Facebook Image

„Patyrinėkite...“

PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ
IR APAŠTALINIO GYVENIMO BENDRUOMENIŲ
KONGREGACIJA

PAŠVĘSTOJO GYVENIMO METAI

 

Pašvęstiesiems ir pašvęstosioms,
keliaujantiems pagal Dievo ženklus

 

Nuolat kelionėje
su piligrimui būdinga dorybe –

džiaugsmu!“

Popiežius PRANCIŠKUS

TURINYS

Brangūs broliai ir seserys

Klusnus išėjimas

Klausyti Žodžio

Tarsi vedami debesies

Gyvas Išėjimo prisiminimas

Kelionės džiaugsmai ir vargai

Akylai budėti

Klausyti Žodžio

Gyvenimo pagal Evangeliją pranašystė

Evangelija – aukščiausioji taisyklė

Ugdymas: Evangelija ir kultūra

Budrumo pranašystė

Drauge tyrinėkime horizontą

Vadovavimas „tautai iš paskos“

Susitikimo mistika

Tarpininkavimo pranašystė

Pasaulio kryžkelėse

Mažumo ženkle

Visi kartu sustoję maldai

Apmąstymui

Popiežiaus Pranciškaus provokacijos

Sveika, Naujosios Sandoros Moterie

Brangūs broliai ir seserys,

1. Džiaugdamiesi tęsiame kelionę link Pašvęstojo gyvenimo metų, kad jau dabar mūsų žingsniai būtų atsivertimo ir malonės laikas. Savo žodžiu ir savo gyvenimu Popiežius Pranciškus ir toliau rodo Evangelijos skelbimo džiaugsmą ir gyvenimo pagal Evangeliją vaisingumą, tuo pačiu mus kviesdamas nenustoti būti “išeinančia Bažnyčia”[1], besivadovaujančia laisvės logika.

Jis ragina mus palikti už nugaros “pasaulietišką Bažnyčią, išpuoštą dvasinėmis ar pastoracinėmis draperijomis” ir įkvėpti “tyro oro Šventosios Dvasios, kuri mus išlaisvina iš susikoncentravimo į save, iš slėpimosi už išorinio religingumo, kur nėra Dievo. Neleiskime kad iš mūsų būtų atimta Evangelija!”[2]

Pašvęstasis gyvenimas yra būsimų turtų ženklas žmonijai, keliaujančiai Išėjimo kelionę istorijos takais. Jis sutinka varžytis su trumpalaikiais įsitikinimais, susidurti su naujomis situacijomis, nuolatinėmis provokacijomis, su šiuolaikinės žmonijos poreikiais ir išrėktomis aistromis. Toje budrioje piligrimystėje jis išsaugo Dievo veido ieškojimą, gyvena Kristaus sekimu, leidžiasi vadovaujamas Šventosios Dvasios, kad su kūrybinga ištikimybe ir uoliu darbštumu išgyventų meilę Karalystei. Jam neatsiejamai priklauso piligrimo ir besimeldžiančiojo tapatybė in limine historiae (istorijoje).

Šis Laiškas trokšta įteikti visiems pašvęstiesiems ir pašvęstosioms tą brangų paveldą, ragindamas juos iš tikros širdies likti ištikimus Viešpačiui (plg. Apd 11, 23) ir tęsti šią malonės kelionę. Norime drauge apibendrindami peržvelgti per pastaruosius penkiasdešimt metų nueitus žingsnius. 

Šioje atminties kelionėje II Vatikano Susirinkimas iškyla kaip neprilygstančios svarbos pašvęstojo gyvenimo atnaujinimui įvykis. Mums vėl suskamba Viešpaties kvietimas:  Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite! Pasiklauskite senovės takų, kur yra gerasis kelias? Eikite juo ir rasite sau ramybę (Jer 6, 16).

Šiame sustojime kiekvienas gali atpažinti tiek gyvybės sėklas, kurios, apgyvendintos taurioje ir geroje širdyje (Lk 8, 15), buvo vaisingos, tiek tas, kurios nukrito ant kelio, ant uolos ar tarp erškėčių ir nedavė vaisių (plg. Lk 8, 12-14).

Atsiveria galimybė toliau eiti drąsos ir budrumo keliu, išdrįsti daryti sprendimus, kurie išaukština mūsų pranašiškąją tapatybę, „tą ypatingą formą dalyvavimo pranašiškoje Kristaus funkcijoje, kuri yra Šventosios Dvasios perduota visai Dievo Tautai“[3], kad šiandien apsireikštų „nepranokstama valdančiojo Kristaus galios didybė ir nuostabiai Bažnyčioje veikianti begalinė Šventosios Dvasios jėga“[4].

Ištyrinėti mūsų gyvenimo ir mūsų laikmečio horizontus atidžiai budint. Tyrinėti naktyje, kad atpažintume ugnį, kuri apšviečia ir veda, tyrinėti dangų, kad atpažintume pranašiškus palaiminimų ženklus mūsų sausroms. Budėti rūpestingai ir užtarti, išliekant tvirtais tikėjime.

Atėjo laikas sutikti su kuriančia Dvasia. „Mūsų asmeniniame, privačiame gyvenime“, primena Popiežius Pranciškus, „Dvasia mus ragina pasirinkti labiau evangelinį kelią. Nesipriešinkime Šventajai Dvasiai. Taip norėčiau, kad mes visi prašytume Viešpaties tokios malonės: klusnumo Šventajai Dvasiai, tai Dvasiai, kuri ateina pas mus ir mus veda šventumo keliu, labai gražaus Bažnyčios šventumo keliu. Prašykime malonės paklusti Šventajai Dvasiai“[5].

Šis Laiškas atsirado, siekiant prisiminti gausias malones, pašvęstųjų vyrų ir moterų patirtas Bažnyčioje, ir kartu jis nuoširdžiai kviečia atpažinti, kad Viešpats gyvena ir veikia mūsų istorijoje ir kviečia mus visus kartu bendradarbiauti bei daryti įžvalgas, žengti į naujus pranašystės etapus, tarnaujant Bažnyčiai, laukiant ateinančios Karalystės.

Apsiginkluokime šviesos, laisvės, evangelinės drąsos ginklais, kad ištyrinėtume horizontą, atpažintume jame Dievo ženklus ir jiems paklustume. Evangeliniuose pasirinkimuose išdrįskite būti nuolankūs ir maži. 

KLUSNUS IŠĖJIMAS

Kada tik debesis pasikeldavo nuo
Padangtės, tada izraeliečiai
leisdavosi į savo kelionę. Bet jeigu
debesis nepasikeldavo, jie tol
nesileisdavo į kelionę, kol jis
nepasikeldavo. Dienos metu virš
Padangtės matėsi VIEŠPATIES
debesis, o nakties metu viso Izraelio
namų akivaizdoje kiekvienoje jų
kelionės sustojimo vietoje būdavo
joje ugnis.
(Iš 40, 36-38).

Klausyti Žodžio

2. Tikėjimo gyvenimas nėra paprastas jo turėjimas, bet kelionė, kurioje pasitaiko šviesių etapų ir tamsių tunelių, atvirų horizontų ir vingiuotų, nesaugių takų. Iš slėpiningo Dievo pasilenkimo prie mūsų gyvenimo ir mūsų istorijos, kaip sako Šventasis Raštas, gimsta nuostaba ir džiaugsmas, Dievo dovana, kuri pripildo gyvenimą prasmės bei šviesos ir kurios pilnatvė yra Kristaus kaip Mesijo įvykdytas išganymo darbas.

Prieš sutelkdami dėmesį prie Susirinkimo ir jo pasekmių, leiskimės vedami vieno biblinio paveikslo, kad gyvai ir su dėkingumu prisimintume posusirinkiminį kairòs (malonės laiką) ir jo įkvepiančias vertybes.

Didžioji išrinktosios tautos išėjimo iš Egipto vergovės į Pažadėtąją Žemę epopėja tampa įtaigia ikona, primenančia mūsų laikų stop and go, sustojimus ir išjudėjimus, kantrybę ir ryžtingumą. Paskutiniai dešimtmečiai kaip tik buvo pakilimų ir nuopuolių, užmojų ir nusivylimų, tyrinėjimų ir nostalgiško užsisklendimo laikotarpis.

Dvasinio gyvenimo tradicinis interpretavimas, įvairiomis formomis glaudžiai susijęs su pašvęstojo gyvenimo samprata, dažnai rasdavo simbolių ir įtaigių metaforų didžiajame Izraelio tautos išėjimo iš Egipto aprašyme: liepsnojantis krūmas, perėjimas per jūrą, keliavimas per dykumą, Dievo apsireiškimas ant Sinajaus kalno, vienatvės baimė, Įstatymo ir Sandoros dovana, debesies ir ugnies stulpas, mana, vanduo iš uolos, murmėjimas ir praeities nostalgija.

Paimkime debesies (hebrajiškai 'ānān)[6], kuris paslaptingai vadovavo tautos kelionei,       simbolį. Debesis tai sustodavo, kartais ilgam, tuo pačiu sukeldamas nepasitenkinimą ir dejones, tai pakildavo ir judėdavo, taip nurodydamas Dievo vadovaujamos kelionės ritmą.

Paklausykime Dievo Žodžio: Kada tik debesis pasikeldavo nuo Padangtės, tada izraeliečiai leisdavosi į savo kelionę. Bet jeigu debesis nepasikeldavo, jie tol nesileisdavo į kelionę, kol jis nepasikeldavo. Dienos metu virš Padangtės matėsi VIEŠPATIES debesis, o nakties metu viso Izraelio namų akivaizdoje kiekvienoje jų kelionės sustojimo vietoje būdavo joje ugnis ( 40, 36-38).

Kai ką įdomaus ir naujo prideda paralelinis tekstas iš Skaičių knygos (plg. Sk 9, 15-23), ypač apie sustojimus ir pajudėjimus: Ar porą dienų, ar mėnesį, ar ilgesnį laiką debesis lūkuriuodavo viršum Padangtės, izraeliečiai pasilikdavo stovykloje ir neiškeliaudavo, bet kai tik jis pakildavo, jie leisdavosi į kelionę (Sk 9, 22).

Akivaizdu, kad toks Dievo buvimo kartu ir vadovavimo būdas reikalavo nuolatinio budėjimo, tiek tam, kad būtų iškart atsiliepta į nenuspėjamą debesies pajudėjimą, tiek norint išlaikyti tikėjimą, jog Dievas yra kartu ir saugo, kai sustojimai užsitęsdavo ir kelionės tikslas atrodydavo atidėtas sine die (neribotam laikui).

Biblijos pasakojimo simbolinėje kalboje tas debesis buvo Dievo angelas, kaip teigia Išėjimo knyga (14, 19). Vėlesnėse interpretacijose debesis tampa išskirtiniu Dievo artumo, gerumo ir veiklios ištikimybės simboliu. Pranašų, psalmių ir išminties knygose dažnai sutinkamas šis simbolis, kartu plėtojami ir kiti prasmės aspektai, pavyzdžiui, Dievo slėpimasis dėl tautos kaltės (plg. Rd 3, 44), arba Dievo sosto didingumas (plg. 2 Kr 6, 1; Job 26, 9).

Naujasis Testamentas perima šį simbolį, kartais analogiškais žodžiais, aprašydamas teofanijas: Jėzaus prasidėjimas Mergelėje Marijoje (plg. Lk 1, 35), atsimainymas (plg. Mt 17, 1-8 ir paralelinės vietos), Jėzaus žengimas į dangų (plg. Apd 1, 9). Paulius vartoja debesį ir kaip krikšto simbolį (plg. 1 Kor 10, 1-2), o debesies simbolika visada yra vienas iš įvaizdžių, aprašant garbingą Viešpaties atėjimą laikų pabaigoje (plg. Mt 24, 30; 26, 64; Apr 1, 7; 14, 14).

Apibendrindami galime sakyti, kad dominuojanti debesies samprata, pradedant nuo Išėjimo istorijos simbolių kalbos, yra Dievo žinios, Viešpaties Dievo veiklaus buvimo savo tautoje ženklas. Izraelio tauta visada turės būti pasiruošusi tęsti kelionę, kai debesis pajudės, atpažinti savo kaltę ir ją pasmerkti, kai horizontas užtems, išlikti kantri, kai sustojimai užsitęs ir tikslas atrodys nebepasiekiamas.

Šitoje sudėtingoje daugybėje debesies simbolio pavartojimo Biblijoje atvejų randame taip pat ir Dievo neprieinamumo, jo valdžios, virš visko budinčios aukštybėse, jo gailestingumo, perplėšiančio debesis ir nužengiančio grąžinti gyvenimo ir vilties, reikšmes. Dievo meilės ir jo pažinimo išmokstama tik kelyje sekant juo, paklūstant jam, išsilaisvinus iš baimių ir nostalgijos.

Praėjus daugybei amžių nuo Išėjimo, beveik Atpirkėjo atėjimo išvakarėse, išminčius primins šią nuotykingą izraelitų, vedamų debesies ir ugnies, epopėją tokiais glaustais žodžiais:  tu parūpinai liepsnojantį ugnies stulpą, kad vestų tavo tautą nenužymėtu keliu (Išm 18, 3).

Tarsi vedami debesies

3. Šviesos ir ugnies debesis, kuris vedė tautą tokiu ritmu, kokio reikalavo visiškas paklusnumas ir ištvermingas budėjimas, mums pasako labai daug. Jame, kaip veidrodyje, galime įžvelgti modelį mūsų laikų pašvęstojo gyvenimo interpretavimui. Pašvęstasis gyvenimas, paveiktas Susirinkimo charizmatinio impulso, keletą dešimtmečių keliavo tarsi sekdamas Viešpaties debesies rodomus ženklus.

Tie, kuriems buvo duota malonė ‚matyti‘ Susirinkimo kelio pradžią, širdyje tebesaugo Šventojo Jono XXIII žodžių aidą: Gaudet Mater Ecclesia (Džiūgauja Motina Bažnyčia), Susirinkimo atidarymo (1962 m. spalio 11 d.) kalbos pradžią.[7]

Pašvęstasis gyvenimas buvo pakviestas su užsidegimu ir giliu dvasiniu džiūgavimu atsinaujinus tęsti kelionę per istoriją: „Dabartinėje įvykių situacijoje, kai atrodo, kad žmonija įžengia į naują santvarką, vertėtų įžvelgti slėpiningus Dievo Apvaizdos planus, kurie įgyvendinami laikų tėkmėje veikiant žmonėms, dažnai viršija jų lūkesčius ir viską, net ir nepalankius žmonijai įvykius, išmintingai kreipia Bažnyčios gerovei, [...] reikia, kad ši tvirta ir nekintama doktrina, kuriai dera ištikimai paklusti, būtų pagilinta ir išdėstyta pagal mūsų laikų reikalavimus. Juk viena yra Tikėjimo lobis, tai yra, tiesos, sudarančios mūsų pagarbos vertą doktriną, kita – būdas, kaip jos yra skelbiamos, tačiau nekeičiant jų prasmės ir reikšmės. Reikia matyti didelę šio metodo svarbą ir, jeigu reikia, kantriai jį taikyti [...]“.[8]

Šventasis Jonas Paulius II apibūdino Susirinkimo įvykį kaip „didžiulę malonę, praturtinusią Bažnyčią XX amžiuje: jis yra mums patikimas kompasas kelyje“.[9] Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį, kad „tai buvo gražus Šventosios Dvasios darbas“.[10] Tą patį galime tvirtinti ir apie pašvęstąjį gyvenimą: tai buvo palaimingas apšvietimų ir įžvalgų, didelių pastangų ir džiaugsmų kupinas pasikeitimų laikotarpis.

Pašvęstiesiems tai buvo tikra „Išėjimo kelionė“[11]. Entuziazmo ir drąsos, išradingumo ir kūrybingos ištikimybės, bet kartu trapių įsitikinimų, improvizacijų ir karčių nusivylimų laikas. Iš toliau žvelgdami ir apmąstydami galime pripažinti, kad tikrai debesyje buvo ugnis (plg. 40, 38) ir kad Viešpats vedė pašvęstųjų gyvenimą ir planus „nežinomais“ keliais Karalystės link.

Panašu, kad pastaraisiais metais tos kelionės įkarštis priblėso. Atrodo, kad debesyje daugiau tamsos nei ugnies, tačiau jame tebegyvena Dvasios liepsna. Net jeigu kartais keliaujame tamsoje ir drungnume, kurie gali neraminti mūsų širdis (plg. Jn 14, 1), tikėjimas pažadina tikrumą, kad debesyje vis dar tebėra Viešpats, jis yra nakčia ugnies liepsnų žėresys (Iz 4, 5), įveikiantis tamsą. 

Tad tikint reikia vis iš naujo išeiti nenužymėtu keliu (Išm 18, 3), kaip tėvas Abraomas, kuris išvyko, nežinodamas kur einąs (Žyd 11, 8). Tai kelionė, reikalaujanti radikalaus paklusnumo ir pasitikėjimo, kuriuos pasiekti leidžia tik tikėjimas ir kuriuos tikėjime galima atnaujinti ir sutvirtinti.[12]

Gyvas Išėjimo prisiminimas

4. Nėra abejonės, kad pašvęstieji ir pašvęstosios, pasibaigus Susirinkimui, su giliu pritarimu ir nuoširdžiu užsidegimu priėmė Susirinkimo Tėvų sprendimus. Buvo aišku, kad tikrai veikė Šventosios Dvasios, kurios šaukėsi Šventasis Jonas XXIII, kad išprašytų Bažnyčiai atnaujintas Sekmines, malonė. Tuo pat metu buvo pastebimas darnus mąstysenos, siekimų, jau beveik dešimtmetį bręstančių fermentų sąskambis.

