Facebook Image

Romumas

Eina kova. O Lietuvai labai reikia ramybės ir vienybės. (Iš laiško kun. F. Kudirkai, 1926.09.24)

Reikia melstis, kad Dievas duotų mums daugiau ramybės. Žinoma, kitų neperdirbsi, bet reikia mokytis matant nematyti, girdint negirdėti, reikia mokytis visų tų šunybių, blogybių nejausti taip labai, nesigraužti dėl jų. Gali tą ramybę pasiekti vienijantis su švenčiausia Jėzaus Širdimi, Jam pavedant savo širdies sielvartus. (Iš laiško kun. Jonui Totoraičiui MIC, 1913.05.17)

Romumas – tai prieiti prie kito švelniai su kantrybe ir supratimu. Kai mus ištinka problema, dažnai mūsų pirmoji reakcija yra rūstumas. Nekantrumas su mus supykdžiusiais taip pat yra susijęs su rūstumu. Jėzus sako:  „Ateikitepas mane visi, kurie vargstateir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitėsiš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 28-30).

Tai gali būti pamoka mums: mokykitės iš manęs. Padėkite šalin savo pyktį ir pasikėlimą. Ateikite į Jėzaus mokyklą, Jis mokys jus kaip tapti romiu... Taip pat paaiškėja, kokioje dvasioje galima mokytis iš Jėzaus: romiai ir nuolankia širdimi. Būdami pasipūtę ir per daug pasitikintys savimi nieko neišmoksime. Reikia būti tuščiais delnais, kad į juos kažkas tilptų. Tik tas, kuris pažįsta savo tuštumą, gali priimti malonę, žinias ir išmintį. Jėzus, būdamas romaus būdo, gali lengvai mokyti nusidėjėlius. Jėzus nėra egoistas, Jis nesididžiuoja savimi, dėl Jo romumo aš galiu prie Jo priartėti ir bendrauti. Mūsų Dievas yra didis Dievas, o ne mažas dievukas, Jis gali būti švelnus ir su nusidėjėliais. Viešpats patraukia žmones be jėgos. Ir sako: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! (Lk 13, 34). Jėzus romus kaip višta. Šios eilutės visiškai panaikina galimybę kariauti, rodyti prievartą – Jėzus yra švelnus. Jėzaus romumas visai nesusijęs su ištižimu: Jis aiškiai kritikavo fariziejus ir išvalė šventyklą nuo prekiautojų. Jėzaus romumas kyla iš pasivedimo Dievo valiai. Visa kita paskęsta Jo švelnume. Jėzus sudraudžia Jokūbą ir Joną, kurie nori nuleisti ugnį iš dangaus ant miestų, nepriimančių Jėzaus, ir juos sunaikinti, ir pasuką į kitą kaimą, nes Jis yra romus.

Norėdami suprasti Jėzaus romumą, pasitelkime ir Mozės, kuris yra vienas švelniausių žmonių, pavyzdį. Mozė buvo apgaubtas kažkokio ugninio spindesio, jame atsispindėjo Dievo šlovė. Visgi jis taip netraukė žmonių kaip Jėzus. Jis, pavyzdžiui, kaip Jėzus nebendravo su moterimi samariete prie šulinio. Mozei neplovė Magdalena kojų, jis nevalgė su nusidėjėliais. Mozės didybė buvo pastatyta kaip paminklas, bet ne patrauklumas, ir jis buvo visiškai vienišas. Su Moze galėjo kalbėtis tik tam tikri žmonės, kiti nepakėlė jo veido švytėjimo, bijojo jo. Visai kitoks Jėzus. Jis buvo žmogus tarp žmonių. Niekas nesibaimino su juo klabėtis. Jis mielai bendravo su moterimi, su vaiku, net su mirusiu. Moteris, kuri sirgo kraujoplūdžiu, bijojo ne Jėzaus, bet to, kad pagal Įstatymą ji yra nešvari. Tačiau Jėzaus nugara buvo prieinama. Ji atėjo iš nugaros, kad prisiliestų prie Jėzaus. Mamos nešė Jėzui savo mažuosius vaikelius. Ar Mozė laimino vaikelius? Jėzus valgė su nusidėjėliais, bendravo ir leidosi liečiamas suteptų. Žmonės bijojo artintis prie Mozės didybės. Visai kitaip yra su Jėzumi, kuris yra daug šventesnis ir didesnis už Mozę, tačiau toks pasiekiamas.

Prisiminkime pranašą Joną, kuris buvo pasiųstas pas pagonis į Ninevę skelbti atgailos, tačiau jis buvo savanaudis, žiūrėjo tik savęs, to, kas jam naudinga. Jis bėgo nuo siuntimo, pateko į žuvies vidų, galiausiai nusileido ir skelbė. Žmonės susijaudino – atsivertė. O Jona nepatenkintas – nebūk, Dieve, gailestingas. Sėdi Jona ir pykstasi su Dievu. Jokio romumo, jokio švelnumo. Visiška priešingybė Jėzui. Jėzus neburnoja prieš nusidėjėlius ir Dievo gailestingumą. Jis kantriai laukia ir pasigaili. Jėzus gali įspėti, kad žmogus ne tuo keliu eina, bet jei tik jis bando atsigręžti Jį, Jis tikrai nebus piktas – Jis pasigaili.

Jėzaus romumas ypatingai pasireiškia ant kryžiaus. Ant kryžiaus Jis meldėsi už savo kankintojus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). „Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui“ (1 Pt 2, 23). Tokį pavyzdį ir mums paliko: „Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis“ (Rom 8, 36).

