Facebook Image
Trečiadienis, gegužės 23, 2018

Popiežiaus Pranciškaus kalba jaunų pašvęstųjų suvažiavime (2015-09-17)

Nuo 2015 m. rugsėjo 15 iki 19 dienos Romoje vyko tarptautinis jaunų pašvęstojo gyvenimo narių susitikimas „Pažadinkite pasaulį“. Į renginį susirinko daugiau nei 5000 dalyvių iš maždaug 500 skirtingų pašvęstojo gyvenimo institutų, iš 125 pasaulio šalių ir tame tarpe 23 seserys iš Lietuvos. Rugsėjo 17 d. Pauliaus VI audiencijų salėje suvažiavimo dalyviai susitiko su Popiežiumi Pranciškumi.

 

Labas rytas! (plojimai)

Dėkoju jums. Kardinolas Prefektas man pasakė, kad čia yra penki tūkstančiai jaunų vienuolių. Norėčiau pradėti nuo klausimų, kuriuos jūs parengėte ir kuriuos malonėjote man atsiųsti.

Bet visų pirma, aš žinau, kad tarp jūsų yra vienuolių brolių ir seserų iš Irako ir Sirijos. (plojimai) Norėčiau pradėti mintimis apie mūsų kankinius Irake ir Sirijoje, mūsų dienų kankinius. Galbūt jūs tokių pažįstat daugelį ar keletą... Prieš kelias dienas aikštėje prie manęs priėjo vienas irakietis kunigas ir padavė man mažą kryželį: tai buvo kryželis, laikytas rankoje kunigo, kuris buvo nužudytas, nes neišsižadėjo Kristaus. Aš tą kryželį nešiojuosi su savimi, čia... (prideda ranką prie širdies). Šių mūsų dienų kankinių liudijimų šviesoje – jų šiandien yra daugiau negu pirmaisiais amžiais – ir taip pat kankinių iš jūsų žemės, Irako ir Sirijos, norėčiau pradėti mūsų pokalbį dėkojant Viešpačiui, kad jo Bažnyčia papildo jo Kūne tai, ko trūksta Kristaus kentėjimams, net ir šiandien, ir prašant mažų dalykų kankinystės malonės, kiekvienos dienos kankinystės tarnystėje Jėzui ir mūsų pašvęstajame gyvenime malonės.

Dabar pateikite man savo klausimus o po to matysim...

Pirmas klausimas – Šventasis Tėve, Evangelija, kurią mes visi, vienuoliai ir vienuolės, esame priėmę kaip mūsų gyvenimo formą, mums sako, kad Viešpats Jėzus dviem mokiniams, kurie jį sekė ir jo paklausė: „Kur gyveni?“, atsakė: „Ateikite ir pamatysite“. Šiomis dienomis mes prisiminėme savo pašaukimą ir daugelį kitų pakvietimų, kuriais Viešpats į mus kreipėsi nuo tada, kai mes pirmą kartą atsakėme į Jo kvietimą sekti Jį iš arčiau pranašišku būdu. Šventasis Tėve, Jūs irgi išgirdot kvietimą į pašvęstąjį gyvenimą ir sekėt Jėzų, Jūs irgi atsimenate tą „dešimtos valandos“ kvietimą. Ar pernelyg drąsu  prašyti Jūsų pasidalinti su mumis, koks buvo tas pirmasis kvietimas, tą 1953 metų rugsėjo pavasarį?... Kas Jus sužavėjo Jėzuje ir Evangelijoje? Kodėl tapote vienuoliu, kodėl tapote kunigu?

Popiežius: Iš kur esi? (salė juokiasi ir ploja).

R. Esu iš Aleppo, Sirijos... (plojimai, popiežius atsistoja, prieina prie jaunolio, apkabina ir kalbasi).

Antras klausimas (anglų kalba) – Gerbiamas Šventasis Tėve, „Evangelii Gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“) mums primena, kad visi pakrikštytieji, neatsižvelgiant į jų padėtį Bažnyčioje ar išsilavinimo tikėjime lygį, yra evangelizacijos darbininkai ir kad ši evangelizacija, misionieriškas uždavinys, turėtų būti vykdomas su dvasia: evangelizacija, kuri degina širdį iš vidaus ir kuri labai skiriasi nuo visų užduočių, kurios išgyvenamos kaip slegianti pareiga, prisiimama kaip tai, kas prieštarauja mūsų polinkiams ir troškimams. Gerbiamas Šventasis Tėve, kokia yra pašvęstojo jaunimo misija Bažnyčioje šiandien? Kur turėtume eiti? Į ką turėtume kreiptis pagalbos ir kaip? Kur mus siunčia Bažnyčia?

