Facebook Image

Codex iuris canonici (1983)

CODEX  IURIS  CANONICI

III dalis

Pašvęstojo gyvenimo institutai ir apaštalinio gyvenimo bendrijos

I skyrius

Pašvęstojo gyvenimo institutai

I poskyris

Bendrosios visų Pašvęstojo gyvenimo institutų normos

Kan. 573

§1.

Gyvenimas, pašvęstas Dievui evangelinių patarimų profesija, yra pastovi gyvenimo forma, kuria tikintieji, Šventosios Dvasios paraginti, artimiau sekdami Kristų, visiškai atsiduoda Dievui, pamiltam labiau už viską, kad nauja ir ypatinga teise (pagrindu) pasiaukoję Jo garbei, Bažnyčios kūrimui ir pasaulio išganymui, siektų vis tobulesnės meilės tarnaudami Dievo Karalystei ir, tapę Bažnyčioje aiškiu ženklu, skelbtų būsimąją dangaus garbę.

 

 

§2

Tokią gyvenimo formą pašvęstojo gyvenimo institutuose, kanoniškai įsteigtuose kompetetingos bažnytinės valdžios, laisvai prisiima tie tikintieji, kurie įžadais arba kitokiais šventais įsipareigojimais pagal savo institutų įstatus įsipareigoja laikytis evangelinių skaistybės, neturto ir klusnumo patarimų ir per meilę, į kurią tie patarimai  veda, ypatingu būdu susijungia su Bažnyčia ir su jos paslaptimi.

 

Kan. 574

§1.

Tokiuose institutuose evangelinius patarimus užlaikančiųjų luomas priklauso Bažnyčios gyvenimui ir šventumui, todėl turi būti visų Bažnyčioje palaikomas ir skatinamas.

 

 

§2.

Kai kurie tikintieji yra specialiai Dievo šaukiami į šį luomą, kad pasinaudotų ypatinga dovana Bažnyčios gyvenime ir, pagal savo instituto tikslą ir dvasią, prisidėtų prie jos išganomosios misijos.

 

Kan. 575

Evangeliniai patarimai, paremti Mokytojo Kristaus mokymu ir gyvenimo pavyzdžiu, yra Dievo dovana, kurią Bažnyčia priėmė iš Viešpaties ir Jo malonės dėka visada saugo.

 

Kan. 576

Kompetetingai Bažnyčios valdžiai priklauso aiškinti evangelinius patarimus, įstatymais reguliuoti jų praktikavimą, kanoniškai aprobuojant patvirtinti pastovias gyvenimo formas ir taip pat iš savo pusės rūpintis, kad institutai augtų ir žydėtų pagal steigėjų dvasią ir sveikas tradicijas.

 

Kan. 577

Bažnyčioje yra labai daug pašvęstojo gyvenimo institutų, kurie turi skirtingas dovanas, priklausomai nuo jiems suteiktos malonės: artimiau seka ar besimeldžiantį, ar skelbiantį Dievo Karalystę, ar žmonėms gerą darantį, ar su jais bendraujantį pasaulyje Kristų, kuris tačiau visada vykdo Tėvo valią.

 

Kan. 578

Visi ištikimai tesaugo kompetetingos Bažnyčios valdžios patvirtintą steigėjų mintį ir siekius susijusius su instituto pobūdžiu, tikslu, dvasia, bruožais, taip pat sveikas tradicijas, nes visa tai sudaro instituto dvasinį paveldą.

 

Kan. 579

Dieceziniai vyskupai, kiekvienas savo teritorijoje, gali formaliu dekretu steigti pašvęstojo gyvenimo institutus, bet tik pasikonsultavę su Apaštalų Sostu.

 

Kan. 580

Vieno pašvęstojo gyvenimo instituto prijungimas prie kito instituto yra rezervuojamas prijungiančiojo instituto kompetetingai vyriausybei, visuomet išsaugant prijungtojo instituto kanonišką autonomiją.

 

Kan. 581

Teisė dalinti institutą į dalis, kaip jos besivadintų, steigti naujas dalis, sujungti įsteigtas ar kitaip jas apibrėžti priklauso kompetetingai instituto vadovybei pagal Įstatų normas.

 

Kan. 582

Pašvęstojo gyvenimo institutų susiliejimas ir susijungimas yra rezervuoti vien tik Apaštalų Sostui. Jam taip pat rezervuotas federacijų ir konfederacijų tvirtinimas.

 

Kan. 583

Negalima be Apaštalų Sosto sutikimo keisti pašvęstojo gyvenimo institutuose to, kas buvo jo paties patvirtinta.

 

Kan. 584

Institutą panaikinti gali tik Apaštalų Sostas; jam rezervuotas ir to instituto laikinųjų gėrybių sutvarkymas.

 

Kan. 585

Panaikinti instituto dalis gali kompetetinga instituto vyriausybė.

 

Kan. 586

§1.

Kiekvienam institutui pripažįstama tinkama gyvenimo, ypač valdymo, autonomija, kurios dėka naudojasi Bažnyčioje sava disciplina ir gali išsaugoti nepaliestą savo dvasinį paveldą, apie kurį žr. kan. 578.

 

 

§2.

Vietos ordinarų pareiga palaikyti ir saugoti šią autonomiją.

 

Kan. 587

§1.

Kad kiekvienas institutas galėtų ištikimiau saugoti savo pašaukimą ir savitumą, (identitetą), jo pagrindiniuose Įstatuose arba Konstitucijose turi būti įrašyta ne tik tai, kas nurodyta 578 kanone kaip saugotina, bet ir pagrindinės taisyklės liečiančios instituto valdymą, narių discipliną, jų priėmimą ir ugdymą, be to šventų įsipareigojimų objektas ir apimtis.

 

§2.

Įstatai yra patvirtinami kompetentingos bažnytinės valdžios ir gali būti keičiami tik su jos pritarimu.

 

§3.

Tokiame kodekse turi būti tinkamai suderinti dvasiniai ir teisiniai elementai, bet be būtino reikalo tenebūna didinamas taisyklių skaičius.

 

§4.

Kitos kompetetingos instituto valdžios nustatytos taisyklės surenkamos kituose rinkiniuose ir gali būti peržiūrimos bei pritaikomos prie laiko ir vietos reikalavimų.

Kan. 588

§1.

Pašvęstojo gyvenimo luomas savo pobūdžiu nėra nei klerikalinis, nei pasaulietinis.

 

§2

Klerikaliniu institutu vadinamas toks, kuris pagal savo tikslą ir steigėjo sumanymą arba pagal teisėtą tradiciją yra valdomas dvasininkų, kurio nariai prisiima kunigystės šventimus ir kuris tokiu yra pripažintas Bažnyčios valdžios.

 

§3

Pasaulietiniu institutu vadinamas toks, kuris tokiu pripažintas Bažnyčios valdžios, remiantis jo pobūdžiu, savitumu ir tikslu, turi savo paskirtį, apibrėžtą steigėjo arba teisėtos tradicijos, kuri neapima iš kunigystės šventimų plaukiančių pareigų.

Kan. 589

Pašvęstojo gyvenimo institutas vadinamas Popiežiaus teisių institutu, jeigu yra Apaštalų Sosto įsteigtas arba jo formaliu dekretu patvirtintas; o diecezinių teisių institutu - jeigu yra įsteigtas  diecezinio vyskupo ir negavęs Apaštalų Sosto patvirtinimo dekreto.

Kan. 590

§1

Kadangi pašvęstojo gyvenimo institutai yra specialiai atsidavę Dievo ir visos Bažnyčios tarnybai, jie yra ypatingu būdu pavaldūs aukščiausiajai jos valdžiai.

 

§2

Kiekvienas narys privalo paklusti Popiežiui, kaip savo aukščiausiajam Viršininkui, dar ir dėl švento klusnumo įžado.

Kan. 591

Kad galėtų geriau pasirūpinti institutų gerove ir apaštalavimo reikmėmis, Popiežius, remdamasis savo primatu visuotinėje Bažnyčioje, dėl bendros naudos gali išimti pašvęstojo gyvenimo institutus iš vietos Ordinarų valdžios, kad jie būtų priklausomi vien tik jam arba kuriai kitai bažnytinei vadovybei.

Kan. 592

§1

Kad būtų geriau užtikrinama institutų vienybė su Apaštalų Sostu, kiekvienas vyriausiasis vadovas tenusiunčia Apaštalų Sostui, jo nustatytu laiku ir būdu trumpą ataskaitą apie savo instituto būklę ir gyvenimą.

 

§2

Kiekvieno instituto vadovai tesupažindina savo narius su Šventojo Sosto dokumentais, kurie juos liečia, ir tesirūpina, kad jų būtų laikomasi.

