Facebook Image

Evangelica testificatio (1971)

ŠVENTOJO TĖVO PAULIAUS VI APAŠTALIŠKOJI ADHORTACIJA

"EVANGELICA TESTIFICATIO"

VIENUOLINIO GYVENIMO ATSINAUJINIMAS PAGAL VATIKANO II SUSIRINKIMO MOKYMĄ

TURINYS

ĮVADAS

EVANGELIJOS LIUDIJIMAS DIEVO TAUTOJE

VIENUOLINIS GYVENIMAS

I. VIENUOLINIO GYVENIMO FORMOS

II. PAGRINDINIAI ĮSIPAREIGOJIMAI

III. GYVENIMO BŪDAS

IV. ATSINAUJINIMAS IR DVASINIS AUGIMAS

BAIGIAMASIS KREIPIMASIS

NUORODOS

ĮVADAS

EVANGELIJOS LIUDIJIMAS DIEVO TAUTOJE

Evangelijos liudijimas

MYLIMIEJI SŪNŪS IR DUKTERYS KRISTUJE!

1. Pagrįstas Evangelija vienuolinio gyvenimo liudijimas skelbia žmonėms, kad svarbiausia yra Dievo meilė ir pabrėžia tai su tokia jėga, už kurią reikia dėkoti  Šventajai Dvasiai. Norėtume labai atvirai, kaip mūsų mylimas pirmtakas Jonas XXIII prieš pat Susirinkimą1, pasidalyti su jumis savo bei visų  ganytojų ir tikinčiųjų viltimi, kurią įkvepia vyrų ir moterų, atidavusių savo gyvenimą Dievui pagal Evangelijos patarimus, dvasinis geranoriškumas. Trokštame jums padėti, kad remdamiesi Susirinkimo mokymu toliau ištikimai  sektumėte Kristumi.

Susirinkimas

2. Taip pat norime pagelbėti tiems, kurie yra apimti nerimo ir nepasitikėjimo, bei sustiprinti siekiančius atnaujinti vienuolinį gyvenimą. Kai kurie rąsūs pakeitimai, perdėtas nepasitikėjimas praeitimi - net kai ji liudija bažnytinės tradicijos išmintį ir gyvybingumą - taip pat įsitikinimas, kad reikia per daug nesvarsčius derintis prie didžiulių dabartinių permainų, įtikino kai kuriuos žmones, jog specifinės vienuolinio gyvenimo formos yra nebetinkamos.
   Argi nebuvo mėginta neteisėtai remtis Susirinkimu ir suabejoti vienuolio gyvenimo pagrindu? Tačiau visi gerai žino, jog Susirinkimas pripažino "šiai ypatingai dovanai" išskirtinę vietą Bažnyčioje, kadangi tie, kurie ją gavo, gali iš arčiau sekti "nekaltybės ir neturto gyvenimu, kurį pasirinko sau Viešpats Kristus ir kurį brangino Jo Motina"2. Susirinkimas taip pat nurodė,  kaip vienuolinį gyvenimą atnaujinti pagal Evangeliją.3

Bažnyčios tradicija

3. Ar būtina priminti, jog nuo pat pradžių Bažnyčios tradicija nuostabiai  liudija nepaliaujamą Dievo ieškojimą, nepadalytą meilę vienam Kristui ir atsidavimą Viešpačiui, kad būtų skleidžiama Dievo karalystė?  Be šio liudijimo kiltų pavojus atmesti brolišką meilę, gaivinančią visą Bažnyčią. Be jo šiame sekuliarėjančiame pasaulyje broliška meilė atšaltų, Evangelijos skelbimas nublanktų, tikėjimo druska prarastų  skonį.
   Nuo pirmųjų amžių drauge su didvyrišku kankinių išpažinimu Šventoji Dvasia mokiniams ir mergelėms, eremitams ir atsiskyrėliams įkvėpė keliantį nuostabą tvirtumą.  Pirmieji vienuolinio gyvenimo bruožai pamažu ryškėjo ir kūrė įvairias bendruomeninio bei eremitinio gyvenimo formas.
Pašauktieji galėjo atsiliepti  į primygtinį Kristaus kvietimą: "Nėra nė vieno, dėl Dievo karalystės palikusio namus ar  žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, kuris jau šiuo metu negautų nepalyginti daugiau, o būsimajame pasaulyje — amžinojo gyvenimo"4.
    Kas drįstų teigti, jog šiandien šis kvietimas nebeturi tokios pat  vertės ir galios?  Argi  Bažnyčia galėtų apsieiti be  šių ypatingų antgamtinės Kristaus meilės liudytojų? Argi pasaulis,  leisdamas šioms šviesoms užgesti, nepakenktų  sau?  Jos skelbia Dievo karalystę su tokia laisve, kuriai nėra jokių kliūčių. Tokią laisvę kasdien patiria tūkstančiai Bažnyčios sūnų ir dukterų.

Pagarba ir meilė

4. Brangūs sūnūs ir dukterys, jūs norėjote laisviau ir ištikimiau sekti  Kristumi, laikydamiesi Evangelijos patarimų ir visą savo gyvenimą ypatingu pašventinimu atiduodami Dievui. Šio pašventinimo šaltinis  yra Krikšto  malonė, kuri jį visiškai išreiškia. Kad jūs žinotumėte, kaip mes jus gerbiame ir mylime vardan Jėzaus Kristaus! Mes pavedame jus mūsų mylimiesiems broliams vyskupams bei jų  bendradarbiams kunigams, kurie supranta, jog yra atsakingi už vienuolinį gyvenimą. Mes taip pat norime, kad visi pasauliečiai, kuriems labiausiai  (bet  ne išimtinai)5 tinka pasaulietinės pareigos ir veikla, suprastų, jog galite jiems padėti siekti šventumo, į kurį jie, būdami pakrikštyti Kristuje, taip pat yra pašaukti Tėvo šlovei.6

Atsinaujinimas

5. Iš tiesų daugelis  išorinių dalykų, kuriuos ordinų ir vienuoliškųjų kongregacijų įkūrėjai siūlė saviesiems, šiandien atrodo pasenę. Reikia atsisakyti kai kurių per amžius susikaupusių apsunkinimų ir sustabarėjimų.  Būtina prisitaikyti prie dabartinių sąlygų, ieškoti naujų formų, kurios būtų kuriamos Bažnyčiai pritarus. Jau keletas metų dauguma vienuoliškųjų institutų ryžtingai siekia šio tikslo ir kartais, kurdami naujas konstitucijas bei regulas, pernelyg eksperimentuoja. Mums tai gerai žinoma ir mes įdėmiai stebime šias atsinaujinimo, kurio labai trokšta Susirinkimas, pastangas.7

Būtina atranka

6. Kaip padėti  jums susivokti šiame  dinamiškame procese, kai nuolat kyla pavojus pasaulio dvasią supainioti su Šventosios Dvasios veikimu? Kaip išsaugoti  esminius dalykus ir juos įgyvendinti? Kaip  pasinaudoti  praeities patirtimi ir apmąstyti dabartį,  kad sutvirtintume  šią gyvenimo pagal Evangeliją formą? Viešpats skyrė mums ypatingą pareigą Bažnyčioje — stiprinti savo brolius.8 Todėl norėtume  padrąsinti jus,  kad dar tvirčiau  ir su džiaugsmingesnių pasitikėjimu žengtumėte  pasirinktu keliu. Siekite "tobulos meilės"9, kuri yra jūsų gyvenimo kelrodis! Negi galite norėti to, kas nėra visiškas atsidavimas  Šventajai Dvasiai, kuri, veikdama Bažnyčioje, kviečia jus į Dievo vaikų laisvę?10