Popiežius: Koks tavo vardas? Iš kur esi ir iš kokio instituto?

R. – (anglų kalba) Šventasis Tėve, mano vardas yra sesuo Marija Jacinta, esu iš Indijos (plojimai) ir esu iš Mergelės Marijos Gailestingųjų seserų. (Plojimai, popiežus atsistoja, prieina prie sesers, apkabina ir kalbasi).

Trečias klausimas (ispanų kalba) – Šventasis Tėve, šį klausimą parašė klauzūrinė vienuolė, kuri negalėjo būti čia su mumis šiandien... Manau, kad jis liečia visus pašvęstuosius. Mes, šiandieninis pašvęstasis jaunimas priklausome kartai, kurią kai kas vadina „išskydusia ir nestabilia“, su silpnomis šaknimis, kuriai sunku įsipareigoti galutinai. Mūsų šeimos kartais nėra pilnos; mes priklausome kartai, kuri dažnai teikia pirmenybę komfortui ir reliatyvizmui, viskam, kas greitai pasiekiama, light, panaudojama ir išmetama... Užbaigę pirmąjį ugdymo pašvęstajam gyvenimui etapą ir padarę iškilmingus įžadus, ir mes dažnai patiriame tam tikrą nestabilumą mūsų sekimo Kristumi kelionėje. Kaip išvengti patekimo į vidutiniškumą?

Popiežius: Koks tavo vardas?

R. – Esu Sara, ispanė… (plojimai, popiežius atsistoja, prieina prie sesers, apkabina ir kalbasi).

 

Popiežiaus Pranciškus atsakymas:

Ačiū jums. Ačiū, Sara, Marija Jacinta ir Pierre. Dėkoju visiems trims.

Pradėsim nuo Saros klausimo, nes tu palietei labai rimtą problemą – patogumų ieškojimą pašvęstajame gyvenime: „Turim atlikti šitą... ir galim būti ramūs...“. „Aš vykdau visus įsakymus, kuriuos čia privalau vykdyti, regulą... esu „visko besilaikanti...“. Šv. Jėzaus Teresė apie raidišką įstatymų laikymąsi sakė, kad tai atima laisvę. O ji tikrai buvo laisva moteris! Tiek laisva, kad turėjo eiti į inkvizicijos teismą. Yra laisvė, kuri ateina iš Šventosios Dvasios, ir yra laisvė, kuri ateina iš pasaulio. Viešpats jus kviečia – ir mus visus kviečia – kaip Pierre pavadino, į „pranašišką“ laisvę, tai yra laisvę, kuri yra vienybėje su liudijimu ir ištikimybe. Motina, kuri auklėja vaikus labai griežtai: „reikia daryti taip, turi, privalai...“, kuri neleidžia vaikams svajoti ir augti, tokia motina sugriauna jų kūrybingą ateitį. Vaikai bus sterilūs.

Pašvęstasis gyvenimas irgi gali būti sterilus (bevaisis), kada nebėra pranašiškas, kada nebeleidžia sau svajoti. Prisiminkime Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę: būdama klauzūroje, turėdama „nelengvą“ vyresniąją (kai kurie manė, kad vyresnioji specialiai bandė išmušti ją iš vėžių), ši šešiolikos, septyniolikos, aštuoniolikos, dvidešimties, dvidešimt vienerių metų seselė svajoja! Niekada neprarado sugebėjimo svajoti, niekada nesusiaurino savo horizontų! Ir būtent todėl šiandien ji yra misijų Globėja, Bažnyčios horizontų Globėja.

Tai, ką šventoji Teresė Avilietė vadina „almas concertadas”, yra pavojus. Tai didelis pavojus. Ji buvo klauzūrinė vienuolė, bet keliavo per visą Ispaniją, steigdama vienuolynus. Ir ji niekada neprarado kontempliacijos gebėjimo. Pranašystė, gebėjimas svajoti yra užsikietinimo priešingumas. Tas, kuris yra sustabarėjęs, nemoka svajoti.

