Facebook Image

Dialogas su visais

Unità e Carismi, XVI (2006) 5, 9-13

„Pasiryžę dialogui su visais“. Vienuolinio gyvenimo uždavinys

Fabio Ciardi, o.m.i.

„Dialogas su visais“. Toks yra dokumento Vita consecrata paskutinio skyriaus pavadinimas, tarsi logiška išvada iš viso to, kas pasakyta apie pašvęstąjį gyvenimą. Jonas Paulius II savo Posinodiniu Apaštaliniu laišku kviečia brolius ir seseris vienuolius į dialogą su visais ir visose srityse, iškeldamas į dienos šviesą esminį pašvęstojo gyvenimo pašaukimo aspektą. Tuo pačiu jis atkreipė dėmesį į reikšmingą  vienuolių įsipareigojimą plėtoti ekumeninį dialogą, dialogą tarp Bažnyčių, tarp religijų ir taip pat dialogą su netikinčiais žmonėmis.

Dialogo istorinė patirtis

Vienuolinis gyvenimas per visą savo istoriją „dialoguose“ (nors tada dar nebuvo vartojamas šis žodis) visada stovėdavo pirmosiose eilėse, ugdydamas stiprų vienybės troškimą ir padėdamas visiems Bažnyčios nariams išlaikyti gyvą bendrumo jausmą.

Pašaukimo į vienybę suvokimą paliudijo pats vienuolinio gyvenimo pradininkas Šventasis Antanas Didysis, pavyzdžiui, rašydamas, kad Dievas „per savo visagalį Žodį mus surinko iš visų pusių, nuo vieno žemės pakraščio iki kito. Jis pakėlė mūsų širdis nuo žemės, kad atskleistų, jog esame vieni kitų nariai“. Kai Bažnyčios vienybei iškilo pavojus, jis nedelsdamas atsiliepė į vyskupo Atanazo kvietimą: paliko savo vienatvę dykumoje ir išskubėjo į Aleksandriją. Šis visaapimantis Bažnyčios suvokimas slypi pačioje vienuolio prigimtyje, kaip primena Evagrijus Pontikas garsiame apibrėžime: „Vienuolis yra tas, kuris atsiskyręs nuo visko, yra susivienijęs su visais“.

Jonas Kasijanas savo ruožtu labai stipriai pabrėžia monastiniam gyvenimui būdingą pašaukimą į vienybę, kai įtampos tarp Patriarchatų laikotarpiu primena Jėzaus maldą Tėvui: „Kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose, ir aš būčiau juose“, „Kad jie būtų viena“, „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“. Toliau komentuoja: „Ši malda bus pilnai įgyvendinta mumyse, kai tobula meilė, kuria Dievas pirmas mus myli, pereis į mūsų širdį. Tada Viešpaties malda išsipildys, nes ji tikrai nėra tuščia“.

Monastinio ir vienuolinio gyvenimo istorijoje buvo labai daug dialogo bandymų ir vaisingų patirčių. Kaip neprisiminti milžiniško darbo, kurį nuveikė šventasis Augustinas dėl Bažnyčios vienybės donatistų schizmos akivaizdoje, arba šventojo Dominyko veiklos susidūrus su katarų erezija?

Vėliau, kai Vakaruose pasirodo nauja musulmonų religija, iškyla šventojo Pranciškaus figūra. Jis pasiūlo visai kitokį santykį su musulmonais, negu Kryžiaus karai. Kaip neprisiminti jo Regulos: „Broliai, einantys pas netikinčius, dvasiškai gali elgtis jų tarpe dvejopai. Vienas būdas – nesiginčyti ir nediskutuoti, bet iš meilės Dievui nusileisti kiekvienam žmogui, išpažįstant, jog jie patys yra krikščionys. Kitas būdas – kai matys, jog tai patinka Viešpačiui, teskelbia Dievo žodį, kad jie įtikėtų visagalį Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, visų daiktų Kūrėją, ir Sūnų atpirkėją bei išganytoją,  būtų pakrikštyti ir taptų krikščionimis, nes kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (RnB 16, 5-7: FF 43).

