Facebook Image

Uolumas

Jei vienas kelias užkirstas, kodėl kito nepaieškoti. Jei vienos durys uždarytos, kitas sau prasiręskime, jei vienas langas užkimštas ir užkaltas, kitą sau darykimės, kad šviesą sau įneštume. (J. Matulaitis, Užrašai, 1911-03-07)

Duok mums, Viešpatie, apaštališkos dvasios, tikro, visas sielas apimančio uolumo. (J. Matulaitis, Užrašai, 1911.01.25)

Žiburys nežibės, jei nebus jame žibalo. Evangelijos skelbėjas nebus pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 14), nebus dvasiška jėga patraukiančia prie Kristaus, vedančia į kovą dėl Bažnyčios, stumiančia žmones į darbą, jei jo širdyje nedegs uolumo ugnis, neklestės dorybės, nebus šventumo. (J. Matulaitis, Užrašai, 1911.02.05)

Vienas gražiausių žmogaus bruožų yra uolumas. Jis atskleidžia žmogaus tikslą, užsidegimą ir meilę veiklai (uolumu net nekvepia, kai žmogus nemato džiaugsmo ir pasitenkinimo darbu). Uolumas yra tarsi deginanti ugnis. Tai gairės, pagal kurias reikėtų orientuoti savo gyvenimą. Uolumas yra energingas atsakas į Dievo įsakymus. Nuodėmės gi sumažina jautrumą Dievo įsakymams ir migdo tariamame pasitenkinime.
Uolumas, ypač religiniame gyvenime, yra dažnai nevertinamas, nesuprantamas: „Jam taip aiškinant, Festas garsiai sušuko: ‚Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto‘“ (Apd 26, 24). Panašiai priekaištavo ir Jėzui, sakė, kad Jis protą praradęs, giminės piktinosi, kad Jis net valgyti neturi laiko.

Tačiau kaip ten bebūtų, uolumas yra krikščioniško gyvenimo privalomoji dalis, Viešpaties norima: „Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams“ (Tit 2, 14). Taip pat Viešpats ragina Laodikėjos Bažnyčią: „Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; būk tad uolus ir atsiversk!“ (Apr 3, 19).

Uolumas – tai deginantis troškimas patikti Viešpačiui, Jo valiai ir garbei šiame pasaulyje visais įmanomais būdais. Tai Dvasios dovana, dovanojama tiems, kas priima Viešpatį. Šis troškimas yra labai stiprus, viešpatauja žmoguje, skatina jį aukotis ir siekti tikrai sunkių dalykų: tarnauti, dalinti save, pasiaukoti, net mirti... dėl Dievo garbės. Žmogų veda tik troškimas patikti Viešpačiui ir teikti Jam garbę. Tada tampa nesvarbu, ar esi turtingas ar vargšas, sveikas ar ligonis – svarbu, ar patinki Viešpačiui, ar ne...

Uolusis jaučiasi tarsi žvakė, kuri yra sukurta sudegti Viešpaties garbei (plg. Pal. J. Matulaičio troškimą sudegti kaip žvakei ant altoriaus dėl Bažnyčios ir dėl Dievo garbės) ir jis džiaugiasi tuo, kad padaro tai, ko Viešpats iš jo nori. „Atlikę visa, kas buvo pavesta, sako: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.’“ (Lk 17, 7). Todėl jis visada ras erdvę vėl ir vėl pareikšti savo uolumą. Jei negalės viešai veikti, uoliai melsis vienas ir tikrai jam nebus tuščio, beprasmio laiko. Jei sirgs, jis ką nors sugalvos, kaip prasmingai ir uoliai sirgti. Jei nedirbs su Jozue kovos mūšyje slėnyje, tai darbuosis su Moze ir Aaaronu maldoje: „Mozė tarė Jozuei: „Parink mums vyrų, išeik ir kovok su Amaleku. Rytoj aš atsistosiu ant kalvos su Dievo lazda rankoje“. Jozuė padarė, kaip Mozė jam liepė, ir kovojo su Amaleku, o Mozė, Aaronas ir Huras tuo tarpu palypėjo ant kalvos. Kada tik Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis buvo pergalingas, o kada tik jis ranką nuleisdavo, Amalekas buvo pergalingas. Mozės rankos taip pailso, kad jiedu paėmė akmenį, padėjo prie Mozės, ir jis ant jo atsisėdo. Aaronas ir Huras parėmė jo iškeltas rankas, vienas iš vieno šono, o kitas iš kito šono. Taip jo rankos liko tvirtos iki pat saulėlydžio. Jozuė nugalėjo Amaleką ir jo tautą kalaviju“ (Iš 17, 9-13).