Apaštalinė Konstitucija Provida Mater Ecclesia jau 1947 m. buvo pripažinusi pasišventimą gyventi evangeliniais patarimais, pasiliekant pasaulyje. Tai buvo „revoliucinis Bažnyčios gestas“[13]. Oficialus pripažinimas atėjo pirmiau, negu teologiniai svarstymai apibrėžė specifinį pasauliečių pasišventimo horizontą. Šiuo pripažinimu  tam tikra prasme buvo išreikšta kryptis, kuri buvo labai svarbi II Vatikano Susirinkimui: simpatija pasauliui, gimdanti naują dialogą.[14]

Ši Dikasterija, paraginta Pijaus XII, 1950 m. sušaukė pirmąjį Tobulumo siekiančių luomų pasaulinį Kongresą. Popiežių mokymas atvėrė kelią tinkamam atsinaujinimui (accomodata renovatio) – šis posakis tapo Susirinkimo žodžiais Dekrete Perfectae caritatis. Po šio Kongreso sekė kiti, įvairiomis progomis ir įvairiomis temomis, ir tai leido šeštajame XX a. dešimtmetyje ir septintojo pradžioje naujai permąstyti šiuos dalykus teologinėje ir dvasinėje plotmėje. Šioje gerai paruoštoje dirvoje Susirinkimas dosniai pažėrė geros doktrininės sėklos ir daugybę konkrečių nurodymų, kuriuos dar šiandien laikome vertingu palikimu.

Prabėgo maždaug penkiasdešimt metų nuo Dogminės Konstitucijos Lumen Gentium paskelbimo  1964 m. lapkričio 21 d. Tai didelės reikšmės minėjimas teologijai ir Bažnyčiai: „visa Bažnyčia iškyla kaip „tauta, sujungta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe““.[15] Pripažįstamas Dievo tautos svarbumas keliaujant tarp kitų tautų: atpirkta Kristaus krauju (plg. Apd 20, 28), pripildyta tiesos ir šventumo Dvasios, ji siunčiama visam pasauliui kaip pasaulio šviesa ir žemės druska (plg. Mt 5, 13–16).[16]

Taip išryškėja Bažnyčios identitetas, tvirtai besiremiantis į Kristų ir jo Dvasią, ir tuo pat metu iškyla Bažnyčia, kuri yra atsigręžusi į visas kultūrines, socialines ir antropologines situacijas: „Skirta paplisti po visus kraštus, ji įžengia žmonijos istorijon, drauge peržengdama laiko ir tautų ribas. Žengdama per gundymus ir išmėginimus Bažnyčia Viešpaties pažadėtosios Dievo malonės dėka yra stiprinama, kad dėl kūno silpnumo neprarastų tobulos ištikimybės, bet išliktų verta savo Viešpaties sužadėtinė ir Šventosios Dvasios veikimu nesiliautų atsinaujinusi, kol per kryžių pasieks laidos nepažįstančią šviesą“.[17]

Lumen gentium visą šeštąjį skyrių skiria vienuoliams.[18] Prieš tai įtvirtinusi teologinį „visuotinio pašaukimo į šventumą“ principą,[19] Bažnyčia atpažįsta tarp daugybės kelių į šventumą pašvęstojo gyvenimo dovaną, gautą iš Viešpaties ir visais laikais remiamą jo malonės.[20] Remiantis Pauliaus VI mokymu, su džiaugsmu išryškinamos vienuolinės konsekracijos šaknys krikšte, o gyvenimo būdas sekant Kristumi (sequela Christi) parodomas kaip nesibaigiantis ir veiksmingas atkūrimas tos egzistencijos formos, kurią Dievo Sūnus pasirinko savo žemiškajame gyvenime. Galiausiai pašvęstasis gyvenimas parodomas kaip ženklas Dievo Tautai įgyvendinant bendrąjį krikščionių pašaukimą ir apreiškiant Prisikėlusiojo Viešpaties malonę bei Šventosios Dvasios galybę, kurios daro nuostabius darbus Bažnyčioje.[21]

Šie teiginiai bėgant metams tvirtai įrodė savo veiksmingumą. Vienas iš pasikeitimų, kurių vaisiais galime šiandien skonėtis, yra išaugęs priklausymo Bažnyčiai jausmas, kuris apibrėžia pašvęstųjų tapatybę ir įkvepia jų gyvenimą bei darbus.

Pirmą kartą istorijoje visuotinio Susirinkimo darbuose pašvęstasis gyvenimas buvo apibrėžtas kaip gyva ir vaisinga Bažnyčios bendrystės gyvenimo ir šventumo dalis, o ne kaip sritis, kuriai reikalingi „reformuojantys dekretai“.

Panašus buvo ir dekreto Perfectae caritatis, kurio paskelbimo, įvykusio 1965 m. spalio 28 d., penkiasdešimtąsias metines ruošiamės švęsti, tikslas. Jame vienareikšmiškai skamba radikalus kreipimasis: „Kadangi galutinė vienuoliškojo gyvenimo nuostata yra Evangelijoje pasiūlytas Kristaus sekimas, visuose institutuose jis turi būti laikomas aukščiausia taisykle“.[22] Atrodo, kad tai akivaizdus ir labai apibendrintas teiginys, tačiau jis iššaukė radikalų apsivalymą nuo maldingų dvasingumų ir savęs suvokimo pirmiausia kaip bažnytinių ir socialinių tarnysčių nuolankių vykdytojų, šventai mėgdžiojančių įkūrėjų pasiryžimus.

Nieko negalima iškelti aukščiau už radikalų Kristaus sekimą.

Susirinkimo mokymas taip pat duoda pradžią pašvęstojo gyvenimo formų įvairovės pripažinimui. Apaštalaujantys institutai pamato, kad pirmą kartą tokiame aukštame lygmenyje aiškiai pripažįstamas principas, jog jų apaštalinis veikimas priklauso pačiai pašvęstojo gyvenimo prigimčiai.[23] Pasauliečių pašvęstasis gyvenimas įsteigiamas ir pripažįstamas kaip „visiško evangelinių patarimų išpažinimo būdas“.[24] Pasaulietiniai institutai iškyla su savo specifine esme, kaip pasišventimas pasaulyje.[25] Prasideda Mergelių luomo (Ordo Virginum) ir eremitiško gyvenimo, kaip nebendruomeninių pašvęstojo gyvenimo formų, atgimimas.[26]

Evangeliniai patarimai pristatomi naujai pabrėžiant dalykus, pavyzdžiui, kaip visą egzistenciją apimantis planas, su jam būdingais savitumais ir pabrėžtinai radikaliu Kristaus sekimu.[27]

Dar dvi temos pristatomos visiškai nauju būdu: broliškas gyvenimas bendrai ir ugdymas. Broliškas gyvenimas semiasi biblinio įkvėpimo iš Apaštalų darbų, kurie daugybę amžių gaivino troškimą gyventi viena širdimi ir viena siela (cor unum et anima una) (Apd 4, 32). Teigiamas broliško gyvenimo modelių ir stilių įvairovės pripažinimas šiandien yra viena iš reikšmingiausių Susirinkimo naujovių dvelksmo pasekmių. Be to, pabrėždamas bendrą Dvasios dovaną, dekretas Perfectae caritatis pastūmėjo į klasių ir kategorijų panaikinimą, įtvirtindamas broliško stiliaus bendruomenes, su vienodomis teisėmis ir pareigomis, išskyrus tas, kurios kyla iš kunigystės šventimų.[28]  

Ugdymo reikšmė ir būtinumas buvo įtvirtinti kaip atsinaujinimo pamatas: „Institutų tinkamas atsinaujinimas labai daug priklauso nuo jų narių ugdymo“.[29] Dėl savo esmingumo šis principas veikė kaip aksioma: nuo jo prasidėjo atkakli situacijos tyrinėjimo ir atpažinimo kelionė, į kurią pašvęstasis gyvenimas investavo apmąstymus, studijas, tyrimus, laiką ir lėšas.

Kelionės džiaugsmai ir vargai

5. Remdamasis Susirinkimo paraginimais, pašvęstasis gyvenimas nuėjo ilgą kelią. Iš tiesų, išėjimas paskatino ieškoti ne tik Susirinkimo parodytų horizontų. Pašvęstieji ir pašvęstosios susiduria ir prisiderina prie netikėtų socialinių ir kultūrinių iššūkių: dėmesys laiko ir vietos ženklams, pabrėžtinas Bažnyčios kvietimas įgyvendinti Susirinkimo nurodytą stilių, steigėjų charizmų atradimas iš naujo ir naujas aiškinimas, greiti pasikeitimai visuomenėje ir kultūroje. Šie nauji scenarijai reikalauja naujai visiems kartu atpažinti dalykus, išjudinami sustabarėję modeliai ir stiliai, kurie buvo kartojami laikų tėkmėje, nepajėgiantys prakalbinti naujų iššūkių ir naujų galimybių kaip evangelinis liudijimas.

Konstitucijoje Humanae salutis, kuria Šventasis Jonas XXIII paskelbė apie Vatikano II Susirinkimo sušaukimą, skaitome: „Klausydami Viešpaties Kristaus pamokymų, kuriais jis ragina mus aiškinti laiko ženklus (Mt 16, 3), tirštoje tamsos migloje pastebime nemažai ženklų, atrodo, siūlančių mums užuominas apie geresnius laikus Bažnyčiai ir žmonijai“.[30]   

Enciklika Pacem in terris, skirta visiems geros valios žmonėms, pristatė „laiko ženklus“ kaip teologinį raktą. Prie jų Jonas XXIII priskiria šiuos: ekonominis ir socialinis darbininkų klasės pakilimas; moters įžengimas į viešąjį gyvenimą; nepriklausomų valstybių susiformavimas;[31] piliečių, suvokiančių savo orumą, teisių ir laisvių apsauga ir rėmimas;[32] įsitikinimas, kad konfliktai turi būti sprendžiami derybų keliu, o ne griebiantis ginklų.[33] Į šiuos ženklus jis įtraukia ir Jungtinių Tautų patvirtintą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.[34]

Pašvęstieji išgyveno ir interpretavo šiuos naujus horizontus. Jie pirmiausia (in primis) skelbė ir liudijo Evangeliją savo gyvenimu, siūlydami visokeriopą pagalbą ir solidarumą, bendradarbiaudami įvairių užduočių atlikime kaip krikščionys, įsitraukdami į vykstantį istorinį procesą. Toli gražu neapsiribodami praeities prisiminimų apraudojimu, jie stengėsi suteikti socialinėms struktūroms ir jų veiklai gyvos bažnytinės tradicijos (traditio) dvasios, išbandytos amžių istorijoje, laikantis krikščioniškų tikėjimo ir vilties papročių (habitus).  

Uždavinys, istorijos iškeltas pašvęstajam gyvenimui baigiantis XX amžiui, pareikalavo ypatingos drąsos ir išradingumo. Dėl to tokį istorinį perėjimą reikia vertinti kaip pranašišką atsidavimą, motyvuotą religijos: daugybė pašvęstųjų rimtai įgyvendino, ne kartą patys asmeniškai rizikuodami, evangelinį suvokimą, jog reikia stoti vargšų ir atstumtųjų pusėn, dalinantis su jais jų vertybėmis ir baimėmis.[35]

Pašvęstasis gyvenimas atsiveria atsinaujinimui ne todėl, kad seka savarankiškomis iniciatyvomis, ne šiaip dėl naujovių troškimo ir tuo labiau ne dėl siauro susirūpinimo sociologine situacija. Bet iš esmės dėl atsakingo paklusnumo tiek Dvasiai kūrėjai, kuri „kalba per pranašus“ (plg. Credo),[36] tiek Bažnyčios Magisteriumo paraginimams, aiškiai išsakytiems didžiosiose socialinėse enciklikose: Pacem in terris (1963), Populorum progressio (1967), Octogesima adveniens (1971), Laborem exercens (1981), Caritas in veritate (2009). Tai buvo – jeigu prisiminsime debesies įvaizdį – ištikimybė Dievo valiai, išreikštai autoritetingu Bažnyčios balsu.  

Požiūris į charizmą, kaip į dovaną, kilusią iš Šventosios Dvasios, skirtą supanašėjimui su Kristumi, pasižyminčią bažnytiniu bendruomeniškumu, nuolat besivystančią Bažnyčioje, buvo kiekvieno sprendimo atsinaujinti motyvas ir palaipsniui suformavo tikrą charizmų teologiją, kuri pirmą kartą akivaizdžiai buvo pritaikyta pašvęstajam gyvenimui.[37] Susirinkimas šios sąvokos tiesiogiai nebuvo susiejęs su pašvęstuoju gyvenimu, tačiau atvėrė tam kelią, remdamasis kai kuriais apaštalo Pauliaus posakiais.[38]

Apaštalinėje adhortacijoje Evangelica testificatio Paulius VI oficialiai įtvirtina naująją sąvoką[39] ir rašo: „Susirinkimas pagrįstai reikalauja, kad vienuoliai būtų ištikimi įkūrėjų dvasiai, jų Evangelijos įkvėptoms intencijoms ir šventumo pavyzdžiui. Tai vienas iš saugiausių dabartinio atsinaujinimo kriterijų, kuriuo kiekvienas institutas turėtų vadovautis ir pagal kurį kiekvienas institutas gali atrasti savo veiklos pobūdį“.[40]

Ši Kongregacija, šios kelionės liudininkė, lydėjo įvairius Institutų Įstatų (Konstitucijų) perrašymo etapus. Tai buvo procesas, kuris išjudino ilgainiui nusistovėjusią pusiausvyrą, pakeitė pasenusias tradicines praktikas,[41] tuo pačiu naujai peržiūrėjo dvasinį institutų paveldą ir išbandė naujas struktūras, netgi iš naujo kuriant programas ir veiklos barus. Šiame atsinaujinime, kuris buvo tuo pat metu ištikimas ir kūrybingas, negalima nutylėti tam tikrų nesutarimų ir įtampų ir netgi skausmingų nukrypimų.

Bažnyčia nestabdė šio proceso, bet jį lydėjo savalaikiais Magisteriumo įsikišimais ir išmintingu budėjimu, pabrėždama dvasinio gyvenimo pirmumą ir gilindamasi į šias septynias pagrindines temas: steigėjo charizma, gyvenimas Dvasioje, maitinamas Dievo Žodžiu (lectio divina), bendras broliškas gyvenimas, pradinis ir nuolatinis ugdymas, naujos apaštalavimo formos, valdžios autoritetas, dėmesys kultūriniams skirtumams. Pašvęstasis gyvenimas per pastaruosius penkiasdešimt metų derinosi prie šių reikalavimų ir keliavo jų šviesoje.

Rėmimasis Susirinkimo raide leidžia „atrasti tikrąją jo dvasią“, kad būtų išvengta klaidingų interpretacijų.[42] Mes esame pašaukti kartu paminėti gyvą įvykį, kuriame mes, kaip Bažnyčia, atpažinome savo giliausią tapatybę. Paulius VI, užbaigdamas Vatikano II Susirinkimą, dėkodamas protu ir širdimi teigė: „Bažnyčia susitelkė giliame dvasiniame sąmoningume, [...] kad atrastų savyje gyvenantį ir veikiantį Šventojoje Dvasioje Kristaus Žodį, kad giliau ištirtų slėpinį, tai yra Dievo planą jai ir Jo buvimą joje, ir kad atgaivintų savyje tą tikėjimą, kuris yra jos saugumo bei išminties paslaptis, ir tą meilę, kuri verčia ją be perstojo giedoti šlovę Dievui: cantare amantis est, sako Šventasis Augustinas (Ser. 336; PL 38, 1472). Susirinkimo dokumentai, ypatingai apie dieviškąjį Apreiškimą, apie Liturgiją, apie Bažnyčią, apie Kunigus, apie Vienuolius, apie Pasauliečius yra akivaizdžiai persmelkti šia tiesiogine ir pirmaeile Dievo garbinimo intencija ir parodo, kokia skaidri, gyva ir turtinga yra ta dvasinė srovė, kurią priverčia ištrykšti gyvas ryšys su gyvuoju Dievu Bažnyčioje ir kuri paskui išsilieja į išdžiūvusias mūsų žemės dykynes“.[43]

Tas pats lojalumas Susirinkimui, kaip Bažnyčios įvykiui ir kaip jos veikimo būdui, dabar kviečia mus mokytis su pasitikėjimu žvelgti į ateitį. Ar dar gyvas mumyse įsitikinimas, kad Dievas visada yra mūsų kelionės vadovas?

Žodžių ir gestų gausybe Bažnyčia mus kreipia į mūsų asmeninio ir bendruomeninio gyvenimo peržvalgą viso išganymo plano kontekste, į supratimą, kurlink turime kreipti savo kelionę, kokią ateitį numatyti. Tęsiant iki šiol nueitus žingsnius, Bažnyčia ragina mus iš naujo atrasti išpažinimo šlovinimu, tikėjimu ir gyvenimu (confessio laudis, fidei et vitae) vienovę.

