Facebook Image

Laikinieji turtai (2014)

Pašvęstojo gyvenimo Institutų
ir apaštalinio gyvenimo Draugijų Kongregacija

„Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta,
ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“ (Lk 12, 48)

Gairės turtų tvarkymui Pašvęstojo gyvenimo institutuose
ir Apaštalinio gyvenimo draugijose

APLINKRAŠTIS

2014 08 02

Brangūs Broliai ir Seserys,

ekonomikos sritis yra Bažnyčios misijinės veiklos įrankis. 2014 metų kovo mėnesį vyko simpoziumas „Bažnytinių turtų tvarkymas Pašvęstojo gyvenimo institutuose ir apaštalinio gyvenimo draugijose tarnaujant žmonijos gerovei ir Bažnyčios misijai“, kuriame dalyvavo daugybės vienuolijų Generaliniai Vyresnieji ir ekonomai. Kol dar nėra paruošti specialūs Nurodymai šiuo klausimu, Simpoziumo paskatinta Kongregacija šiuo aplinkraščiu kreipiasi į visų lygių vienuolijų vyresniuosius ir pateikia kai kuriuos esminius laikinųjų gėrybių tvarkymo principus bei naudingus pasiūlymus apaštalinių darbų reorganizavimui.

Simpoziumas pabrėžė, kad Pašvęstojo gyvenimo institutų ir Apaštalinio gyvenimo draugijų laikinosios gėrybės yra „bažnytinis turtas“.  Iš tiesų, Pašvęstojo gyvenimo institutai ir Apaštalinio gyvenimo draugijos yra „viešieji juridiniai asmenys“ (Kan. 1257, §1), įsteigti kompetentingos bažnytinės valdžios, „kad jiems skirtoje srityje Bažnyčios vardu pagal teisės nuostatas atliktų savo užduotį, jiems patikėtą, atsižvelgiant į viešąjį gėrį“ (Kan. 116, §1). Dėl šios priežasties būtinumas turėti laikinųjų turtų niekuomet negali pamiršti „tų tikslų, kuriems jie turi tarnauti ir iš kurių turi jausti varžančius apribojimus, kvietimą būti dosniais ir suvokti dvasinę jų reikšmę“ (Paulius VI, Bendroji audiencija, 1970 m. birželio 24 d.).

Simpoziumas ne tik gilinosi į bažnytinių turtų reikšmę ir tikslą, bet pranešimuose, svarstymuose bei susitikimuose pateikė ir gerų pavyzdžių, galinčių padėti valdyti ir administruoti Bažnyčios turtą. Ypač buvo pabrėžta, kad skaidri ir profesionali vadyba yra naudingas įrankis kiekvieno vienuolinio instituto misijai.

Apmąstymuose pirmiausia buvo prisiminti novatoriški ir pranašiški pašvęstųjų vyrų ir moterų pasirinkimai ekonomikos srityje, kurie amžių tėkmėje pasitarnavo visai visuomenei. Buvo pastebėta, kad tokie pasirinkimai ne mažiau reikalingi ir mūsų dienų pasauliui, kur iš tiesų yra svarbus pranašiškas pašvęstųjų liudijimas.

Ekonominė dimensija artimai susijusi ir su asmeniu, ir su misija. Šioje srityje daromi gyvybiškai svarbūs sprendimai, kurie turėtų atspindėti evangelinį liudijimą, visuomet  prisimenant mūsų brolių ir seserų poreikius.

Todėl šis evangelinis ekonomikos matmuo negali būti apleistas ugdymo procese, ypač ruošiant tuos, kurie turės vadovauti ir spręsti ekonominius klausimus, vadovaudamiesi neatlygintinumo, broliško rūpesčio ir teisingumo principais, paremtais evangeline dalijimosi ir bendrystės ekonomija (plg. Apd 4, 32-35).