Kas buvo bendra tokiems vyrams kaip Aleksandrui Didžiajam, Julijui Cezariui, Petrui Didžiajam, Napoleonui? Jie viską pajungė vienam tikslui ir nesirūpino niekuo kitu. Jie visada turėjo tikslą prieš akis ir nesiblaškė. Panašiai elgėsi Archimedas, Izaokas Niutonas, Galilėjus – jie savo proto galias, talentus, geriausią laiką, visas jėgas pajungė vieninteliam tikslui. Tas pats yra su tarnyste Viešpačiui, kurią visada reikia turėti prieš akis.

Geriausias uolumas – siekis šventumo. Toks žmogus žino, kad nuodėmė yra didžiausias blogis jo gyvenime, o buvimas su Kristumi – geriausias gėris. Jis viską paaukotų, kad tik būtų arčiau Viešpaties. Šv. Paulius panašiai kalba: „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 13-14).

Taip pat labai svarbus uolumas dėl sielų išgelbėjimo. Toks žmogus dega troškimu nudengti tamsybes, kurios užgulusios daugelį, ir visiems atverti Gerosios naujienos pažinimą. Toks buvo Jėzus, Jis net neskyrė laiko pavalgymui, kad tik galėtų kalbėti žmonėms. Apaštalas Paulius sako: „Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9, 22).

Uolumas prieš blogas praktikas skatina nekęsti to, ko nekenčia Dievas. Toks uolumas skatina panaikinti viską, kas nesiderina su Dievo garbe.

Uolumas gyventi pagal Gerosios naujienos nuostatas – tokiu uolumu pasižyminčiam žmogui nepatinka mokymai, kurie nesiderina su Dievo žodžiu. Jis trokšta, kad Dievo mintis ir žodis nebūtų iškraipyti neteisingais mokymais. Būtent dėl tos priežasties apaštalas Paulius atvirai paprieštaravo apaštalui Petrui dėl Dievo žodžio iškraipymo. „Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo nusižengęs“ (Gal 2, 11).

Nėra tokios malonės, kurios šėtonas nesuklastotų. Šėtonas mielai siūlo pakaitalus, kad tik paniekintų tikrąsias dorybes. Jokia kita malonė taip nekentėjo kaip uolumas. Mums tikrai riekia atrasti, jog uolumas Dieve yra geras, mylėtinas ir siektinas. Jei uolumas yra tikras, tuomet žmogus yra uolus dėl dalykų, kurie patinka Dievui ir atitinka Dievo žodį. Taip pat toks uolumas turi derėti su meile. Uolumas yra nekartus, neužkietėja, jis kovoja su pasaulio blogybėmis dvasiniais ginklais. Nekenčia nuodėmės, tačiau nusidėjėlį dar labiau myli. Griauna stabą, bet stabmeldį pakelia, sudraudžia, kad atsiverstų, bet vis tiek myli. Kaip mama, kaip daktaras, švelnus, atjaučiantis, kalba tiesą, nors ir skaudžią, meilėje.

Taip pat uolumas turi būti sujungtas su giliu nusižeminimu. Vienas senas pamokslininkas po 30 metų tarnystės meldė: „Viešpatie, padėk man pradėti pradžią“. Kitas galvoja: niekas kitas, tik Viešpats žino kokia sugedusi mano širdis, nuostabu, kad Dievas iš viso dar laimina tarnystę, kurią aš vykdau.

