Facebook Image

Lumen gentium. VI skyrius. Vienuoliai (1964)

Lumen gentium. 6 skyrius. Vienuoliai

Bažnyčia ir evangeliniai patarimai

43. Evangeliniai Dievui pašvęstojo skaistumo, neturto ir klusnumo patarimai, pagrįsti Viešpaties žodžiu ir pavyzdžiu, rekomenduoti apaštalų, Bažnyčios Tėvų, mokytojų bei ganytojų, yra dieviška dovana, kurią Bažnyčia iš savo Viešpaties priėmė ir jo malone nesiliauja ją puoselėjusi. Pati Bažnyčios vadovybė, vedama Šventosios Dvasios, rūpinosi tų patarimų aiškinimu, jų vykdymo norminimu ir jais grįstų pastovių gyvenimo formų nustatymu. Tuo būdu tarsi Dievo pasodintame ir nuostabiai daugeriopai Viešpaties dirvoje išsišakojusiame medyje išaugo įvairios atsiskyrėlių ar bendrojo gyvenimo pobūdžio vienuolių bendruomenės. Jos didina lobį, tarnaujantį tiek jų narių pažangai, tiek viso Kristaus kūno gerovei137. Juk tose bendruomenėse jų nariai randa didesnį gyvenimo pastovumą, išbandytą kelią siekti tobulybės, brolišką Kristaus karių bendrystę, klusnumo stiprinamą laisvę, tad jose gali saugiau vykdyti savo vienuoliškus įžadus, likti jiems ištikimi ir džiaugsminga dvasia žengti meilės keliu pirmyn138.

Dieviškosios ir hierarchinės Bažnyčios santvarkos požiūriu tai nėra tarpinis luomas tarp kunigų ir pasauliečių, bet ir iš vienų, ir iš antrų Dievas pašaukia kai kuriuos Kristaus tikinčiuosius naudotis ta ypatinga dovana Bažnyčios gyvenime ir kiekvienam savaip padėti jos išganomajai misijai139.

Vienuolių luomo prigimtis ir svarba

44. Įžadais arba kitokiais šventaisiais ryšiais, savo pobūdžiu panašiais į įžadus, kuriais įsipareigoja sekti minėtais trim evangeliniais patarimais, Kristaus tikintysis visiškai atiduoti save Dievui, mylimam labiau už visa kita, idant šitaip nauju ir ypatingu pagrindu paskirtų save Dievo tarnybai ir garbei. Jau krikštu jis yra miręs nuodėmei ir pašvęstas Dievui, o kad ta krikšto malonė atneštų gausesnių vaisių, jis Bažnyčioje pasižada sekti Evangelijos patarimais, siekdamas išsivaduoti iš kliūčių, kurios galėtų trukdyti karštai mylėti bei tobulai garbinti Dievą, ir artimiau pasišvenčia jo tarnybai140. O tas pasišventimas bus juo tobulesnis, juo labiau ryšių tvirtumu ir pastovumu atvaizduos Kristų, neperskiriamu ryšiu susijungusį su savo Sužadėtine Bažnyčia.

Kadangi evangeliniai patarimai jų sekėjus meile, į kurią veda141, ypatingu būdu sujungia su Bažnyčia bei jos slėpiniu, jais sekančiųjų dvasinis gyvenimas irgi turi būti pašvęstas visos Bažnyčios gėriui. Iš čia kyla pareiga pagal išgales ir savo pašaukimo pobūdį arba malda, arba išorine veikla darbuotis, kad Kristaus karalystė leistų žmonių sielose šaknis, tvirtėtų jose ir plėstųsi po visą pasaulį. Todėl ir Bažnyčia sergsti bei puoselėja savitą įvairių vienuoliškųjų institutų pobūdį.

