Facebook Image

Vadovavimo tarnystė ir klusnumas (2008)

PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALIŠKOJO GYVENIMO BENDRIJŲ
KONGREGACIJA

VADOVAVIMO TARNYSTĖ
IR KLUSNUMAS

Faciem tuam, Domine, requiram

Instrukcija

TURINYS

ĮŽANGA

PIRMOJI DALIS. PAŠVĘSTUMAS IR DIEVO VALIOS PAIEŠKA

ANTROJI DALIS. VADOVAVIMAS IR KLUSNUMAS BROLIŠKAJAME GYVENIME

TREČIOJI DALIS. VYKDANT MISIJĄ

NUORODOS

ĮŽANGA
"Tešviečia mums tavo veidas, ir mes išgelbėti būsim!" (Ps 80, 4) 
Pašvęstasis gyvenimas – Dievo ieškojimo liudijimas

1.  Faciem tuam, Domine, requiram – "Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau!" (Ps  27, 8). Piligrimas, ieškantis gyvenimo prasmės, glūdinčios didžiame jį supančiame slėpinyje, iš tikrųjų ieško, net ir nesąmoningai, Dievo veido.  "Parodyk, Viešpatie, man savo kelią, mokyk mane tavo  takais  eiti" (Ps  25,  4):  niekas  negali  priversti žmogaus  širdies  liautis  ieškojus to, apie kurį Biblijoje  sakoma: "Jis yra visas visur!" (Sir 43, 27), ir kelių jo link.
 
Pašvęstasis gyvenimas, pašauktas būdingus Jėzaus bruožus – mergeliškumą, neturtingumą ir klusnumą –  padaryti regimus Bažnyčioje ir pasaulyje1, veši tokios Jėzaus veido ir jo link vedančių kelių paieškos dirvoje (plg. Jn 14, 4–6) – paieškos, vedančios link ramybės patyrimo – "jo valioje surandame savo ramybę"2 – ir reikalaujančios kasdienių pastangų, nes Dievas yra Dievas, o jo keliai ir mintys ne visada yra mūsų keliai ir mintys (plg.  Iz  55, 8). Tad pašvęstasis asmuo liudija džiugią ir kartu sunkią pareigą uoliai ieškoti dieviškosios valios naudojantis kiekviena  priemone, padedančia ją pažinti bei ją vykdyti.
 
Tokia yra ir pašvęstojo gyvenimo bendruomenės, drauge Dievo valios ieškoti ir ją vykdyti pažadančių pašvęstųjų asmenų bendrystės, įvairias  užduotis  atliekančių, bet to paties tikslo siekiančių ir tos pačios aistros kupinų brolių ar seserų bendruomenės prasmė. Todėl, nors visi bendruomenės nariai pašaukti stengtis patikti Viešpačiui  ir jo  klausyti, kai kurie pašaukti, dažnai laikinai, vykdyti ypatingą užduotį – būti vienybės ženklu ir vadovauti nuoširdžiai ieškant Dievo valios ir ją asmeniškai bei bendruomeniškai vykdant.

Išlaisvinimo kelias

 2. Vakarų Europos kultūra, smarkiai sutelkusi dėmesį į subjektą, prisidėjo prie pagarbos žmogaus asmens kilnumui skleidimo, pozityviai skatindama asmens laisvą sklaidą ir autonomiją.

Toks pripažinimas yra vienas reikšmingiausių modernybės bruožų ir Apvaizdos dovana, reikalaujanti naujaip suvokti vadovavimą bei ryšį su juo. Kita vertus, būtina neužmiršti, jog kai laisvė linksta virsti savavališkumu, o asmens autonomija – nepriklausomybe nuo Kūrėjo ir santykių su kitais, įpuolama į įvairias stabmeldystės formas, laisvę ne didinančias, bet pavergiančias.

Tikintieji į Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, į Jėzaus Kristaus Dievą tokiais atvejais negali nesukti asmeninio išlaisvinimo iš kiekvieno stabmeldiško kulto keliu. Tam apsispręsti gali paskatinti Išėjimo patirtis – išlaisvinimo kelias, kuris veda iš persiėmimo pasklidusia mąstysena į laisvę laikantis Viešpaties ir iš vienpusiškų vertybinių kriterijų vienodumo – į paiešką būdų, leidžiančių susivienyti su gyvuoju ir tikruoju Dievu.

Išėjimo kelionėje kelią rodo spindintis ir miglotas Dievo Dvasios debesis, ir net jei kartais apima pražūties beprasmiškuose keliuose jausmas, jų tikslas – palaimingas Dievo širdies artumas: "Nešiau jus ant erelio sparnų ir pas save jus atsivedžiau" ( 19, 4). Vergų būrys išlaisvinamas, kad taptų šventąja tauta, pažįstančia laisvo tarnavimo Dievui džiaugsmą. Išėjimo įvykiai yra visą biblinę tikrovę lydinti paradigma ir siūlosi kaip pranašiška paties Jėzaus žemiškojo gyvenimo anticipacija – Jėzaus, kuris iš vergystės išlaisvina klusnumu apvaizdingai Tėvo valiai.