Tikėjimo atminimas (memoria fidei) mums siūlo tęstinumo ir ištvermės šaknis – tvirtą tapatybę, leidžiančią atpažinti save kaip istorijos dalį. Jau nueito kelio peržvelgimas tikėjimo žvilgsniu nesustoja prie didingų įvykių, bet padeda mums iš naujo perskaityti asmeninę istoriją, suskirstant ją į svarbius etapus.

AKYLAI BUDĖTI

Elijas, užkopęs į Karmelio viršūnę,
atsisėdo ant žemės ir priglaudė
savo veidą prie kelių... „Štai mažas
debesėlis, ne didesnis už žmogaus
ranką, kyla nuo Jūros“.

(1 Kar 18, 42-44).

Klausyti Žodžio

6. Dar kartą paieškokime šviesos Biblijos simbolių kalboje, prašydami įkvėpimo pranašiškai kelionei ir naujų pašvęstojo gyvenimo horizontų tyrinėjimui, apie ką ir norime pasvarstyti šioje antrojoje dalyje. Juk pašvęstasis gyvenimas pačia savo prigimtimi yra pašauktas liudijimo tarnystei, kuri jį padaro signum in Ecclesia (ženklu Bažnyčioje)[44]

Čia kalbame apie kiekvienam krikščioniui būdingą funkciją, tačiau pašvęstajame gyvenime ji pasižymi sequela Christi (Kristaus sekimo) radikalumu ir pirmenybės Dievui teikimu, o tuo pačiu sugebėjimu drąsiai ir kūrybingai atlikti evangelizuojančią Bažnyčios misiją. Šventasis Jonas Paulius II teisingai atkreipė dėmesį, kad „tas liudijimas pasireiškia atskleidžiant viską, kas priešinga Dievo valiai, ir ieškant naujų kelių Evangelijai istorijoje įgyvendinti, turint omeny Dievo karalystę“.[45]

Bažnyčios Tėvų raštuose biblinis pavyzdys vienuoliniam gyvenimui yra pranašas Elijas – tiek dėl jo vienatvės gyvenimo ir askezės, tiek dėl jo aistros sandorai ir ištikimybei Viešpaties įstatymui, tiek dėl drąsos ginant vargšų teises (plg. 1 Kar 17-19; 21). Jį taip pat priminė ir Apaštalinė adhortacija Vita consecrata, parodydama pašvęstojo gyvenimo pranašišką prigimtį ir funkciją.[46] Monastinėje tradicijoje skraistė, kurią Elijas simboliškai užmetė ant  Eliziejaus tą akimirką, kai pats buvo paimtas į dangų (plg. 2 Kar 2, 13), aiškinama kaip pranašo dvasios perėjimas iš tėvo mokiniui ir taip pat kaip pašvęstojo gyvenimo Bažnyčioje, kuri vis naujai išgyvena atminimą ir pranašystę, simbolis.

Tišbietis Elijas netikėtai pasirodo Šiaurinės karalystės scenoje su gąsdinančiu grasinimu: „Šiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent aš duosiu žodį“ (1 Kar 17, 1). Tuo būdu jis išreiškia religinio sąmoningumo pasipriešinimą moraliniam nuosmukiui, į kurį tautą veda karalienės Jezabelės savivalė ir karaliaus Ahabo nerangumas. Pranašo nuosprendis, uždarantis dangų, yra atviras iššūkis ypatingai Baalo ir jo pranašų funkcijai, nes būtent jam buvo priskiriamas derlingumas ir vaisingumas, lietūs ir gausus derlius. Nuo čia, tarsi didingos arkos, vienas po kito iškyla Elijo veikimo epizodai, kurie ne tiek pasakoja istoriją, kiek parodo dramatiškus jos momentus, turinčius didžią įkvėpimo galią (plg. 1 Kar 17-19.21; 2 Kar 1-2).

Kiekvienoje iš šių ištraukų Elijas daro pažangą savo, kaip pranašo tarnystėje, patirdamas apvalymus ir apšvietimus, kurie apibūdina jo biblinį paveikslą, iki susitikimo su Dievu, jam praeinant tyliame ir švelniame dvelksme ant Horebo kalno. Šios patirtys teikia įkvėpimą ir pašvęstajam gyvenimui. Jis taip pat turi pereiti nuo vienišumo ir atgailos prieglobsčio šalia Cherito upelio (plg. 1 Kar 17, 2-7) prie solidaraus susitikimo su vargšais, kovojančiais dėl savo gyvybės, kaip Sareptos našlė (plg. 1 Kar 17, 18-24); mokytis iš genialaus atkaklumo, kurį parodo aukos atnašavimo ant Karmelio kalno iššūkis (plg. 1 Kar 18, 20-39), ir iš užtarimo maldos už tautą, iškamuotą sausros ir mirties kultūros (plg. 1 Kar 18, 41-46), iki savivaliaujančių galingųjų mindžiojamų vargšų teisių gynimo (plg. 1 Kar 21) ir saugojimo nuo stabmeldystės, kuri išniekina šventą Dievo vardą (plg. 2 Kar 1).

Ypač dramatiškas yra mirtinos Elijo depresijos Beer-Šebos dykumoje aprašymas (1 Kar 19, 1-8). Tačiau ten Dievas, duodamas jam duonos ir gyvojo vandens, moka subtiliai perkeisti pabėgimą į piligrimystę link Horebo kalno (plg. 1 Kar 19, 9). Tai pavyzdys mūsų tamsiosioms naktims, kurios, kaip ir Elijui, eina prieš Dievo apsireiškimo švelnioje tyloje spindesį (plg. 1 Kar 19, 9-18) ir ruošia naujiems ištikimybės laikams, kurie tampa naujų pašaukimų istorijomis (kaip Eliziejaus, plg. 1 Kar 19, 19-21), bet taip pat teikia drąsos pasipriešinti nedorėlių teisei (ūkininko Naboto nužudymas, plg. 1 Kar 21, 17-29). Galiausiai mus sujaudina meilingas atsisveikinimas su pranašų mokinių bendruomenėmis (plg. 2 Kar 2, 1-7), kuris paruošia Eliją galutiniam Jordano perėjimui ir pakilimui į dangų ugnies vežime (plg. 2 Kar 2, 8-13).

Mus galėtų sužavėti garsūs Elijo žygdarbiai, jo siautulingi protestai, jo tiesūs ir drąsūs priekaištai, netgi ginčas su Dievu ant Horebo kalno, kur Elijas pradeda kaltinti tautą tuo, kad kuria planus vien griauti ir žudyti. Bet galvojame, kad šiuo istoriniu momentu mums daugiau galėtų pasakyti kai kurie mažesni dalykai, kurie yra tarsi maži ženklai, tačiau naujai įkvepia mūsų žingsnius ir mūsų pasirinkimus šiuolaikinėje epochoje, kur atrodo, jog Dievo pėdsakai yra išnykę religingumą praradusioje dykumos aplinkoje.[47]

Biblijos tekstas pateikia gausybę „mažųjų“ simbolių. Galime išskirti šiuos: menki pragyvenimo šaltiniai prie Cherito upelio, varnai, kurie paklūsta Dievui ir neša pranašui mėsos ir duonos, atlikdami gailestingumo ir solidarumo gestą. Sareptos našlės, kuri turi tik saują miltų ir truputį aliejaus (1 Kar 17, 12), dosnumas, rizikuojant savo gyvybe – ji atiduoda tai išalkusiam pranašui. Elijo bejėgiškumas mirusio berniuko akivaizdoje ir jo išrėkta abejonė kartu su desperatišku apkabinimu, kurį našlė išaiškina teologiškai – kaip atjaučiančio Dievo veido parodymą. Ilga parpuolusio pranašo užtariamoji malda po triuškinančio ir šiek tiek teatrališko susigrūmimo su Baalo pranašais ant Karmelio kalno, maldaujant lietaus tautai, išvargintai sausros prakeiksmo. Tame komandiniame žaidime tarp Elijo, berniuko, kuris kopia į kalno viršūnę ir leidžiasi nuo jos, ir Dievo, kuris yra tikrasis lietaus valdovas (o ne Baalas), pagaliau ateina atsakymas – mažas debesėlis, ne didesnis už žmogaus ranką (plg. 1 Kar 18, 41). Mažytis Dievo atsiliepimas, kuris tačiau greitai virsta didele liūtimi ir atgaivina tautą, esančią ant išsekimo ribos.

Lygiai taip pat varganas, tačiau veiksmingas atsakas po kelių dienų bus tas paplotis ir tas ąsotis vandens, kurie atsiranda šalia mirtinai nusivylusio pranašo dykumoje: tai pastiprinimas, kuris suteikia jėgų keliauti keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo (1 Kar 19, 8). Ir ten, oloje, kur pasislepia Elijas, vis dar drebantis iš įniršio ant tautos, kuri naikina aukurus bei užsiima šventvagystėmis ir grasina atimti net ir jo gyvybę, yra sugriaunamas jo turimas grėsmės ir galios įsivaizdavimas: Viešpaties nebuvo... vėjyje, žemės drebėjime, ugnyje, bet [jis buvo] švelnios tylos balse (1 Kar 19, 12)[48].

Tai mistinės literatūros aukščiausia viršūnė, vertikalus viso „švento pranašo įniršio“ kritimas į realią tikrovę: jis turi pripažinti kitokio Dievo buvimą, negu tradicinis įsivaizdavimas, kuriame jis buvo įkalintas. Dievas yra šnabždesys ir dvelksmas, o ne mūsų saugumo ir sėkmės poreikio patenkintojas, jis nepalieka matomų pėdsakų (plg. Ps 77, 20), tačiau tikrai yra šalia ir veikia. 

Elijas su savo įniršiu ir savo emocijomis buvo viską besugriaunąs, nors įsivaizdavo, kad jis yra vienintelis ištikimas Dievui. O Dievas žinojo, kad yra dar septyni tūkstančiai ištikimų liudytojų, pranašai ir karaliai, pasiruošę jam paklusti (1 Kar 19, 15-19), nes Dievo istorija nesutapo su nusivylusio ir įsikarščiavusio pranašo nesėkme. Istorija tęsiasi, nes ji yra Dievo rankose, o Elijas turi naujomis akimis pamatyti tikrovę, leisti, kad pats Dievas atgaivintų jame viltį ir pasitikėjimą. Jo povyza su įkniaubta tarp kelių galva ten, ant kalno, maldaujant lietaus, kuri labai primena netrukus gimsiantį kūdikį motinos įsčiose, simboliškai pasikartoja ir ant Horebo kalno, kai jis pasislepia oloje, bet dabar tai baigiasi nauju pranašo gimimu, kad jis galėtų tiesus ir atgimęs keliauti paslaptingais gyvojo Dievo keliais.  

Kalno papėdėje tauta vis dar kovėsi su gyvenimu, kuris nebebuvo tikras gyvenimas, su religingumu, kuris buvo Sandoros išniekinimas ir nauja stabmeldystė. Pranašas turi prisiimti ant savęs šią kovą ir šią desperaciją, turi sugrįžti į kelią, kuriuo atėjo (1 Kar 19, 15), kuris dabar jau yra Dievo kelias, pereiti dykumą, kuri dabar jau pražydo nauja prasme, kad triumfuotų naujas gyvenimas ir pranašai bei tautos vadai ištikimai tarnautų Sandorai.

Gyvenimo pagal Evangeliją pranašystė

7. Malonės laikas, kurį dabar išgyvename, Popiežiui Pranciškui primygtinai raginant sugrąžinti į centrą Evangeliją ir krikščionybės esmę, pašvęstiesiems ir pašvęstosioms yra naujas pakvietimas budėti, būti pasiruošusiems Dievo ženklams. „Mūsų tikėjimui tenka iššūkis įžvelgti vyną, į kurį gali būti paverstas vanduo“.[49] Stenkimės, kad akys nebūtų apsunkusio nuo miego (plg. Lk 9, 32), kad neprarastume nusiteikimo pastebėti debesies judesius, kurie vadovauja mūsų kelionei (plg. Sk 9, 17) ir atpažinti gyvenimo ir vilties Viešpaties buvimą mažuose ir trapiuose ženkluose

Susirinkimas mums davė metodą: svarstymų apie pasaulį ir žmogų, apie Bažnyčią ir krikščioniškąją egzistenciją metodą, remiantis Dievo Žodžiu, Dievo, kuris apsireiškia ir dalyvauja istorijoje. Šį metodą palaiko viena nuostata – klausymas, pereinantis į dialogą, praturtina kelionę link tiesos. Bibliškai ir teologiškai pagrįstas Kristaus ir Dievo Žodžio sugrąžinimas į centrą, kaip primygtinai kvietė Vatikano II Susirinkimas[50] ir vėlesni Magisteriumo dokumentai[51], gali tapti mūsų, pašvęstųjų, ateities gyvenimo autentiškumo ir kokybiškos ateities garantas.

Šis perkeičiantis klausymas, padaro mus Dievo troškimų istorijoje ir jo veiksmingo išganančio veikimo skelbėjais ir liudytojais. Šiandienos poreikiuose grįžtame prie Evangelijos, numalšiname troškulį Šventuoju Raštu, kuriame yra „tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis“.[52] Teisingai sakė Jonas Paulius II: „Nėra abejonių, kad toks šventumo ir maldos primatas gali kilti tiktai iš Dievo žodžio atnaujinto klausymosi“.[53]

Evangelija – aukščiausioji taisyklė

8. Vienas iš pašvęstojo gyvenimo posusirinkiminio atsinaujinimo bruožų buvo radikalus grįžimas prie Kristaus sekimo (sequela Christi): „Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, kurie stengėsi laisviau ir artimiau sekti Kristumi, vykdydami evangelinius patarimus, ir kiekvienas savaip ėjo Dievui pašvęsto gyvenimo keliu“.[54]

Sekti Kristumi, kaip siūloma Evangelijoje, yra „galutinė vienuoliškojo gyvenimo nuostata“ ir visų institutų „aukščiausioji taisyklė“[55]. Vienas pirmųjų pavadinimų, kuriais buvo apibūdinamas monastinis gyvenimas, buvo „evangelinis gyvenimas“.

Apie pašvęstojo gyvenimo evangelinį įkvėpimą liudija įvairūs posakiai, pradedant atsiskyrėliško gyvenimo dykumoje pradininku šventuoju Antanu. Jo istorija prasideda nuo Kristaus žodžio klausymo: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21).  

Antanas ir vėliau visa monastinė tradicija Šventąjį Raštą laikė savo gyvenimo regula. Pirmosios Regulos yra paprastos praktinės taisyklės, joms nesistengiama suteikti dvasinio turinio, nes vienintelė vienuolio regula yra Šventasis Raštas ir yra nepriimtina jokia kita taisyklė: „Rūpinkimės skaityti ir suprasti Šventąjį Raštą“, rašo Pachomijaus mokinys ir įpėdinis Orsiezijus, „ir uoliai atsidėti jo meditavimui [...]. Šventasis Raštas mus veda į amžinąjį gyvenimą“.[56]

Didysis Rytų vienuolystės mokytojas Bazilijus, rašydamas Asceticon,[57] kuris vėliau tapo monastinio gyvenimo vadovėliu, nesutinka jo vadinti Regula. Jo atramos punktas labiau yra Moralia,[58] rinkinys biblinių tekstų su komentarais ir pritaikymu gyvenimo šventoje bendrystėje situacijoms. Pagal Bazilijaus sistemą vienuolių elgesys apibrėžiamas Dievo Žodžiu, Dievo, kuris kiaurai permato širdį ir inkstus (plg. Apr 2, 23) ir visada yra šalia. Šis nuolatinis buvimas Dievo akivaizdoje, memoria Dei, yra turbūt labiausiai Bazilijaus dvasingumą išskiriantis bruožas. 

Vakarų Bažnyčioje taip pat einama panašia kryptimi. Benedikto regula yra klusnumas Dievo Žodžiui: „Klausykimės Dievo balso, kuris kasdien kreipiasi į mus...“.[59] Klausyk, sūnau[60] - tai Benedikto Regulos (Regula Benedicti) uvertiūra, nes tik klausydami tampame sūnumis ir mokiniais, priimdami Žodį, patys tampame žodžiu.

XII amžiuje Steponas Muret, Grandmont Ordino įkūrėjas, labai išraiškingai nusako šį įsišaknijimą Evangelijoje: „Jeigu kas nors jūsų klausia, kokios profesijos ar kokios regulos, ar iš kokio Ordino esate, atsakykite, kad este pirmosios ir svarbiausios krikščionių religijos regulos, tai yra, Evangelijos, visų regulų šaltinio ir pradmens, ir kad nėra kitos regulos, išskyrus Evangeliją“.[61]

Elgetaujančiųjų Ordinų atsiradimas grįžimo prie Evangelijos judėjimą dar labiau suintensyvina.