VIENUOLINIS GYVENIMAS

Susirinkimo mokymas

7. Brangūs sūnūs ir dukterys, savanoriškai atsiliepdami į  Šventosios Dvasios kvietimą jūs pasiryžote sekti Kristumi visiškai Jam atsiduodami. Evangelijos Dievui pažadėtos skaistybės, neturto ir klusnumo patarimai  dabar yra jūsų gyvenimo įstatymas. Susirinkimas primena, jog "Bažnyčios vyresnybė,  vedama Šventosios Dvasios, rūpinasi tuos patarimus aiškinti, jų praktiką tvarkyti ir nustatyti jais paremtas pastovias gyvenimo formas"11. Tokiu  būdu Bažnyčia pripažįsta ir patvirtina gyvenimo pagal Evangelijos patarimus būdo autentiškumą.
   "Įžadais arba kitais šventais ryšiais, panašiais į įžadus, tikintieji įsipareigoja laikytis trijų aukščiau minėtų Evangelijos patarimų, visiškai atsiduoda mylimojo Dievo nuosavybėn [...]. Per krikštą mirę nuodėmei ir pašvęsti Dievui, kad galėtų gauti krikšto malonės gausesnius vaisius, jie siekia Evangelijos patarimų įžadais Bažnyčioje išsilaisvinti iš kliūčių, galinčių juos atitraukti nuo didesnės meilės bei nuo dieviškojo kulto tobulumo ir didesnio atsidavimo Dievui. Ir  tuo bus tobulesnis pašventimas, kuo stipresniais ir  pastovesniais ryšiais bus reprezen tuojamas Kristus, sujungtas neišardomu ryšiu su Sužieduotine Bažnyčia."12
   Susirinkimo mokymas iškelia to savęs  dovanojimo didingumą, kai jūs savanoriškai, visiškai ir neatšaukiamai pasiaukojate Dievui, kaip tai padarė Kristus, atiduodamas save Bažnyčiai. Būtent dėl Dangaus karalystės jūs padarėte įžadą Kristui, nieko nepasilikdami sau. Jūs paaukojote Jam pajėgumą mylėti, poreikį turėti nuosavybę bei  žmogui labai brangią laisvę pačiam tvarkyti savo gyvenimą. Esate pašventinami Bažnyčioje, kurios atstovai priima jūsų įžadus, o krikščionių bendruomenė  su meile apkabina ir  palaiko tuos, kurie pasiaukoję tampa gyvuoju ženklu, "kviečiančiu visus Bažnyčios narius gerai ir veiksmingai pildyti savo krikščioniškojo pašaukimo pareigas [...], visiems tikintiesiems atskleisdami dangiškąsias gėrybes, kurias turime jau šiame pasaulyje"13.

I. VIENUOLINIO GYVENIMO FORMOS

Kontempliatyvus gyvenimas

8. Kai kurie iš jūsų kviečiami į gyvenimą, vadinamą "kontempliatyviu". Nenugalima jėga traukia jus prie Viešpaties. Dievo pagauti jūs leidote Jam veikti jumyse, o Jis traukia ir perkeičia jus. Taip esate rengiami amžinajai kontempliacijai, kuri  yra bendras mūsų visų pašaukimas. Kaip žengsite šiuo keliu ir liksite ištikimi gyvybę įkvepiančiai malonei, jei neatsiliepsite visa savo būtimi tai beribei meilės jėgai, tam kvietimui, tiesiai vedančiam Dievo link? Todėl  ar bendrautumėte su žmonėmis, dirbtumėte ar ilsėtumėtės - visa tegul būna jūsų glaudžios bendrystės su Viešpačiu liudijimas. Tada Jis išgrynins jūsų intenciją ir jūs galėsite sutikti Viešpatį maldoje. Tada savo gyvenimu liudysite "paslėptą apaštališkąjį vaisingumą"14 ir prisidėsite prie Dievo karalystės kūrimo.

Apaštalinis gyvenimas

9. Kitų pagrindinė misija yra apaštalavimas. Jie yra įsipareigoję skelbti Dievo Zodį tiems, kuriuos Dievo Apvaizda jiems siunčia, kad vestų juos prie tikėjimo. Šiai apaštalavimo malonei reikia glaudžios vienybės su Viešpačiu, kad galėtumėte perduoti Įsikūnijusio Žodžio mokymą kalba, kurią pasaulis pajėgus suprasti. Todėl jums privalu visuomet ir visur būti Viešpaties kančios, mirties ir šlovės dalininkais.15

Kontempliacija ir apaštalavimas

10. Kokia bebūtų jūsų, kaip pašauktųjų, tarnystė - pastoracija, misijos, mokymas ar gailestingumo darbai, — ar  ne svarbiausia yra jūsų vienybė su Dievu, "slapta" bendrystė su Viešpačiu? Ar ne ši bendrystė nulemia darbų vaisingumą?16 Norėdami ištikimai laikytis Susirinkimo mokymo "kiekvienos bendruomenės nariai, kurie pirmiausia ieško Dievo, turi  sieti kontempliaciją ir apaštališką meilę. Kontempliacija padeda jiems "įsikabinti" į Dievą protu ir širdimi.  O apaštalaudami jie įsitraukia į išganymo darbą ir skleidžia Dievo karalystę."17

Įkūrėjų charizmos

11. Tik tada pajėgsite atverti širdis tiesai ir dieviškai meilei pagal įkūrėjų, kuriuos Viešpats pažadino Bažnyčioje, charizmas.  Susirinkimas pagrįstai reikalauja, kad vienuoliai būtų ištikimi įkūrėjų dvasiai, jų Evangelijos įkvėptoms intencijoms ir šventumo pavyzdžiui. Tai vienas iš saugiausių dabartinio atsinaujinimo kriterijų, kuriuo kiekvienas institutas turėtų vadovautis ir pagal kurį kiekvienas institutas gali atrasti savo veiklos pobūdį.18 Juk vienuolinio gyvenimo charizmos nėra "iš kraujo ir iš  kūno norų" atsiradęs  dalykas19 ar kilusios siekiant prisitaikyti prie moderniojo pasaulio20, bet Šventosios Dvasios, kuri visuomet veikia Bažnyčioje, vaisius.

Išorinės formos ir vidinė jėga

12. Kaip tik iš čia semiasi dinamiškumo kiekviena vienuolių šeima. Nors Dievo kvietimas atsinaujina ir pasireiškia skirtingais būdais, pagal besikeičiančias vietos ir laiko aplinkybes,  būtina laikytis tam tikros ir tos pačios krypties. Vidinis postūmis, kai atsakoma į Dievo kvietimą, skatina padaryti esminį pasirinkimą. Ištikimybė šiam pasirinkimui yra autentiško vienuolinio gyvenimo kriterijus.  Neužmirškime,  kad kiekviena žmogiška institucija linkusi įsitvirtinti savo formose ir todėl jai gresia formalizmas.  Būtina, kad vidinė jėga išorines formas nuolat gaivintų, nes priešingu atveju jos gali tapti pernelyg didele našta.
   Ši formų įvairovė, kurios šaltinis - Kristaus malonės pilnatvė21, suteikia kiekvienam institutui savitų bruožų. Tačiau svarbiausia vienuolinio gyvenimo regula ir norma  yra  sekimas Kristumi pagal Evangelijos mokymą.  Argi ne dėl šio troškimo sekti Kristumi Bažnyčioje atsirado poreikis gyventi skaistų, neturtingą ir paklusnų gyvenimą?

