Facebook Image

Broliškas gyvenimas bendruomenėje (1994)

PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ
IR APAŠTALINIO GYVENIMO BENDRIJŲ KONGREGACIJA

BROLIŠKAS GYVENIMAS
BENDRUOMENĖJE

Congregavit nos in unum Christi amor

TURINYS

SANTRUMPOS

ĮVADAS

I skyrius. KOMUNIJOS DOVANA IR BENDRUOMENĖS DOVANA

II skyrius. VIENUOLINĖ BENDRUOMENĖ - VIETA, KUR TAMPAMA BROLIAIS

III skyrius. VIENUOLINĖ BENDRUOMENĖ - MISIJŲ VIETA IR DALYVĖ

PABAIGA

IŠNAŠOS

      SANTRUMPOS
       VATIKANO II SUSIRINKIMO DOKUMENTAI
  • DV - dogminė konstuticija Dei Verbum, 1965
  • GS - pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 1965
  • LG - dogminė konstitucija Lumen gentium, 1965
  • PC - dekretas Perfectae caritatis, 1965
  • PO - dekretas Presbyterorum ordinis, 1965
  • SC - konstitucija Sacrosanctum concilium, 1963
       POPIEŽIŲ DOKUMENTAI
  • ChL - Apaštalinė adhortacija Christifideles laici, Jonas Paulius II, 1989
  • EN - Apaštalinė adhortacija Evangelii nuntiandi, Paulius VI, 1975
  • ET - Apaštalinė adhortacija Evangelica testificatio, Paulius VI, 1971
  • MD - Apaštalinis laiškas Mulieris dignitatem, Jonas Paulius II, 1988
       KITI ŠVENTOJO SOSTO DOKUMENTAI
  • kan. - Kanonų teisės kodekso kanonas, 1983
  • DC - Dimensione contemplativa della vita religiosa (Vienuolinio gyvenimo kontempliatyvinė dimensija), Šventoji Vienuolių ir pasauliečių institutų Kongregacija, 1980
  • EE - Elementi essenziali dell’insegnamento della Chiesa sulla vita religiosa (Bažnyčios mokymo apie vienuolinį gyvenimą esminiai elementai), Šventoji Vienuolių ir pasauliečių institutų Kongregacija, 1983
  • MR - Dokumentas Mutuae relationes (Tarpusavio santykiai), Šventoji Vyskupų Kongregacija ir Šventoji Vienuolių ir pasauliečių institutų Kongregacija, 1978
  • PI - Dokumentas Potissimum institutioni (Vienuolinių institutų formavimo nuorodos), Konsekruoto gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo bendrijų Kongregacija, 1990
  • RPU - Religiosi e promozione umana (Vienuoliai ir žmogaus ugdymas), Šventoji Vienuolių ir pasauliečių institutų Kongregacija, 1980
       KITOS SANTRUMPOS
  • SD - Santo Domingo, Lotynų Amerikos vyskupų IV Generalinės asamblėjos išvados, 1992

 

ĮVADAS

"Congregavit nos in unum Christi amor"

     1. Kristaus meilė subūrė didelį skaičių mokinių, kad taptų viena, kad galėtų kaip Jis ir Jo dėka Šventojoje Dvasioje, bėgant šimtmečiams, atsiliepti į Tėvo meilę, mylėdami Jį "visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis" (plg. Įst 6, 5) ir mylėdami artimą "kaip save patį" (plg. Mt 22, 39).

     Tie iš šių mokinių, kurie susivienijo į vienuolines bendruomenes, moterys ir vyrai " iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų" (Apr 7, 9), buvo ir iki šiol tebėra ypač iškalbinga tos aukščiausios ir begalinės Meilės išraiška. Vienuolinės bendruomenės, gimusios "ne iš kraujo ir ne iš kūno norų", ne iš asmeninių simpatijų ar žmogiškų motyvų, bet "iš Dievo" (Jn 1, 13), iš dieviško pašaukimo ir dieviškos traukos, yra gyvas Dievo Meilės, kuri daro stebuklus, bei meilės Dievui ir broliams, kurią apreiškė ir praktikavo Jėzus Kristus, absoliutaus pirmumo įrodymas.

     Turint galvoje vienuolinių bendruomenių svarbą Bažnyčios gyvenimui ir šventumui, būtina geriau patyrinėti konkrečių vienuolinių bendruomenių gyvenimą, tiek monastinių ir kontempliatyvių, tiek tų, kurios atsideda apaštalinei veiklai pagal savo specifinį charakterį. Tai, kas čia sakoma apie vienuolines bendruomenes, tinka ir apaštalinio gyvenimo bendrijoms, nepamirštant jų specifinio pobūdžio ir savosios teisės.

     a) Šis dokumentas atsižvelgia į tokį faktą: daugelyje šalių "bendro broliško gyvenimo" pobūdis patyrė didelius pasikeitimus, lyginant su praeitimi. Tuos pasikeitimus, o taip pat ir viltis bei nusivylimus, kurie juos lydėjo ir tebelydi, reikia apmąstyti II Vatikano Susirinkimo šviesoje. Jie atnešė teigiamų rezultatų, bet ne mažiau ir diskutuotinų pasekmių. Jie iškėlė į šviesą nemažai evangelinių vertybių, suteikdami naujo gyvybingumo vienuolinei bendruomenei, bet taip pat tapo daugelio problemų priežastimi, nes pritemdė kai kuriuos pagrindinius broliško gyvenimo bendruomenėje elementus. Atrodo, kad kai kur vienuolinė bendruomenė prarado savo svarbą vyrų ir moterų vienuolių akyse ir gal būt jau nebėra idealas, kurio verta siekti.

     Daugybė bendruomenių ramiai ir su atsidėjimu būdingu tiems, kurie trokšta pažinti Dievo valią, panoro įvertinti tuos pasikeitimus, kad galėtų geriau įvykdyti savo pašaukimą Dievo Tautoje.

     b) Pasikeitimus, kurių liudininkais esame, nulėmė daugelis veiksnių:

     - "Nuolatinis grįžimas prie krikščioniško gyvenimo versmių ir pirminės vienuolijų dvasios"1. Šis gilesnis ir pilnesnis susitikimas su Evangelija ir su pirmuoju instituto charizmos išsiliejimu buvo stiprus impulsas įgyti tikros dvasios, kuri gaivina broliškumą, ieškoti struktūrų ir priemonių, kurios ją tinkamai išreikštų. Ten, kur grįžimas prie tų šaltinių ir pirminio įkvėpimo buvo dalinis ir neryžtingas, broliškam gyvenimui iškilo grėsmė, ir jis patyrė nuosmukį.

     - Tačiau šie pasikeitimai vyko kitų bendrų procesų kontekste, kuris tarsi nubrėžė jų egzistencijos rėmus, ir jo įtakos vienuolinis gyvenimas negalėjo išvengti2.

     Vienuolinis gyvenimas yra gyvybinė Bažnyčios dalis, bet vienuoliai gyvena pasaulyje. Vertybės ir antivertybės, kurios formuoja tam tikrą epochą ar kultūrinę aplinką, o taip pat jas atskleidžiančios visuomeninės struktūros turi įtakos visiems, taigi ir Bažnyčiai bei vienuolinėms bendruomenėms. Tad jos arba yra visuomenėje evangelinis raugas, Gerosios Naujienos skelbimas pasaulyje, dangiškosios Jeruzalės pranašavimas laike, arba anksčiau ar vėliau išnyksta paprasčiausiai todėl, kad prisitaikė prie pasaulio. Todėl svarstymai ir nauji pasiūlymai "bendro broliško gyvenimo"tema turi atsižvelgti į šias aplinkybes.

     - Taip pat ir Bažnyčios vystymasis paliko gilius pėdsakus vienuolinėse bendruomenėse. II Vatikano Susirinkimas - šio šimtmečio malonės įvykis ir aukščiausia Bažnyčios ganytojinio vadovavimo išraiška, turėjo lemiamos įtakos vienuoliniam gyvenimui; ir ne vien dėl specialiai jam skirto dekreto Perfectae Caritatis, bet taip pat ir dėl Susirinkimo ekleziologijos ir visų kitų jo dokumentų.

     Dėl šių visų priežasčių šis dokumentas, prieš imdamasis tiesiogiai nagrinėti savo temą, pradeda nuo trumpos pasikeitimų, įvykusių tose srityse, kurios galėjo iš arčiau įtakoti broliško gyvenimo kokybę ir jo realizavimo formas įvairiose vienuolinėse bendruomenėse, apžvalgos.

 TEOLOGIJOS RAIDA

     2. II Vatikano Susirinkimas turėjo labai didelės įtakos, naujai įvertinant "bendrą brolišką gyvenimą" ir kuriant naują vienuolinės bendruomenės įvaizdį.

     Labiau negu bet kuris kitas veiksnys, vienuolinės bendruomenės sąvokos evoliuciją paveikė ekleziologijos išsivystymas. II Vatikano Susirinkimas pabrėžė, kad vienuolinis gyvenimas nepajudinamai (lot. inconcusse) priklauso Bažnyčios gyvenimui ir šventumui, ir skyrė jam vietą pačioje Bažnyčios komunijos ir šventumo paslapties širdyje3.

Taigi, vienuolinė bendruomenė yra atnaujinto ir pagilinto Bažnyčios įvaizdžio dalis. Iš čia kyla tam tikros pasekmės:

     a)  Nuo Bažnyčios - Paslapties prie vienuolinės bendruomenės, suprantamos kaip paslaptis.

    Vienuolinė bendruomenė nėra paprastas krikščionių, ieškančių asmeninio tobulumo, sambūris. Daug gilesne prasme ji yra dalyvavimas Bažnyčioje, kaip Paslaptyje, ir puikus jos liudijimas, kadangi vienuolinė bendruomenė gyvai išreiškia ir ypatingu būdu įgyvendina Bažnyčią apibūdinančią  "komuniją", didžiąją trinitarinę koinoniją, į kurią Tėvas panoro suvienyti žmones Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje.

     b)  Nuo Bažnyčios - Komunijos prie komunijos ir broliškumo vienuolinėje bendruomenėje.

     Vienuolinė bendruomenė savo struktūra, savo motyvacija ir jai būdingomis vertybėmis padaro, kad broliškumo dovana, kurią Kristus skyrė visai Bažnyčiai, yra visiems matoma ir nuolat akivaizdžiai jaučiama. Todėl vienuolinės bendruomenės neatšaukiamas uždavinys ir misija - būti gilios broliškos komunijos ląstele, visiems krikščionims ženklu ir paskatinimu4.

     c)  Nuo Bažnyčios, gaivinamos Charizmų, prie vienuolinės bendruomenės charizmatinės dimensijos.

     Vienuolinė bendruomenė yra broliškos komunijos ląstelė, pašaukta vadovautis steigiamąja charizma; ji yra dalelė viso Bažnyčios organizmo komunijos, nuolat praturtinamos įvairiomis Šv. Dvasios charizmomis ir tarnystėmis.

     Norint įsijungti į tokią bendruomenę, būtina ypatinga pašaukimo malonė. Konkrečios vienuolinės bendruomenės nariai yra suvienyti bendro Dievo kvietimo gyventi pagal steigiamąją charizmą, bendros konsekracijos Bažnyčioje ir bendro atsakymo, dalyvaujant "Dvasios išgyvenime", kurį patyrė ir perdavė įkūrėjas, bei bendruomenės misijoje Bažnyčioje5.

     Bažnyčia taip pat trokšta su dėkingumu priimti "bendresnes ir labiau paplitusias" charizmas6, kurias Dievas dalina jos nariams viso Kūno gerovei. Vienuolinė bendruomenė egzistuoja dėl Bažnyčios, kad ją išreikštų ir praturtintų7, įgalintų geriau atlikti savo misiją.

     d)  Nuo Bažnyčios - vienybės Sakramento prie vienuolinės bendruomenės apaštalinės dimensijos.

     Apaštalavimo tikslas - padėti žmonijai sugrįžti į vienybę su Dievu ir Dievo meilės dėka pasiekti tarpusavio vienybę. Bendras broliškas gyvenimas, būdamas Dievo meilės sukurtos vienybės išraiška, yra ne tik esminis liudijimas evangelizuojant, bet taip pat turi labai didelę reikšmę apaštaliniam veikimui ir jo galutiniam tikslui. Iš čia vienuolinė bendruomenė gauna galią būti broliškos komunijos ženklu ir įrankiu.

     Bažnyčios Magisteriumas, pradedant nuo Susirinkimo, pagilino ir praturtino atnaujintą vienuolinės bendruomenės įvaizdį naujais elementais8.

KANONŲ TEISĖS RAIDA

     3. Kanonų Teisės Kodeksas (1983m.) sukonkretina ir tiksliau apibrėžia Susirinkimo nutarimus, liečiančius bendruomeninį gyvenimą.

    Kalbant apie "bendrą gyvenimą" reikia aiškiai išskirti du aspektus. Skaitant 1917m. Kodeksą9, galėjo susidaryti įspūdis, kad dėmesys sutelkiamas į išorinius elementus ir gyvenimo būdo vienodumą. II Vatikano Susirinkimas10 ir naujasis Kodeksas11 aiškiai pabrėžia dvasinį lygmenį ir broliškumo ryšius, kurie turi vienyti meilėje visus bendruomenės narius. Naujasis Kodeksas sujungė šiuos du aspektus, kalbėdamas apie "bendrą brolišką gyvenimą"12.

     Taigi, bendruomeniniame gyvenime galima išskirti du sutarimo ir narių vienybės elementus:

     - pirmasis, labiau dvasinis, - tai "broliškumas" arba "broliška komunija", kuri kyla iš meilės įkvėptų širdžių. Šis aspektas pabrėžia "gyvenimo komuniją" ir žmogiškus tarpusavio santykius13.

     - antrasis, labiau išorinis, - tai "gyvenimas bendrai" arba "bendruomeninis gyvenimas", kurio esmę sudaro "gyvenimas teisiškai įsteigtame savo vienuolijos name" ir "bendras gyvenimas", ištikimai laikantis tų pačių nuostatų, dalyvaujant bendroje veikloje ir bendradarbiaujant patarnavimuose14.

     Visa tai realizuojama įvairiose bendruomenėse "pagal jų gyvenimo būdą"15, o taip pat pagal instituto charizmą ir įstatus16. Todėl taip svarbi savoji teisė, kuri turi suderinti bendruomeninį gyvenimą su kiekvieno instituto paveldu ir nurodyti būdus, kaip jį įgyvendinti17.

     Savaime aišku, kad "broliškas gyvenimas" nerealizuojamas automatiškai, vien tik laikantis normų, kurios reguliuoja bendrą gyvenimą; bet akivaizdu, kad bendras gyvenimas turi tikslą labai sustiprinti brolišką gyvenimą.

VISUOMENĖS RAIDA

    4. Visuomenėje vyksta nuolatinė evoliucija, o vienuoliai ir vienuolės, - nepriklausantys pasauliui, bet gyvenantys pasaulyje, - jaučia to pasekmes. Čia primename tik keletą aspektų, kurie turėjo tiesioginę įtaką vienuoliniam gyvenimui apskritai ir ypač vienuolinei bendruomenei.

    a) Politinio ir socialinio išsivadavimo judėjimas Trečiajame Pasaulyje ir intensyvus industrializacijos procesas pastaraisiais dešimtmečiais iššaukė didelius pasikeitimus visuomenėje, sukėlė ypatingą susidomėjimą "tautų vystymosi"problema ir jautrumą neturtui bei skurdui. Vietinės Bažnyčios gyvai atsiliepė į tuos pasikeitimus.

    Ypač Lotynų Amerikoje, generalinėse vyskupų asamblėjose Medeline, Puebloje ir Santo Dominge, buvo atkreiptas ypatingas dėmesys į "evangelinį pirmenybės teikimą vargšams"18 ir į iš to kylantį socialinio įsipareigojimo akcentavimą.

    Vienuolinės bendruomenės labai stipriai pajuto tų procesų įtaką. Daugelis jų buvo priverstos ieškoti naujų buvimo visuomenėje formų, turėdamos mintyje tiesioginį tarnavimą vargšams, kartais net apsigyvenant tarp jų.

    Nepaprastas skurdo išplitimas didelių miestų periferijose ir kaimo nuskurdinimas pagreitino daugelio vienuolinių bendruomenių "persikėlmą" į tokią liaudišką aplinką.

    Visur jaučiamas inkultūracijos iššūkis. Šalies kultūra, tradicijos, mentalitetas turi įtakos ir broliško gyvenimo vienuolinėse bendruomenėse realizacijos būdui.

    Be to, dideli pastarųjų metų migracijos judėjimai iškelia skirtingų kultūrų sugyvenimo ir rasizmo problemas. Visa tai atsispindi ir daugiakultūrinėse bei daugiarasinėse vienuolinėse bendruomenėse, kurių atsiranda vis daugiau...

    b) Asmeninės laisvės reikalavimas ir kova už žmogaus teises sudarė plataus demokratizacijos proceso, kuris paskatino ekonominį vystymąsi ir pilietinės visuomenės augimą, pagrindą.

    Tuoj po Susirinkimo šis procesas - ypač Vakaruose - pagreitėjo ir pasižymėjo susirinkimų gausybe ir nusistatymu prieš autoritetus.

    Autoriteto atmetimas neaplenkė ir Bažnyčios bei vienuolinio gyvenimo, ir tai turėjo akivaizdžias pasekmes bendruomeniniam gyvenimui.

    Vienpusiškas ir perdėtas laisvės pabrėžimas išplatino Vakaruose individualizmo kultūrą, dėl to susilpnėjo bendro gyvenimo idealas ir dalyvavimas bendruomeniniuose įsipareigojimuose.

    Čia taip pat reikia prisiminti ir kitas vienašališkas reakcijas: bėgimas prie patikrintų klusnumo autoritetui schemų, paremtų aklu pasitikėjimu vyresniaisiais, nes tai suteikia saugumo jausmą.

    c) Moters iškilimas visuomenėje, popiežiaus Jono XXIII laikomas vienu iš laiko ženklų, surado platų atgarsį įvairių šalių krikščionių bendruomenių gyvenime19. Nors kai kuriuose kraštuose ekstremistinės feminizmo srovės daro didelę įtaką vienuoliniam gyvenimui, bet beveik visur vienuolinės moterų bendruomenės sėkmingai ieško bendro gyvenimo formų, labiau atitinkančių naujai suvoktą moters identitetą, orumą ir jos vaidmenį visuomenėje, Bažnyčioje ir vienuolinėje bendruomenėje.

    d) Staigus masinės informacijos priemonių išplitimas, prasidėjęs septintajame dešimtmetyje, turėjo didelės, kartais net dramatiškos įtakos bendro informacijos lygio kilimui, visuomeninės ir apaštalinės atsakomybės jausmui, apaštaliniam aktyvumui, vidinių santykių kokybei, nekalbant apie gyvenimo stilių ir susikaupimo atmosferą, kuri turėtų charakterizuoti vienuolinę bendruomenę.

    e) Konsumizmo ir hedonizmo įtaka, kartu su tikėjimu paremto požiūrio į gyvenimą susilpnėjimu, būdingu sekuliarizmui, daugelyje kraštų nepaliko nuošalyje ir vienuolinių bendruomenių. Kai kurios iš jų turėjo atlaikyti sunkų išbandymą: "atsispirti blogiui". Bet tai davė pradžią ir naujam asmeninio bei bendruomeninio gyvenimo modeliui, kuris yra aiškus Evangelijos liudijimas mūsų pasauliui.

    Visa tai tapo iššūkiu ir kvietimu dar uoliau gyventi pagal evangelinius patarimus, kad būtų sustiprintas krikščionybės liudijimas.

PASIKEITIMAI  VIENUOLINIAME  GYVENIME

      5. Paskutiniaisiais metais įvyko pasikeitimų, kurie giliai palietė vienuolines bendruomenes.

     a) Nauja vienuolinių bendruomenių struktūra. Daugelyje šalių išaugęs valstybės aktyvumas tose srityse, kuriose iki tol veikė vienuolijos, pavyzdžiui, socialinė rūpyba, švietimas, sveikatos apsauga, o taip pat pašaukimų sumažėjimas privertė apriboti vienuolių dalyvavimą apaštališkiems institutams būdingoje veikloje.

