Facebook Image

Ištuštinti vaikų namus

Vienybė ir Charizmos, XVII (2007) 5, 36-40

Valeriano Maragano, c.s.i. – Edda Baldonzella

Paduvos Murialdo Asociacija, kurios nariai yra pašvęstieji ir pasauliečiai, priima į šeimos atmosferą apleistus vaikus ir jaunimą, siūlo savo tarpininkavimą padėti surasti namus bei darbą vienišiems suaugusiems ir imigrantų šeimoms, suteikia alternatyvią galimybę vietoje kalėjimo  jaunuoliams, kuriems gali būti skirtas bandomasis laikotarpis, arba  vietoje psichiatrinės ligoninės, kai šeima neturi galimybių pasirūpinti psichiniu ligoniu.

Esu brolis Valeriano, Šv. Leonardo Murialdo Juozapiečių (Giuseppini) vienuolis. Į kongregaciją įstojau 1962 m., kai man buvo 28 metai. Keletą mėnesių prieš tai buvau susipažinęs su Fokoliarų judėjimu.

Susipažinimas su vienybės charizma man buvo labai didelė pagalba tiek asmeniniam, tiek vienuoliškam ugdymui, nes išplėtė širdį Bažnyčios ir žmonijos atžvilgiu bei atskleidė visą mano pašaukimo grožį ir konkretumą, parodė, kaip įkūnyti dabartyje begalinę Dievo meilę, kaip tai  praeitame šimtmetyje buvo  suvokęs Šventasis Murialdo.

Viskas prasideda nuo  ištarto „taip“

Septintojo dešimtmečio pradžioje, Vatikano II Susirinkimo paraginta mano Kongregacija, kaip ir visos kitos, sušaukė neeilinę Kapitulą, kurios tikslas – atnaujinti vienuolinį gyvenimą ir  sugrįžti prie ištakų.

Tarp Kapitulos narių nebuvo vieningos nuomonės, kokia gi yra  mūsų Steigėjo charizma, taigi nebuvo sutarimo ir dėl mūsų kongregacijos pagrindinio tikslo. Kai kas jį tapatino su vaikų namais (tuo metu jų turėjome  ne vienus), kiti su darbu parapijose, treti dar su kuo nors. Man visa tai, tiesą sakant, neatrodė pagrindiniai dalykai.

Tačiau tam tikru metu pradėjau kai ką vis aiškiau suvokti.

Buvo 1967 metai. Priklausiau  Venecijos provincijai ir kartu su broliais dirbau vaikų namuose. Vaikų namai buvo pilni labiausiai apleistų berniukų. Jie buvo patikėti man, ir aš buvau jų asistentas, ekonomas, tėvas. Dirbau 24 valandas per parą. Kartu su jais pietaudavau, eidavau į bažnyčią, padėdavau ruošti pamokas ir visa kita.

Mano širdyje aiškiai skambėjo Chiaros Lubich mintis:  „Turime padaryti taip, kad vaikų namai būtų tušti“. Tačiau nežinojau, kaip tai įgyvendinti praktiškai.

Iš Fokoliarų judėjimo išmokau gyventi Gyvenimo Žodžiu, visus mylėti, kiekviename, ypač labiausiai kenčiančiame,  matyti Jėzų.  Nemažai metų stengiausi būti ištikimas šiam mokymui. Ir, nežiūrint daugybės sunkumų, pastebėjau,  kad meilė pamažu atverdavo visas duris, ypač našlaičių vaikų širdies duris.

Gyvi Steigėjo žodžiai

Vieną dieną, kai kartu su savo bendruomenės broliais apmąstėme Steigėjo testamentą, mane visai naujai palietė keletas jo žodžių, kurie, kaip man atrodė, nusakė jo charizmos esmę: „Tikėti, kad Dievas mus myli švelnia ir gailestinga meile bei patiems būti gyva šios meilės išraiška visiems apleistiems jaunuoliams“.