Evangelinių patarimų prisiėmimas iškyla tartum ženklas, galintis ir turintis veiksmingai patraukti visus Bažnyčios narius uoliai atlikti savo krikščioniškojo pašaukimo pareigas. Mat kadangi Dievo tauta neturi čia pasiliekančios buveinės, bet ieško būsimosios, vienuolių luomas, labiau atpalaiduodamas savo narius nuo žemės rūpesčių, taip pat visiems tikintiesiems ryškiau atskleidžia jau šiame pasaulyje slypinčius dangiškuosius turtus, liudija Kristaus atpirkimu įgytą naują ir amžinąjį gyvenimą, skelbia būsimąjį prisikėlimą ir dangaus karalystės garbę. Be to, tas luomas artimiau atkuria ir nuolatos atvaizduoja Bažnyčioje tą gyvenimo būdą, kurį priėmė Dievo Sūnus, atėjęs į pasaulį vykdyti Tėvo valios, ir kurį pasiūlė juo sekantiems mokiniams. Pagaliau jis ypatingu būdu atskleidžia, kad Dievo karalystė yra aukščiau už visus žemiškuosius dalykus ir kad jos reikalavimai yra aukščiausi. Jis taip pat visiems žmonėms įrodo nepranokstamą valdančiojo Kristaus galios didybę ir nuostabiai Bažnyčioje veikiančią begalinę Šventosios Dvasios jėgą.

Taigi luomas, kyląs iš pasižadėjimo sekti Evangelijos patarimais, nors ir nepriklauso hierarchinei Bažnyčios struktūrai, nepaneigiamai priklauso jos gyvenimui ir šventumui.

Bažnyčios valdžia vienuoliams

45. Kadangi bažnytinės hierarchijos pareiga yra ganyti Dievo tautą ir vesti į vešliausias ganyklas (plg. Ez 34, 14), jai pavesta savo įstatymais išmintingai nustatyti, kaip vykdyti evangelinius patarimus, ypatingu būdu ugdančius Dievo ir artimo meilę142. Be to, klusniai sekdama Šventosios Dvasios paskatomis, ji priima žymių vyrų ir moterų pateikiamas regulas ir oficialiai aprobuoja vėlesnius jų pakeitimus. Taip pat ji savo autoritetu budi ir saugo, kad įvairiose vietose Kristaus Kūno ugdymui įkurtos institucijos augtų ir klestėtų, laikydamosi steigėjų dvasios.

Idant visos Viešpaties kaimenės reikmės būtų geriau patenkinamos, Šventasis Tėvas, naudodamasis savo pirmenybe visoje Bažnyčioje ir paisydamas bendrosios gerovės, gali kiekvieną tobulumo institutą ir pavienius jos narius išjungti iš vietos vyskupų jurisdikcijos ir pajungti vien sau143. Panašiai jis gali juos ir palikti arba pavesti jų patriarchų valdžiai. O vienuoliai, atlikdami savo pareigas Bažnyčiai ypatingu pasirinkto gyvenimo būdu, pagal kanonų įstatymus privalo reikšti pagarbą ir būti klusnūs vyskupams, kaip reikalauja jų pastoracinė valdžia konkrečiose Bažnyčiose ir apaštalavimo darbui būtina vienybė bei santarvė144.

Savo patvirtinimu Bažnyčia ne vien suteikia kanoninio luomo garbę vienuoliškam gyvenimui, bet ir liturginiais veiksmais parodo jį esant pašvęstą Dievui. Juk pati Bažnyčia jai Dievo pavestąja galia priima naujų narių įžadus, vieša malda prašo jiems dieviškosios pagalbos ir malonės, paveda juos Dievui ir teikia dvasinį palaiminimą, jungdama jų aukojimąsi su eucharistine auka.

Vienuolių pašvęstumo didybė

46. Vienuoliai stropiai tesirūpina, kad per juos Bažnyčia kasdien vis geriau galėtų tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems parodyti Kristų – tiek kontempliuojantį kalne, tiek skelbiantį minioms Dievo karalystę, tiek gydantį ligonius bei sužeistuosius ir atvedantį į gerą kelią nusidėjėlius, tiek laiminantį vaikus ir visiems darantį gera, tačiau visuomet klusnų jį pasiuntusio Tėvo valiai145.