     Taigi lieka vis mažiau didelių vienuolinių bendruomenių, užsiimančių regima išorine veikla, kuri per ilgą laiką formavo įvairių institutų veidą.

     Tuo pat metu kai kuriuose kraštuose labiau linkstama į mažas bendruomenes, susidedančias iš  vienuolių, kurie įsijungia į veiklą, nepriklausančią institutui, nors dažnai atitinkančią jo charizmą. Tai turi didelės įtakos bendro gyvenimo pobūdžiui, nes reikalauja tradicinio ritmo pakeitimų.

     Kartais nuoširdus troškimas tarnauti Bažnyčiai, prisirišimas prie instituto veiklos ir neatidėliotini vietinės Bažnyčios poreikiai vienuolius ir vienuoles lengvai įtraukia į perdėtą apsikrovimą darbu, ir tada mažiau laiko belieka bendram gyvenimui.

     b) Nuolat daugėjantys pagalbos prašymai, kuriuose raginama atsiliepti į labiausiai neatidėliotinus poreikius (vargšai, narkomanai, pabėgėliai, asmenys išstumti iš visuomenės, neįgalieji, ligoniai), pažadino tarp vienuolių nuostabaus pasišventimo pavyzdžių.

      Bet tai parodė ir būtinybę pakeisti tradicinį vienuolinių bendruomenių veidą, nes kai kieno nuomone, jos pasirodė nepakankamai pasiruošusios susidurti su naujomis situacijomis.

      c) Savo darbo suvokimo ir atlikimo būdas sekuliarizuotame pasaulyje, traktuojamas visų pirma kaip paprastas amato ar profesijos atlikimas, o ne kaip evangelizacinė misija, - neretai pritemdė konsekracijos esmę ir vienuolinio gyvenimo dvasinį lygmenį, net iki tiek, kad bendras broliškas gyvenimas laikomas kliūtimi apaštalavimui arba vien tik pagalbiniu įrankiu.

      d) Vos tik pasibaigus Susirinkimui, iškilo nauja žmogaus samprata, kuri atstatė individo ir jo iniciatyvos vertę. Tuoj po to atsirado aiškus bendruomenės, kaip broliško gyvenimo, kuriamo labiau tarpusavio santykių gerinimu, negu formaliu regulų laikymusi, suvokimas.

      Šios tendencijos kai kur buvo labai radikalios (todėl iškilo priešingos individualizmo ir komunitarizmo bangos), ir ne visada pasiseka surasti tarp jų patenkinamą pusiausvyrą.

     e) Naujos valdymo struktūros, patvirtintos atnaujintose konstitucijose, reikalauja didesnio visų vienuolių aktyvumo. Pasirodė nauji problemų sprendimo būdai, besiremiantys bendruomeniniu dialogu, bendra atsakomybe ir pagalba. Bendruomenės problemos liečia visus jos narius. Tai smarkiai pakeičia tarpusavio santykius ir turi įtakos požiūriui į vadovybę. Neretai pasitaiko, kad vadovybė turi  sunkumų, ieškodama savo vietos naujame kontekste.

     Visi aukščiau paminėti pasikeitimai ir tendencijos turėjo gilią, bet nevienodą įtaką, vienuolinėms bendruomenėms.

     Nesunku suvokti, kad skirtumai, kartais labai ryškūs, priklauso nuo kultūros skirtumų ir nuo kontinento, nuo to, ar tai yra vyrų, ar moterų bendruomenė, nuo vienuolinio gyvenimo ir instituto pobūdžio, nuo veiklos skirtumų ir su tuo susijusių pastangų naujai įsigilinti ir įgyvendinti steigėjo charizmą, nuo atsiliepimo į įvairius Bažnyčios ir visuomenės poreikius, nuo Susirinkimo pasiūlytų vertybių skirtingo priėmimo, nuo tradicijų ir bendro gyvenimo stiliaus skirtingumo, o taip pat vadovavimo būdo ir nuolatinės formacijos atnaujinimo metodų. Tos problemos tik dalinai yra bendros visiems institutams, ir yra polinkis į vis didesnį diferencijavimąsi.

DOKUMENTO  TIKSLAI

     6. Atsižvelgdamas į tokias naujas sąlygas, šis dokumentas siekia paremti daugelio vienuolinių bendruomenių pastangas pagerinti savo brolišką gyvenimą. Tai bus daroma, pateikiant kai kuriuos apsisprendimo kriterijus, kad įvyktų tikras evangelinis atsinaujinimas.

     Šis dokumentas taip pat nori paskatinti susimąstyti tuos, kurie nutolo nuo bendruomenės idealo, kad iš naujo įsisąmonintų, jog tiems, kas pasišventė Viešpačiui vienuoliniame institute arba įsijungė į apaštalinio gyvenimo bendrijas, yra būtinas broliškas gyvenimas kartu.
   
      7. Tuo tikslu dokumente nagrinėjamos tokios temos:

      a) Vienuolinė bendruomenė, kaip dovana: broliškas gyvenimas bendruomenėje yra ne žmogaus sumanymas, bet pirmiausia Dievo plano dalis, Dievo, kuris trokšta dalintis savo komunijos gyvenimu.

      b) Vienuolinė bendruomenė, kaip vieta, kur tampama broliais: tinkamiausi krikščioniško broliškumo kūrimo būdai vienuolinėje bendruomenėje.

     c) Vienuolinė bendruomenė, kaip misijos vieta ir dalyvė: konkretūs pasirinkimai, kuriuos turi padaryti vienuolinė bendruomenė  įvairiose situacijose, ir pasirinkimo kriterijai.

     Kad geriau suvoktume komunijos ir broliškumo paslaptį ir prieš pradėdami nelengvą įžvalgų ieškojimą, kuris yra būtinas, kad mūsų bendruomenės vėl galėtų suspindėti evangeline šviesa, turime nuolankiai šauktis Šventosios Dvasios, kad įvykdytų tai, ką tik Ji gali įvykdyti: "duosiu jums naują širdį ir į jūsų vidų įliesiu naują dvasią, atimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums kūninę širdį (…), ir būsite mano tauta, o Aš būsiu jūsų Dievas" (Ez 36, 26-28).

I SKYRIUS
KOMUNIJOS DOVANA IR BENDRUOMENĖS DOVANA

      8. Vienuolinė bendruomenė yra ne tiktai žmonių sukurtas dalykas, bet pirmiausia - Šv. Dvasios dovana. Nes būtent Šventosios Dvasios išlieta į širdis Dievo meilė duoda pradžią vienuolinei bendruomenei ir ją kuria kaip tikrą, Viešpaties vardu sudarytą šeimą20.

      Taigi, negalima suprasti vienuolinės bendruomenės, jeigu nepriimama tiesa, kad tai yra dovana iš Aukštybių, kad tai paslaptis įsišaknijusi pačioje Šventosios ir pašventinančios Trejybės širdyje, kuri nori, kad vienuolinė bendruomenė dalyvautų Bažnyčios paslaptyje, dėl pasaulio gyvybės.

      Bažnyčia kaip komunija

      9. Sukurdamas žmogų panašų į save, Dievas sukūrė jį komunijai. Dievas Kūrėjas, kuris apreiškė save kaip Meilę, Trejybę, Komuniją, pašaukė žmogų glaudžiau susivienyti su Juo ir su kitais, tai yra, pašaukė į visus jungiančią broliją21.

      Aukščiausias žmogaus pašaukimas ir yra susivienyti komunijos ryšiais su Dievu ir su kitais žmonėmis, savo broliais.

      Šis Dievo sumanymas buvo sunaikintas per nuodėmę, kuri sutraukė visus ryšius: tarp žmonijos ir Dievo, tarp vyro ir moters, tarp brolių, tarp tautų, tarp žmonijos ir kitų Dievo kūrinių.

      Iš didžios meilės Dievas siuntė savo Sūnų, kad Jis, Naujasis Adomas, atstatytų ir sugrąžintų kūriniją į tobulą vienybę. Atėjęs į mūsų tarpą, Jis davė pradžią naujai Dievo tautai, pašaukdamas apaštalus ir mokinius, vyrus ir moteris ir padarydamas iš jų tarsi gyvą suburtos vienybėn žmonių šeimos paveikslą. Jėzus paskelbė jiems visuotinę brolystę Tėve, kuris mus padarė savo šeimos nariais, savo vaikais ir vieni kitų broliais, tuo būdu mokydamas broliškos lygybės ir susitaikymo per atleidimą. Jis apvertė aukštyn kojomis valdžios ir dominavimo santykius, pats duodamas pavyzdį, kaip reikia tarnauti ir užimti paskutines vietas. Per Paskutinę Vakarienę Jis paliko žmonėms naują tarpusavio meilės įsakymą: "Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!" (Jn 13, 34). Jis įsteigė Eucharistiją, kuri leidžia mums maitintis viena duona ir gerti iš vienos taurės, ir taip stiprina mūsų tarpusavio meilę. Pabaigoje Jis kreipėsi į Tėvą ir išsakė tarsi visų savo troškimų sintezę, prašydamas visų žmonių vienybės pagal trinitarinės vienybės pavyzdį: "Kaip Tu, Tėve, manyje ir aš Tavyje, tegul ir jie būna viena mumyse" (Jn 17, 21).

      Paskui, atsiduodamas Tėvo valiai, Velykinėje paslaptyje Jis pasiekė tą vienybę, kurioje gyventi mokė mokinius ir kurios prašė Tėvą. Savo mirtimi ant kryžiaus Jis sugriovė sieną, skiriančią tautas, ir sutaikė visus vienybėje (plg. Ef 2, 14-16), tuo būdu mokydamas mus, kad komunija ir vienybė yra dalyvavimo Jo mirties paslaptyje vaisius.

      Šv. Dvasios, pirmosios dovanos tikintiesiems, atėjimas įgyvendino vienybę, kurios troško Kristus. Šventoji Dvasia, išlieta ant mokinių ir Marijos, susirinkusių Vakarienės salėje, davė regimą išraišką Bažnyčiai, kuri jau nuo pirmojo savo egzistavimo momento pasireiškė kaip brolių bendruomenė ir susivienijimas, turintis vieną širdį ir vieną sielą (plg. Apd 4, 32).

      Ta komunija yra meilės ryšys, kuris vienija tarp savęs visus to paties Kristaus Kūno narius, o kartu Kūną su Galva. Pats Šv. Dvasios Gaivintojos buvimas22 kuria organišką vienybę Kristuje: Ji vienija Bažnyčią komunijoje ir tarnavime, vadovauja jai, suteikdama įvairių hierarchinių ir charizmatinių dovanų, kurios viena kitą papildo, ir papuošia ją savo vaisiais23.

      Savo kelionėje per šį pasaulį Bažnyčia, viena ir šventa, visada pasižymėjo pastangomis, dažnai skausmingomis, siekti tikrosios vienybės. Istorijos bėgyje ji kaskart giliau įsisąmonino, kad yra Dievo tauta ir šeima, Kristaus Kūnas, Šventosios Dvasios šventovė, vidinės žmonių giminės vienybės Sakramentas, Švenčiausiosios Trejybės paveikslas. II Vatikano Susirinkimas, gal kaip niekas iki tol, pabrėžė šį Bažnyčios, kaip paslapties ir komunijos aspektą.

       Vienuolinė bendruomenė - Bažnyčios komunijos išraiška

     10. Konsekruotasis gyvenimas nuo pat pradžių suvokė tą krikščionybės prigimties gelmę. Vienuolinė bendruomenė jautėsi esanti Kristaus sekėjų būrio pratęsėja. Kristus buvo pakvietęs juos kiekvieną asmeniškai, kad gyventų komunijoje su juo ir su kitais mokiniais, dalindamiesi Jo gyvenimu ir Jo likimu (plg. Mk 3, 13-15), ir taip taptų Jo pradėto gyvenimo ir komunijos ženklu. Pirmosios monastinės bendruomenės žvelgė į mokinių, kurie sekė Kristų, bendruomenę, o taip pat į Jeruzalės Bažnyčios bendruomenę, kaip į savo gyvenimo idealą. Panašiai, kaip gimstanti Bažnyčia turėjo vieną širdį ir vieną sielą, taip ir vienuoliai, susibūrę apie dvasinį vadovą - abatą, ryžosi įgyvendinti radikalią materialinių ir dvasinių turtų komuniją ir Kristaus atkurtą vienybę. Ši vienybė randa sau pavyzdį ir jėgą Švč. Trejybės gyvybinėje vienybėje.

     Vėlesniais amžiais Šv. Dvasios charizmatinio veikimo dėka atsirado įvairių bendruomenių formų. Šv. Dvasia ištiria žmonių širdis, prisitaiko prie jų ir patenkina jų poreikius. Ji pašaukia vyrus ir moteris, kurie apšviesti Evangelijos šviesa yra jautrūs laiko ženklams, kuria naujas vienuolines šeimas ir taip nauju būdu įgyvendina tą pačią komuniją, atlikdami skirtingas tarnystes ir gyvendami skirtingose bendruomenėse24.

     Iš tikrųjų, apie vienuolinę bendruomenę negalima kalbėti vienareikšmiškai. Konsekruoto gyvenimo istorija liudija, kad yra daug įvairių būdų tos pačios komunijos įgyvendinimui, ir tai priklauso nuo institutų pobūdžio. Dėl to šiandien galime žavėtis vienuolinių šeimų "nuostabia įvairove", o tuo pačiu ir vienuolinių bendruomenių formų skirtingumu. Tai praturtina Bažnyčią ir daro ją pajėgią visokiai gerai veiklai25.

     Tačiau, nepaisant formų skirtingumo, bendras broliškas gyvenimas visada pasireiškia kaip radikali bendros broliškos dvasios, kuri jungia visus krikščionis, išraiška. Vienuolinė bendruomenė - tai regima išraiška komunijos, kuri yra Bažnyčios pagrindas, o kartu pranašiškas ženklas tos vienybės, kurios Bažnyčia siekia, kaip savo galutinio tikslo. "Vienuoliai, kaip komunijos ekspertai, yra pašaukti Bažnyčios bendruomenėje ir pasaulyje būti liudytojais ir kūrėjais tos komunijos, kuri pagal Dievo mintį yra žmogaus istorijos viršūnė. Pirmiausia per evangelinių patarimų profesiją, kuri išlaisvina meilės uolumą iš visų kliūčių, vienuoliai, kaip bendruomenė, tampa gilios vienybės su Dievu, pamiltu labiau už viską, pranašišku ženklu. Be to, kasdien patirdami gyvenimo, maldos ir apaštalavimo komuniją, kuri yra jų konsekruoto gyvenimo formos pagrindinis ir išskirtinis elementas, jie tampa ‘broliškos komunijos ženklu’. Pasauliui, dažnai taip labai susiskaldžiusiam, o taip pat ir visiems tikėjimo broliams jie liudija, kad yra įmanoma žemiškų gėrybių, broliškos meilės, gyvenimo ir veiklos programos komunija. Šią komuniją jie pasiekia todėl, kad priėmė kvietimą laisviau ir iš arčiau sekti Viešpatį Jėzų, Tėvo siųstą tam, kad Jis, Pirmgimis daugelio brolių tarpe, duodamas savo Dvasios dovaną, įkurtų naują brolišką komuniją"26.

      Tai bus tuo labiau matoma, kuo labiau jie ne tik laikysis su Bažnyčia ir Bažnyčioje, bet ir patys jausis Bažnyčia, susitapatindami su ja tobuloje komunijoje su jos doktrina, su jos gyvenimu, su jos ganytojais, su jos tikinčiaisiais ir su jos misija psaulyje27.

      Ypatingai svarbus kontempliatyvių vyrų ir moterų vienuolių liudijimas. Jiems broliškas gyvenimas turi dar platesnį ir gilesnį mastą, kuris kyla iš pagrindinio šio specifinio pašaukimo reikalavimo: Dievo ieškojimas pavieniui tyloje ir maldoje.

      Jų nuolatinis dėmesys Dievui daro juos pagarbesnius ir švelniau atidžius kitiems bendruomenės nariams, o kontempliacija tampa jėga, išlaisvinančia iš bet kokio egoizmo.

      Bendras broliškas gyvenimas kontempliatyviame vienuolyne yra pašauktas būti gyvu Bažnyčios paslapties ženklu: kuo didesnė yra malonės paslaptis, tuo gausesni išganymo vaisiai.

      Tad Viešpaties Dvasia, kuri surinko pirmuosius tikinčiuosius ir kuri nuolat sušaukia Bažnyčią į vieną šeimą, taip pat sušaukia ir maitina vienuolines šeimas, kurios per savo bendruomenes, paplitusias visoje žemėje, turi misiją būti aiškiai įskaitomais ženklais tos intymios komunijos, kuri gaivina ir nuolat kuria Bažnyčią, ir kartu parama Dievo planų įgyvendinimui.

II SKYRIUS
VIENUOLINĖ BENDRUOMENĖ - VIETA, KUR TAMPAMA BROLIAIS

      11. Iš komunijos dovanos išplaukia pareiga kurti brolystę, kitaip tariant, tapti broliais ir seserimis toje bendruomenėje, į kurią esame pašaukti bendram gyvenimui. Iš dieviškos komunijos, kurioje leidžiama dalyvauti silpniems kūriniams, susižavėjusio ir dėkingo priėmimo, kyla įsitikinimas, jog būtina dėti pastangas, kad ji taptų vis labiau regima, ir kurti bendruomenes, "kupinas džiaugsmo ir Šventosios Dvasios" (Apd 13, 52).
Mūsų laikais ir dėl mūsų laikų būtinai reikia vėl imtis šio "Dievo ir žmogaus" darbo: kurti brolių ir seserų bendruomenes, atsižvelgiant į šių dienų sąlygas, kai teologiniai, kanoniniai, socialiniai ir struktūriniai pasikeitimai giliai paveikė vienuolinės bendruomenės veidą ir gyvenimo
būdą.

      Kaip tik ir pradėdamas nuo konkrečių situacijų, šis dokumentas siekia pateikti naudingų nurodymų, kaip sutvirtinti nuolatinio bendruomenių atsinaujinimo pagal Evangelijos dvasią pastangas.

      Dvasingumas ir bendra malda

    12. Kiekviena autentiška krikščionių bendruomenė dėl savo pirmapradžio mistinio pagrindo jau "pati savyje yra teologinė realybė, kontempliacijos objektas"28. Iš to išplaukia, kad vienuolinė bendruomenė visų pirma yra paslaptis, kurią reikia kontempliuoti ir priimti su dėkinga širdimi bei giliu tikėjimu.

     Kai pamirštama ši mistinė ir teologinė dimensija, kuri susieja vienuolinę bendruomenę su dieviškosios komunijos paslaptimi, jai perduota ir pasireiškiančia joje, tuo pačiu neišvengiamai pamirštamos ir giliosios tiesos, kam reikia "užsiimti" bendruomene, kam reikia kantriai kurti brolišką gyvenimą. Kai kam, ypač tiems žmonėms, kurie yra paskendę intensyvioje veikloje ir paveikti aktyvizmo bei individualizmo kultūros, gali atrodyti, kad toks gyvenimas viršija žmogaus jėgas arba yra nenaudingas energijos švaistymas.

     Tas pats Kristus, kuris pašaukė brolius ir seseris, kiekvieną dieną sukviečia juos, trokšdamas pasikalbėti ir Eucharistijoje sujungti juos su savimi ir vieną su kitu, kad kaskart vis labiau taptų gyvu ir regimu Jo Kūnu, gaivinamu Šventosios Dvasios, keliaujančiu pas Tėvą.

    Bendra malda, kuri visada buvo laikoma bet kurios bendruomenės gyvenimo pagrindu, prasideda nuo didingos ir kilnios Dievo Paslapties apmąstymo, nuo stebėjimosi Jo buvimu su mumis tiek reikšmingiausiais mūsų vienuolinių šeimų gyvenimo momentais, tiek paprastoje, kasdieninėje mūsų bendruomenių realybėje.

