Facebook Image

„Džiaukitės...“ (2014)

PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ
IR APAŠTALINIO GYVENIMO DRAUGIJŲ
KONGREGACIJA

 

Žodžiai iš Popiežiaus Pranciškaus mokymo

Aplinkraštis
pašvęstiesiems ir pašvęstosioms
artėjant prie Pašvęstajam gyvenimui skirtų metų
(Prot. n. Sp.R. M 1/2014)

„Norėjau pasakyti jums vieną žodį,
ir tas žodis yra Džiaugsmas.
Ten, kur yra pašvęstųjų,
ten visada pilna džiaugsmo!“

Popiežius Pranciškus

TURINYS

Brangūs broliai ir seserys

I  -  Džiūgaukite, linksminkitės, šaukite iš džiaugsmo...

Klausant Žodžio

Tai yra grožis....

Pašaukdamas jus...

Esame surasti, paliesti, perkeisti

Ištikimo ‚Taip‘ džiaugsme

II – Guoskite, guoskite mano tautą

Klausant Žodžio

Nešti Dievo apkabinimą

Švelnumas mums padeda

Artimumas kaip draugija

Meilės keliama neramybė

III – Pasvarstymui

Popiežiaus Pranciškaus klausimai

Sveika, džiaugsmo Motina

Išnašos

Brangūs broliai ir seserys,

„Evangelijos džiaugsmas pripildo širdį ir visą gyvenimą tų, kurie susitinka su Jėzumi. Džiaugsmas visada gimsta ir nuolat atgimsta su Jėzumi Kristumi“.[1]

Popiežiaus Pranciškaus mokymo kontekste Apaštališkojo paraginimo Evangelii Gaudium pradžia suskamba nuostabiai gyvybingai, kviesdama į stulbinantį Gerosios Naujienos slėpinį, kuris, jeigu yra priimamas širdimi, perkeičia gyvenimą. Mums papasakojama džiaugsmo istorija: susitikimas su Jėzumi įžiebia mumyse pirminį grožį – mūsų veide suspindi Tėvo šlovė (plg. 2 Kor 4, 6), o jos vaisius yra džiaugsmas.

Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų Kongregacija kviečia apmąstyti malonės laiką, kurį išgyvename specialiu Popiežiaus kvietimu skirtu pašvęstiesiems.

Priimti šį mokymą – reiškia atnaujinti savo gyvenimą pagal Evangeliją ne tiek radikalumo, suvokto kaip aukščiausio tobulumo ir dažnai atsiskyrimo nuo kitų, prasme, kiek toto corde (visa širdimi) pasineriant į išganingo susitikimo, kuris perkeičia gyvenimą, įvykį: „Tai reiškia palikti viską tam, kad sektum Viešpačiu. Ne, nenoriu pasakyti sekti radikaliai. Evangelinis radikalumas reikalingas ne tik vienuoliams: tai reikalavimas visiems. Bet vienuoliai seka Jėzų ypatingu, pranašišku būdu. Aš laukiu iš jūsų šio liudijimo. Vienuoliai turi būti vyrai ir moterys, pajėgiantys pažadinti pasaulį“.[2]

Žmogiškame baigtinume, ribotume, kasdieniuose rūpesčiuose pašvęstieji ir pašvęstosios gyvena ištikimybe, parodydami, iš kur kyla juose slypintis džiaugsmas.  Jie tampa nuostabiu liudijimu, veiksmingu skelbimu, artima draugija moterims ir vyrams, kurie kartu su jais keliauja per istoriją ir ieško Bažnyčios kaip Tėvo namų.[3] Pranciškus Asyžietis, priimdamas Evangeliją kaip gyvenimo būdą, „augino tikėjimą, atnaujino Bažnyčią; ir tuo pat metu atnaujino visuomenę, padarė ją broliškesnę, tačiau visa tai darė tik Evangelijos ir liudijimo pagalba. Visada skelbkite Evangeliją, jeigu būtina – net ir žodžiais!“.[4]

Klausantis Popiežiaus žodžių, kyla labai daug minčių, bet ypatingai mus kalbina visiškas paprastumas, su kuriuo Pranciškus pateikia savo mokymą, prisitaikydamas prie nuginkluojančio Evangelijos tikrumo. Tai žodis sine glossa (kuriam nereikia paaiškinimų), pažertas dosniu mostu sėjėjo, kuris pasitikėdamas nenuskriaudžia nė vieno žemės lopinėlio.

Tai autoritetingas kvietimas, skirtas mums, lydimas pasitikėjimo, kvietimas nutildyti institucijų argumentus ir asmeninius pasiteisinimus, provokuojantis žodis, kuris kelia klausimus mūsų nertai apsnūdusiam ir mieguistam gyvenimui, dažnai srovenančiam ties iššūkio jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį (Lk 17, 5) riba. Kvietimas, drąsinantis mus išsijudinti ir patikėti Žodžiu, kuris gyvena tarp mūsų, Dvasia, kuri nuolat kuria ir atnaujina savo Bažnyčią.

Šis Laiškas kyla iš to kvietimo ir siekia pradėti bendrą apmąstymą, pasisiūlydamas būti kuklia priemone sąžiningam savo gyvenimo palyginimui su Evangelija. Ši Dikasterija tokiu būdu pristato bendrą kelionę, gaires asmeniniam, broliškam ir bendruomeniniam apmąstymui einant link 2015 metų, kuriuos Bažnyčia skiria pašvęstajam gyvenimui. Tai ji daro su troškimu ir siekimu padrąsinti evangeliniams apsisprendimams, nešantiems atgimimo vaisius, kupinus džiaugsmo: „Dievo primatas žmogiškajai egzistencijai teikia prasmės ir džiaugsmo pilnatvę, nes žmogus yra sukurtas Dievui ir nenurims tol, kol Jame neras ramybės“.[5]

Džiūgaukite, linksminkitės,
šaukite iš džiaugsmo...

Drauge su Jeruzale džiaukitės
 ir būkite dėl jos linksmi visi,
kurie ją mylite!
Džiūgaukite kartu su ja visi
kurie dėl jos liūdėjote!
Kad jūs penėtumėtės ir pasisotintumėte
jos krūtų paguoda,
kad jūs gertumėte su džiaugsmu
iš jos šlovingų krūtų.
„Nes VIEŠPATS taip sako:
„Užliesiu jus gerove kaip upe,
tautų turtais tarsi išsiliejusia srove.
Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų,
sūpuojami ant jos kelių.
Kaip motina guodžia savo sūnų,
taip aš paguosiu jus, –
Jeruzale būsite paguosti“.
Kada tai išvysite, pradžiugs jūsų širdys,
jūsų kaulai sužaliuos nelyginant žolė.
Savo tarnams VIEŠPATS apreikš savo ranką,
bet savo priešams – savąjį pyktį.

Iz 66, 10-14

Klausant Žodžio

Žodžiu džiaugsmas (hebrajiškai śimḥâ/śamaḥ, gyl) Šventasis Raštas siekia išreikšti įvairiausias kolektyvines ir asmenines patirtis, ypač susijusias su religinėmis apeigomis bei šventėmis, ir Dievo buvimo Izraelio istorijoje suvokimo pripažinimą. Biblijoje randame net 13 skirtingų veiksmažodžių ir daiktavardžių, aprašančių Dievo džiaugsmą, žmonių džiaugsmą ir netgi kūrinijos džiaugsmą išganymo dialoge.

Senajame Testamente daugiausia tokių išsireiškimų randame Psalmėse ir pranašo Izaijo knygoje: kūrybingai ir originaliai kaitaliojant žodžius daugybę kartų kviečiama džiaugtis, skelbiamas Dievo artumo džiaugsmas, džiūgavimas dėl to, ką jis sukūrė ir padarė. Psalmėse šimtus kartų sutinkami nepaprastai taiklūs posakiai, iškeliantys džiaugsmą tiek kaip meilingo Dievo buvimo šalia vaisių ir iš to kylantį džiūgavimo aidą, tiek kaip liudijimą didžiojo Dievo pažado, kuris siekia tautos ateities horizontą. Na, o kalbant apie pranašą Izaiją, būtent antroji ir trečioji jo knygos ritinio dalis yra nužymėta nuolat pasikartojančiu kvietimu džiaugtis, nukreiptu į ateitį: džiaugsmas bus didis (plg. Iz 9, 2), dangus, dykuma ir žemė šokinės iš džiaugsmo (Iz 35, 1; 44, 23; 49, 13), išlaisvinti kaliniai atkeliaus į Jeruzalę šaukdami iš džiaugsmo (Iz 35, 10; 51, 11).

Naujajame Testamente labiausiai mėgstamas žodis yra kilęs iš šaknies char  (gr. chàirein,   charà), bet randame ir kitų, pavyzdžiui, 'agalliáomai, euphrosyne, ir paprastai išreiškia visuotinį džiūgavimą, apimantį praeitį ir ateitį kartu. Džiaugsmas yra išskirtinė Mesijo dovana, kaip pažada pats Jėzus: Kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 15, 11; 16, 24; 17, 13). Evangelistas Lukas jau nuo pat Išganytojo gimimą skelbiančių įvykių pradžios pažymi džiūgavimo plitimą (plg. Lk 1, 14.44.47; 2, 10; plg. Mt 2, 10), o paskui palydi Gerosios Naujienos skelbimą džiaugsmu, kuris plečiasi  (plg. Lk 1, 17; 24, 41.52) ir yra Karalystės augimui būdingas ženklas (plg. Lk 15, 7. 10.32; Apd 8, 39; 11, 23; 15, 3; 16, 34; plg. Rom 15, 10.13; ir t.t.).

Anot Pauliaus, džiaugsmas yra Dvasios vaisius (plg. Gal 5, 22) ir karalystei būdinga pastovi savybė (plg. Rom 14, 17), kuri sutvirtėja taip pat ir per vargus bei išbandymus (plg. 1 Tes 1, 6). Maldoje, artimo meilės darbuose, nuolatiniame dėkojime reikia surasti to džiaugsmo šaltinį (plg. 1 Tes 5, 16; Fil 3, 1; Kol 1, 11s). Varguose tautų apaštalas jaučiasi pripildytas džiaugsmo ir tos šlovės, kurios visi laukiame, dalyvis (plg. 2 Kor 6, 10; 7, 4; Kol 1, 24). Galutinis Dievo triumfas ir Avinėlio vestuvės užbaigs ir ištobulins visus džiaugsmus ir linksmybes (plg. Apr 19, 7), kurie išsiverš kosminiu Aleliuja (Apr 19, 6).

Kad pilnai suvoktume Izaijo knygos 66 skyriaus 10 eilutės prasmę, pateiksime trumpą šios citatos komentarą: Drauge su Jeruzale džiaukitės ir būkite dėl jos linksmi visi, kurie ją mylite! Džiūgaukite kartu su ja visi. Tai pranašo Izaijo knygos trečiosios dalies finalas. Reikia turėti galvoje, kad 65 ir 66 skyriai yra glaudžiai susiję ir vienas kitą papildo, panašiai kaip Izaijo antrosios knygos užbaiga (54 ir 55 skyriai).