II. PAGRINDINIAI ĮSIPAREIGOJIMAI

Pašvęsta skaistybė

13. Turime pabrėžti, kad tik Dievo meilė skatina žmones įsipareigoti gyventi  skaistybėje. Ši Dievo meilė besąlygiškai reikalauja dar labiau Kristaus širdyje pajusti brolišką meilę nūdienos žmonėms. Tada atsidavimas Dievui ir kitiems bus didžiulės ramybės šaltinis. Jokiu būdu nenuvertiname žmogiškos  meilės ir santuokos, — juk argi tikėjimas mums neprimena, jog ji yra Kristų ir Bažnyčią vienijančios meilės paveikslas?22 Pašvęsta skaistybė šią vienybę geriau išreiškia ir primena. Tokio panašumo turėtų siekti ir žmogiškoji meilė. Dabar, kai jai vis labiau gresia "aršus erotiškumas"23, pašvęstoji skaistybė turi būti labiau nei bet kada suprantama ir sąžiningai,  garbingai  ir dosniai puoselėjama. Skaistybė yra pozityvi, ji liudija, kad svarbiausia yra meilė Viešpačiui, ir nuostabiu būdu simbolizuoja mistinio Kūno ir Galvos vienybę, Sužadėtinės jungtuves su amžinuoju Sužadėtiniu. Šis meilės ryšys paliečia slapčiausias žmogaus gelmes, jį įkvepia ir perkeičia, pripildo paslaptingo panašumo į Kristų.

Dvasinio vaisingumo šaltinis

14. Todėl būtina, brangūs broliai ir seserys, kad krikščioniškas pašvęstos skaistybės dvasingumas vėl taptų veiksmingas. Dėl Dangaus karalystės pašvęsta skaistybė išlaisvina žmogaus širdį ir yra "kaip meilės ženklas bei akstinas ir kaip ypatinga dvasinio vaisingumo pasaulyje versmė"24.
   Pašvęsta skaistybė veikia pasaulyje mistiniu būdu, netgi jei pasaulis ne visada tai pripažįsta.

Dievo dovana

15. Mes esame tvirtai įsitikinę, jog skaistybės, kurios laikytis įsipareigojama vienuoliškais įžadais ir kurios laikomasi dėl Dievo meilės, vertės ir vaisingumo pagrindas yra Dievo Žodyje, Kristaus mokyme, Jo Mergelės Motinos gyvenime bei apaštalų tradicijoje, - apie  tai nuolat kalba Bažnyčia. Tai brangi dovana, kurią Tėvas suteikia kai kuriems žmonėms. Ši dovana, dėl žmogiško silpnumo trapi ir pažeidžiama, susiduria su prieštaravimais ir dėl daugelio priežasčių  yra šiek tiek nesuprantama tiems, kuriems Įsikūnijusio Žodžio šviesa neatskleidė slėpinio,  — kaip tas, kuris dėl Dievo praranda gyvenimą, jį atranda.25

Pašvęstas neturtas

16. Skaistūs Kristaus sekėjai, jūs trokštate Jo pavyzdžiu gyventi neturtingai,  naudodamiesi šio pasaulio gėrybėmis, kad būtų kasdien  palaikoma jūsų gyvybė. Todėl mūsų amžininkai ypač reiklūs. Iš  tikrųjų vienuolių institutai  turi dirbti gailestingumo darbus, teikti pagalbą vargstantiems  ir kovoti už socialinį teisingumą.  Atlikdami šią tarnystę jie visada turi būti atidūs  Evangelijos reikalavimams.

Vargdienio šauksmas

17. "Vargdienio šauksmas"26, kylantis iš asmeninio sielvarto ir bendro vargo, šiandien garsesnis nei bet kada. Argi Kristus atėjo ne dėl Dievo privilegijuotųjų - vargšų27, kad juos užjaustų netgi susitapatindamas su jais?28  Sparčiai modernėjančiame pasaulyje situacija, kurioje atsidūrė vargdieniai, ragina mus "pakeisti galvoseną ir  nuostatas"29. Tai ypač aktualu vienuoliams, pasirinkusiems buvimą arčiau Kristaus, kuris gyveno žemėje apiplėšdamas save patį.30 Žinome, kad šis kvietimas jus taip uždega, jog kai kurie iš jūsų netgi patiriate pagundą imtis smurto veiksmų. Tačiau būdami Kristaus mokiniai negalite eiti kitu nei Jis keliu. O  šis  kelias, kaip žinote, ne politinis ar kitoks laikinas judėjimas. Tai kelias, kviečiantis perkeisti širdį, išsilaisvinti iš bet kokios žemiškos kliūties. Tai kvietimas mylėti.

Neturtas ir teisingumas

18. Kaip galite atsiliepti į vargdienio  šauksmą? Pirmiausia turėtumėte neiti į kompromisus su jokia socialinio neteisingumo forma ir būti jautrūs vargui ir socialinio teisingumo reikalavimams, kuriuos kelia Evangelija ir Bažnyčia. Dėl to kai kurie pajuntate kvietimą prisidėti prie vargšų ir dalytis jų rūpesčiais. Daugelis institutų atlieka specialius darbus, kad padėtų vargstantiems. Pagaliau esate skatinami saikingai naudotis turtu, kad galėtumėte atlikti savo pareigas. Būtina kasdieniniame gyvenime liudyti tikrą išorinį neturtą.

Naudojimasis pasaulio gėrybėmis

19. Ką liudytų vienuolis šiame  civilizuotame,  paženklintame spartaus materialaus gerbūvio augimo pasaulyje, jei pradėtų ieškoti malonumų sau ir neatsirinkdamas priimtų viską, kas siūloma? Dabar, kai daugeliui kyla pagundos turėti turtų, žinių ir galios pavojus, Dievas primygtinai kreipiasi į jūsų krikščioniškas sąžines. Turite priminti žmonėms, kad jų tikroji pažanga - tai atsiliepimas kvietimui "dalytis kaip sūnums gyvojo  Dievo, visų žmonių Tėvo, gyvenimu"31.

Darbas

20. Taip pat jūs pajėgsite suprasti daugelio žmonių skundą, žmonių, kurie siekia įsigyti turto, nes nori patogiai gyventi ir kuo daugiau turėti, o tam kartais būtinos nežmoniškos pastangos. Esminis jūsų neturto aspektas tebus žmogiškas nevaržomai atliekamo darbo prasmės liudijimas. Tokiu būdu bus atkuriama tikroji darbo prigimtis - būti pragyvenimo ir tarnavimo šaltiniu. Argi ne pačiu laiku Susirinkimas pabrėžia, jog esate saistomi "visuotinio darbo įstatymo"?32 Jūsų pareiga  užsidirbti savo ir brolių bei seserų pragyvenimui, savo darbu padėti vargšams.  Bet ši veikla neturi menkinti įvairių jūsų institutų pašaukimo ir atitraukti nuo pareigų. Ji tikrai neturėtų jūsų vesti sekuliarizacijos  link, pakenkdama vienuoliškam gyvenimui. Atidžiai stebėkite, kokia dvasia vadovaujatės. Kaip būtų neteisinga jaustis, kad esi vertinamas vien pagal  atlyginimą už pasaulietišką darbą!

Broliškas dalijimasis

21. Šiandien  aktuali broliško dalijimosi būtinybė turi išsaugoti Evangelija paremtą vertę. Didache (Didichė) teigia: "Jei dalijatės amžinosiomis gėrybėmis, juo labiau turite dalytis žemiškosiomis"33. Neturtas, dėl kurio laikinąsias gėrybes, o kartu ir atlyginimus, naudojate bendrai, bylos apie jus vienijančią dvasinę bendrystę; tai bus gyvas liudijimas pasiturintiems bei pagalba vargstantiems broliams ir seserims. Asmeninės atsakomybės troškimas bus patenkinamas ne džiaugiantis savo uždarbiu, bet brolišku dalijimusi bendru gėriu. Kiekvieno asmens ir kiekvienos bendruomenės neturto formas nulems instituto pobūdis ir bendruomenės pasirinktas klusnumo būdas. Atsižvelgiant į įvairius pašaukimus šitaip bus laikomasi priklausomumo, būtino kiekvienai neturto formai.