Žodžiai, kuriais sultonas atsisveikina su nuolankiuoju broliu, atėjusiu pas jį be jokių ginklų, yra pats gražiausias tikro ekumeninio susitikimo vaisius: „Melskis už mane, kad Dievas teiktųsi parodyti man, kuris įstatymas ir tikėjimas jam yra mielesnis“.

Toliau keliaudami per istoriją randame nuolatines senųjų ordinų ir vėliau įsteigtų vienuolijų pastangas užmegzti dialogą su didžiosiomis Azijos religijomis. Pranciškonas Odorikas iš Pordenono,  jėzuitas Matas Riči, praeitame amžiuje Tomas Mertonas, Le Sax, Bede Griffiths – tai tik keletas garsiausių vardų iš to plataus judėjimo, apibūdinančio Pašvęstojo gyvenimo kelionę.

Galiausiai dialogas yra pačios vienuolinio gyvenimo tradicijos, o dar labiau jo misijos būti bendrystės ženklu ir tarnauti jai, dalis: „Pašvęstasis gyvenimas, vien dėl to, kad puoselėja broliško gyvenimo vertybes, atrodo kaip patirtis, ypač palanki dialogui“  (Vita consecrata, 74).

Istorijos prisiminimas neapsiriboja vien tik šlovingos praeities aukštinimu. Jis tampa reikliu kvietimu šiandienai, kaip pabrėžia ką tik cituotas Popiežiaus dokumentas.  Dokumente, kalbant apie monastinius vienuolynus (bet ši pastaba galioja apskritai visoms pašvęstojo gyvenimo apraiškoms), sakoma, kad jie „buvo ir dabar tebėra Bažnyčios širdyje ir pasaulyje iškalbingi vienybės ženklai, svetingi namai ieškantiems Dievo ir dvasinių dalykų, tikėjimo mokyklos, tikri studijų, dialogo ir kultūros centrai, tarnaujantys bažnytinio gyvenimo ugdymui ir žemiškojo miesto – laukiant dangiškojo – kūrimui“ (ten pat, n. 6).

Prieš pažvelgiant į dabartį, vertėtų sustoti ties kai kuriomis programinėmis gairėmis, pasiūlytomis dokumento Vita consecrata tarpreliginio dialogo atžvilgiu.

Programinės gairės

Apaštalinė adhortacija, remdamasi prielaida, kad tarpreliginis dialogas yra Bažnyčios evangelizavimo misijos dalis, primena, jog Pašvęstojo gyvenimo institutai negali išsižadėti dalyvavimo šioje veikloje, bet kiekvienas tai turi daryti pagal savo charizmą. Tai nėra laisvanoriškas pasirinkimas, tai slypi pačioje pašvęstojo gyvenimo prigimtyje, yra jo DNR dalis.

Iškeliama pirmoji vienuoliniam gyvenimui būdinga evangelizavimo forma: „liudyti neturtingą, nuolankų ir skaistų gyvenimą, persmelktą broliškos meilės visiems“. Be to, Popiežius pripažįsta, kad gyvenimo dialogui ypač padeda „dvasios laisvė“, būdinga pašvęstajam gyvenimui. Po to pasiūlo kai kuriuos specifinius dialogo įrankius: vieni kitų pažinimas, tarpusavio pagarba ir meilė, širdingas draugiškumas ir abipusis nuoširdumas bendraujant su kitų religijų vienuolynais.

Kita ypatinga bendradarbiavimo su skirtingų religinių tradicijų žmonėmis terpė yra bendras rūpinimasis žmogaus gyvybe, užuojauta fizinei ir dvasinei kančiai, įsipareigojimas išsaugoti teisingumą, taiką ir kūriniją. Ir čia pirmiausia turimi mintyje aktyvaus gyvenimo institutai, kurie gali ieškoti ryšio su kitų religijų nariais bendros veiklos dialoge, o šis ruošia kelią gilesniam bendravimui. Galiausiai Jonas Paulius II pamini kaip ypatingą susitikimo su kitų religinių tradicijų atstovais sritį pastangas rūpintis moters orumu, ir čia ypač gali pasitarnauti pašvęstosios moterys (plg. VC 102).

Dabarties patirtys

Šiuos principinius teiginius patvirtina didelės pastangos, kurias rodo daugybė Vienuolinių institutų. Šalia „pranašiškų“ tiek asmeninių, tiek visą bendruomenę apimančių veiklų matome daugybę sisteminių projektų, kuriems įsipareigoja visa vienuolinė šeima.