Dokumento adresatai, tikslas ir ribos 

3.  Pašvęstojo  gyvenimo  institutų  ir  apaštališkojo  gyvenimo  bendrijų kongregacija  savo  paskutiniajame  visuotiniame  susirinkime, vykusiame  2005  m.  rugsėjo  28–30 d.,  nagrinėjo  vadovavimo  ir klusnumo pašvęstajame gyvenime temą. Buvo pripažinta, jog šią temą būtina  rūpestingai  apmąstyti,  pirmiausia  dėl  institutų  ir  bendrijų vidiniame  gyvenime  per  pastaruosius  kelerius  metus  įvykusių permainų bei poreikio atsižvelgti į pasiūlymus, pateiktus naujausiuose Magisteriumo dokumentuose apie pašvęstojo gyvenimo atnaujinimą.
 
Ši  Instrukcija,  minėtojo  visuotinio  susirinkimo  ir  vėlesnių  šios dikasterijos  apmąstymų  vaisius,  skiriama  bendruomeninį  gyvenimą gyvenantiems  pašvęstojo  gyvenimo  institutų  nariams,  t.  y.  visiems vyrams  ir moterims,  priklausantiems  vienuoliškiesiems  institutams,  į kuriuos  labai  panašios  apaštališkojo  gyvenimo  bendrijos.  Tačiau vertingų  nurodymų  iš  jos  savajam  gyvenimui  gali  pasisemti  ir  kiti pašvęstieji asmenys.  Šiuo  dokumentu  siekiama  suteikti  paspirties visiems, pašauktiems liudyti Dievo primatą laisvu klusnumu jo valiai, ir padrąsinti juos džiugiai gyventi savo "taip" Viešpačiui. 
 
Imantis šios  Instrukcijos  temos, aiškiai  turėta prieš akis, kad  ji apima daug  aspektų  ir  kad  plačiame  šiandienio  pašvęstojo  gyvenimo pasaulyje esama ne tik labai įvairių charizminių projektų bei misijinių įsipareigojimų, bet ir tam tikra valdymo ir klusnumo praktikų įvairovė, neretai  veikiama  įvairių  kultūrinių  kontekstų3.  Negana  to,  būtina neužmiršti  vyrų  ir  moterų  bendruomenėms  būdingų  psichologinio pobūdžio  skirtumų. Neišleistinos  iš  akių  ir  naujos  problemos,  kurias vadovavimui  kelia  daugybė  misijinio  bendradarbiavimo,  ypač  su pasauliečiais,  formų.  Skirtingas  vietinei  ir  centrinei  vyresnybei įvairiuose  vienuoliškuosiuose  institutuose  priskiriamas  vaidmuo  irgi sąlygoja  nevienodus  vadovavimo  ir  klusnumo  praktikavimo  būdus. Galiausiai  nevalia  užmiršti,  kad  pašvęstojo  gyvenimo  tradicija aukščiausia instituto valdžia, kuria visi nariai, pradedant vyresniaisiais, privalo  remtis,  laiko  "sinodinio"  pobūdžio  generalinę  kapitulą  (arba analogišką susirinkimą)4
 
Prie  visa  to  dar  reikia  pasakyti,  kad  pastaruoju metu  vadovavimo  ir klusnumo  pajautimo  bei  įgyvendinimo  būdas  ir  Bažnyčioje,  ir visuomenėje  pakito.  Šitai,  be  kita  ko,  lėmė:  atskiro  asmens,  turinčio savą  pašaukimą,  savų  intelektinių,  emocinių  bei  dvasinių  dovanų, laisvę  ir  gebėjimų  puoselėti  santykius,  vertės  suvokimas;  pirmutinis dėmesys  bendrystės  dvasingumui5,  imant  labiau  vertinti  priemones, padedančias  juo  gyventi;  kitoks,  ne  toks  individualistinis,  misijos supratimas, akcentuojantis dalijimąsi ja su visais Dievo tautos nariais, iš to randantis konkretaus bendradarbiavimo formoms. 
 
Vis  dėlto,  turint  prieš  akis  kai  kuriuos  dabartinės  kultūrinės  įtakos elementus,  prisimintina,  jog  troškimas  save  įgyvendinti  kartais  gali kirstis  su  bendruomenės  projektais;  asmeninės gerovės,  dvasinės  ar materialinės,  paieška  gali  trukdyti  visiškai  atiduoti  save  tarnaujant bendrajai  misijai;  pernelyg  subjektyvūs  požiūriai  į  charizmą  ir apaštalavimo  tarnystę  gali  susilpninti  bendradarbiavimą  ir  brolišką dalijimąsi. 
 