Domininkas „visur pasirodydavo kaip evangelinis žmogus – tiek žodžiais, tiek darbais“.[62] Jis buvo gyva Evangelija, pajėgianti skelbti tai, kuo gyveno, ir norėjo, kad ir jo pamokslininkai būtų „evangeliniai žmonės“[63]. Pranciškui Asyžiečiui Regula yra „gyvenimas Jėzaus Kristaus Evangelija“[64]; Klarai Asyžietei „Neturtingųjų Seserų Ordino gyvenimo būdas [...] yra šis: „laikytis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Šventosios Evangelijos““.[65] Karmelitų Reguloje pagrindinis priesakas yra „dieną ir naktį medituoti Viešpaties įstatymą“, kad jis būtų paverstas konkrečiu veiksmu: „Visa, ką turite daryti, darykite pagal Viešpaties žodį“.[66] Šis daugeliui vienuolinių šeimų bendras pamatas išlieka nepasikeitęs bėgant amžiams.

Mūsų laikais Giacomo Alberione tvirtina, kad Pauliečių šeima „siekia pilnai gyventi Jėzaus Kristaus Evangelija“[67], o mažoji sesuo Magdalena rašo: „Mes turime statyti naujus namus. Naujus, kurie yra seni, kurie yra autentiška pirmųjų Jėzaus mokinių krikščionybė. Būtinai turime iš naujo įgyvendinti Evangeliją žodis po žodžio“.[68] Kiekviena pašvęstojo gyvenimo charizma yra įsišaknijusi Evangelijoje. Aistra Biblijos žodžiui yra labai akivaizdi ir reikšminga daugelyje naujų bendruomenių, kurios šiandien klesti visoje Bažnyčioje.

Sugrįžti prie Evangelijos – tai šiandien mums skamba kaip pro-vokacija, mus vedanti prie Kristuje įsišaknijusio gyvenimo šaltinio. Tai galingas kvietimas atlikti kelionę prie ištakų, į vietą, kur mūsų gyvenimas susiformavo, ten, kur kiekviena Regula ir taisyklė randa savo prasmę ir vertę.

Šventasis Tėvas ne kartą mus ragino pasitikėti ir atsiduoti šiai gyvybingai dinamikai: „Kviečiu jus neabejoti nei Evangelijos dinamiškumu, nei jos pajėgumu atversti širdis į prisikėlusį Kristų ir vesti žmones į išganymą, kurio jie tikisi savo gelmėje“.[69]

Ugdymas: Evangelija ir kultūra 

9. Ugdyti pagal Evangeliją ir jos reikalavimus yra būtinybė. Esame kviečiami šioje specifinėje perspektyvoje peržiūrėti visą ugdymo programą, kuri lydi pašvęstuosius ir ypač pašvęstąsias gyvenimo kelionėje. Labai svarbu atkreipti dėmesį į dvasingumo ugdymą, kuris dažnai apsiriboja beveik vien tik psichologiniu palydėjimu arba standartinėmis pamaldumo praktikomis.

Skurdus neapibrėžto turinio temų kartojimas užblokuoja kandidatus toje žmogiškojo brendimo fazėje, kuriai būdingas infantilizmas ir priklausymas nuo kitų. O turtinga dvasinių autorių siūlomų kelių įvairovė lieka nepažinta, nes neskaitomi jų raštai, arba pristatomos tik jų ištraukos. Yra būtina budėti, kad Institutų paveldas nebūtų suvestas į skubiai nubraižytas schemas, nutolusias nuo ištakų gyvybingumo, nes tai nepadeda tinkamai įžengti į krikščionišką ir charizminę patirtį.

Pasaulyje, kuriame sekuliarizacija tapo savanorišku aklumu antgamtinių dalykų atžvilgiu ir žmonės pametė Dievo pėdsakus,[70] esame kviečiami iš naujo atrasti ir studijuoti esmines tikėjimo tiesas.[71] Kas atlieka vadovavimo tarnystę, yra pašauktas palengvinti visiems pašvęstiesiems ir pašvęstosioms pagrįstą ir suderintą krikščioniškojo tikėjimo tiesų pažinimą, palaikomą naujos meilės studijoms. Šventasis Jonas Paulius II ragino: „pačiam pašvęstajam gyvenimui reikia atnaujinti meilę kultūriniam aktyvumui, reikia studijuoti“.[72] Reikia giliai apgailestauti, kad tas įsakmus raginimas ne visada buvo priimtas ir dar mažiau suprastas kaip radikalios reformos pašvęstiesiems, ypatingai pašvęstosioms moterims, reikalavimas.

Šios srities silpnumas ir trapumas reikalauja primygtinai patvirtinti ir dar kartą priminti būtinumą nuolatinio ugdymo autentiškam gyvenimui Dvasioje ir proto atvirumui bei nuosekliai augimo ir ištikimybės kelionei.[73] Tiesą sakant, iš esmės netrūksta formalaus pritarimo, kad toks poreikis yra, pastebimas platus įsijungimas į mokslinius ieškojimus šioje srityje, bet iš tikrųjų praktinis pritaikymas yra silpnas, menkas, dažnai nenuoseklus, supainiotas, neįpareigojantis.

Popiežius Pranciškus primena: „Evangelijos liudytojas yra žmogus, kuris sutiko Jėzų Kristų, jį pažino, tiksliau, pasijuto jo pažintas, priimtas, gerbiamas, mylimas, gavęs atleidimą, ir tas susitikimas jį labai giliai palietė, jį pripildė naujo džiaugsmo, naujos gyvenimo prasmės. O tai šviečia, perteikiama kitiems, tuo dalijamasi“.[74]

Žodis, tikrasis dvasingumo šaltinis[75], iš kurio galima semtis Kristaus Jėzaus pažinimo didybės (plg. Fil 3, 8), turi apsigyventi mūsų kasdienybėje. Tik tada jo jėga (plg. 1 Tes 1, 5) galės įsitvirtinti mūsų žmogiškame silpnume, brandinti ir auginti bendruomenių gyvenimą, ištaisyti mūsų mintis, jausmus, sprendimus, broliškus pokalbius. Sekant Marijos pavyzdžiu, Žodžio klausymas turi tapti gyvybei reikalingu kvėpavimu kiekvieną egzistencijos akimirką.[76] Tokiu būdu mūsų gyvenimas įgyja vieningą mąstyseną, jį gaivina nuolatinis troškimas atsinaujinti, kūrybingas apaštalavimas duoda vaisius.[77]

Apaštalas Paulius prašė savo mokinio Timotiejaus ieškoti tikėjimo (plg. 2 Tim 2, 22) su tuo pačiu uolumu, kaip vaikystėje (plg. 2 Tim 3, 15), pirmiausia tvirtai laikantis to, ką išmoko, tai yra, šventųjų raštų: Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui (2 Tim 3, 16-17). Išgirskime šį kvietimą kaip skirtą mums, kad neaptingtume tikėjime (plg. Žyd 6, 12). Jis yra gyvenimo palydovas, leidžiantis kaskart nauju žvilgsniu išvysti Dievo stebuklus, kuriuos jis mums daro, ir pasiruošti klusniam ir atsakingam atsiliepimui.[78]

Turime parodyti, jog Evangelija – ta ideali taisyklė Bažnyčiai ir pašvęstajam gyvenimui – gali būti praktikuojama normalioje gyvensenoje ir veikimo būde. Tai iššūkis, kurį iškelia popiežius Pranciškus. Kviesdamas į atstatymą ekleziologinės pusiausvyros tarp Bažnyčios kaip hierarchinio kūno ir Bažnyčios kaip Kristaus kūno, jis mums siūlo, kaip tai padaryti, bet tai gali vykti tik gyvame Bažnyčios kūne, o tai reiškia, mumyse ir per mus. Evangelizuoti – tai ne nešti žinią, kuri pasaulio yra pripažinta kaip naudinga, ir ne veržtis per prievartą, ne būti matomu ir žeisti, ne spindėti ir akinti, bet skelbti Jėzų Kristų mumyse kaip viltį (plg. Kol 1, 27-28) maloningais žodžiais (Lk 4, 22), pavyzdingu elgesiu tarp žmonių (plg. 1 Pt 2, 12) ir tikėjimu, kuris veikia meile (Gal 5, 6).

Budrumo pranašystė

10. Vatikano II Susirinkimo pabaigoje Popiežius Paulius VI pranašo žvilgsniu atsisveikino su vyskupais, susirinkusiais Romoje, sujungdamas tradiciją ir ateitį: „Šiame visuotiniame susirinkime, šiame išskirtiniame laiko ir erdvės taške tuo pat metu susitinka praeitis, dabartis ir ateitis. Praeitis: juk čia yra susirinkusi Kristaus Bažnyčia su savo tradicija, savo istorija, savo susirinkimais, savo mokytojais, savo šventaisiais... Dabartis: juk mes atsisveikiname, kad eitume į šiandienos pasaulį su jo skurdu, jo kančiomis, jo nuodėmėmis, bet taip pat su jo šlovingais pasiekimais, jo vertybėmis, jo dorybėmis... Galiausiai ateitis – ji ten, įsakmiame žmonių reikalavime didesnio teisingumo, jų taikos troškime, jų sąmoningame ar nesąmoningame troškulyje aukštesnio gyvenimo, būtent to, kurį Kristus nori jiems duoti...“.[79]

Popiežius Pranciškus mus karštai drąsina sparčiu ir džiugiu žingsniu eiti tuo pačiu keliu: „Dvasios vedami, jokiu būdu neužsikietinę, neužsisklendę, visada atviri balsui Dievo, kuris kalba, kuris atveria, kuris veda, kuris kviečia mus eiti link horizonto“.[80]

Kokias žemes ruošiamės apgyventi ir kokius horizontus mums yra skirta ištyrinėti?

Popiežius Pranciškus kviečia priimti Dievo šiandieną ir jos naujoves, ragina mus likti ištikimus „Dievo siurprizuose“[81], nebijoti ir nesipriešinti, kad būtume „pranašai, kurie liudija, kaip Jėzus gyveno šioje žemėje, kurie skelbia, kokia bus jau atbaigta Dievo karalystė. Vienuolis niekada negali išsižadėti būti pranašu“.[82]

Mums dar kartą nuskamba kvietimas keliauti toliau, nešantis širdyje pasaulio lūkesčius. Jaučiame jų lengvumą ir svorį, ir tuo pat metu tyrinėjame, ar nepasirodys nenuspėjamas debesėlis. Kuklus daigelis Naujienos, kuri negali būti nutylėta. 

Pašvęstasis gyvenimas patiria reiklių pasikeitimų ir naujų poreikių laikotarpį. Krizė – tai  būsena, kurioje esame pašaukti atlikti evangelinę įžvalgą, tai galimybė išmintingai pasirinkti – kaip Rašto aiškintojui, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų (Mt 13, 52). Ir nepamirškime, kad istorija patiria pagundą pasilaikyti daugiau, negu kada nors bus galima panaudoti. Mes rizikuojame saugoti šventus „prisiminimus“, kurie apsunkina mūsų išėjimą iš saugios olos. Viešpats myli mus amžina meile (plg. Iz 54, 8), ir pasitikėjimas juo mus kviečia į laisvę.

Drauge tyrinėkime horizontą

11.  Pasislėpusi akedija (ἀκηδία) kartais susilpnina mūsų dvasią, aptemdo regėjimą, suminkština sprendimus ir sulėtina žingsnius, pritempdama pašvęstojo gyvenimo tapatybę prie pasenusio ir savimi besirūpinančio modelio, prie čia pat esančio horizonto: „Formuojasi kapo psichologija, pamažu paverčianti krikščionis muziejinėmis mumijomis“.[83] Prieš šį dvasios tingumą ir neveiklumą, prieš šį motyvacijos praradimą, kuris veda į liūdesį ir gesina sielos užsidegimą ir valią, jau Benediktas XVI ragino: „Neprisidėkite prie pranašų nevykėlių, kurie skelbia pašvęstojo gyvenimo mūsų dienų Bažnyčioje mirtį ar beprasmiškumą; geriau apsivilkite Jėzumi Kristumi ir apsiginkluokite šviesos ginklais, kaip ragina Šventasis Paulius (plg. Rom 13, 11-14), išlikdami budrūs. Šventasis Kromacijus iš Akvilėjos rašė: ‚Teatitolina nuo mūsų Viešpats tokį pavojų, kad niekada neapsunktume nuo neištikimybės miego, bet tesuteikia mums savo malonę ir gailestingumą, kad galėtume visada budėti ištikimi jam. Juk mūsų ištikimybė gali budėti Kristuje‘ (Pamokslas 32, 4)“.[84]

Pašvęstasis gyvenimas eina per brastą, bet negali joje pasilikti nuolatos. Mes esame kviečiami atlikti perėjimą (Išeinanti Bažnyčia – vienas iš Popiežiui Pranciškui būdingų posakių) kaip kairós, malonės laiką, kuris reikalauja išsižadėjimo, prašo palikti tai, kas jau pažįstama, pradėti ilgą ir nelengvą kelionę, kaip Abraomas link Kanaano žemės (plg. Pr 12, 1-6), kaip Mozė link paslaptingos su patriarchais surištos žemės (plg. 3, 7-8), kaip Elijas link Sidonijos Sareptos – visi jie link slėpiningų žemių, įžvelgiamų tik tikėjimu.

Čia nekalbame apie tai, kad reikia atsakyti į klausimą, ar tai, ką darome, yra gera. Įžvalgų ieškojimas kreipia akis link horizontų, kuriuos Dvasia siūlo Bažnyčiai, aiškina rytinį žvaigždžių šnabždesį, nepalikdamas atsarginių išėjimų nė savadarbių nuorodų, leidžiasi vedamas link didžių dalykų per mažus ir trapius ženklus, panaudojant menkus išteklius. Esame pašaukti bendram paklusnumui, kuris tampa tikėjimu šiandiena, kad kartu žengtume pirmyn, turėdami drąsos „užmesti  tinklus dėl  jo žodžio  (plg. Lk 5, 5), o ne vien vadovaujantis  žmogiškaisiais motyvais“.[85]

Pašvęstasis gyvenimas, pasistiprinęs pažado viltimi, yra pašauktas tęsti kelionę, nesileisdamas, kad jį įtakotų tai, kas lieka už nugaros: Nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą (Fil 3, 13-14). Viltis remiasi ne mūsų pajėgumais ir mūsų skaičiais, bet Šventosios Dvasios dovanomis: tikėjimu, bendryste, misija. Pašvęstieji – tai tauta, išlaisvinta evangelinių patarimų profesija, pajėgianti tikėjimu įžvelgti už dabarties ribų, pašaukta „praplėsti žvilgsnį, kad pažintų didesnį gėrį, atnešiantį naudos mums visiems“.[86]

Šios kelionės atvykimo horizontas yra nužymėtas Dvasios ritmu, tai nėra pažįstama žemė. Mums keliaujant atsiveria naujos sienos, naujos tikrovės, kitokios kultūros, kitokie poreikiai, periferijos.

Pakartojant komandinį pranašo Elijo ir jo tarno žaidimą, reikia susikaupti maldai, jaučiant aistrą ir atjautą dėl gerovės tautos, kuri išgyvena pasimetimą ir dažnai kančią. Bet taip pat būtinai reikalingas patarnavimas dosnaus ir kantraus tarno, kuris dar ir dar kartą kopia į kalną tyrinėti horizontą virš jūros, kol pagaliau pastebi mažą naujos istorijos, „didelės liūties“ „ženklą“. Tą lengvą vėjelį galima šiandien sutapatinti su daugybe neramių troškimų mūsų amžininkų, kurie ieško išmintingų pašnekovų, kantrių bendrakeleivių, sugebančių nuoširdžiai priimti, malonės palengvintojų, o ne kontrolierių naujiems broliškumo ir išganymo laikams.[87]

Vadovavimas „tautai iš paskos“

12. Lygiai taip pat yra būtina, kad šis išėjimas būtų atliktas visų kartu, paprastai ir aiškiai vedant tiems, kurie tarnauja kaip vadovai Viešpaties veido ir jo valios ieškojime. Pašauktuosius į šią tarnystę kviečiame ją atlikti paklūstant Šventajai Dvasiai, drąsiai ir ištvermingai, kad sudėtinga situacija ir perėjimas būtų valdomas, kad žingsniai nesulėtėtų ar visiškai nesustotų.