Prisiminkime tuos gražius dalykus, kuriuos Jėzus sako savo laiko sustabarėjusiems, savo laiko užsikietinusiems pašvęstiesiems Evangelijos pagal Matą 23 skyriuje. Perskaitykite tai. Tokie yra tie sustabarėjusieji. Įstatymų laikymasis neturi būti raidiškas, kitaip vien griežtas jų laikymasis tampa egoizmo išraiška. Tai yra tik savęs ieškojimas ir bandymas pasirodyti geresniais už kitus. „Dėkoju Tau, Viešpatie, kad nesu kaip ta sesė, kaip tas brolis, kaip anas... Dėkoju, Viešpatie, kad mano Kongregacija yra labai katalikiška, tvarkinga, o ne kaip ana Kongregacija, kuri eina kaip papuolė...“ Tokios kalbos yra fariziejiškos.  Visų šių dalykų paaiškinimą surasite Evangelijos pagal Matą 23 skyriuje. Teresė tai vadina „almas concertadas“.

Ar mes neturime atsiversti iš fariziejiškumo? Visada turėkim širdį atvirą Viešpaties žodžiams ir tai, ką mums sako Viešpats, neškim į dialogą su vyresniosiomis, su dvasios vadovu ar vadove, su Bažnyčia, su vyskupu. Atvirumas, atvira širdis, dialogas ir bendruomeninis dialogas.

„Bet, Tėve, mes negalim tarpusavyje kalbėtis, nes mūsų dialogas visada pereina į ginčus“.

Na, gerai! Paskaitykit Apaštalų Darbus: Petras, Paulius, Jokūbas pradžioje ginčijosi labai stipriai. Bet po to jie buvo tiek atviri Šventajai Dvasiai, kad sugebėjo atleisti vienas kitam. Dabar pasakysiu  kietus  žodžius. Aš jums sakau nuoširdžiai: viena iš nuodėmių, kurią dažnai matau bendruomeniniame gyvenime, yra nesugebėjimas atleisti broliams ir seserims. „Na, ji man už tai sumokės! Aš jai parodysiu!“... Tai yra tas pats, kaip apjuodinti kitą! Apkalbos bendruomenėje užkerta kelią atleidimui ir atitolina vienus nuo kitų. Aš norėčiau pasakyti, kad apkalbos yra ne tik nuodėmė – nes apkalbos yra nuodėmė, turite išpažinti tai, jei tai padarot... Tai nuodėmė! Bet apkalbos yra ir terorizmas! Kas apkalba, „numeta bombą“ ant kito reputacijos ir sunaikina kitą, kuris neturi galimybės apsiginti. Nes apkalbos visada vyksta tamsoje, o ne šviesoje. O tamsa yra velnio karalystė. Šviesa yra Jėzaus Karalystė. Jei turi kažką prieš savo brolį ar sesę, eik... Visų pirma melskis, kad gautum aiškumą sieloje, o tada eik ir pasakyk jam ar jai: „Aš nesutinku su tuo... padarei blogą dalyką...“. Bet niekada, niekada nemesk ant jų apkalbų bombos. Niekada, niekada! Tai yra bendruomeninio gyvenimo maras. Per apkalbas pašvęstieji, kurie paaukojo savo gyvenimą Dievui, tampa teroristais, nes meta į savo bendruomenę bombą ir ją sugriauna.

Tu, Sara, kalbėjai apie nepastovumą mūsų pašaukime. Nuo pat pašvęstojo gyvenimo atsiradimo iki dabar būna nestabilumo akimirkų: tai yra gundymai. Pirmieji dykumos vienuoliai rašo apie gundymus ir mus moko, kaip atrasti vidinį stabilumą ir ramybę. Bet visada bus pagundų, visada, visada... Kova bus iki pat pabaigos. Grįžtant prie Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, ji sakydavo, kad reikia melstis už mirštančius, nes būtent tuo momentu yra didžiausias pasimetimas, nes tada užklumpa stipriausios pagundos. Tiesa, kad mes dabar gyvename labai nepastoviame pasaulyje, net ir laikas atrodo yra „laiko atkarpa“: mes gyvename laikinumo kultūroje.