Evangelijos  reikalavimų svarbumas

22. Turbūt suprantate,  brangūs  sūnūs ir dukterys, kad šiandieninio pasaulio vargai, jei juos patiriate gyvendami vienybėje su Kristumi, iš jūsų pareikalaus vis didesnio ir tobulesnio neturto. Tačiau nors ir turite atsižvelgti į aplinką, kurioje gyvenate, ir taikytis prie kitų žmonių, jūsų neturtas negali būti tik prisitaikymas prie aplinkos  gyvenimo stiliaus. Neturto vertė kyla iš klusnumo Evangelijos reikalavimams, ištikimai atsiliepiant į savąjį pašaukimą, o ne iš noro atrodyti neturtingu. Reikia vengti gyvenimo būdų, "kvepiančių" tuštybe. Tam tikromis sąlygomis galime pateisinti vienuoliško abito atsisakymą. Tačiau reikia prisiminti Susirinkimo pageidavimą, kad vienuoliai - vyrai ir moterys — vilkėtų abitą kaip pašventimo ženklą34 ir jų rūbas skirtųsi nuo grynai pasaulietinio.

Pašvęstas klusnumas

23. Ar ne ištikimybė tikėjimo šviesai ir Kristaus meilei yra jūsų paklusnumo jžado šaltinis? Šiuo pažadu jūs iš tiesų visiškai paaukojate savo valią ir ryžtingiau bei tvirčiau įsitraukiate į Jo išganymo planą. Sekdami Kristumi, kuris atėjo vykdyti Tėvo valios, ir būdami  bendrystėje su Tuo, kuris "kentėdamas išmoko klusnumo" ir "tarnavo savo broliams", jūs labiau įsipareigojate tarnauti Bažnyčiai ir broliams.35

Broliškumas ir auka

24. Susirinkimas akcentuoja šį  broliškumo, paremto Evangelija, troškimą. Bažnyčia buvo apibūdinta kaip Dievo Tauta, kurioje  hierarchija tarnauja Kristaus nariams, suvienytiems broliškos meilės.36 Vienuoliai, kaip ir visa Bažnyčia, gyvena Kristaus Velykų slėpinį.  Klusnumo esmė atsiskleidžia mirties ir prisikėlimo pilnatvėje, kur tobulai realizuojasi  antgamtinė  žmogaus  lemtis. Iš tiesų tik per auką, kančią ir mirtį žmogus pasiekia tikrąjį gyvenimą.
   Vadovauti broliams37 — reiškia tapti tarnais pagal pavyzdį To, kuris "atidavė savo gyvybę už daugelį"38.

Autoritetas ir paklusnumas

25. Taigi bendram gėriui autoritetas ir paklusnumas yra kaip du vienas kitą papildantys dalyvavimo Kristaus  aukoje aspektai. Tie, kuriems skirta vadovauti, tetarnauja broliams atskleisdami Dievo meilę, o vienuoliai, jiems paklusdami, teseka savo Mokytojo pavyzdžiu39 ir bendradarbiauja išganymo darbe.  Matome, kad autoritetas ir asmeninė laisvė neprieštarauja vienas kitam, bet "kartu vykdo" Dievo valią, kurios  ieškoma per brolišką, kupiną pasitikėjimo vyresniojo ir brolio pokalbį apie asmeninius dalykus,  arba tariantis su bendruomene,  jeigu kalbama apie bendruomeninius reikalus. Šitaip ieškodamas Dievo valios vienuolis pajėgs išvengti netinkamo blaškymosi ir galės atsispirti paplitusiai patraukliai nuomonei, nustelbiančiai tikrąją vienuolinio  gyvenimo prasmę. Tokia kiekvieno pareiga, bet ypač vyresniųjų ir asmenų, atsakingų už tai, kad tikėjimas būtų bendruomenės brolių ir seserų tikrasis  kelrodis. Vienuolio nusiteikimo paklusti tikslas - pagal šiandieninius reikalavimus perkelti tikėjimą į kasdieninį gyvenimą, nė kiek  neabejojant tikėjimo tikrove. Baigiant bendrą Dievo valios ieškojimą paskutinį žodį turi ištarti  vyresnieji, kurių buvimo ir priėmimo labai reikia visoms bendruomenėms.

Kasdieninio gyvenimo poreikiai

26. Šiandieninės gyvenimo sąlygos daro natūralią įtaką  klusnumo  praktikai. Daugelis jūsų dirbate už vienuolyno ribų, atliekate pareigas, kurioms esate kompetentingi. Kiti įsitraukia į darbo grupes, kurios savaip planuoja gyvenimą ir veiklą. Dėl šių rizikingų situacijų vertėtų peržvelgti ir vėl patvirtinti klusnumo principus. Jei norime sulaukti gerų tokios rizikos rezultatų, turime atsižvelgti į kai kurias sąlygas. Pirmiausia darbas turi derintis su instituto pašaukimu. Taip pat reikia aiškiai skirti dvi sritis.  Turi būti įmanoma  pereiti nuo išorinės veiklos prie bendruomeninio gyvenimo reikalavimų,  kad būtų  užtikrintas griežto  vienuolinio gyvenimo elementų veiksmingumas. Viena iš pagrindinių vyresniųjų pareigų - sudaryti tikėjimo broliams ir seserims būtinas sąlygas dvasiniam gyvenimui.  Bet kaip  jie gali atlikti šią pareigą be pagrįsto pasitikėjimu visos bendruomenės bendradarbiavimo?

Laisvė ir klusnumas

27. Norime pridurti, kad  kuo daugiau prisiimate atsakomybės, tuo labiau turite atnaujinti savo pasiaukojimą. Viešpats kiekvienam, kuris nori sekti Juo, liepia "prarasti savo gyvybę"40. Jūs laikysitės šio įsakymo, jei vyresniųjų nurodymus priimsite kaip savo vienuolinio gyvenimo garantiją, visiškai paaukojant Dievui savo valią kaip savo auką.41 Krikščioniškas klusnumas yra besąlygiškas atsidavimas  Dievo valiai. Bet jūsų klusnumas yra griežtesnis, nes paklusdami jūs ypatingai atsiduodate, o jūsų pasirinkimus riboja šis įsipareigojimas. Jūsų dabartinės situacijos priežastis yra visiškos laisvės aktas. Jis turi būti gyvenimo pagrindas, darantis vis didesnę įtaką — ir tuomet, kai veikiate savo iniciatyva,  ir  tada, kai nuoširdžiai sutinkate su vyresniųjų nurodymais.  Susirinkimas apie  "klusnumu sustiprintą laisvę"42 kalba kaip apie vieną iš vienuolių luomo privalumų ir pabrėžia, jog toks klusnumas "nepažeidžia žmogaus asmenybės vertės, bet veda ją, išplėsdamas Dievo vaikų laisvę, į subrendimą"43.

Sąžinė ir klusnumas

28. Bet argi negali būti atvejų, kai kyla konfliktai tarp vyresniojo - autoriteto - ir vienuolio sąžinės — "asmens  šventyklos, kur jis lieka vienas su Dievu ir klauso būtybės gelmėje aidinčio Viešpaties balso?"44 Ar būtina priminti, jog sąžinė negalivertinti veiksmų, kuriuos pati įkvepia, moralumo? Reiktų atsižvelgti į objektyvias normas ir, jei reikia, taisyti sąžinės sprendimus. Žinoma, jei įsakymas akivaizdžiai prieštarauja Dievo įstatymams ar instituto konstitucijai arba jei jis gali atnešti kokį nors rimtą blogį, - tokiam įsakymui paklusti nereikia. Tačiau dažniausiai vyresnysis sprendžia, kas būtų geriau, o toks pasirinkimas gali kisti pagal požiūrį. Jei  nepaklūstamą dėl to, kad objektyviai nurodymas atrodo mažiau geresnis, nepagrįstas ar prieštarauja sąžinei, tai reiškia, kad požiūris  į dažnai neaiškią ir dviprasmišką žmogiškąją realybę yra neteisingas. Be  to,  neretai dėl atsisakymo paklusti nukenčia  bendras gėris. Todėl vienuolis neturėtų skubotai  nuspręsti, kad vyresniojo sprendimai prieštarauja sąžinei. Tokia išskirtinė situacija kartais gali sukelti tikrą vidinę  kančią, patirtą Kristaus, kuris "kentėjimuose išmoko klusnumo"45.