Abiejuose skyriuose yra primenama praeitis, kartais netgi žiauriais vaizdais, bet tam, kad tai būtų užmiršta, nes Dievas nori įžiebti naują šviesą, pasitikėjimą, kuris išgydys patirtas neištikimybes ir žiaurumus. Sandoros nesilaikymo vaisius – prakeikimas išnyks, nes Dievas ruošiasi Jeruzalę sukurti ‚Džiaugsmu‘, o jos žmones – ‚Linksmybe‘ (plg. Iz 65, 18). To įrodymas bus patirtis, kad Dievo atsiliepimas ateis pirmiau, negu bus ištartas prašymas (plg. Iz 65, 24). Šis pažadas pratęsiamas ir pirmose 66 skyriaus eilutėse, vėl ir vėl minimas tolesniame tekste, tuo išryškinant širdies ir ausų kurtumą Dievo gerumui ir Jo vilties Žodžiui.

Todėl labai įtaigus Jeruzalės palyginimas su motina, įkvėptas Izaijo pranašysčių (Iz 49, 18-29 ir 54, 1-3): Judo šalis netikėtai prisipildo grįžtančių išsklaidytųjų, patyrusių pažeminimą. Tarsi sakytų, kad žinia apie „išlaisvinimą“ Jeruzalės „įsčias apvaisina“ nauja gyvybe ir viltimi, o Dievas, gyvybės Viešpats, lydės tą nėštumą iki galo, leisdamas be vargo gimti naujiems vaikams. Tuo būdu Sionas-motina apsupama naujagimiais ir tampa dosnia ir švelnia maitintoja visiems. Šis be galo švelnus vaizdas jau buvo sužavėjęs šventąją Lizje Teresę, kuri jame buvo radusi esminį savo dvasingumo paaiškinimą.[6]

Čia randame visą labai stiprių žodžių rinkinį: džiaukitės, būkite linksmi, džiūgaukite, bet taip pat paguoda, palaima, gausybė, klestėjimas, glamonės ir t.t. Prieš tai buvo sutraukytas ištikimybės ir meilės ryšys, jie buvo atsidūrę liūdesyje ir nevaisingume. Dabar Dievo galybė ir šventumas grąžina gyvenimo ir laimės prasmę bei pilnatvę. Tai išreiškiama žodžiais, kurie apibūdina kiekvieno žmogaus jausmus ir pažadina unikalų švelnumo ir saugumo pojūtį.

Sušvinta neryškus, bet tikras Dievo profilis, kuris virpa giliais motiniškais jausmais, o šie persiduoda. Širdies džiaugsmas (plg. Iz 66, 14) ateina iš Dievo – jo motiniško veido ir palaikančios rankos – ir pasklinda tautoje, suluošintoje tūkstančių pažeminimų ir dėl to turinčioje trapius kaulus. Tai dovanai suteikiamas perkeitimas, kuris šventiškai tampa naujais dangumis ir nauja žeme (plg. Iz 66, 27), kad visos tautos pažintų ištikimojo Viešpaties, Atpirkėjo šlovę.

 Tai yra grožis...

„Tai yra pasišventimo grožis – džiaugsmas, džiaugsmas...“[7]. Džiaugsmas nešti visiems Dievo paguodą. Tai popiežiaus Pranciškaus žodžiai susitikime su seminaristais, novicijais ir novicijomis. „Nėra šventumo liūdesyje!“[8], tęsia Šventasis Tėvas, nebūkite nusiminę kaip tie, kurie neturi vilties, rašė Šventasis Paulius (plg. 1 Tes 4, 13).

Džiaugsmas nėra nereikalingas žmogaus gyvenimo papuošalas, bet tiesiog būtinybė ir pamatas. Kiekvienos dienos rūpesčiuose kiekvienas vyras ir kiekviena moteris visa savo būtybe siekia pasiekti džiaugsmą ir pasilikti jame.

Pasaulyje dažnai išgyvenamas džiaugsmo deficitas. Mes esame pašaukti ne atlikti epinius gestus ar ištarti didingai skambančius žodžius, bet liudyti džiaugsmą, kylantį iš suvokimo, kad esame mylimi, iš tikėjimo, kad esame išganyti.

Mūsų trumpa atmintis ir mūsų silpnumo patirtis dažnai mums trukdo ieškoti „džiaugsmo žemės“, kur galėtume skonėtis Dievo atspindžiais. Tačiau turime tūkstančius priežasčių pasilikti džiaugsme. Džiaugsmas yra įsišaknijęs ištvermingame Dievo Žodžio klausyme su tikėjimu. Mokytojo mokykloje girdime: kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 15, 11) ir atliekame tobulo džiaugsmo pratimus.

„Liūdesys ir baimė turi užleisti vietą džiaugsmui: Džiaukitės... būkite linksmi... džiūgaukite – sako Pranašas (Iz 66, 10). Tai didysis kvietimas džiaugtis. [...] Kiekvienas krikščionis, bet ypatingai mes esame pašaukti nešti šią vilties žinią, kuri dovanoja ramybę ir džiaugsmą – Dievo paguodą, jo meilę, skirtą visiems. Tačiau jos nešėjais galime būti tik jei patys pirma išgyvename džiaugsmą, kad esame Jo paguosti, kad esame Jo mylimi. [...] Kartais tenka matyti pašvęstųjų asmenų, kurie bijo Dievo paguodos ir kankinasi, nes baiminasi šio Dievo švelnumo. Bet nebijokite. Nebijokite, Viešpats yra paguodos Viešpats, švelnumo Viešpats. Viešpats yra Tėvas ir Jis sako, kad elgsis su mumis taip švelniai, kaip mama su savo kūdikiu. Nebijokite Viešpaties paguodos“.[9]

Pašaukdamas jus...

„Pašaukdamas jus, Dievas jums sako: ‚Tu man svarbus, aš tave myliu, aš pasitikiu tavimi‘. Jėzus tai sako kiekvienam iš mūsų! Iš to gimsta džiaugsmas! Džiaugsmas tos akimirkos, kai Jėzus pažvelgė į mane. Tai suprasti ir pajusti – mūsų džiaugsmo paslaptis. Jaustis Dievo mylimais, jausti, kad Jam esame ne skaičiai, bet asmenys; ir jausti, kad tai Jis mus kviečia“.[10]

Popiežius Pranciškus mūsų žvilgsnį nukreipia į mūsų žmogiškumo dvasinį pamatą, kad pamatytume, kas mums yra dovanota laisvu Dievo patvarkymu ir laisvu žmogaus atsiliepimu: Tada Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir tarė: „Tau trūksta vieno dalyko: parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane!“(Lk 18, 22).

Popiežius primena: „Jėzus per Paskutinę Vakarienę kreipiasi į Apaštalus šiais žodžiais: Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau (Jn 15, 16). Jie primena visiems, ne tik kunigams, kad pašaukimas visada kyla iš Dievo iniciatyvos. Tai Kristus jus pašaukė sekti juo pašvęstajame gyvenime, o tai reiškia nuolat atlikti „išėjimą“ iš savęs, kad jūsų gyvenimas būtų sukoncentruotas į Kristų ir jo Evangeliją, į Dievo valią, atsisakant savo planų, kad galėtumėte kartu su Pauliumi sakyti: Gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20)“.[11

Popiežius kviečia mus į vidinę piligrimystę, į išminties kelionę, kad atrastume save Palestinos keliuose arba prie valties nuolankiame Galilėjos žvejyje, kviečia mus kontempliuoti pradžią to kelio, arba tiksliau, įvykio, kuris inicijuotas Kristaus, priverčia palikti tinklus ant kranto, muito mokesčių rinkimo stalą šalia kelio, nedrąsius uoliojo svarstymus apie turėtus ketinimus. Visa tai yra netinkamos priemonės pasilikti su Juo.

Kviečia mus toje vidinėje piligrimystėje ilgiau sustoti ties pirmosios valandos horizontu, kur erdvė pripildyta bičiulystės šilumos, protas nusiteikęs atsiverti slėpiniui, kur gimsta sprendimas, jog gera yra sekti Mokytoju, kuris vienintelis turi amžinojo gyvenimo žodžius (plg. Jn 6, 68). Kviečia mus visą savo egzistenciją „paversti perkeitimo į meilę piligrimyste“.[12]

Popiežius Pranciškus kviečia mus sustabdyti savo sielą prie išeities taško: „to momento, kai Jėzus pažvelgė į mane, džiaugsmo“[13] ir prisiminti prasmes bei reikalavimus, slypinčius mūsų pašaukime: „Tai atsiliepimas į kvietimą, kvietimą iš meilės“.[14] Buvimas su Kristumi reikalauja dalintis Jo gyvenimu, jo pasirinkimais, jo paklusnumu iš tikėjimo, vargšų palaiminimu, meilės radikalumu.

Tai reiškia iš naujo gimti pašaukimui. „Kviečiu kiekvieną krikščionį [...] šiandien pat atnaujinti savo asmeninį susitikimą su Jėzumi Kristumi ar bent jau pasiryžti leisti jam susitikti su mumis, kasdien nepailstant jo ieškoti“.[15]

Paulius mums dar kartą iškelia šią labai svarbią viziją: niekas negali padėti kito pamato, negu tas, kuris jau yra padėtas (1 Kor 3, 11). Pašaukimo sąvoka rodo šią dovaną, tarsi gyvybės saugyklą, kuri nesiliauja atnaujinusi žmoniją ir Bažnyčią, pačią jų būties gelmę.

Pašaukimo patirtyje būtent Dievas yra tas paslaptingasis veikėjas, kuris šaukia. Mes girdime balsą, kuris mus kviečia į gyvenimą ir mokinystę dėl Karalystės. Popiežius Pranciškus, tai primindamas, naudoja tiesioginį dialogą, pirmąjį asmenį, kad pagilintų tą suvokimą: „Tu esi man svarbus“. Jis kviečia mano protą įsisąmoninti, kad mano poelgiai atitiktų mano savimonę, tą pašaukimą, kurį jaučiu skirtą man, mano asmeninį pašaukimą: „Norėčiau pasakyti tiems, kurie jaučiasi abejingi Dievui, tikėjimui, kurie yra toli nuo Dievo arba jį apleido, taip pat ir mums su savo „nutolimais“ ir savo Dievo „apleidimais“, galbūt ir mažais, bet jų tiek daug kasdieniame gyvenime: žvelk į savo širdies gelmes, žvelk į savo vidų ir klausk savęs: ar turi širdį, kuri trokšta kažko didžio, ar širdį, apsunkusią nuo daiktų? Ar tavo širdis išsaugojo ieškojimo nerimą, ar leidai jį uždusinti daiktams, nuo kurių galiausiai ji atrofuosis?“.[16]

Santykis su Jėzumi Kristumi turi būti maitinamas ieškojimo nerimo. Jis mums padeda įsisąmoninti pašaukimo dovaną ir suvokti motyvus, kurie paskatino mus pirmajam pasirinkimui, bei padeda ištverti: „Leistis užkariaujamam Kristaus – tai reiškia visada būti atsikreipus į tai, kas priekyje, į tikslą, kuris yra Kristus (plg. Fil 3, 14)“.[17] Norint nuolat pasilikti Dievo klausyme, reikia, kad šie klausimai taptų mūsų kasdieninį gyvenimą reguliuojančiu ritmu.