Raginame vadovauti taip, kad dalykai nebūtų palikti taip, kaip yra,[88] kad būtų atmesta „pagunda  nuleisti  rankas  ir pamanyti, jog bet kokios pastangos pagerinti padėtį bergždžios. Tada atsiranda  pavojus  pasidaryti  rutinos  administratoriais, besitaikstančiais  su  vidutiniškumu,  vengiančiais  kištis, nebedrįstančiais atkreipti dėmesį į tikro pašvęstojo gyvenimo tikslus ir  rizikuojančiais  prarasti  ankstesnę  karštą  meilę  ir  troškimą  ją liudyti“.[89]

Dabar yra mažų dalykų laikas, nuolankumo, mokančio paaukoti keletą kepalėlių duonos ir dvi žuvis, kad Viešpats palaimintų (plg. Jn 6, 9), ir įžvelgti mažame debesėlyje, ne didesniame už žmogaus ranką, besiartinančią didelę liūtį, laikas. Esame pašaukti ne nerimastingam administraciniam vadovavimui, bet vadovavimo tarnystei, su evangeliniu aiškumu vedančiai keliu, kurį reikia visiems kartu širdžių vienybėje nueiti trapioje dabartyje, brandinančioje ateitį. Mums nereikia „tiesiog administravimo“,[90] reikia „eiti tautai iš paskos, padedant atsilikusiems ir – pirmiausia – todėl, kad kaimenė turi uoslę, padedančią surasti naujus kelius“.[91]

Reikia vadovavimo, kuris priima ir su atjaučiančiu švelnumu padrąsina brolių ir sesių požiūrius, taip pat ir tų, kurie skubina žingsnius arba stabdo ėjimą, padedant jiems nugalėti skubotumą, baimes ir norą nusišalinti. Gali pasitaikyti tokių kurie vis grįžta į praeitį, kurie su nostalgija iškelia jos privalumus, kurie maištauja tyloje arba kelia abejones dėl priemonių, lėšų, žmonių trūkumo. Nelikime „įkalinti ilgėdamiesi struktūrų ir įpročių, nebeteikiančių gyvybės šiandieniam pasauliui“.[92]

Galime išgirsti aidą Elijo tarno balso, kuris kartoja, tyrinėdamas horizontą: Nieko nėra! (1 Kar 18, 43). Esame pašaukti kantrybės malonei, laukti ir vėl tyrinėti dangų, net septynis kartus, tiek laiko, kiek reikės, kad visų keliavimas nesustotų dėl keleto tingiųjų: Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas (1 Kor 9, 22).

Tebus mums suteiktas sugebėjimas kreipti brolių kelionę į laisvę, laikantis Dievo ritmo ir tempo. Kartu tyrinėti dangų ir budėti – tai reiškia, kad visi: atskiri asmenys, bendruomenės, Institutai yra pašaukti į klusnumą, „įžengti į  "kitonišką"  vertybių  tvarką, persiimti  nauju  bei  skirtingu  tikrovės  jausmu, patikėti, kad Dievas praėjo, nors ir nepalikdamas regimų pėdsakų, tačiau mes atpažinome jį, kaip švelnios tylos balsą[93], raginantį patirti  neįsivaizduotą laisvę, pasiekti slėpinio slenkstį: Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano  keliai – ne  jūsų  keliai, – Viešpaties  žodis. (Iz 55, 8)“.[94]

Šiame išėjime, bauginančiame mūsų žmogiškąją logiką, kuri norėtų reikalauti aiškių tikslų ir išbandytų kelių, nuskamba klausimas: kas sutvirtins mūsų drebančius kelius (plg. Iz 35, 3)?

Šventosios Dvasios veikimas sudėtingose ir užstrigusiose situacijose pajuntamas širdyje kaip pažvelgimas paprasčiau ir prioritetų išsiaiškinimas, kreipiantis link tikslo, į kurį ji nori mus nuvesti. Naudinga visada pradėti nuo džiaugsmingų Dvasios judesių, nes ji užtaria neišsakomais atodūsiais [...] šventuosius pagal Dievo norą (Rom 8, 26-27). „Nėra didesnės laisvės, kaip leistis būti nešamam Dvasios, atsisakius noro viską apskaičiuoti ir sukontroliuoti, leisti jai mus apšviesti, vesti, kreipti, skatinti, stumti, kur ji nori. Ji gerai žino, ko reikia kiekvienai epochai ir kiekvienai akimirkai. Būtent tai reiškia būti slėpiningai vaisingiems!“.[95]

Susitikimo mistika

13. „Kaip ‚sargybiniai‘, kurie palaiko pasaulyje gyvą Dievo ilgesį ir žadina jį daugybės žmonių, jaučiančių begalybės troškulį, širdyse“[96], mes esame kviečiami būti regimų ir gyvybę teikiančių Evangelijos planų ieškotojai ir liudytojai. Turime būti tvirto tikėjimo, bet kartu ir sugebantys atjausti, būti šalia, kūrybiškos dvasios vyrai ir moterys, kurie negali uždaryti dvasios ir charizmos nepajudinamose struktūrose ir baimėje jas palikti.

Popiežius Pranciškus kviečia mus išgyventi „susitikimo mistiką“: „Sugebėjimas girdėti, išklausyti žmones. Sugebėjimas kartu ieškoti kelio, metodo [...] reiškia taip pat ir neišsigąsti, neišsigąsti kai kurių dalykų“.[97]

„Jeigu kiekvienas iš jūsų yra dėl kitų“, tęsia Šventasis Tėvas, „tai yra vertinga susitikimo su Dievu galimybė. Turime galvoje, kad reikia iš naujo pajusti atsakomybę visai bendruomenei būti pranašyste, kartu nuolankiai ir kantriai ieškoti įprasminančio žodžio, kuris gali būti dovana, o paskui su paprastumu jį liudyti. Jūs esate kaip antenos, pasiruošusios gaudyti Šventosios Dvasios pažadintas naujumo užuomazgas, ir galite padėti Bažnyčios bendruomenei persiimti šiuo gėrio ieškojimu bei surasti naujus ir drąsius kelius, kad būtų pasiekti visi“.[98]

Viena iš raktinių Susirinkimo idėjų buvo rūpestis pasauliu ir žmogumi. Kadangi žmogus – ne abstraktus, bet konkretus žmogus – „yra pirmasis ir pagrindinis kelias, kuriuo privalo žengti Bažnyčia, vykdydama savo pašaukimą“[99], įsipareigojimas mūsų laikų vyrų ir moterų atžvilgiu mums lieka pagrindinis uždavinys. Tai visų laikų įsipareigojimas su vis atnaujinama fantazija: ugdyme, sveikatos apsaugoje, katechezėje, nuolatiniame žmogaus su jo poreikiais, troškimais, paklydimais palydėjime. Žmogus su savo fizine ir socialine tikrove yra evangelizacijos kelias. Pašvęstasis gyvenimas pasitraukė į miestų pakraščius, atlikdamas tikrą „išėjimą“ link vargšų, atsigręždamas į apleistųjų pasaulį. Turime pripažinti pavyzdinį didžiadvasiškumą, bet taip pat tai, kad netrūko įtampos ir ideologizavimo pavojaus, ypač pirmaisiais metais po Susirinkimo.

„Senovinė Samariečio istorija“, sakė Paulius VI Susirinkimo uždarymo Kalboje, „buvo Susirinkimo dvasingumo pavyzdys. Jį visą persunkė begalinė atjauta. Žmogaus poreikių atradimas (o jie darosi tuo didesni, kuo labiau auga žemės sūnus) sutelkė visą mūsų Sinodo dėmesį. Bent jau šį nuopelną priskirkite jam jūs, šiuolaikiniai humanistai, išsižadantys aukščiausių dalykų antgamtiškumo, ir pripažinkite mūsų naująjį humanizmą: mes irgi, daugiau už visu kitus, esame žmogaus mylėtojai“.[100]

Mūsų misija kyla iš šios „atjautos“ perspektyvos, žmogaus pastatymo į centrą perspektyvos, sugebančios pradėti nuo žmogaus. Žmogiškosios prigimties turtingumo ir tiesos iškėlimas, kurio reikalauja ir kurį palengvina susitikimas su Kristumi, tuo pačiu metu mus veda į suvokimą, jog Bažnyčios ištekliai yra reikšmingi būtent kaip tikrojo žmogiškumo ir žmogaus vystymosi skatinimo[101] ištekliai. Tačiau kokį vyrą ir kokią moterį turime prieš save šiandien? Kokie yra iššūkiai ir koks atsinaujinimas reikalingas pašvęstajam gyvenimui, jeigu jis nori gyventi Susirinkimo „stiliumi“, tai yra, dialogo ir solidarumo, gilios ir autentiškos atjautos nuostata šiandienos vyrams ir moterims, jų kultūrai, jų jausenai, jų savimonei, jų moralinėms pažiūroms?

Kristaus Dvasios paskatinti esame pašaukti pripažinti tai, kas iš tikrųjų yra žmogiška. Kitaip mūsų veikla bus apibrėžta kaip socialinė, panaši į labdaringą NVO, kaip ne kartą pabrėžė Popiežius Pranciškus,[102] siekiančią kurti teisingesnę visuomenę, bet visiškai supasaulėjusią, uždarą antgamtinei plotmei ir galiausiai net ir prasilenkiančią su teisingumu. Socialinio vystymosi skatinimo tikslai turi būti įterpti platesniame horizonte veiklos, kuri išryškina ir saugo Karalystės liudijimą bei tiesą apie žmogų.

Mūsų laikais, kai dominuoja visa apimanti globalinė komunikacija ir tuo pačiu nesugebėjimas nuoširdžiai bendrauti, pašvęstasis gyvenimas yra pašauktas būti ženklu, jog įmanomi atviri, skaidrūs, nuoširdūs žmogiški ryšiai. Bažnyčia žmogaus silpnumo ir susvetimėjimo bei savyje pasinėrusio vienišumo akivaizdoje deda viltis į broliškas bendruomenes, kupinas „džiaugsmo ir Šventosios Dvasios“ (Apd 13, 52).[103] „Specialis caritatis schola[104]“, pašvęstasis gyvenimas su daugybė broliškumo formų yra sukurtas Šventosios Dvasios, nes „kur yra bendruomenė, ten yra Dievo Dvasia, o kur yra Dievo Dvasia, ten yra bendruomenė ir visokia malonė“.[105]   

Labai vertinkime brolystę kaip slėpiningą erdvę ir „teologinę terpę, kurioje galima patirti mistinį prisikėlusiojo Viešpaties buvimą“.[106] Savaime suprantamas yra neatitikimas tarp šio slėpinio ir kasdienio gyvenimo. Esame kviečiami pereiti nuo gyvenimo bendrai prie brolystės malonės. Nuo bendros gyvenimo formos prie žmogiškų santykių evangelinės formos, dėka Dievo meilės, kurią Šventoji Dvasia išliejo mūsų širdyse (plg. Rom 5,5).

Popiežius Pranciškus mus įspėja: „Skaudu regėti, kad kai kuriose krikščionių bendruomenėse ir net tarp pašvęstųjų narių atsiranda vietos įvairioms neapykantos formoms, susiskaldymui, apkalboms, šmeižtams, kerštui, pavydui, troškimui bet kokia kaina primesti savo idėjas, galiausiai persekiojimams, primenantiems negailestingą raganų medžioklę. Ką tokia elgsena norime evangelizuoti?! [...] Niekas savęs neišgano vienas, tai yra nei kaip atskiras individas, nei savo išgalėmis. Dievas traukia mus prie savęs atsižvelgdamas į sudėtingą tarpasmeninių santykių tinklą, neišvengiamą gyvenant žmonių bendruomenėje“.[107]

Tad esame pašaukti atpažinti save, kaip brolišką bendruomenę atvirą vienas kito papildymui, kai kartu sugyvena skirtingi žmonės ir vieningai žengia pirmyn: „Žmogus, kuris nuoširdžiai integruodamasis į bendruomenę išlaiko savo asmeninį savitumą ir neslepia savo tapatybės, neužkerta kelio savo paties vystymuisi, bet gauna tam vis naujų paskatų“.[108] „Dialogo“ stilius „yra daug daugiau nei kokios nors tiesos perteikimas. Jis vyksta iš malonumo kalbėtis ir dėl to, kad konkrečiai praturtina tuos, kurie vienas kitą myli. Šio dalyko esmė yra ne daiktai, bet patys asmenys, per dialogą dovanojantys save vienas kitam“.[109] Prisiminkime, kad „dialogo klimatas yra draugystė. Tiksliau, tarnavimas“.[110]

Mūsų broliškos bendruomenės tebūna vietomis, kur žmogaus slėpinys susiliečia su Dievo slėpiniu Evangelijos patirtyje. Yra dvi „vietos“, kuriose ypatingu būdu Evangelija apsireiškia, įsikūnija, dovanoja save: šeima ir pašvęstasis gyvenimas. Pirmojoje Evangelija įsiskverbia į kasdienybę ir parodo savo galią perkeisti ją į gyvenimą meilės horizonte. Antrasis ženklas, būsimojo pasaulio atvaizdas, kuris parodo šio pasaulio turtų reliatyvumą, yra šeimą papildanti ir atspindinti vieta, tuo pačiu ji iš anksto atskleidžia gyvenimo kelionės užbaigimą, o visos žmogiškosios patirtys, net ir pačios sėkmingiausios, tampa labai santykinės, lyginant jas su galutiniu susivienijimu su Dievu.[111]

Mes tampame „Evangelijos vieta“, kai užtikriname sau ir visų gerovei erdvę Dievui, kai neleidžiame, kad visas laikas būtų pilnas daiktų, veiklos, žodžių. Esame Evangelijos vietos, kai esame troškimų moterys ir vyrai: susitikimo, susivienijimo, santykio laukimas. Štai kodėl labai svarbu, kad mūsų gyvenimo tempas, mūsų bendruomenių aplinka, visa mūsų veikla taptų saugojimu „nesančiojo“, tai yra, Dievo buvimo.

„Bendruomenė palaiko visą apaštalavimą. Kartais vienuolinės bendruomenės yra kankinamos įtampos, kyla individualizmo ir pasimetimo pavojus, o reikia gilaus bendravimo ir autentiškų santykių. Humanizuojanti Evangelijos jėga yra liudijama broliško gyvenimo bendruomenėje, kuriai būdingas svetingumas, pagarba, tarpusavio pagalba, supratimas, mandagumas, atleidimas ir džiaugsmas“.[112] Taip bendruomenė tampa namais, kuriuose gyvenama evangeliniu kitoniškumu. Žmogiškas ir nuosaikus evangelinis stilius pasireiškia ieškojimu, kuris siekia atsimainymo; celibatu dėl karalystės; Dievo ir jo Žodžio ieškojimu ir klausymu; klusnumu, kuris parodo krikščioniškąjį kitoniškumą. Tai iškalbingi ženklai pasauliui, kuris vėl pradeda ieškoti esminių dalykų.

Bendruomenė, kuri sėdi prie stalo ir atpažįsta Kristų, laužantį duoną (plg. Lk 24, 13-35), taip pat yra vieta, kur kiekvienas pripažįsta savo trapumą. Broliškos bendruomenės nesukuria tobulų santykių, bet priima visų ribotumus ir nešioja juos širdyje bei maldoje kaip žaizdą, padarytą meilės įsakymui (plg. Jn 13, 31-35). Tai vieta, kur velykinis slėpinys gydo ir brandina vienybę. Tai malonės įvykis, išmelstas ir gautas brolių ir seserų, kurie yra kartu ne todėl, kad pasirinko vienas kitą, bet dėl pašaukimo – Prisikėlusiojo buvimo kartu patirties.

Tarpininkavimo pranašystė

14. Vienuolinės šeimos yra gimusios tam, kad įkvėptų naujus kelius, pasiūlytų nenumatytas kryptis ir gyvai atsilieptų į žmogiškuosius ir dvasinius poreikius. Gali atsitikti taip, kad laikui bėgant įgavusios institucijų formas jos apsikrauna „atgyvenusiais nuostatais“[113], o visuomenės reikalavimai evangelinius atsakymus pakeičia į pagal „įmonės“ efektyvumą ir racionalumą vertinamus atsakymus. Gali atsitikti, kad pašvęstasis gyvenimas praranda autoritetą, charizmatišką drąsą ir evangelinį tiesumą, suviliotas savo tapatumui svetimų žiburių.