     13. Atsiliepdama į Viešpaties paraginimą "Budėkite ir melskitės" (Lk 21, 36), vienuolinė bendruomenė turi būti budri ir rasti laiko pasirūpinti, kad jos gyvenimas taptų vis pilnesnis. Kartais vienuoliai ir vienuolės "neturi laiko", kyla pavojus, kad jų diena taps per daug apkrauta ir varginanti. Tai gali baigtis pervargimu ir išsekimu. Iš tikrųjų, vienuolinės bendruomenės ritmą reguliuoja dienotvarkė, kad būtų skirtas atitinkamas laikas maldai ir ypač kad būtų išmokstama dovanoti laiko Dievui (vacare Deo).

    Į maldą reikia žiūrėti kaip į laiką, skirtą pabūti su Viešpačiu, kad Jis galėtų veikti mumyse ir įeiti į mūsų gyvenimą, kupiną išsiblaškymų ir vargų, sustiprinti ir vadovauti. Kad galiausiai visa mūsų būtis galėtų tikrai priklausyti Jam.

    14. Vienas iš vertingiausių pastarųjų dešimtmečių pasiekimų, visų pripažįstamas ir vertinamas, - tai liturginės maldos atnaujinimas vienuolinėse šeimose.

    Bendras Valandų Liturgijos, ar bent kai kurių jos dalių celebravimas vėl atgaivino daugelio bendruomenių maldą, pagyvino jų ryšį su Dievo Žodžiu ir su Bažnyčios malda29.

    Tad visi privalo būti tvirtai įsitikinę, kad bendruomenė kuriama, pradedant nuo liturgijos, ypač Eucharistijos30 ir kitų sakramentų šventimo. Tarp jų atnaujintas dėmesys turi būti skirtas Susitaikymo sakramentui, per kurį Viešpats atgaivina mūsų vienybę su juo ir su broliais.

    Panašiai kaip pirmoje Jeruzalės bendruomenėje (plg. Apd 2, 42), Dievo Žodis, Eucharistija, bendra malda, uolumas ir ištikimybė apaštalų bei jų pasekėjų mokymui leidžia prisiliesti prie didingų Dievo darbų, kurie tokioje aplinkoje tampa vis ryškesni ir ragina garbinti, dėkoti, džiūgauti, kurie suvienija širdis ir teikia atgaivą kasdieniniuose bendro gyvenimo sunkumuose bei vienas kito sustiprinimą tikėjime.

    Deja, mažėjant kunigų skaičiui, gali atsitikti, kad vienoje ar kitoje vietoje bus nebeįmanoma kasdien dalyvauti šventose Mišiose. Nežiūrint to, reikia stengtis vis giliau suvokti didžiąją Eucharistijos dovaną ir savo gyvenimo centru padaryti Švenčiausiąją mūsų Viešpaties Kūno ir Kraujo paslaptį, Viešpaties, kuris yra gyvas bendruomenės narys, kad ją remtų ir įkvėptų kelionėje pas Tėvą. Iš to kyla būtinybė, kad kiekvienuose vienuoliniuose namuose bendruomenės centras būtų koplyčia31, kur būtų galima maldoje ir adoracijoje maitinti savo eucharistinį pamaldumą.

    Ant celebruojamos arba adoruojamos Eucharistijos, visos Bažnyčios veiklos "šaltinio ir viršūnės", pamato statoma sielų vienybė, be kurios neįmanomas broliškumo augimas. "Nuo to ir turi prasidėti bendruomenės dvasios ugdymas"32.

    15. Malda kartu labiausiai vaisinga yra tada, kai glaudžiai siejasi su asmenine malda. Bendra malda ir asmeninė malda yra artimai susijusios ir viena kitą papildo. Visur, bet ypatingai kai kuriuose kraštuose ir kultūrose būtina labiau akcentuoti vidinį gyvenimą, sūnišką ryšį su Tėvu, intymų sužadėtinių dialogą su Kristumi, asmeninį įsigilinimą į tai, kas buvo celebruojama ir išgyventa bendruomeninėje maldoje, vidinę ir išorinę tylą, kuri suteikia erdvę, kad Žodis ir Dvasia galėtų atgimdyti slapčiausias širdies gelmes. Konsekruotas žmogus, kuris gyvena bendruomenėje, savo konsekraciją stiprina tiek nuolatiniu asmeniniu pokalbiu su Dievu, tiek bendruomeniniu šlovinimu ir užtarimo malda.
   
    16. Pastaraisiais metais malda kartu praturtėjo naujomis išraiškos ir dalinimosi formomis.

   Daugeliui bendruomenių ypač vaisingas buvo dalinimasis Lectio divina ir Dievo Žodžio apmąstymu, taip pat savo tikėjimo patyrimu ir apaštalavimo sunkumais. Amžiaus, formavimo ir charakterio skirtumai ragina būti išmintingais, be atodairos nereikalauti to iš visos bendruomenės. Verta priminti, kad tinkamo momento reikia išlaukti.

    Ten, kur toks pasidalinimas vyksta spontaniškai ir visiems sutinkant, jis stiprina tikėjimą ir viltį, kartu pagarbą ir pasitikėjimą vieni kitais, palengvina susitaikymą ir ugdo brolišką solidarumą maldoje.

   17. Viešpaties paraginimas "visuomet melstis ir nepaliauti" (Lk.18, 1; plg. 1 Tes 5, 17) galioja tiek asmeninei, tiek bendruomeninei maldai. Vienuolinė bendruomenė nuolat gyvena Viešpaties akivaizdoje ir turi nuolat jausti jo buvimą kartu. Tačiau bendra malda turi savo ritmą, kurio dažnumą (dienoje, savaitėje, mėnesyje, metuose) patvirtina kiekvieno instituto savoji teisė.  

   Malda kartu, kuri reikalauja ištikimai laikytis dienotvarkės, tuo pačiu ir visų pirma reikalauja ištvermės: "kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties…, kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą" (Rom 15, 4-6).

   Ištikimybė ir ištvermė taip pat padės kūrybiškai ir išmintingai įveikti tam tikrus sunkumus, būdingus kai kurioms bendruomenėms, pavyzdžiui, pareigų ir tuo pačiu dienotvarkės skirtingumas, perdėtas įsitraukimas į darbus, įvairios nuovargio rūšys.

   18. Malda į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, gaivinama meilės, kuri skatina ja sekti, padaro taip, kad būdama šalia kaip pavyzdys ir Motina, ji yra didelis ramstis kasdieninei ištikimybei maldoje (plg. Apd. 1, 14) ir tampa vienuolinės bendruomenės komunijos ryšiu33.

   Viešpaties Motina padės suformuoti vienuolines bendruomenes pagal Jos šeimos, Nazareto Šeimos pavyzdį. Vienuolinės bendruomenės turi dažnai dvasioje ten lankytis, nes ten komunijos ir broliškumo Evangelija buvo įgyvendinta pačiu nuostabiausiu būdu.

   19. Bendra malda taip pat palaiko ir maitina apaštalinį uolumą. Iš vienos pusės, ji yra ta paslaptinga perkeičianti jėga, kuri apglėbia visą tikrovę, kad atpirktų ir sugrąžintų pasauliui tvarką. Iš kitos pusės, apaštalinė tarnystė, jos kasdieniai džiaugsmai ir sunkumai skatina maldą. Jie tampa proga ieškoti ir atrasti Viešpaties buvimą su mumis ir Jo veikimą.

   20. Labiausiai apaštališkos ir gyvenančios Evangelija yra tos vienuolinės bendruomenės, - nesvarbu, ar jos būtų kontempliatyvios, ar aktyvios, - kurios turi turtingą maldos patirtį. Mūsų laikais, kai galima pastebėti tam tikrą antgamtinių dalykų ieškojimo atgimimą, vienuolinės bendruomenės gali tapti išskirtine aplinka, kur patiriami keliai, vedantys į Dievą.

   "Kaip šeima susivienijusi Viešpaties vardu, [vienuolinė bendruomenė] pačia savo prigimtimi yra vieta, kur turėtų būti galima ypatingu būdu pasiekti Dievo patyrimo pilnatvę ir ją perduoti kitiems"34, visų pirma savo bendruomenės broliams.

   Dievui pašvęsti vyrai ir moterys nepajėgs priimti šio istorinio iššūkio, jeigu neatsilieps į mūsų amžininkų "Dievo ilgesį" ir, ko gero, nukreips jų pastangas kitais, klaidingais keliais pasotinti Absoliuto alkį.

    Asmeninė laisvė ir broliškų ryšių kūrimas

    21. "Nešiokite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įsakymą" (Gal 6, 2).

    Visoje bendruomenės gyvenimo dinamikoje Kristus ir Jo velykinė paslaptis išlieka pavyzdys, kaip reikia kurti vienybę. Iš tikrųjų, Jis yra mūsų tarpusavio meilės įsakymo šaltinis, pavyzdys ir saikas: mes turime mylėti vieni kitus taip, kaip Jis mus mylėjo. O Jis mus mylėjo iki gyvybės atidavimo. Mūsų gyvenimas yra dalyvavimas Kristaus gailestingoje meilėje, Jo meilėje Tėvui ir broliams, meilėje, kuri pamiršta save.

    Tačiau visa tai neatitinka "senojo žmogaus" prigimties, kuris, žinoma, trokšta komunijos ir vienybės, bet negalvoja ir nenori už tai užmokėti asmeninių pastangų ir atsidavimo kainos. Kelias, kuris veda nuo "senojo žmogaus", besistengiančio užsisklęsti savyje, iki "naujojo žmogaus", kuris dovanoja save kitiems, yra ilgas ir sunkus. Šventieji vienuolynų įkūrėjai ne be pagrindo pabrėžė šio perėjimo sunkumus ir pavojus, gerai žinodami, kad bendruomenė neatsiranda staiga. Tai neiškylantis spontaniškai ir nepasiekiamas per trumpą laiką dalykas.

    Kad galėtume gyventi kaip broliai ir seserys, yra būtinas teisingas vidinio išsilaisvinimo kelias. Kaip Izraelis, išlaisvintas iš Egipto, tapo Dievo tauta, Mozei vadovaujant nuėjęs ilgą kelią per dykumą, taip bendruomenė, įjungta į Dievo tautą - Bažnyčią, yra kuriama tokių žmonių, kuriuos Kristus išlaisvino ir išmokė mylėti taip, kaip Jis, Jo išlaisvinančios Meilės dovanos ir nuoširdaus Jo duodamų vadovų priėmimo dėka.

    Kristaus meilė, išsiliejusi mūsų širdyse, verčia mus taip mylėti brolius ir seseris, kad prisiimtume jų silpnumą, jų problemas, jų sunkumus. Vienu žodžiu, mylėti iki savęs pačių dovanojimo.
   
    22. Kristus įgalina žmogų būti tikru dėl dviejų esminių dalykų: kad jis yra be galo mylimas ir kad pats gali mylėti be ribų. Vien tik Kristaus kryžius gali pilnai ir galutinai tai užtikrinti ir suteikti iš to tikrumo kylančią laisvę. Šių įsitikinimų dėka konsekruotas asmuo palaipsniui išsilaisvina iš poreikio būti visa ko centru ir valdyti kitus bei iš baimės atiduoti save broliams; jis išmoksta mylėti taip, kaip Kristus jį mylėjo, ta pačia meile, kuri dabar, įlieta į žmogaus širdį, suteikia jam jėgų užmiršti save ir aukotis, kaip ir Viešpats.

    Šios meilės galia gimsta bendruomenė - laisvų, Kristaus kryžiaus išlaisvintų žmonių sambūris.
   
    23. Tačiau šis išsilaisvinimo kelias, kuris veda į tobulą komuniją ir Dievo vaikų laisvę, reikalauja drąsos išsižadėti savęs, priimant ir apkabinant kitą žmogų su jo trūkumais, pradedant nuo vyresniųjų.

    Daug kas pastebėjo, kad tai buvo viena iš silpnųjų vietų pastarųjų metų atsinaujinimo laikotarpyje. Išaugo žinių lygis, buvo išanalizuoti įvairūs bendro gyvenimo aspektai. Tačiau mažiau dėmesio buvo skirta asketinėms pastangoms, o jos yra būtina ir niekuo nepakeičiama sąlyga išlaisvinimui, kurio dėka grupė žmonių tampa krikščioniška brolija.

    Komunija - tai mums duota dovana, bet ji reikalauja atsiliepimo: kantraus praktikavimosi ir kovos, įveikiant per didelį savo spontaniškumą ir užgaidų nepastovumą. Be galo aukštas bendruomenės idealas neišvengiamai reikalauja atsiversti iš bet kokio nusiteikimo, priešingo komunijai.

    Bendruomenė be mistikos neturi sielos, bet bendruomenė be askezės neturi kūno. Kad galėtume kurti įkūnytą komuniją, kitaip sakant, kad galėtume duoti kūną ir konkrečią išraišką malonei ir broliškos komunijos dovanai, reikia "sinergijos" (bendradarbiavimo) tarp Dievo dovanos ir žmogaus pastangų.

    24. Turime pripažinti, kad tokios mintys šiandien sunkiai priimamos tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų tarpe. Dažnai jauni žmonės ateina iš kultūrinės aplinkos, kuri perdaug aukština subjektyvizmą ir savęs realizavimo ieškojimą, o senieji kartais arba yra perdaug prisirišę prie praeities struktūrų, arba  pasidavę tam tikram nusivylimui dėl visai neseniai praėjusios susirinkimų manijos, kuri buvo žodžių gausybės ir pasimetimo šaltinis.

    Jeigu yra tiesa, kad negali būti komunijos be kiekvieno nario pasiaukojimo, tada yra būtina jau pačioje pradžioje sugriauti iliuziją, kad viskas turi ateiti iš kitų, ir padėti dėkingu žvilgsniu pamatyti, kiek jau yra gauta ir nuolat gaunama iš kitų. Reikia jau nuo pat pradžių ugdyti ne bendruomenės išnaudotojus, o kūrėjus, atsakingus už vienas kito augimą, atvirus ir pasirengusius priimti vienas kito dovaną, sugebančius padėti ir priimti kito pagalbą, pavaduoti kitą ir užleisti vietą kitam.

    Bendras broliško dalinimosi gyvenimas savaime sužavi jaunus žmones, bet paskui ištvėrimas realiose gyvenimo sąlygose gali tapti sunkia našta. Tad pradinis formavimas turi taip pat padėti suvokti, kokių aukų reikalauja gyvenimas bendruomenėje, ir ryžtis toms aukoms vardan džiaugsmingų tikrai broliškų ryšių ir kitiems poelgiams, būdingiems vidiniai laisvam žmogui35. Nes kai prarandame save dėl brolių, mes  iš tikrųjų save atrandame.

    25. Be to, reikia nuolat priminti, kad vienuoliai save realizuoti gali tik per bendruomenę. Kas stengiasi gyventi nepriklausomą gyvenimą, atskirai nuo bendruomenės, tas tikrai nežengia saugiu keliu į savo luomo tobulumą.

    Nors Vakarų visuomenė aukština nepriklausomą žmogų, kuris pats moka realizuoti save, savimi pasitikintį individualistą, Evangelijai reikia žmonių, kurie kaip kviečio grūdas moka mirti sau, kad gimtų broliškas gyvenimas36.

    Taip bendruomenė tampa schola amoris jaunimui ir suaugusiems. Mokykla, kur visi mokosi mylėti Dievą, mylėti brolius ir seseris, su kuriais gyvena, mylėti žmoniją, kuriai labai reikia Dievo gailestingumo ir broliško solidarumo.

     26. Bendruomenės idealas neturėtų priversti mus užmiršti, kad bet kuri krikščioniška tikrovė yra kuriama ant žmogiško silpnumo pamato. Tobula "ideali bendruomenė"dar neegzistuoja: tobulas šventųjų bendravimas yra mūsų tikslas dangiškoje Jeruzalėje.

    Mes gyvename nuolatinio kūrimo ir statymo laiką. Visada yra įmanoma tobulėti ir keliauti kartu link bendruomenės, kuri moka atleisti ir mylėti. Bendruomenės tikrai negali išvengti visų konfliktų. Vienybė, kurią jos kuria, pasiekiama susitaikymo kaina37. Bendruomenių netobulumai neturi mums atimti drąsos.

     Bendruomenės kasdien iš naujo pradeda kelionę, palaikomos apaštalų mokymo: "nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile, lenktyniaukite tarpusavio pagarba" (Rom 12, 10); "sutarkite tarpusavyje" (Rom 12, 16); "priimkite vienas kitą kaip ir Kristus jus priėmė" (Rom 15, 7); "esu tikras, kad jūs esate … sugebantys vieni kitus perspėti" (Rom 15, 14); "palaukite vieni kitų" (1 Kor 11, 33); "stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti" (Gal 5, 13);  "guoskite ir stiprinkite vieni kitus" (1 Tes 5, 11); "su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę" (Ef 4, 2); "būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems" (Ef 4, 32); "paklusdami vieni kitiems dėl Kristaus baimės" (Ef 5, 21); "melskitės vieni už kitus" (Jok 5, 16); "visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems" (1 Pt 5, 5); "mes bendraujame vieni su kitais" (1 Jn 1, 7); "nepailskime daryti gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams" (Gal 6, 9-10).

    27. Atrodo, ne pro šalį bus priminti, kad norint palengvinti dvasios ir širdies komuniją tarp tų, kurie yra pašaukti gyventi kartu vienoje bendruomenėje, yra būtina ugdyti dorybes, kurios yra reikalingos visuose žmonių santykiuose: mandagumą, meilumą, nuoširdumą, susivaldymą, taktiškumą, humoro jausmą ir dalinimosi dvasią.

    Pastarųjų metų Magisteriumo dokumentuose gausu pasiūlymų ir nurodymų, naudingų bendruomenės sugyvenimui, kaip antai: džiugus paprastumas38, aiškumas ir tarpusavio pasitikėjimas39, sugebėjimas vesti dialogą40, nuoširdus prisiderinimas prie sveikos bendruomenės disciplinos41.

     28. Galiausiai neturime pamiršti, kad ramybė ir malonumas būti drauge visada yra vienas iš Dievo Karalystės požymių. Gyvenimo džiaugsmas, nepaisant žmogiškos ir dvasinės kelionės sunkumų bei kasdienybės  nemalonumų, jau yra Karalystės dalis. Tas džiaugsmas - tai Dvasios vaisius, jis priima būties paprastumą ir iš monotonijos suaustą kasdienybę. Brolija, kurioje nėra džiaugsmo, - tai bemirštanti brolija. Netrukus jos nariams kils pagunda ieškoti kitur to, ko neranda savo namuose. Džiaugsmu trykštanti brolija yra tikra dovana iš Aukštybių broliams, kurie moka jos prašyti ir priimti vienas kitą, dėdami pastangas kurti brolišką gyvenimą ir pasitikėdami Dvasios veikimu. Taip psalmės žodžiai tampa tikrove: "Kaip malonu ir kaip miela broliams gyventi vienybėj… Viešpats čia teikia palaimą, gyvybę amžiną duoda" (Ps 133, 1-3), "kadangi gyvendami kartu kaip broliai, jie susivienija Bažnyčios susirinkime, jaučiasi sutarią artimo meilėje ir yra vienos valios"42

    Toks džiaugsmo liudijimas slepia savyje labai stiprią trauką į vienuolinį gyvenimą, yra naujų pašaukimų versmė ir paskatinimas ištverti. Labai svarbu puoselėti tą džiaugsmą vienuolinėje bendruomenėje: persidirbimas gali jį užgesinti, perdėtas uolumas apaštalavime kai kuriais atvejais gali privesti prie jo užmiršimo, nuolatinis savo identiteto ir savo ateities analizavimas gali jį aptemdyti.

    Bet mokėjimas susikurti šventę, skirti laiko asmeniniam ir bendruomeniniam atsipalaidavimui, laikas nuo laiko atsitraukti nuo savo darbo, džiaugimasis brolio džiaugsmais, rūpestingas dėmesys brolių ir seserų poreikiams, ramus atsidėjimas apaštalavimui, atlaidumas, susidūrus su kitų klaidomis, ėjimas į rytojų su viltimi, kad visur ir visada sutiksi Viešpatį, - visa tai puoselėja giedrumą, ramybę, džiaugsmą ir tampa apaštalavimo jėga.