Šis nepasakomas slėpinys, kurį nešiojamės savyje ir kuris yra neaprėpiamo Dievo slėpinio dalis, gali būti paaiškinamas vien tik tikėjimu: „Tikėjimas yra atsakas į žodį, mus asmeniškai užkalbinantį, atsakas į „Tu“, pašaukiantį mus vardu“[18], o kadangi tai „atsakas į pirmiau ištartą žodį“, jis „visada bus atminimo aktas. Tačiau tas atminimas neįkalina praeityje, nes sykiu yra pažado atminimas, gebantis atverti ateičiai, apšviesti mūsų gyvenimo žingsnius“[19]. „Tikėjimas talpina savyje bendros Dievo ir mūsų istorijos atminimą, prisiminimą susitikimo su Dievu, kuris pirmas ateina prie mūsų, kuris sukuria ir išgano, kuris mus perkeičia; tikėjimas yra prisiminimas jo Žodžio, kuris sušildo širdį, jo gelbstinčių veiksmų, kurie mums dovanoja gyvybę, mus apvalo, išgydo, pamaitina. [...] Kas nešiojasi savyje Dievo atminimą, tas leidžiasi vedamas Dievo prisiminimo visame gyvenime ir moka jį pažadinti kitų žmonių širdyse“.[20] Tai prisiminimas, kad esame pašaukti čia ir dabar.

Esame surasti, paliesti, perkeisti  

Popiežius prašo mūsų dar kartą perskaityti savo asmeninę istoriją ir pasitikrinti ją Dievo meilės žvilgsnyje, nes jeigu pašaukimas visada yra jo iniciatyva, iš mūsų tikimasi laisvo pritarimo dieviškai žmogiškam planui, kaip gyvybinio santykio agapėje, mokinio kelionėje, „Bažnyčios kelio šviesoje“.[21] Gyvenimas Dvasioje neturi užbaigto laiko, bet nuolat atsiveria slėpiniui, kad pažintų Viešpatį ir suvoktų realybę jo žvilgsniu. Pašaukdamas mus, Dievas leidžia mums įžengti į jo poilsį ir prašo mūsų pailsėti jame, ir tai yra nuolatinis pažinimo meilėje procesas; mums vėl nuskamba Žodis: tu rūpiniesi ir sielojiesi dėl daugelio dalykų (Lk 10, 41). Meilės kelyje (via amoris) mes nuolat atgimstame: senasis kūrinys atgimsta nauja forma. Taigi, kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys (2 Kor 5, 17).

Popiežius Pranciškus nurodo šio atgimimo vardą: „Šis kelias turi vardą ir veidą – Jėzaus Kristaus veidą. Jis mus moko tapti šventais. Evangelijoje jis rodo mums kelią – Palaiminimų kelią (plg. Mt 5, 1-12). Toks yra gyvenimas Šventųjų – žmonių, kurie iš meilės Dievui savo gyvenime nestatė jam jokių sąlygų“.[22]

Pašvęstasis gyvenimas – tai pašaukimas įkūnyti Gerąją Naujieną, sekant Kristumi, prisikėlusiu Nukryžiuotuoju, padarant savu Jėzaus, įsikūnijusio Žodžio, gyvenimo ir veikimo būdą, Jo santykį su Tėvu ir su broliais.[23] Konkrečiai tai reiškia prisiimti jo gyvenimo stilių, pasisavinti jo vidines nuostatas, leistis persmelkiamam jo dvasios, persiimti jo stulbinančia logika ir jo vertybių skale, dalintis jo pavojais ir jo viltimis, „vedamiems nuolankaus ir palaiminto tikrumo to, kuris buvo surastas, paliestas ir perkeistas Tiesos – Kristaus, ir kuris negali jos neskelbti“.[24]

Pasilikimas su Kristumi leidžia mums suvokti mumyse gyvenantį Slėpinį ir praplečia širdį pagal Jo sūniškos širdies dydį. Kas pasilieka jo meilėje ir kaip šakelė yra susijęs su vynmedžiu (plg. Jn 15, 1-8), tas tampa artimu Kristaus draugu ir neša vaisių: „Pasilikti Jėzuje! Tai pasilikti įsikibus į jį, jame, su juo, kalbantis su juo“.[25]

„Kristus yra antspaudas ant kaktos, antspaudas širdyje: ant kaktos – kad visada jį išpažintume; širdyje – kad visada jį mylėtume; jis yra ir antspaudas ant rankos, kad visada veiktume“[26] kaip jis, juk pašvęstasis gyvenimas yra nuolatinis kvietimas sekti Kristumi ir supanašėti su juo. „Visas Jėzaus gyvenimas, jo elgesys su vargšais, jo gestai, jo nuoseklumas, jo kasdienis ir paprastas dosnumas ir galiausiai jo visiškas atsidavimas – viskas yra brangu ir turi prasmę mūsų asmeniniam gyvenimui“.[27]

Susitikimas su Viešpačiu mus išjudina, verčia išeiti iš sukimosi aplink save.[28] Santykis su Viešpačiu nėra nei statiškas, nei persunktas perdėtu intymumu: „Kas į savo gyvenimo centrą pastato Kristų, išcentruoja save! Kuo labiau susivieniji su Jėzumi ir jis tampa tavo gyvenimo centru, tuo labiau jis priverčia tave išeiti iš savęs, patraukia tave iš centro ir atveria tave kitiems“.[29] „Nesame centre, esame, taip sakant, „pastumti į šoną“, esame, kad tarnautume Kristui ir Bažnyčiai“.[30]

Krikščionio gyvenimą apibūdina judėjimo veiksmažodžiai, netgi  tada, kai jis gyvena monastinėje ir kontempliatyvioje, klauzūrinėje aplinkoje: tai nuolatinis ieškojimas.

„Neįmanoma ištvermingai su užsidegimu evangelizuoti, jeigu remdamiesi savo patirtimi nesame įsitikinę, jog nėra tas pats būti susipažinus su Jėzumi ir Jo nepažinti, nėra tas pats keliauti su Juo ir eiti apgraibomis, nėra tas pats galėti Jo klausyti ir nežinoti apie Jo Žodį, nėra tas pats galėti jį kontempliuoti, adoruoti, ilsėtis Jame ir negalėti to daryti. Nėra tas pats stengtis kurti pasaulį vadovaujantis jo Evangelija ir daryti tai remiantis vien tik savo protu. Gerai žinome, kad gyvenimas su Jėzumi tampa labiau pilnatviškas ir kad su Juo yra lengviau atrasti kiekvieno dalyko prasmę“.[31]

Popiežius kviečia į tokį ieškojimo nerimą, kokį patyrė Augustinas iš Hiponos: „širdies nerimą, kuris jį veda į asmeninį susitikimą su Kristumi, padeda jam suprasti, kad tas Dievas, kurio ieškojo toli nuo savęs, yra kiekvienai žmogiškai būtybei artimas Dievas, artimas mūsų širdžiai Dievas, artimesnis negu mes patys sau“. Tai ieškojimas, kuris tęsiasi nuolat: „Augustinas nesustoja, nenurimsta, neužsidaro savyje kaip tas, kuris jau pasiekė tikslą, bet tęsia kelionę. Tiesos ieškojimo nerimas, Dievo ieškojimas tampa siekimu vis labiau jį pažinti ir išeiti iš savęs tam, kad kitus galėtų su juo supažindinti. Būtent tai yra meilės nerimas“.[32]

Ištikimo ‚Taip‘ džiaugsme

Kas sutiko Viešpatį ir juo ištikimai seka, tas yra Dvasios džiaugsmo pasiuntinys.

„Tik šio susitikimo arba atnaujinto susitikimo su Dievo meile dėka, susitikimo, kuris virsta laimės kupina draugyste, esame išlaisvinami iš savo užsisklendimo ir sukimosi aplink save“.[33]

Pašauktasis yra „sušaukiamas“ į save, tai yra, į savo galimybę būti. Galbūt ne pro šalį pasakyti, kad pašvęstojo gyvenimo krizė ateina taip pat ir iš nesugebėjimo atpažinti to giluminio pašaukimo, ir tai atsitinka net ir tiems, kurie jau gyvena šiuo pašaukimu.

Išgyvename ištikimybės, suvoktos kaip sąmoningo atsiliepimo į pašaukimą, kuris yra ėjimas, kelionė nuo paslaptingos pradžios iki paslaptingos pabaigos, krizę.

Galbūt esame ir žmogiškumo krizėje. Išgyvename nesugebėjimą būti nuoseklūs visomis prasmėmis, sužeisti nepajėgumo priimti gyvenimą kaip vieningą pašaukimą ir ištikimą kelionę.

Mūsų kasdienos kelionė, tiek asmeninė, tiek broliškoje bendruomenėje, pasižymi nepasitenkinimu, kartėliu, kuris mus įkalina savigraužoje, beveik  nuolatine neišbandytų kelių ir neišsipildžiusių svajonių nostalgija, ji tampa keliavimu vienišume. Mūsų gyvenimas, pašauktas į bendrystę meilės pilnatvėje, gali pavirsti negyvenama dykyne. Kokio amžiaus bebūtume, esame kviečiami dar kartą aplankyti savo asmeninio gyvenimo centrą, kur randa prasmę ir tikrumą mūsų, kaip Mokytojo mokinių, gyvenimo su Mokytoju motyvacija.

Ištikimybė yra sąmoninga meilė, kuri mus kreipia link dieviškojo ‚Tu‘ ir link kiekvieno žmogaus nuolatinėje dinamikoje, mums patiriant savyje Prisikėlusiojo gyvenimą: „Tie, kurie leidžiasi būti Jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos, iš atsiribojimo“.[34]

Ištikima mokinystė yra malonė ir meilės pratybos, pasiaukojančios artimo meilės mokykla: „Kai keliaujame be Kryžiaus, kai statome be Kryžiaus ir kai išpažįstame Kristų be Kryžiaus, mes nesame Viešpaties mokiniai: esame pasaulio žmonės, Vyskupai, Kunigai, Kardinolai, Popiežiai, bet ne Viešpaties mokiniai“.[35]

Ištverti iki Golgotos, patirti abejonių ir išsigynimo kirčius, džiūgauti Velykų žavesiu ir nuostaba iki Sekminių išsiliejimo ir tautų evangelizacijos – tai džiugios, bet kartu visiško savęs išsižadėjimo reikalaujančios ištikimybės etapai. Ji tęsiasi per visą gyvenimą, net ir kankinystės ženkle bei dalyvavime Prisikėlusio Kristaus gyvenime: „Tik per Kryžių, aukščiausio gailestingumo ir meilės aktą, atgimstama nauju kūriniu (Gal 6, 15)“.[36]

Toje teologinėje erdvėje, kur Dievas, apreikšdamas save, atskleidžia mums patiems, kas esame, Viešpats mūsų prašo grįžti prie ieškojimo, fides quaerens: Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties (2 Tim 2, 22).