Kan. 593

Paliekant nepakeista tai, kas išdėstyta 586 kan., popiežiaus teisių institutai tuose dalykuose, kurie liečia vidaus tvarką ir drausmę, yra betarpiškai ir išimtinai pavaldūs Apaštalų Sostui.

Kan. 594

Diecezinių teisių institutas, nekeičiant to, kas išdėstyta 586 kan., lieka ypatingoje diecezijos vyskupo valdžioje.

Kan. 595

§1

Vyskupas, kurio diecezijos teritorijoje yra centriniai namai, turi teisę aprobuoti Konstitucijas ir tvirtinti teisėtai padarytus jų pakeitimus, išskyrus tuos, kur yra įsikišęs Apaštalų Sostas; taip pat tvarkyti visą institutą liečiančius svarbiausius reikalus, kurie viršija instituto vidaus valdžios kompetenciją, bet tik pasikonsultavus su kitais dieceziniais vyskupais, jei institutas būtų išsiplėtęs keliose vyskupijose.

 

§2

Diecezinis vyskupas ypatingais atvejais gali dispensuoti nuo Konstitucijų.

Kan. 596

§1

Institutų vyresnieji ir kapitulos savo narių atžvilgiu turi Bendrosios Teisės ir Konstitucijų apibrėžtą valdžią.

 

§2

Popiežiaus teisių klerikaliniuose institutuose vyresnieji ir kapitulos be to dar naudojasi bažnytine valdymo teise tiek išorinio, tiek vidinio gyvenimo srityje.

 

§3

Pirmame paragrafe minimai valdžiai taikomi Kanonų 131, 133, ir 137-144 nurodymai. [Šie kanonai kalba apie tiesioginės ir įgaliotos valdžios kompetencijas].

Kan. 597

§1

Į pašvęstojo gyvenimo institutą gali būti priimtas kiekvienas katalikas, turintis teisingą intenciją, Bendrosios Teisės bei Konstitucijų reikalaujamas savybes ir nevaržomas jokių kliūčių.

 

§2

Niekas negali būti priimtas be tinkamo pasiruošimo.

Kan. 598

§1

Kiekvienas institutas, atsižvelgdamas į savo pobūdį ir tikslus, savo Konstitucijose turi nurodyti, kaip pagal jo gyvenimo būdą turi būti laikomasi evangelinių skaistumo, neturto ir klusnumo patarimų.

 

§2

Visi nariai turi ne tik ištikimai ir pilnai laikytis evangelinių patarimų, bet ir gyventi pagal savo instituto Teisę, ir taip siekti savo luomo tobulumo.

Kan. 599

Dėl Dangaus Karalystės prisiimtas evangelinis skaistumo patarimas, kuris yra būsimojo gyvenimo ženklas ir didesnio nepadalintos širdies vaisingumo šaltinis, įpareigoja tobulą susilaikymą celibate.

Kan. 600

Evangelinis neturto patarimas, sekant Kristumi, kuris būdamas turtingas dėl mūsų tapo vargšu, reikalauja ne tik realiai ir dvasiškai neturtingo gyvenimo, pasižyminčio darbštumu ir nuosaikumu, neprisirišimu prie žemiškų turtų, bet ir priklausomybės bei apribojimų turtų naudojime bei tvarkyme pagal kiekvieno instituto savosios Teisės nurodymus.

Kan. 601

Evangelinis klusnumo patarimas, prisiimtas tikėjimo ir meilės dvasioje, sekant Kristumi, kuris buvo klusnus iki mirties, įpareigoja palenkti savo valią teisėtiems vyresniesiems, kaip Dievo atstovams, kai jie įsako pagal savąsias Konstitucijas.

Kan. 602

Kiekvienam institutui savitas broliškas gyvenimas, kurio dėka visi nariai susivienija tarsi viena ypatinga šeima Kristuje, tebūna taip tvarkomas, kad visi galėtų padėti vienas kitam įgyvendinti savo pašaukimą. Savo broliška vienybe, kurios šaknys ir pamatas yra meilė, nariai tebūna visuotinio susitaikymo Kristuje pavyzdys.

Kan. 603

§1

Be pašvęstojo gyvenimo institutų Bažnyčia pripažįsta atsiskyrėlišką (eremitišką arba anachoretišką) gyvenimą, kuriuo tikintieji paaukoja savo gyvenimą Dievo garbei ir pasaulio išganymui griežtesniu atsiskyrimu nuo pasaulio, vienatvės tyla, nuolatine malda ir atgaila.

 

§2

Atsiskyrėlį Teisė pripažįsta pasiaukojusiu Dievui pašvęstajame gyvenime, jeigu viešai įžadu ar kitu šventu įsipareigojimu padaro trijų evangelinių patarimų profesiją į diecezinio vyskupo rankas ir jo vadovaujamas laikosi savo gyvenimo būdo.

Kan. 604

§1

Į šias pašvęstojo gyvenimo formas yra panašus pašventinimas mergelių, kurios darydamos šventą pasiryžimą iš arčiau sekti Kristumi, laikantis patvirtintų liturginių apeigų, diecezinio vyskupo yra pašvenčiamos Dievui, mistiškai sutuokiamos su Dievo Sūnumi Kristumi ir skiriamos Bažnyčios tarnybai.

 

§2

Kad galėtų ištikimiau vykdyti savo pasiryžimą ir savo luomui tinkamu būdu viena kitai padėdamos geriau tarnauti Bažnyčiai, mergelės gali vienytis į asociacijas.

Kan. 605

Teisė tvirtinti (aprobuoti) naujas pašvęstojo gyvenimo formas rezervuojama Apaštalų Sostui. Tačiau dieceziniai vyskupai tesistengia įžvelgti naujas pašvęstojo gyvenimo dovanas, kurias Šventoji Dvasia patiki Bažnyčiai, ir teremia jų nešėjus, kad kuo geriau išreikštų jų siekius bei jas apsaugotų tinkamais nuostatais, visų pirma pasinaudodami šioje dalyje išdėstytomis normomis.

Kan. 606

Tai, kas nustatoma pašvęstojo gyvenimo institutams bei jų nariams, vienodai galioja tiek vienai, tiek kitai lyčiai, nebent iš kalbos konteksto arba dalyko esmės būtų kitaip suprantama.

II poskyris

Vienuoliniai institutai (Vienuolijos)

Kan. 607

§1

Vienuolinis gyvenimas, kaip viso žmogaus konsekracija, parodo (skelbia) Bažnyčioje nuostabią Dievo įsteigtą santuoką, būsimojo gyvenimo ženklą. Tad vienuolis tobulai įgyvendina visišką savo atsidavimą kaip Dievui paaukotą auką, kuria visa jo egzistencija tampa nuolatiniu Dievo garbinimu meilėje.

 

§2

Vienuolinis institutas yra bendrija, kurios nariai, pagal savąją Teisę, daro viešus įžadus, amžinuosius arba laikinuosius, kurie pasibaigus laikui atnaujinami, ir gyvena brolišką gyvenimą bendruomenėje.

 

§3

Viešas liudijimas, kurį vienuoliai turi duoti Kristui ir Bažnyčiai, reikalauja atsiskyrimo nuo pasaulio, kuris yra savitas kiekvienam institutui pagal jo pobūdį ir tikslus.

 

1 skirsnis
Vienuoliniai namai: jų steigimas ir panaikinimas

Kan. 608

Vienuolinė bendruomenė turi gyventi teisėtai įsteigtuose namuose, vadovaujant Vyresniajam, paskirtam pagal teisines normas. Kiekvieni namai turi turėti bent maldos kambarį, kur būtų celebruojama ir saugoma Eucharistija, kad tai tikrai būtų bendruomenės centras.

Kan. 609

§1

Vienuolinio instituto namai yra steigiami kompetetingos valdžios pagal Konstitucijas, prieš tai gavus raštišką diecezijos Vyskupo sutikimą.

 

§2

Iškilmingųjų įžadų seserų vienuolių vienuolyno steigimui be to dar reikalingas Apaštalų Sosto leidimas.

Kan. 610

§1

Steigiant namus, prieš akis reikia turėti Bažnyčios ir instituto naudą ir užtikrinimą, kad bus visos reikalingos sąlygos narių vienuoliniam gyvenimui pagal instituto tikslus ir dvasią.

 

§2

Tenebūna steigiami namai, jei apsvarsčius nepramatoma, kad bus galima tinkamai aprūpinti narių poreikius.

Kan. 611

Diecezinio vyskupo leidimas steigti vienuolinius namus kartu duoda teisę:

 

1)

2)

3)

gyventi to instituto charakterį ir specifinius tikslus atitinkantį gyvenimą;

atlikti institutui būdingus darbus pagal Teisės normas, laikantis tų sąlygų, kurios išdėstytos leidime;

klerikaliniams institutams turėti bažnyčią, laikantis Kan.1215, §3 nurodymų, ir atlikti šventus patarnavimus, laikantis Teisės nuostatų.