    Džiaugsmas yra švytintis vienuolinės bendruomenės evangeliškumo liudijimas, apvainikavimas gana nelengvos kelionės, kuri vis dėlto įmanoma, jeigu remiasi malda: "Džiaukitės viltimi, būkite kantrūs suspaudime, ištvermingi maldoje" (Rom 12, 12).

    Bendrauti, kad augtume kartu   

   29.  Pastarųjų metų atsinaujinimas parodė, kad bendravimas yra vienas iš tų žmogiškųjų veiksnių, kurie įgyja vis didesnę reikšmę vienuolinės bendruomenės gyvenime. Vis giliau jaučiamą poreikį stiprinti bendruomenės brolišką gyvenimą lydi kartu kylantis  reikalavimas, kad būtų plačiau ir intensyviau bendraujama tarpusavyje.

    Kad taptume broliais ir seserimis, būtina vienas kitą pažinti. O kad pažintume vienas kitą, labai svarbu plačiau ir giliau bendrauti. Šiandien iš tikrųjų daugiau dėmesio skiriama įvairiems bendravimo aspektams, nors atskiruose institutuose ir įvairiose pasaulio dalyse tai pasireiškia skirtinga forma ir skirtingu laipsniu.

    30. Labai sparčiai išaugo ryšiai institutų viduje. Padidėjo narių reguliarių susitikimų skaičius tiek viso instituto, tiek regiono ar provincijos lygyje; vyresnieji dažnai siunčia laiškus ir pasiūlymus, dažniau lanko bendruomenes; vis labiau plinta vidaus biuleteniai ir laikraštėliai.

    Toks platus ir aktyvus bendravimas įvairiuose lygiuose, atsižvelgiant į instituto pobūdį, kuria glaudesnius tarpusavio ryšius, puoselėja šeimynišką dvasią ir rūpinimąsi viso instituto reikalais, padaro narius jautresnius bendroms problemoms, suburia konsekruotuosius aplink jų bendrą misiją.

    31.  Taip pat ir reguliarūs namų bendruomenės susirinkimai, daug kur šaukiami kas savaitę, pasirodė esą labai naudingi: jie leidžia nariams pasidalinti savo bendruomenės, viso instituto, Bažnyčios problemomis, aptarti jos pagrindinius dokumentus. Jie taip pat suteikia progą išklausyti kitus, pasidalinti savo mintimis, peržvelgti ir įvertinti nueitą kelią, visiems kartu mąstyti ir planuoti.

    Ši bendravimo forma ypač reikalinga skaitlingesnėse bendruomenėse, kad jose augtų broliškas gyvenimas. Tokiems susitikimams reikia parinkti laisvą nuo kitų įpareigojimų laiką. Tos bendravimo valandėlės ypač svarbios bendros atsakomybės ugdymui ir savo darbo įjungimui ne tik į bendruomenės gyvenimo, bet ir į daug platesnio visų vienuolių ir Bažnyčios gyvenimo bei viso pasaulio, į kurį esame siunčiami atlikti misiją, kontekstą. Tai kelias, kuriuo turi būti einama visose bendruomenėse, pritaikant jo ritmą ir pobūdį prie bendruomenės dydžio ir jos įsipareigojimų apimties. Kontempliatyvinėse bendruomenėse turi būti atsižvelgta į jų gyvenimo būdo savitumą.

    32.  Bet tai ne viskas. Daug kur jaučiama intensyvesnio bendravimo tarp tos pačios bendruomenės narių būtinybė. Paprastai bendravimo trūkumas ir skurdumas gimdo broliškumo susilpnėjimą dėl to, kad nepažįstame kuo gyvena kitas: brolis tampa pašaliniu žmogumi, o tarpusavio santykiai pasidaro anoniminiai, nekalbant apie atsirandančias labai realias atsiribojimo ir vienišumo situacijas.

    Kai kuriose bendruomenėse skundžiamasi, kad trūksta esminio pasidalinimo dvasiniais turtais: kalbamasi visokiomis nereikšmingomis temomis ir aptariamos neesminės problemos, bet labai retai dalinamasi tuo, kas konsekracijos kelyje turi gyvybinės svarbos ir yra jo centrinė ašis.

    Tai gali sukelti skaudžias pasekmes, nes dvasinė patirtis nejučiomis įgyja individualistinį atspalvį. Tuo pačiu skatinamas apsiribojimo savimi mentalitetas, sujungtas su nejautrumu kitiems, ir tada pamažu pradedama ieškoti gilesnių ryšių už bendruomenės ribų.

    Šią problemą reikia spręsti labai atvirai: su dideliu taktu ir dėmesingumu, be jokio spaudimo; bet kartu drąsiai ir kūrybingai, ieškant tokių metodų ir priemonių, kurios leistų visiems palaipsniui išmokti paprastai ir broliškai dalintis Dvasios dovanomis, kad jos iš tikrųjų taptų visų nuosavybe ir pasitarnautų visų ugdymui (plg. 1 Kor 12, 7).

    Komunija kaip tik ir gimsta dalijantis Dvasios turtais, dalijantis tikėjimu ir tikint, kad broliškumo ryšys yra tuo tvirtesnis, kuo reikšmingesni ir gyvybiškai svarbesni dalykai sudedami į bendrą lobyną. Toks bendravimas yra naudingas dar ir todėl, kad padeda įsisavinti dalinimosi stilių, kuris paskui, apaštalaujant, padės kiekvienam "išpažinti savo tikėjimą"lengvais ir paprastais žodžiais, kuriuos visi galės suprasti ir priimti.

    Dalinimosi dvasiniais turtais formos gali būti labai įvairios. Be jau minėtų, - dalinimosi Žodžiu ir Dievo patirtimi, bendruomeninio apsisprendimo, bendruomeninio projekto43, - dar galima priminti brolišką perspėjimą, gyvenimo peržvalgą ir kitas tradicines formas. Tai konkretūs būdai, kaip perteikti, kad tarnautų kitiems ir būtų išlietos į bendruomenę, tas dovanas, kurias Šventoji Dvasia gausiai teikia jos kūrimui ir jos misijos pasaulyje įvykdymui.

    Visa tai tampa dar svarbiau dabar, kai toje pačioje bendruomenėje gali tekti gyventi ne tik skirtingo amžiaus, bet ir skirtingos rasės, skirtingo kultūrinio bei teologinio išsilavinimo vienuoliams, turintiems labai skirtingą patirtį, įgytą šiame audringame, pliuralizmu pasižyminčiame laikmetyje.

    Kai trūksta dialogo ir išklausymo, kyla pavojus, kad bendruomenės nariai gyvens "prisišliejusį" arba dvigubą gyvenimą, o tai yra labai toli nuo broliškumo idealo.

    33.  Kiekviena komunikacijos forma turi savo metodą ir savus psichologinius sunkumus, kuriuos galima įveikti taip pat ir remiantis humanitariniais mokslais. Pavyzdžiui, kai kurios bendruomenės  pasinaudojo bendravimo ekspertų ir psichologijos arba sociologijos specialistų pagalba.

    Tai išimties tvarka naudotinos priemonės, kurias reikia išmintingai įvertinti. Jos gali būti saikingai naudojamos tose bendruomenėse, kurios trokšta nugriauti sienas, kartais iškylančias tarp tos pačios bendruomenės narių. Žmogiški metodai būna naudingi, bet jų niekada nepakanka. Kiekvienam turi rūpėti brolių gerovė, kiekvienas turi ugdyti evangelinį sugebėjimą priimti iš kitų visa tai, ką jie trokšta duoti ar pasakyti ir ką jie iš tikrųjų pasako pačiu savo buvimu.

    "Laikykitės vienos minties, turėkite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai kitus vertinkite aukščiau už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Jūsų tarpusavio santykiai tesiremia tuo, kad esate susivieniję su Jėzumi Kristumi" (plg. Fil 2, 2-5).

    Tik tokioje atmosferoje komunikacijos metodai ir priemonės, tinkančios vienuoliniam gyvenimui, gali duoti rezultatus, ugdydamos broliškumą.

    34.  Didelis masinės informacijos priemonių poveikis mūsų amžininkų gyvenimui ir mąstysenai neaplenkia ir vienuolinių bendruomenių, neretai sąlygodamas jų vidaus komunikaciją.

    Todėl bendruomenė, suvokdama šią įtaką, mokosi naudotis jomis asmeniniam narių ir visos bendruomenės augimui su evangeliniu aiškumu ir vidine laisve, būdinga tiems, kas išmoko pažinti Kristų (plg. Gal 4, 17-23). Juk masinės informacijos priemonės propaguoja ir dažnai primeta tokią mąstyseną ir tokį gyvenimo būdą, kuris turi būti nuolat lyginamas su Evangelija. Šiuo atžvilgiu daug kur jaučiamas poreikis pagilinti formavimą, kaip priimti ir kritiškai bei vaisingai naudotis šiomis priemonėmis. Kodėl jų nepadarius reguliarių bendruomenės susirinkimų įvertinimo, aptarimo ir planavimo objektu?

    Ypač televizija, jeigu ji tampa vienintele rekreacijos forma, apsunkina arba visiškai nutraukia ryšius tarp žmonių, apriboja brolišką bendravimą ir netgi gali pakenkti pačiam konsekruotam gyvenimui.

    Reikia išlaikyti teisingą pusiausvyrą: nuosaikus ir išmintingas naudojimasis žiniasklaidos priemonėmis44, lydimas bendruomenės apsisprendimo, gali bendruomenei padėti geriau pažinti kultūros pasaulio sudėtingumą, išmokyti priimti žinias išmintingai ir kritiškai ir galiausiai įvertinti jų poveikį įvairių Evangelijos tarnysčių atžvilgiu.

    Kontempliatyvinės bendruomenės, pagal savo pasirinktą specifinį gyvenimo būdą, pasižymintį ryškesniu atsiribojimu nuo pasaulio, turi jaustis labiau įpareigotos išsaugoti susitelkimą, užlaikydamos savo konstitucijose nustatytas taisykles, liečiančias naudojimąsi visuomeninėmis komunikacijos priemonėmis.

    Vienuolinė bendruomenė ir asmenybės brendimas

    35.  Vienuolinė bendruomenė, būdama schola amoris, kuri padeda augti meilėje Dievui ir broliams, tampa ir žmogiškojo augimo vieta.

    Tai nelengvas kelias, nes reikalauja išsižadėti tikrai labai vertingų dalykų45, bet tai nėra neįmanoma. Tą liudija šventųjų minios ir nuostabūs vyrų bei moterų vienuolių pavyzdžiai, kurie įrodė, kad konsekracija Kristui "žmogaus asmens pažangai ne tik nėra priešinga, bet savo prigimtimi ją net skatina"46.

    Kelias į žmogiškąją brandą, kuri yra prielaida Evangelija spinduliuojančiam gyvenimui, - tai niekada nesibaigiantis procesas, nes nuolat "praturtina"ne tik dvasinėmis, bet ir psichologinėmis, kultūrinėmis, socialinėmis vertybėmis47.

    Dideli pasikeitimai kultūroje ir papročiuose, iš esmės labiau orientuoti į materialines, o ne į dvasines vertybes, reikalauja atkreipti dėmesį į tas sritis, kuriose šiandieniniai žmonės atrodo ypač pažeidžiami.

36. Identitetas

    Brendimo procesas vyksta save sutapatinant su Dievo šaukimu. Netvirtas identitetas gali pastūmėti, ypač sunkiais momentais, link neteisingai suprasto savęs realizavimo, kai žūt būt siekiama teigiamų rezultatų ir kitų pritarimo, kai perdėtai bijoma nepasisekimo, o ištikus nesėkmei, puolama į depresiją.

    Konsekruoto asmens identitetas priklauso nuo dvasinio brandumo: tai Šventosios Dvasios veikimo pasekmė, Dvasios, kuri skatina supanašėti su Kristumi tuo ypatingu būdu, kurį nurodo "pirminė charizma, perteikianti Evangeliją tam tikro instituto nariams"48. Todėl yra labai svarbi dvasios vadovo, kuris gerai pažįsta ir gerbia to instituto dvasingumą ir misiją, pagalba. Tada jis gali "atpažinti Dievo veikimą, lydėti brolį Viešpaties keliais, ugdyti jame tvirtos doktrinos ir gyvos maldos gyvenimą"49. Toks palydėjimas yra būtinas pradiniame formavimo etape, bet yra naudingas taip pat ir per visą gyvenimą, kad žmogus galėtų "augti Kristuje".

     Kultūrinė branda taip pat padeda priimti misijos iššūkius, pasirinkti reikalingas priemones, kad būtų galima suvokti dabarties ir ateities ženklus ir surasti tinkamus atsakymus, kuriais Evangelija nuolat pateikiama kaip alternatyva pasaulio pasiūlymams, panaudojant tai, kas juose yra teigiama, ir apvalant juos nuo blogo raugo.

    Šiame procese konsekruotas asmuo ir vienuolinė bendruomenė atskleidžia tai, ką siūlo Evangelija: reprezentuoja Kristų šiame pasaulyje50.

    37.  Jausmingumas

    Bendras broliškas gyvenimas reikalauja geros visų narių psichologinės pusiausvyros, kurioje galėtų bręsti kiekvieno jų jausminis gyvenimas. Tokio brendimo pagrindinis elementas, kaip jau esame minėję, yra jausmų laisvė, kurios dėka konsekruotasis asmuo myli savo pašaukimą ir myli pagal savo pašaukimo reikalavimus. Būtent ši laisvė ir brandumas įgalina gyventi tvarkingą jausminį gyvenimą tiek bendruomenės viduje, tiek už jos ribų. 
  
    Mylėti savo pašaukimą, išgirsti Dievo kvietimą kaip tinkamą gyvenimo įprasminimą ir suvokti konsekraciją kaip teisingą, gražią ir gerą tikrovę, kuri pripildo tiesos, grožio ir gėrio ir mano egzistenciją - visa tai žmogų padaro tvirtą ir nepriklausomą, užtikrintą dėl savo identiteto, neieškantį įvairių protekcijų ar kompensacijų, ypač jausminių, ir kartu sustiprina ryšį, siejantį konsekruotąjį asmenį su tais, kurie drauge su juo atsiliepia į tą patį kvietimą. Ir pirmiausia su jais jis jaučiasi pašauktas gyventi broliškume ir draugystėje.

    Mylėti savo pašaukimą - tai mylėti Bažnyčią, mylėti savo vienuoliją ir matyti bendruomenėje savo tikrąją šeimą.

    Mylėti pagal savo pašaukimą - tai mylėti kaip tas, kuris, bendraudamas su kiekvienu žmogumi, trokšta būti skaidriu Dievo meilės ženklu, neužgožia ir neužvaldo kito, bet myli ir trokšta kitam gėrio taip, kaip myli Dievas.

    Todėl yra būtinas specialus jausmingumo formavimas, kuris integruotų žmogiškąjį ir grynai dvasinį aspektą. Šiuo atžvilgiu labai naudingi nurodymai, pateikiami dokumente Vienuolinių institutų formavimo nuorodos (Potissimum institutioni), apie tai, kad turi būti įvertinta kandidato "jausminė, ypač seksualinė pusiausvyra"ir "gebėjimas gyventi bendruomenėje"51.

    Vis dėlto sunkumai šioje srityje dažnai yra tik kitur kylančių problemų atgarsiai: narcistiškas-paaugliškas arba griežtai suvaržytas savo jausmingumo ir seksualumo išgyvenimas gali būti neigiamos patirties prieš įstojant į bendruomenę pasekmė, bet gali taip pat būti bendruomeninio gyvenimo ar apaštalavimo nesėkmių išraiška. Todėl yra labai svarbus turtingas ir šiltas broliškas gyvenimas, kuris "nešioja" sužeisto ir pagalbos reikalingo brolio naštą.

    Taigi, jeigu norint gyventi bendruomenėje yra reikalingas tam tikras subrendimas, antra vertus, yra reikalingas nuoširdus broliškas gyvenimas, kad vienuolis galėtų subręsti. Jeigu bendruomenė pastebėtų sumažėjusią savo brolio ar sesers jausmų autonomiją, jos atsakymas turėtų būti šilta žmogiška meilė, panaši į Viešpaties Jėzaus ir daugybės šventų vienuolių, meilė, kuri dalinasi baimėmis ir džiaugsmais, sunkumais ir viltimis, su ta šiluma, kuri yra būdinga naujai širdžiai, mokančiai priimti visą žmogų. Tokia meilė - rūpestinga ir pagarbi, ne pavergianti, bet nesuinteresuota, - turėtų padėti pajusti Viešpaties Meilę, tą Meilę, kuri privertė Dievo Sūnų paskelbti per kryžių, kad nebegalime abejoti, ar Meilė mus myli.

    38.  Sunkumai

    Ypatingai gera proga žmogiškajam augimui ir krikščioniškajai brandai yra gyvenimas kartu su asmenimis, kurie kenčia, kurie nesijaučia gerai bendruomenėje, kurie tuo pačiu kankina brolius ir trikdo bendruomeninį gyvenimą.

    Pirmiausia reikia išsiaiškinti, iš kur kyla ta kančia: ar iš charakterio trūkumų, ar iš per didelės pareigų naštos, ar iš ryškių spragų formavime, ar dėl per daug greitų pasikeitimų pastaraisiais metais, ar dėl per griežtų autoritarinių valdymo formų, ar dėl dvasinių sunkumų.

    Gali pasitaikyti ir tokių situacijų, kai vyresnieji turi priminti, kad bendras gyvenimas kartais reikalauja aukos ir gali tapti maxima poenitentia (sunkiausios atgailos) forma.

    Vis dėlto būna tokių atvejų, kai yra būtina kreiptis pagalbos į humanitarinius mokslus, ypač ten, kur žmonės yra aiškiai nepajėgūs gyventi bendruomeninį gyvenimą dėl nesubrendimo ar psichologinio trapumo arba dėl išryškėjusios patologijos.

    Tokių priemonių panaudojimas pasirodė naudingas ne tik gydant daugiau ar mažiau išryškėjusius psichopatologijos atvejus, bet ir kaip apsaugojantis veiksnys, padedantis tinkamai atrinkti kandidatus ir kai kuriais atvejais paremiantis formuotojų ekipą, sprendžiant specifines pedagogines ir auklėjimo problemas52.

    Bet kuriuo atveju, pasirenkant specialistus, pirmenybę reikia teikti tikinčiam žmogui, pažįstančiam vienuolinį gyvenimą ir jo dinamiką. Dar geriau, jeigu tai konsekruotas asmuo.

    Galiausiai šios priemonės bus tikrai veiksmingos, jeigu jų vartojimas bus apdairus ir netaikomas visiems, juo labiau, kad jos neišsprendžia visų problemų ir tikrai "negali atstoti tikro dvasinio vadovavimo"53.

     Nuo "aš"prie "mes"

    39. Pagarba žmogaus asmenybei, į kurią atkreipė dėmesį Susirinkimas ir vėlesni dokumentai54, turėjo teigiamą įtaką bendruomenių gyvenimui.

    Tačiau tuo pat metu paplito, vienose pasaulio dalyse labiau, kitose mažiau, taip pat ir įvairiausių formų individualizmas, pavyzdžiui: poreikis visur ir visada būti dėmesio centre ir perdėtas rūpinimasis savo fiziniu, psichologiniu ir profesiniu gerbūviu, pirmenybės teikimas individualiam arba prestižiniam ir leidžiančiam parodyti save darbui, savo asmeninių troškimų ir savo individualaus kelio iškėlimas į pirmąją vietą, visiškai nepaisant kitų ir neatsižvelgiant į bendruomenę.

    Antra vertus, reikalinga siekti teisingos ir ne taip lengvai pasiekiamos pusiausvyros tarp pagarbos žmogui ir bendros gerovės, tarp atskirų narių ir visos bendruomenės norų ir poreikių, tarp asmeninių charizmų ir bendruomenės apaštalavimo planų. Ir turi būti vengiama tiek skaldančio individualizmo, tiek niveliuojančio komunitarizmo. Vienuolinė bendruomenė - tai vieta, kur kasdien vyksta kantrus perėjimas nuo "aš" prie "mes", nuo mano reikalų prie bendruomenei patikėto įpareigojimo, nuo siekimo "to, kas rūpi  man" prie ieškojimo "to, kas rūpi Kristui".