Jei uolumas tikras, jis yra suderinamas su žiniomis. Negali būti aklas uolumas: „Aš jiems liudiju, kad jie turi Dievui uolumo, kuriam tačiau trūksta išmanymo“ (Rom 10, 2). Paulius turėjo uolumo, kai jis persekiojo krikščionis: „Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas šitame mieste ir pagal griežtą protėvių Įstatymą išėjęs mokslą prie Gamalielio kojų. Aš buvau uolus Dievo kovotojas kaip ir jūs visi šiandieną“ (Apd 22, 3). Jonas ir Jokūbas buvo uolūs, kai norėjo nuleisti ugnį iš dangaus. Viešpats sudraudė. Petras buvo uolus, kai švaistėsi su kalaviju. Viešpats sudraudė.

Uolumas nėra paprastas rimtumas, kuomet tik nedarai, ko nereikia. Rimtieji gali teisti ir nepriimti tiesos. Fariziejai buvo labai rimti – vis dėlto Viešpats juos draudė. Reikia kur kas daugiau, nei paprasto rimtumo, reikia uolumo, kuris yra karštas ir nuolankus. Reikia būti aiškiu Dievo ženklu.

Uolumas gali būti skatinamas ir antrinių motyvų – toks uolumas nėra geras. Žmogus žiūri tik į veiksmą, o Dievas žiūri į motyvus. Žmogus matuoja atliktų darbų gausą, o Dievas žiūri į širdies grynumą.

Galima siekti aukštumų ir neturėti geros dvasios, mirti už tikėjimą ir neturėti meilės Kristui – tai fariziejų uolumas. Jėzus bara: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, o kai toks atsiranda, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius“ (Mt 23, 15). Uolumas gali kilti iš viliojančio savanaudiškumo. Šv. Paulius Pirmajame laiške korintiečiams Himne meilėje sakė, kad jei viską darai, tačiau neturi meilės, visa tai nieko verta (1 Kor 13).

Niekas taip efektyviai nepalaiko bendruomenės kaip uolumas. Kaip druska viską pasūdo, taip uolusis savo uolumu. Kartais užtenka vieno uoliojo bendruomenei, miestui, šaliai palaikyti. Uolumas, ugnis yra Bažnyčios gyvybingumo įkvėpėja. Didžiausia klaida nenukreipti uolumo teisinga kryptimi, į gerą veiklą, naudingą bendruomenės statymui. Dievas visada apšviečia garbingą uolumą. Uolieji keičia Bažnyčios istoriją.

Uolumas kartu iššaukia persekiojimus. Tačiau ar ne tai siūlė Kristus: „Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 18).

Viską perskaitykime, viską peržiūrėkime, kurgi rasime didesnį uolumą, nei pas mūsų Viešpatį. Jėzus sakė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą.“ (Jn 4, 34)
Kitas uolumo pavyzdys – apaštalas Paulius. Jis pirmyn eina per persekiojimus ir ramybę, per tylą ir pamokslus. Veržėsi iki pat mirties: „Bet aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau tarnystę, kurią esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus: paliudyti Dievo malonės Evangeliją.“ (Apd 20, 24), „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 13-14). Daug daugiau šiandien savo uolumu yra panašesnių į Aną, Kajafą, Erodą ir Pilotą, Festą ir Agripą, nei į Paulių ir Jėzų.

Taip pat uolumas buvo ankstyvųjų krikščionių charakteristika. Todėl jie turėjo garbinti Dievą urvuose ir tamsumose. Jie dažnai ką nors prarasdavo vardan savo tikėjimo. Jie ėjo pirmyn ir nesidairė atgal. Jie mielai pasirinkdavo ir mirtį, jei to reikėdavo. Nešė savo kryžių, persekiojimus, gėdą. Šv. Ignotas Antiochietis, vedamas pas liūtus, kalbėjo: „tik dabar aš galiu būti panašus į savo mokytoją Kristų“. Šv. Polikarpas savo ruožtu pasakė: „Aš tarnavau Kristui 86 metus ir Jis manęs niekados neįžeidė, kaip gi aš galėčiau įžeidinėti savo atsisakinėjimais savo karalių?“

Jei nebūtų uoliųjų, nebūtų nei mokyklų, nei bažnytinių centrų, nebūtų misijų, nebūtų gelbėjamos sielos. Be uolumo žmogus kaip kunigas ar levitas praeina kita kelio puse.