Tada dar negalvojau kurti bendruomenę. Leidausi būti provokuojamas klausimo: „Ką galime padaryti dėl šio jaunuolio?“. Iš tiesų,  Murialdo Asociacijos įkūrimo pradžia buvo vienas jaunuolis. Mano bendrabroliai iš Paduvos atsivėrė šiai naujai patirčiai ir priėmė į universiteto kolegiją kelis apleistus jaunuolius.

Po truputį jaunuolių skaičius augo. Kad nesukurtume seno tipo struktūros ir nedarytume kliūčių brendimo procesui, reikalaujančiam asmeninio santykio su ugdytoju, ieškojome šeimų arba atskirų asmenų, pasiruošusių priimti vieną ar daugiau jaunuolių, užtikrindami jiems dvasinę ir moralinę pagalbą, globėjų atsakomybę nepilnamečių atžvilgiu, ekonominę paramą, parūpindami būstą gyvenimui vienišiems globėjams, psichologinę, medicininę ir socialinę pagalbą kartu su Viešosios įstaigos darbuotojais.

Vienuolinė bendruomenė prisidėjo prie auklėjimo, laikinai priimdavo jaunuolius, patiriančius nepakeliamas sąlygas šeimoje, bei kažkuriam laikui pakeisdavo sunkumus patiriantį auklėtoją.

Esame tikri, kad tik toks mūsų vienuoliškos bendruomenės įsipareigojimas suteikia ramybę jaunuolį priimančiai šeimai, o jaunuoliui – saugumą.

Aplink tiesiogiai įsipareigojusius žmones pradėjo burtis šiam darbui simpatizuojančios šeimos bei atskiri asmenys, kurie palaiko moraliai, ir prisiima laikiną globą savaitgaliais arba atostogų metu.

Toks intensyvus gyvenimas, gimęs be jokios programos, atskleidė turtus, kuriems, mums atrodė verta suteikti konkrečią ir stabilią formą, t.y. įkurti Asociaciją. Ne tam, kad gyvenimą paverstume struktūra, bet kad suteiktume mūsų veiklai formą ir užtikrintume pasauliečių lygiateisiškumą su vienuoline bendruomene bei lengviau įsitrauktume į vietinę socialinės pagalbos programą.

Vienuolinė bendruomenė ne tik kad neištirpo Asociacijoje, bet kaip tik tapo jos atspirties tašku, šerdimi ir varomąja jėga. Vienuoliai mokėjo atrasti asmeninį santykį su jaunimu, įsipareigoti darbui ir apaštalavimui netradiciniu būdu, bendradarbiauti su pasauliečiais įgyvendinant ugdymo planą.

Eddos patirtis

Mano bendradarbiavimas su Murialdo Asociacija prasidėjo 1968 metais, kai dirbdama socialine darbuotoja, buvau įsipareigojusi kovoti prieš neleistiną elgesį su tais jaunuoliais, kurie visą savo gyvenimą turėdavo praleisti labai griežtose drausmės struktūrose, kur nebuvo įmanoma pasireikšti jokiai asmeninei iniciatyvai ir buvo uždrausti bet kokie kontaktai su išoriniu pasauliu.

Dėka pažintinio tyrimo, atlikto daugelyje Paduvos Provincijos administruojamų Institutų, kurie priimdavo globotinius, savo didžiai nuostabai pamačiau, jog čia esantys jaunuoliai, kurie vėliau tampa suaugusiais ar net ir pagyvenusiais žmonėmis, juose gyveno kartu su psichinę ar fizinę negalią turinčiais žmonėmis be jokios specialios ugdymo ar socializacijos programos.

Šio slapto pasaulio kompleksiškumas parodė būtinybę suburti komandą, kuri sukurtų individualizuotą ugdymo programą. Ypač mums rūpėjo jaunuoliai, kurie neturėjo savo šeimos ir kuriems trūko jausminių santykių patirties, kad pasiūlytume jiems konkrečią pagalbą ir padėtume  įsitraukti į visuomeninį gyvenimą.