Man pasakojo vienas vyskupas – prieš metus ar dvejus – kad  pas jį atėjo geras jaunuolis, turintis profesiją, kuris norėjo būti kunigu, bet tik dešimt metų. „O po to pamatysim...“. Deja, taip atsitinka: mūsų kultūra yra laikinumo kultūra. Net santuokoje: „Taip, taip, mes norim susituokti! Kol bus meilė... Kai meilė praeis – sudie: tu grįžti į savo namus, aš į savo“. Ši laikinumo kultūra yra įėjusi į Bažnyčią, įėjusi į pašvęstąjį gyvenimą, įėjusi į šeimas, įėjusi į santuoką...

O pastovumo kultūroje yra kitaip: Dievas atsiuntė savo Sūnų visiems laikams, galutinai! Ne laikinai, ne tik vienai kartai ar vienai šaliai: visiems. Visiems žmonėms ir visiems amžiams. Ir būtent tai yra dvasinės įžvalgos kriterijus. Ar aš nepriklausau laikinumo kultūrai? Pavyzdžiui, prisiimant galutinius įsipareigojimus?

Tu, Marija Jacinta, kalbėjai apie evangelizaciją. Evangelizaciją, kuri, kaip minėjai, dega širdyje: troškimas evangelizuoti, kai širdis dega, su degančia širdimi. Tai yra apaštališkas uolumas. Evangelizavimas nėra tas pats, kas verbavimas. Mes nesame futbolo asociacija, kuri ieško narių, rėmėjų... Evangelizuoti – tai ne tik įtikinti, bet ir liudyti, kad Jėzus Kristus yra gyvas. Ir kaip aš tau galiu paliudyti? Visu „kūnu“, visu gyvenimu. Tu galėtum daug studijuoti, galėtum organizuoti evangelizacijos kursus – ir tai yra gerai, bet sugebėjimas uždegti širdis neateina iš knygų, tai ateina iš tavo širdies! Jei tavo širdyje dega meilė Jėzui, tu esi geras evangelizuotojas ar gera evangelizuotoja. Bet jeigu tavo širdis nedega, tu žiūri tik į organizacinę pusę, kuri irgi yra reikalinga, bet ji yra antraeilis dalykas...

O dabar norėčiau – atleiskit, jei esu truputį „feministas“ – padėkoti už pašvęstųjų moterų liudijimą,  tiesa, ne visų, nes pasitaiko ir truputį isteriškų! Jūs turite troškimą visada būti prie fronto linijos. Kodėl? Todėl, kad jūs esate motinos, jūs turite Bažnyčios motinystę, kuri daro jus artimas visiems.

Prisimenu vieną ligoninę Buenos Airėse, kuri liko be seselių, nes jų buvo mažai, visos vyresnio amžiaus, ir jų Kongregacija buvo beišmirštanti. Nes juk visi pašvęstojo gyvenimo institutai yra laikini: Viešpats pasirenka vieną konkrečiam laikui, o, tada palieka jį ir kviečia kitą; niekas negali išlikti amžinai; tai yra Dievo malonės, ir kai kurios yra šiam laikui. Tegul tai bus aišku...  O tos seselės, vargšės, jau buvo pasenusios...

Man buvo papasakota apie vieną Kongregaciją iš Korėjos: Mažąsias Marijos Dangum ėmimo seseris iš Seulo. Padedant vienam kunigui korėjiečiui, į tą ligoninę pagaliau atvažiavo trys korėjietės seserys, į Buenos Airės, kur kalbama ispaniškai. Ir tos seserys mokėjo ispaniškai tiek, kiek aš moku kinietiškai: nieko. Kitą dieną juos nuėjo į skyrius, į palatas. Nuėjo į palatas su meilės gestais, su švelnumu, su šypsena... Ligoniai sakydavo: „Kokios gražios seserys! Kaip jos dirba! Kokios geros!“. „O ar ji tau ką nors pasakė?“ „Ne, nieko“. Tai buvo degančios širdies liudijimas. Tai yra seserų motiniškumas. Labai prašau, nepraraskite to! Nes kiekviena sesuo yra Motinos Bažnyčios ir Dievo Motinos ikona. Jūs tikrai turite šį uždavinį Bažnyčioje: būti Bažnyčios ikona, Marijos ikona – Bažnyčios švelnumo, Bažnyčios meilės, Bažnyčios motiniškumo ir Marijos motiniškumo ikona. Neužmirškite to. Ir tokiu būdu būkite visada pirmose eilėse. Ir dar, Bažnyčia yra Jėzaus Kristaus sužadėtinė – užbaigiu apie seseris – ir seserys yra Jėzaus Kristaus sužadėtinės, ir visas jėgas gauna iš Jo, būdamos priešais tabernakulį, prie Viešpaties, maldoje su savo Sužadėtiniu, kad neštų Jo žinią.