Kryžius — didžiausios meilės įrodymas

29. Tai, kas buvo pasakyta, parodo, koks atsižadėjimas reikalingas gyvenantiems vienuolinį gyvenimą. Jūs turite patirti jėgą, kuria Kristus buvo traukiamas prie Kryžiaus — Krikšto, kuriuo Jis dar turėjo būti pakrikštytas, kad įžiebtų jumyse liepsną,46 — turite patirti šiek tiek tos "kvailystės", kurios mums visiems linki šv. Paulius, nes tik dėl jos tampame išmintingi.47 Tebūna jums Kryžius tuo, kuo jis buvo Kristui: didžiausios meilės įrodymas. Argi nėra paslaptingo  ryšio  tarp savęs atsižadėjimo ir  džiaugsmo,  aukos ir didžiadvasiškumo, drausmės ir dvasinės laisvės?

III. GYVENIMO BŪDAS

Gyvenimo liudijimas

30. Reikia pripažinti, sūnūs ir dukterys Jėzuje Kristuje, kad šiandien sunku surasti gyvenimo stilių, atitinkantį šiuos reikalavimus. Pernelyg gausu patrauklių dalykų, kurie pirmiausia skatina žmogų siekti žmogiškai efektyvios veiklos.  Bet argi ne jūs  turėtumėte  rodyti džiuginančio  ir teisingo griežtumo pavyzdį, rodyti su pasiaukojimu, kuris būtinas krikščioniško gyvenimo pilnatvei, priimdami darbo ir socialinių santykių pagimdytus sunkumus, kantriai kęsdami gyvenimo išbandymus ir varginantį nesaugumą? Vienuoliai iš tiesų eina "griežtesniu keliu siekdami šventumo"48. Dideliuose ir mažuose varguose vidinis įkarštis padeda jums atpažinti Kristaus  Kryžių ir priimti šiuos vargus su tikėjimu ir meile.

Sekimas Kristumi

31. Būtent tokia savo  gyvensena būsite Dievo tautos laukiami liudytojai: vyrai ir moterys, sugebantys gyventi neturtingai, paprastai ir nuolankiai, ramybės kupini  žmonės, neinantys į kompromisus ir visiškai atsižadėję savęs; laisvi ir kartu klusnūs, spontaniški ir atkaklūs, nuolankūs  ir tvirto tikėjimo. Kuo labiau atsiduosite Viešpačiui ir nesitrauksite atgal, tuo gausiau Jėzus Kristus įlies jums šios malonės, kuri suteiks jėgų. Tai iškalbingai liudija netolima daugelio šalių  vienuolių, kentėjusių dėl Kristaus, praeitis. Jais žavimės ir visus raginame jais sekti.

Vidinio žmogaus ugdymas

32. Šiame kelyje labai padeda gyvenimo formos, kurias išryškina patirtis, išliekanti ištikima įvairių institutų charizmoms. Laikui bėgant šios formos keitėsi, atsirado ir naujų. Kad ir labai skirtųsi jų išraiškos, dėmesys visada pirmiausia kreipiamas į vidinio žmogaus formavimą.  Rūpestis ugdyti vidinį žmogų padės iš daugelio įvairių ir patrauklių gyvenimo būdų išsirinkti tinkamiausią. Dėl besaikio įvairumo troškimo ir kūrybiško spontaniškumo gali kilti nepasitenkinimas nors ir šiek tiek griežtesne tvarka, kurios dažniausiai reikia bendruomeniniam gyvenimui ir asmeniniam brandumui. Nevaldomas jausmo protrūkis, apeliuojant į brolišką  meilę arba į tai, kas suprantama kaip Dvasios  įkvėpimas, taip pat gali prisidėti  prie bendruomenių irimo.

Gyvenimo aplinkybių svarba

33. Patirtis liudija, jog nukreipiant daugialypį asmenį pašaukimo  keliu bei į dvasinę polinkių integraciją, reikia deramai įvertinti gyvenimo aplinkybių svarbą.
   Širdis dažnai linkusi įsikibti į efemeriškus dalykus. Dauguma iš jūsų turėsite bent iš dalies gyventi pasaulyje, kuris siekia atitraukti žmogų nuo jo paties, nuo vienybės su Dievu. Todėl turite mokytis rasti Dievą netgi tada, kai gyvenimas darosi vis triukšmingesnis, jo tempas nuolat spartėja, o žmones vis labiau traukia tai, kas laikina.

Semtis jėgų iš Dievo

34. Kiekvienas gali matyti, kad broliška aplinka ir savanoriškai pasirinkta gyvenimo drausmė padeda siekti vienybės su Dievu. Tokia tvarka būtina kiekvienam, kuris grįžta į širdį.49 Biblijoje šių žodžių prasmė gilesnė - kalbama ne tik apie jausmus, idėjas ir norus. Tai kažkas, kas persmelkta minties apie  begalybę, absoliutą, mūsų amžinąjį likimą. Šių dienų suirutėje ypač reikia, kad vienuolis liudytų žmogų, kurio gyvybiškai svarbi pastanga siekti tikslo — gyvojo Dievo —  padarė vieningą, atvirą ir pastovų jo gyvenimą Dieve. Tai vyksta sutelkiant  visas jėgas, apvalant mintis  ir sudvasinant pojūčius.

Būtinas atsitraukimas nuo pasaulio

35. Kuo daugiau esate įsitraukę į išorinę veiklą, tuo labiau turite mokytis nuo šios veiklos pereiti prie apmąstomo gyvenimo,  teikiančio atgaivą dvasiai.
    Jei iš tiesų dirbate Dievo darbą, trokšite mąstymui laiko, kuomet drauge su savo  tikėjimo broliais ir seserimis galėsite patirti pilnatvės metą.
   Turint galvoje dabartinio gyvenimo tempą ir įtampą, vertėtų be įprastų kasdieninių maldų skirti papildomai laiko asmeninei maldai pagal sąlygas ir pašaukimo prigimtį. Jei namai, kuriuose gyvenate pagal regulą, rūpinasi svetingumu, nutarkite, kaip išvengti bet  kokios netvarkos ir blaškymosi, kad jūsų svečiai galėtų  siekti glaudžios bendrystės su Dievu.

Dvasinis įvesdinimas

36. Tai maldingų praktikų, kurios žymi mūsų dienos ritmą, prasmė. Sąmoningai žvelgiame į maldas ne kaip į taisyklių primestus įsipareigojimus, bet vertiname jas pagal  tai, kiek jos užtikrina dvasinę pilnatvę. Turime pabrėžti, kad vienuolių maldingos praktikos turi padėti augti Evangelijos palaiminimų dvasia, kuri sutelktų asmenį į Kristų, o ne būtųtik proto ar valios pratybos.

Gyvenimo doktrina

37. "Išbandytą kelią tobulumui siekti"50 Susirinkimas mato kaip vieną iš vienuolių institutų paveldėtų turtų, kurį jis jums turi užtikrinti. Kadangi tobulėjama augant Dievo ir artimo meile, būtina labai  aiškiai  šią gyvenimo doktriną suprasti ir veiksmingai įgyvendinti. Taigi institutai turi ne tik rūpintis,  kaip prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo aplinkybių, bet ieškoti priemonių, kurios padėtų gyventi vaisingą, visiškai Dievo ir artimo meile persmelktą gyvenimą.

Naujojo žmogaus ugdymas

38. Todėl reikia, kad bendruomenės ir jų nariai pereitų nuo psichologinio  prie išties dvasinio lygmens.51  Argi neprivalo kiekvienas krikščionis tapti šv.  Pauliaus minimu "naujuoju žmogumi", kuris įeina į Kristaus Bažnyčios pilnatvę ir drauge joje turi dalį?  Siekdamos šio tikslo vienuolių šeimos taps tarsi  dirva, kurioje dygs dieviško gyvenimo sėkla, pasėta kiekviename iš jūsų per Krikštą, ir kuriai iki  galo patiriama jūsų konsekracija padės augti ir  nešti vaisių su pertekliumi.