Kan. 612

Kad vienuoliniai namai būtų paskirti apaštalavimo darbams, skirtingiems nuo tų, kuriems jie buvo įsteigti, reikalingas diecezinio Vyskupo sutikimas; tačiau jo nereikia, jei kalba eina apie pakeitimus, kurie keičia vidaus valdymą ir drausmę, nekeičiant fundacijos įstatymų.

Kan. 613

§1

Reguliariųjų kanauninkų ir monastinių vienuolių namai, valdomi ir prižiūrimi savo Vyresniojo, yra sui iuris namai, nebent jei Konstitucijose būtų nurodyta kitaip.

 

§2

Sui iuris namų Vyresnysis pagal Teisę yra Generalinis Vyresnysis.

Kan. 614

Moterų vienuolių vienuolynai, prijungti (asocijuoti) prie vyrų instituto, išlaiko savo gyvenimo tvarką ir savo valdymą pagal Konstitucijas. Abiejų pusių teisės ir pareigos taip apibrėžiamos, kad asociacija pasitarnautų dvasinei gerovei.

Kan. 615

Sui iuris vienuolynas, neturintis be savo Vyresniojo kito aukštesnio Vyresniojo ir neasocijuotas prie vyrų vienuolių instituto taip, kad šio Vyresnysis turėtų tikrą Konstitucijose apibrėžtą valdžią tam vienuolynui, pagal Teisės normas patikimas specialiai diecezinio Vyskupo globai.

Kan. 616

§1

Teisėtai įsteigti vienuoliniai namai gali būti panaikinami Generalinio Vyresniojo, laikantis Konstitucijų, pasikonsultavus su dieceziniu Vyskupu. Kaip sutvarkyti panaikintų namų turtą, turi pramatyti instituto savoji Teisė, atsižvelgiant į fundatorių bei aukotojų valią ir įstatymiškai įgytas teises.

 

§2

Vienintelių instituto namų panaikinimo teisė  rezervuojama Šventajam Sostui, kuris apsprendžia ir turto sutvarkymą.

 

§3

Sui iuris namų, apie kuriuos kalbama Kan. 613, panaikinimas paliekamas generalinei Kapitulai, nebent jei Konstitucijos nurodytų kitaip.

 

§4

Sui iuris moterų vienuolių vienuolyno panaikinimas priklauso Apaštalų Sostui, laikantis Konstitucijų nurodymų turto klausimu.

 

2 skirsnis
Institutų valdymas

1 straipsnis

Vyresnieji ir tarybos

Kan. 617

Vyresnieji tevykdo savo pareigą ir tesinaudoja valdžia laikydamiesi Bendrosios ir savosios Teisės nuostatų.

Kan. 618

Vyresnieji tegul tarnavimo dvasioje vykdo savo valdžią, kurią gavo iš Dievo, tarpininkaujant Bažnyčiai. Todėl atlikdami savo pareigas, tebūna klusnūs Dievo valiai, tevaldo pavaldinius kaip Dievo vaikus ir, iš pagarbos žmogaus orumui skatindami jų laisvanorišką klusnumą, mielai juos teišklauso, tepalaiko jų bendradarbiavimą instituto ir Bažnyčios gerovei, tačiau teišlaiko nepažeistą savo autoritetą nuspręsti ir įsakyti tai, kas reikia daryti.

Kan. 619

Vyresnieji tegul uoliai atlieka savo pareigas ir tesistengia kartu su jiems patikėtais vienuoliais kurti brolišką Kristuje bendruomenę, kurioje visų pirma būtų ieškoma Dievo ir Jis būtų labiau už viską mylimas. Todėl jie patys dažnai temaitina savo narius Dievo Žodžio maistu ir juos tenukreipia šventosios Liturgijos šventimui. Tebūna jiems dorybių ugdymo ir savo instituto įstatymų bei tradicijų laikymosi pavyzdys; tinkamai teaprūpina jų asmeninius poreikius, telanko ligonius, uoliai parūpindami reikalingą gydymą, tenuramina karštuosius, tepadrąsina droviuosius, tebūna kantrūs su visais.

Kan. 620

Aukštesnieji Vyresnieji - tai tie, kurie valdo visą institutą, arba jo provinciją, arba jai prilygintą dalį, arba sui uiris namus, ir taip pat jų pavaduotojai. Prie šių prisijungia Abatas bei monastinės kongregacijos Vyresnysis, kurie tačiau neturi visos tos valdžios, kurią visuotinė Teisė suteikia Aukštesniesiems Vyresniesiems.

Kan. 621

Keleto namų junginys, kuris sudaro to paties Vyresniojo valdomą instituto dalį ir yra kanoniškai įsteigtas teisėtos valdžios, vadinamas provincija.

Kan. 622

Aukščiausiasis Vyresnysis turi savosios Teisės apibrėžtą valdžią visoms instituto provincijoms, visiems namams ir visiems nariams; kiti Vyresnieji turi valdžią tik savo pareigų ribose.

Kan. 623

Kad narių paskyrimas ar išrinkimas vyresniaisiais galiotų, reikalaujama atitinkamo laikotarpio po amžinųjų arba galutinių įžadų, kuris nurodomas savojoje Teisėje, o jei kalba eina apie Aukštesniuosius Vyresniuosius - Konstitucijose.

Kan. 624

§1

Vyresnieji turi būti skiriami apibrėžtam ir tinkamam laikotarpiui pagal instituto pobūdį ir poreikius, nebent jeigu Konstitucijos nurodo kitaip dėl Aukščiausiojo Vyresniojo arba sui iuris namų Vyresniųjų.

 

§2

Savoji Teisė tinkamomis normomis tepramato, kad Vyresnieji, paskirti apibrėžtam laikotarpiui, neužsibūtų per ilgai valdžios pareigose be pertraukos.

 

§3

Tačiau dėl savojoje Teisėje nustatytų priežasčių, dar tebesitęsiant pareigoms, jie gali būti atleisti arba perkelti į kitas pareigas.

Kan. 625

§1

Aukščiausiasis instituto Vyresnysis turi būti renkamas kanoniškais rinkimais pagal Konstitucijų normas.

 

§2

Renkant sui iuris vienuolyno Vyresnįjį, apie kurį kalbama Kan. 615, ir Aukščiausiąjį diecezinių teisių instituto Vyresnįjį, rinkimams pirmininkauja diecezijos, kurioje yra centriniai namai, Vyskupas.

 

§3

Kiti Vyresnieji skiriami pagal Konstitucijų nuostatus, tačiau tuo būdu, kad jei yra renkami, turi gauti kompetetingo Aukštesniojo Vyresniojo patvirtinimą, o jei yra Vyresniojo skiriami, prieš tai turi būti tinkamai pasitarta.

Kan. 626

 

Vyresnieji pareigų skirstyme, o nariai - rinkimuose tesilaiko Bendrosios ir savosios Teisės normų, tevengia piktnaudžiavimo ar atsižvelgimo į asmenis ir, turėdami prieš akis vien tik Dievą ir instituto gerovę, teskiria ar terenka tuos asmenis, kuriuos žino Viešpatyje esant vertus bei tinkamus. Be to rinkimuose tesisaugo tiesioginiu ar netiesioginiu būdu laimėti balsų sau ar kitiems.

Kan. 627

§1

Pagal Kostitucijų normas Vyresnieji teturi savo tarybą ir, atlikdami pareigas, tesinaudoja jos pagalba.

 

§2

Be Visuotinės Teisės nurodytų atvejų, savoji Teisė turi nustatyti atvejus, kuriais, kad būtų teisingai veikiama, reikalingas tarybos pritarimas, kaip reikalauja Kan. 127.

 

 

(Kan.  127.  §1.   Jeigu Teisės yra nustatyta, kad Vyresnysis savo veiksmams turi gauti kokios nors kolegijos ar asmenų grupės pritarimą arba patarimą, ši kolegija ar grupė turi būti sušaukiama pagal Kan. 166 reikalavimus, nebent jeigu, kai kalba eina apie patarimą, savojoje Teisėje būtų numatyta kitaip; kad veiksmas galiotų, turi būti gautas absoliučios dalyvaujančiųjų daugumos pritarimas arba turi būti išklausoma visų patarimo.