Galiausiai visiems turi būti aišku, kad įsipareigojimas sekti evangeliniais patarimais, nors šitaip atsisakoma neabejotinai didžios vertės gėrybių, tikrajai žmogaus asmens pažangai nekliudo, bet pačia savo prigimtimi labai daug padeda. Juk kiekvieno laisvai pagal asmeninį pašaukimą priimti patarimai nemaža prisideda prie širdies skaistinimo ir dvasinės laisvės ugdymo, be paliovos palaiko meilės liepsną ir, svarbiausia, įgalina krikščionį labiau supanašėti su tuo tobulu skaistumo ir neturto gyvenimu, kurį pasirinko Viešpats Kristus ir priėmė Mergelė jo Motina. Tai patvirtina daugybės šventųjų steigėjų pavyzdžiai. Taip pat niekas tenemano, kad dėl savo pasišventimo vienuoliai tampa svetimi žmonėms ar nenaudingi žemiškajai bendruomenei. Nors kartais savo amžininkams jie tiesiogiai nepadeda, gilesniu būdu yra greta jų Kristaus širdyje ir bendradarbiauja dvasiškai, idant žemiškosios bendruomenės statyba visuomet būtų grindžiama Viešpačiu ir vedama į jį, antraip ją statančiųjų darbas būtų veltui146.

Todėl Šventasis Sinodas drąsina ir giria vyrus ir moteris, brolius ir seseris, kurie vienuolynuose arba mokyklose ir ligoninėse, arba misijose nuolat ir nuolankiai, būdami ištikimi duotiesiems įžadams, puošia Kristaus Sužadėtinę ir didžiadvasiškai bei kuo įvairiausiais būdais tarnauja visiems žmonėms.

Pabaiga

47. Kiekvienas, pašauktas sekti patarimais, rūpestingai tesistengia pasilikti ir kuo labiau pasižymėti tame pašaukime, kuriuo yra Dievo pašauktas, apstesniam Bažnyčios šventumui ir didesnei garbei vienos nedalomos Trejybės, kuri Kristuje ir per Kristų yra kiekvieno šventumo versmė ir pradžia.

Nuorodos

137 Plg. Rosweydus. Vitae Patrum, Antwerpia, 1628. – Apophtegmata Patrum // PG 65. – Palladius. Historia Lausiaca // PG 34, 995 ss.; Butler, Cambridge, 1898 (1904). – Pijus XI. Apašt. konst. Umbratilem (1924 07 08) // AAS 16 (1924), p. 386–387. – Pijus XII. Kalba Nous sommes heureux (1958 04 11) // AAS 50 (1958), p. 283.
138 Paulius VI. Kalba Magno gaudio (1964 05 23) // AAS 56 (1964), p. 566.
139 Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 487 ir 488, 40. – Pijus XII. Kalba Annus sacer // l. c., p. 27 s. – Tas pats. Apašt. konst. Provida Mater // l. c., p. 120 ss.
140 Paulius VI. Ten pat, p. 567.
141 Plg. S. Thomas. Summa Theol. II–II, q. 184, a. 3 et q. 188, a. 2. – S. Bonaventura. Opusc. XI, Apologia Pauperum, cap. 3, 3 // Quaracchi, t. 8, 1898, p. 245 a.
142 Plg. Vatikano I Susirinkimas. Schema De Ecclesia Christi, sk. XV ir past. 48 // Mansi 51, 549 s., 619 s. – Leonas XIII. Laiškas Au milieu de cosolations (1900 12 23) // ASS 33 (1900–1901), p. 361. – Pijus XII. Apašt. konst. Provida Mater // l. c., p. 114 s.
143 Plg. Leonas XIII. Konst. Romanos Pontifices (1881 05 08) // ASS 13 (1880–1881), p. 483. – Pijus XII. Kalba Annus sacer // l. c., p. 28 s.
144 Plg. Pijus XII. Kalba Annus sacer // l. c., p. 28. – Tas pats. Apašt. konst. Sedes Sapientiae (1956 05 31) // AAS 48 (1956), p. 365. – Paulius VI. Ten pat // l. c., p. 570–571.
145 Plg. Pijus XII. Encikl. Mystici Corporis // l. c., p. 214 s.
146 Plg. Tas pats. Kalba Annus sacer // l. c., p. 30. – Tas pats. Kalba Sous la maternelle protection // l. c., p. 39 s.

©  Vertimas į lietuvių kalbą, Lietuvos Vyskupų Konferencija, 2000
Tekstą internetui parengė
Katalikų interneto tarnyba pagal leidinį:
Visuotinis Vatikano II Susirinkimas. Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius,
AIDAI, 2000.

Visą dokumentą galite rasti:
http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/lumen-gentium.html 

Skaityti 4629 kartai