Vidinė piligrimystė prasideda maldoje: „Pirmasis dalykas mokiniui yra būti su Mokytoju, mokytis iš jo. Ir tai galioja visada, tai kelionė, kuri tęsiasi visą gyvenimą [...]. Jeigu mūsų širdyje  nėra Dievo širdies, jo meilės, jo švelnumo šilumos, kaip mes, vargšai nusidėjėliai, galime sušildyti kitų žmonių širdis?“.[37] Šis keliavimas apima visą gyvenimą, o tuo pat metu Šventoji Dvasia nuolankioje maldoje mus įtikina, kad mumyse viešpatauja Kristus: „Viešpats mus kviečia kiekvieną dieną drąsiai ir ištikimai juo sekti; jis mums suteikė didžią dovaną, išsirinkdamas mus savo mokiniais; jis ragina mus su džiaugsmu skelbti jį Prisikėlusį, bet prašo tai daryti žodžiais ir kasdienio gyvenimo liudijimu. Viešpats yra vienintelis, vienintelis mūsų gyvenimo Dievas, jis kviečia mus palikti visus savo stabus ir garbinti vien tik jį“.[38]

Popiežius nurodo maldą kaip misijos vaisingumo šaltinį: „Lavinkime kontempliacijos dimensiją, netgi labiausiai neatidėliotinų ir sunkiausių darbų sūkuryje. Ir kuo labiau misija ragina jus eiti į egzistencinius paribius, tuo labiau jūsų širdis tebūna susijungusi su Kristaus širdimi, kuri yra kupina gailestingumo ir meilės“.[39]

Buvimas su Jėzumi ugdo kontempliatyvų žvilgsnį į istoriją, kuris moka visur matyti ir girdėti Šventosios Dvasios buvimą ir ypatingai jos pagalbą, kad išgyventume savo laiką kaip Dievo laiką. Kai nėra to tikėjimo žvilgsnio, „gyvenimas pamažu praranda prasmę, brolių veidai tampa blausūs, ir darosi nebeįmanoma atpažinti juose Kristaus veido, istorijos įvykiai lieka dviprasmiški arba apskritai beviltiški“.[40]

Kontempliacija atveria pranašiškam nusiteikimui. Pranašas – tai žmogus, „kuris turi įžvalgias akis, kuris klausosi ir taria Dievo žodžius; [...] tai trijų laikmečių žmogus: praeities pažado, dabarties kontempliacijos ir drąsos, nurodant kelią į ateitį, nešėjas“.[41]

Mokinio ištikimybė galiausiai pasireiškia ir yra išbandoma broliškame gyvenime, toje teologinėje erdvėje, kur esame kviečiami palaikyti vienas kitą, ištardami džiugų ‚Taip‘ Evangelijai: „Dievo Žodis pažadina tikėjimą, jį maitina ir nuolat atgimdo. Dievo Žodis paliečia širdis, jas atverčia į Dievą ir į jo logiką, kuri taip skiriasi nuo mūsiškės; Dievo Žodis be paliovos atnaujina mūsų bendruomenes“.[42]

Taigi, Popiežius kviečia mus atnaujinti savo pašaukimą ir pripildyti jį džiaugsmo bei užsidegimo, kadangi visaapimantis meilės aktas yra besitęsiantis procesas, kuris „pamažu bręsta, bręsta, bręsta“,[43] nuolat vystosi. Jame mūsų valios ‚Taip‘ Jo valiai suvienija valią, protą ir jausmus: „meilė niekada nėra „užbaigta“ ir iki galo įgyvendinta; gyvenimo tėkmėje ji kinta, bręsta ir būtent taip lieka ištikima sau“.[44]

Guoskite, guoskite manąją tautą...

„Paguoskit manąją tautą, – sako jūsų Dievas, –
guoskite ją!
Prabilkit į širdį Jeruzalei“.
(Iz 40, 1-2)

Klausant Žodžio

Savitu stiliumi, kuris sutinkamas ir tolimesniuose skyriuose (plg. Iz 51, 17; 52, 1: Atsibusk, atsibusk!), antrosios Izaijo pranašystės dalies ištarmės (Iz 40-55 skyriai) kviečia pagelbėti ištremtam Izraeliui, kuris mėgina užsisklęsti nesėkmių atsiminimo tuštumoje. Istorinis kontekstas aiškiai rodo užsitęsusią tautos tremtį į Babiloniją (587-538 pr. Kr.) su visais pažeminimais ir suvoktu nepajėgumu iš to išsivaduoti. Vis dėlto, Asyrų imperijos susiskaldymas spaudžiant kylančiai naujai – Persų – galybei, vadovaujamai gimstančios žvaigždės Kyro, pranašui leidžia nujausti, kad netikėtai gali ateiti išlaisvinimas. Taip ir įvyks. Pranašas, įkvėptas Dievo, garsiai paskelbia apie šitą galimybę, interpretuodamas politinius ir karinius sąjūdžius kaip paslaptingą Dievo veikimą per Kyrą ir praneša, jog artinasi išvadavimas ir jau tuoj įvyks sugrįžimas į tėvų žemę.

Izaijo vartojami žodžiai Guoskite... prabilkit į širdį... neretai sutinkami Senajame Testamente, ir ypač iškalbingos tos vietos, kur cituojami švelnūs meilės dialogai. Pavyzdžiui, kai Ruta pripažįsta, kad Boazas paguodė ją ir maloniai kalbėjo (plg. Rut 2, 12); arba garsioji ištrauka iš Ozėjo knygos, kur jis paskelbia savo moteriai (Gomerei), jog vilios ją į dykumą ir prašnekins jos širdį (plg. Oz 2, 16), kad prasidėtų naujas ištikimybės laikas. Tačiau yra ir daugiau panašių vietų: Hamoro sūnaus Šechemo, įsimylėjusio Diną, prašymas (plg. Pr 34, 1-5) arba levito iš Efraimo žodžiai sugulovei, kuri jį paliko (plg. Ts 19, 3).

Tad šiuos žodžius reikia interpretuoti meilės, o ne padrąsinimo kontekste: tai tuo pat metu veiksmas ir žodžiai, jautrūs ir paskatinantys; jie primena gilius meilės ryšius tarp Dievo – „sužadėtinio“ ir Izraelio tautos. Ta paguoda turi būti abipusės priklausomybės parodymas, didelės empatijos, jaudulio ir gyvybinio ryšio žaismas. Tai nėra paviršutiniški nusaldinti žodžiai, bet rūpestingas gailestingumas, kylantis iš būties gelmių, apkabinimas, kuris suteikia jėgų, ir kantrus buvimas šalia, kad vėl būtų atvertas kelias pasitikėjimui.

Nešti Dievo apkabinimą

„Žmonėms šiandien tikrai reikia žodžių, bet ypatingai reikia, kad mes liudytume Viešpaties gailestingumą, švelnumą, kuris sušildo širdį, pažadina viltį, traukia į gėrį. Koks džiaugsmas nešti Dievo paguodą!“.[45]

Popiežius Pranciškus patiki pašvęstiesiems ir pašvęstosioms šią misiją: patiems atrasti Viešpatį, kuris mus guodžia kaip motina, ir guosti Dievo tautą.

Iš susitikimo su Viešpačiu ir jo pašaukimo džiaugsmo ištrykšta tarnystė Bažnyčioje, misija: nešti mūsų laikų vyrams ir moterims Dievo paguodą, liudyti jo gailestingumą.[46]

Jėzaus akimis paguoda yra Guodėjos Šventosios Dvasios, kuri mus stiprina išbandymuose ir uždega negęstančią viltį, dovana. Tada krikščioniška paguoda tampa sustiprinimu, padrąsinimu, viltimi: tai veiklus Dvasios buvimas su mumis (plg. Jn 14, 16-17), Dvasios vaisius, o Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22-23).

Į pasaulį, kuriame viešpatauja neviltis, nusiminimas, depresija, į kultūrą, kurioje vyrai ir moterys pasiduoda savo trapumui ir silpnumui, individualizmui ir asmeniniams interesams, mes esame kviečiami nešti tikėjimą, kad yra įmanoma tikroji laimė, kad galima turėti viltį, besiremiančią ne talentais, sugebėjimais, žiniomis, bet Dievu. Visiems duota galimybė jį sutikti, tereikia jo nuoširdžiai ieškoti.

Mūsų laikmečio vyrai ir moterys laukia paguodos, padrąsinimo prašyti atleidimo ir tikro džiaugsmo žodžių. Esame pašaukti nešti visiems Dievo, kuris tarsi motina švelniai pasilenkia prie mūsų, apkabinimą. Mes, pašvęstieji, turime būti žmogiškumo pilnatvės ženklas, malonės veikimo palengvintojai o ne kontrolieriai[47], pasilenkę, kad guostume.

Švelnumas mums padeda

Būdami bendrystės liudytojai, nepaisant mūsų požiūrių skirtumo ir ribotumo, mes esame pašaukti nešti Dievo šypseną, o broliška meilė yra pirmoji ir labiausiai tikėtina Evangelija, kurią galime skelbti. Iš mūsų prašoma savo bendruomenes padaryti labiau humaniškas: „Rūpinkitės tarpusavio draugyste, šeimyniškumu, tarpusavio meile. Ir tenebūna vienuolynas skaistykla, tebūna šeima. Problemų yra ir bus, bet spręskite jas  su meile, su meile, kaip daroma šeimoje; nenaikinkite vieno, kad padarytumėte vietos kitam dalykui; nerungtyniaukite. Rūpinkitės bendruomenės gyvenimu, nes kai joje yra kaip šeimoje, pati Šventoji Dvasia gyvena jos centre. Visada turėkite plačią širdį. Duokite kelią, tuščiai nesigirkite, pakęskite viską, šypsokitės širdyje. O viso to įrodymas yra džiaugsmas“.[48]

Džiaugsmas stiprėja broliškame gyvenime, toje teologinėje erdvėje, kur kiekvienas yra atsakingas už visų ištikimybę Evangelijai ir bendrą augimą. Kai broliška bendruomenė maitinasi tuo pačiu Kristaus Kūnu ir Krauju, kai susirenka aplink Dievo Sūnų, kad kartu keliautų tikėjimo keliu, vedama Žodžio, kai tampa viena su Juo, ji yra brolija vienybėje, patirianti dovanojančią meilę, ir gyvena nuolatinėje šventėje laisva, džiaugsminga, kupina drąsos.