Turiu šiek tiek paskubėti, nes šiandien yra daug darbo!

Tu, Pierre, pasakei raktinius žodžius: sekti Jėzumi iš arčiau. Arti, artumas... pranašišku būdu. Aš jau kalbėjau apie pranašystę, kai atsakiau į Saros klausimą.

Kitas svarbus raktinis žodis pašvęstajame gyvenime yra atminimas. Taigi: pranašystė, artumas, atminimas. Apie pranašystę jau kalbėjau. Artumas. Artumas tarp jūsų ir su kitais. Artumas su Dievo tauta.

Vienas mano tėvo bendradarbis – vienas iš tų, kurie atvyko į Argentiną po Ispanijos pilietinio karo ir buvo antiklerikalai – susirgo su labai bjauria liga, infekcija. Jo žmona turėjo dirbti, o jie dar turėjo tris vaikus. Tai sužinojo Mažosios Marijos Dangun ėmimo Kongregacijos seserys, kurias įsteigė tėvas Pernet. Tais laikais po maldų jos eidavo per namus, kur buvo reikalinga pagalba. Visos buvo medicinos seselės ir slaugė ligonius, lydėjo vaikus į mokyklą, tvarkė namus ir apie ketvirtą valandą grįždavo į vienuolyną. Taigi, pas mano tėvo bendradarbį atėjo viena iš jų, vyresnioji, nes tai buvo sunkus atvejis. Ji pasakė: „Ten eisiu aš“. Galit įsivaizduoti, ką sakė tas žmogus seselei: bjauriausius keiksmažodžius. Bet ji ramiai darė savo darbą, gydė žaizdas, palydėjo vaikus, ruošė valgį. Ir po daugiau nei mėnesio tas žmogus pasveiko. Pasveiko, grižo atgal į darbą. Po keleto dienų jis ėjo iš darbo kartu su trimis ar keturiais bendradarbiais antiklerikalais. Eidami jie sutiko dvi seseris ir vienas iš jų pradėjo keiktis ant seserų. Tada tas ką tik pasveikęs pargriovė besikeikiantį ant žemės ir pasakė: „Apie kunigus ir Dievą gali sakyti ką nori, bet prieš Dievo Motiną ir seseris – nedrįsk!“ (plojimai). Pamąstykit: ateistas, antiklerikalas, kodėl? Todėl, kad pamatė Bažnyčios motiniškumą, pamatė Dievo Motinos šypseną kantriojoje seseryje, kai ji slaugė, tvarkė namus, lydėjo vaikus į mokyklą ir parvesdavo juos namo. Seserys, neužmirškite to: jūs esate Šventosios Motinos Bažnyčios ir Šventosios Dievo Motinos ikona. Neužmirškite to. Ir Bažnyčia jums dėkoja už tai, už nuostabų liudijimą. O tai ir yra artumas, būkite arti, šalia problemų, tikrų problemų.

Dar kitas raktinis žodis yra atminimas. Aš manau, kad Jokūbas ir Jonas niekada neužmiršo tos dienos, kai sutiko Jėzų. Taip pat ir kiti apaštalai. Petras: „Tu esi Petras“. Nikodemas, Natanaelis… Pirmasis susitikimas su Jėzumi. Atminimas, savo pašaukimo prisiminimas. Kai ateina tamsos akimirkos, pagundos, mūsų pašvęstojo gyvenimo sunkiais momentais reikia grįžti prie šaltinio, prisiminti tą nuostabą, kurią pajutom, kai Viešpats pažvelgė į mus. Viešpats pažvelgė į mane... Atminimas.