§2. Jeigu Teisės yra nustatyta, kad Vyresnysis savo veiksmams turi gauti pritarimą ar patarimą kai kurių atskirų asmenų:

1)  jei reikia pritarimo, neteisėtai veikia Vyresnysis, kuris neprašo tų asmenų pritarimo arba veikia priešingai jų balsui arba vieno kurio asmens balsui;

2)  jei reikia patarimo, neteisėtai veikia Vyresnysis, kuris neišklauso tų asmenų;  Vyresnysis, nors ir nėra įpareigotas nusileisti jų balsui, net ir vieningam, vis dėlto be jo nuomone rimtos priežasties tenenutolsta nuo jų nuomonės, ypač jei ji vieninga;

§3. Visi tie, kurių pritarimas ar patarimas yra reikalingas, privalo nuoširdžiai pareikšti savo nuomonę ir, jei to reikalauja klausimo svarbumas, kruopščiai laikyti paslaptį; Vyresnysis gali ypatingai pabrėžti šią pareigą. )

 

 

(Kan.  166.  §1.  Kolegijos arba grupės pirmininkas kviečia visus priklausančius kolegijai arba grupei; o kvietimas, jeigu turi būti asmeniškas, galioja tada, kai yra padaromas jo gyvenamoje arba lankymosi vietoje.

§2.  Jeigu kas nors iš tų, kurie turėjo būti pakviesti, buvo pamirštas ir dėl to nedalyvavo, rinkimai galioja; tačiau jam reikalaujant, įrodžius jo nepakvietimą ir nedalyvavimą, rinkimai, net jeigu jau buvo patvirtinti, kompetetingos valdžios panaikinami, jei juridiškai įrodoma, kad kreipimasis buvo pasiųstas per tris dienas gavus žinią apie išrinkimą.

§3.  Jeigu būtų nepakviesta daugiau kaip trečdalis rinkėjų, rinkimai teisiškai yra negaliojantys, nebent jeigu visi nepakviestieji būtų patys dalyvavę. )

Kan. 628.

§1.

Vyresnieji, savosios instituto Teisės skirti šioms pareigoms, nustatytu dažnumu vizituoja jiems priklausančius namus ir narius, laikydamiesi tos pačios savosios Teisės normų.

 

§2.

Diecezinis vyskupas turi teisę ir pareigą vizituoti, taip pat ir vienuolinės drausmės srityje:

1)   sui iuris vienuolynus, apie kuriuos kalbama Kan. 615;

2)  atskirus diecezinio instituto namus, kurie yra jo teritorijoje.

 

§3.

Nariai tebūna su vizitatoriumi nuoširdūs ir teatsako pagal teisybę meilėje į jo teisėtai užduotus klausimus; niekam neleidžiama kokiu nors būdu atitraukti narius nuo tokios pareigos, nė kitaip sutrukdyti vizitacijos tikslą.

Kan. 629.

Vyresnieji tegyvena savo namuose ir iš jų teneišvyksta, nebent pagal savosios Teisės nurodymus.

Kan. 630.

§1.

Vyresnieji tepripažįsta nariams priklausančią laisvę dėl atgailos sakramento ir sąžinės vadovavimo, tačiau tesaugo instituto drausmę.

 

§2.

Vyresnieji pagal savosios Teisės normas tepasirūpina, kad nariai turėtų tinkamų nuodėmklausių, pas kuriuos galėtų dažnai eiti išpažinties.

 

§3.

Moterų vienuolių vienuolynuose, narių ugdymo namuose ir neklerikalinių institutų skaitlingesnėse bendruomenėse tebūna nuolatiniai vietos Ordinaro aprobuoti pasitarus su bendruomene nuodėmklausiai, tačiau be jokio įpareigojimo būtinai pas juos eiti.

 

§4.

Vyresnieji teneklauso savo pavaldinių išpažinties, nebent jie patys spontaniškai to prašytų.

 

§5.

Nariai tesikreipia su pasitikėjimu į Vyresniuosius, kuriems gali laisvai ir spontaniškai atsiverti. Bet Vyresniesiems draudžiama kokiu nors būdu versti juos atskleisti savo sąžinę.

2 straipsnis

Kapitulos

Kan 631

§1.

Generalinė Kapitula, kuri pagal Konstitucijas turi aukščiausią valdžią institute, turi būti taip sudaroma, kad būtų atstovaujamas visas institutas ir tuo būdu taptų ji tikru jo vienybės meilėje ženklu.  Pirmiausia Kapitulai priklauso: saugoti instituto dvasinį paveldą, apie kurį žr. Kan. 578, ir skatinti su juo besiderinantį tinkamą atsinaujinimą, rinkti Aukščiausiąjį Vadovą, spręsti svarbiausius reikalus, leisti nuostatus, kurių visi turi laikytis.

 

§2.

Kapitulos sandara ir jos valdžios apimtis turi būti nurodoma Konstitucijose; be to, savoji Teisė nustato Kapitulos vedimo tvarką, ypač tai, kas liečia rinkimus ir darbų procedūrą.

 

§3.

Pagal savojoje Teisėje nustatytas normas, ne tik provincijos ir vietinės bendruomenės, bet ir kiekvienas narys gali laisvai pareikšti Kapitulai savo pageidavimus ir pasiūlymus.

Kan. 632.

Savoji Teisė tiksliai tenurodo tai, kas liečia kitas instituto kapitulas ar panašius susirinkimus, būtent: jų pobūdį ir valdymo galią, sandarą, pravedimo būdą ir laiką.

Kan. 633.

§1.

Dalyvavimo ir konsultavimo organai ištikimai teatlieka jiems patikėtas pareigas pagal Visuotinės ir savosios Teisės normas ir savo būdu teišreiškia visų narių rūpestį ir dalyvavimą siekiant viso instituto ar bendruomenės gerovės.

 

§2.

Steigiant ir naudojantis šiomis dalyvavimo ir konsultavimo priemonėmis, tebūna laikomasi išmintingo atsargumo, o jų veikimo būdas turi atitikti instituto pobūdį ir tikslus

3 straipsnis

Laikinosios gėrybės ir jų administravimas

Kan. 634.

§1.

Institutas, provincijos ir namai, kaip teisėti juridiniai asmenys, gali įsigyti, turėti, administruoti ir parduoti laikinąsias gėrybes, nebent jeigu ši teisė būtų Konstitucijomis atimta ar apribota.

 

§2.

Tačiau tebūna vengiama bet kokios prabangos, nesaikingo pelno ir turtų kaupimo.

Kan. 635.

§1.

Vienuolinių institutų laikinosios gėrybės, kurios yra Bažnyčios turtas, turi būti tvarkomos pagal V Kanonų knygos “Apie laikinąsias Bažnyčios gėrybes“ nurodymus, nebent būtų aiškiai kitaip nustatyta.

 

§2.

Tačiau kiekvienas institutas tegul nustato reikalingas normas dėl turtų naudojimo ir administravimo, kad tuo būdu būtų puoselėjamas, ginamas ir parodomas jam būdingas neturtas.

Kan. 636.

§1.

Kiekviename institute ir taip pat kiekvienoje Aukštesniojo Vyresniojo valdomoje provincijoje turi būti ekonomas, paskirtas pagal Teisės nurodymus - kitas asmuo negu Aukštesnysis Vyresnysis, kuris, vadovaujamas atitinkamo Vyresniojo, veda turtų administravimą.  Taip pat ir vietinėse bendruomenėse, kiek įmanoma, tebūna skiriamas ekonomas, ne vietos Vyresnysis.

 

§2.

Savosios Teisės nustatytu laiku ir būdu ekonomai ir kiti administratoriai turi pateikti kompetetingiems vyresniesiems turtų administravimo apyskaitą.

Kan. 637.

Sui iuris vienuolynai, apie kuriuos žr. kan. 615 , vieną kartą metuose turi pateikti administravimo apyskaitą vietos Ordinarui; vietos Ordinaras, be to, turi teisę susipažinti su diecezinių teisių vienuolinių namų ekonomine padėtimi.

Kan. 638.

§1.

Savajai Teisei priklauso Visuotinės Teisės ribose nurodyti, kokie aktai viršija eilinio administravimo tikslą ir būdą, taip pat nustatyti, kas yra reikalinga, kad neeilinio administravimo aktai būtų teisėti.

 

§2.

Išlaidas ir eilinio administravimo aktus teisėtai atlieka, be Vyresniųjų taip pat ir šiam reikalui pagal Savąją Teisę paskirti asmenys, savo pareigų ribose

 

§3.

Kad galiotų pardavimas ar koks kitas sandėris, dėl kurio galėtų pablogėti juridinio asmens turtinė padėtis, reikalingas kompetetingo Vyresniojo su Tarybos pritarimu išduotas raštiškas leidimas. O jeigu tai liečia įsipareigojimą didesne suma, negu Šventojo Sosto nustatyta atskiriems regionams, taip pat Bažnyčiai paaukotus arba meninę bei istorinę vertę turinčius daiktus, be to dar reikalingas paties Šventojo Sosto leidimas.

 

§4.

Sui iuris vienuolynams, apie kuriuos žr. kan. 615, ir diecezinių teisių institutams, reikalingas taip pat vietos Ordinaro raštu išduotas leidimas.

Kan. 639.

§1.

Jeigu juridinis asmuo sudaro skolos ar kitokio įsipareigojimo sutartį, net jeigu ir su Vyresniųjų leidimu, pats privalo už tai atsakyti.