„Brolija, kurioje nėra džiaugsmo, yra bemirštanti brolija. [...] Džiaugsmu trykštanti brolija yra tikra dovana iš Aukštybių broliams, kurie moka jos prašyti ir priimti vienas kitą, dėdami pastangas kurti brolišką gyvenimą ir pasitikėdami Dvasios veikimu“.[49]

Mūsų laikais, kai visuomenės susiskaldymas pateisina masinį sterilų individualizmą, o tarpusavio santykių trapumas išsklaido ir nuvertina rūpestį žmogiškąja būtimi, mes esame kviečiami humanizuoti broliškus santykius, skatinant dvasios ir širdies bendrystę Evangelijos nurodytu būdu, kadangi „egzistuoja gyvybinė vienybė tų, kurie priklauso Kristui. Ši vienybė gimsta iš tikėjimo“ ir ji padaro „Bažnyčią jos giliausioje esmėje bendryste, artimu ryšiu su Dievu, meilės vienybe su Kristumi ir su Tėvu Šventojoje Dvasioje, kuri tęsiasi broliškoje bendrystėje“.[50]

Popiežiui Pranciškui broliškumo įrodymas yra švelnumas, „eucharistinis švelnumas“, nes „švelnumas mums padeda“. Brolystė turės „milžinišką pritraukiančią jėgą. [...] Brolystė, nepaisant visų įmanomų skirtumų, yra meilės, kur peržengia visus konfliktus, patirtis“.[51]

Artimumas kaip draugija

Esame pašaukti išeiti iš savęs ir eiti Dievo garbinimo ir tarnavimo keliu.[52] „Išeiti už durų, kad ieškotume ir sutiktume! Turėkite drąsos eiti prieš šią rezultatų siekimo kultūros, atrankos kultūros srovę. Atvirumas ir visų priėmimas, solidarumas ir brolystė – štai kas daro visuomenę tikrai žmogišką. Būti bendrystės ir susitikimo kultūros tarnais! Beveik norėčiau, kad būtumėte apsėsti šia prasme. Ir darykite tai be pasipūtimo“.[53]

„Šmėkla, su kuria reikia kovoti – tai įvaizdis pašvęstojo gyvenimo kaip priebėgos ir nusiraminimo nuo varginančio ir sudėtingo išorinio  pasaulio“.[54] Popiežius mus ragina „palikti lizdą“,[55] kad gyventume mūsų laikų vyrų ir moterų gyvenimą ir atiduotume save Dievui bei artimui.

„Džiaugsmas kyla iš dovanojamo susitikimo! [...] O susitikimo su Juo ir Jo kvietimo džiaugsmas veda ne į užsidarymą, bet į atsivėrimą, veda į tarnavimą Bažnyčioje. Šventasis Tomas sakė „bonum est diffusivum sui. Gėris plinta savaime. Džiaugsmas taip pat plinta. Nebijokite parodyti džiaugsmo, kad atsiliepėte į Viešpaties pašaukimą, kad pasirinkote jo meilę ir kad liudijate Evangeliją tarnaudami Bažnyčiai. O džiaugsmas, tikrasis džiaugsmas yra užkrečiantis; jis užkrečia... kviečia eiti pirmyn“.[56]

Susidūrę su užkrečiančiu džiaugsmo, ramybės, vaisingumo liudijimu, su švelnumo ir meilės, nuolankios artimo meilės nesiekiančios dominuoti, liudijimu, daugybė žmonių pajunta poreikį ateiti ir pamatyti.[57]

Ne kartą popiežius Pranciškus nurodė sužavėjimo kelią, užkrėtimo kelią kaip Bažnyčios augimo, naujosios evangelizacijos kelią. „Bažnyčia turi būti patraukli. Pažadinkite pasaulį! Būkite kitokio veikimo ir gyvenimo būdo liudytojai! Yra įmanoma gyventi kitaip šiame pasaulyje. [...] Laukiu iš jūsų šio liudijimo“.[58]

Patikėdamas mums užduotį pažadinti pasaulį, Popiežius mus ragina susitikti su šiandienos vyrų ir moterų gyvenimo istorijomis dviejų pastoracinių kategorijų šviesoje. Jų šaknys slypi Evangelijos naujume. Tai artumas ir susitikimas, du būdai, kuriais pats Dievas apsireiškė istorijoje, eidamas iki Įsikūnijimo.

Kaip Jėzus su mokiniais kelyje į Emausą, priimkime į savo kasdienybės draugiją žmonių džiaugsmus ir skausmus, „sušildydami širdis“,[59] kantriai palaukdami pavargusių, nusilpusių, kad bendra kelionė rastų Kristuje šviesos ir prasmės.

Mūsų kelionė bręsta ir tampa „ganytojiška tėvyste ir motinyste, todėl kai kunigas nėra savo bendruomenės tėvas, kai sesuo vienuolė nėra motina visų tų, su kuriais dirba, jie tampa liūdni. Čia slypi  problema. Todėl aš sakau jums: liūdnumo pastoraciniame gyvenime šaknis yra būtent tėvystės ir motinystės nebuvimas, o tai atsitinka todėl, kad netinkamai išgyvenamas pasišventimas, kuris turi mus vesti į vaisingumą“.[60]

Meilės keliama neramybė

Kaip gyvi motiniškumo ir Bažnyčios artumo paveikslai eikime prie tų, kurie laukia paguodos Žodžio, su motiniška meile ir tėvišku padrąsinimu pasilenkdami prie vargšų ir silpnųjų.

Popiežius kviečia mus neprivatizuoti meilės, bet su ieškančiojo nerimu „nuolat, be paliovos ieškoti kito, mylimo žmogaus, gėrio“.[61]

Šiuolaikinio žmogaus gyvenimo prasmės krizė, Vakarų visuomenės ir jos institucijų ekonominė ir moralinė krizė nėra trumpalaikis įvykis, kurį išgyvename, bet visa tai apibrėžia nepaprastai svarbų istorinį momentą. Tad mes, kaip Bažnyčia, esame pašaukti išeiti ir nukreipti žingsnius link geografinių, miesto ir egzistencijos pakraščių – tokių, kaip nuodėmės paslapties, kančios, neteisybės, skurdo, – link slapčiausių sielos kertelių, kur kiekvienas žmogus patiria gyvenimo džiaugsmą ir kančią.[62]

„Gyvename susipriešinimo, susiskaldymo, atrankos kultūroje [...]. Nebėra naujiena, kai benamis miršta nuo šalčio“, ir vis dėlto „neturtas yra teologinė sąvoka, nes Dievo Sūnus apiplėšė save, kad keliautų mūsų keliais. [...] Neturtinga vargšams skirta Bažnyčia prasideda nuo ėjimo link Kristaus kūno. Jei einame link Kristaus kūno, pradedame kai ką suprasti, suprasti, kas yra tas neturtas, Viešpaties neturtas“.[63]

Gyventi vargšų palaiminimu – reiškia būti ženklu, kad tame žmoguje, kuris yra laisvas Kristuje ir išmoko mylėti, vienišumo ir ribotumo nerimą nugali džiaugsmas.

Savo pastoracinio vizito Asyžiuje metu popiežius Pranciškus klausė savęs, iš ko turi išsivilkti Bažnyčia. Ir atsakė: „Iš kiekvieno veiksmo, kuris nėra dėl Dievo, kuris nėra Dievo; iš baimės atverti duris ir išeiti pasitikti visų, ypač vargingiausių, reikalingų pagalbos, nutolusių, ir tai daryti nelaukiant; žinoma, išeiti ne tam, kad pražūtume pasaulio audrose, bet kad drąsiai neštume Kristaus šviesą, Evangelijos šviesą, net kai tamsu, ten, kur nesimato, kur galima užkliuvus suklupti; išsivilkti iš išorinės ramybės, kurią duoda struktūros, neabejotinai reikalingos ir svarbios, bet jos jokiu būdu neturi užtemdyti vienintelės tikrosios jėgos, kurią įkūnija – Dievo jėgos. Jis yra mūsų stiprybė!“.[64]

Kaip raginimas mums skamba žodžiai „nebijoti naujovių, kurias Šventoji Dvasia kuria mumyse, nebijoti struktūrų atnaujinimo. Bažnyčia yra laisva. Ją veda Šventoji Dvasia. Būtent to mus moko Jėzus Evangelijoje: laisvės kuri būtina, kad nuolat atrastume savo gyvenime ir struktūrose evangelinį naujumą. Laisvės pasirinkti naujus vynmaišius šioms naujovėms“.[65]

Esame kviečiami būti ryžtingais vyrais ir moterimis, pasieniečiais: „Mūsų tikėjimas yra ne laboratorinis, bet kelioninis, tikėjimas istorijoje. Dievas apsireiškė kaip istorija, o ne kaip abstrakčių tiesų santrauka. [...] Reikia ne pasienį parsinešti į namus, bet gyventi pasienyje ir parodyti drąsą“.[66]

Kartu su palaiminimo vargdieniams iššūkiu Popiežius kviečia aplankyti minties ir kultūros pasienio zonas, skatinti ir intelektualinį dialogą, suteikiant pagrindo vilčiai, kuri remiasi moraliniais ir dvasiniais principais, klausiant savęs, kas yra gera. Tikėjimas niekada nesusiaurina proto erdvės, bet kaip tik jį atveria integraliai žmogaus ir tikrovės vizijai, saugo nuo pavojaus suredukuoti žmogų iki „žmogiškosios materijos“.[67]

Jeigu kultūra, kuri yra pašaukta nuolat tarnauti žmonijai visose situacijose, yra autentiška, ji atveria neištirtus kelius, perėjas, kurios leidžia įkvėpti vilties, konsoliduoja gyvenimo prasmės pamatus, saugo bendrąją gerovę. Autentiškas kultūrinis procesas „augina integralų žmogiškumą ir susitikimo bei bendravimo kultūrą; tai krikščioniškas būdas skatinti visuomenės gerovę, gyvenimo džiaugsmą. Ir čia susilieja tikėjimas ir protas, religinė dimensija su įvairiais žmogiškosios kultūros aspektais: menu, mokslu, darbu, literatūra“.[68] Autentiškas kultūrinis tyrinėjimas susitinka su istorija ir atveria kelius Dievo ieškojimui.

Erdvės, kur plėtojamas ir perduodamas žinojimas, yra taip pat erdvės, kur galima kurti suartėjimo, susitikimo, dialogo kultūrą, nugriaunant  apsaugines sienas, atveriant duris, statant tiltus.[69]

Pasvarstymui

Pasaulis, kaip globalinis tinklas, kuriame visi esame sujungti, kur nė viena vietinė tradicija negali pretenduoti į tiesos monopolį, kur technologijos daro visus paliečiantį poveikį, – šis pasaulis nuolat meta iššūkį Evangelijai ir tiems, kurie gyvena pagal Evangeliją.

Popiežius Pranciškus šiame istoriniame etape savo pasirinkimais ir gyvenimo būdu duoda gyvą dialogo tarp Dievo ir pasaulio pavyzdį. Jis moko išminties stiliaus, išminties, kuri įsišaknijusi Evangelijoje ir žmogaus eschatologijoje, paaiškina pliuralizmą, ieško pusiausvyros, kviečia įdarbinti mūsų sugebėjimus būti atsakingais už pasikeitimus, kad vis geriau būtų perduodama Evangelijos tiesa, nors mes nuolat susiduriame su kalbos ir aplinkybių ribomis[70], o suvokdami šiuos ribotumus, kiekvienas iš mūsų tampame silpni su silpnaisiais... viskas visiems (plg. 1 Kor 9,22).

