Facebook Image
Pirmadienis, 01 vasario 2016 20:43

Pranciškus vienuoliams: melskite širdyje vaikų savo kongregacijai (2016 02 01)

2016 m. vasario 1 d., pirmadienį, priešpaskutinę Pašvęstojo gyvenimo metų renginių Romoje dieną, popiežius Pranciškus susitiko su keliais tūkstančiais iš viso pasaulio atvykusių vienuolių, priklausančių senoms ir naujoms vienuolinio gyvenimo bendruomenėms, taip pat ir iš Lietuvos.

Savo paruoštą kalbą raštu popiežius Pranciškus tik įteikė, sakydamas, kad vietoj nuobodaus skaitymo nori kalbėti iš širdies apie tuos dalykus, kuriuos pasižymėjo – pranašystę, artumą ir viltį.

Pranašystė yra pasakyti žmonėms, kad yra laimės, didybės kelias, pripildantis džiaugsmu: tai Jėzaus Kristaus kelias. Tai kelias, kuriame esi arti Jėzaus. Pranašystė yra dovana, kurios reikia prašyti Šventosios Dvasios: kad mokėčiau tą ar tą žodį pasakyti teisingu momentu, kad mano visas gyvenimas taptų pranašyste, kalbėjo Šventasis Tėvas.

Lygiai taip pat svarbus yra artumas. Pašvęstasis gyvenimas nėra tam, kad patogiai nutoltum nuo žmonių, bet kad būtum arti jų, krikščionių ir nekrikščionių, jų kančių, problemų, bėdų. Tik būnant arti galima tai suprasti. Tai galioja ir uždaro gyvenimo vienuolijoms, žvelgiant į šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, misijų globėjos, pavyzdį: savo degančia širdimi ji buvo arti žmonių. Pranciškus pabrėžė, kad nereikia pamiršti, jog arčiausiai esantys žmonės yra savosios bendruomenės broliai arba seserys.

Popiežius taip pat perspėjo dėl „apkalbų terorizmo“, jau ne pirmą kartą. Apkalbos griauna, nuodija. Jei turi pasakyti kažką kritiško, anot jo, pasakyk tiesiai tam, kuris tau kelia nepatogumą arba tam, kuris gali išspręsti problemą, dar bendruomenės susirinkime, bet nemėtyk apkalbų bombų. Tai ne artumas, o karas.

Kalbėdamas apie viltį, Pranciškus pripažino, kad skaudu matyti pašaukimų smukimą, girdėti vyskupus pasakojant, kad turi keturis ar penkis seminaristus, kai vienuolinės bendruomenės turi tik vieną ar du naujokus, ir sensta, sensta, sensta; kai didžiuliuose vienuolynuose yra likusios vos kelios senutės seserys.

Ir tada kyla pagundą prieš viltį – „Viešpatie, kas dedasi? Kodėl pašvęstojo gyvenimo įsčios tapo steriliomis“? Kai kurios kongregacijos eksperimentuoja su „dirbtiniu apvaisinimu“, kviečia ir priima bet ką. Tačiau taip neturi būti daroma, tai sukelia daug sunkių problemų. Reikia labai rimtai ištirti ar pašaukimas yra tikras ir padėti jam augti. Susiduriant su pagunda prieš viltį reikia labai melstis širdyje, prašant Viešpaties vaikų savo kongregacijai. Panašiai popiežius perspėjo dėl pinigų pagundos: matant savo kongregacijos nykimą nesunku prisirišti prie pinigų, pradėt galvot apie užtikrintą senatvę. Bet tai nėra viltis. Ši negali būti piniguose, bet tik Viešpatyje.

Kas būtų Bažnyčia be seserų, - klausė popiežius, prisimindamas savo kelionę Afrikoje, kurioje sutiko italę misionierę, atvykusia čia šiek tiek virš dvidešimties metų amžiaus ir sulaukusia jau aštuoniasdešimt trijų. Kapinėse matomi kapai misionierių, vyrų ir moterų, kurie mirė jauni, nes užsikrėtė ligomis, karštinėmis, sudegino savo gyvenimus. Tada, anot jo, pasakai – štai šitie yra šventieji! Štai šitie yra sėklos.

Turime pasakyti Viešpačiui, kad nusileistų į šias kapines, pamatytų ką padarė mūsų protėviai ir duotų mums daugiau pašaukimų, nes jų reikia, - kalbėjo Pranciškus, nepamiršdamas paprašyti melstis už jį.

Vatikano radijas

Skaityti 681 kartai