Neatmestina  ir  tai,  kad  kai  kuriose  aplinkose  vyrauja  priešingos problemos,  nulemtos  kolektyviškumo  bei  perdėto  vienodumo nesubalansuoto  akcentavimo,  keliančio  grėsmę  pakirsti  individų augimą  ir  atsakomybę.  Pusiausvyra  tarp  individo  ir  bendruomenės, lygiai kaip ir tarp valdžios ir klusnumo, nėra lengvas dalykas.
 
Šioje  Instrukcijoje neketinama aptarti visos  įvairių elementų  ir ką  tik minėtų aktualių klausimų  iškeltos problematikos, nors  ji,  taip  sakant, padarė  nemažą  poveikį  pateikiamiems  apmąstymams  bei nurodymams. Pagrindinis šios Instrukcijos tikslas – iš naujo patvirtinti, kad valdžia  ir klusnumas, net  ir praktikuojami daugybe būdų, visada susiję  su  Viešpačiu  Jėzumi,  klusniuoju  Tarnu.  Negana  to,  šiuo dokumentu  norima  padėti  vyresnybei  vykdyti  savo  trejopą  tarnystę: tarnauti  atskiriems  asmenims,  pašauktiems  gyventi  savo  pašvęstumu (pirmoji  dalis);  statydinti  broliškas  bendruomenes  (antroji  dalis); dalyvauti bendrojoje misijoje (trečioji dalis). 
 
Pateikiamais svarstymais  ir nurodymais  tęsiami pastaruoju nelengvu laikotarpiu  pašvęstojo  gyvenimo  kelią  lydėję  dokumentai, pirmiausia:  instrukcijos  Potissimum  institutioni  (1990  m.)6  ir "Broliškasis gyvenimas  bendruomenėje"  (1994  m.)7,  posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita  consecrata  (1996 m.)8  ir  instrukcija "Iš naujo pradėti nuo Kristaus" (2002 m.)9.

 PIRMOJI DALIS
 
PAŠVĘSTUMAS IR DIEVO VALIOS PAIEŠKA
"Išvaduotiems jam tarnauti šventumu ir teisumu" (plg. Lk 1, 74–75)
Ko ieškome? 

 4.  Galbūt  dar  svyruojančių  ir  abejojančių,  ar  sekti  paskui  naująjį Rabi,  pirmųjų mokinių Viešpats  klausia:  "Ko  ieškote?" (Jn  1,  38). Šiame  klausime  galime  įžvelgti  kitokius  radikalius  klausimus:  Ko ieško tavo širdis? Kas tau rūpi? Ko ieškai – savęs ar Viešpaties, savo Dievo? Klausai savo paties troškimų ar trokšti To, kuris sukūrė tavo širdį  ir  nori  ją  atbaigti  taip,  kaip  Jis moka  bei  žino? Vaikaisi  vien praeinamų  dalykų  ar  ieškai  To,  kuris  nepraeinantis?  "Kuo  šiame kitoniškame  pasaulyje  turėtume  rūpintis,  Viešpatie  Dieve?  Matau, jog  žmonės  nuo  saulėtekio  iki  saulėlydžio  įsitraukę  į  šio  pasaulio sūkurį:  vieni  ieško  turtų,  kiti  –  privilegijų,  treti  –  populiarumo",  – pastebi šv. Bernardas10.  
 
"Tavo  veido, Viešpatie,  aš  ieškau"  (Ps  27,  8)  –  štai  atsakas  asmens, suvokusio Dievo  slėpinio nepakartojamumą  ir begalinį didingumą,  jo šventos  valios  suverenumą;  tačiau  toks  atsakas,  net  jei  ir  yra  aiškiai neišreikštas  bei  miglotas,  būdingas  kiekvienam  tiesos  ir  laimės ieškančiam  žmogiškajam  kūriniui.  Quaerere  Deum  visada  būdavo kiekvienos  egzistencijos,  ištroškusios  to,  kas  absoliutu  bei  amžina,
programa.  Daug  kas  šiandien  bet  kurią  priklausomybę  laiko žeminančia,  bet  pats  buvimo  kūriniu  statusas  savaime  implikuoja priklausomybę nuo Kito  ir, kaip  su  santykiu  susijusios būtybės, –  su kitais. 
 
Tikintysis  ieško  gyvojo  ir  tikrojo  Dievo,  visų  daiktų  Pradžios  ir Pabaigos, ne pagal savo paveikslą ir panašumą pasidaryto Dievo, bet Dievo,  kuris mus  sukūrė  pagal  savo  paveikslą  ir  panašumą, Dievo, apreiškusio savo valią, parodžiusio kelius, kuriais jį galima pasiekti: "Tu  parodysi  man  taką,  kuris  veda  į  gyvenimą.  Tavo  Artume  – džiaugsmo pilnatvė, tavo dešinėje – amžina linksmybė" (Ps 16, 11). 
 