Esame kviečiami rūpintis dirbti kūrybingai, o ne tik paprastai administruoti, kad mokėtume priimti dvasinius įvykius nutinkančius mūsų bendruomenėse ir pasaulyje, Dvasios ir malonės judesius kiekviename žmoguje, į kurį turime žiūrėti kaip į asmenybę. Esame kviečiami ryžtis griauti gyvybės neturinčius modelius, kad kalbėtume apie Kristaus perkeistą žmogiškumą, kuris neįmanoma pilnai atskleisti nei žodžiais, nei perteikimo būdais.

Popiežius Pranciškus kviečia į išmintį, kuri būtų ženklas nuolankaus tvirtumo, pašvęstųjų sugebėjimo elgtis pagal Evangeliją, veikti ir daryti pasirinkimus pagal Evangeliją, nepasimetant įvairiose gyvenimo sferose, kalbėjimo būduose, santykiuose, išsaugant atsakomybės, mus jungiančių ryšių, mūsų ribotumo, begalinės gyvenimo apraiškų daugybės suvokimą. Misionieriška širdis – tai širdis, kuri pažino Kristaus išganymo džiaugsmą ir juo dalinasi kaip paguoda, suvokdama žmogiškąjį ribotumą: „Ji žino, kad pati turi augti Evangelijos supratime ir Dvasios kelių atpažinime, ir todėl neatsisako siekti galimo gėrio, verčiau rizikuoja susitepti kelio purvu“.[71]

Priimkime paraginimus, kuriuos popiežius mums siūlo, kad pažvelgtume į save pačius ir į pasaulį Kristaus akimis, ir nelikime jiems abejingi.

POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS KLAUSIMAI

  • Norėjau pasakyti jums vieną žodį, ir tas žodis yra Džiaugsmas. Ten, kur yra pašvęstųjų, seminaristų, vienuolių, jaunimo, ten yra džiaugsmas, visada džiaugsmas! Tai gaivus džiaugsmas, sekimo Jėzumi džiaugsmas; džiaugsmas, kurį teikia Šventoji Dvasia, o ne pasaulio džiaugsmas. Tikras džiaugsmas! Tačiau iš kur kyla džiaugsmas?[72]
  • Pažvelk į savo širdies gelmes, pažvelk į savo vidų ir paklausk savęs: ar turi širdį, kuri trokšta kažko didžio, ar širdį, apsnūdusią  nuo daiktų? Ar tavo širdis išsaugojo ieškojimo nerimą, ar leidai jį uždusinti daiktams, nuo kurių galiausiai ji atrofuosis? Dievas tavęs laukia, ieško tavęs. Ką jam atsakysi? Ar atkreipei dėmesį į savo sielos būseną? O gal miegi? Ar tiki, kad Dievas tavęs laukia, o gal tau ši tiesa yra tik tušti žodžiai?[73]
  • Mes esame laikinumo kultūros aukos. Norėčiau, kad pamąstytumėte apie tai: kaip galiu būti laisvas nuo šios kultūros įtakos?[74]
  • Pirmoji suaugusiųjų, ugdytojų atsakomybė yra ši: duoti jaunesniems nuoseklumo pavyzdį. Ar norime, kad jauni žmonės būtų  nuoseklūs? Būkime patys nuoseklūs! Jei ne, Viešpats mums pasakys tai, ką sakė Dievo tautai apie fariziejus: „Darykite, ką jie sako, bet ne ką jie daro!“ Nuoseklumo ir autentiškumo![75]
  • Galime klausti savęs: ar jaudinuosi dėl Dievo, kad jį skelbčiau, kad jis būtų pažintas? O gal leidžiuosi pavergiamas dvasinio pasaulietiškumo, kuris verčia viską daryti iš savimeilės? Mes, pašvęstieji, galvojame apie savo asmeninius interesus, apie veiklos funkcionavimą, apie karjerą. Galime galvoti apie daugybę dalykų... Ar, taip sakant, „patogiai įsitaisiau“ savo krikščioniškame gyvenime, savo kunigiškame, vienuoliniame gyvenime, taip pat ir bendruomenėje, ar priešingai, išsaugojau tą nerimą dėl Dievo, dėl jo Žodžio, kuris mane „išveda iš savęs“, link kitų?[76]
  • Kaip su mūsų meilės jauduliu? Ar tikime meile Dievui ir žmonėms? O gal mums tai tik gražūs žodžiai? Ar mylime ne abstrakčiai, ne tik žodžiais, bet konkretų brolį ir seserį, kuriuos sutinkame, kurie yra šalia mūsų! Ar jaudinamės dėl jų poreikių? O gal liekame užsidarę savyje, savo bendruomenėje, kuri dažnai mums yra „šilta vietelė“?[77]
  • Štai gražiausias kelias į šventumą: nekalbėti blogai apie kitus! „Bet, tėve, yra problemų...“ Pasakyk tai vyresniajam, vyresniajai, vyskupui, tam, kuris gali pataisyti situaciją. Nesakyk negalinčiam nieko pakeisti. Broliška meilė yra labai svarbus dalykas! Sakyk, ar kalbėtum blogai apie savo mamą, savo tėtį, apie brolius? Niekada. O kodėl taip elgiesi vienuolyne, seminarijoje, kunigo gyvenime? Galvokite, galvokite apie tai: brolystė – tai broliška meilė![78]
  • Kryžiaus papėdėje Marija yra kančios moteris ir tuo pat metu paslapties, kuri yra didesnė už kančią ir kuri tuoj atsiskleis, budinčio laukimo moteris. Atrodo, kad viskas tikrai baigta; galima sakyti, kad visos viltys užgeso. Ir ji šią akimirką, prisimindama Apreiškimo metu išgirstus pažadus, galėjo pasakyti: neišsipildė, buvau apgauta. Bet ji to nepasakė. Vis dėlto ji, palaiminta įtikėjusi, mato, kaip iš to jos tikėjimo prasikala naujos ateities daigai, ir su viltimi laukia Dievo rytojaus. Kartais aš galvoju: ar mes mokame laukti Dievo rytojaus? Ar norime visko šiandien? Dievo rytojus jai yra Velykų ryto, tos pirmosios savaitės dienos, aušra. Mums bus naudinga pasvarstyti kontempliacijoje apie sūnaus apsikabinimą su motina. Vienintelis degantis žiburys prie Jėzaus kapo yra motinos viltis, kuri tą akimirką yra visos žmonijos viltis. Klausiu savęs ir jūsų: ar vienuolynuose dar tebedega šis žiburys? Ar vienuolynuose laukiama Dievo rytojaus?[79]
  • Meilės nerimas visada skatina eiti link kito, nelaukiant, kad kitas parodytų, jog jam to reikia. Meilės nerimas mums dovanoja pastoracinį vaisingumą ir mes kiekvienas turime klausti savęs: kaip su mano dvasiniu vaisingumu, pastoraciniu vaisingumu?[80]
  • Autentiškas tikėjimas visada talpina savyje gilų troškimą keisti pasaulį. Štai klausimas, kurį turime užduoti sau: Ar turime ir mes didingas vizijas ir polėkį? Ar ir mes esame drąsūs? Kaip aukštai kyla mūsų svajonės? Ar uolumas mus graužia (plg. Ps 69, 10), ar esame drungni ir pasitenkiname savo kabinetinėmis apaštalavimo programomis?[81]

Sveika, džiaugsmo Motina

Džiūgauk, malonės pilnoji (Lk 1, 28), „angelo pasveikinimas Marijai yra kvietimas džiaugtis, nuoširdžiai džiaugtis, jis skelbia galą liūdesiui. [...] Tai sveikinimas, kuris žymi Evangelijos, Gerosios Naujienos, pradžią“.[82]

Aplink Mariją plinta džiaugsmas: Sūnus, kurį ji nešioja įsčiose, yra džiaugsmo, užkrečiančio, įtraukiančio linksmumo Dievas. Marija atveria širdies duris ir bėga pas Elžbietą. „Džiaugdamasi, kad gali įvykdyti savo troškimą, jautri savo pareigai, rūpestinga savo džiaugsme, ji nuskubėjo per kalnus. Kurlink, jei ne į kalnus turėjo uoliai veržtis Toji, kuri jau buvo pilna Dievo?“[83]

Ji skuba (Lk 1, 39), kad neštų pasauliui džiugią žinią, kad neštų visiems nesulaikomą džiaugsmą, priimtą į įsčias – Viešpatį Jėzų. Skuba – tai reiškia ne tik greitus Marijos judesius, bet ir jos stropumą, rūpestingą dėmesingumą, su kuriuo leidžiasi į kelionę, jos entuziazmą.

Štai Viešpaties tarnaitė (Lk 1, 38). Viešpaties tarnaitė bėga skubėdama, kad taptų tarnaitė žmonėms, nes meilė Dievui parodoma ir patikrinama meile kiekvienam broliui ir kiekvienai seseriai.

Marijoje keliauja kartu visa Bažnyčia: artimo meilėje tų, kurie pasilenkia prie silpnesniųjų; viltyje tų, kurie žino, kad toje kelionėje bus palydimi, ir tikėjime tų, kurie turi ypatingą dovaną, kuria nori pasidalinti. Marijoje kiekvienas iš mūsų, raginamas Dvasios vėjo, išgyvena savo pašaukimą eiti!

Naujosios evangelizacijos Žvaigžde,
padėk mums spinduliuoti vienybės,
tarnavimo, karšto ir dosnaus tikėjimo,
teisingumo ir meilės vargšams liudijimu,
kad Evangelijos džiaugsmas
pasiektų žemės pakraščius
ir nė vienam iš jų nepristigtų šviesos.
Gyvosios Evangelijos Motina,
džiaugsmo mažutėliams šaltini,
melski už mus.
Amen. Aleliuja.[84]

Roma, 2014 m. vasario 2 d., Viešpaties Paaukojimo šventė

João Braz Card. de Aviz
Prefektas

+ José Rodríguez Carballo, O.F.M.
Arkivyskupas Sekretorius

 

Išnašos


[1] PRANCIŠKUS, Apaštalinis paraginimas Evangelii Gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), n. 1.

[2] ANTONIO  SPADARO,   "Pažadinkite pasaulį!". Popiežiaus Pranciškaus pokalbis su Generaliniais Vyresniaisiais: La Civiltà Cattolica, 165 (2014/I), 5.

[3] Plg. PRANCIŠKUS, Apaštalinis paraginimas Evangelii Gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), n. 47.

[4] PRANCIŠKUS, Susitikimas su Umbrijos jaunimu, Asyžius, 2013 m. spalio 4 d. (L‘Osservatore Romano, 2013 m. spalio 6 d. (229), p. 7.

[5] JONAS PAULIUS II, Posinodinis apaštalinis paraginimas Vita consecrata, (1996 m. kovo 25 d.), n. 27.