Popiežius Pranciškus mus kviečia į kūrybingą ištikimybę Dievo siurprizams: „Jėzus Kristus gali sulaužyti nuobodžias schemas, į kurias jį įspraudžiame, ir nustebinti nuolatiniu dieviškuoju kūrybiškumu. Kaskart, kai mėginame grįžti prie šaltinio ir atgauti pirminį Evangelijos šviežumą, išnyra naujų būdų, kūrybinių metodų, kitokių raiškos formų, iškalbingesnių ženklų, žodžių, kupinų naujos reikšmės šiandieniam pasauliui. Tiesą sakant, bet kuri autentiška evangelizacinė veikla visada yra „nauja“.“[114]

Pasaulio kryžkelėse

15. Dvasia ragina mus pertvarkyti servitium caritatis (artimo meilės tarnystę) pagal Bažnyčios suvokimą. „Viena vertus, meilė stengiasi statydinti „žmogaus miestą“, remdamasi teise ir teisingumu. Kita vertus, meilė teisingumą pranoksta ir papildo jį dovanojimo ir atleidimo logika. „Žmogaus miestą“ augina ne tik teisėmis ir pareigomis grįsti santykiai, bet dar labiau ir pirmiausia neužsitarnaujamumo, gailestingumo ir bendrystės paženklinti ryšiai“[115]. Magisteriumas mus veda į dar platesnį suvokimą: „Didelį pavojų mūsų laikais kelia tai, kad faktinės žmonių bei tautų tarpusavio priklausomybės nelydi jokia etinė sąžinės ir intelekto sąveika, iš kurios galėtų išnirti tikrai žmogiškas vystymasis. Tik proto ir tikėjimo apšviesta meile galima pasiekti vystymosi tikslus, turinčius žmogiškąją ir sužmoginančiąją vertę“.[116]

Kitos dvasios koordinatės mus kviečia sustiprinti tvirtoves, kuriose mąstymas ir studijos gali išsaugoti žmogaus tapatybę ir malonės nušviestą jo veidą skaitmeninių ryšių ir network pasaulių, išreiškiančių tikrąją šiuolaikinio žmogaus dvasinę situaciją, sraute. Technologijos įkvepia ir tuo pačiu parodo poreikius bei pažadina troškimus, kuriuos žmogus visada jautė: esame pašaukti apgyventi šias neištirtas žemes, kad papasakotume jums Evangeliją. „Šiandien, kai žmogiškojo komunikavimo tinklai ir priemonės neregėtai išsiplėtojo, jaučiame iššūkį atrasti ir perteikti „mistiką“ bendro gyvenimo, įsimaišymo tarp kitų ir susitikimo su kitais, apkabinimo ir palaikymo, dalyvavimo tame šiek tiek chaotiškame sraute, kurį galima paversti tikra brolybės patirtimi, solidariu karavanu, šventąja kelione“.[117]

Panašiai esame kviečiami pasistatyti lengvas palapines nepramintų takų kryžkelėse, stovėti ant slenksčio kaip pranašas Elijas, kuriam geografinės periferijos tapo apreiškimo šaltiniu: šiaurėje – Sarepta, pietuose – Horebas, rytuose – Užjordanė vienatvės atgailai ir galiausiai paėmimui į dangų. Slenkstis – tai vieta, kur dūsauja Dvasia, kur mes nebežinome, ką pasakyti, kurlink kreipti savo lūkesčius, bet Šventoji Dvasia pažįsta Dievo norus (plg. Rom 8, 27) ir juos mums parodo. Kartais rizikuojame Šventosios Dvasios keliams pritaikyti kažkada nubraižytus savo žemėlapius, nes ėjimas tuo pačiu keliu mus duoda saugumą. Popiežius Benediktas atveria Bažnyčios, kuri auga patraukdama,[118] viziją, o Popiežius Pranciškus svajoja apie „apsisprendimą misionieriauti, gebantį perkeisti viską taip, kad Bažnyčios papročiai, stiliai, darbotvarkės, kalba ir kiekviena struktūra taptų tinkamu šiandienio pasaulio evangelizacijos, o ne savęs išsaugojimo kanalu, [...] kad verstų persiimti nuolatine „iškeliavimo“ nuostata ir taip padėtų pozityviai atsiliepti visiems tiems, kuriems Jėzus siūlo savo draugystę“.[119]

Evangelijos džiaugsmas prašo, kad mes „austume“ dvasingumą kaip ieškojimo meną, kuris tyrinėja alternatyvias metaforas, naujus įvaizdžius ir kuria neregėtas perspektyvas. Turime nuolankiai iš naujo pradėti nuo Kristaus ir Jo Evangelijos patirties, tai yra, nuo patirtinio ir dažnai beginklio žinojimo, panašiai, kaip Dovydas prieš Galijotą. Evangelijos jėga, mūsų išgyventa kaip išganymas ir džiaugsmas, įgalina mus išmintingai vartoti įvaizdžius ir simbolius, pritaikytus kultūrai, kuri ryja įvykius, mintis, vertybes, paversdama juos gundančiomis „ikonomis“, aidu „gilios Dievo nostalgijos, pasireiškiančios įvairiausiais būdais ir verčiančios daugybę vyrų ir moterų leistis į nuoširdų ieškojimą“.[120]

Praeityje viena iš stipriausių dvasinio gyvenimo temų buvo kelionės ir kopimo simbolis, ne erdvėje, bet link sielos centro. Šis mistinis procesas, įvardintas kaip dvasios gyvenimo pamatas, šiandien susiduria su kitais vertybiniais poreikiais ir jiems suteikia šviesos ir prasmės. Malda, širdies apvalymas, dorybių praktika susiejami su solidarumu, inkultūracija, dvasiniu ekumenizmu, naująja antropologija, reikalaudami naujos ermeneutikos ir, laikantis patristinės tradicijos, naujų kelių į šventumą.

Pašvęstieji ir pašvęstosios, Dvasios ekspertai ir vidinio žmogaus, kuriame gyvena Kristus, žinovai yra kviečiami judėti šiais keliais, priešinantis tam, kas yra dia-bolicum, kas skaldo ir skiria, išlaisvinant tai, kas yra sim-bolicum, tai yra, kūrinijos sudėtingume teikti pirmenybę ryšiams ir santykiams, planui visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje (Ef 1, 10).       

Kur bus pašvęstieji? Ar pasirinkę gyvenimo pagal Evangeliją profesiją ir todėl laisvi nuo pančių mokės kaip sargybiniai sustoti prie ribos, ten, kur žvilgsnis tampa aiškesnis ir aštresnis, o protas nuolankesnis? Ar visas pašvęstasis gyvenimas mokės atsiliepti į iššūkius tų poreikių, kurie iškyla pasaulio kryžkelėse?

Patirtis su vargšais, tarpreliginis ir tarpkultūrinis dialogas, vyro ir moters tarpusavio papildymas, ekologija sergančiame pasaulyje, eugenetika nedelsiant, globalizuota ekonomika, visą planetą apimančios komunikacijos, simbolinė kalba – tai naujieji ermeneutikos horizontai, kurių nepakanka paprasčiausiai išvardinti, jie turi būti apgyvendinti ir perimti Evangelijos raugu, vadovaujant Šventajai Dvasiai, kuri dūsauja visame tame (plg. Rom 8, 22-27). Tai epochinės reikšmės keliai, kurie verčia suabejoti egzistuojančia vertybių, žodžių, pirmenybių, antropologinių požiūrių sistema. Milijonai žmonių keliauja per pasaulius ir civilizacijas, išjudindami amžiams bėgant nusistovėjusias tapatybes ir skatindami kultūrų bei religijų susimaišymą.  

Ar pašvęstasis gyvenimas mokės tapti atviru pašnekovu „tame Dievo ieškojime, kuris visais laikais gyvas žmogaus širdyje“?[121] Ar mokės kaip Paulius išeiti į Atėnų aikštę ir kalbėti pagonims apie nežinomą Dievą (plg. Apd 17, 22-34)? Ar mokės kurstyti mąstymo ugnį, kad padėtų geriau suprasti kitoniškumo vertę ir taikingo skirtingumų sugyvenimo etiką?

Pašvęstasis gyvenimas įvairiomis savo formomis jau yra šiose kryžkelėse. Nuo  amžių pirmiausia vienuolynai, bendruomenės ir brolijos „pasienių“ teritorijose gyvena tyliu liudijimu, yra Evangelijos, dialogo, susitikimo vietos. Lygiai taip pat daugybė pašvęstųjų vyrų ir moterų  gyvena šiandienos žmonių kasdienybe, dalijasi jų džiaugsmais ir vargais, pašventindami laikinuosius dalykus, išmintingai ir drąsiai „atrasdami naujus kelius, kad pasiektų visus“ Kristuje[122] ir „eitų dar toliau, ne tik toliau, bet ir į vidų, ten, kur rizikuojama viskuo“.[123]

Pašvęstieji ir pašvęstosios ant ribos yra pašaukti atverti „proskynas“, kaip kažkada senovėje vidury miškų buvo daromos laukymės miestų įkūrimui. Tokių pasirinkimų pasekmės, kaip pabrėžia Popiežius Pranciškus, yra nežinomos, be abejonės mus verčia išeiti iš centro link periferijų, perskirstyti jėgas, kai pirmenybė teikiama ne status quo išlaikymui ir laukiamo pelno apskaičiavimui, bet evangelinių pasirinkimų pranašystei. „Charizma – tai ne distiliuoto vandens butelis. Reikia ja energingai gyventi, iš naujo įvertinti kultūrinį kontekstą“.[124]

Mažumo ženkle

16.  Tęskime mūsų kelionę, ausdami tarpininkavimo nuolankiame Evangelijos ženkle audinį: „Niekada nepraraskite ryžto žengti pasaulio keliais ir suvokimo, kad eiti, nors ir netvirtu žingsniu, nors ir šlubčiojant, yra geriau nei stovėti vienoje vietoje, užsidarius savo poreikiuose ar savo saugume“.[125]

Įvaizdžiai, kuriuos meditavome – nuo debesies, kuris lydėjo Išėjimo kelionę iki pranašo Elijo nuotykių – mums apreiškia, kad Dievo Karalystė pasirodo tarp mūsų pažymėta mažumu. „Tikime Evangelija, sakančia, kad Dievo Karalystė pasaulyje jau yra ir auga įvairiais būdais: kaip garstyčios grūdelis, virstantis didžiuliu augalu (plg. Mt 13, 31-32), kaip raugas, nuo kurio tešla pakyla (plg. Mt 13, 33), ir kaip gera sėkla, auganti tarp raugių (plg. Mt 13, 24-30) ir galinti mus visada maloniai nustebinti“.[126]

Kas sustoja ties rūpinimusi vien savimi, dažnai turi vaizdą ir pažinimą tik savęs ir savo horizonto. Kas pasitraukia į paribius, gali gauti įžvalgų ir prisidėti prie nuolankesnio bei dvasingesnio pasaulio kūrimo.

Nauji tikėjimo maršrutai šiandien kalasi nuolankiose vietose, pažymėti Žodžiu, kuris išgirstas ir išgyventas veda į atpirkimą. Pašvęstojo gyvenimo Institutai ir Apaštalinio gyvenimo Draugijos, darantys pasirinkimus pradedant nuo mažų ženklų, interpretuojamų su tikėjimu ir pranašiška dvasia, kuri moka nujausti toliau ir giliau, tampa gyvenimo vietomis, ten spindi šviesa ir skamba kvietimas, kuris šaukia kitus sekti Kristumi.

Pasirinkime mažų kaip garstyčios grūdelis darbų ir nuolankaus buvimo stilių (plg. Mt 13, 31-32), kad netrukdytume visu ryškumu sušvisti ženklui: drąsiam žodžiui, džiugiam broliškumui, silpnųjų balso išgirdimui, Dievo buveinės tarp žmonių priminimui. Reikia mokytis  žvelgti „kontempliatyviu žvilgsniu, tikėjimo žvilgsniu, atrandančiu Dievą, gyvenantį  namuose, gatvėse, aikštėse. Gyvenimo atsparos bei prasmės paieškas, į kurias leidžiasi asmenys ir grupės, lydi Dievo artumas. Jis gyvena tarp piliečių skatindamas solidarumą, brolybę, gėrio, tiesos, teisingumo troškimą. Tas artumas ne įsivaizduotinas, bet atrastinas, atidengtinas“.[127]

Pašvęstasis gyvenimas atranda savo vaisingumą ne tik gėrio liudijime, bet ir jo atpažinime, mokėjime jį parodyti, ypač ten, kur paprastai jo nematome: „nepiliečiuose“, „pusiau piliečiuose“, „miestų atliekose“[128], praradusiuose orumą. Pereiti nuo solidarių žodžių prie gestų, kurie priima kitą ir gydo: pašvęstasis gyvenimas yra pašauktas šiai tiesai.[129]

Jau Popiežius Benediktas mus ragino: „Kviečiu jus turėti tokį tikėjimą, kuris mokėtų atpažinti silpnumo išmintį. Dabartinio laiko džiaugsmuose ir sunkumuose, kai pajuntate kryžiaus kietumą ir svorį, neabejokite, kad Kristaus kenozė jau yra velykinė pergalė. Kaip tik žmogiškame ribotume ir silpnume esame kviečiami visa apimančioje įtampoje išgyventi supanašėjimą su Kristumi, kuris jau dabar, kiek tai įmanoma laike, yra laikų pabaigos tobulumo užuomazga. Sėkmės ir efektyvumo siekiančioje visuomenėje jūsų gyvenimas, pasižymintis mažutėlių „mažumu“ ir silpnumu, susitapatinimu su tais, kurie neturi balso, tampa evangeliniu prieštaravimo ženklu“.[130]

Raginame grįžti prie evangelinės išminties, kuria gyveno mažutėliai (plg. Mt 11, 25): „Tai džiaugsmas, mūsų išgyvenamas kasdien tarp nedidelių dalykų atsiliepiant į meilų Dievo, mūsų Tėvo, kvietimą: „Mano vaike, jei turi iš ko, vaišinkis . Neatsakyk sau šios dienos gėrybių“ (Sir 14, 11. 14). Koks tėviškas švelnumas sklinda iš šių žodžių!“[131]

Šiandieninis pašvęstojo gyvenimo silpnėjimas kyla taip pat ir iš džiaugsmo dėl „mažų gyvenimo dalykų“[132] praradimo. Atsivertimo kelyje pašvęstieji ir pašvęstosios galėtų atrasti, kad pirminis pašaukimas – apie tai priminėme pirmajame laiške Rallegratevi – tai pašaukimas džiaugtis, priimant mažus dalykus ir ieškant gėrio: „Tik šiandien būsiu laimingas, būdamas tikras, kad buvau sukurtas laimei ne tik kitame gyvenime, bet ir šiame“.[133]

Popiežius Pranciškus ragina mus leistis būti nešamiems „Dvasios, atsisakius noro viską apskaičiuoti ir sukontroliuoti, leisti jai mus apšviesti, vesti, kreipti, skatinti, stumti, kur ji nori. Ji gerai žino, ko reikia kiekvienai epochai ir kiekvienai akimirkai.“[134]

Visi kartu sustoję maldai

17. Horizontas plačiai atsivėręs, o mes esame kviečiami į maldos budėjimą užtarti pasaulį. Budėdami nuolat pastebime mažus ženklus, pranašaujančius gausų palaimą nešantį lietų, kuris pagirdys mūsų sausras, tylų ištikimo buvimo su mumis šnabždesį.

Kelias, kurį reikia nueiti sekant debesį ne visada yra lengvas ženklų atpažinimas kartais reikalauja ilgo varginančio laukimo; lengvas ir saldus jungas (plg. Mt 11, 30) gali tapti sunkia našta. Dykuma yra ir vienatvės, tuštumos vieta. Tai vieta, kur stinga svarbiausių dalykų išgyvenimui – vandens, žalumos, kitų žmonių draugijos, bičiulio šilumos, netgi pačio gyvybės. Dykumos tyloje ir vienatvėje kiekvienas prisiliečia prie savo tikrojo įvaizdžio, palygina save su begalybe, savo kaip smėlio grūdelio trapumą su uolos –  Dievo slėpinio tvirtumu. 

Izraelitai stovyklaudavo tol, kol debesis laikydavosi virš palapinės ir vėl pradėdavo kelionę, kai debesis pajudėdavo iš vietos. Sustoti ir vėl pradėti kelionę – tai Dvasios debesies vadovaujamas, reguliuojamas, ritmą iš jos gaunantis gyvenimas. Tai gyvenimas nuolatiniame budėjime.

Elijas, susigūžęs į save, prislėgtas skausmo ir tautos neištikimybės, neša ant savo pečių ir širdyje jos kančią ir išdavystę. Jis pats tampa malda, dejone Dievui, užtarimo įsčiomis. Šalia jo ir jo prašymu berniukas tyrinėja dangų, kad pamatytų, ar nepasirodo nuo jūros Dievo pažadėtas atsiliepimo ženklas. 

Tai pavyzdys kiekvieno žmogaus dvasinės kelionės, kurioje jis tikrai atsiverčia ir tampa Dievo draugu, jo išganymo plano įrankiu, suvokia savo pašaukimą ir misiją visų žemės silpnųjų gerovei.

Pašvęstasis gyvenimas šiandien yra pašauktas su ypatingu uolumu išgyventi užtarimo sustojimą (staciją). Gerai suvokiame savo ribotumą ir baigtinumą, o mūsų dvasia pereina dykumos ir paguodos laikotarpius, ieškant Dievo ir jo malonės ženklų, tamsumas ir šviesą. Šioje maldos stacijoje išryškėja pašvęstojo gyvenimo pranašystės maištingas paklusnumas, kuris įgauna karštos meilės žmonijai balsą. Pilnatvė ir tuštuma – kaip  Dievo, pasaulio ir žmogaus slėpinio suvokimas – tai patirtys, kurias vienodai intensyviai išgyvename šioje kelionėje.

Popiežius Pranciškus mus ragina: „Ar kauniesi su Viešpačiu už savo tautą, kaip kovojo Abraomas (plg. Pr 18, 22-23)? Ta drąsi užtarimo malda. Kalbame apie paresiją, apie apaštališką drąsą, o galvojame apie pastoracinius planus. Tai gerai, tačiau ta pati paresija yra būtina ir maldoje“.[135]

Užtarimo malda tampa žmogiškojo skurdo balsu, pasirengimu malonės atsakui, išdžiūvusios žemės derlingumui, susitikimo, kurį žymi maži dalykai, mistikai.

Mokėjimas sėdėti chore daro pašvęstuosius ne vienišais pranašais, bet bendrystės, bendruomeninio Žodžio klausymo vyrais ir moterimis, sugebančiais kartu atpažinti ir kurti naujus ženklus ir prasmes, netgi persekiojimų ir kankinystės laikais. Čia reikalingas ėjimas link skirtingumų bendrystės: tai Dvasios, kuri įžiebia širdyse troškimą, kad visi būtų viena (Jn 17, 21), ženklas. Taip apsireiškia Bažnyčia, kuri – atsisėdusi prie stalo po abejonių ir liūdnų bei viltį praradusių svarstymų kupinos kelionės – suvokusi Evangelijos esmę, atpažįsta savo Viešpatį, kai jis laužo duoną (Lk 24, 13-35).