Džiugus bendruomeninio gyvenimo paprastumas

39. Net ir būdami netobuli - kaip visi krikščionys — turite kurti aplinką, palankią kiekvieno bendruomenės nario dvasiniam augimui. Kaip kitaip tai pasiekti, jei ne stiprinant net pačius paprasčiausius ryšius su broliais ir seserimis Viešpatyje? Neužmirškime, jog mylėti - tai nepailstamai viltis tuo, kuo kiti gali tapti mums broliškai padedant. Šio nuoširdumo ženklas - džiaugsmo kupinas paprastumas, kurio dėka kiekvienas stengiasi suprasti, ką kitas jaučia širdyje.52 Kartais atrodo, jog bendruomeninis gyvenimas, užuot kai kuriuos vienuolius ugdęs, juos žlugdo. Galbūt taip atsitinka todėl, kad bendruomeniniame gyvenime trūksta malonaus elgesio ir nuoširdumo,  maitinančio viltį? Be abejonės,  kasdieniniam tobulėjimui labai  svarbu bendruomenės dvasia, draugiški santykiai, broliškas bendradarbiavimas  apaštalaujant bei abipusė parama bendrame gyvenime, idant geriau tarnautume Kristui.

Mažos bendruomenės

40. Taip savaime ryškėja tendencija burti mažesnes bendruomenes. Spontaniškas pasipriešinimas didmiesčių anonimiškumui, būtinumas didelį bendruomenės  namą šiandieniniuose miestuose padalyti į mažesnius būstus,  kad savo gyvenimo sąlygomis būtume arčiau evangelizuojamų žmonių, - tai kelios iš priežasčių, skatinančių kai kuriuos institutus iš anksto steigti  mažas bendruomenes. Be to, šios mažos bendruomenės gali puoselėti artimesnius santykius tarp vienuolių ir broliškai dalytis atsakomybe. Tačiau nors tam tikra struktūra iš tiesų padeda sukurti dvasinę aplinką, klaidinga manyti, jog to pakanka dvasingumo vystymui. Mažos bendruomenės nesiūlo lengvesnės gyvenimo formos. Priešingai - jos labai reiklios savo nariams.

Didelės bendruomenės

41. Tačiau daugeliui vienuolių ypač tinka didelės bendruomenės. Tokios bendruomenės buriamos meilės tarnystei,  tam  tikriems intelektui skirtiems uždaviniams, kontempliatyviam  arba monastiniam gyvenimui. Teviešpatauja čia širdžių ir protų vienybė,  atitinkanti siekiamus dvasinius tikslus. Kokios bebūtų bendruomenės — mažos ar didelės — savo nariams jos galės padėti  tik tada, kai jose bus gaivinama  Evangelijos Dvasia, kurią maitina malda, senojo žmogaus  atsižadėjimas, drausmė, kurios reikia,  kad būtų ugdomas naujas žmogus, ir Kryžiaus aukos vaisingumas.

IV. ATSINAUJINIMAS IR DVASINIS AUGIMAS

Dievo troškimas

42. Brangūs vienuoliai ir vienuolės,  kaip galite netrokšti geriau pažinti Tą, kurj mylite ir kurį norite atskleisti žmonėms? Malda jus su Juo vienija. Praradę maldos skonį vėl imsite jos ilgėtis nuolankiai iš naujo pradėdami melstis. Nepamirškite, ką liudija praeitis: nuo jūsų ištikimybės maldai priklauso, ar vienuolinis gyvenimas bus kupinas gyvybės, ar apmiręs.

Malda

43. Krikščionies šventumo patirtis - Dievo artumo pajutimas, troškimas Jį garbinti ir malda už kitus — liudija maldos vaisingumą: Dievas apsireiškia savųjų tarnų dvasiai ir širdžiai. Viešpats leidžia jį pažinti per veiklią meilę. Esama daug Šventosios Dvasios dovanų ir kiekviena iš jų duoda ragauti tikrą Viešpaties pažinimą. Be jo  mums nepavyktų suprasti krikščioniškojo bei vienuolinio gyvenimo vertės, neturėtume jėgų džiaugsmingai jį gyventi ir eiti pirmyn su viltimi, kuri neapgauna.

Maldos dvasia, prasiskverbianti į brolišką gyvenimą

44. Šventoji Dvasia taip pat suteikia jums malonę žmonių širdyse pažinti Viešpatį ir moko mylėti juos kaip brolius ir seseris. Ji padeda įžvelgti Dievo meilę įvykiuose. Jei nuolankiai žvelgsime į žmones ir daiktus,  jei patys būsime pilni maldos dvasios, Jėzaus Dvasia apšvies mus  ir praturtins savąja išmintimi.

Vidinio gyvenimo poreikis

45. Ar tik nebus didžiausia mūsų laikų bėda neatitikimas "tarp kolektyvinio  gyvenimo sąlygų ir troškimo asmeniškai galvoti ir asmeniškai įsigilinti į situaciją"?53 Daug žmonių -  tarp jų nemažai jaunuolių - prarado gyvenimo prasmę ir sunerimę ieško kontempliatyviosios būties  dimensijos. Jie nesuvokia, kad Kristus  per Bažnyčią gali atsiliepti į jų  lūkesčius. Ši tikrovė turėtų paskatinti jus rimtai apmąstyti, ko žmonės pagrįstai laukia iš jūsų, viešai pasižadėjusių gyventi tarnaujant Žodžiui, kuris yra "tikroji Šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų"54. Supraskite maldos svarbą savo gyvenime ir mokykitės su tauriu džiaugsmu melstis. Ištikima kasdieninė malda turi būti pirmasis jūsų poreikis. Jai turite skirti pirmąją vietą ir savo konstitucijose, ir savo gyvenime.

Tyla

46. Dvasinis žmogus suvokia, jog Dievo meilei būtina tyla. Žmogui reikia nuošalumo, kad klausytų Dievo, "kalbančio jo širdžiai"55. Reikia pabrėžti, jog tokia tyla, kuri yra vien triukšmo ir žodžių nebuvimas ir kuri nepadeda sielai atnaujinti jėgų, neturi dvasinės vertės.  Ji gali netgi kliudyti broliškai meilei, jei tuo metu būtina bendrauti su kitais. Ieškojimas vienybės su Dievu, priešingai, apima visą būtybę. Tai galioja ir aktyviems  vienuoliams, ieškantiems Dievo  triukšme ir sumaištyje, ir kontempliatyviesiems.56 Tikėjimui, vilčiai ir meilei Dievui, padedančiai priimti Dvasios dovanas, taip pat ir  broliškai meilei, gerbiančiai kitopaslaptį, būtinai reikia tylos.

Liturginis gyvenimas

47. Pagaliau turbūt nebūtina priminti, kokia svarbi bendruomeniniam gyvenimui Bažnyčios liturgija, kurios pagrindas — Eucharistijos šventimas, vidinę maldą jungiantis su išoriniu Dievo garbinimu.57 Vienuolių profesijos  metu buvote paaukoti Dievui per Bažnyčią, vienydamiesi su Eucharistineauka.58 Kiekvieną dieną šis  savęs paaukojimas turi tapti konkrečiai nuolat atnaujinama tikrove. Bendrystė Kristaus Kūne ir Kraujyje yra svarbiausias atsinaujinimo šaltinis;59 iš čia jūs semsitės jėgų mylėti ir jūsų gyvenimo auka bus be perstojo stiprinama.