[6] Plg. ŠV. KŪDIKĖLIO JĖZAUS TERESĖ, Raštai, Libreria Editrice Vaticana – Ed. OCD, Città del Vaticano- Roma, 1997: Rankraštis A, 76vo; B, 1ro; C, 3ro; Laiškas 196.

[7] PRANCIŠKUS, Autentiški ir nuoseklūs, popiežius Pranciškus kalba apie pasišventimo grožį, [Susitikimas su seminaristais, novicijais ir novicijomis, Roma, 2013 m. liepos 6 d.], L‘Osservatore Romano, 2013 m. liepos 8-9 d., CLIII (155), p. 6.

[8] Ten pat.

[9]   PRANCIŠKUS,  Evangelizacija vykdoma atsiklaupus, Tikėjimo metų Mišios su seminaristais ir novicijomis [Homilija Mišioms su Seminaristais, novicijais ir novicijomis, Roma, 2013 m. liepos 7d.],  L‘Osservatore Romano, 2013 m. liepos 8-9 d., CLIII (155), p. 7.

[10] PRANCIŠKUS, Autentiški ir nuoseklūs, Popiežius Pranciškus kalba apie pasišventimo grožį, [Susitikimas su seminaristais, novicijais ir novicijomis, Roma, 2013 m. liepos 6 d.], L‘Osservatore Romano, 2013 m. liepos 8-9 d., CLIII (155), p. 6.

[11] PRANCIŠKUS,  Kalba  Tarptautinės generalinių Vyresniųjų Unijos Plenariniame susirinkime, Roma 2013 m. gegužės 8 d., AAS 105 (2013), 460-463.

[12]   PRANCIŠKUS,  Kopti į tobulumo kalną,  Popiežiaus žinia karmelitams generalinės kapitulos proga,   [Žinia Karmelio Kalno mergelės Marijos brolių Ordino Generalinam Priorui, Roma, 2013 m. rugpjūčio 22 d.], L’Osservatore Romano, 2013 n. rugsėjo 6 d., CLIII (203), p. 7.

[13] PRANCIŠKUS, Autentiški ir nuoseklūs, Popiežius Pranciškus kalba apie pasišventimo grožį, [Susitikimas su seminaristais, novicijais ir novicijomis, Roma, 2013 m. liepos 6 d.], L‘Osservatore Romano, 2013 m. liepos 8-9 d., CLIII (155), p. 6.

[14] Ten pat.

[15] PRANCIŠKUS, Apaštalinis paraginimas Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), n. 3.

[16]  PRANCIŠKUS, Su nerimu širdyje, Augustinijonų Kapitulos narių Popiežius prašo visada būti ieškančiais Dievo ir kitų žmonių, [Homilija Šv. Augustino Ordino Generalinės Kapitulos pradžiai, Roma, 2013 m. rugpjūčio 28 d.] L‘Osservatore Romano, 2013 m. rugpjūčio 30 d., CLIII (197), p. 8.

[17]   PRANCIŠKUS,  Kūrybingi keliai, įsišakniję Bažnyčioje,  Popiežius Pranciškus su broliais jėzuitais šventojo Ignaco Lojolos šventės proga [Homilija šventoms mišioms Jėzaus bažnyčioje Šv. Ignaco Lojolos šventės proga, Roma,  2013 m. liepos 31 d.]:  L’Osservatore Romano, 2013 m. rugpjūčio 1 d.,  CLIII (175), p. 8.

[18]  PRANCIŠKUS,  Enciklika  Lumen  fidei,   (2013 m . birželio 29 d. ),  n.  8.

[19] Ten pat, n. 9.

[20] PRANCIŠKUS, Dievo atminimas,  Per mišias Šventojo Petro aikštėje popiežius kalba apie katechetų misiją, [Homilija Šventose Mišiose Katechetų dienai, Roma,  2013 m. rugsėjo 29 d.], :  L’Osservatore   Romano, rugsėjo 30 – spalio 1 d. 2013, CLIII (224), p. 7.

[21]  PRANCIŠKUS,  Kalba Generalinių Vyresniųjų Unijos Plenarinio susirinkimo dalyvėms,  Roma,  2013 m. gegužės 8 d.,   in:   AAS   105 (2013), 460-463.

[22] PRANCIŠKUS, Ne supermenai, bet Dievo draugai, Viešpaties Angelo malda Visų Šventųjų šventėje, [Angelus, Roma,  2013 m. lapkričio 1 d.],   in:  L’Osservatore   Romano,  2013 m. lapkričio  2-3 d., CLIII (252), p. 8.

[23] Plg. JONAS PAULIUS II, Posinodinis Apaštalinis paraginimas Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.)n. 22, in: AAS 88 (1996), 377-486.

[24]  PRANCIŠKUS,  Gatvių kryžkelėse,  Vyskupams, kunigams, vienuoliams ir seminaristams popiežius patiki misiją ugdyti jaunimą ir būti tikėjimo keliauninkais  [Homilija Šventose Mišiose su Vyskupais, kunigais, vienuoliais ir seminaristais XXVIII Pasaulinės Jaunimo dienos proga, 2013 m. liepos 27 d. Rio de Janeiro],   in:  L’Osservatore  Romano,  2013 m. liepos  29-30 d., CLIII (173),  p. 4.

[25] PRANCIŠKUS, Pašaukimas būti katechetu, Popiežius drąsina nebijoti išeiti iš savęs ir eiti link kitų, [Kalba Tarptautinio Kongreso, skirto katechezei, dalyviams,   Roma,  2013 m. rugsėjo 27 d.],   in: L’Osservatore Romano, 2013 m. rugsėjo 29 d., CLIII (223), p. 7.

[26] AMBRAZIEJUS, De Isaac et anima, 75: PL 14, 556-557.

[27] PRANCIŠKUS, Apaštalinis paraginimas Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), n. 265.

[28] Plg. Ten pat.

[29] PRANCIŠKUS, Pašaukimas būti katechetu, Popiežius drąsina nebijoti išeiti iš savęs ir eiti link kitų, [Kalba Tarptautinio Kongreso, skirto katechezei, dalyviams,   Roma,  2013 m. rugsėjo 27 d.],   in: L’Osservatore Romano, 2013 m. rugsėjo 29 d., CLIII (223), p. 7.

[30] PRANCIŠKUS,  Kūrybingi keliai, įsišakniję Bažnyčioje,  Popiežius Pranciškus su broliais jėzuitais šventojo Ignaco Lojolos šventės proga [Homilija šventoms mišioms Jėzaus bažnyčioje Šv. Ignaco Lojolos šventės proga, Roma,  2013 m. liepos 31 d.]:  L’Osservatore Romano, 2013 m. rugpjūčio 1 d.,  CLIII (175), p. 8.

[31] PRANCIŠKUS, Apaštalinis paraginimas Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), n. 266.

[32] PRANCIŠKUS, Su nerimu širdyje, Augustinijonų Kapitulos narių Popiežius prašo visada būti ieškančiais Dievo ir kitų žmonių, [Homilija Šv. Augustino Ordino Generalinės Kapitulos pradžiai, Roma, 2013 m. rugpjūčio 28 d.] L‘Osservatore Romano, 2013 m. rugpjūčio 30 d., CLIII (197), p. 8.

[33] PRANCIŠKUS, Apaštalinis paraginimas Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), n. 8.

[34] Ten pat, n. 1.

[35]  PRANCIŠKUS,  Homilija Mišiose su Kardinolais, Roma, 2013 m. kovo 14 d., in:  AAS 105 (2013), 365-366.

[36]  PRANCIŠKUS,  Evangelizacija vykdoma atsiklaupus, Tikėjimo metų Mišios su seminaristais ir novicijomis [Homilija Mišioms su Seminaristais, novicijais ir novicijomis, Roma, 2013 m. liepos 7d.],  L‘Osservatore Romano, 2013 m. liepos 8-9 d.

[37]  PRANCIŠKUS, Pašaukimas būti katechetu, Popiežius drąsina nebijoti išeiti iš savęs ir eiti link kitų, [Kalba Tarptautinio Kongreso, skirto katechezei, dalyviams,   Roma,  2013 m. rugsėjo 27 d.],   in: L’Osservatore Romano, 2013 m. rugsėjo 29 d., CLIII (223), p. 7., CLIII (155), p. 7.

[38]  PRANCIŠKUS, Atitikimas tarp žodžių ir gyvenimo, Šv. Pauliaus bazilikoje Popiežius kviečia atsižadėti stabų, kad garbintume Viešpatį, [Homilija Eucharistijos šventime Šv. Pauliaus už miesto sienų bazilikoje,  Roma,  2013 m. balandžio 14 d.],   in:  L’Osservatore Romano, 2013 m. balandžio 15-16 d., CLIII (88), p. 8.

[39] PRANCIŠKUS,  Evangelizacija vykdoma atsiklaupus, Tikėjimo metų Mišios su seminaristais ir novicijomis [Homilija Mišioms su Seminaristais, novicijais ir novicijomis, Roma, 2013 m. liepos 7d.],  L‘Osservatore Romano, 2013 m. liepos 8-9 d.

[40]  PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALINIO GYVENIMO DRAUGIJŲ KONGREGACIJA,  Instrukcija Iš naujo pradėti nuo Kristaus. Atnaujintas pašvęstojo gyvenimo įsipareigojimas trečiajame tūkstantmetyje, (2002 m. gegužės 19 d.), n. 25.

[41] PRANCIŠKUS, Žmogus įžvalgiu žvilgsniu, Rytinė meditacija Šventos Mortos namų koplyčioje,  2013 m. gruodžio 16 d.,   in:  L'Osservatore Romano, 2013 m. ruodžio 16-17 d., CLIII  (289), p. 7.

[42]  PRANCIŠKUS, Patrauklumas, kuris augina Bažnyčią, Susitikimas su kunigais, vienuolėmis ir vienuoliais Šv. Rufino katedroje, [Susitikimas su dvasininkija, pašvęstojo gyvenimo asmenimis ir pastoracinių tarnybų nariais,  Asyžius, 2013 m. spalio 4 d.],   in: L’Osservatore Romano, 2013 m. spalio 6 d., CLIII (229), p. 6.

[43] PRANCIŠKUS, Autentiški ir nuoseklūs, popiežius Pranciškus kalba apie pasišventimo grožį, [Susitikimas su seminaristais, novicijais ir novicijomis, Roma, 2013 m. liepos 6 d.], L‘Osservatore Romano, 2013 m. liepos 8-9 d., CLIII (155), p. 6.

[44] BENEDIKTAS XVI, Enciklika Dievas yra meilė  (2005 m. gruodžio 25 d.), n. 17.

[45]  PRANCIŠKUS,  Evangelizacija vykdoma atsiklaupus, Tikėjimo metų Mišios su seminaristais ir novicijomis [Homilija Mišioms su Seminaristais, novicijais ir novicijomis, Roma, 2013 m. liepos 7d.],  L‘Osservatore Romano, 2013 m. liepos 8-9 d.