APMĄSTYMUI

18. Popiežiaus Pranciškaus provokacijos

  • „Kai Viešpats nori duoti mums kokią nors misiją ar kokį darbą, jis mus paruošia, kad gerai tai atliktume“, būtent taip, „kaip paruošė Eliją“. Svarbu ne tai, kad „jis sutiko Viešpatį“, bet „visa kelionė, vedanti į misiją, kurią Viešpats jam patiki“. Štai „toks yra skirtumas tarp apaštalinės misijos, kurią mums duoda Viešpats, ir žmogiškos užduoties, kad ir geros, garbingos“. Tad „kai Viešpats skiria misiją, visada įveda mus į apsivalymo procesą, atpažinimo procesą, klusnumo procesą, maldos procesą“.[136]
  • „Ar jie romūs, nuolankūs? Ar toje bendruomenėje būna ginčų dėl valdžios, pykčių iš pavydo? Ar yra apkalbų? Jei taip, tada jie neina Jėzaus Kristaus keliu“. Ramybė bendruomenėje iš tikrųjų yra „labai svarbi ypatybė. Labai svarbi, nes piktasis stengiasi mus suskaldyti, visada. Jis – susiskaldymo tėvas. Per pavydą jis mus sukiršina. Jėzus parodo mums kitą kelią, ramybės, tarpusavio meilės kelią“.[137]
  • Svarbu „turėti įprotį prašyti malonės vis atsiminti Dievo tautos nueitą kelią“. Taip pat malonės „asmeninės atminties: ką Dievas nuveikė su manimi gyvenime, kaip mane vedė?“ Reikia taip pat mokėti „prašyti vilties malonės, o tai nėra optimizmas – tai kas kita“;  „prašyti malonės kasdien atnaujinti sandorą su Viešpačiu, kuris mus pašaukė“.[138]
  • Tokia yra „mūsų paskirtis: keliauti pažadų šviesoje, įsitikinus, kad jie taps tikrove. Gera yra paskaityti Laiško Žydams vienuoliktą skyrių, kur pasakojama apie Dievo tautos kelionę link pažadėtosios žemės: kaip tie žmonės mylėjo tuos pažadus ir siekė jų išsipildymo, net per kankinystę. Jie žinojo, kad Viešpats yra ištikimas. Viltis niekada neapgauna. [...] Toks yra mūsų gyvenimas: tikėti ir iškeliauti“, kaip padarė Abraomas, kuris „pasitikėjo Viešpačiu ir ėjo pirmyn net sunkiausiais momentais“.[139]
  • Niekada nepraraskite užsidegimo eiti pasaulio keliais, suvokdami, jog keliauti, eiti kad ir netvirtu žingsniu ar šlubčiojant yra geriau, negu stovėti vietoje, užsisklendus savo problemose ar savo užtikrintame saugume. Misionieriška aistra, susitikimo su Kristumi džiaugsmas, kuris ragina jus pasidalinti su kitais tikėjimo grožiu, pašalina riziką likti užstrigus individualizme.[140]
  • Vienuoliai yra pranašai. Tai tie, kurie pasirinko sekimą Jėzumi, stengdamiesi gyventi kaip jis: klusnumu Tėvui, neturtu, bendruomeniniu gyvenimu, skaistumu. [...] Bažnyčioje vienuoliai yra pašaukti būti ypatingais pranašais, kurie liudija, kaip Jėzus gyveno šioje žemėje, ir kurie skelbia, kokia bus Dievo Karalystė savo išsipildyme. Vienuolis niekada negali atsižadėti būti pranašu.[141]
  • Budrumas – tai krikščioniška laikysena. Budrumas dėl savęs: kas vyksta mano širdyje? Nes mano širdis ten, kur mano lobis. Kas joje vyksta? Rytų Tėvai sako, kad reikia gerai pažinti, ar mano širdis yra sumaištyje, ar rami. [...] Tada ką darau? Stengiuosi suprasti, kas vyksta, bet vis tiek lieku ramybėje. Suvokti ramybėje. Tada sugrįžta ramybė ir aš galiu atlikti discussio conscientiae (sąžinės tyrimą). Kai esu ramybėje, nėra sumaišties: „Kas šiandien vyko mano širdyje?“ Tai ir yra budėjimas. Budėti – tai nereiškia eiti į kankinimų salę, jokiu būdu – ne! Tai reiškia žvelgti į širdį. Mes turime būti savo širdies šeimininkai. Ką jaučia mano širdis, ko ji ieško? Kas šiandien mane padarė laimingą ir kas nuliūdino?[142]
  • Ačiū Dievui, jūs gyvenate ir dirbate ne kaip izoliuoti individai, bet kaip bendruomenė. Ir dėkokite už tai Dievui! Bendruomenė palaiko visą apaštalavimą. Kartais vienuolinės bendruomenės yra varginamos įtampų, pasiduoda individualizmui ir pakrinka, o reikia gilaus bendravimo ir nuoširdžių santykių. Evangelijos humanizuojančią jėgą liudija broliškas gyvenimas bendruomenėje, kur viešpatauja svetingumas, pagarba ir savitarpio pagalba, vienas kito supratimas, mandagumas, atleidimas ir džiaugsmas.[143]
  • Esate raugas, su kurio pagalba galima iškepti skanią duoną daugybei žmonių, duoną, kurios taip alkstama: išklausymą poreikių, troškimų, nusivylimų, vilčių. Kaip tie, kurie pirma jūsų gyveno šiuo pašaukimu, galite sugrąžinti viltį jaunimui, padėti senoliams, atverti kelius į ateitį, skleisti meilę visur ir visose situacijose. Jeigu to nėra, jeigu jūsų eilinis gyvenimas nepasižymi liudijimu ir pranašyste, tada – dar kartą kartoju – reikia skubiai atsiversti![144]
  • Užuot buvę Bažnyčia, kuri tik priima ir gauna, laikydama atviras duris, stenkimės būti tokia Bažnyčia, kuri randa naujus kelius, kuri sugeba išeiti iš savęs ir eiti pas tuos, kurie jos nelanko, kurie ją paliko arba yra abejingi tikėjimui. Kas išėjo iš Bažnyčios, neretai tai padarė dėl tokių priežasčių, kurios, jeigu jas gerai suprasime ir įvertinsime, gali juos sugrąžinti. Bet tam reikia užmojo, drąsos.[145]
  • Pašvęstajame gyvenime išgyvename susidūrimą tarp jaunimo ir senosios kartos, tarp regulos laikymosi ir pranašystės. Nežiūrėkime į tai, kaip į dvi viena kitai priešingas tikroves! Verčiau leiskime, kad Šventoji Dvasia joms abiems teiktų gyvybę, o to ženklas yra džiaugsmas: džiaugsmas laikytis gyvenimo regulos ir džiaugsmas būti vedamiems Šventosios Dvasios. Niekada nebūkime užsikietinę, užsidarę, bet visada atviri Dievo, kuris kalba, kuris atveria, kuris veda, kuris kviečia mus eiti link horizonto, balsui.[146]

Sveika, Naujosios Sandoros Moterie

19. Keliauti sekant Dievo ženklus – reiškia patirti džiaugsmą ir naują užsidegimą, kylantį iš susitikimo su Kristumi[147], gyvenimo centru ir sprendimų bei darbų versme.[148]

Susitikimas su Viešpačiu atsinaujina diena iš dienos ištvermingo ėjimo džiaugsme. „Nuolatinis keliavimas su piligrimui būdinga dorybe – džiaugsmu!“[149]

Mūsų laikmetis rodo būtinybę budėti: „Budrumas. Tai žvelgimas į širdį. Turime būti savo širdies šeimininkai. Ką jaučia mano širdis, ko ieško? Kas šiandien mane pradžiugino ir kas padarė nelaimingą. [...] Tai reiškia pažinti savo širdies būseną, savo gyvenimą kaip ėjimą Viešpaties keliu. Nes jeigu nėra budrumo, širdis klaidžioja kur nori, o iš paskos eina vaizduotė. Tai nėra pasenę dalykai, nėra nebeturintys reikšmės“.[150]

Pašvęstasis tampa Dievo atminimu, primena Dievo veikimą. Laikas, kuris mums duotas keliauti paskui debesį, reikalauja mūsų ištvermės, ištikimybės ir budraus tyrinėjimo, tarsi regėtume tai, kas neregima (plg. Žyd 11, 27). Tai naujosios sandoros laikas. Nuotrupų ir trumpalaikiškumo dienomis mes, kaip Elijas, esame kviečiami budėti, nepavargdami tyrinėti dangų, kad pastebėtume žmogaus delno dydžio debesėlį, išsaugoti drąsią ištvermę ir aiškią amžinybės viziją. Mūsų laikas lieka tremties, piligrimystės, budraus ir džiaugsmingo eschatologinės tikrovės, kai Dievas bus visa visame, laukimo laikas.

Marija „yra naujoji Sandoros skrynia, kurios akivaizdoje širdis šokinėja iš džiaugsmo, Dievo, esančio pasaulyje, Motina, kuri nepasilaiko sau šio dieviško artumo, bet dalijasi Dievo malone. Tokiu būdu, kaip sako maldos žodžiai, Marija iš tikrųjų yra mūsų linksmybės priežastis, skrynia, kurioje Išganytojas iš tikrųjų yra tarp mūsų“.[151]

Sveika, Marija, Naujosios Sandoros Moterie, vadiname tave palaiminta, nes įtikėjai (plg. Lk 1, 45) ir mokėjai „atpažinti Dievo Dvasios pėdsakus didžiuosiuose įvykiuose ir tuose, kurie atrodo nepastebimi“![152]

Sustiprink mus budinčius naktį, kol nušvis naujos dienos aušra. Suteik mums pranašystę, kuri pasakotų pasauliui Evangelijos džiaugsmą, palaiminimą tų, kurie tyrinėja naujos žemės ir naujo dangaus (plg. Apr 21, 1) horizontus ir iš anksto juos atskleidžia žmonijai.

Padėk mums parodyti Dvasios vaisingumą tiek esminiuose, tiek mažiausiuose ženkluose. Išmelsk malonę, kad išdrįstume būti nuolankūs tarnai, į kuriuos Dievas atkreipia savo žvilgsnį (plg. Ps 138, 6) ir kuriems apreiškia Karalystės paslaptis (plg. Mt 11, 25-26) čia ir dabar.

Amen.

Iš Vatikano, 2014 m. rugsėjo 8 d.

Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo šventėje

João Braz Card. De Aviz
Prefektas

† José Rodríguez Carballo, OFM
Arkivyskupas Sekretorius

Išnašos


[1] PRANCIŠKUS, Evangelii gaudium  (2013 m. lapkričio 24 d.), 20-24.

[2] Ten pat, 97.

[3] JONAS PAULIUS II, Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 84.

[4] VATIKANO II SUSIRINKIMAS, Dogminė Konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 44

[5] PRANCIŠKUS, Dvasios neįmanoma prisijaukinti, Ryto meditacija Šventos Mortos namų koplyčioje, Roma  (2013 m. balandžio 16 d.).

[6] Žodis  'ānān Senajame Testamente pavartotas 87 kartus, 20 iš jų Išėjimo knygoje ir 20 Skaičių knygoje. Tik vieną kartą pasirodo žodžių junginys „ugnies ir debesies kolona“ ( 14, 24), o paprastai sakoma „debesies kolona“ arba „ugnies kolona“. Abu posakiai apibūdina Dievo artumo pasireiškimą.

[7] JONAS XXIII, Susirinkimo atidarymo kalba Gaudet Mater Ecclesia, Roma (1962 m. spalio 11 d.).

[8] Ten pat, 4.6.

[9] JONAS PAULIUS II, Apaštalinis laiškas Novo Milennio Ineunte (2001 m. sausio 6 d.), 57.

[10] PRANCIŠKUS, Dvasios neįmanoma prisijaukinti, Ryto meditacija Šventos Mortos namų koplyčioje, Roma (2013 m. balandžio 16 d.).

[11] Plg. JONAS PAULIUS II, Apaštalinė adhortacija Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 40.

[12] Plg. BENEDIKTAS XVI, Audiencija, Roma (2013 m. sausio 23 d.).

[13] Plg. PRANCIŠKUS, Audiencija Susitikimo, suorganizuoto Italijos Pasaulietinių Institutų konferencijos, dalyviams, Roma (2014 m. gegužės 10 d.).

[14] Plg. PAULIUS VI, Kalba paskutinės viešos Vatikano II Visuotinio Susirinkimo sesijos proga, Roma (1965 m. gruodžio 7 d.).

[15] VATIKANO II VISUOTINIS SUSIRINKIMAS, Dogminė Konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 4.

[16] Plg. Ten pat, 9.

[17] Ten pat.

[18] Plg. Ten pat, 43-47.

[19] Plg. Ten pat, V skyrius.

[20] Plg. Ten pat, 43.

[21] Plg. Ten pat, 47.

[22] VATIKANO II VISUOTINIS SUSIRINKIMAS, Dekretas apie vienuoliškojo gyvenimo atnaujinimą Perfectae caritatis, 2a.

[23] Plg. Ten pat, 8.

[24] Ten pat, 10.

[25] Plg. Ten pat, 11.

[26] Kanonų teisės Kodeksas, paskelbtas Jono Pauliaus II (1983 m. sausio 25 d.), kan. 604 ir 603.

[27] Plg. VATIKANO II VISUOTINIS SUSIRINKIMAS, Dekretas apie vienuoliškojo gyvenimo atnaujinimą Perfectae caritatis, 12-14.

[28] Plg. Ten pat, 15.

[29] Ten pat, 18.

[30] JONAS XXIII, Apaštalinė Konstitucija Humanae salutis (1961 m. gruodžio 25 d.), 4.

[31] JONAS XXIII, Enciklika Pacem in terris apie taiką tarp visų tautų (1963 m. balandžio 11 d.), 24-25.

[32] Plg. Ten pat, 45-46.

[33] Plg. Ten pat, 67.

[34] Plg. Ten pat, 75.

[35] Plg. JONAS PAULIUS II, Carta Ap. a los religiosos y religiosas de America latina con motivo del V centenario de la evangelizacion del Nuevo Mundo Los caminos del Evangelio (29 junio 1990), 19, 21; IDEM, Posinodinė Apaštalinė adhortacija Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 82, 86, 89-90.

[36] Pirmą kartą žodį „pranašiškas“ Magisteriumas oficialiai pavartojo dokumente ŠVENTOJI VIENUOLIŲ IR PASAULIETINIŲ INSTITUTŲ KONGREGACIJA, Religiosi e promozione umana (lotyniškai: Optiones evangelicae) (1980 m. rugpjūčio 12 d.), įžanga ir nr. 2, 4, 24, 27, 33. Dokumente Vita consecrata šalia dviejų specialiai tam skirtų paragrafų (84-85) šis terminas pavartojamas apie trisdešimt kartų, o jeigu pridėsime analogiškus posakius, suskaičiuosime apie šimtą kartų.

[37] Plg. ŠVENTOJI VIENUOLIŲ IR PASAULIETINIŲ INSTITUTŲ KONGREGACIJA – ŠVENTOJI VYSKUPŲ KONGREGACIJA, Nuorodos apie santykius tarp Vyskupų ir Vienuolių Bažnyčioje Mutuae Relationes (1978 m. gegužės 14 d.), 12, 19, 51.

[38] Plg. pavyzdžiui, VATIKANO II VISUOTINIS SUSIRINKIMAS, Dekretas apie vienuoliškojo gyvenimo atnaujinimą Perfectae caritatis, 1, 2, 7, 8, 14, 15; TAS PATS, Dekretas apie Bažnyčios misijinę veiklą  Ad gentes, 23.

[39] PAULIUS VI, Ap. Adh. Evangelica Testificatio (1971 m. birželio 29 d.), 11, 12, 32.

[40] Ten pat, 11.

[41] Plg. VATIKANO II VISUOTINIS SUSIRINKIMAS, Dekretas apie vienuoliškojo gyvenimo atnaujinimą Perfectae caritatis, 3.

[42] Plg. BENEDIKTAS XVI, Homilija, Šventosios Mišios Tikėjimo metų atidarymo porga, Roma (2012 m. spalio 11 d.).

[43] PAULIUS VI, Kalba paskutinės viešos Vatikano II Visuotinio Susirinkimo sesijos proga, Roma (1965 m. gruodžio 7 d.).

[44] VATIKANO II VISUOTINIS SUSIRINKIMAS, Dogminė Konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 44.

[45] JONAS PAULIUS II, Posinodinė Apaštalinė adhortacija Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 84.

[46] Ten pat.

[47] Plg. PRANCIŠKUS, Apaštalinė adhortacija Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 86.

[48] Hebrajų kalbos posakio qôl demamáh daqqáh vertimas nėra nei lengvas, nei vienareikšmis dėl kiekvieno žodžio daugeriopos reikšmės.  Qôl reiškia: balsas, garsas, vėjas, šnarėjimas, murmėjimas, dvelksmas, šnabždesys; demamáh reiškia: tyla, mirtina tuštuma, sustabdymas, nekvėpavimas; daqqáh  reiškia: lengvas, švelnus, plonas, subtilus, ramus. Septuaginta į graikų kalbą verčia taip: phoné aúras leptês; Jeronimas į lotynų kalbą verčia: sìbilus aurae tenuis.

