, todėl mums tik lieka kantriai laukti, kol mus nuveš į bažnyčią“, – juokiasi s. Faustina. Atrodo, kad šis ne itin malonus netikėtumas, visgi, buvo didelė dovana. Tądien šv. Mišių metu buvo skaitoma ištrauka iš Evangelijos pagal Joną, priminusi Eucharistijos svarbą (Jn 6, 51–58). O, kaip vėliau pastebėjo keliautojai, bažnyčios šoninėje koplytėlėje buvo pal. Aleksandrinos, kuri net 13 metų iki savo mirties maitinosi vien tik Eucharistija, relikvijos. Piligrimai netikėtai atkeliavo į gimtąjį šios palaimintosios miestelį. Galiausiai, jiems išėjus iš bažnyčios ir vėl įnikus į žemėlapį bei supratus, kad iki nakvynės vietos dar labai toli, pagelbėti pasisiūlė į šeimų festivalį atvykusi šeima. Savo vaikus susodinę į bagažinę, jie s. Faustiną ir jos tėtį atvežė iki nakvynės namų centriniame portugališkojo Šv. Jokūbo kelyje. Tą vakarą jie užėmė paskutines vietas piligrimams skirtuose nakvynės namuose ir suprato tęsiantys kelionę centriniu keliu. Pastarasis, kaip vėliau paaiškėjo, yra seniausias iš visų portugališkųjų, vedančių į Santjago de Kompostelą.

„Po to, kai pajunti tą kelionės pėsčiomis skonį, jau nebegali neiti. Tavo kojos jau tave neša. Kitais metais keliavome Lietuvoje, eidami atkarpą nuo Pažaislio iki Lazdijų, vėliau pasirinkome atkarpą nuo Kryžių kalno iki Palendrių, Tytuvėnų, Šiluvos“, –  pasakojo s. Faustina. Be to, šimto kilometrų žygius anksčiau organizuodavo ir Šventosios Šeimos seserys. Tokie žygiai būdavo skirti jaunimui, turėdavo parengtą programą. Sesuo sakė, kad būtent kelionių pėsčiomis metu įvyksta ypatingų susitikimų, kurių turbūt nebūtų įvykę niekur kitur. „Kelyje gali pažinti žmones, pamatyti save ir kitą. Tai labai vertinga patirtis. Žygyje pėsčiomis yra daug laiko tylai, mąstymui ir pokalbiams, kurių metu greitai pamatai, kad nuo paviršiaus nueini iki svarbių dalykų, iki susitikimo patirties. Kitas dalykas, kai eini, patiri pasaulį visai kitaip, nei važiuodamas iš objekto į objektą. Matai kiekvieną pakelės žolę, gėlę, užuodi eukaliptų kvapą, kai eini pro jų giraites, matai dangų, girdi garsus, visas pasaulis aplink tave. Tu jį jauti, esi jo dalis, nebe tik vartotojas“, – dalijosi pašnekovė.

O kas yra svarbiau – keliauti ar pasiekti tikslą? „Tikslas visada yra svarbus. Be jo piligrimystė neįvyksta. Kaip ir gyvenimo tikslas: jeigu mano gyvenimo tikslas yra dangaus karalystė, keliauju kryptingai. Nuo to priklauso ir mano pasirinkimai, kur sukti, kur eiti, kiek laiko ilsėtis, kada keliauti toliau, ką rinktis...“, – sakė s. Faustina Elena Andrulytė. Vis dėlto ji teigė žemiškoje piligrimystėje ne kartą įsitikinusi, koks svarbus yra ir kelionės procesas – ne sykį yra tekę išgyventi liūdesį, kad šis kelionės etapas jau baigėsi. Tačiau vieno etapo pabaiga neišvengimai reiškia ir kitos kelionės, ne mažiau turtingos atradimų, net jei ji tęsis jau tavo kasdienybėje, pradžią.

(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)

Skaityti 251 kartai