 

§2.

Jeigu narys su Vyresniojo leidimu sudarė skolos ar įsipareigojimo sutartį savo turtų atžvilgiu, turi atsakyti pats, o jeigu Vyresniojo pavedimu tvarkė instituto reikalus, atsakyti turi institutas.

 

§3.

Jeigu vienuolis sudarė sutartį be jokio Vyresniųjų leidimo, turi atsakyti pats, o ne juridinis asmuo.

 

§4.

Tačiau tegalioja, kad tam, kurio turtas dėl sudarytos sutarties padidėjo, visada galima iškelti ieškinį.

 

§5.

Vyresnieji tesusilaiko duoti leidimus skolintis, nebent jei būtų aišku, kad iš įprastinių pajamų bus galima sumokėti reikiamus procentus ir per neilgą laiką teisėtai grąžinti visą kapitalą.

Kan. 640.

Institutai, atsižvelgdami į vietos sąlygas, tesistengia duoti tam tikrą kolektyvinį artimo meilės ir neturto liudijimą ir pagal galimybes iš savo turtų teparemia Bažnyčios reikalus ir vargšus.

3 skirsnis
Kandidatų priėmimas ir narių ugdymas

1 straipsnis

Priėmimas į novicijatą

Kan. 641.

Teisę priimti kandidatus į novicijatą turi Aukštesnieji Vyresnieji pagal savosios Teisės nuostatus.

Kan. 642.

Vyresnieji su atsargiu rūpestingumu tepriima tik tuos, kurie šalia reikalingo amžiaus turi tinkamą sveikatą, būdą ir pakankamą subrendimą, kad galėtų pradėti gyventi savitą instituto gyvenimą; sveikatai, būdui ir subrendimui patikrinti, reikalui esant, pasinaudotina specialistais, laikantis Kan 220 reikalavimų.

[ Kan. 220. Niekam nevalia neteisėtai pakenkti kito žmogaus turimam geram vardui ir pažeisti kiekvieno asmens teisės ginti savo intymumą. ]

Kan. 643.

§ 1

Neteisėtai į novicijatą priimamas tas, kas:

1)    yra nesulaukęs 17 metų,
2)    yra susituokęs, tebegaliojant santuokai,
3)    yra saistomas šventu ryšiu su kokiu nors pašvęstojo gyvenimo institutu  arba yra kokios nors apaštalinio gyvenimo bendruomenės narys, galiojant Kan. 684 nuostatams,
4)    stoja į institutą verčiamas jėga, klasta, ar iš didelės baimės, arba ką Vyresnysis priima verčiamas tų pačių priežasčių,
5)    nuslėpė, kad yra priklausęs kitam pašvęstojo gyvenimo institutui arba apaštalinio gyvenimo bendruomenei.

 

 

§ 2

Savoji Teisė gali nustatyti dar ir kitas kliūtis dėl priėmimo teisėtumo arba pridėti kitas sąlygas.

 

Kan. 644.

Vyresnieji tenepriima į novicijatą pasaulietinių dvasininkų, nepasikonsultavę su Vietos Ordinaru, taip pat įsiskolinusių ir nepajėgiančių išsimokėti skolų.

Kan. 645.

§ 1

Prieš priimant į novicijatą, kandidatai turi pristatyti Krikšto ir Sutvirtinimo Sakramentų liudijimus ir pažymėjimą, kad yra nevedę.

 

 

§ 2

Priimant dvasininkus, taip pat asmenis buvusius priimtus į kitą pašvęstojo gyvenimo institutą, apaštalinio gyvenimo bendriją ar seminariją, be to dar reikalingas atitinkamai vietos ordinaro, instituto ar bendruomenės Aukštesniojo Vyresniojo arba seminarijos rektoriaus liudijimas.

 

 

§ 3

Savoji Teisė gali reikalauti dar kitų liudijimų apie kandidatų tinkamumą ir kliūčių nebuvimą.

 

 

§ 4

Vyresnieji, jei jiems atrodo reikalinga, gali reikalauti ir kitos informacijos, net ir slapta.

 

2 straipsnis

Novicijatas ir novicijų ugdymas

 

Kan. 646.

Novicijatas, kuriuo prasideda gyvenimas institute, yra skirtas tam, kad novicijai geriau pažintų dieviškąjį pašaukimą ir jo savitumą šiame institute, išmėgintų jo gyvenimo būdą, formuotų pagal jo dvasią savo protą ir širdį, ir tuo pat metu būtų patikrinti jų siekiai ir tinkamumas.

Kan. 647.

§1.

Novicijato namai steigiami, perkeliami arba uždaromi Aukščiausiojo instituto Vadovo su jo Tarybos pritarimu duotu raštišku dekretu

 

 

§2.

Kad būtų galiojantis, novicijatas turi būti atliktas tam skirtuose namuose. Ypatingais atvejais ir išimties tvarka Aukščiausiojo Vadovo leidimu su jo Tarybos pritarimu, kandidatas gali atlikti novicijatą kituose instituto namuose, vadovaujant patyrusiam nariui, kuris pakeičia novicijų magistrą.

 

 

§3.

Aukštesnysis Vyresnysis gali leisti, kad grupė novicijų tam tikrais laikotarpiais gyventų kituose instituto namuose, jo paties nurodytuose.

 

Kan. 648.

§1.

Kad būtų galiojantis, novicijatas turi apimti 12 pačioje novicijato bendruomenėje praleistų mėnesių, galiojant Kan. 647 §3  nurodymams.

 

 

§2.

Siekiant papildyti novicijų ugdymą, Konstitucijos gali nustatyti šio Kan. §1 nurodyto laiko, vieną ar kelis apaštalavimo pratybų laikotarpius, kurie turi būti atliekami ne novicijato bendruomenėje.

 

 

§3.

Novicijatas tenebūna ilgesnis kaip 2 metai.

 

Kan.649.

§1.

Galiojant Kan.647 §3 ir Kan.648 §2 nuostatams, nebuvimas novicijato namuose daugiau kaip tris mėnesius ištisai ar su pertraukomis, padaro novicijatą negaliojantį. Nebuvimas daugiau kaip penkiolika dienų turi būti papildytas.

 

 

§2.

Kompetetingo Aukštesniojo Vyresniojo leidimu pirmoji profesija gali būti paankstinta, bet ne daugiau kaip 15 dienų.

 

Kan. 650.

§1

Novicijato tikslas reikalauja, kad novicijai  būtų formuojami  magistro vadovaujami pagal ugdymo programą, kurią nustato savoji Teisė.

 

 

§2.

Vadovavimas novicijams yra rezervuotas vienam magistrui Aukštesniųjų Vyresniųjų valdžioje.

 

Kan. 651

§1.

Novicijų magistras turi būti amžinus įžadus padaręs instituto narys, teisėtai paskirtas.

 

 

§2.

Jei reikalinga, magistrui gali būti duodami padėjėjai, kurie yra jam pavaldūs novicijato tvarkymo ir ugdymo programos dalykuose.

 

 

§3.

Novicijų ugdymui turi būti išrinkti kruopščiai paruošti nariai, kurie, būdami laisvi nuo kitų pareigų, galėtų vaisingai ir atsidėję atlikti savo pareigas.

 

Kan. 652

§1.

Magistro ir jo padėjėjų pareiga įžvelgti ir patikrinti novicijų pašaukimą, palaipsniui ugdyti juos gyventi tobulumo siekiantį institutui savitą gyvenimą.

 

 

§2.

Novicijams reikia padėti ugdyti žmogiškas ir krikščioniškas dorybes; įvesti į pilnesnį tobulinimosi kelią per maldą ir savęs atsižadėjimą; mokyti juos kontempliuoti išganymo paslaptį ir skaityti bei mąstyti Šventąjį Raštą; ruošti garbinti Dievą šventąja liturgija; mokyti gyventi Dievui ir žmonėms Kristuje evangeliniais patarimais konsekruotą gyvenimą; supažindinti juos su instituto pobūdžiu ir dvasia, tikslu ir drausme, istorija ir gyvenimu ir ugdyti juose meilę Bažnyčiai ir jos šventiems Ganytojams.

 

 

§3.

Novicijai, suvokdami savo atsakomybę, tegul su magistru taip aktyviai bendradarbiauja, kad ištikimai atsilieptų į dieviškojo pašaukimo malonę.

 

 

§4.

Instituto nariai tesirūpina iš savo pusės bendradarbiauti novicijų ugdyme savo gyvenimo pavyzdžiu ir malda.

 

 

§5.

Novicijato laikas, apie kurį žr. Kan.648 §1, tebūna skirtas tikrajam ugdymo darbui, todėl novicijai teneužsiima studijomis ar pareigomis, kurios tiesiogiai netarnauja ugdymui.

 

Kan. 653

§1.