Buvo labai sunku atrasti visiems, taip pat ir labiausiai nusivylusiems, išeitį, kuri pasiūlytų ką nors geriau, negu jie iki tol turėjo. Visuomenėje dar nebuvo įprasta kurti alternatyvias struktūras, tokias kaip šeimos globėjos ar šeimų grupės, ir buvo daug abejonių dėl priklausomybes turinčių asmenų perauklėjimo galimybių.

Taip pradėjome ieškoti suaugusių žmonių, pasirengusių sukurti šeimos aplinką ir palaikyti gilius, glaudžius santykius su šiais jaunuoliais. Pradėjome eiti nauju, nepramintu keliu. Šiame kelyje kiekviena nauja iniciatyva buvo didelė rizika, neapsaugota įstatymų. Norėjome išvengti to, kad šių jaunų žmonių išėjimas iš įstaigų patirtų nesėkmę, kad situacija taptų nebevaldoma ir nebebūtų kitų sprendimų.

1972 metais po ilgų ieškojimų, kaip kuo greičiau įkurdinti paleistus iš vieno instituto du aštuoniolikos metų jaunuolius, pradėjome bendradarbiauti su  vienuolinės  Juozapiečių bendruomenės vadovaujamu Paduvos universitetiniu pensionatu. Brolis Valeriano buvo įpareigotas įkurti pirmuosius Murialdo „Šeimos namus“.

1978 metais Provincijos savivaldybė oficialiai patvirtino Murialdo Asociaciją, kuriai kartu su broliais Juozapiečiais priklausė šeimos, suaugę, jaunimas, pašvęstieji, visi, kurie buvo pasirengę atverti savo namus arba kartu su jaunimu statyti naujus namus tiems, kurie neturėjo savo šeimos.

Vieša ir privatu

Taip gimė tikras bendradarbiavimas tarp viešos ir privačios socialinės veiklos, kuris leido žengti naują žingsnį kuriant šeimos aplinką sunkumus patiriantiems jaunuoliams.

Brolis Valeriano, gyvenantis auklėtojo pašaukimą daugiau kaip trisdešimt metų, ir Juozapiečių bendruomenė užtikrino jaunuolių priėmimo tęstinumą bei stabilumą, kad ir vėliau jie nepatirtų atsiskyrimo ar svarbaus žmogiško ryšio stygiaus.

Priimti jaunuolius pasisiūlė įvairaus amžiaus ir socialinių sluoksnių asmenys: šeimos, vieniši suaugę žmonės, jauni savanoriai, pašvęstieji pasauliečiai ir vienuoliai.

Mes nekuriame globos struktūrų, bet tiesiog priimame juos į savo namus arba  „įkuriame“ namus, jei jų dar nėra, kad dar labiau būtų vertinamos kasdieninės bendrystės akimirkos, kur geriausiai išgyvenamas jausminis ryšys.

Svetingumas ir meilė yra pagrindiniai Murialdo Asociacijos stulpai, o jos vienintelis tikslas – priimti į globą vaikus, kurių tėvai yra  nepajėgūs atlikti savo pareigų. Vienas jaunuolis tai nusakė taip: „Žmogiška būtybė pradeda egzistuoti tik tada, kai ją pradeda mylėti“.

Glaudus bendradarbiavimas tarp vienuolinės šeimos ir savanorių šiai iniciatyvai suteikia solidžią garantiją. Vienuoliai dėka savo patirties ir kompetencijos dėka tapo stabiliu atramos tašku šeimoms, savanoriams ir patiems jaunuoliams.

Psichologinės - medicininės - socialinės konsultacinės komandos užduotis – stebėti ir įvertinti savanorius bei priėmimo procesą, tikrinti kaip vyksta auklėjimas atskiruose vaikus priėmusiuose namuose bei nuolatinis auklėtojų ugdymas. Taip pat stengiamasi palaikyti pastovius darbinius santykius su vietinėmis valdžios struktūromis,  atsakingomis už priimtus jaunuolius.