    Tada vienuolinė bendruomenė tampa vieta, kur kasdien mokomasi mąstyti atnaujintu būdu, leidžiančiu išgyventi brolišką komuniją turtingoje dovanų įvairovėje, ir tuo pat metu skatinančiu sutelkti šias dovanas broliškumo kūrimui ir bendrai atsakomybei už apaštalavimo planus.

    40. Norint pasiekti tokią bendruomeninio gyvenimo ir apaštalavimo harmoniją, reikalinga:
   
    a) Džiaugtis ir kartu dėkoti už bendrą pašaukimo ir misijos dovaną, kuri toli prašoka bet kokius asmeninius ir kultūrinius skirtumus. Kontempliuoti Dievo išmintį, kuri atsiuntė į bendruomenę būtent šiuos brolius, kad jie būtų dovana vienas kitam. Šlovinti Dievą už tai, kuo kiekvienas brolis paliudija Kristų ir Jo žodžius.

    b) Ugdyti tarpusavio pagarbą, kuri priima lėtesnį silpnųjų žingsnį ir tuo pat metu neužslopina labiau apdovanotų asmenybių išsiskleidimo. Ta pagarba skatina kūrybingumą, bet kartu moka priminti atsakomybę prieš kitus ir solidarumą.

    c) Orientuoti narius į bendrą misiją: kiekvienas institutas turi savo misiją, kurią kiekvienas turi stengtis padėti įgyvendinti pagal savo turimas dovanas. Konsekruoto asmens kelio esmė kaip tik ir yra laipsniškas pašventimas Viešpačiui viso to, ką jis turi ir kas jis yra, savo vienuolinės šeimos misijos labui.

    d) Prisiminti, kad apaštalinė misija pirmiausia yra patikėta bendruomenei ir kad tai dažnai reikalauja dalyvauti instituto įstaigų vedime ir veikloje. Atsidavimas tokiam bendruomeniniam apaštalavimui subrandina konsekruotą žmogų ir padeda jam augti jo kelyje į šventumą.

    e) Turėti galvoje, kad kai atskiri vienuoliai klusnumo vardu gauna asmeninę misiją, turi laikyti save siunčiamais bendruomenės. O bendruomenė, iš savo pusės, tesirūpina, kad jie reguliariai atsinaujintų ir būtų pakviečiami į apaštalavimo ir bendruomeninių įsipareigojimų aptarimus.

    Gali atsitikti, kad ugdymo laikotarpiu, nepaisant geros valios pastangų, pasidaro neįmanoma suderinti kurio nors konsekruoto asmens asmeninių dovanų su broliškumu ir bendra misija. Tada tiktų klausti savęs: "Ar Dievo dovanos šiam žmogui (…) skatina tarpusavio vienybę ir pagilina susivienijimą? Jeigu taip, galima jas priimti. Priešingu atveju, nors ir kaip geros atrodytų savyje šios dovanos, nors ir kaip pageidautinos kai kuriems nariams, jos nėra skirtos būtent šiam institutui. Iš tikrųjų nėra išmintinga toleruoti visiškai skirtingas vystymosi kryptis, kurios nesutvirtina instituto vienybės pamato"55.
   
    41.  Pastaraisiais metais padaugėjo mažų bendruomenių skaičius, visų pirma dėl pakitusių apaštalavimo poreikių. Tokios bendruomenės taip pat gali sudaryti palankias sąlygas glaudesnių santykių tarp vienuolių vystymuisi, aktyvesnei maldai ir tikrai broliškam atsakomybės už vienas kitą prisiėmimui56.

    Tačiau netrūksta ir diskutuotinų motyvų, tokių kaip skonio ar mąstysenos panašumai. Tokiais atvejais bendruomenė labai lengvai tampa uždara ir gali prieiti iki to, kad ima rinktis sau narius, priimdama arba nepriimdama vyresniųjų pasiųstą brolį ar seserį. Tai prieštarauja pačiai vienuolinės bendruomenės prigimčiai ir jos, kaip pranašiško ženklo, vaidmeniui. Vientisumas, pasiektas pasirenkant narius, ne tik susilpnina paslankumą apaštalavime, bet ir stabdo bendruomenėje Šventosios Dvasios veikimą, be to, atima iš ją palaikančios dvasinės tikrovės liudijimo galią.

    Pastangos priimti vienas kitą ir pasiryžimas įveikti sunkumus, būdingus nevienalytėms bendruomenėms, įrodo, kad jas subūrė antgamtinis motyvas, tai yra, "Dievo galybė, kuri pasireiškia žmogaus neturte" (2 Kor 12, 9-10).

    Bendruomenėje esame kartu ne todėl, kad pasirinkome vienas kitą, bet todėl, kad mus išsirinko Viešpats.

    42. Vakarietiškoji kultūra gali pastūmėti į individualizmą, kuris apsunkina bendrą brolišką gyvenimą, o kitos kultūros, priešingai, gali vesti į komunitarizmą, kuris sumenkina žmogaus asmenybės vertę. Visas kultūros formas reikia evangelizuoti.

    Vienuolinės bendruomenės, kurios atsivertimo procese pasiekia tokį brolišką gyvenimą, kur asmuo tarnauja savo broliams, o "grupė" skatina atskiro asmens augimą, - tai Evangelijos perkeičiančios galios ir Dievo Karalystės prisiartinimo ženklas.

    Tarptautiniai institutai, kuriuose kartu gyvena įvairių kultūrų atstovai, gali suteikti galimybę pasikeisti dovanomis, kurių dėka nariai vienas kitą praturtina ir patobulina, visi kartu stengdamiesi vis intensyviau gyventi pagal Evangeliją, kuri veda į asmeninę laisvę ir į brolišką vienybę.

    Būti nuolatinio ugdymo bendruomene

    43.  Prie bendruomeninio gyvenimo atsinaujinimo daug prisidėjo nuolatinis ugdymas. Jį patarė ir pagrindines kryptis jam nubrėžė dokumentas Potissimum institutioni (Vienuolinių institutų formavimo nuorodos)57, o visi vienuolinių institutų vyresnieji laiko jį gyvybiškai svarbiu ateičiai dalyku.

    Nors yra tam tikrų neaiškumų (sunku padaryti įvairių nuolatinio ugdymo aspektų sintezę, sunku sudominti visus vienos bendruomenės narius, viską užgožiantys apaštalavimo poreikiai ir tinkamos pusiausvyros tarp veiklos ir formavimo ieškojimas), tačiau dauguma institutų ėmėsi šios iniciatyvos tiek viso instituto, tiek vietinių bendruomenių mastu.

    Vienas iš šios iniciatyvos tikslų yra suformuoti brandžias, pagal Evangeliją gyvenančias broliškas bendruomenes, pajėgiančias kasdienybėje tęsti nuolatinę formaciją. Juk vienuolinė bendruomenė yra vieta, kur kantrių ir ištvermingų pastangų dėka įgyvendinami svarbūs bendri nurodymai. Vienuolinė bendruomenė - tai natūrali visų narių augimo aplinka, kur visi tampa atsakingi vienas už kito augimą. Be to, vienuolinė bendruomenė yra vieta, kur broliai diena iš dienos padeda vienas kitam atsiliepti į labiausiai apleistųjų poreikius ir į naujos visuomenės iššūkius, kaip konsekruoti asmenys, pažymėti ta pačia charizma.

    Neretai, susidūrus su spręstinomis problemomis, narių nuomonės būna skirtingos, ir tai turi aiškias pasekmes bendruomeniniam gyvenimui. Tai leidžia konstatuoti, kad šiandien vienas iš aktualiausių uždavinių yra įjungti asmenis, turinčius skirtingą formaciją ir skirtingą apaštalavimo viziją, į tos pačios bendruomenės gyvenimą, kad tie skirtumai būtų ne tiek proga konfliktams, kiek galimybė vienas kitą praturtinti. Tokiame įvairialypiame ir nuolat besikeičiančiame kontekste, vis labiau aiškėja bendruomenės vyresniųjų vienijantis vaidmuo. Reikėtų pramatyti jiems ypatingą paramą nuolatiniame formavime, atsižvelgiant į jų uždavinį rūpintis broliško ir apaštalinio gyvenimo augimu bendruomenėje.

    Remiantis pastarųjų metų patirtimi, reikia ypač atkreipti dėmesį į du aspektus: evangelinių patarimų bendruomeninę dimensiją ir charizmą.
   
    44. Evangelinių patarimų bendruomeninė dimensija

    Vienuolinė profesija išreiškia savęs dovanojimą Dievui ir Bažnyčiai, bet tas dovanojimas turi būti atliktas kurios nors vienuolinės šeimos bendruomenėje. Vienuolis nėra tiktai "pašauktasis" jam skirtu asmeniniu pašaukimu, bet ir "su-šauktasis", pakviestas kartu su kitais dalintis kasdieniniu gyvenimu.

    Daugybės "Taip", ištartų Dievui, susiliejimas suvienija konsekruotuosius į tą pačią bendruomenę. Kartu konsekruoti, sujungti to paties "Taip", suvienyti Šventojoje Dvasioje vienuoliai kasdien atranda, kad seka "klusniu, neturtingu ir skaisčiu" Kristumi brolijoje, kaip mokiniai, kurie sekė Jėzų, Jam atliekant tarnystę žemėje: susivieniję su Kristumi ir todėl pašaukti būti tarpusavio vienybėje, susivieniję bendroje misijoje pranašiškai pasipriešinti valdžios, turtų ir malonumų stabmeldystei58.

    Ir taip klusnumas vienija ir jungia skirtingas valias į vieną brolišką bendruomenę, kuriai skirta atlikti ypatingą misiją Bažnyčioje.

    Klusnumas yra "taip" Dievo planui, kuris grupei asmenų patikėjo specialų uždavinį. Tai reiškia ryšį su misija, bet taip pat ir su bendruomene, kuri turi čia, dabar ir drauge atlikti savo tarnystę; tai reikalauja taip pat ir tikėjimo nuskaidrinto žvilgsnio į vyresniuosius, kurie "atlieka savo tarnystės ir vadovavimo pareigą"59 ir turi budėti, kad apaštalavimo darbai būtų suderinti su misija. Ir todėl vienybėje su jais turi būti vykdoma Dievo valia, kuri vienintelė gali išganyti.

    Neturtas: dalinimasis turtais, taip pat ir dvasiniais, nuo pat pradžių buvo broliškos komunijos pamatas. Atskirų vienuolių neturtas, pasižymintis paprastumu ir nuosaikumu, ne tik išlaisvina iš su asmeniniais turtais susijusių rūpesčių, bet ir praturtina bendruomenę, kuri tada gali veiksmingiau tarnauti Dievui ir vargšams.

    Neturtas apima ir ekonominę dimensiją: galimybė leisti pinigus, tarsi savo nuosavybę, tiek sau, tiek savo giminėms, gyvenimo stilius, ryškiai besiskiriantis nuo brolių ir nuo neturtingos aplinkos, kurioje gyvenama, žeidžia ir silpnina brolišką gyvenimą. 

    O "dvasios neturtas", nusižeminimas, paprastumas, kito gautų dovanų pripažinimas, branginimas tokių evangelinių vertybių, kaip "gyvenimas su Kristumi, paslėptas Dievuje,"pagarba paslėptai aukai, mažiausiųjų vertinimas, savęs išeikvojimas nepelningiems ir nepopuliariems darbams… - tai vis brolišką gyvenimą vienijantys aspektai, kylantys iš pasižadėto neturto.

    "Neturtingųjų" bendruomenė yra pajėgi solidarizuotis su vargšais ir atskleisti, kur slypi evangelizacijos esmė, nes konkrečiai parodo perkeičiančią palaiminimų jėgą.

    Konsekruotas skaistumas, kuris apima minčių, širdies ir kūno tyrumą, savo bendruomenine dimensija išreiškia didžią laisvę, įgalinančią mylėti Dievą ir visa, kas yra Jo, nepadalinta meile, ir tuo pačiu nusiteikimą mylėti ir tarnauti visiems žmonėms, sudabartinant Kristaus meilę. Šią neegoistinę ir nė vieno neišskiriančią, neagresyvią ir nepasiduodančią aistrai, bet universalią ir nesuinteresuotą, laisvą ir išlaisvinančią meilę, kuri taip reikalinga atlikti misijai, puoselėja ir ugdo broliškas gyvenimas.  Tuo būdu tie, kurie laikosi konsekruoto celibato, "primena tikintiesiems Dievo parengtas nuostabias vestuves, kurios mums bus pilnutinai apreikštos būsimaisiais amžiais, kai Kristus bus vienintelis Bažnyčios jaunikis"60.
Tokia bendruomeninė įžadų dimensija turi būti nuolat ugdoma ir gilinama, o tai ir būdinga nuolatiniam formavimui.

    45. Charizma

    Tai antrasis aspektas, į kurį reikia atkreipti dėmesį nuolatiniame formavime, norint, kad augtų broliškas gyvenimas.

    "Vienuolinė konsekracija sukuria ypatingą komuniją tarp vienuolio ir Dievo ir, Dievuje, tarp to paties instituto narių (…). Jos pamatas yra komunija Kristuje, sąlygota tos pačios pirminės charizmos"61.

    Tad ryšys su savo steigėju ir su jo patirta, kitiems perduota ir paskui saugota, gilinta ir puoselėta per visą instituto gyvavimo laiką charizma62 yra esminis dalykas bendruomenės vienybei.

    Gyventi bendruomenėje - tai juk visiems kartu vykdyti Dievo valią, pagal tą charizmatinę dovaną, kurią steigėjas gavo iš Dievo ir kurią  perdavė savo mokiniams ir sekėjams.

    Pastarųjų metų atsinaujinimas, iš naujo nušviesdamas pirminės charizmos reikšmę, taip pat ir gausių teologinių svarstymų dėka63, prisidėjo prie bendruomenės vienybės. Bendruomenė dabar suvokiama kaip tos pačios Šventosios Dvasios dovanos, kuria reikia pasidalinti su broliais ir kuri gali praturtinti Bažnyčią "dėl pasaulio gyvybės", nešėja. Todėl yra labai naudingos tos ugdymo programos, į kurias įtraukiami reguliarūs studijų ir maldos apmąstymų apie steigėją, apie charizmą ir apie konstitucijas kursai.

    Gilesnis charizmos supratimas veda į aiškų savo tapatybės suvokimą, ir tada yra lengviau kurti vienybę ir komuniją. Be to, jis leidžia kūrybingai prisitaikyti prie naujų situacijų, o tai suteikia pozityvias perspektyvas instituto ateičiai.

    To aiškumo trūkumas gali lengvai sužadinti netikrumą dėl bendruomenės uždavinių ir pažeidžiamumą, susidūrus su pasikeitusiomis aplinkos sąlygomis, kultūros srovėmis ir netgi pakitusiais apaštalavimo poreikiais, nekalbant jau apie nesugebėjimą prisitaikyti ir atsinaujinti.

    46. Todėl yra būtina puoselėti charizminį tapatumą, dar ir tam, kad būtų išvengta neapibrėžtumo, kuris yra tikras pavojus vienuolinės bendruomenės gyvybingumui.

     Buvo nustatyta, kad tam tikri veiksniai pastaraisiais metais sužalojo, o kai kur iki šiol tebežaloja vienuolines bendruomenes:

      - neapibrėžtumas, arba neatsižvelgimas į savo charizmą, svarstant kai kuriuos vietos Bažnyčios nurodymus arba pasiūlymus, kylančius iš įvairių dvasingumo krypčių;

     - toks įsijungimas į bažnytinius judėjimus, kuris vienuolius verčia pasijusti turint "dvigubą identitetą";

     - neišvengiamuose ir dažnai vaisinguose santykiuose su pasauliečiais, ypač bendradarbiais, prisitaikymas prie pasaulietiško mąstymo būdo. Tada užuot davę vienuolišką liudijimą, kaip brolišką dovaną, kuri stiprintų pasauliečių krikščionišką autentiškumą, vienuoliai supanašėja su jais, persiimdami jų požiūriais ir elgsena, tuo pačiu sumenkindami savo konsekracijos įnašą;

     - perdėtas nuolaidžiavimas šeimos reikalavimams, tautos, rasės, genties, socialinės grupės idealams, kurie gali stengtis palenkti charizmą asmeniniams interesams.

    Neapibrėžtumas, kuris veda vienuolinį gyvenimą prie minimalaus neryškaus bendro vardiklio, nublankina Šventosios Dvasios pažadintų gausių dovanų grožį ir vaisingumą.

    Vyresnybė broliškumo tarnystėje

    47.  Visi pripažįsta, kad pastarųjų metų pasikeitimai prisidėjo prie broliško gyvenimo bendruomenėse subrendimo. Daugelyje bendruomenių pagerėjo sugyvenimas: buvo leista visiems aktyviai pasireikšti, buvo pereita nuo bendro gyvenimo, pagrįsto perdėtu taisyklių laikymusi, prie gilesnio dėmesingumo atskirų asmenų poreikiams ir didesnio rūpinimosi jų žmogiškąja plotme. Vienu iš ryškiausių paskutiniųjų metų atsinaujinimo vaisių bendrai yra laikomos pastangos kurti mažiau formalias, ne tokias autoritarines, broliškesnes bendruomenes.

    48.  Tokiems teigiamiems poslinkiams kai kur iškilo grėsmė atsidurti pavojuje dėl vyresnybės nuvertinimo.

    Glaudesnio ryšio tarp narių troškimas ir savaime suprantama reakcija prieš struktūras, kurios atrodė per griežtos ir per daug autoritarinės, privedė prie vyresniųjų vaidmens svarbos nebesuvokimo. Tada kai kas pradėjo manyti, kad vyresnybė iš viso nėra būtina bendruomenės gyvenimui, kiti jai paliko uždavinį tik koordinuoti narių sumanymus. Taigi, kai kurios bendruomenės pradėjo gyventi be atsakingojo asmens, o kitos - priiminėti visus sprendimus kolegialiai. Visa tai kelia pavojų, ir ne tik numanomą, kad subyrės toks bendruomeninis gyvenimas, kuris neišvengiamai stengiasi teikti pirmenybę asmeniniams keliams ir tuo pačiu užtemdyti vyresnybės vaidmenį, būtiną ne tik konsekruoto asmens dvasinei kelionei, bet ir broliško gyvenimo augimui bendruomenėje.

    Iš kitos pusės, šios patirties rezultatai palaipsniui veda prie vyresniųjų reikalingumo ir jų vaidmens pakartotinio atradimo, tęsiant vienuolinio gyvenimo tradicijas.

    Plačiai paplitęs demokratinis klimatas skatino bendros atsakomybės ir visų narių dalyvavimo sprendimų priėmimo procese augimą taip pat ir vienuolinėje bendruomenėje, tačiau negalima pamiršti, kad brolystė - tai ne vien žmogiškų pastangų vaisius, bet taip pat, ir netgi visų pirma, Dievo dovana. Tai dovana, ateinanti iš klusnumo Dievo Žodžiui, o vienuoliniame gyvenime - dar ir vyresniesiems, kurie pagal instituto dvasią primena tą Žodį ir jį susieja su konkrečiomis situacijomis.

    "Mes prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie darbuojasi jūsų tarpe, vadovauja Viešpatyje ir teikia jums pamokymų. Labai branginkite ir mylėkite juos dėl jų darbo" (1 Tes 5, 12-13). Juk krikščioniška bendruomenė nėra anoniminis kolektyvas, bet nuo pat pradžios apdovanota vadovais, kurių atžvilgiu Apaštalas prašo dėmesio, pagarbos ir meilės.

    Vienuolinėse bendruomenėse vyresnybė, kuriai priklauso mūsų dėmesys ir pagarba dar ir dėl profesija pažadėto klusnumo, yra skirta tarnauti brolystei, jos kūrimui, jos dvasinių ir apaštalinių tikslų pasiekimui.

    49.  Pastarųjų metų atsinaujinimas padėjo naujai pažvelgti į vyresnybę, dar kartą siekiant ją labiau susieti su jos evangelinėmis šaknimis ir tuo pačiu su tarnyste kiekvieno nario dvasinei pažangai ir su broliško gyvenimo kūrimu bendruomenėje. 