Jėzus yra karalius, bet jis nedemonstruoja savo didybės kaip žemiškieji karaliai. Pranašas Zacharijas sako: „Didžiai džiūgauk, Ziono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9). Jėzaus širdis pasiruošusi bet kokiai aukai. Ateik, koks esi, koks bebūtum, Jis visada laukia. Kaip Tėvas, kuris laukia paklydusio sūnaus, Jis žiūri įdėmiai, kada gi grįš nusidėjėlis. Jis ne toks kaip vyresnysis sūnus, kuris į save žiūri, Jis verčiau dosniai atiduos savo sostą visiems atsivertusiems. Grįžk, grįžk, paklydėli, čia nėra nei pikto tėčio, nei pikto brolio ... ar nematai, kad Jėzaus romumas yra išlaisvinantis ir palaiminantis.

Romumas yra trečiasis palaiminimas: „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5). Kai žmogus atsiverčia, jo širdis prisiima neturtėlio dvasią. Jis be Dievo nieko neturi ir negali. Jis ima pažinti savo tuštumą, savo mažumą. „Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti“ (Mt 5, 4). Pirmiausia teisingai save pažįsti, po to kyla liūdnumas dėl tokios savo padėties. Tada žmogus yra pasiruošęs būti romiu. Pasikėlimas, didžiavimasis savimi niekados nėra romus. Išpuikęs žmogus visada yra užkietėjusios širdies. Romumui reikalinga, kad žmogus būtų nuolankus. Jis save pažįsta ir todėl nebijo būti paskutinis ir mažiausias iš šventųjų. Jis nesitiki pirmų vietų, bet yra laimingas, kad gali būti su bendraminčiais. Kuo daugiau jis apdovanojamas, tuo didesnę jis jaučia atsakomybę, tuo nuolankesnis jis vaikšto tarp žmonių. Jis ieško būdų būti geru broliu tarp bendraminčių. Jis nėra toks kietas, kad negalėtum jam atsiverti ir išlieti savo širdies.

Romieji yra paliesti Dievo dvasios. Tokie yra nusižeminę ir švelnūs savo nusiteikimu Dievui ir žmonėms. Romieji pasiduoda Dievo valiai. Jie paklūsta Ganytojo valiai ir romiai reaguoja į Jo balsą. Nesierzina ir nesikarščiuoja visada ir visur. Romusis yra lankstus Dievo žodžiui ir visada pasiryžęs nusilenkti. Jis verčiau melsis ir integruos kiekvieną sužinotą tiesą apie Dievą, nei klaus, ką tai reiškia ir bandys kritikuoti. Visada pasitikės Dievu, net jei nesupranta, ko Dievas nori.

Romusis visada pasiruošęs padėti, sureaguoti. Jis lankstus ir gali padėti visokiems žmonėms, net jei dėl to reikėtų keisti savo ankstesnį nusistatymą. Romumas suteikia pasitenkinimo. Romusis nėra tiek ambicingas, kad negalėtų peržengti savo ambicijų. Kitokie yra tie, kurie kalba vargšams iš aukšto ir juos moko. Tikroji Kristaus dvasia skatina būti žemesniu, kad kitus paliestų. Romumas nėra silpnumas. Tai kontroliuojama jėga. „Geriau būti kantriu žmogumi, negu galiūnu; apvaldyti save yra geriau, negu užkariauti miestą“ (Pat 16, 32).

Tik Dvasia gali padaryti romiais, nes ji – romumo įkvėpėja.

Kun. dr. K. Matulaitis MIC knygoje „Dorybės“ siūlo tokias romumo pratybas:

  1. Kadangi romumo dorybė susideda iš trijų kitų dorybių: susivaldymo (save valdydami išvengiame nekantravimo ir sustabdome pyktį), stiprybės (artimo darymo klaidų pakentimas ir kantrybė) bei artimo meilės (padarytų nuoskaudų dovanojimas, nuoširdus palankumas visiems, net savo priešams), tai, norėdami pasiekti aukštesnį šios dorybės laipsnį, privalome pirmiausiai susirūpinti pakilti susivaldymo, stiprybės ir artimo meilės dorybėse.
  2. Turime kovoti su kartais kylančiu piktumu ir noru keršyti.
  3. Kartas nuo karto prisiminkime ir apsvarstykime, kaip Išganytojas elgėsi su Jo mokslo nesuprantančiais apaštalais, kaip Jis kantriai, meiliai ir romiai juos mokė, jų klaidas taisė; koks gailestingas Jėzus yra visiems nusidėjėliams, kaip Jisai džiaugiasi sieloje suradęs meilės kibirkštėlę ir norą atgailauti. Visa tai žinodamos romios sielos vengia bereikalingų ginčų ir nenaudingų diskusijų.
  4. Tobulosios sielos tarnauja Viešpačiui Dievui visu uolumu ir džiaugiasi sielos ramybe. Tos kilnios ramybės niekas negali joms sudrumsti, jos pradeda gyventi laimės gyvenimą jau čia, žemėje. Tos sielos užkariauja savo meile ir romumu tobulųjų žemę, t.y. Dangaus Karalystę, apie kurią kalba Išganytojas „Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5).

Parengta pagal t. Mindaugo Malinausko SJ metinių rekolekcijų medžiagąir kun. dr. K. Matulaičio MIC knygą „Dorybės“.

Skaityti 2492 kartai
Daugiau šioje kategorijoje: « Kantrybė Saikingumas »