Ieškoti  Dievo  valios  reiškia  ieškoti  draugiškos,  geranoriškos  valios, trokštančios mūsų  visiško  realizavimosi,  trokštančios  pirmiausia mūsų laisvo  atsako  į  jos  meilę,  idant  mus  padarytų  dieviškosios  meilės įrankiais. Būtent  einant  šiuo  via  amoris  žydi  klausymosi  ir  klusnumo gėlė.

Klusnumas kaip klausymasis

 5. "Mano vaike, klausyk" (Pat 1, 8). Klusnumas pirmiausia yra vaiko nuostata. Toks  vaiko  klausymasis,  ką  sako  tėvas,  yra  ypatingas:  jis lydimas  tikrumo,  jog  tėvas  sako  bei  duoda  tik  tai,  kas  gera. Būtent toks  pasitikėjimo  kupinas  klausymasis  akina  vaiką  sutikti  su  tėvo valia, esant tikram, jog šitai išeis jam į gera.
 
Tai  neprilygstamai  teisingiau  Dievo  atžvilgiu.  Juk  savo  pilnatvę pasiekiame tik tokia apimtimi, kokia įsitraukiame į jo mums su tėviška meile  sumanytą  planą.  Todėl  klusnumas  yra  vienintelis  būdas žmonėms,  protingoms  ir  laisvoms  esybėms,  save  visapusiškai įgyvendinti.  Mat  žmogus,  tariantis  Dievui  "ne",  dieviškąjį  planą sugriauna, save pažemina ir pasmerkia nesėkmei.
 
Klusnumas  Dievui  yra  asmens  augimo  ir  todėl  laisvės  kelias,  nes toks  klusnumas  leidžia  priimti  planą  ar  nuo  savosios  besiskiriančią valią, kuri ne  tik nenumarina ar nesumažina žmogaus kilnumo, bet, priešingai,  yra  jo  pagrindas.  Sykiu  laisvė,  kaip  tokia,  irgi  yra klusnumo kelias, nes, kaip vaikas paklusdamas Tėvo valiai, tikintysis įgyvendina  savo  laisvę.  Akivaizdu,  jog  toks  klusnumas  reikalauja pripažinti, kad esi vaikas  ir džiaugtis  tuo, nes  tik vaikas gali  laisvai atiduoti  save  į  Tėvo  rankas  taip,  kaip  save  Tėvui  patikėjo  Sūnus Jėzus.  Per  kančią  jis  atiduoda  save  Judo,  aukštųjų  kunigų, kankintojų,  priešiškos minios  ir  jį  nukryžiavusiųjų  valiai  todėl,  kad yra absoliučiai  tikras,  jog visa  tai  įprasminta  jo visiškos  ištikimybės Tėvo  panorėtam  išganymo  planui  –  Tėvo,  kuriam,  pasak  šv. Bernardo, "patiko ne mirtis, bet savo sutikimu mirusiojo valia"11.

"Klausykis, Izraeli!" (Įst 6, 4)  

6.  Izraelis  Viešpačiui  Dievui  yra  vaikas,  tauta,  kurią  jis  išsirinko, pagimdė, augino laikydamas už rankos, glaudė prie skruosto ir išmokė vaikščioti  (plg. Oz  11,  1–4),  į  kurią  nuolatos  kreipdavosi  –  tai didžiausia meilės  apraiška  –  savo  žodžiu,  net  jei  tauta  ne  visados  jo žodžio  klausydavosi  ar  neretai  išgyvendavo  kaip  naštą,  kaip "įstatymą".  Visas  Senasis  Testamentas  yra  kvietimas  klausytis,  o klausymasis –  tai  ėjimas prie Naujosios Sandoros Viešpačiui  sakant: "Aš  duosiu  savo  įstatymus  jų  protams  ir  juos  įrašysiu  jų  širdyse,  aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta" (Žyd 8, 10; plg. Jer 31, 33). 
 
Iš  klausymosi  išplaukia  klusnumas  kaip  laisvas  bei  išlaisvinantis naujojo Izraelio atsakas į naujos sandoros pasiūlymą. Klusnumas yra Naujosios Sandoros dalis, jos  išskirtinis bruožas. Iš  to  išplaukia, jog klusnumą  galima  visiškai  suvokti  tiktai  turint  prieš  akis  meilės, artumo  Dievui  logiką  ir  galutinę  priklausomybę  Tam,  kuris  visus galiausiai padaro laisvus.