Pirmiausia ateina į galvą specializuoti studijų centrai, pavyzdžiui, Afrikos Misijonierių Popiežiškasis Arabų ir islamo studijų institutas (PISAI) Romoje, ten pat Jėzuitų Misijologijos Fakultetas Popiežiškajame Grigaliaus Universitete; Jėzaus Širdies Misijonierių Komboniečių institutas Kaire, Popiežiškasis užsienio misijų institutas (PIME) Milane ir t.t. Vienuoliai visų pirma plėtoja doktrininį dialogą – per įvairius susitikimus, konferencijas, gausius jų leidžiamus žurnalus.

Bet labiausiai reikėtų ištirti nesuskaičiuojamas bendro veikimo ir darbų dialogo patirtis: bendra veikla tarsi kapiliarais pasiekia tolimiausius Afrikos, Indijos, Filipinų kaimelius. Kartu su Institutais, kurie gimė su specifiniu tokio dialogo tikslu (Šarlio de Fuko Mažieji broliai ir Mažosios seserys), turėtume paminėti visus misijonieriškus Institutus, kurie išmoko sujungti Evangelijos skelbimą ir dialogą, visus karitatyvinius ir ugdymui atsidavusius Institutus, kurie dirba kartu su kitų religijų atstovais.

Iš tiesų, kas glaudžiai bendrauja su induistų, musulmonų, budistų, kitų tradicinių religijų šeimomis, moterimis, vaikais?  Dažniausiai vienuoliai ir vienuolės savo pasiaukojančiame darbe su vargšais, ligoniais, mažutėliais. Bažnyčia įgyja didžiausią tarpreliginio dialogo patirtį būtent vienuolių dėka. Noriu iškelti aikštėn trijų didelių vienuolinių šeimų patirtį.

Monastinė patirtis

Organizacija Tarpreliginis monastinis dialogas (itališkai DIM = Dialogo Inter Monastico; angliškai MID = Monastic Interreligious Dialogue) buvo įsteigta 1978 m. kaip AIM (= Aiuto Inter Monastico, atsiradusio 1961 m.) pasekėja. 1994 m. ji tapo savarankiška organizacija, turinčia Generalinį Sekretoriatą, nes buvo suvokta būtinybė stiprinti tarpreliginį dialogą. Jos pagrindiniai uždaviniai yra šie:

  • pagelbėti vienuoliams ir vienuolėms, kurie aukojasi tarpreliginiame dialoge;
  • skatinti dialogą ir susitikimus su vienuoliais, kurie išpažįsta nekrikščioniškas religijas;
  • skatinti teologinius ir dvasinius apmąstymus tomis temomis, kurios iškeliamos ir pasiūlomos susitikimų metu (plg. Catalogus Monasteriorum OSB, red. Benediktinų Konferencijos Primas Abatas, XIX, 2000, p. 15).

DIM šiuo metu yra išplitusi visame pasaulyje: turi biurus atskirose šalyse, kurie deda pastangas organizuoti tarpreliginio dialogo susitikimus, kurių esminė dalis yra vieninga malda. Taip pat yra kontinentinės struktūros, kurios koordinuoja nacionalinių centrų veiklą. Kaip labai aktyvius galima paminėti Europos ir Šiaurės Amerikos centrus.

Reikšmingiausi jau įvykę susitikimai buvo su budistais, netrūko bendrų universitetinio lygio konferencijų su induistais Mumbajuje ir jos toliau vyksta, padedant DIM ir ISA (Azijos Studijų Institutas prie PIME Milane); su žydais susitikimai nereguliarūs, o kalbant apie musulmonus paprastai bendradarbiaujama tik su atskiromis įžymiomis asmenybėmis.

Kad vienuolių dialogas vyktų aiškiai parodytoje vienybėje su visuotine Bažnyčia, Generalinis Sekretoriatas turi glaudų ryšį su Popiežiškąja tarpreliginio dialogo Taryba.