[46]  PRANCIŠKUS, Autentiški ir nuoseklūs, Popiežius Pranciškus kalba apie pasišventimo grožį, [Susitikimas su seminaristais, novicijais ir novicijomis, Roma, 2013 m. liepos 6 d.], L‘Osservatore Romano, 2013 m. liepos 8-9 d., CLIII (155), p. 6.

[47] Plg. PRANCIŠKUS, Apaštalinis paraginimas Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), n. 47.

[48]  PRANCIŠKUS,  Didžio žmogiškumo klauzūra, Patarimai Klarisėms Šv. Klaros bazilikoje,  [Žodžiai klauzūrinėms vienuolėms, Asyžius, 2013 m. spalio 4 d.], in: L’Osservatore Romano, 2013 m. spalio 6 d., CLIII (229), p. 6.

[49]   PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALINIO GYVENIMO DRAUGIJŲ KONGREGACIJA,  Instrukcija Broliškas gyvenimas bendruomenėje. „Mus surinko Kristaus meilė“, (1994 m. vasario 2 d.), n. 28.

[50]   PRANCIŠKUS, Didelė šeima tarp dangaus ir žemės,  Bendrojoje audiencijoje Popiežius kalba apie šventųjų bendravimą, [Bendroji audiencija, Roma, 2013 m. spalio 30 d.], in: L’Osservatore Romano, 2013 m. spalio 31 d., CLIII (250), p. 8.

[51]   ANTONIO  SPADARO,   "Pažadinkite pasaulį!". Popiežiaus Pranciškaus pokalbis su Generaliniais Vyresniaisiais: La Civiltà Cattolica, 165 (2014/I), 13; PRANCIŠKUS, Kalba Generalinių Vyresniųjų Unijos Plenarinio susirinkimo dalyvėms,  Roma,  2013 m. gegužės 8 d.,   in:   AAS   105 (2013), 460-463.

[52] PRANCIŠKUS, Kalba Generalinių Vyresniųjų Unijos Plenarinio susirinkimo dalyvėms,  Roma,  2013 m. gegužės 8 d.,   in:   AAS   105 (2013), 460-463.

[53] PRANCIŠKUS,  Gatvių kryžkelėse,  Vyskupams, kunigams, vienuoliams ir seminaristams popiežius patiki misiją ugdyti jaunimą ir būti tikėjimo keliauninkais  [Homilija Šventose Mišiose su Vyskupais, kunigais, vienuoliais ir seminaristais XXVIII Pasaulinės Jaunimo dienos proga, 2013 m. liepos 27 d.  Rio   de   Janeiro],   in:  L’Osservatore  Romano,  2013 m. liepos  29-30 d., CLIII (173),  p. 4.

[54] ANTONIO  SPADARO,   "Pažadinkite pasaulį!". Popiežiaus Pranciškaus pokalbis su Generaliniais Vyresniaisiais: La Civiltà Cattolica, 165 (2014/I), 10.

[55] Plg. Ten pat, 6.

[56] PRANCIŠKUS, Autentiški ir nuoseklūs, Popiežius Pranciškus kalba apie pasišventimo grožį, [Susitikimas su seminaristais, novicijais ir novicijomis, Roma, 2013 m. liepos 6 d.], L‘Osservatore Romano, 2013 m. liepos 8-9 d., CLIII (155), p. 6.

[57]  Plg. PRANCIŠKUS,  Nuolankumas yra Evangelijos jėga,  Rytinė meditacija Šv. Mortos namų koplyčioje, 2013 m. spalio 1 d.,  in:  L'Osservatore Romano, 2013 m. spalio 2 d., CLIII (225), p. 8.

[58] ANTONIO  SPADARO,   "Pažadinkite pasaulį!". Popiežiaus Pranciškaus pokalbis su Generaliniais Vyresniaisiais: La Civiltà Cattolica, 165 (2014/I), 5.

[59] Plg. PRANCIŠKUS, Bažnyčia, kuri parlydi žmogų į namus,  Susitikimas su Brazilijos vyskupais Rio de  Janeiro arkivyskupijos kurijoje [Susitikimas su Brazilijos Episkopatu,  2013 m. liepos 27 d.,  Rio de Janeiro],   in:  L’Osservatore   Romano, 2013 m. liepos 29-30 d., CLIII (173), pp. 6-7.

[60] PRANCIŠKUS, Autentiški ir nuoseklūs, Popiežius Pranciškus kalba apie pasišventimo grožį, [Susitikimas su seminaristais, novicijais ir novicijomis, Roma, 2013 m. liepos 6 d.], L‘Osservatore Romano, 2013 m. liepos 8-9 d., CLIII (155), p. 6.

[61] PRANCIŠKUS, Su nerimu širdyje, Augustinijonų Kapitulos narių Popiežius prašo visada būti ieškančiais Dievo ir kitų žmonių, [Homilija Šv. Augustino Ordino Generalinės Kapitulos pradžiai, Roma, 2013 m. rugpjūčio 28 d.] L‘Osservatore Romano, 2013 m. rugpjūčio 30 d., CLIII (197), p. 8.

[62]  Plg. PRANCIŠKUS,  Sekminių vigilija su Judėjimais, naujomis Bendruomenėmis, Asociacijomis, Pasauliečių draugijomis, Roma, 2013 m. gegužės 18 d., in:  AAS 105 (2013), 450-452.

[63] Ten pat.

[64] PRANCIŠKUS, Bažnyčia, išsivilkusi iš pasaulietiškumo,  Su vargšais, bedarbiais ir imigrantais, globojamais Caritas organizacijos,  [Susitikimas su Caritas globojamais vargšais, Asyžius,  2013 m. spalio 4 d.],   in:  L’Osservatore Romano,  2013 m. spalio 5 d.,  CLIII (228), p. 7.

[65]  PRANCIŠKUS,  Atsinaujinimas be baimės, Rytinė meditacija Šv. Mortos namų koplyčioje, 2013 m. liepos 6 d.,  in:  L'Osservatore   Romano, 2013 m. liepos 7 d., CLIII (154), p. 7.

[66]  ANTONIO  SPADARO,  Interviu su popiežiumi Pranciškumi, in:  La   Civiltà   Cattolica, 164 (2013/III), 474.

[67]  Plg. PRANCIŠKUS, Apokalipsė, kuri neįvyks, Kalba akademinio ir kultūros pasaulio atstovams,  [Susitikimas su kultūros pasaulio žmonėmis, Cagliari,  2013] m. rugsėjo 22 d.,  in: L’Osservatore Romano, 2013, CLIII (218), p. 7.

[68]   PRANCIŠKUS,  Dialogas ir susitikimas, Brazilijos valdžios atstovams,  [Susitikimas su Brazilijos valdančiaisiais,  Rio de  Janeiro,  2013 m. liepos 27 d.], in: L’Osservatore Romano, 2013 m. liepos 29-30 d., CLIII (173), p. 4.

[69]   Plg. PRANCIŠKUS,  Pasieniečiai,  Popiežius Cività Cattolica bendruomenei [Kalba „La Civiltà Cattolica“ Rašytojų bendruomenei, Roma, 2013 m. birželio 14 d.], in: L'Osservatore Romano, 2013 m. birželio 15 d., CLIII (136), p. 7.

[70] Plg. PRANCIŠKUS, Apaštalinis paraginimas Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), n. 45.

[71] Plg. PRANCIŠKUS, Apaštalinis paraginimas Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), n. 45.

[72] PRANCIŠKUS, Autentiški ir nuoseklūs, Popiežius Pranciškus kalba apie pasišventimo grožį, [Susitikimas su seminaristais, novicijais ir novicijomis, Roma, 2013 m. liepos 6 d.], L‘Osservatore Romano, 2013 m. liepos 8-9 d., CLIII (155), p. 6.

[73] PRANCIŠKUS, Su nerimu širdyje, Augustinijonų Kapitulos narių Popiežius prašo visada būti ieškančiais Dievo ir kitų žmonių, [Homilija Šv. Augustino Ordino Generalinės Kapitulos pradžiai, Roma, 2013 m. rugpjūčio 28 d.] L‘Osservatore Romano, 2013 m. rugpjūčio 30 d., CLIII (197), p. 8.

[74] PRANCIŠKUS, Autentiški ir nuoseklūs, Popiežius Pranciškus kalba apie pasišventimo grožį, [Susitikimas su seminaristais, novicijais ir novicijomis, Roma, 2013 m. liepos 6 d.], L‘Osservatore Romano, 2013 m. liepos 8-9 d., CLIII (155), p. 6.   

[75] Ten pat.

[76] PRANCIŠKUS, Su nerimu širdyje, Augustinijonų Kapitulos narių Popiežius prašo visada būti ieškančiais Dievo ir kitų žmonių, [Homilija Šv. Augustino Ordino Generalinės Kapitulos pradžiai, Roma, 2013 m. rugpjūčio 28 d.] L‘Osservatore Romano, 2013 m. rugpjūčio 30 d., CLIII (197), p. 8.

[77] Ten pat.

[78] PRANCIŠKUS, Autentiški ir nuoseklūs, Popiežius Pranciškus kalba apie pasišventimo grožį, [Susitikimas su seminaristais, novicijais ir novicijomis, Roma, 2013 m. liepos 6 d.], L‘Osservatore Romano, 2013 m. liepos 8-9 d., CLIII (155), p. 6.

[79] PRANCIŠKUS, Tie, kurie moka laukti, Kamaldulių vienuolėms popiežius nurodo Mariją kaip vilties pavyzdį, [Vakarinė malda su Kamaldulių Benediktinių bendruomene, Roma, 2013 m. lapkričio 21 d.],   L’Osservatore Romano, 2013 m. lapkričio 23 d., CLIII (269), p. 7.

[80] PRANCIŠKUS, Su nerimu širdyje, Augustinijonų Kapitulos narių Popiežius prašo visada būti ieškančiais Dievo ir kitų žmonių, [Homilija Šv. Augustino Ordino Generalinės Kapitulos pradžiai, Roma, 2013 m. rugpjūčio 28 d.] L‘Osservatore Romano, 2013 m. rugpjūčio 30 d., CLIII (197), p. 8.

[81] PRANCIŠKUS, Neramiųjų draugija, Jėzaus bažnyčioje Popiežius aukoja padėkos už Pietro Favre kanonizaciją mišias, [Homilija Šventoms Mišioms Jėzaus bažnyčioje Švenčiausiojo Jėzaus Vardo šventėje, Roma, 2014 m. sausio 3 d.], in: L’Osservatore Romano, 2014 m. sausio 4 d., CLIV (02), p. 7.

[82] BENEDIKTAS  XVI, Tyli jėga, kuri įveikia galybių triukšmą, Popiežiaus pasiūlytas apmąstymas per generalinę audienciją Pauliaus VI auloje [Generalinė audiencija, Roma, 2012 m. gruodžio 19 d.], in:  L'Osservatore Romano, 2012 m. gruodžio 20 d., CLII (292), p. 8.

[83] AMBRAZIEJUS, Evangelijos pagal Luką paaiškinimas, II, 19: CCL 14, p. 39.

[84] PRANCIŠKUS, Apaštalinis paraginimas Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), n. 288.

 

Skaityti 33253 kartai