Novicijus gali laisvai palikti institutą, o kompetetinga instituto valdžia gali jį atleisti.

 

 

§2.

Pasibaigus novicijatui, jeigu novicijus laikomas tinkamu, jam leidžiama daryti laikinąją profesiją, priešingu atveju - atleidžiamas; jei lieka abejonių dėl jo tinkamumo, bandymo laikotarpis Aukštesniojo Vyresniojo pagal savosios Teisės nurodymus gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip šešiems mėnesiams.

 

3 straipsnis

Apie vienuolinę profesiją

Kan.654

Vienuoline profesija nariai viešu įžadu prisiima laikytis trijų evangelinių patarimų, pasišvenčia Dievui tarpininkaujant Bažnyčiai ir tampa instituto nariais su Teisės nurodytomis teisėmis ir pareigomis.

 

Kan.655

Laikinoji profesija tebūna daroma savosios Teisės nustatytam laikotarpiui, kuris turi būti ne trumpesnis negu trys ir ne ilgesnis negu šeši metai.

 

Kan.656

Kad laikinoji profesija galiotų, reikia, kad:

 

 

 

1) kas ją darys būtų sulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus;

2)  būtų teisėtai atliktas novicijatas;

3)  turėtų leidimą laisvai duotą kompetetingo Vyresniojo su jo Tarybos balsu pagal Teisės nuostatus;

4)  profesija būtų aiškiai išreikšta ir padaryta be prievartos, didelės baimės ar klastos

5)  būtų priimta teisėto Vyresniojo asmeniškai arba per kitą asmenį.

 

Kan. 657

§1.

Pasibaigus laikotarpiui, kuriam buvo padaryta profesija, vienuoliui, kuris spontaniškai prašo ir laikomas tinkamu, leidžiama profesiją atnaujinti arba daryti amžinąją, priešingu atveju jis atleidžiamas.

 

 

§2.

 

Tačiau, jei atrodo reikalinga, laikinosios profesijos laikas kompetetingo Vyresniojo pagal savąją Teisę gali būti pratęstas, tačiau taip, kad visas laikas, per kurį narys yra saistomas laikinųjų įžadų, neviršytų 9 metų.

 

 

§3.

Amžinąją profesiją galima paankstinti dėl teisėtos priežasties, bet ne daugiau kaip trim mėnesiais.

 

Kan. 658

Kad galiotų amžinoji profesija, be Kan. 656 n. 3,4 ir 5 nurodytų ir savosios teisės nustatytų sąlygų, reikia, kad:

1)  būtų sulaukta 21 metų amžiaus;

2)  prieš tai būtų bent trijų metų laikinosios profesijos laikas, galiojant Kan. 657 §3  nurodymui;

 

4 straipsnis

Vienuolių ugdymas

Kan. 659

§1.

Kiekviename institute po pirmosios profesijos tebūna tęsiamas visų narių ugdymas, kad būtų pilniau gyvenamas savitas instituto gyvenimas ir geriau būtų pasirengta jo misijos atlikimui.

 

§2.

Todėl savoji Teisė turi nustatyti šio ugdymo programą ir trukmę, turėdama prieš akis Bažnyčios poreikius, žmonių ir laiko sąlygas, kaip reikalauja instituto tikslas ir pobūdis.

 

§3.

Ugdymas narių, kurie ruošiasi priimti šventimus, yra tvarkomas pagal Visuotinės Teisės normas ir savo instituto ugdymo programą.

Kan. 660

§1.

Ugdymas tebūna sistemingas, pritaikytas prie narių sugebėjimo priimti; dvasinis ir apaštalinis, teorinis ir kartu praktinis, reikalui esant siekiantis atitinkamų mokslo laipsnių, tiek bažnytinių, tiek civilinių.

 

§2

Šio ugdymo laikotarpiu nariams neturi būti patikimos tam trukdančios pareigos.

Kan. 661

Visą gyvenimą vienuoliai stengiasi uoliai ugdyti save dvasinėje, teorinėje ir praktinėje plotmėje, o Vyresnieji teparūpina tam lėšų ir laiko.

4 skirsnis
Institutų ir jų narių pareigos bei teisės

Kan. 662

Vienuoliai telaiko aukščiausia savo gyvenimo taisykle Evangelijos pasiūlytą ir savo Konstitucijose išreikštą Kristaus sekimą.

Kan. 663

§1.

Pirmoji ir svarbiausioji visų vienuolių pareiga tebūna dieviškųjų dalykų kontempliacija ir nuolatinis jungimasis maldoje su Dievu.

 

§2.

Nariai pagal galimybes kasdien tedalyvauja eucharistinėje aukoje, tepriima Švenčiausiąjį Kristaus Kūną ir teadoruoja Sakramente esantį patį Viešpatį.

 

§3.

Atidžiai tesirūpina Šventojo Rašto skaitymu ir minties malda, savosios Teisės nustatytu liturginių Valandų tinkamu celebravimu, dvasininkams laikantis Kan. 276 §2 ir §3 nurodytos pareigos, ir atlieka kitas pamaldumo pratybas.

 

§4.

Specialiu kultu, taip pat ir Marijos Rožinio praktika tegarbina Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kiekvieno pašvęstojo gyvenimo pavyzdį ir globėją.

 

§5.

Ištikimai tegu laikosi metinių susikaupimo laikotarpių.

Kan.664

Vienuoliai turi rūpintis nuolatiniu širdies gręžimusi į Dievą, todėl tegul kasdien tiria sąžinę ir dažnai eina Atgailos sakramento.

Kan.665

§1.

Vienuoliai gyvena savo vienuolijos namuose, laikydamiesi bendro gyvenimo, ir iš jo tenepasitraukia be Vyresniojo leidimo. Jei kalba eina apie ilgesnį nebuvimą namuose, Aukštesnysis Vyresnysis su savo Tarybos pritarimu ir dėl teisėtos priežasties gali leisti nariui gyventi ne instituto namuose, tačiau ne ilgiau kaip vienus metus, nebent jei priežastis yra gydymas, studijos ar apaštalavimas instituto vardu.

 

§2.

Narys, kuris neteisėtai pasišalina iš vienuolinių namų, norėdamas išvengti Vyresniųjų valdžios, tebūna jų kruopščiai ieškomas ir tepadedama jam sugrįžti ir ištverti savo pašaukime.

Kan. 666

Naudojantis komunikacijos priemonėmis, tebūna užlaikomas reikalingas atsargumas, ir tebūna vengiama to, kas kenkia pašaukimui ir pavojinga pašvęstojo žmogaus skaistybei.

Kan. 667

§1.

Kiekvienuose namuose tebūna užlaikoma prie instituto pobūdžio ir misijos pritaikyta klauzūra, apibrėžta savosios Teisės nuostatais, visada rezervuojant tam tikrą namų dalį vien tik vienuoliams.

 

§2.

Kontempliatyvaus gyvenimo vienuolynuose turi būti užlaikoma griežtesnė klauzūra.

 

§3.

Moterų vienuolių vienuolynai, kurie yra skirti išimtinai kontempliatyviam gyvenimui, turi užlaikyti popiežiškąją klauzūrą, tai yra, pritaikytą prie Apaštalų Sosto duotų normų. Visi kiti moterų vienuolių vienuolynai teužlaiko pritaikytą prie savo pobūdžio ir Konstitucijomis apibrėžtą klauzūrą.

 

§4.

Diecezijos Vyskupas turi galią dėl teisėtos priežasties įeiti į savo diecezijoje esančių moterų vienuolynų klauzūrą ir taip pat gali leisti dėl svarbios priežasties ir su Vyresniosios pritarimu, kad ir kiti būtų įleisti į klauzūrą ir kad pačios vienuolės iš jos išeitų tikrai reikalingam laikotarpiui.

Kan. 668

§1.

Prieš pirmąją profesiją nariai kam nori paveda savo turtų administravimą ir, jei Konstitucijos nenurodo kitaip, laisvai sutvarko jų ir iš jų gaunamo pelno naudojimą. O testamentą, kuris galiotų ir pagal civilinę teisę, sudaro bent prieš amžinąją profesiją.

 

§2.

Norint dėl tesėtos priežasties pakeisti šiuos potvarkius, kaip ir kiekvienam laikinąsias gėrybes liečiančiam veiksmui, reikalingas kompetetingo Vyresniojo pagal savąją Teisę duotas leidimas.

 

§3.

Visa tai, ką vienuolis įsigyja savo darbu arba kaip instituto narys, įgyja institutui. Kas jam atitenka kokiu nors būdu kaip pensija, pašalpa arba draudimas, atitenka institutui, nebent jeigu savąja teise būtų nustatoma kitaip.

 

§4.