    Kiekviena bendruomenė turi kokią nors savo misiją. Tad vyresniųjų tarnystė yra skirta bendruomenei, kuri turi atlikti ypatingą misiją, gautą ir apibrėžtą instituto ir jo charizmos. Kadangi yra daug įvairių misijų, tai turi būti ir bendruomenių įvairovė ir tuo pačiu daugybė valdymo būdų. Dėl tos priežasties vienuoliniame gyvenime egzistuoja įvairūs vyresnybės sampratos ir jos veikimo būdai, kuriuos nustato savoji teisė.

    Bet evangeliniu požiūriu vadovavimas visada yra tarnystė.

    50. Pastarųjų metų atsinaujinimas ypač skatina pabrėžti kai kuriuos teisėtos valdžios aspektus.

    a) Dvasinis autoritetas

    Konsekruoti asmenys yra visiškai atsidavę Dievo tarnybai, o vyresnieji skatina ir palaiko tą jų konsekraciją.
    Tam tikra prasme į vyresnybę galima žiūrėti kaip į "Dievo tarnų tarnaitę". Vyresniųjų pirmaeilis uždavinys - kartu su broliais ir seserimis kurti "broliškas bendruomenes, kuriose būtų ieškoma Dievo ir jis būtų mylimas labiau už viską"64. Todėl yra būtina, kad vyresnysis pirmiausia būtų dvasios žmogus, įsitikinęs dvasinių dalykų primatu tiek asmeniniame gyvenime, tiek ugdant bendruomeninį gyvenimą; kitaip tariant, jis turi žinoti, kad kuo labiau širdyse auga Dievo meilė, tuo daugiau atsiranda vienybės.

    Tad vyresniojo pagrindinis uždavinys bus savo bendruomenės dvasinis vedimas, tiek bendrame gyvenime, tiek apaštalavime.

    b) Autoritetas, kuriantis  vienybę

    Vyresnybė, besirūpinanti vienybe, stengiasi kurti atmosferą palankią dalinimuisi ir bendrai atsakomybei, skatina narius rūpintis bendrais reikalais, ragina brolius prisiimti atsakomybę ir ją gerbti, ugdo laisvą vienuolių paklusnumą, kartu gerbdama žmogaus orumą65, noriai išklauso narius, ragindama harmoningai bendradarbiauti instituto ir Bažnyčios gerovei66, praktikuoja dialogą ir laiku pasiūlo progų susitikimui, sunkiais momentais padrąsina ir suteikia vilties, moka žiūrėti pirmyn ir nubrėžti misijai naujus horizontus. Dar daugiau, tokia vyresnybė siekia išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių bendruomenės gyvenimo aspektų:  tarp maldos ir darbo, tarp apaštalavimo ir mokymosi, tarp darbo ir poilsio.

    Vyresniojo ar vyresniosios autoritetas pasitarnauja tam, kad vienuolinis namas nebūtų tik paprasta gyvenamoji vieta arba sambūris asmenų, kurių kiekvienas gyvena savo individualų gyvenimą, bet "broliška bendruomenė Kristuje"67.

    c) Autoritetas pajėgus priimti galutinį sprendimą ir užtikrinti jo įvykdymą

    Bendruomenės apsisprendimas
yra gana naudingas, nors ir nelengvas, nevykstantis savaime procesas, nes reikalauja žmogaus sugebėjimų, dvasinės išminties ir savęs išsižadėjimo. Praktikuojamas su tikėjimu ir rimtu nusiteikimu, jis gali sudaryti vyresnybei puikiausias galimybes priimti reikalingus sprendimus, turint galvoje broliško gyvenimo ir misijos gerovę.

    Priėmus sprendimą, laikantis savojoje teisėje nustatytų reikalavimų, vyresniesiems reikia tvirtumo ir ištvermės, kad sprendimai neliktų vien popieriuje.

    51. Taip pat yra reikalinga, kad savoji teisė kuo tiksliau apibrėžtų atitinkamas bendruomenės, įvairių tarybų, padalinių atsakingųjų ir vyresniųjų kompetencijas. Aiškumo trūkumas šioje srityje būna sumaišties ir konfliktų šaltinis.

    "Bendruomenės projektai", kurie gali paskatinti dalyvavimą bendruomenės gyvenime ir jos misijoje įvairiose situacijose, taip pat turėtų aiškiai apibrėžti vyresnybės vaidmenį ir kompetenciją, žinoma, laikantis įstatų.

    52. Broliška ir vieninga bendruomenė yra vis labiau kviečiama būti svarbiu ir iškalbingu evangelinės kontrokultūros - žemės druskos ir pasaulio šviesos - elementu.

    Pavyzdžiui, Vakarų visuomenėje, kuri yra paskendusi individualizme, vienuolinė bendruomenė yra kviečiama būti pranašišku ženklu, liudijančiu, kad Kristuje yra įmanoma įgyvendinti brolystę ir solidarumą, o kultūrose, kur yra paplitęs autoritarizmas ir komunitarizmas, ji kviečiama būti pagarbos žmogaus asmenybei ir jos pažangai ženklu, pavyzdžiu, kaip valdžia vykdoma pagal Dievo valią.

    Vienuolinė bendruomenė yra kviečiama įsisavinti tos vietos kultūrą, bet kartu ją apvalyti ir pakelti jos lygį Evangelijos druskos ir šviesos dėka, savo pasiekta brolybe pateikti konkrečią sintezę, kas tai yra ne tik kultūros evangelizavimas, bet ir evangelizuojanti inkultūracija bei inkultūruotas evangelizavimas.

    53.  Galiausiai negalima pamiršti, kad šiame jautriame, komplikuotame ir dažnai skausmingame klausime lemiamą vaidmenį vaidina tikėjimas, kuris leidžia mums suvokti išganingąją klusnumo paslaptį68. Kaip per vieno žmogaus neklusnumą atėjo žmonių šeimos suirimas ir kaip per naujojo Žmogaus klusnumą prasidėjo jos atstatymas (plg. Rom 5, 19), taip paklusnumo nusiteikimas visada bus nepakeičiama bet kokios šeimos gyvenimo jėga.

    Vienuolinis gyvenimas visada rėmėsi šia tikėjimo tiesa ir šiandien taip pat yra kviečiamas drąsiai pagal ją gyventi, kad pastangos, kuriant broliškus santykius nenueitų veltui ir kad jis būtų Evangeliją skelbianti tikrovė Bažnyčioje ir visuomenėje.

    Brolystė kaip ženklas

    54.  Broliško gyvenimo ir apaštalinės veiklos santykis, ypač apaštalavimo darbams skirtuose institutuose, ne visada buvo aiškus, ir dėl to dažnai kildavo įtampa tiek atskiruose nariuose, tiek visoje bendruomenėje. Kai kam atrodė, kad "bendruomenės kūrimas"yra kliūtis misijai atlikti, tarsi laiko eikvojimas antraeiliams dalykams. Būtina visiems priminti, kad broliška vienybė jau pati savaime yra apaštalavimas, kitaip sakant, tiesiogiai prisideda prie Evangelijos skelbimo. Juk išskirtinis Viešpaties paliktas ženklas kaip tik ir yra įgyvendintas broliškumas: "Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus" (Jn 13, 35).

    Viešpats pasiuntė savo mokinius ne tik skelbti Evangelijos visai kūrinijai (plg. Mt 28, 19-20), bet ir gyventi vienybėje, kad "pasaulis įtikėtų", jog Jėzus yra Tėvo siųstasis, kuriuo turime visiškai pasitikėti (plg. Jn 17, 21). Taigi, broliškumo ženklas yra be galo svarbus, nes parodo dievišką krikščionybės kilmę ir turi galią atverti širdis tikėjimui. Todėl "visas vienuolinio gyvenimo vaisingumas priklauso nuo bendro broliško gyvenimo kokybės"69.

     55. Vienuolinė bendruomenė nuolat aiškiai rodo šį “ženklą”, kurio Bažnyčiai labai reikia ypač naujosios evangelizacijos darbe, jeigu ugdo ir tiek, kiek ugdo savyje brolišką gyvenimą.
Todėl dar ir dėl šios priežasties Bažnyčiai labai rūpi vienuolinių bendruomenių broliškas gyvenimas: kuo intensyvesnė yra broliška meilė, tuo labiau įtikina jų skelbiama žinia, tuo suprantamesnė tampa Bažnyčios, kaip sakramento, t.y., komunijos tarp žmonių ir Dievo ir tarp pačių žmonių, paslaptis70.

    Nors broliškas gyvenimas pilnai neišsemia vienuolinės bendruomenės misijos, tačiau jis yra esminis jos elementas. Broliškas gyvenimas yra lygiai taip pat reikšmingas, kaip apaštalavimo veikla.

    Todėl negalima prisidengti apaštalinės tarnystės reikalavimais, siekiant pateisinti broliško gyvenimo nebuvimą. Vienuolių apaštalavimas turi būti veikla asmenų, kurie gyvena bendrai ir savo veikimą persunkia bendruomeniškumo dvasia, kurie stengiasi skleisti broliškumo dvasią savo žodžiu, veiksmais ir pavyzdžiu.

    Toliau aptariamos ypatingos situacijos gali pareikalauti prisitaikymo, bet jis neturi būti toks, kad atitrauktų vienuolį nuo vienybės su savo bendruomene ir nuo gyvenimo bendra dvasia.

    56. Vienuolinė bendruomenė, kuri suvokia savo atsakomybę prieš didžiąją broliją - Bažnyčią, tampa taip pat įrodymu, kad yra įmanoma įgyvendinti krikščionišką broliškumą, bet kartu nurodo, kokią kainą reikia sumokėti, norint sukurti bet kokią broliško gyvenimo formą.

    Be to, įvairiose mūsų planetos visuomeninėse santvarkose, kankinamose aistrų ir susikertančių interesų, kurie jas skaldo, trokštančiose vienybės, bet nežinančių kokiu keliu jos siekti, gyvenančios vienuolinės bendruomenės, kuriose susirenka skirtingo amžiaus, kalbos ir kultūros broliai ir seserys ir kurios išlieka vienybėje, nepaisant neišvengiamų konfliktų ir sunkumų, kylančių iš bendro gyvenimo, jau savaime yra ženklas, liudijantis aukštesnę tikrovę ir skatinantis pakelti žvilgsnį aukščiau.

    “Vienuolinės bendruomenės, kurios savo gyvenimu skelbia džiaugsmą ir žmogiškąją bei antgamtinę krikščioniško broliškumo vertę, iškalbingais faktais liudija mūsų visuomenei perkeičiančią Gerosios Naujienos galią”71.

    “Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis” (Kol 3, 14), meilė, kurios mokė, kuria gyveno Jėzus Kristus, ir kuri mums perduota per Šventąją Dvasią. Tokia vienijanti meilė kartu ragina ir kitiems perteikti komunijos su Dievu ir su broliais patirtį. Tai reiškia, kad ji gimdo apaštalus, kviesdama bendruomenes atlikti savo misiją, ar tai būtų kontempliacija, ar Žodžio skelbimas, ar artimo meilės patarnavimai. Dievo meilė nori užvaldyti pasaulį: taip broliška bendruomenė tampa šios meilės misioniere ir jos vienijančios jėgos pranašišku ženklu.

     57. Broliško gyvenimo kokybė turi stiprų poveikį atskirų vienuolių ištvermei.

    Kaip menkas broliškas gyvenimas dažnai buvo minimas kaip nemažos dalies išėjimų iš vienuolyno priežastis, taip įgyvendintas broliškumas buvo ir iki šiol tebėra tvirtas ramstis daugelio vienuolių ištvermei.

    Tikrai broliškoje bendruomenėje kiekvienas jaučiasi atsakingas už kitų ištikimybę; kiekvienas prisideda, kad viešpatautų dalinimosi gyvenimu, supratimo, savitarpio pagalbos atmosfera; kiekvienas pastebi, kada brolis yra pavargęs, kenčia, nori pabūti vienas, yra nusivylęs; kiekvienas pasisiūlo paremti tą, kuris nusiminęs dėl sunkumų ar bandymų.

     Tad vienuolinė bendruomenė, kuri palaiko savo narių ištvermę, tampa taip pat ir amžinos Dievo ištikimybės ženklu ir tuo pačiu tikėjimo ir ištikimybės ramsčiu krikščionims, pasinėrusiems šio pasaulio, kuris, atrodo, vis labiau pamiršta ištikimybės kelius, įvykiuose.

III SKYRIUS
VIENUOLINĖ BENDRUOMENĖ - MISIJOS VIETA IR DALYVĖ

    58. Kaip Šventoji Dvasia patepė Bažnyčią Paskutinės Vakarienės salėje, kad galėtų siųsti ją nešti Gerąją Naujieną į pasaulį, taip ir kiekviena vienuolinė bendruomenė, kaip autentiška Prisikėlusiojo Kristaus dvasinė bendruomenė, pačia savo prigimtimi yra apaštalinė.

    Iš tikrųjų „ komunija gimdo komuniją ir pasireiškia kaip komunija dėl misijos (…). Komunija ir misija yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, viena kitą persmelkia ir taip persipina, kad komunija tampa misijos šaltiniu ir kartu vaisiumi: komunija duoda pradžią misijai, o misija tarnauja komunijai”72.

    Kiekviena vienuolinė bendruomenė, net ir grynai kontempliatyvinė, nėra užsidariusi savyje, bet tampa Gerąja Naujiena, tarnyste ir pranašišku liudijimu. Prisikėlęs Kristus, kuris gyvena joje, teikia jai savo Dvasią ir ją padaro prisikėlimo liudytoja.

    Vienuolinė bendruomenė ir misija

   Prieš svarstant kai kurias ypatingas situacijas, su kuriomis tenka susidurti vienuolinei bendruomenei įvairiose šiandieninio pasaulio aplinkybėse, kad liktų ištikima savo ypatingai misijai, reikėtų čia panagrinėti specifinį santykį tarp skirtingų vienuolinių bendruomenių rūšių ir misijos, kurią atlikti jos yra pašauktos.

     59. a) II Vatikano Susirinkimas tvirtino: “Vienuoliai privalo rūpestingai budėti, kad per juos Bažnyčia diena iš dienos tikrai geriau parodytų tikintiesiems ir netikintiesiems Kristų, kontempliuojantį kalne, skelbiantį minioms Dievo karalystę, gydantį ligonius bei sužalotuosius, atverčiantį nusidėjėlius į gerą kelią, laiminantį vaikus, visiems gera darantį ir visuomet klusnų jį siuntusio Tėvo valiai”73.

    Pagal dalyvavimą skirtinguose Kristaus misijos aspektuose, Šventoji Dvasia leidžia atsirasti skirtingoms vienuolinėms šeimoms, turinčioms skirtingą misiją ir gyvenančioms skirtingose bendruomenėse.

    b) Kontempliatyvinė bendruomenė (kuri parodo Kristų ant kalno), yra ypatingai susikoncentravusi į dvejopą komuniją: su Kristumi ir narių tarpusavio vienybę. Jos apaštalinė įtaka yra labai veiksminga, tačiau dažniausiai išlieka paslaptyje. Vienuolinė “apaštališka” bendruomenė (kuri parodo Kristų minioje), yra pašvęsta aktyviai patarnauti artimui pagal savo ypatingą charizmą.

Kai kurios “apaštališkos bendruomenės” yra labiau orientuotos į bendrą gyvenimą, todėl jų apaštalavimas priklauso nuo bendruomenės kūrimo galimybių; kitos labiau orientuotos į misijos vykdymą, ir todėl jų bendruomenės pobūdis priklauso nuo misijos pobūdžio. Institutai, kurių tikslas yra aiški specifinė apaštališkos tarnystės forma, pabrėžia visos vienuolinės šeimos pirmumą. Ji yra laikoma tarsi vienu apaštalaujančiu kūnu ir viena didele bendruomene, kuriai Šventoji Dvasia patikėjo atlikti Bažnyčioje vieną misiją,. Vienybė, kuri gaivina ir jungia didžiąją viso instituto šeimą, konkrečiai įgyvendinama atskirose vietinėse bendruomenėse, kurioms patikėta atlikti misiją, atsižvelgiant į skirtingus poreikius.

    Taip atsirado įvairios vienuolinių bendruomenių rūšys, išsilaikiusios amžių bėgyje, tokios kaip monastinė vienuolinė bendruomenė, konventualinė vienuolinė bendruomenė ir veiklioji arba “tarnaujanti” vienuolinė bendruomenė.

    Tad ir “bendras gyvenimas bendruomenėje” ne visiems vienuoliams reiškia tą patį. Monastiniai vienuoliai, vienuoliai konventualai ir veiklaus gyvenimo vienuoliai išlaiko teisėtus skirtumus vienuolinės bendruomenės sampratoje ir jos įgyvendinimo būde.

     Tas įvairumas yra įrašytas konstitucijose, kurios, apibrėždamos viso instituto profilį, kartu nurodo vienuolinės bendruomenės charakteringus bruožus.

     c) Yra pastebėta, kad ypač apaštalavimo darbams skirtų vienuolinių bendruomenių kasdieniniame gyvenime labai sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp bendruomenės reikalavimų ir apaštalavimo pareigų. Labai pavojinga priešpastatyti tuos du vienuolinio gyvenimo aspektus, tačiau taip pat nelengva juos tarpusavyje harmoningai suderinti. To siekimas yra labai vaisingas vienuoliniam gyvenimui, kurio uždavinys kaip tik ir yra tuo pat metu auginti mokinį, kuris privalo gyventi su Jėzumi ir su tais, kurie Jį seka, ir apaštalą, kuris privalo dalyvauti Viešpaties misijoje.

     d) Pastaraisiais metais apaštalinės veiklos poreikių įvairovė privedė prie to, kad to paties instituto viduje egzistuoja labai skirtingos bendruomenės: didelės, sudėtingos struktūros bendruomenės ir mažos, turinčios dideles prisitaikymo galimybes, bet neprarandančios autentiško vienuoliško bendruomeniškumo charakterio.

     Visa tai turi įtakos instituto gyvenimui ir jo struktūrai, nebe tokiai vientisai kaip anksčiau, bet dabar jau žymiai įvairesnei ir kuriančiai vienuolinę bendruomenę daug įvairesniais būdais.

     e) Kai kuriuose institutuose polinkis skirti daugiau dėmesio misijai negu bendruomenei, lygiai kaip ir polinkis skatinti skirtumus, o ne vieningumą, giliai paveikė brolišką gyvenimą bendruomenėje, kartais privesdamas iki to, kad bendras gyvenimas tapo vos ne pasirenkamu dalyku, o ne vienuolinį gyvenimą integruojančiu elementu.

    Viso to pasekmės, turinčios tikrai neigiamą reikšmę, verčia rimtai kelti klausimą, ar verta toliau eiti šiuo keliu, ir kreipia žingsnius į glaudaus ryšio tarp bendruomenės ir misijos iš naujo atradimo kelią, kad kūrybingai įveiktume polinkį į vienašališkumą, kuris visada nuskurdina vienuolinio gyvenimo tikrovės turtingumą.

    Vietinėje Bažnyčioje

    60. Vienuolinė bendruomenė atlieka savo misiją tam tikroje apibrėžtoje Bažnyčios dalyje, kurią praturtina savo konsekracija, brolišku gyvenimu ir savo charizma.

    Vien savo buvimu ji ne tik atskleidžia krikščioniško gyvenimo turtingumą, bet tuo pačiu ypač veiksmingai skelbia krikščionybę ir, galima sakyti, yra gyvas ir nuolatinis pamokslas. Ši objektyvi padėtis, kuri, aišku, uždeda vienuoliams atsakomybę, įpareigodama būti ištikimais savo pirminei misijai, taisyti ir šalinti visa, kas gali aptemdyti arba iškreipti šio jų įvaizdžio patrauklumą, padaro vienuolinių bendruomenių buvimą vietinėje Bažnyčioje nepaprastai pageidautiną ir vertingą, nekalbant apie tolimesnę jų reikšmę.