Steigėjų charizma tobulai sutelpa „dovanos logikoje“, kuri neatmeta teisingumo, bet ir nėra antraeilė jo atžvilgiu. Būtent vadovaudamiesi dovanos logika mes, pašvęstieji, iš tiesų prisidedame prie ekonominio, socialinio ir politinio vystymosi, kuris, „jei tik siekia būti autentiškai žmogiškas“, turi turėti savyje vietos neatlygintinumo principui, kaip broliškumo išraiškai. „Dovana savo esme pranoksta nuopelną, jos dėsnis yra perviršis“ (Benediktas XVI, Caritas in Veritate 34). 

Šios laikinųjų turtų valdymo gairės ir principai yra pateikiami kaip pagalba, kad Institutai su atnaujinta drąsa galėtų priimti laikmečio iššūkius, nesiliaudami būti pranašišku Dievo meilės ženklu.

Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacija prašo supažindinti su šiomis nuorodomis ir principais visus narius, ypač vyresniuosius ir ekonomus. Taip pat prašoma iki 2015 m. sausio 31 d. atsiųsti  J. E. Jose Rodriguez Carballo OFM, arkivyskupui sekretoriui, savo įžvalgas ir apmąstymus, kaip pagerinti ir padaryti vaisingesnius tuos išteklius, kuriuos Apvaizda parūpino Bažnyčiai, kad skatintų Jos misijos įgyvendinimą tarnaujant Kristui ir vargdieniams pagal įvairias charizmas.

1. Laikinųjų turtų valdymas

Ši pirmoji dalis nagrinėja kai kuriuos elementus ir procedūras, kurie skatina tinkamą ir patikimą Institutų laikinųjų turtų valdymą.

1.1 Charizma, Misija, Darbai ir Planavimas

„Ištikimybė steigimo charizmai ir jos suformuotam dvasiniam kiekvieno instituto paveldui“ kartu su Evangelijos reikalavimais yra pirmasis kriterijus vertinant visus sprendimus ir veiksmus, vykstančius bet kuriame lygmenyje, nes „charizma vadovauja energijos panaudojimui, palaiko ištikimybę, o visų bendrą apaštalavimą kreipia vienintelės misijos link“ (Jonas Paulius II, Vita consecrata, 36).

Todėl reikia peržiūrėti misiją, kaip charizmos išraišką, patikrinant, ar charizminė steigimo poreikių tapatybė ir šiandien atsispindi veiklose. Apaštalavimo darbai keičiasi pagal laikmečio poreikius ir įgauna skirtingas išraiškas, priklausomai nuo socialinio ir kultūrinio konteksto. Iš tiesų, gali atsitikti taip, kad atliekami darbai nebesiderina su šiandiene misijos išraiška ir nekilnojamas turtas naudojamas veiklai, kuri neišreiškia charizmos.

Todėl yra būtina, kad kiekvienas pašvęstojo gyvenimo institutas ir apaštalinio gyvenimo draugija:

  • nustatytų, kuriuos darbus ir veiklas reikia tęsti, kurie turi būti pakeisti ar jų atsisakyta ir kokiomis naujomis kryptimis reikia pradėti misijos vystymą, atsiliepiant į šiandienos poreikius, liekant visiškai ištikimiems savo charizmai;
  • įdiegtų procedūras, kurios užtikrintų gerą resursų panaudojimo planavimą, sąmatų ir biudžeto prognozavimą, nukrypimų nuo sąmatos patikrinimą, vadybos priežiūrą, rūpestingą finansinių ataskaitų peržiūrą ir sprendimų priėmimą dėl tolimesnių žingsnių. Tokios procedūros privalomos tiek pradedant naujas veiklas, tiek priimant pagrįstus sprendimus dėl veiklos nutraukimo ar nuosavybės atsisakymo;
  • sudarytų ilgalaikius planus ir projektus, kad, kiek įmanoma, būtų išvengta galimų problemų, o kylantys klausimai būtų sprendžiami laiku;
  • naudotų sąmatų sudarymą ne tik veikloms, bet ir bendruomenėms kaip priemonę mokyti instituto narius geriau suprasti ekonominę mūsų gyvenimo pusę, ugdyti bendrą sąmoningumą šioje srityje ir patikrinti, koks yra realus asmeninio ir bendruomeninio neturto lygis;
  • inicijuotų tinkamą darbų ir veiklų, kurioms nepakanka lėšų, kontrolės sistemą, sudarytų planus, kaip mažinti trūkumą ir nesivadovauti „pašalpos gavėjo“ mentalitetu. Veiklos finansinių  trūkumų  dengimas, nesistengiant pašalinti vadybos problemų, veda prie nuolatinio resursų, kurie galėtų būti panaudoti kitiems darbams, švaistymo;
  • atkreiptų dėmesį į veiklos patvarumą (dvasiniu, ekonominiu ir santykių požiūriu) ir ten, kur to negalima užtikrinti, peržiūrėtų pačią veiklą;
  • kur reikia, sukurtų naujas struktūras, kurios būtų lanksčios ir lengvai valdomos, reikalautų mažiau laiko ir, pašaukimų trūkumo laikais, būtų lengvai perleidžiamos kitiems  ar panaudojamos dalinai be didelių išlaidų vadybai.
1.2 Skaidrumas ir budrumas – integralumo garantas