Klusnumas Dievo žodžiui  

7. Pirmasis kūrinio klusnumo aktas yra atėjimas į gyvenimą įvykdant būtin  šaukiantį  dieviškąjį  fiat.  Tokį  klusnumą  pilnatviškiausiai išreiškia  kūrinys,  galintis  laisvai  pripažinti,  kad  jis  esąs  Kūrėjo dovana,  bei  kaip  tokią  save  priimti,  laisvai  ištarti  "taip"  savo atsiradimui iš Dievo. Tai pirmas tikras laisvės aktas ir sykiu pirmas ir pamatinis autentiško klusnumo aktas. Tad  tikintis  asmuo  būna  klusnus,  kai  laikosi  Žodžio,  kuriuo Dievas save apreiškia bei perteikia  ir per kurį kasdien atnaujina  savo meilės sandorą.  Iš  to  Žodžio  ištryško  gyvybė,  kasdien  tebeperduodama  ir toliau. Todėl tikintis asmuo kas rytą ieško gyvo ir pastovaus sąlyčio su tą  dieną  skelbiamu  Žodžiu,  jį  apmąstydamas  bei  sergėdamas  savo širdyje  kaip  lobį,  padarydamas  jį  kiekvieno  veiksmo  pagrindu  ir kiekvieno  apsisprendimo  pirmutiniu  kriterijumi,  leisdamasis  būti  jo statydinamas. O  baigiantis  dienai  jis  su Dievo  žodžiu  susitinka  kaip Simeonas,  dėkodamas  Dievui  už  galimybę  išvysti  amžinąjį  Žodį išsipildant  dienos  įvykiuose  (plg.  Lk  2,  27–32)  ir  Žodžio  jėgai patikėdamas visa, kas  liko nepadaryta. Juk Žodis veikia ne  tik dieną, bet  nuolatos,  kaip Viešpats moko  palyginimu  apie  sėklą  (plg. Mk  4, 26–27). 
 
Meilės  kupinas  kasdienis  susitikimas  su Dievo  žodžiu moko  atrasti gyvenimo kelią ir būdą, kuriuo Dievas trokšta išlaisvinti savo vaikus, ugdo  dvasinę  nuojautą,  leidžiančią  atpažinti  Dievui  patinkančius dalykus, duoda pajusti jo valios skonį, suteikia ramybės ir džiaugsmo išliekant ištikimam,  daro  asmenį  imlų  ir  pasirengusį  visoms klusnumo Evangelijai (Rom 10, 16; 2 Tes 1, 8), tikėjimui (Rom 1, 5; 16, 25; Apd 6, 7) ir tiesai (Gal 5, 7; 1 Pt 1, 22) apraiškoms.
 
Tačiau nevalia užmiršti, kad autentiškas Dievo patyrimas visada išlieka kitoniškumo patyrimu. "Bet kokį panašumą tarp Kūrėjo ir kūrinio visada pranoksta dar didesnis jų nepanašumas"12. Mistikai ir visi paragavusieji Dievo artumo mums primena,  jog  sąlytis  su  suvereniu Slėpiniu visada yra  sąlytis  su  Kitu,  su  valia,  kartais  dramatiškai  nepanašia  į  mūsų. Klausyti  Dievo  iš  tikro  reiškia  įžengti  į  "kitonišką"  vertybių  tvarką, persiimti  nauju  bei  skirtingu  tikrovės  jausmu,  patirti  neįsivaizduotą laisvę, pasiekti slėpinio slenkstį: "Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano  keliai – ne  jūsų  keliai, – Viešpaties  žodis. Kaip  aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis" (Iz 55, 8–9). 
 
Toks  įžengimas  į  Dievo  pasaulį  gali  kelti  baimę,  tokia  patirtis, remiantis šventųjų pavyzdžiu, gali parodyti,  jog  tai, kas neįmanoma žmogui,  Dievo  gali  būti  padaroma  įmanoma.  Be  to,  tai  virsta autentišku klusnumu slėpiniui Dievo, kuris yra interior intimo meo13ir sykiu iš pagrindų kitas.

Sekti Jėzumi, klusniu Tėvo Sūnumi 

8.  Šioje  kelionėje  nesame  vieni:  pavyzdį  mums  rodo  Kristus, mylimasis  Sūnus,  kuriuo  gėrisi  Tėvas  (plg. Mt 3, 17; 17,  5),  Tas, kuris mus išlaisvino savo klusnumu. Būtent jis įkvepia būti klusnius, idant išganymo planas būtų per mus atbaigtas.
 
Jis visa savo esybe yra Tėvo klausymasis bei jo priėmimas (plg. Jn 8, 28–29);  visas  jo  žemiškasis  gyvenimas  yra  tai,  ką  Žodis  daro  nuo amžių,  išraiška  bei  tąsa  –  leidimasis  būti  mylimam  Tėvo, besąlygiškas  jo meilės  priėmimas,  ligi  apsisprendimo  daryti  ne  tai, kas patinka pačiam  (plg. Jn 8, 28), bet vien  tai, kas patinka Tėvui. Tėvo  valia  yra  besidarbuojantį  Jėzų  palaikantis maistas  (plg. Jn 4, 34),  atnešantis  jam  ir  mums  prisikėlimo  apstybę,  giedrai  džiugų įžengimą  į pačią Dievo  širdį,  į palaimingą  jo vaikų būrį  (plg. Jn 1, 12). Būtent šiuo Jėzaus klusnumu "daugelis taps teisūs" (Rom 5, 19).
 