Generalinis Sekretoriatas leidžia informacinį biuletenį prancūzų, anglų, ispanų ir portugalų kalbomis. Skelbia naujienas ir dokumentus, liečiančius komisijų veiklą, bet taip pat visa tai, kas susiję su tarpreliginiu dialogu dvasinės patirties plotmėje.

Jonas Paulius II, priimdamas budistų vienuolių grupę, DIM iniciatyva atvykusią į Europą pagyventi keletą savaičių katalikų vienuolynuose, 1979 m. rugsėjo 25 d. audiencijoje taip kalbėjo sveikindamas juos: „Dėkoju, kad atvykote į Europą dvasiškiems mainams tarp Rytų ir Vakarų. Džiaugiuosi, kad tarpreliginis dialogas vyksta šiame pamatiniame lygmenyje. Sveikinu visus, kurie mažomis grupelėmis gyvenote didžiuosiuose krikščionių vienuolynuose ir tris savaites pilnai dalyvavote jų maldos ir darbo gyvenime. Jūsų patirtis yra tikrai epochinis įvykis tapreliginio dialogo istorijoje. Meldžiu Šventosios Dvasios, kad apšviestų mus tarpreliginio dialogo pratęsimui Japonijoje, ypač dvasinėje plotmėje“ (plg. L’Osservatore Romano, 26.9.1979).

Garbingasis Gensho Hozumi iš japonų vienuolyno Sogen-ji, savo ruožtu, atsiliepė: „Jeigu pakankamai giliai pasirausime savo tradicijose, rasime gyvojo vandens. Krikščionių monastinė tradicija eina labai giliai, tą patį daro ir dzen tradicija: tame giliausiame lygmenyje ir galime susitikti, nors šuliniai liks greta“ (ten pat, p. 262).

Pranciškonų patirtis

Mažesniųjų brolių istorija yra labai turtinga susitikimais su kitų religijų tikinčiaisiais, ypač vadinamųjų istorinių religijų atstovais: žydų, islamo, induizmo ir budizmo. Islamo atžvilgiu buvo dedamos didelės pastangos, kad pranciškonai pasiliktų gyventi ir palaikytų krikščionis besidarbuojančius musulmonų žemėse.  „Broliai Šventojo Pranciškaus ir pirmųjų Ordino misijonierių mokiniai rūpinsis nuolankiai vykti ir pamaldžiai gyventi tarp islamo religijos išpažinėjų tautų, kurioms taip pat Dievas yra Visagalis“ (CC.GG.OFM art. 95 § 3). Nuo 1982 m. Mažesniųjų Brolių Ordino generalinis definitoriumas laikosi šio tarpreliginio dialogo aspekto, naudodamasis Tarptautine komisija santykiams su musulmonais.

Jų pastangos yra nukreiptos taip pat ir į kitas religijas: „Savo geranorišku ir pagarbiu buvimu tarp kitų religijų brolių Broliai pranciškonai darbuosis kartu su jais, kurdami tautą, kurią Dievas yra paskyręs sau“ (CC.GG.OFM art. 95 § 2). Tuo tikslu Generalinis definitoriumas skatina brolių tarpreliginį ugdymą, kad palengvintų jų evangelizacijos darbą. Jo uždaviniai apibrėžiami taip:

  1. Ugdyti Brolių sąmoningumą kitų religijų atžvilgiu, informuojant juos, kas vyksta tarpreliginio dialogo plotmėje įvairiuose pasaulio regionuose.
  2. Ugdyti jų jautrumą klausimams ir problemoms, kurios kyla susidūrus su kitomis religijomis.
  3. Skatinti svarstymus tarpreliginiame dialoge dalyvaujančių teologų tekstų pagalba.
  4. Padrąsinti tuos, kurie tiesiogiai dalyvauja šiame dialoge arba bendrauja su kitų religijų tikinčiaisiais.
  5. Remti ryšius tarp pranciškonų broliško gyvenimo ir kitų tradicijų religijų bendruomeninio gyvenimo.
  6. Studijuoti Ordino viduje tarpreliginio dialogo klausimą, siekiant suvokti jo krikščioniškąją ir pranciškoniškąją dimensijas ir skleisti pranciškonišką Evangelijos skelbimo tarp kitų tikėjimų žmonių būdą.
  7. Bendradarbiauti ruošiant ordino dokumentus, liečiančius tarpreliginį dialogą.
  8. Informuoti SD Koordinatorių apie tarpreliginius renginius, kuriuose galėtų dalyvauti Pranciškonai, kad praturtintų savo patirtį ir pasiūlytų savo įnašą.