Kas pagal instituto prigimtį turi visiškai išsižadėti savo turtų, šį išsižadėjimą tepadaro tokia forma, kuri, kiek įmanoma, galiotų ir pagal civilinę Teisę, prieš amžinąją profesiją kaip galiosiantį nuo profesijos padarymo dienos. Tą patį tedaro amžinųjų įžadų profesas, kuris pagal savosios Teisės normas norėtų su Aukščiausiojo Vadovo leidimu dalinai arba visiškai išsižadėti savo turtų.

 

§5.

Profesas, kuris pagal instituto prigimtį yra padaręs visišką turtų išsižadėjimą, praranda galią įsigyti ir turėti nuosavybę, todėl jo veiksmai priešingi neturto įžadui, yra negaliojantys. Turtai, kuriuos jis įsigytų po tokio išsižadėjimo, atitenka institutui pagal savosios Teisės normas.

Kan. 699

§1.

Vienuoliai tenešioja savo instituto drabužį, pasiūtą pagal savosios Teisės nurodymus, kaip savo konsekracijos ženklą ir neturto liudijimą.

 

§2.

Vienuoliai dvasininkai tokio instituto, kuris neturi savo abito, tenešioja dvasininko drabužį pagal Kan. 284 nurodymus [Kan. 284: Dvasininkai tenešioja tinkamą bažnytinį drabužį pagal Vyskupų konferencijos išleistus nurodymus ir teisėtus vietos papročius.]

Kan. 670

Institutas turi savo nariams parūpinti visa, kas pagal konstitucijos normas yra reikalinga, kad galėtų pasiekti savo pašaukimo tikslą.

Kan. 671

Vienuolis teneprisiima darbų ir pareigų už savo instituto ribų be teisėto Vyresniojo leidimo.

Kan. 672

Vienuoliai yra saistomi Kan. 277, 285, 286, 287 ir 289 nurodymų, o vienuoliai dvasininkai be to dar Kan. 279 §2 nurodymų. Popiežiaus teisių neklerikaliniuose institutuose leidimą, apie kurį kalba Kan. 285 §4, gali duoti Aukštesnysis Vyresnysis.

[Kan. 277

§1. Dvasininkai privalo užlaikyti visišką ir nuolatinį susilaikymą dėl dangaus karalystės, todėl yra saistomi celibato, kuris yra ypatinga Dievo dovana, kurios dėka šventieji tarnai gali nepadalinta širdimi lengviau suaugti su Kristumi ir pajėgia laisviau pasišvęsti Dievo ir žmonių tarnybai.

§2. Dvasininkai teapsieina išmintingai su asmenimis, su kuriais artimas bendravimas gali sukelti pavojų susilaikymo pareigos laikymuisi arba iššaukti tikinčiųjų pasipiktinimą.

§3. Dieceziniam Vyskupui priklauso nustatyti tikslesnes normas šiuo reikalu ir spręsti, kaip laikytis šios pareigos ypatingais atvejais.]

[Kan. 285

§1. Dvasininkai tegu visiškai susilaiko nuo to, kas netinka jų luomui, pagal ypatingosios Teisės nuostatus.

§2. Dvasininkai tevengia to, kas nors ir nėra nepadoru, tačiau svetima dvasininkų luomui.

§3. Draudžiama dvasininkams užimti viešas pareigas, kurios reikalauja dalyvavimo civilinėje valdžioje.

§4. Be Ordinaro leidimo tenesiima administruoti pasauliečius liečiančių turtų ir vykdyti pasaulietinių pareigų, kurios reikalauja duoti ataskaitas; jiems draudžiamas laidavimas, net ir savo turtais, nepasitarus su savo Ordinaru; taip pat be apibrėžtos priežasties tesusilaiko nuo vekselių pasirašymo, tai yra tokių, kuriais pasižadama apmokėti skolą.

Kan. 286

Dvasininkams draudžiama užsiimti verslu ar prekyba patiems ar per kitus, savo ar kitų naudai, nebent būtų gavę teisėtos bažnytinės valdžios leidimą.

Kan. 287

§1. Dvasininkai visada kuo labiausiai tepuoselėja tiesa paremtą ramybę ir sutarimą tarp žmonių.

§2. Tenedalyvauja politinių partijų veikloje ir tenevadovauja profsąjungoms, nebent jeigu kompetetingos bažnytinės vyriausybės sprendimu, to reikalautų Bažnyčios teisių gynimas arba bendros gerovės skatinimas.

Kan. 289

§1. Kadangi karinė tarnyba nelabai tinka dvasininkų luomui, dvasininkai ir kandidatai į šventimus teneatlieka savanoriškos karinės tarnybos be savo Ordinaro leidimo.

§2. Dvasininkai naudojasi atleidimais nuo dvasininkų luomui svetimų įpareigojimų ir viešų visuomeninių pareigų, kuriuos jiems suteikia įstatymai arba susitarimai bei papročiai, nebent jeigu ypatingais atvejais savas Ordinaras patvarkytų kitaip.]

[Kan. 279

§2. Pagal ypatingosios Teisės nurodymus, kunigai telanko pastoracines paskaitas, kurios organizuojamos po kunigystės šventimų, ir Teisės nurodytais laikotarpiais tedalyvauja kitose paskaitose; teologiniuose pasitarimuose ir konferencijose, kur jiems tebūna sudaromos galimybės geriau pažinti šventuosius mokslus ir pastoracijos metodus.]

5 skirsnis
Institutų apaštalavimas

 

Kan. 673

Visų vienuolių apaštalavimą pirmiausia sudaro jų pašvęstojo gyvenimo liudijimas, kurį jie privalo ugdyti malda ir atgaila.

Kan. 674

Institutai, kurie yra skirti vien tik kontempliacijai, visada užima iškilią vietą mistiniame Kristaus Kūne: jie juk aukoja Dievui aukščiausią šlovinimo auką, praturtina Dievo tautą vertingais šventumo vaisiais; ją skatina savo pavyzdžiu ir paslaptingu apaštaliniu vaisingumu ją plečia. Dėl šios priežasties, kad ir kaip būtų neatidėliotinas veikliojo apaštalavimo būtinumas, šių institutų narių negalima kviesti, kad teiktų pagalbą įvairiose pastoracinėse tarnybose.

Kan. 675

§1.

Apaštalavimui skirtuose institutuose apaštalinis veikimas priklauso pačiai jų prigimčiai. Todėl visas narių gyvenimas tebūna persunktas apaštalavimo dvasia, o visas apaštalinis veiklumas tebūna gaivinamas vienuolinės dvasios.

 

§2.

Apaštalinis veikimas visuomet tekyla iš intymios vienybės su Dievu ir tuo pačiu tą vienybę testiprina ir teskatina.

 

§3.

Apaštalinis veikimas, kuris turi būti vykdomas Bažnyčios vardu ir jos pavedimu, tebūna atliekamas vienybėje su Bažnyčia.

Kan. 676

Neklerikaliniai tiek vyrų, tiek moterų institutai savo gailestingumo darbais sielai ir kūnui dalyvauja Bažnyčios pastoraciniame darbe ir teikia žmonėms įvairiausius patarnavimus, todėl tegu ištikimai ištveria savo pašaukimo malonėje.

Kan.677

§1.

Vyresnieji ir nariai ištikimai tepalaiko savo institutui būdingą misiją ir darbus, tačiau juos išmintingai tepritaiko, atsižvelgdami į laiko ir vietos reikalavimus, priimdami taip pat tinkamas naujas priemones.

 

§2.

Tie institutai, prie kurių yra prisijungę kokios nors tikinčiųjų asociacijos, tegu ypatingai rūpinasi, kad jos būtų persunktos tikrąja jų vienuolinės šeimos dvasia.

Kan. 678

§1.

Vienuoliai yra pavaldūs Vyskupams, kuriuos turi šventai gerbti dalykuose, kurie liečia sielovadą, viešas kulto apeigas ir kitus apaštalavimo darbus.

 

§2.

Vykdydami išorinį apaštalavimą, vienuoliai turi likti pavaldūs taip pat ir savo Vyresniesiems bei ištikimi instituto drausmei; patys Vyskupai, jei yra reikalinga, tepabrėžia šią pareigą.

 

§3.

Organizuojant vienuolių apaštalavimo darbus, reikia, kad dieceziniai Vyskupai ir vienuolijų Vyresnieji žengtų savitarpio supratimo keliu.

Kan. 680

Tarp įvairių institutų, taip pat tarp jų ir pasaulietinių dvasininkų tebūna skatinamas tvarkingas bendradarbiavimas ir, vadovaujant dieceziniam Vyskupui, visų apaštalavimo darbų ir veiksmų koordinavimas, išsaugant atskirų institutų pobūdį ir tikslą bei fundacijos įstatymus.

Kan. 681

§1.

Darbai, kurie diecezinio Vyskupo yra patikimi vienuoliams, lieka pavaldūs paties Vyskupo valdžiai ir vadovavimui, išlaikant vienuolijų Vyresniųjų teisę pagal Kan. 678 §2  ir §3.