     Kadangi meilė yra tobuliausia charizma (plg. 1 Kor 13, 13), vienuolinė bendruomenė praturtina Bažnyčią, kurios gyva dalis ji yra, visų pirma, savo meile. Ji myli visuotinę Bažnyčią ir dalinę Bažnyčią, į kurią yra įsijungusi, nes būtent Bažnyčioje ir kaip Bažnyčios dalis ji jaučiasi turinti ryšį su palaiminta ir pašventinančia Švč. Trejybės komunija, kuri yra visokio gėrio šaltinis, ir tokiu būdu tampa privilegijuota pačios Bažnyčios prigimties gelmių apraiška.

     Vienuolinė bendruomenė myli savo vietinę Bažnyčią, praturtina ją savo charizmomis ir atveria ją universalumui. Subtilūs vietinės Bažnyčios sielovados poreikių ir vienuolinės bendruomenės charizmų specifikos santykiai buvo išnagrinėti dokumente Mutuae relationes, kurio teologiniai ir sielovadiniai nurodymai daug prisidėjo prie nuoširdesnio ir intensyvesnio bendradarbiavimo ugdymo. Atėjo laikas vėl sugrįžti prie jo ir atnaujinti tikros komunijos tarp vienuolinės bendruomenės ir vietinės Bažnyčios dvasią.

     Kaskart didesni misijos sunkumai ir personalo trūkumas gali gundyti tiek vienuolinę bendruomenę, tiek ir vietinę Bažnyčią izoliuotis. Bet tai tikrai neugdo nei tarpusavio supratimo, nei bendradarbiavimo.

Taip iš vienos pusės vienuolinė bendruomenė rizikuoja, kad jos buvimas vietinėje Bažnyčioje neturės organinio ryšio su jos gyvenimu ir sielovadine veikla, iš kitos pusės gresia pavojus apriboti vienuolinės bendruomenės veiklą vien tik sielovada. Ir dar: vienuolijos stengiasi vis labiau pabrėžti savo charizmos tapatumą, o vietinė Bažnyčia dažnai reikalauja ir spiria, kad vienuoliai savo energiją atiduotų diecezijos ir parapijos sielovadinei veiklai. Dokumentas Mutuae relationes nepritaria nei per didelei vienuolinės bendruomenės izoliacijai ar nepriklausomybei nuo vietinės Bažnyčios, nei visiškam jos įsitraukimui į vietinę Bažnyčią.

     Kaip vienuolinė bendruomenė negali veikti atskirai nuo vietinės Bažnyčios ar kaip alternatyva jai, o tuo labiau priešingai jos potvarkiams ir sielovados praktikai, taip vietinė Bažnyčia iš savo pusės negali savo nuožiūra tvarkyti vienuolinių bendruomenių nei atskirų jos narių pagal savo poreikius.

     Būtina atsiminti, kad neatsižvelgimas į vienuolinės bendruomenės charizmą yra nuostolingas tiek vietos Bažnyčiai, tiek ir pačiai bendruomenei. Tik tuomet, kai turi aiškiai apibrėžtą charizmą, ji gali įsijungti į bendrąją sielovadą, neprarasdama savitumo ir net praturtindama ją savo dovana.

     Neturime pamiršti, kad kiekviena charizma gimsta Bažnyčioje ir dėl pasaulio, todėl turi nuolat sugrįžti prie savo šaknų ir tikslų; ji yra tiek gyvybinga, kiek pasilieka jiems ištikima.

     Bažnyčia ir pasaulis duoda galimybę interpretuoti charizmą, įkvepia jos augimą ir skatina didesnį jos aktyvumą bei gyvybingumą. Charizma ir vietinė Bažnyčia neturi konfliktuoti, bet remti ir papildyti viena kitą, ypač dabar, kai iškyla tiek problemų suaktualinant charizmą ir ją pritaikant prie pasikeitusios situacijos.

     Daugelio nesusipratimų pagrindas ne kartą būna nepakankamas tiek vietinės Bažnyčios, tiek vienuolinio gyvenimo ir Vyskupo uždavinių jo atžvilgiu pažinimas.

     Labai rekomenduojama, kad diecezinėse seminarijose būtų įtrauktas specialus teologijos kursas apie konsekruotą gyvenimą, kuriame jis būtų nagrinėjamas dogmatiniu, teisiniu ir pastoraciniu aspektu, o savo ruožtu vienuoliai gautų tinkamą teologinę sampratą apie vietinę Bažnyčią74.
    
    Bet pirmiausia pati broliška vienuolinė bendruomenė turi jausti pareigą skleisti vienybę, kuri padeda visai krikščionių bendruomenei jaustis “Dievo vaikų šeima”.

     61. Parapija

     Parapijose kartais sunkiai sekasi suderinti parapijos ir bendruomenės gyvenimą.

     Kai kuriuose kraštuose kunigams vienuoliams kyla nemažai įtampos dėl sunkumų gyventi bendruomeniškai, atliekant tarnybą parapijoje. Aktyvus kunigo vienuolio įsijungimas į sielovadinį darbą parapijoje kartais yra nuostolingas instituto charizmai bei bendruomeniniam gyvenimui ir netgi priveda iki to, kad tikintieji, dieceziniai kunigai ir net patys vienuoliai praranda vienuolinio gyvenimo savitumo suvokimą.

     Degantys sielovados reikalai neturi priversti pamiršti, kad geriausia vienuolinės bendruomenės tarnystė Bažnyčiai yra ištikimybė savo charizmai. Į tai reikia atsižvelgti perimant parapiją ar dirbant joje: reikėtų rinktis tokias parapijas, kurios leidžia vienuoliams gyventi bendruomenėje ir kuriose įmanoma išreikšti savo charizmą.

     Taip pat ir moterų vienuolinės bendruomenės, neretai raginamos betarpiškiau dalyvauti parapijos sielovadoje, patiria panašių sunkumų.

     Verta pakartoti, kad jų įsijungimas bus tuo vaisingesnis, kuo labiau vienuolinė bendruomenė galės atskleisti savo charizmatinį veidą75. Visa tai gali duoti didelės naudos tiek vienuolinei bendruomenei, tiek ir pačiai sielovadai, kur vienuolės paprastai yra laukiamos ir vertinamos.

    62. Bažnytiniai judėjimai

    Bažnytiniai judėjimai pačia plačiausia šio žodžio prasme, pasižymintys gyvu dvasingumu ir apaštaliniu užsidegimu, sudomino kai kuriuos vienuolius. Jie prisijungė prie judėjimų, ne kartą patirdami iš to dvasinio atsinaujinimo, didesnio apaštalinio uolumo ir pašaukimo atnaujinimo vaisius. Bet kartais priklausomybė judėjimams privedė vienuolines bendruomenes prie skilimo.

     Todėl reikėtų atsižvelgti į tokius dalykus:

    a) Kai kurie judėjimai yra tik paprasti dvasinio atsinaujinimo judėjimai, kiti turi apaštalavimo programas, kurios gali nesiderinti su vienuolinės bendruomenės planais.
Ir konsekruotų asmenų įsijungimo pobūdis gali būti įvairus: kai kurie iš jų dalyvauja tik kaip stebėtojai, kiti yra atsitiktiniai dalyviai, dar kiti - nuolatiniai nariai, pasiliekantys visiškoje harmonijoje su savo bendruomene ir dvasingumu. Tačiau tie, kurie visa savo esybe priklauso judėjimui, psichologiškai nutoldami nuo savo instituto, kelia problemą, nes gyvena vidinio suskilimo būsenoje: iš tikrųjų kūnu esti bendruomenėje, bet gyvena pagal to judėjimo sielovadinius planus ir nurodymus.

     Todėl reikia atidžiai išstudijuoti ir skirti vieną judėjimą nuo kito ir vienokį vienuolio įsijungimą nuo kitokio.

     b) Judėjimai gali tapti vaisių nešančiu iššūkiu vienuolinei bendruomenei, jos dvasiniam gyvenimui, maldos kokybei, apaštalavimo užmojų aktualumui, jos ištikimybei Bažnyčiai ir intensyvesniam broliškam gyvenimui. Vienuolinė bendruomenė turėtų būti atvira judėjimams ir nusiteikusi siekti tarpusavio pažinimo, dialogo ir dalinimosi Dievo dovanomis.

     Didžioji vienuolinio gyvenimo apskritai ir atskiro instituto dvasinė - asketinė ir mistinė - tradicija taip pat gali būti naudinga jauniems judėjimams.

     c) Pagrindinė problema, liečianti judėjimus - tai atskiro konsekruoto asmens identitetas: jei jis yra aiškus, tada ryšys būna naudingas ir vaisingas abiems pusėms.

     Tiems vienuoliams ir vienuolėms, kurie, atrodo, gyvena daugiau judėjime ir dėl judėjimo, negu savo bendruomenėje ir dėl jos, verta priminti dokumento Potissimum institutioni tvirtinimą: “Institutas (…) turi savo vidinę logiką. Tai kyla iš jo prigimties, tikslo, dvasios, charakterio ir tradicijos. Tas visas paveldas sudaro ašį, kuri palaiko instituto tapatumą bei vieningumą ir kiekvieno jo nario gyvenimo vientisumą. Tai Šventosios Dvasios dovana Bažnyčiai, nepakenčianti nei kišimosi į ją, nei maišymosi. Dialogas ir pasidalijimas Bažnyčioje turi vykti kiekvienam tobulai suvokiant, kas jis yra.

     Kandidatas į vienuolinį gyvenimą (…) negali tuo pačiu metu priklausyti ir nuo vienuolynui pašalinio asmens, (…) ir nuo vienuolyno vyresniųjų.

     Tie reikalavimai išlieka ir po vienuolinės profesijos, kad būtų išvengta daugeriopos priklausomybės tiek vienuolio dvasiniame gyvenime, tiek ir jo misijoje”76.

    Dalyvavimas judėjime turės vienuoliui ar vienuolei pozityvų vaidmenį tik tada, kai jis stiprins jų specifinį identitetą.

    Kai kurios  ypatingos  situacijos

    63. Gyvenimas tarp neturtingųjų

    Kartu su daugeliu tikėjimo brolių, vienuolinės bendruomenės visada buvo tarp tų, kurie pirmieji pasilenkia prie savo laikmečio dvasinio ir materialinio skurdo, nuolat ieškodamos naujų veiklos formų.

    Pastaraisiais metais skurdas yra viena iš temų, kurios labiausiai įaudrino ir palietė vienuolių širdį. Vienuoliai rimtai svarstė, kaip įsijungti į vargšų evangelizaciją (evangelizare pauperibus), ir kaip patiems leistis evangelizuojamiems to sąlyčio su vargšų pasauliu.

    To didžio sujudimo akivaizdoje, kai vienuoliai pasirinko programą, išreikštą šūkiais "visi dėl vargšų", "daugelis su vargšais", "kai kurie kaip vargšai", reikia paminėti kai kuriuos metodus, liečiančius tuos, kurie nori būti "kaip vargšai".

    Ištisų visuomenės sluoksnių, ypač didelių metropolijų apleistose periferijose ir užmirštoje kaimo aplinkoje, nuskurdinimo akivaizdoje atsirado "vienuolinės bendruomenės, įsijungusios į aplinką". Jos yra viena iš išraiškos formų, kaip pagal Evangeliją teikti pirmenybę ir solidarizuotis su vargšais, siekiant padėti jiems visapusiškai išsilaisvinti. Kartu jos yra troškimo atrasti atstumtame brolyje neturtingąjį Kristų, kad Jam tarnautų ir taptų panašūs į Jį, išdava.

    a) "Gyvenimas su vargšais", kaip vienuolinio gyvenimo idealas, iškilo vienuolinių bendruomenių tikėjimo ir solidarumo su vargingiausiais dinamikos kontekste.

    Toks gyvenimo būdas negali nesužavėti asmeniniu pasišventimu ir didelėmis aukomis, kurių jis reikalauja, meile vargšams, kuri verčia dalintis su jais tikru ir apčiuopiamu skurdu, pastangomis skelbti Evangeliją visuomenės sluoksniams, praradusiems viltį, siekiant priartinti juos prie Dievo Žodžio ir padėti pasijusti gyva Bažnyčios dalimi77. Šios bendruomenės dažnai gyvena tose vietose, kur viešpatauja smurtas, sukeliantis nesaugumo jausmą, o kartais persekiojimus ir net pavojų gyvybei. Jų didelė drąsa yra išraiškingas liudijimas vilties, kad galima gyventi broliškai, nepaisant tiek skausmo ir neteisybės.

    Tokios vienuolinės bendruomenės, dažnai pasiųstos į misijos priekines eiles ir liudijančios savo įkūrėjų apaštalinį kūrybingumą, turi remtis kitų instituto narių palankumu ir broliška malda, o taip pat ypatingu savo vyresniųjų rūpesčiu78.

    b) Vienuolinės bendruomenės, apie kurias kalbame, negali būti paliktos savieigai, bet joms reikia padėti, kad pajėgtų gyventi bendruomeninį gyvenimą, tai yra, kad liktų laiko maldai ir broliškam pasidalinimui patirtimi, kad nebūtų priverstos atsisakyti instituto charizmos originalumo vardan neapibrėžto tarnavimo vargšams ir kad jų Evangelijos liudijimas nebūtų trukdomas aiškinimų ir bandymų pasinaudoti jomis iš šalies79.

    Vyresnieji savo ruožtu rūpinsis parinkti tinkamus asmenis ir paruošti bendruomenes, kad būtų užtikrintas jų ryšys su kitomis instituto bendruomenėmis ir tuo pačiu būtų garantuota jų veiklos tąsa.

    c) Reikia pagirti ir kitas vienuolines bendruomenes, kurios sėkmingai dirba su vargšais: ar tradiciniu būdu, ar ieškodamos naujų veiklos formų, labiau pritaikytų naujoms vargo rūšims, ar pagaliau žadindamos aplinkinių jautrumą vargo problemoms, ugdydamos pasauliečių nusiteikimą tarnauti, polinkį visuomeniniams ir politiniams įsipareigojimams, pagalbos akcijų ir savanoriško darbo organizavimui.

    Visa tai liudija gyvą Bažnyčios tikėjimą ir veiklią meilę Kristui, esančiam vargšuose: "Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausių mano brolių, man padarėte"(Mt 25, 40).

    Ten, kur gyvenimas tarp vargšų tapo tiek vargšams, tiek ir pačiai bendruomenei tikru Dievo patyrimu, galime pripažinti teiginio, kad evangelizuojami vargšai patys evangelizuoja, teisingumą.

    64. Mažos  bendruomenės

    a) Bendruomenėms turėjo įtakos ir kiti visuomeniniai reiškiniai. Kai kuriuose ekonomiškai labiau išsivysčiusiuose kraštuose valstybė ėmėsi veiklos švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos srityse, dažnai nepalikdama vietos kitiems subjektams, taigi, ir vienuolinėms bendruomenėms. Iš kitos pusės, ir vienur, ir kitur mažėjantis vienuolių skaičius, o taip pat neteisingas požiūris į katalikų dalyvavimą socialinėje veikloje, pagal kurį tai daugiau tik papildomas įsipareigojimas, o ne savarankiška krikščioniškos meilės išraiška, apsunkino sudėtingų darbų administravimą.

    Todėl vis dažniau apleidžiama tradicinė veikla, ilgą laiką palaikyta tvirtų ir vientisų bendruomenių dėka, ir daugėja mažų bendruomenių, kurios apsiima atlikti naujus patarnavimus, dažniausiai atitinkančius instituto charizmą.

    b) Mažos bendruomenės paplito ir dėl kai kurių institutų sąmoningo apsisprendimo sustiprinti brolišką vienybę ir bendradarbiavimą, užmezgant glaudesnius ryšius tarp narių ir tarpusavyje dalinantis prisiimtą atsakomybę.

    Apaštalinė adhortacija "Evangelica testificatio" pripažįsta80, kad tokios bendruomenės tikrai yra galimos, tačiau savo nariams jos kelia didesnius reikalavimus.

    c) Mažos bendruomenės, dažnai glaudžiau susijusios su aplinkinių  kasdieniniu gyvenimu ir problemomis, bet kartu labiau patekusios į sekuliarizuotos mąstysenos įtaką, turi svarbų uždavinį būti matomomis džiaugsmingo broliškumo, uolaus darbštumo ir antgamtinės vilties oazėmis.
    Todėl būtina, kad jos turėtų rimtą, lanksčią ir visus įpareigojančią gyvenimo programą, patvirtintą kompetentingos vyresnybės ir užtikrinančią bendruomeninį apaštalavimo charakterį. Ši programa turi būti pritaikyta konkretiems asmenims ir misijos reikalavimams, taip, kad būtų maldos ir veikimo, laiko, praleisto bendruomenės ratelyje ir skirto apaštalavimui, pusiausvyra. Be to turi būti pramatyti susitikimai su to paties instituto kitomis bendruomenėmis, kad būtų išvengta izoliacijos ir atsiskyrimo nuo didžiosios instituto bendruomenės pavojaus.

    d) Nors mažosios bendruomenės gali turėti tam tikrų pranašumų, bet apskritai nesiūloma, kad institutą sudarytų tik mažos bendruomenės. Yra būtinos ir skaitlingesnės bendruomenės. Jos gali būti labai naudingos tiek visam institutui, tiek ir mažoms bendruomenėms: praktikuoti intensyvesnį ir turtingesnį maldos ir liturginį gyvenimą, būti privilegijuota vieta studijoms ir apmąstymams, sudaryti galimybę susikaupimui ir poilsiui tiems vienuolijos nariams, kurie dirba sunkesnėse evangelizavimo misijos srityse.

    Toks pasikeitimas tarp bendruomenių yra vaisingas tik nuoširdumo ir svetingumo atmosferoje.

    Tegul visos bendruomenės pirmiausia pasižymi broliškumo dvasia, paprastu gyvenimu, misija, atliekama bendruomenės vardu, ir tvirta ištikimybe savai charizmai, tegul nuolat skleidžia aplink "Kristaus kvapsnį" (plg. 2 Kor 2, 15); ir taip įvairiose gyvenimo situacijose terodo "ramybės kelius"dažnai pasimetusiam ir viduje suskilusiam šiandieniniam žmogui.

    65. Vienuoliai ir vienuolės gyvenantys po vieną

    Kartais pasitaiko, kad vienuoliai ir vienuolės gyvena po vieną. Bendras gyvenimas instituto namuose yra esminis vienuolinio gyvenimo elementas. "Vienuoliai gyvena savo vienuolyno namuose, užlaikydami bendrą gyvenimą. Neturi gyventi po vieną be svarbių motyvų, ypač tuo atveju, jei netoli yra instituto bendruomenė"81.

    Tačiau būna išimčių, kai vyresnieji apsvarstę gali leisti gyventi atskirai82 dėl apaštalavimo instituto vardu (pavyzdžiui, Bažnyčios pageidaujamas įsipareigojimas, ypatingos misijos, dideli atstumai misijų teritorijose, palaipsniškas bendruomenės sumažėjimas iki vieno nario kokioje nors instituto įstaigoje), dėl sveikatos ar studijų.

    Vyresniųjų uždavinys - palaikyti dažnus ryšius su tais nariais, kurie gyvena ne bendruomenėje, o tų vienuolių pareiga - turėti viduje gyvą  priklausomybės institutui ir vienybės su kitais jo nariais jausmą, panaudojant visas priemones, stiprinančias šiltus broliškus ryšius. Taigi, reikia sudaryti jiems progų pagyventi kartu, planuoti reguliarius susitikimus su kitais, skirtus formacijai, broliškam dialogui, gyvenimo peržiūrai ir maldai, pabuvimui šeimos atmosferoje. Institutui priklausantis narys, kur jis bebūtų, turi būti savo vienuolinės šeimos charizmos nešėjas.