Liudijimai

Psichologė Elena Zimbello, turinti aukštą profesinę kompetenciją, gilų žmogišką jautrumą ir kūrybiškumą, taip apibūdino šią reikšmingą patirtį: „ Murialdo Asociacija nėra dar viena ant rašomojo stalo sukurta  socialinės pagalbos programa, bet istorijos akimirka, išgyvenama draugystėje ir solidarume grupės žmonių, pasauliečių ir vienuolių, kurie stengiasi įgyvendinti pasitikėjimo ir pagarbos asmeniui bei jo gebėjimui augti ir bręsti idealus“.

Patys jaunuoliai patvirtino, kad bręsti jiems padeda ne daugybė teorijų apie taiką ir teisingumą, bet meilė tų, kurie yra pasiruošę priimti iššūkį  ir visą  galimą riziką dėl prisiimto bendro gyvenimo.

„Kokia graži abipusė mamos ir sūnaus meilė. Gaila, kad aš neturiu savo mamos, tačiau radau tą, kuri mane myli kaip tikrą savo sūnų“, sakė po kelių bendro gyvenimo metų nuo gimimo tėvų paliktas dvidešimtmetis jaunuolis.

Kitas, dvidešimt dviejų taip pat nuo gimimo apleistas jaunuolis taip nusakė savo šeimos gyvenimo patirtį: „Aš taip pat turiu namus. Juose aš gyvenu, dainuoju, žaidžiu ir esu laimingas.  Aš noriai grįžtu namo, nes čia randu tėtį, mamą ir brolius, randu maisto ir poilsį nakčiai“.

Jų nuolatinis klausimas „Ar myli mane?“ vienai  auklėtojai  savanorei padėjo susivokti, kokia radikali turi būti jiems rodoma meilė, nes suprato, kad mergaitės, su kuriomis ji gyveno, prašė jos nuolatinio buvimo šalia, kuris teikė joms saugumą.

Jaunas savanoris po šešių bendro gyvenimo metų taip kalbėjo: „Ši patirtis pagimdė jausmą, meilę, tikrą pagarbą. Kaip ir kiekvienas gimdymas, tai  neįmanoma be skausmo ir aukos. Bet už viską didesnis yra troškimas gimti!

Viena šeima, besidalinanti bendryste, kalbėjo: “Mūsų gyvenimo planą mes atpažįstame  kasdienybėje diena iš dienos, vertindami bendro gyvenimo džiaugsmą ir nugalėdami pagundą gyventi tik asmeniniame intymume.“  

Jaunuolis, pasirinkęs savanorystę kaip alternatyvą  prievolei kariuomenėje, taip mąstė: “ Dėl kančios bagažo, kurį jie nešasi per gyvenimą, skirtumas tarp mūsų ir jų tampa vis aiškesnis, tad susitikti ir suprasti vieniems kitus tampa dar sunkiau, tol, kol neatsiranda abipusis pasitikėjimas. Todėl reikia vis labiau mokytis laukti ir tikėtis, jog jų širdys sušils tiek, kad suras jėgų iškeliauti ir iš tiesų  savarankiškai pradėti savo gyvenimo nuotykį”.

O vienas  vienuolis juozapietis liudijo, kaip ši patirtis pakeitė jo paties gyvenimą: „Šis bendras gyvenimas neišvengiamai pasako, kas mes esame ir ką galvojame. Jaučiamės evangelizuotojai, nes alkanajam Evangelijos vardas yra duona, o apleistajam Evangelija –  priėmimas“.

Nueitas ilgas kelias nuo pradžioje ištarto „taip“. Susitiko daug kelių, kurie susipynę susiliejo į vieną kelią. Daug džiaugsmo ir šypsenų gimė iš šių  kelių, tolimų nuo išorinio triukšmo. Visa tai atsirado iš vienintelio neišsenkančio Meilės šaltinio. Tai Meilė, įsikūnijanti kiekvienoje atsiradusioje šeimoje ar asmenyje, kurių keliai susipynė su Murialdo keliu. Nes ten, kur meilė, ten yra žmogus, išgelbėtas iš visko, kas žemina jo žmogiškąjį orumą.

Skaityti 24145 kartai
Daugiau šioje kategorijoje: « Dialogas su visais