Tu prašai manęs pasidalinti prisiminimais, koks buvo tas pirmasis pašaukimas 1953 m. rugsėjo 21 d. Bet aš nežinau, kaip tai įvyko. Atsimenu, kad atsitiktinai įėjau į Bažnyčią, pamačiau klausyklą, o išėjau kitoks, išėjau tarsi būčiau kitas žmogus. Gyvenimas pasikeitė. Kas mane sužavėjo Jėzuje ir Evangelijoje? Nežinau... Jo artumas man: Viešpats niekados nepaliko manęs vieno, net sunkiausiose ir tamsiausiose akimirkose, net nuodėmėse... Nes ir šitą turime pripažinti: kad visi esame nusidėjėliai. Mes dažnai tai sakom teoriškai, bet nepripažįstam praktiškai! Aš atsimenu savo nuodėmes ir man yra gėda. Bet net tais momentais Viešpats manęs niekados nepaliko vieno. Ir ne tik manęs, kiekvieno iš mūsų. Viešpats niekada nepalieka mūsų vienų.

Ir aš pajutau kvietimą tapti kunigu ir vienuoliu. Kunigas, kuris tą dieną išklausė mano išpažinties, buvo tenai atsitiktinai, aš jo nepažinojau. Jis sirgo leukemija, buvo gydomas ir mirė po metų. Po to dvasiniame kelyje mane palydėjo Salezietis, kaip tu, kunigas Salezietis, kuris buvo mane pakrikštijęs. Aš ėjau pas jį, o jis mane palydėjo iki jėzuitų... Tai yra ekumenizmas tarp vienuolynų! Bet visose mano gyvenimo sunkiose akimirkose man padėjo atminimas pirmojo susitikimo su Viešpačiu. Nes susitikimas su Jėzumi visada yra galutinis. Viešpats nepriklauso laikinumo kultūrai. Jis mus myli amžina meile, Jis mus lydi visada.

Taigi: artumas žmonėms, artumas tarp mūsų; pranašystė, paremta mūsų liudijimu, su degančia širdimi, su apaštaliniu uolumu, kuris sušildo kitų širdis be žodžių, kaip tos korėjietės seselės; ir atminimas, visada grįžti prie pradžios.

Dar duosiu jums patarimą: paimkite Pakartoto Įstatymo knygą, kur Mozė prisimena Dievo darbus. Ir jūs prisiminkite Dievo darbus savo gyvenime: „Kai buvau vergas ten, kaip Viešpats išlaisvino mane, ir kaip...“ Tai gražu. Knygos pabaigoje, beveik pabaigoje, moko, kaip reikia eiti ir aukoti šventykloje, sako: „Mano protėvis buvo klajoklis aramėjus...“. Išmokti Dievo akivaizdoje pasakoti savo gyvenimą: „Aš buvau vergas, vergė, o Viešpats išlaisvino mane, ir todėl aš ateinu ir ruošiu šventę!“. Švęsti: kai tu atsimeni Dievo stebuklus savo gyvenime, spontaniškai gimsta noras ruošti šventę, norisi šypsotis iki ausų! Tai gražiausios šypsenos, nes Viešpats yra ištikimas! Pranašystė, atminimas, artumas, deganti širdis, apaštalinis uolumas, pastovumo kultūra, o ne „panaudoji ir išmeti“.

Norėčiau užbaigti dviem žodžiais. Vienas, kuris yra simbolis, nežinau, ar pačios blogiausios, bet vienos iš blogiausių vienuolio laikysenų: grožėjimasis savimi, narcisizmas. Saugokitės to. Mes gyvename narcisistinėje kultūroje ir visada turime pagundą puikuotis savo atvaizdu veidrodyje. Sakykime Ne narcisizmui, žiūrėjimui į save. Ir sakykim Taip viskam, kas išlaisvina iš narcisizmo, Taip  adoracijai. Aš tikiu, tai yra vienas iš pagrindinių dalykų, kur turime eiti į priekį. Mes visi meldžiamės, dėkojame Viešpačiui, meldžiame pagalbos, šlovinam Viešpatį... Bet aš klausiu: „Ar mes adoruojam Viešpatį? Ar tu, sese, broli, sugebi adoruoti Viešpatį?“ Adoracijos malda yra tyli: „Tu esi Viešpats“. Tai yra priešingybė narcisizmui. Adoracija. Noriu užbaigti šiuo žodžiu: būkite adoracijos vyrai ir moterys. Ir melskitės už mane. Ačiū.

Versta iš http://w2.vatican.va/content/francesco/it/speeches/2015/september/documents/papa-francesco_20150917_giovani-consacrati.html