Analogiškos struktūros yra ir kitose pranciškonų šakose. Pakanka prisiminti kapucinų projektą „Atvyk į Damietą“, kuris stengiasi pritraukti visų visuomenės sluoksnių, įvairaus išsilavinimo ir dvasingumo asmenis į gilias diskusijas, kad padėtų susitaikyti skirtingų ideologijų žmonėms: „Tie, kurie sako, jog to negalima daryti, teprisimena Pietų Afrikos pasidalinimo baigtį. Po keleto skausmingos kančios ir kraujo liejimo amžių užsimezgė taikos procesas, kuris pirmą kartą sujungė dvi puses. Jei tai gali įvykti ten, gali įvykti visur!“. O Konventualai deda pastangas pratęsti Asyžiaus susitikimus, kuriuos pradėjo Jonas Paulius II. Veikla, skirta tarpreliginiam dialogui, dažnai yra susijusi su kova už teisingumą ir kūrinijos išsaugojimą.

Jėzuitų patirtis

Trisdešimt ketvirtojoje Generalinėje Kongregacijoje dokumente „Mūsų misija ir tarpreliginis dialogas“ delegatai rekomendavo tėvui Generolui atidaryti Generalinėje Kurijoje Tarpreliginio dialogo Sekretoriatą. 1996 m. birželio 29 d. laiške visai Jėzaus Draugijai t. Kolvenbach paskelbė apie naujo Sekretoriato įsteigimą.

Nuo 1997 m. leidžiamas Naujienlaiškis, kuris tarnauja kaip pasikeitimo informacija tarp jėzuitų  kanalas ir kaip forumas pasidalinimui nuomonėmis šiuo klausimu, laikantis to, kas buvo pabrėžta 34-oje Generalinėje Kongregacijoje apie būtinybę visiems jėzuitams „pranešti apie šio dialogo vaisius, ir tai turi daryti tie, kurie tiesiogiai dalyvauja dialoge, kad visi suprastų ir įvertintų jo svarbą“.

Kartu su jėzuitų, kurie darbuojasi ekumenizmo srityje, Tarptautinių kongresų dokumentais, ir Jėzaus draugijos metraščiu šis Naujienlaiškis yra turtingas informacijos šaltinis apie plačią jėzuitų veiklą tarpreliginiame dialoge.

Pabaiga

Prisiderinti prie naujų poslinkių, į kuriuos šiandien yra kviečiama visa Bažnyčia, – tai įsakmus kvietimas kiekvienam vienuoliui ir vienuolei, jeigu nenorime užtrokšti ir regresuoti. Jeigu iki sekuliarizacijos vienuolinis gyvenimas atliko savo, kaip ženklo, misiją per tokias vertybes, kaip neturtas, skaistumas, abitas, atgailos gyvenimas, tai šiandien šie „sutartiniai ženklai“ turi gerokai mažesnį svorį ir labiau primena „bažnytinę sistemą“, o ne „karalystę“, tad dialogas, atvirumas, meilingas priėmimas, bendrystė gali tapti nauju „šifru“, lengviau įskaitomu ir suprantamu, netgi išskirtiniu ženklu: „Iš to pažins...“.

Jei Pašvęstasis gyvenimas mokės būti ištikimas savo giliausiam pašaukimui ir jei per meilės dialogą sugebės konkrečiai atsiverti ir užmegzti dialogą su kitomis konfesijomis, kitomis religijomis, su visais geros valios žmonėmis, tada jis tikrai suras naujų vidinių jėgų. Dovanodamas save ir tarnaudamas vienybei galės atgauti savo tapatybę ir gaivumą, plėstis link naujų horizontų, į kuriuos Šventoji Dvasia veda visą Bažnyčią.

Vienuolinis gyvenimas dėl savo paties išlikimo turi ryžtingai žengti tarnavimo bendrystei ir vienybės kūrimui visuose lygmenyse kryptimi, tęsdamas vieną iš didžiųjų savo tradicijų.

Skaityti 33272 kartai