Evangelinis liudijimas reikalauja, kad veiklos būtų tvarkomos visiškai skaidriai, vadovaujantis Kanonų ir civiline teise bei būtų nukreiptos į tarnavimą skurdui visose jo formose.

Skaidrumas yra be galo svarbus misijos veiksmingumui ir efektyvumui.

Priežiūra ir derama kontrolė skirtos ne tam, kad apribotų subjekto savarankiškumą, ir nereiškia pasitikėjimo trūkumo, bet pasitarnauja bendrystei ir skaidrumui, o taip pat teikia apsaugą tiems, kuriems tenka jautrūs administravimo uždaviniai.

Priežiūros praktikos, kaip jos apibūdintos bendrojoje ir savojoje teisėje, ne tik atliepia Vyresniųjų pareigai kontroliuoti, bet taip pat sudaro ir esminį Bažnyčios laikinųjų turtų prigimties ir jų viešumo elementą, t. y., kad jie yra priemonės, skirtos atlikti Bažnyčiai būdingus uždavinius (Kan. 1254).

Kad būtų pasiekti šie tikslai, Vyresnieji su savo tarybomis privalo:

  • sukurti vidinės kontrolės sistemas, atitinkančias veiklų dydį ir paremtas tinkamu pareigų atskyrimu ir aiškia pavaldumo (įgaliojimų, leidimų) sistema;
  • užtikrinti, kad misija, vykdoma naudojant laikinąjį turtą, derėtų su Evangelijos principais ir tuo pat metu būtų atliekama ekonomiškai efektyviai;
  • turėti aiškų supratimą, kaip tvarkoma kiekviena veikla bet kurioje provincijoje, įskaitant tas veiklas, kurias vykdo pats Institutas, taip pat ir tas, kurias Institutas remia ar kurios iš jo kyla (pavyzdžiui, asociacijos);
  • tvirtinti investavimo politiką ir metines sąmatas prasidedant finansiniams metams;
  • reikalauti, kad būtų tinkamai tvarkoma dokumentacija ir vedama  finansų apskaita.

Ekonomas turi:

  • pristatyti periodines Instituto, provincijos ar atskiros veiklos administracinės, vadybinės ir finansinės būklės ataskaitas aukštesniesiems Vyresniesiems ir jų taryboms;
  • dokumentuoti visus sandorius ir sutartis pagal nustatytus atitinkamos šalies teisinius reikalavimus;
  • naudoti modernias duomenų saugojimo ir archyvavimo sistemas.
1.3. Ataskaitos ir sąmatos

Popiežius Pranciškus kreipimesi į Simpoziumo dalyvius kvietė derinti charizmatinio/dvasinio matmens pirmumą su ekonominiu matmeniu ir veiksmingumu, kuris taip pat turi savo dirvą Instituto administravimo tradicijoje, o ji netoleruoja švaistymo ir tinkamai naudoja resursus.