    Vis dėlto ta situacija, kai vienuolis gyvena "vienas", niekada nėra ideali. Norma yra vienuolis, priklausantis broliškai bendruomenei: šiame bendrame gyvenime jis atliko savo konsekraciją ir tokioje aplinkoje normaliai apaštalauja, į tokį gyvenimą jis grįžta ne tik širdimi, bet ir realiai kiekvieną kartą, kai iš būtinybės ilgesnį ar trumpesnį laiką būna ne bendruomenėje.

    a) Tos pačios apaštalavimo veiklos, pavyzdžiui, kokios nors diecezinės įstaigos, poreikiai privertė įvairius institutus pasiųsti vieną savo narį bendram darbui tarpkongregacinėje komandoje (equipe). Yra teigiamos patirties, kai vienuolės, bendrai atliekančios tą patį darbą toje vietoje, kur nėra jų institutų bendruomenių, gyvena ne atskirai, bet vienuose namuose, kartu meldžiasi, susirenka Dievo Žodžio apmąstymams, bendrai valgo ir atlieka namų ruošos darbus ir t.t. Jeigu toks "bendras gyvenimas"nepakeičia gyvo bendravimo su savo institutu, jis gali būti naudingas tiek veiklai, tiek pačioms vienuolėms.

    Vienuoliai ir vienuolės tegul būna išmintingi, apsiimdami darbus, reikalaujančius pastoviai gyventi ne bendruomenėje. Lygiai taip pat ir vyresnieji tegul būna išmintingi, pavesdami tokius užsiėmimus.

    b) Taip pat rūpestingai reikia išnagrinėti atvejus, kai prašoma leidimo prižiūrėti sergančius ar senus tėvus, kas dažnai reikalauja ilgesnį laiką išvykti iš vienuolinės bendruomenės, ir, jeigu įmanoma, kitokiu būdu surasti išeitį, stengiantis išvengti per ilgo vienuolio ar vienuolės nebuvimo bendruomenėje laikotarpio.

    c)  Reikia pabrėžti, kad vienuolis, gyvenantis atskirai be specialaus vyresniojo siuntimo ar leidimo, išsisukinėja nuo bendro gyvenimo pareigos. Kad būtum tikru vienuoliu, neužtenka retkarčiais dalyvauti susirinkime ar bendroje šventėje. Reikia dėti pastangas, kad palaipsniui išnyktų tokios niekuo nepateisinamos ir vienuoliams neleistinos situacijos.

    d) Kiekvienu atveju verta prisiminti, kad vienuolis ar vienuolė net ir tada, kai gyvena ne bendruomenėje, savo apaštalavimo veikloje yra priklausomas nuo vyskupo83, kuris turi žinoti apie vienuolio buvimą jo diecezijoje.

    e) Jeigu vis dėlto pasitaikytų institutų, kuriuose dauguma narių nebegyvena bendruomenėje, jų nebegalima laikyti tikrais vienuoliniais institutais. Vyresnieji ir eiliniai vienuoliai tegul rimtai apsvarsto šią nemalonią galimybę ir tuo pačiu būtinumą iš naujo pradėti uoliai praktikuoti brolišką gyvenimą bendruomenėje.

    66.  Misijų teritorijose

    Broliškas gyvenimas bendruomenėje turi ypatingą reikšmę misijų ad gentes kraštuose, nes parodo pasauliui, pirmiausia nekrikščioniškam, krikščionybės "naujumą", kitaip tariant, meilę, sugebančią įveikti rasių, odos spalvos, genčių sukurtus susiskaldymus. Vienuolinės bendruomenės kai kuriose šalyse, kur negalima viešai skelbti Evangelijos, yra beveik vienintelis Kristaus ir Bažnyčios ženklas, o taip pat tylus ir veiksmingas liudijimas.

    Vis dėl to neretai kaip tik misijų kraštuose pasitaiko nemažų sunkumų, kuriant pastovias ir tvirtas vienuolines bendruomenes: atstumai, kurie reikalauja didelio judrumo ir buvimo daugelyje vietų, priklausomybė skirtingoms rasėms, gentims ir kultūroms, formacijos būtinumas tarpkongregaciniuose centruose. Šios ir kitos priežastys gali apsunkinti bendruomeninio gyvenimo idealo realizavimą.

    Svarbu, kad institutų nariai žinotų tų situacijų ypatumus, kad dažnai tarpusavyje kalbėtųsi, organizuotų periodiškus bendruomenės susirinkimus, o kai tik bus įmanoma, kurtų broliškas vienuolines bendruomenes, turinčias ryškią misijinę prasmę, kad būtų galima jas parodyti pasauliui, kaip išskirtinį Bažnyčios misijos ženklą: "tegul jie bus viena (…), kad pasaulis įtikėtų"(Jn 17, 21).

    67.  Darbų perorganizavimas

    Pasikeitusi kultūros ir Bažnyčios situacija, vidiniai vienuolinių institutų vystymosi veiksniai ir jų galimybių kaita gali pareikalauti panaikinti vienuolines bendruomenes arba pertvarkyti jų veiklą.

    Tas nelengvas uždavinys turi konkretų atgarsį ir bendruomeniniame gyvenime, nes paprastai liečia tokią veiklą, kuriai daugybė brolių ir seserų pašventė savo geriausias apaštalavimo jėgas ir su kuria jie yra susiję ypatingais psichologiniais ir dvasiniais ryšiais.

    Tos veiklos ateitis, jos reikšmė apaštalavimui ir jos pertvarkymo galimybės reikalauja svarstymo, nuomonių sugretinimo ir apsisprendimo. Visa tai gali tapti bendro Dievo valios ieškojimo ir vykdymo mokykla, bet tuo pat metu gali būti sunkiai įveikiamų skausmingų konfliktų priežastis.

    Štai kriterijai, kurių negalima pamiršti ir kurie yra šviesos šaltinis bendruomenėms, priimančioms kartais drąsius ir skausmingus sprendimus: būtinybė išsaugoti savo charizminę specifiką tam tikroje aplinkoje, rūpinimasis išlaikyti gyvą tikrai brolišką gyvenimą ir dėmesys vietinės Bažnyčios poreikiams. Todėl yra reikalingas nuolatinis ir pasitikėjimu persunktas dialogas su vietine Bažnyčia, o taip pat glaudus ryšys su vienuolių vienybę palaikančiomis organizacijomis.

    Veiklos reorganizavimas bus kūrybingas ir taps pranašiškų nuorodų šaltiniu, jei jis turės tikslą kurti naujas, nors ir neskaitlingas bendruomenes, atsiliepiančias į naujus poreikius, ypač labiausiai apleistose ir užmirštose vietovėse.

    68. Senyvo amžiaus vienuoliai

    Padėtis, į kurią šiandien vis dažniau patenka bendruomenės - tai vis senesnis jų narių amžius. Tai ypač išryškėjo dėl to, kad mažėja naujų pašaukimų skaičius, o medicina žengia į priekį.

    Bendruomenei šis faktas iš vienos pusės kelia reikalavimą priimti ir įvertinti vyresnio amžiaus brolių ir seserų buvimą ir patarnavimus, kuriuos jie gali pasiūlyti, o iš kitos pusės liepia užtikrinti jiems - broliškumo dvasioje ir pagal konsekruoto gyvenimo stilių - dvasinę ir materialinę globą, kurios reikalingi senyvo amžiaus žmonės.

    Vyresnio amžiaus asmenų buvimas bendruomenėse gali turėti labai teigiamą įtaką. Senas vienuolis, kuris nepasiduoda savo senatvės apribojimams ir negalavimams, bet išsaugo gyvą džiaugsmą, meilę ir viltį, yra neišmatuojamos vertės parama jauniesiems. Jo liudijimas, išmintis ir malda yra jiems nuolatinis padrąsinimas jų dvasinėje ir apaštalinėje kelionėje. Iš kitos pusės, vienuolis besirūpinantis savo senesniais broliais, duoda evangelinį užtikrinimą, kad jo institutas yra "tikra šeima, susirinkusi Viešpaties vardu"84.

    Taip pat yra naudinga, kad konsekruoti asmenys iš anksto ruoštųsi senatvei ir kuo ilgesniam "aktyvumui", mokydamiesi atrasti naujas savo dalyvavimo bendruomenės kūrime ir veikimo bendroje misijoje formas, ugdydami sugebėjimą teigiamai atsiliepti į senyvo amžiaus iššūkius, išlaikyti dvasinį ir kultūrinį gyvybingumą, maldos gyvenimą, ištvermę savo darbo srityje, kol jėgos leidžia pasitarnauti, nors ir ribotai. Vyresnieji tepasirūpina organizuoti jiems kursus ir susitikimus, skirtus asmeniniam pasiruošimui ir kuo ilgesniam produktyviam darbui jų įprastinėse darbo vietose.

    Tuo atveju, jeigu šie asmenys nebegalėtų patys savimi pasirūpinti arba būtų reikalingi specialaus gydymo, netgi jei juos prižiūrėtų pasauliečiai, institutas turi dėmesingai ir uoliai rūpintis, kad tie asmenys jaustųsi įjungti į instituto gyvenimą ir misiją, įtraukti į apaštalavimą, paguosti vienatvėje, padrąsinti kančioje. Juk tie asmenys ne tik kad nepalieka instituto misijos, bet kaip tik yra pačioje jos širdyje ir dalyvauja joje nauja ir veiksminga forma.

    Jų misijos vaisiai, nors ir nematomi, yra ne menkesni, kaip aktyviausiai besidarbuojančių bendruomenių. Dar daugiau, jos kaip tik semiasi jėgų ir vaisingumo iš ligonių maldos, kentėjimų ir išorinio neveiklumo. Misijai yra reikalingi ir vieni, ir kiti: jų vaisiai bus parodyti, kai Viešpats ateis garbėje su savo angelais.

    69. Senyvo amžiaus vienuolių skaičiaus didėjimo problemos tampa dar aktualesnės kai kuriuose monastiniuose vienuolynuose, kurie patyrė pašaukimų sumažėjimą. Kadangi paprastai monastinis vienuolynas yra autonomiška bendruomenė, jam yra sunku įveikti šias problemas savo jėgomis. Todėl verta priminti vienijančių organizacijų, pavyzdžiui, Federacijų reikšmę. Jos gali padėti išsivaduoti iš tokių situacijų, kai vienuolynuose lieka tik keletas vienuolių. 

    Monastinio vienuolyno narių ištikimybė kontempliatyviam gyvenimui reikalauja susijungti su kitu to paties Ordino vienuolynu kiekvienu atveju, kai monastinei bendruomenei gresia išnykimas dėl mažo narių skaičiaus, jų senyvo amžiaus ar pašaukimų trūkumo. Taip pat tais skausmingais atvejais, kai bendruomenės nebepajėgia gyventi pagal savo pašaukimo reikalavimus dėl per didelio darbų krūvio ar senų ir sergančių vienuolių globos, būtina ieškoti paramos tame pačiame Ordine arba pasirinkti prisijungimą ar įsiliejimą į kitą vienuolyną85.

    70.  Naujas santykių su pasauliečiais pobūdis

    Susirinkimo ekleziologija nušvietė, kad skirtingi pašaukimai Bažnyčioje papildo vienas kitą, nes jie visi kartu yra kviečiami būti prisikėlusio Viešpaties liudytojais bet kurioje situacijoje ir vietoje. Ypač sutarimas ir bendradarbiavimas tarp vyrų bei moterų vienuolių ir tikinčiųjų pasauliečių iškyla kaip bažnytinės komunijos pavyzdys ir tuo pat metu sutelkia apaštalines jėgas pasaulio evangelizavimui.

    Tinkamas kontaktas tarp pasauliečių pašaukimui būdingų vertybių, tokių, kaip konkretesnis pasaulietinio, kultūrinio, politinio, ekonominio ir t.t. gyvenimo  suvokimas, ir vienuoliniam gyvenimui būdingų vertybių, tokių, kaip radikalus sekimas Kristumi, krikščioniškojo gyvenimo kontempliatyvinė ir eschatologinė dimensija ir t.t., gali tapti vaisingu dovanų pasikeitimu tarp tikinčiųjų pasauliečių ir vienuolinių bendruomenių.

    Bendradarbiavimas ir pasikeitimas dovanomis tampa dar gyvesnis, kai pasauliečių grupės pagal pašaukimą, tačiau jiems savitu būdu, priklauso tai pačiai dvasinei šeimai, dalyvauja instituto charizmoje ir misijoje. Tada gali užsimegzti vaisingi santykiai, paremti brandžia tarpusavio atsakomybe ir palaikomi deramu formavimu pagal instituto dvasingumą.

    Tačiau, norint pasiekti tokį tikslą, reikia, kad vienuolinės bendruomenės turėtų aiškų charizmatinį savitumą, gerai įsisavintą ir įgyvendintą, tai yra, pajėgtų jį perduoti ir kitiems, būtų pasiruošusios juo dalintis; kad vienuolinės bendruomenės turėtų gilų dvasingumą ir misionierišką entuziazmą skleisti tą dvasią ir tą evangelizavimo polėkį; kad vienuolinės bendruomenės, mokėtų uždegti ir padrąsinti pasauliečius dalintis jų instituto charizma jiems savitu pasaulietišku būdu ir skirtingu gyvenimo stiliumi, kviestų pasauliečius atrasti naujas tos pačios charizmos ir misijos įgyvendinimo formas. Taip vienuolinė bendruomenė gali tapti spinduliuojančiu dvasinės jėgos, gyvybingumo, broliškumo, kuriančio broliškumą, ir bažnytinės komunijos bei bendradarbiavimo centru, kur visų skirtingi indėliai padeda kurti Kristaus Kūną, kuris yra Bažnyčia.

    Savaime suprantama, glaudesnis bendradarbiavimas turi vykti, atsižvelgiant į vienuolių ir pasauliečių pašaukimo bei gyvenimo būdo skirtumus.

    Vienuolinė bendruomenė turi savo gyvenimo, dienotvarkės, drausmės ir uždarumo reikalavimus86, todėl nepriimtinos tokios bendradarbiavimo formos, kurios reikalautų vienuolių ir pasauliečių gyvenimo kartu, nes ir pastarieji turi reikalavimų, į kuriuos reikia atsižvelgti.

    Kitaip vienuolinė bendruomenė prarastų savo veidą, kurį turi išsaugoti, užlaikydama bendrą gyvenimą.

PABAIGA

    71. Vienuolinė bendruomenė, kaip Bažnyčios išraiška, yra Šventosios Dvasios vaisius ir dalyvavimas Švenčiausiosios Trejybės komunijoje. Todėl kiekvienas vienuolis atskirai ir visi drauge turi pareigą jausti atsakomybę už brolišką gyvenimą bendruomenėje, kad aiškiai parodytų savo priklausomybę Kristui, kuris išsirenka ir pakviečia brolius ir seseris, kad Jo vardu gyventų kartu.

    "Visas vienuolinio gyvenimo vaisingumas priklauso nuo bendro broliško gyvenimo kokybės. Dar daugiau, šiandieninės Bažnyčios ir vienuolinio gyvenimo atnaujinimo būdingas bruožas yra komunijos ir bendruomenės ieškojimas"87.

    Kai kuriems konsekruotiems asmenims ir kai kurioms bendruomenėms gali pasirodyti, kad pastangos atkurti brolišką gyvenimą bendruomenėje yra sunkus ar tiesiog utopinis užmojis. Praeities žaizdų ir dabartinių sunkumų šviesoje gali atrodyti, kad šis uždavinys viršija silpnas žmogiškas jėgas.
    Reikia iš naujo su tikėjimu permąstyti broliško gyvenimo bendruomenėje teologinę prasmę ir įsitikinti, kad būtent per jį pasireiškia konsekracijos liudijimas.

    "Atsakymas į šį kvietimą kantriai kartu su Viešpačiu kasdieniniuose sunkumuose kurti bendruomenę", - tęsia Šv. Tėvas, - "eina kryžiaus keliu ir reikalauja dažno savęs išsižadėjimo"88.

    Vienybėje su Marija, Jėzaus Motina, mūsų bendruomenės tegu šaukiasi Šv. Dvasios, kuri turi galią kurti broliškas bendruomenes, spinduliuojančias evangeliniu džiaugsmu ir patraukiančias naujus mokinius, pagal pirmosios bendruomenės pavyzdį: "Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų" (Apd 2, 42), "ir nuolat augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį" (Apd 5, 14).
Tegu Marija suburia aplink save vienuolines bendruomenes ir kasdien tepalaiko jas, besišaukiančias Šventosios Dvasios, visos broliškos komunijos ryšio, raugo ir šaltinio.

    1994 metų sausio 15 d. Šventasis Tėvas patvirtino šį Konsekruoto gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo bendrijų Kongregacijos dokumentą ir leido jį paskelbti.

    Roma, 1994 m. vasario 2 d., Viešpaties Paaukojimo šventė.

    Kardinolas Eduardo Martinez Somalo, Prefektas

    Arkivyskupas Francisco Javier Errazuriz Ossa, Sekretorius

IŠNAŠOS

1 PC 2.
2 Plg. PC 2-4.
3 Plg. LG 44d.
4 Plg. PC 15a; LG 44c.
5 Plg. MR 11.
6 LG 12.
7 Plg. MR 14.
8 Plg. ET 30-39; MR 2,3,10,14; EE 18-22; PI 25-28; taip pat kan. 602.
9 Plg. kan. 594  §1.
10 Plg. PC 15.
11 Plg. kan. 602, 619.
12 Kan. 607 § 2.
13 Plg. kan. 602.
14 Plg. kan. 608; 665 § 1.
15 Kan. 731 § 1.
16 Kan. 607 § 2; taip pat kan. 602.
17 Plg. kan. 587.
18 SD 178,180.
19 Plg. MD; GS  9, 60.
20 Plg. PC 15a; kan. 602.
21 Plg. GS 3.
22 Plg. LG 7.
23 Plg. LG 4; MR 2.
24 Plg. PC 1; EE 18-22.
25 Plg. PC 1.
26 RPU 24.
27 Plg. PI 21-22.
28 DC 15.
29 Plg. kan. 663 §3 ir 608.
30 Plg. PO 6; PC 6.
31 Plg. kan. 608.
32 PO 6.
33 Plg. kan. 663 §4.
34 DC 15.
35 Plg. PI  32-34; 87.
36 Plg. LG 46b.
37 Plg. kan. 602; PC 15a.
38 Plg. ET 39.
39 Plg. PC 14.
40 Plg. kan. 619.
41 Plg. ET 39; EE 19.
42 Šv. Ilarijus, Tract. In Ps. 132; PL 1,244.
43 Plg. nr. 14, 16, 28, 31.
44 Plg. DC 14; PI 13; kan 666.
45 Plg. LG 46.
46 Ten pat.
47 Plg. EE 45.
48 Ten pat.
49 EE 47.
50 Plg. LG 44.
51 PI 43.
52 Plg. PI 43, 51, 63.
53 PI 52.
54 Plg. PC 14c; kan. 618; EE 49.
55 EE 22; taip pat MR 12.
56 Plg. ET 40.
57 Plg. PI 66-69.
58 Plg. RPU 25.
59 MR 13.
60 PC 12; plg. kan. 607.
61 EE 18; plg. MR 11-12.
62 Plg. MR 11.
63 Plg. MR 11-12; EE 11, 41.
64 Kan. 619.
65 Plg. kan. 618.
66 Ten pat.
67 Kan. 619.
68 Plg. PC 14; EE 49.
69 Jono Pauliaus II kalba Konsekruoto gyvenimo institutų ir   apaštalinio gyvenimo bendrijų Kongregacijos plenariniame posėdyje (1992.11.20), "Osservatore Romano” 1992.11.21, n. 3.
70 Plg. LG 1.
71 Jono Pauliaus II kalba Konsekruoto gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo bendrijų Kongregacijos plenariniame posėdyje (1992.11.20), "Osservatore Romano", 1992.11.21, nr. 4.
72 ChL 32; plg. PO 2.
73 LG 46a.
74 Plg. MR 30b, 41.
75 Plg. MR 49-50.
76 PI 93.
77 Plg. SD 85.
78 Plg. RPU 6; EN 69; SD 92.
79 Plg. PI 28.
80 Plg. ET 40.
81 EE III, 12.
82 Plg. kan. 665 §1.
83 Plg. kan. 678 §1.
84 PC 15a.
85 Plg. PC 21  ir 22.
86 Plg. kan. 667, 607 §3.
87 Jono Pauliaus II kalba Konsekruoto gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo bendrijų Kongregacijos plenariniame posėdyje (1992.11.20), "Osservatore Romano", 1992.11.21, n. 3.
88 Ten pat, nr. 3.

Tekstą internetui parengė vitaconsecrata.lt

Skaityti 3388 kartai