Eucharistija  — bendruomenės širdis ir gyvenimo šaltinis

48. Jūsų bendruomenių, suvienytų Kristaus vardu, centras yra Eucharistija — "pamaldumo sakramentas, vienybės ženklas,  meilės saitas"60. Todėl natūralu, kad šios bendruomenės turi būti regimai suvienytos koplytėlėje, kurioje  Šventosios Eucharistijos buvimas išreiškia ir drauge paverčia tikrove tai, kas turi būti kiekvienos vienuolių šeimos bei kiekvieno krikščionių susirinkimo pagrindas. Eucharistija, kuria nepaliaujamai skelbiame Viešpaties mirtį ir prisikėlimą  bei  rengiamės Jo atėjimui šlovėje, nuolat teikia mūsų protui fizinę ir dvasinę kančią, kurią Kristus patyrė, savanoriškai priimdamas netgi savo agoniją ir mirtį ant Kryžiaus. Tegul išbandymai, su kuriais susiduriate, būna jums proga kentėti susivienijus su Viešpačiu ir aukojant Tėvui nesėkmes ir neteisingus kaltinimus, slegiančius jūsų brolius ir seseris; vien Kristaus auka per tikėjimą įprasmina šiuos kentėjimus.

Dvasinis vaisingumas pasaulyje

49. Pasak Susirinkimo, tokiu būdu pasaulis tampa jūsų maldos ir aukos centru: "Te nemano niekas, kad vienuoliai dėl savo pasišventimo Dievui yra žmonėms svetimi ar nenaudingi žemiškoje valstybėje. Nors tiesa, kad jie kai kada tiesiogiai netarnauja amžininkams, tačiau juos priartina prie Kristaus ir su jais dvasiniu  būdu bendrauja,  kad žemiškos visuomenės kūryba visuomet atsiremtų į Viešpatį ir į Jį  būtų vedama, kad nebūtų veltui dirbę tie, kurie ją stato"61.

Dalytis Bažnyčios misija

50.  Susirinkimas primygtinai pabrėžia, jog negalima dalytis  Bažnyčios misija, jei  bažnytiniai institutai nebendradarbiauja "Šventojo Rašto, Liturgijos,  dogmų, sielovados, ekumenizmo, misijų ir socialinės veiklos srityse"62. Norėdami įsitraukti į visuotinę sielovados veiklą jūs tai išties vykdysite, išlaikydami kiekvienam institutui būdingus bruožus. Visuomet prisiminkite, jog  esate pavaldūs savo vidinei struktūrai, ir tai neatleidžia nuo jurisdikcijos vyskupo, kurio, kaip ganytojo, pareiga yra rūpintis sielovada.63 Be to, jūs labiau nei kas kitas turite nuolat prisiminti, jog Bažnyčia tęsia Išganytojo darbą dėl žmonių gerovės. Tą padaryti įmanoma tik įsitraukiant į paties Kristaus, viską atiduodančio Tėvui, darbą: "Viskas yra jūsų, bet jūs patys Kristaus, o Kristus - Dievo"64. Dievo šaukimas tiesiau ir veiksmingiau veda jus į amžinąją karalystę.  Susidūrę su dvasine įtampa, kuri neišvengiama kiekviename tikrai vienuoliniame gyvenime,  jūs duodate "ryškų ir kilnų liudijimą, kad pasaulis negali būti perkeistas ir Dievui paaukotas be palaiminimų dvasios"65.

BAIGIAMASIS KREIPIMASIS

Tikras vienuolinio gyvenimo atsinaujinimas

51.  Brangūs sūnūs ir dukterys Kristuje, norint atnaujinti vienuolinį gyvenimą, - jei jis turi būti atnaujintas, - būtina ne tokias svarbias formas pritaikyti prie tam tikrų pasikeitimų, kurie vis labiau paliečia kiekvieno žmogaus gyvenimą. Kaip tai pasiekti išsaugant Bažnyčios pripažintas "pastovias gyvenimo formas"66, jei ne autentiškai ir visiškai atnaujinant jūsų institutų pašaukimą?  Gyvai būtybei prisitaikyti prie aplinkybių nereiškia atsisakyti  savo  tikrojo identiteto, bet,  priešingai, ryžtingai ginti savąjį gyvastingumą.  Įžvalgus dabarties tendencijų ir šiuolaikinio pasaulio poreikių supratimas turi jus naujai uždegti ir išjudinti. Tai kilni, tačiau kartu sunki užduotis.

Šiandienos pasauliui reikia Evangelija pagrįsto liudijimo

52.  Mums  rūpi šių dienų aktualus klausimas: kaip Evangelijos Naujiena gali įsiskverbti į pasaulį? Kas darytina srityse, kuriose skleidžiasi nauja kultūra, iškyla naujas žmogus, netikintis, kad jam reikia išgelbėjimo? Kadangi visi žmonės pašaukti kontempliuoti išganymo paslaptį, turėtumėte suprasti, kaip rimtai ši situacija jus įpareigoja ir meta iššūkį jūsų apaštalavimo tikslui! Brangūs vienuoliai, atsižvelgdami į skirtingus būdus, kuriais Dievas į jus kreipiasi ir patiki misiją jūsų vienuoliškoms šeimoms,  turite visą dėmesį  sutelkti į žmogaus poreikius, jo problemas  ir siekius; turite malda ir veiksmais liudyti tarp žmonių  Gerąją meilės, teisingumo ir ramybės Naujieną. Žmonės ir tautos trokšta broliškesnio gyvenimo, kuriam visų pirma reikia gyvenimo būdo, mąstysenos ir širdies perkeitimo. Ši bendra visos Dievo tautos misija jums skirta ypatingu būdu. Tačiau kaip įvykdyti šią misiją, jei trūksta absoliuto supratimo, kuris yra tam tikros Dievo patirties  rezultatas? Visa tai liudija, jog autentiškas vienuolinio gyvenimo atsinaujinimas ypač svarbus pačios Bažnyčios ir viso pasaulio atsinaujinimui.

Tikrieji Viešpaties meilės liudytojai

53.  Šiandien labiau nei bet kada pasaulis trokšta matyti jumyse vyrus ir moteris, kurie tiki Viešpaties Žodžiu, Jo prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu, netgi aukodami savo gyvenimus, kad liudytų šios meilės tikrovę visiems žmonėms. Amžiams slenkant Bažnyčią gaivino  ir džiugino daug šventų vienuolių, įvairiais pašaukimais liudijančių beribę meilę ir Viešpatį Jėzų. Ar ši malonė nėra dabartiniams  žmonėms lyg gaivus vėjelis, ateinantis nuo begalybės ir pranašaujantis žmogaus išlaisvinimą  amžinybėje bei tobulą džiaugsmą? Būdami atviri  šiam dieviškam džiaugsmui su noru atsiliepkite į  savo pašaukimą, atnaujindami tikėjimą dieviškąja tikrove ir krikščioniško tikėjimo  akimis žvelgdami į pasaulio poreikius. Atėjo metas  labai rimtai — kai reikės — peržvelgti sąžines ir pakeisti visą gyvenimą, kad taptume ištikimesni.