Šiuo požiūriu itin svarbios priemonės, susijusios su finansinėmis ataskaitomis. Ypač svarbu, kad Institutas įvestų veiklų finansinių ataskaitų atskyrimo nuo bendruomenių finansinių ataskaitų praktiką. Nustatyti bendrą apskaitos tvarką ir finansinių ataskaitų tvarką visiems Instituto subjektams (provincijoms, bendruomenėms, veikloms, įstaigoms) yra būtinas žingsnis, kad būtų suvienodintas sąmatų sudarymas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

Todėl pašvęstojo gyvenimo institutai privalo:

  • sudaryti metinį biudžetą pagal nustatytas normas ir nustatyti apskaitos taisykles, ataskaitų parengimo būdus ir vertinimo kriterijus atskiroms sąmatos eilutėms;
  • įvesti visoms veikloms išorinį biudžeto tvirtinimą, arba taip vadinamą auditą, kuris garantuoja paties Instituto finansinio administravimo teisingumą;
  • prašyti kvalifikuotų specialistų, norinčių tarnauti Bažnyčiai, o taip pat finansinės vadybos profesorių vietinėse Katalikiškose aukštosiose mokyklose pagalbos. Tiek bazinio turto, tiek ir veiklos administravimo ataskaitų skaidrumas ir patikimumas gali būti geresnis, prašant ekspertų pagalbos ir taikant tinkamas procedūras, atsižvelgiant į Instituto ir jo veiklų dydį.

Primename, kad Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apašatalinio gyvenimo draugijų Kongregacija gali neduoti leidimo finansinėms procedūroms, jeigu nėra patvirtintų biudžetinių sąmatų.

1.4. Laikinųjų turtų valdymas ir bazinis turtas

Kaip žinome, laikinieji turtai susideda iš viso juridiniam asmeniui priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, visų jo teisų, taip pat visų turtinių įsipareigojimų. Šiuo turtu, kuris labai svarbus instituto gyvenimui, negali būti rizikuojama.

Todėl  būtina skubiai permąstyti ir gerai išstudijuoti atitinkamame bažnytiniame ir teisiniame kontekste kanonų nuorodas, susijusias su „baziniu turtu“. Kanonų teisės kodeksas jo tiesiogiai neapibrėžia, bet galima vadovautis klasikiniu apibrėžimu, kylančiu iš kanonų nuostatų apie juridiniam asmeniui „teisėtai priskirtas gėrybes“ (Kan. 1291), kaip tam tikrą pastovų kraitį (turto ar finansų pavidalu), skirtą užtikrinti instituto tikslų vykdymui ir ekonominiam išsilaikymui.

Paprastai baziniu turtu laikoma: steigiamasis įnašas, aukotojų specialiai tam skirtos dovanos ir kitas turtas, atitinkamai priskirtas vadovybės. Kad tam tikras turtas būtų laikomas juridinio asmens bazinio turto dalimi, reikalingas „teisėtas priskyrimas“ (Kan. 1291).

Todėl ši Kongregacija prašo, kad:

  • kiekvienas Pašvęstojo gyvenimo institutas ir Apaštališkojo gyvenimo draugija, kruopščiai įvertinęs savo bendrąją situaciją ir savo veiklas, tinkamiausiu būdu ir laikantis civilinės teisės nuorodų sudarytų sąrašą turtų, kurie sudaro bazinį turtą;
  • aukštesnysis vyresnysis kartu su savo Taryba ar kita grupe, kurią nustato savoji teisė (Visuotinė Kapitula, Provincijos Kapitula ar kitas panašus susirinkimas) „teisėtai priskirtų turtą, pirma šį klausimą apsvarstę.

Bazinio turto sąvoka privalo būti įtraukta į Konstituciją ar bent jau kurį kitą Instituto gyvenimą tvarkančių taisyklių rinkinį.

Ši norma ne tik sutampa su tuo, ko reikalauja Bažnyčios teisė, bet kai kuriais atvejais taip pat padeda užtikrinti Instituto, kaip juridinio asmens, tęstinumą.

2. Bendradarbiavimas su vietine Bažnyčia, kitais Institutais ir konsultantais

2.1. Santykiai su vietos Ordinaru ir vietine Bažnyčia

Nors pašvęstojo gyvenimo misija yra visuotinė, ir daug institutų veikia visame pasaulyje, bet ji yra įsikūnijusi specifinėse vietinėse situacijose. Todėl Institutai skirtingu būdu yra nuolat susiję tiek su Visuotine, tiek su vietine Bažnyčia.