Lygiai taip klusniai jis priėmė išgerti karčią taurę (plg. Mt 26, 39.42; Lk 22, 42) ir "nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties"  (Fil  2,  8).  Šis  dramatiškas  Sūnaus  klusnumo  aspektas gaubiamas  slėpinio,  į  kurį  negalime  ligi  galo  įsiskverbti,  bet  kuris mums  labai  svarbus,  nes  dar  labiau  atskleidžia  sūniškąją  Kristaus klusnumo  prigimtį:  taip  radikaliai  paklusti  gali  tiktai  vaikas,  kuris jaučiasi esąs mylimas Tėvo ir pats myli jį visa savo esybe.
 
Krikščionis, kaip Kristus,  laiko save klusnia būtybe. Nediskutuotina pirmenybė  meilei  krikščioniškajame  gyvenime  neleidžia  mums užmiršti, kad Jėzuje Kristuje  tokia meilė  įgijo naują veidą bei vardą ir virto Klusnumu. Todėl klusnumas yra ne pažeminimas, bet  tiesa, ant kurios statydinama ir įgyvendinama žmogaus pilnatvė. Štai kodėl tikintysis  taip  karštai  trokšta  vykdyti  Tėvo  valią,  padarydamas  tai savo aukščiausiu siekiu. Lygiai kaip Jėzus, jis nori šia valia gyventi. Sekdamas  Kristumi  ir  iš  jo  mokydamasis,  pašvęstasis  asmuo didžiausios  laisvės  ir  besąlygiško  pasitikėjimo  gestu  atidavė  savo valią  į  Tėvo  rankas,  kad  paaukotų  jam  tobulą  ir  patinkančią  auką (plg. Rom 12, 1).

Kristus yra visiško klusnumo pavyzdys,  tačiau, dar pirma  to,  jis yra tas, kuriam krikščionis privalo visokeriopai paklusti. Juk jo mokiniu tampama  įgyvendinant  jo  žodžius  (plg.  Mt  7,  24),  o  meilę  jam sukonkretina  ir Tėvo meilę patraukia  jo  įsakymų  laikymasis (plg. Jn 14,  21).  Jis  yra  vienuoliškosios  bendruomenės  centras  kaip tarnaujantysis  (plg.  Lk  22,  27)  ir  sykiu  kaip  tas,  kurio  atžvilgiu išpažįstamas tikėjimas ("Tikite Dievą – tikėkite ir mane" [Jn 1, 14]) ir kuriam  paklūstama,  nes  vien  per  tai  tikrai  ir  ištvermingai  sekama. "Juk  būtent  pats  prisikėlęs  Viešpats,  vėl  esantis  tarp  jo  vardu susirinkusių brolių ir seserų, rodo kelią, kuriuo derėtų sukti"14.

Būti klusniam Dievui tarpininkaujant žmogiškiesiems elementams

 9. Dievas rodo savo valią per Dvasios, vedančios "į tiesos pilnatvę" (Jn  16,  13),  vidinius  judesius  ir  per  daugialypius  išorinius tarpininkus.  Išganymo  istorija  iš  tikrųjų yra  tarpininkavimo  istorija, padaranti Dievo malonės slėpinį, jo užbaigiamą širdies gilumoje, tam tikru  būdu  regimą. Net  Jėzaus  gyvenime  įmanu  atpažinti  ne  vieną žmogišką  priemonę,  per  kurią  jis  suvokė,  suprato  ir  priėmė  Tėvo valią  kaip  savo  buvimo  pamatą  ir  nuolatinį  savo  gyvenimo  bei misijos peną. 
 
Tarpininkais,  išoriškai  perteikiančiais Dievo  valią,  laikytini  gyvenimo įvykiai  bei  saviti  konkretaus  pašaukimo  reikalavimai,  taip  pat  žmonių grupių gyvenimą reguliuojantys įstatymai ir tokioms grupėms vadovauti pašauktųjų  potvarkiai.  Bažnytiniame  kontekste  Dievo  valią  pažinti leidžia  įstatymai  ir  potvarkiai,  kuriais  konkrečiai  ir  tvarkingai įgyvendinami  Evangelijos,  kuria  remiantis  jie  buvo  suformuluoti  bei suvokti, reikalavimai.
 
Pašvęstieji  asmenys,  negana  to,  pašaukti  sekti  klusniuoju Kristumi dalyvaudami  Dvasios  įkvėptame  ir  Bažnyčios  patvirtintame "evangeliniame",  arba  charizminiame,  "projekte".  Patvirtindama charizminį  projektą,  koks  yra  vienuoliškasis  institutas,  Bažnyčia laiduoja,  kad  jį  gaivinantis  įkvėpimas  bei  reguliuojančios  normos gali būti Dievo ir šventumo ieškojimo kelias. Todėl regulos ir kiti su gyvensena  susiję  nurodymai  irgi  gali  tapti  priemonėmis,  kuriomis perteikiama Dievo valia, – žmogiškuoju,  tačiau visada autoritetingu, netobulu,  bet  sykiu  saistančiu  tarpininkavimu,  tašku,  nuo  kurio prasidėtų kiekviena diena  ir dosniai bei kūrybiškai būtų judama  link šventumo, kurio Dievas iš kiekvieno pašvęstojo asmens laukia. Šioje kelionėje  vadovaujantiems  asmenims  tenka  pastoracinė  užduotis vadovauti ir spręsti.
 