Kreipimasis į visus vienuolius

54.  Kontempliuodami Viešpaties švelnumą, kurį Jis parodė savo sekėjus pavadindamas "mažąja kaimene" ir užtikrindamas, jog Tėvui patiko dovanoti jiems karalystę67, kreipiamės į jus: išsaugokite Evangelijos "mažutėlių" paprastumą. Vėl  mėginkite jį atrasti vidinėje, glaudesnėje bendrystėje su Kristumi ir savo broliais. Šventosios Dvasios veikiami patirsite džiaugsmą tų, kuriems patikėtos Karalystės paslaptys. Nenorėkite būti priskirti prie "gudriųjų ir išmintingųjų", kurių, regis, vis daugėja. Šis slėpinys paslėptas nuo jų akių.68 Būkite išties neturtingi, romūs, trokštantys šventumo, gailestingi ir tyros širdies. Būkite tie, kurie neša pasauliui Dievo ramybę.69

Vaisingas džiaugsmo spinduliavimas

55.  Džiaugsmas visuomet būti Dievo yra neprilygstamas Šventosios Dvasios vaisius, jūsų jau ragaujamas. Pripildyti džiaugsmo, kurį Kristus išlaikys jumyse netgi išbandymų metu,  išmokite žvelgti  į ateitį su pasitikėjimu. Kiek šis džiaugsmas spinduliuoja  iš  jūsų bendruomenių, tiek kiekvienam bus įrodoma, jog jūsų pasirinktas gyvenimas - trigubas pasaulio atsižadėjimas - padeda atviriau gyventi Kristuje.  Matydami jus ir jūsų gyvenimą jauni žmonės galės teisingai suprasti nepaliaujamą Jėzaus kvietimą.70 Susirinkimas primena, jog jūsų gyvenimo pavyzdys "geriausiai rekomenduoja jų institucijas ir laimi kandidatus vienuoliškajam gyvenimui"71. Nuoširdi pagarba ir meilė, kurią jums reiškia vyskupai, kunigai, tėvai  ir krikščionys auklėtojai, daugeliui sužadins troškimą eiti jūsų pėdomis,  atsiliepiant į Jėzaus kvietimą, kuris be perstojo girdisi tiems, kurie Juo seka.

Malda Marijai

56.  Tegu mylimiausioji Viešpaties Motina, kurios pavyzdžiu paaukojote savo gyvenimus Dievui, išprašo iš Jėzaus jums džiaugsmo, kuriuo tik Jis gali nuskaidrinti kasdieninį gyvenimą. Jos pavyzdžiu jūsų gyvenimas tebūna "motiniškos meilės, kurios šiluma turi būti gaivinami visi bendradarbiaujantieji Bažnyčios apaštališkoje misijoje žmonėms atgimdyti"72, liudijimas. Mylimieji sūnūs ir dukterys, tegul Viešpaties džiaugsmas atnaujina jūsų pašvęstąjį gyvenimą ir Jo meilė tepadaro jį vaisingą. Su nuoširdžia meile mes laiminame jus Jo vardu.
  
Vatikanas, 1971  metų birželio 29  diena, devintieji mūsų Pontifikato metai, Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventė.                              

PAULUS P. P. VI

Nuorodos

1 Žr. Il tempio massimo, July 2, 1962, AAS 54, 1962, p. 508-517.
2 Lumen gentium, VI, 46, AAS, 57, 1965,  p. 52.
3 Perfectae caritatis, AAS, 58, 1966, p. 702-712.
4 Lk 18, 29-30.
5 Plg. Gaudium et spes, 43, AAS, 58, 1966, p. 1062.
6 Plg. Lumen gentium, V, AAS, 57, 1965, p. 44-49.
7 Plg. Motu Proprio Ecclesiae Sanctae, August 6, 1966, AAS,  58,  1966, pp.  757 ir toliau; Renovationis causam, January 6, 1969, AAS, 61, 969, pp. 103 ir toliau.
8 Plg. Lk 22, 32.
9 Perfectae caritatis, 1, AAS, 58, 1966, p. 702.
10 Plg. Gal 5, 13; 2 Kor 3, 17.
11 Lumen gentium, 43, AAS, 57, 1965, p. 702.
12 Ten pat, p. 50-51.
13 Ten pat, p. 50-51.
14 Perfectae caritatis, 7, AAS, 58, 1966, p. 705.
15 Plg. Fil 3, 10-11.
16 Plg. Mt 6, 6.
17 Plg. Perfectae caritatis, 5, AAS, 57, 1966, p. 705.
18 Plg. Lumen gentium,  42, AAS, 57, 1965, p. 51-52; Perfectae caritatis, 2b, AS, 58, 1966, p. 703.
19 Plg. Jn 1, 13.
20 Plg. Rom 12,2.
21 Plg. 1 Kor 12, 12-30.
22 Plg. Gaudium etspes, 63, AAS, 58, 1966, p. 708.
23 Plg. Address to the "Equipes Notre-Dame", May 4, 1970, AAS, 62, 1970, p. 429.
24 Plg. Lumen gentium, 42, AAS, 57, 1965, p. 48.
25 Mt 10, 39; 16, 25; Mk 8, 35; Lk 9, 24; Jn 12, 25.
26 Plg. Ps 9, 13; Job 34, 28; Pat 21, 13.
27 Plg. Lk 4, 18; 6, 20.
28 Plg. Mt 25, 35-40.
29 Gaudium etspes,  63, AAS, 58, 1966, p. 708.
30 Plg. Mt 19,21; 2 Kor 8, 9.
31 Populorum progressio, 21, AAS, 59, 1967, p. 268.
32 Plg. Perfectae caritatis, 13, AAS, 58, 1996, p. 708.
33 Didache, IV, 8; plg. Apd 4, 32.
34 Plg. Perfectae caritatis, 17, AAS, 58, 1966, p. 710.
35 Plg. ten pat, 14, p. 709; Jn 4,34,5,30; 10,15-18; Žyd 5,8;  10, 7; Ps 40(39) 8-9.
36 Plg. Lumen gentium,  chaps. I-III, AAS, 57, 1965, pp. 5-36.
37 Plg. Lk 22, 26-27; Jn 13, 14.
38 Mt 20, 28; plg. Fil 2, 8.
39 Plg. Lk 2, 51.
40 Plg. ten pat, 9, 23-24.
41 Plg. Perfectae caritatis, 14, AAS, 58, 1966, p. 708.
42 Lumen Gentium, 43, AAS, 57, 1965, p. 49.
43 Perfectae caritatis, 14, AAS, 58, 1966, p. 709.
44 Gaudium et spes, 16, AAS, 58, 1966, p. 1037.
45 Žyd 5, 8.
46 Plg. Lk 12, 49-50.
47 Plg. 1 Kor 3, 18-19.
48 Plg. Lumen gentium, 13, AAS, 57, 1965, p. 49.
49 Plg. Iz 46, 8.
50 Plg. Lumen gentium, 43, AAS, 57, 1965, p. 49.
51 Plg. 1 Kor 2, 14-15.
52 Plg. Gal 6, 2.
53 Gaudium etspes, 8, AAS, 58, 1966, p. 1030.
54 Jn 1, 9.
55 Plg. Oz 2, 16(14).
56 Pig. Venite seorsum, August 15, 1969, AAS, 61 ,1969, pp. 674-690; Message of contemplatives to the Synod of Bishops, October 10,1967, La Documentation Catholique, 64, Paris 1967, coll. 1907-1910.
57 Plg. Sacrosanctum Concilium, AAS, 56, 1964, pp. 97-134.
58 Plg. Ordo professionis Religiosae.
59 Plg. Perfectae caritatis, 15, AAS, 58, 1966, p. 709.
60 Sacrosanctum Concilium,  47, AAS, 56, 1964, p. 113.
61 Lumen gentium, 65, AAS, 57, 1965, p. 65.
62 Perfectae caritatis, 2c, AAS, 58, 1966, p. 703.
63 Christus dominus, 35, 3, AAS, 58, 1966, p. 691.
64 1 Kor 3, 22-23; plg. Gaudium et spes, 37, AAS, 58, 1966, p. 1055.
65 Lumen gentium, 31, AAS, 57, 1965, p. 37.
66 Plg. ten pat, 43, p. 49.
67 Plg. Lk 12, 32.
68 Plg. ten pat, 10,21.
69 Plg. Mt 5,3-11.
70 Plg. ten pat, 19, 11-12; 1 Kor 7, 34.
71 Plg. Perfectae caritatis, 24, AAS, 58, 1966, p. 712.
72 Lumen gentium, 65, AAS, 57, 1965, p. 65. 

© LVK leidykla "Katalikų pasaulis", Vilnius, 2000 m.
Tekstą internetui parengė
vitaconsecrata.lt

Skaityti 6854 kartai