  • Dialogas su vietos Vyskupu yra svarbus, kai Institutas planuoja uždaryti namus ar veiklas (Kan. 616, §) ar parduoti nuosavybę.
  • Prieš priimant sprendimus, turinčius įtakos konkrečiai teritorijai, būtų gerai, jei aukštesnieji vyresnieji pasidalintų mintimis su kitais Institutais, veikiančiais tame pačiame regione, kad būtų išvengta situacijos, kai miestas ar vyskupija pasilieka visiškai be vienuolių.
2.2. Santykiai su bendradarbiais ir konsultantais

Turint mintyje ekonominių ir finansinių reikalų sudėtingumą, susijusį su turto administravimu ir darbų vadyba, šiais laikais beveik neįmanoma apsieiti be profesionalų  - pasauliečių ar kitų Institutų narių – pagalbos.

Tačiau reikia vengti dviejų kraštutinumų: iš vienos pusės – neieškoti konsultantų pagalbos taupant pinigus ir taip rizikuojant susidurti su teisinėmis, ekonominėmis ar mokesčių problemomis; iš kitos pusės – švaistyti Instituto resursus nuolat konsultuojantis, kartais prieš tai gerai neįvertinus svarbos ir negaunant efektyvių rezultatų.

Taip pat svarbu atsiminti, kad galutinė atsakomybė už administracinius, ekonominius ar finansinius sprendimus niekuomet negali būti perleista pasauliečiams ar kitų institutų nariams.

Todėl:

  • būtina bendradarbiauti su pasauliečiais tose srityse, kur patiems Instituto nariams trūksta reikiamų profesinių gebėjimų ar kompetencijos;
  • bendradarbiavimas su profesionalais turi būti patvirtintas sutartimis, aiškiai apibrėžiančiomis jų pareigas ir  nustatančiomis terminus jų darbo atlikimui;
  • Institutams gali būti labai naudinga turėti patarėjų komisijas, į kurias įeina kitų institutų nariai ar pasauliečiai, turintys aiškias  gaires, apibrėžiančias komisijos tikslą ir jos narių tarnavimo terminą.
2.3. Santykiai ir bendradarbiavimas su kitais institutais

Bendradarbiavimas tarp Institutų (apie tai jau buvo kalbama šios Kongregacijos specialiame dokumente apie ugdymą, Instrukcijoje Bendradarbiavimas tarp Institutų  ugdymo srityje, 1988 m. gruodžio 8 d.) jau turi daug patirties vietinių bažnyčių pastoracinėje ir karitatyvinėje veikloje. Dabar atėjo laikas šį bendradarbiavimą sustiprinti, dar labiau remiantis bažnytine strategija.  Dalinimasis ištekliais, projektais ir veiklomis neturėtų būti matomas visų pirma kaip priemonė užtikrinti darbų tęstinumą, bet kaip jų charizminės, tai yra, bažnytinės svarbos iškėlimas.

Bendradarbiavimas su kitais institutais (dalinantis gera patirtimi, kartu vykdant projektus, inicijuojant naujus būdus tarnauti Bažnyčioje) tobulina išteklių valdymą ir administravimą bei kiekvieno Instituto misijos efektyvumą.

Aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos yra puiki pagalba skatinant bendrystę tarp institutų. Greta raginimo bendradarbiauti ir kvietimo į dialogą jos gali teikti vertingą pagalbą ir naudingą informaciją, ypač apie tai, kas susiję su civiline teise.

3. Ugdymas

Ugdymas ekonominių klausimų srityje pagal Instituto charizmą yra ypač svarbus, jei norime, kad apaštaliniai pasirinkimai būtų ir novatoriški, ir pranašiški.

Beveik visuose Institutuose ekonominiai reikalai yra patikėti vienam asmeniui, t. y. ekonomui, kuriam priskiriamos pareigos, reikalaujančios tam tikrų techninių gebėjimų. Dėl to bendruomenių viduje atsiranda abejingumas finansiniams klausimams, o tada prarandamas supratimas, kiek iš tiesų kainuoja pragyvenimas ir kokia yra vadybos našta, atitolstama nuo supančios realybės ir atsiranda skilimas tarp ekonominės srities ir misijos.