 

§2.

Šiais atvejais tebūna pasirašoma sutartis tarp diecezinio Vyskupo ir kompetetingo instituto Vyresniojo, kurioje tarp kitų dalykų aiškiai ir tiksliai nurodomos detalės, liečiančios darbo atlikimą juo užsiimsiančius narius ir ekonominius reikalus.

Kan. 682

§1.

Jeigu kalba eina apie bažnytinių pareigų diecezijoje paskyrimą vienuoliui, jis paskiriamas diecezinio Vyskupo, pasiūlius arba bent pritarus kompetetingam Vyresniajam.

 

§2.

Vienuolis gali būti pašalintas iš paskirtų pareigų arba tas pareigas suteikusiojo nuožiūra, pranešus vienuolijos Vyresniajam, arba Vyresniojo nuožiūra, pranešus paskyrusiajam, nereikalaujant kitos pusės pritarimo.

Kan. 683

 

§1.

Diecezinis vyskupas ganytojiško vizito atveju, taip pat esant būtinybei, gali aplankyti, pats asmeniškai ar per kitus, bažnyčias ir koplyčias, kur paprastai lankosi tikintieji; mokyklas ir kitus vienuoliams patikėtus religinius ir artimo meilės darbus; tačiau negali lankyti mokyklų, kurios skirtos išimtinai savojo instituto auklėtiniams.

 

§2.

 

Jeigu būtų atskleisti sunkūs teisės pažeidimai ir Vyskupas, įspėjęs vienuolijos Vyresnįjį, nesulauktų rezultatų, gali pats savo autoritetu sutvarkyti reikalą.

 

6 skirsnis
Narių atleidimas iš instituto

1 straipsnis

Perėjimas į kitą institutą

Kan. 684

§1.

Amžinųjų įžadų narys negali pereiti iš savo instituto į kitą be vieno ir kito instituto Aukščiausiojo Vyresniojo leidimo su vieno ir kito tarybos pritarimu.

 

§2.

Nariui, baigusiam bandomąjį laikotarpį, kuris turi trukti bent trejus metus, gali būti leidžiama daryti amžinąją profesiją naujajame institute. O jeigu narys nenori daryti šios profesijos arba kompetetingi Vyresnieji neleidžia jos daryti, turi sugrįžti į ankstesnį institutą, nebent būtų gavęs sekuliarizacijos indultą.

 

§3.

Kad vienuolis galėtų pereiti iš vieno sui  iuris vienuolyno į kitą to paties instituto, federacijos ar konfederacijos vienuolyną, reikalingas ir yra pakankamas vieno ir kito vienuolyno Aukštesniojo Vyresniojo bei priimančio vienuolyno kapitulos sutikimas, laikantis kitų savosios teisės keliamų reikalavimų; naujos profesijos nereikalaujama.

 

§4.

Savoji teisė tenustato bandomojo laikotarpio, kurį narys turi praleisti naujajame institute, trukmę ir pobūdį.

 

§5.

Norint pereiti į pasaulietinį institutą arba į apaštalinio gyvenimo bendriją arba iš jų į vienuolinį institutą, reikalingas Šventojo Sosto leidimas, kurio nurodymų reikia laikytis.

Kan. 685

§1.

Iki profesijos padarymo naujame institute tebegalioja įžadai, o teisės ir pareigos, kurias narys turėjo ankstesniame institute, laikinai nutraukiamos; tačiau nuo bandomojo laikotarpio pradžios, jis turi laikytis naujojo instituto Savosios Teisės normų.

 

§2.

Profesija naujajame institute narys į jį įjungiamas, ir nustoja galioję ankstesni įžadai, teisės ir pareigos.

 

2 straipsnis

Išėjimas iš instituto

Kan. 686

§1.

Aukščiausiasis Vyresnysis su savo Tarybos pritarimu dėl svarbios priežasties gali duoti amžinųjų įžadų profesui eksklaustracijos indultą, tačiau ne ilgiau kaip trejiems metams, o jeigu tai liečia dvasininką, prieš tai turi būti gautos vietos, kur turės gyventi, Ordinaro sutikimas. Šio indulto pratęsimas arba jo išdavimas daugiau negu trejiems metams rezervuojamas Šventajam Sostui, o jeigu kalbama apie diecezinių teisių institutą - dieceziniam Vyskupui.

 

§2.

Klauzūrinėms vienuolėms eksklaustracijos indultą gali išduoti tik Apaštalų Sostas.

 

§3.

Prašant Aukščiausiajam Vyresniajam su jo Tarybos pritarimu, Šventasis Sostas gali įsakyti priverstinę eksklaustraciją popiežiaus teisių instituto nariui, o diecezinis vyskupas - diecezinių teisių instituto nariui dėl svarbių priežasčių, išlaikant teisingumą ir artimo meilę.

Kan. 687

Eksklaustruotas narys yra atleistas nuo pareigų, nesuderinamų su naujomis gyvenimo sąlygomis, vis dėlto pasilieka savo Vyresniųjų priklausomybėje bei globoje ir taip pat vietos Ordinaro žinioje, ypač jei kalbama apie dvasininką. Gali nešioti instituto drabužį, jeigu indulte nenurodoma kitaip. Tačiau jis neturi nei aktyvaus, nei pasyvaus balso.

Kan. 688

§1.

Kas pasibaigus profesijos laikui, nori išeiti iš instituto, gali jį palikti.

 

§2.

Kas, tebesitęsiant laikinajai profesijai dėl svarbios priežasties, prašo leidimo palikti institutą, gali gauti atitinkamą indultą popiežiaus teisių institute iš Aukščiausiojo Vyresniojo su jo Tarybos pritarimu; o diecezinių teisių institute ir vienuolynuose, apie kuriuos žr. Kan. 615, indulto galiojimui reikalinga, kad jis būtų pasirašytas Vyskupo, kurio diecezijoje yra vienuolinis namas.

Kan. 689

§1.

Pasibaigus laikinajai profesijai, jeigu yra teisėtų priežasčių, kompetetingas Aukštesnysis Vyresnysis, išklausęs savo Tarybos nuomonę, gali neleisti nariui daryti sekančios profesijos.

 

§2.

Fizinė ar psichinė liga, net ir prasidėjusi po profesijos padarymo, kuri specialistų nuomone narį, apie kurį kalbama §1, daro nepajėgų gyventi instituto gyvenimą, yra priežastis neleisti jam atnaujinti profesijos arba daryti amžinąją, nebent, jeigu būtų susirgęs dėl aplaidumo iš instituto pusės arba dėl institute atliktų darbų.

 

§3.

Jeigu vienuolis tebesitęsiant laikiniesiems įžadams išprotėja, negali būti atleistas iš instituto, nors ir yra nepajėgus daryti naujos profesijos.

Kan. 690

§1.

Kas, pasibaigus novicijatui arba po profesijos padarymo, būtų teisėtai išėjęs iš instituto, gali būti Aukščiausiojo Vyresniojo su jo Tarybos pritarimu vėl priimtas be pareigos pakartoti novicijatą. Tam pačiam Vyresniajam priklausys nustatyti tinkamą bandomąjį laikotarpį prieš laikinąją profesiją ir laikinųjų įžadų trukmę prieš amžinąją profesiją, pagal Kan.655 ir Kan.657 nurodymus.

 

§2.

Tą pačią galią sui iuris vienuolyne turi Vyresnysis su savo Tarybos pritarimu.

Kan. 691

§1.

Amžinųjų įžadų profesas teneprašo indulto išeiti iš instituto, nebent dėl labai svarbių priežasčių, apsvarstytų Viešpaties akivaizdoje; savo prašymą tepateikia Aukščiausiajam instituto Vyresniajam, kuris kartu su savo ir savo Tarybos balsu jį teperduoda kompetetingai valdžiai.

 

§2.

Toks indultas popiežiaus teisių institutuose yra rezervuotas Apaštalų Sostui, o diecezinių teisių institutuose jį gali suteikti taip pat ir Vyskupas tos diecezijos, kurioje yra namai, kuriems priskirtas narys.

Kan. 692

Išėjimo indultas, teisėtai suteiktas ir nariui paskelbtas, jeigu jo įteikimo metu paties nario nebuvo atmestas, pačia teise atleidžia nuo įžadų ir nuo visų iš profesijos kylančių pareigų.

Kan. 693

Jeigu narys yra dvasininkas, indultas nesuteikiamas, kol jis nesuranda Vyskupo, kuris jį pritvirtintų prie savo vyskupijos arba bent jau priimtų išmėginimui. Jei priimamas išbandymui, praėjus penkeriems metams, pačia teise pritvirtinamas prie vyskupijos, nebent jei Vyskupas jį būtų atmetęs.

 

Skaityti 4494 kartai