Akivaizdu, jog visa tai bus darniai ir vaisingai išgyventa tik tada, kai išliks  gyvas  troškimas  pažinti  bei  vykdyti Dievo  valią,  suvokiamas savo paties trapumas ir pripažįstamas konkrečių tarpininkavimo būdų galiojimas, net ir iki galo nesuprantant pateikiamų motyvų.
 
Steigėjų,  ypač  tų,  kurie  amžių  tėkmėje  reikšmingai  paženklino vienuoliškojo  gyvenimo  kelią,  dvasinėse  įžvalgose  visada  būdavo teikiama didelė  svarba klusnumui. Šv. Benediktas  jau  savo Regulos pradžioje  tokiais  žodžiais kreipiasi  į  vienuolį:  "Į  tave  nūnai  kreipta mano kalba, kurs, išsižadėjęs savo norų ir pasiėmęs galinguosius bei šauniuosius  klusnumo  ginklus,  esi  pasiryžęs  tarnauti  Viešpačiui Kristui, tikrajam Karaliui"15
 
Būtina  atsiminti,  kad  valdžios  ir  klusnumo  santykis  įterptas  į erdvesnį  Bažnyčios  slėpinio  kontekstą  ir  yra  ypatinga  jos  kaip tarpininkės  funkcijos  aktualizacija.  Šiuo  atžvilgiu  Kanonų  teisės kodekse vyresniesiems rekomenduojama "savo galią, gautą iš Dievo per Bažnyčios tarnybą, vykdyti tarnystės dvasia"16.

Mokytis klusnumo kasdienybėje

 10. Todėl  pašvęstajam  asmeniui  gali  tekti  "mokytis  klusnumo"  per kančią ar  išgyvenant kokias nors ypatingas  ir sunkias situacijas, kai, pavyzdžiui,  reikalaujama  atsisakyti  tam  tikrų  asmeninių  projektų  ar idėjų,  atsižadėti  pretenzijos  išskirtinai  pačiam  tvarkyti  savo gyvenimą  ir  vykdyti misiją  arba  kai  tai,  ko  prašoma  (ar  tas,  kuris prašo),  žvelgiant  žmogiškomis  akimis,  neatrodo  labai  įtikinama. Atsidūrusieji  tokiose  situacijose  turėtų  neužmiršti,  kad tarpininkavimas  savo  prigimtimi  ribotas  ir  neprilygsta  tam,  į  ką kreipia,  juolab  kai  galvoje  turimas  žmogiškasis  dieviškosios  valios perteikimas,  tačiau  sykiu  ir  visada  atsiminti,  jog  įsakymas  jiems kaskart  duodamas  teisėtai,  kad  Viešpats  prašo  paklusti vadovaujančiam asmeniui, tą momentą Jam atstovaujančiam17, ir kad Kristus irgi išmoko klusnumo "kentėjimuose" (Žyd 5, 8).
 
Čia pravartu prisiminti Pauliaus VI žodžius: "Turite pajusti kažkiek tos  jėgos,  traukusios  Kristų  prie  kryžiaus, –  tą  krikštą,  kuriuo  jis turėjo būti pakrikštytas  ir iš kurio įsižiebtų jus uždeganti ugnis (plg. Lk 12, 49–50), – kažkiek  tos  "kvailystės", kurios  šv. Paulius mums visiems linki, nes tiktai ji padaro mus išmintingus (plg. 1 Kor 3, 18–19). Tegu kryžius  jums būna  tai, kas  jis buvo Kristui, – didžiausios meilės  įrodymas.  Argi  atsižadėjimas  ir  džiaugsmas,  auka  ir  plati širdis, drausmė ir dvasinė laisvė nėra sujungti slėpiningu ryšiu?"18
 
Būtent  tokiais kentėjimo atvejais pašvęstasis asmuo mokosi klausyti Viešpaties (plg. Ps 119, 7), įsiklausyti į jį ir tiktai jo laikytis, kantriai ir viltingai  laukdamas  jo apreiškiančio Žodžio  (plg. Ps 118, 81) bei būdamas  visiškai  ir  dosniai  pasirengęs  vykdyti  Jo,  o  ne  savo  valią (plg. Lk 22, 42).