Be to, ekonomų ugdymas  ne visada yra pritaikytas prie naujų reikalavimų ir prie ekonomo vaidmens pasikeitimo, kai turi būti pereita nuo buhalterinės apskaitos požiūrio prie vadybinio požiūrio. 

Todėl:

  • Aukštesnieji vyresnieji turi suprasti, kad ne visos vadybos praktikos atitinka evangelinius principus ir dera su Bažnyčios socialiniu mokymu;
  • pradinis ugdymas turi apimti kursus apie finansus ir vadybą, apie bendruomenės pragyvenimo ir misijos vykdymo kainas, o taip pat apie atsakomybę gyventi neturto įžadu dabartinės socialinės ir ekonominės situacijos kontekste;
  • ekonomų ruošimas brolius ir seseris turi padaryti jautrius Evangelijos principams, kuriais remiasi ekonominė veikla, ir taip pat suteikti jiems gebėjimų vykdyti jų, kaip ekonomų, pareigas pagal geros vadybos taisykles;
  • visi Instituto nariai privalo suprasti, kaip svarbu mokėti dirbti su sąmatomis ir biudžetu, suvokiant, jog jie atspindi Instituto dvasią ir vertybes, ir priimti tai kaip praktinę priemonę pasirengti dalyvauti ekonominėje Instituto misijos ir darbų plotmėje;
  • ekonomams turi būti padedama atlikti pareigas kaip tarnaujantiems, o ne kaip viešpataujantiems, būti dosniems, bet tuo pat metu apdairiems, užtikrinant, kad netrūktų lėšų apaštalavimui ir misijos vykdymui;
  • pasauliečiai, kurie bendradarbiauja su Institutu (ar kaip konsultantai, ar kaip darbuotojai), privalo suvokti, kad jie dirba Institute, pasižyminčiame tam tikra savita charizma, ir kad jo laikinųjų gėrybių paskirtis yra jo misijos atlikimas neturto dvasioje.

 

Šios nuorodos, mieli Broliai ir Seserys, turi vienintelį tikslą – padėti jums einant labai svarbias vienuolinių šeimų vadovų pareigas.

Mūsų Kongregacija, būdama ištikima Šv. Tėvo nurodymams ir patarimams, džiaugiasi galėdama pasiūlyti šią pagalbą, visiškai įsitikinusi, kad, išgyvendami  ekonominį mūsų gyvenimo aspektą būdu, atitinkančiu Evangeliją, Pašvęstojo gyvenimo institutai iš naujo atras apaštalinį užsidegimą, kad galėtų tęsti savo specifinę misiją pasaulyje.

Šv. Tėvas labai stipriai kreipiasi į mus asmeniškai su nurodymu, atsiskleidžiančiu šiuose žodžiuose: „Misija Dievo tautos širdyje nėra tik mano gyvenimo dalis ar papuošalas, kurį panorėjęs galiu nusiimti; tai nėra tik priedas ar tam tikras momentas gyvenime. Priešingai, tai yra kažkas, ko negaliu išrauti iš savo būties, nesunaikindamas savęs paties. Aš esu misija šioje žemėje; tai yra priežastis, dėl kurios esu šiame pasaulyje. Turime žvelgti į save kaip į užantspauduotus, netgi paženklintus įdagu šia misija nešti šviesą, palaiminimą, gyvybę, atjautą, gydymą ir išlaisvinimą“ (Popiežius Pranciškus, Evangelijos džiaugsmas  273), kad taip mūsų bendruomenės gautų „pačių gražiausių Dievo dovanų“ (Popiežius Pranciškus, Evangelijos džiaugsmas 272).

Prižadėdami prisiminti jus visus savo maldose, jus sveikiname su nuoširdžia meile.

 

Vatikanas, 2014 m. rugpjūčio 2 d.
Švenčiausioji Angelų Marija Porciunkulėje

Prefektas
Kard. Joao Braz de Aviz

Sekretorius
Arkiv. Jose Rodriguez Carballo, OFM

Skaityti 379 kartai