Uolumui visada reikalinga kryptis, kitaip jis gali daryti klaidų – kaip dramblys karo lauke, jis gali daug žalos padaryti ir saviems.

Pirmiausiai noriu klausti Bažnyčios atstovų, kur jūsų uolumas Dievo garbei? Kur tas uolumas skelbti Evangeliją visam pasauliui? Kur tas Jėzaus pavyzdžio įkvėptas uolumas? Uolumas, kuris šviečia ir traukia. Ar matai jame kokią vertę? Gal jį turi, bet nepanaudoji kaip riekia, gal jis visai netinkamas pasauliui, kuriame gyveni? Gal jis tik žemiška uolumas visai ne dėl Dievo garbės ar Jo valios, ne dėl sielų išganymo? Uolumas laikraščiams, bet ne Biblijai... uolumas plepalams, bet ne maldai ir ne dvasiniam pokalbiui... uolumas apkalboms, bet ne dvasiniam vadovavimui... uolumas žemės turtams, bet ne dangiškiesiems... uolumas žemiškų reikalų tvarkymui , bet ne amžinųjų... Dar nesi šventas ir visko pasiekęs, dar negali lygiuotis su angelais ir šventaisiais jų gretose, todėl dar ne vėlu atsiversti, atgailauti ir tapti uoliu krikščioniu. Gyvensi juk ne amžinai. Pabusk ir būk uolus. Stenkis tapti uoliu visose srityse.

Tu gerai žinai, kad tavo aplinkoje uolumas beveik bemirštąs. Galbūt baimė sukausčiusi laiko ir neleidžia ką nors karšto nuveikti. „O kad tu būtum karštas ar šaltas, bet tu esi drungnas, todėl aš išspjausiu tave“ – sako Viešpats Apreiškimo knygoje.

Ar tai uolumas neturėti aiškios laikysenos savo gyvenime, savo Bažnyčioje? Kaip apaštalai reaguotų į esamą padėtį. Ar jie pagirtų už uolumą? Laikas trumpas ir piktas, kova tęsiasi, lai ji tęsiasi su tavimi. Velnias tikrai nemiega ir nesnaudžia, jis „kaip riaumojantis liūtas sėlina aplinkui ir taikosi ką pagriebti“. Kodėl reikėtų būti tingesniu už mūsų priešą? Negi Viešpats duos mažiau jėgų budrumui, nei mūsų priešui davė?
Galvok apie Viešpaties kančią, apie Jo darbą naktį ir dieną, galvok apie Jo metus, praleistus be namų, kad tik laimėtų sielas. Persiimk Viešpaties dvasia, uolumo dvasia.

Nepalik uolumo niekados. Nepalik pirmosios meilės ir neaptink. Prisimink jaunystės dienas, kai uoliai imdavaisi didesnių dvasinių žygdarbių. Bet negalvok, kad anksčiau veikla buvo vertingesnė, kiekvienas kad ir mažas uolus darbelis Viešpačiui patinka. Nemanyk, kad yra kitas žmogus, kuris tave pakeis. Kas jei ne tu, kas jei ne dabar... Nemanyk, kad gali per daug daryti, per daug melstis... Jei esi atviras Viešpačiui, niekados nebus per daug ir per sunku. Dievas daro darbus pats ir labai uoliai, tereikia uoliai prisijungti prie Jo. Skelbk Evangeliją laiku ir ne laiku, kaip ragina apaštalas Paulius. Pailsėsi danguje, ar ne amžinybę mes turėsime ten? Nebijok žmonių nuomonių, jie seniai jau kitokiu tave laiko, ką gi prarasi. Ką gi amžinajame teisme pasakysi dėl to?

Jei esi dar perspektyvus ir neturi pakankamai jėgų – ne bėda, ir jei neturi daug gabumų– ne bėda. Bėda jei nesi uolus. Jei širdis Dievui nedega, tai viskas prarasta. Uolumas sąlygoja visos širdies atidavimą Viešpačiui, ne vien pusės.

Svarbi tik Dievo garbė, visa kita praeina.

Parengta pagal t. Mindaugo Malinausko SJ rekolekcijų medžiagą

Skaityti 1748 kartai
Daugiau šioje kategorijoje: « Nuolankumas