[49] PRANCIŠKUS, Apaštalinė adhortacija Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 84.

[50] Plg. VATIKANO II VISUOTINIS SUSIRINKIMAS, Dekretas apie vienuoliškojo gyvenimo atnaujinimą Perfectae caritatis, 5; TAS PATS, Dogminė Konstitucija apie dieviškąjį apreiškimą Dei Verbum 21, 25.

[51] Plg. JONAS PAULIUS II, Posinodinė Apaštalinė adhortacija Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 84; JONAS PAULIUS II, Apaštalinis laiškas Novo Milennio Ineunte (2001 m. sausio 6 d.), 16-28, 29-41; BENEDIKTAS XVI, Enciklika Deus caritas est (2005 m. gruodžio 25 d.), 12-18; PAŠVĘSTOJO GYENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALINIO GYVENIMO GRAUGIJŲ KONGREGACIJA, Instrukcija Iš  naujo pradėti  nuo Kristaus. Atnaujinti įsipareigojimą Pašvęstajam gyvenimui trečiajame tūkstantmetyje (2002 m. gegužės 19 d.).

[52] VATIKANO II VISUOTINIS SUSIRINKIMAS, Dogminė Konstitucija apie dieviškąjį apreiškimą Dei Verbum 21.

[53] JONAS PAULIUS II, Apaštalinis laiškas Novo Milennio Ineunte (2001 m. sausio 6 d.), 39.

[54] VATIKANO II VISUOTINIS SUSIRINKIMAS, Dekretas apie vienuoliškojo gyvenimo atnaujinimą Perfectae caritatis, 1.

[55] VATIKANO II VISUOTINIS SUSIRINKIMAS, Dekretas apie vienuoliškojo gyvenimo atnaujinimą Perfectae caritatis, 2.

[56] Plg. Pacomio e i suoi discepoli. Regole e scrittti, a cura di L. Cremaschi, Magnano 1988, p. 409.

[57] BASILII, Moralia (PG, 31, 692-869); TAS PATS, Regulae fusius tractatae (PG, 31, 889-1052).

[58] TAS PATS, In Regulas Brevius tractatae (PG, 31, 1052-1305).

[59] BENEDIKTAS, Regula, Prologas, 9.

[60] Ten pat, 1.

[61] Regole monastiche d’Occidente, Magnano 1989, p. 216-217.

[62] Libellus 104, in P. LIPPINI, San Domenico visto dai suoi contemporanei, Edizioni Studio Domenicano, Bologna 1982, p. 110.

[63] Prime Costituzioni o “Consuetudines” , 31. Todėl “dažnai tiek žodžiu, tiek raštu mokė ir ragino Ordino brolius nuolat studijuoti Naująjį ir Senąjį Testamentą. […] Jis pats visada nešiodavosi su savimi Mato evangeliją ir Pauliaus Laiškus ir taip juos studijavo, kad  beveik mokėjo mintinai.” (Deposizione di Fra Giovanni di Spagna, in Domenico di Gusmán. Il carisma della predicazione, introduzione di P. Lippini, EDB, Padova 1993, p. 143). 

[64] Regola non bollata, Titolo: FF 2,2. La Regola bollata prasideda tuo pačiu tonu: “Mažesniųjų brolių Regula ir gyvenimas yra šis: laikytis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Šventosios Evangelijos…” (I, 2: FF 75). 

[65] Regola I, 1-2: FF 2750.

[66] Regola del Carmelo, cc. 10 ir 19; plg. B. SECONDIN, Una fraternità orante e profetica in un mondo che cambia. Rileggere la Regola del Carmelo oggi, Perugia 2007, p. 8 ir 11.

[67] G. ALBERIONE, “Abundantes divitiae gratiae suae”. Storia carismatica della Famiglia Paolina, Roma 1977, n. 93.

[68] PICCOLA SORELLA MAGDELENE, Il padrone dell’impossibile, Casale Monferrato 1994, p. 201.

[69] PRANCIŠKUS, Kalba Madagaskaro vyskupams vizito “ad limina apsotolorum” proga, Roma (2014 m. kovo mėn. 28 d.)

[70] Plg. JONAS PAULIUS II, Posinodinė Apaštalinė adhortacija Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 85.

[71] Gali būti naudinga šiuo tikslu skaityti ir įsisavinti Katalikų Bažnyčios katekizmą, kuris yra sisteminė ir organinė sintezė, iškelianti  turtingumą to mokymo, kurį Bažnyčia priėmė, išsaugojo ir pasiūlė. “Nuo Šventojo Rašto iki Bažnyčios tėvų, nuo teologijos mokytojų iki šventųjų šimtmečių tėkmėje Katekizmas nenykstamai primena daugybę būdų, kuriais Bažnyčia apmąstė tikėjimą ir tobulino mokymą, siekdama suteikti tikintiesiems tikrumo jų tikėjimo gyvenime”. BENEDIKTAS XVI, Apaštališkasis laiškas Porta fidei motu proprio forma, kuriuo skelbiami Tikėjimo metai (2011 m. spalio 11 d.), 11.

[72] JONAS PAULIUS II, PosinodinėApaštalinė adhortacija Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 98.

[73] Plg. Ten pat, 71.

[74] PRANCIŠKUS, Kalba Apaštalinio Aklųjų Judėjimo (MAC) dalyviams ir Mažajai Misijai kurčnebyliams, Roma (2014 m. kovo 29 d.).

[75] Plg. VATIKANO II VISUOTINIS SUSIRINKIMAS, Dogminė Konstitucija apie dieviškąjį apreiškimą Dei Verbum  25; JONAS PAULIUS II, Posinodinė Apaštalinė adhortacija Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 94; BENEDIKTAS XVI, Posinodinė Apaštalinė adhortacija Verbum Domini (2010 m. rugsėjo 30 d.), 86.

[76] Plg. BENEDIKTAS XVI, Posinodinė Apaštalinė adhortacija Verbum Domini (2010 m. rugsėjo 30 d.), 27.

[77] PAŠVĘSTOJO GYENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALINIO GYVENIMO GRAUGIJŲ KONGREGACIJA, Instrukcija Iš  naujo pradėti  nuo Kristaus. Atnaujinti įsipareigojimą Pašvęstajam gyvenimui trečiajame tūkstantmetyje (2002 m. gegužės 19 d.), 22.

[78] Plg. BENEDIKTAS XVI, Apaštališkasis laiškas Porta fidei motu proprio forma, kuriuo skelbiami Tikėjimo metai (2011 m. spalio 11 d.), 15.

[79] PAULIUS VI, Kalba paskutinės viešos Vatikano II Visuotinio Susirinkimo sesijos proga, Roma (1965 m. gruodžio 7 d.).

[80] PRANCIŠKUS, Homilija Viešpaties Paaukojimo šventei – XVIII Pasaulinei Pašvęstojo gyvenimo dienai, Roma (2014 m. vasario 2 d.).

[81] PRANCIŠKUS, Homilija Velykų nakties Vigilijai (2014 m. kovo 30 d.): „Mes bijome Dievo siurprizų! Jis visada mus nustebina! Broliai ir seserys, neužsidarykime naujovėms, kurias Dievas nori atnešti į mūsų gyvenimą“.

[82] A. SPADARO, “Pažadinkite pasaulį!” Popiežiaus Pranciškaus pokalbis su Generaliniais Vyresniaisiais, La Civiltà cattolica, 165 (2014/I), 7.

[83] PRANCIŠKUS, Apaštalinė adhortacija Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 83.

[84] BENEDIKTAS XVI, Homilija Viešpaties Paaukojimo šventei – XVII Pasaulinei Pašvęstojo gyvenimo dienai, Roma (2013 m. vasario 2 d.).

[85] PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALINIO GYVENIMO DRAUGIJŲ KONGREGACIJA, Instrukcija Vadovavimo tarnystė ir klusnumas. Faciem tuam, Domine, requiram (Roma, 2008 m. gegužės 11 d.), 11.

[86] PRANCIŠKUS, Apaštalinė adhortacija Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 235.

[87] Plg. Ten pat, 47.

[88] Plg. Ten pat, 25.

[89] PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALINIO GYVENIMO DRAUGIJŲ KONGREGACIJA, Instrukcija Vadovavimo tarnystė ir klusnumas. Faciem tuam, Domine, requiram (Roma, 2008 m. gegužės 11 d.), 28.

[90] PRANCIŠKUS, Apaštalinė adhortacija Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 25.

[91] Ten pat, 31.

[92] Ten pat, 108.

[93] Labiau paraidinis vertimas, palyginus su lengvas dvelkimas 1 Kar 19, 12.

[94] PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALINIO GYVENIMO DRAUGIJŲ KONGREGACIJA, Instrukcija Vadovavimo tarnystė ir klusnumas. Faciem tuam, Domine, requiram (Roma, 2008 m. gegužės 11 d.), 7.

[95] PRANCIŠKUS, Apaštalinė adhortacija Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 280.

[96] PRANCIŠKUS, Kalba Meksikos Vyskupų konferencijos nariams vizito ad limina apostolorum proga, Roma (2014 m. gegužės 19 d.).

[97] PRANCIŠKUS, Kalba Romos Popiežiškųjų Kolegijų ir bendrabučių rektoriams bei studentams, Roma (2014 m. gegužės 12 d.).

[98] PRANCIŠKUS, Audiencija Italijos Pasaulietinių insitutų Konferencijos organizuoto susitikimo dalyviams, Roma (2014 m. gegužės 10 d.).

[99] JONAS PAULIUS II, Enciklika Redemptos hominis (1979 m. kovo 4 d.), 14.

[100] PAULIUS VI, Kalba paskutinės viešos Vatikano II Visuotinio Susirinkimo sesijos proga, Roma (1965 m. gruodžio 7 d.).

[101] PLg. ŠVENTOJI VIENUOLIŲ IR PASAULIETINIŲ INSTITUTŲ KONGREGACIJA, Vienuoliai ir žmogaus vystymosi skatinimas, Roma (1980 m. rugpjūčio 12).

[102] Plg. PRANCIŠKUS, Šventųjų Mišių su Kardinolais Homilija, Roma (2013 m. kovo 14 d.).

[103] Plg. JONAS PAULIUS II, PosinodinėApaštalinė adhortacija Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 45.

[104] GUGLIELMO DI SAINT-THIERRY, De Natura et dignitate amoris, 9, 26.

[105] IRENĖJUS IŠ LIONO, Contro le eresie III, 24, 1.

[106] Plg. JONAS PAULIUS II, PosinodinėApaštalinė adhortacija Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 42; plg. VATIKANO II VISUOTINIS SUSIRINKIMAS, Dekretas apie vienuoliškojo gyvenimo atnaujinimą Perfectae caritatis, 15.

[107] PRANCIŠKUS, Apaštalinė adhortacija Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 100,113.

[108] Ten pat, 235 plg. 131.

[109] Ten pat, 142.

[110] PAULIUS VI, Enciklika Ecclesiam suam (1964 m. rugpjūčio 6 d.), 90; plg. PRANCIŠKUS, Audiencija Italijos Pasaulietinių insitutų Konferencijos organizuoto susitikimo dalyviams, Roma (2014 m. gegužės 10 d.).

[111] Plg. XIII GENERALINĖ EILINĖ VYSKUPŲ SINODO ASAMBLĖJA, Žinia Dievo tautai, 2012 m. spalio 7-28 d., nr. 7.

[112] PRANCIŠKUS, Kalba Šventojo Jono Bosko Draugijos (Saleziečių) Generalinės Kapitulos dalyviams, Roma (2014 m. kovo 31 d.).

[113] VATIKANO II VISUOTINIS SUSIRINKIMAS, Dekretas apie vienuoliškojo gyvenimo atnaujinimą Perfectae caritatis, 3.

[114] PRANCIŠKUS, Apaštalinė adhortacija Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 11.

[115] BENEDIKTAS XVI, Enciklika Caritas in veritate (2009 m. birželio 29 d.), 6.

[116] Ten pat, 9.

[117] PRANCIŠKUS, Apaštalinė adhortacija Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 87.

[118] BENEDIKTAS XVI, Homilija Šventosiose mišiose pradedant V Generalinę Lotynų Amerios ir Karibų Vyskupų Konferenciją Aparecidos švnetovėje, Aparecida, Brazilija (2007 m. gegužės 13 d.)

[119] PRANCIŠKUS, Apaštalinė adhortacija Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 27.

[120] BENEDIKTAS XVI, Laiškas Kardinolui Kurt Koch, Popiežiškosios krikščionių vienybės Tarybos Prezidentui, XII Krikščionių Simpoziumo proga (Salonikai, 2011 m. rugsėjo 2 d.), 2.

[121] Plg. JONAS PAULIUS II, Apaštalinė adhortacija Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), 103.

[122] Plg. PRANCIŠKUS, Audiencija Italijos Pasaulietinių insitutų Konferencijos organizuoto susitikimo dalyviams, Roma (2014 m. gegužės 10 d.).

[123] Plg. Ten pat.

[124] A. SPADARO, “Pažadinkite pasaulį!” Popiežiaus Pranciškaus pokalbis su Generaliniais Vyresniaisiais, La Civiltà cattolica, 165 (2014/I), 8.

[125] A. SPADARO, “Pažadinkite pasaulį!” Popiežiaus Pranciškaus pokalbis su Generaliniais Vyresniaisiais, La Civiltà cattolica, 165 (2014/I), 8.

[126] PRANCIŠKUS, Apaštalinė adhortacija Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 278.

[127] Ten pat, 71.

[128] Ten pat, 74.

[129] Plg. ten pat, 207.

[130] BENEDIKTAS XVI, Homilija Viešpaties Paaukojimo šventei – XVII pasaulinei Pašvęstojo gyvenimo dienai, Roma (2013 m. Vasario 2 d.).

[131] PRANCIŠKUS, Apaštalinė adhortacija Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 4.

[132] Plg. Ten pat.

[133] JONAS XXIII, Ramybės dekalogas, knygoje Il giornale dell’anima (Sielos dienoraštis), LEV, Vatikanas 2014, p. 217.

[134] PRANCIŠKUS, Apaštalinė adhortacija Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 280.

[135] PRANCIŠKUS, Kalba Romos klebonams, Roma (2014 m. kovo 6 d.).

[136] PRANCIŠKUS, Rytinė meditacija Šventosios Mortos namų koplyčioje, Roma  (2014 m. birželio 13 d.).

[137] PRANCIŠKUS, Rytinė meditacija Šventosios Mortos namų koplyčioje, Roma  (2014 m. balandžio 29 d.).

[138] PRANCIŠKUS, Rytinė meditacija Šventosios Mortos namų koplyčioje, Roma  (2014 m. gegužės 15 d.).

[139] PRANCIŠKUS, Rytinė meditacija Šventosios Mortos namų koplyčioje, Roma (2014 m. kovo 31 d.).

[140] PRANCIŠKUS, Audiencija Susitikimo, suorganizuoto Italijos Pasaulietinių Institutų konferencijos, dalyviams, Roma (2014 m. gegužės 10 d.).

[141] A. SPADARO, Interviu su Popiežiumi Pranciškumi, Civiltà Cattolica III (2013) 449-477.

[142] PRANCIŠKUS, Kalba Popiežiškųjų Romos kolegijų ir bendrabučių rektoriams ir studentams, Roma (2014 m. gegužės 12 d.).

[143] PRANCIŠKUS, Kalba Šventojo Jono Bosko Saleziečių draugijos Generalinės Kapitulos dalyviams, Roma (2014 m. kovo 31 d.).

[144] PRANCIŠKUS, Audiencija Susitikimo, suorganizuoto Italijos Pasaulietinių Institutų konferencijos, dalyviams, Roma (2014 m. gegužės 10 d.).

[145] A. SPADARO, Interviu su Popiežiumi Pranciškumi, Civiltà Cattolica III (2013), 449-477.

[146] PRANCIŠKUS, Homilija Viešpaties Paaukojimo šventei – XVIII Pasaulinei Pašvęstojo gyvenimo dienai, Roma (2014 m. vasario 2 d.).

[147] Plg. BENEDIKTAS XVI, Apaštališkasis laiškas Porta fidei motu proprio forma, kuriuo skelbiami Tikėjimo metai (2011 m. spalio 11 d.), 2.

[148] PAŠVĘSTOJO GYENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALINIO GYVENIMO GRAUGIJŲ KONGREGACIJA, Instrukcija Iš  naujo pradėti  nuo Kristaus. Atnaujinti įsipareigojimą Pašvęstajam gyvenimui trečiajame tūkstantmetyje (2002 m. gegužės 19 d.), 22.

[149] PRANCIŠKUS, Audiencija Italijos Pasaulietinių institutų Konferencijos organizuoto susitikimo dalyviams, Roma (2014 m. gegužės 10 d.).

[150] PRANCIŠKUS, Kalba Romos Popiežiškųjų Kolegijų ir bendrabučių rektoriams bei studentams, Roma (2014 m. gegužės 12 d.).

[151] BENEDIKTAS XVI, Homilija Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmei, Castelgandolfas (2011 m. rugpjūčio 15 d.).

[152] PRANCIŠKUS, Apaštalinė adhortacija Evangelii gaudium, (2013 m. lapkričio 24 d.), 288.

Skaityti 2180 kartai
Daugiau šioje kategorijoje: „Džiaukitės...“ »