Vadovaujantis Dvasios šviesa ir jėga 

 11.  Viešpaties  laikomasi  įžvelgiant  jo  buvimą  žmogiškajame tarpininkavime  –  tokiuose  dalykuose  kaip  regula,  vyresnieji, bendruomenė19,  laiko ženklai, kitų  lūkesčiai  ir pirmiausia vargšai; kai išdrįstama užmesti  tinklus "dėl  tavo žodžio"  (plg. Lk 5, 5), o ne vien vadovaujantis  žmogiškaisiais motyvais;  kai  apsisprendžiama  paklusti ne tik Dievui, bet ir kitiems, tačiau visais atvejais dėl Dievo, o ne dėl kitų. Savo Konstitucijose šv. Ignacas Lojola rašo: "Tikrasis klusnumas susijęs  ne  su  asmeniu,  kuriam  paklūstama,  bet  su  tuo,  dėl  kurio paklūstama; jei paklūstama vien dėl mūsų Kūrėjo ir Viešpaties, tai tada paklūstama Jam, visų Viešpačiui"20.

Jei sunkiais momentais pašauktieji paklusti Tėvui primygtinai prašo Dvasios (plg. Lk 11, 13), jis dovanos Dvasią, o Dvasia suteiks jiems šviesos ir jėgų būti klusniems bei padės pažinti tiesą, ir tiesa padarys juos laisvus (plg. Jn 8, 32). 
 
Pats Jėzus kaip žmogus buvo vedamas Šventosios Dvasios: pradėtas Mergelės  Marijos  įsčiose  Šventosios  Dvasios  veikimu,  savo viešosios  veiklos  pradžioje,  per  savo  krikštą,  jis  gauna  ant  jo nusileidžiančią Dvasią, kuri  jį veda; prisikėlęs  jis  išlieja Dvasią  ant savo mokinių,  idant  jie galėtų vykdyti  tą pačią misiją –  skelbti apie išganymą  bei  Jo  pelnytąjį  atleidimą.  Dvasia,  kuria  buvo  pateptas Jėzus, yra ta pati Dvasia, galinti padaryti mus tokius pat laisvus kaip ir Kristus, tobulai atitinkančius Dievo valią21.
 
Todėl  atsiverti  Dvasiai  būtina  visiems,  pradedant  vyresniaisiais, kurie  tinkamai  yra  gavę  valdžią  iš  Dvasios22  ir, "pavesdami  save Dievo valiai"23, privalo vykdyti ją jos vadovaujami.

Vyresnybė klusnumo Dievo valiai labui 

 12.  Pašvęstajame  gyvenime  kiekvienam  privalu  nuoširdžiai  ieškoti Dievo valios, nes kitaip nebus prasmės tokį gyvenimą rinktis; tačiau ne mažiau svarbu Dievo valios ieškoti drauge su broliais ar seserimis, nes būtent tai juos vienija, padaro su Kristumi suvienyta šeima. 
 
Vyresnybė  prie  tokio  ieškojimo  prisideda  laiduodama,  kad  tai  būtų daroma  nuoširdžiai  ir  laikantis  tiesos.  Pradėdamas  savo  kaip  Petro įpėdinio  tarnybą,  Benediktas  XVI  reikšmingai  patvirtino:  "Mano tikroji valdymo programa yra ne vykdyti savo valią, įgyvendinti savo idėjas,  bet  kartu  su  visa  Bažnyčia  įsiklausyti  į Viešpaties  žodį  bei valią  ir  leistis  būti  jo  vedamam,  idant  jis  pats  vestų  Bažnyčią  šią mūsų  istorijos  valandą"24.  Kita  vertus,  būtina  pripažinti,  jog vadovavimo  kitiems  užduotis  nelengva,  ypač  tada,  kaip  asmens autonomijos jausmas perdėtas ar linkęs konfliktuoti ir konkuruoti su kitais. Todėl kiekvienas, kuriam patikima ši užduotis, privalo aštrinti savo  tikėjimo  žvilgsnį,  idant  galėtų  vadovautis  Jėzaus,  tarno, mazgojusio  savo  apaštalams  kojas,  kad  jie  galėtų  būti  jo  gyvenimo bei meilės dalininkai (plg. Jn 13, 1–17), nuostata.
 
Šitai iš asmenų, vadovaujančių institutams, provincijoms (ar kitokiems instituto  sektoriams)  ir  bendruomenėms,  reikalauja  didelio nuoseklumo.  Vadovauti  pašaukti  asmenys  turi  suvokti,  jog  jie  tai įstengs  padaryti  tik  pirma  leisdamiesi  į  piligriminę  Dievo  valios intensyvaus  bei  teisingo  ieškojimo  kelionę.  Jiems  galioja  šv. Ignoto Antiochiečio  vienam  iš  jo brolių  vyskupų  duotas  patarimas:  "Niekas nedaroma  be  tavo  sutikimo,  bet  ir  tu  nieko  nedaryk  be  Dievo sutikimo"25.  Vadovaujantys  asmenys  turi  elgtis  taip,  kad  broliai  ar seserys galėtų suvokti, jog jie įsakinėja tiktai paklusdami Dievui. 
 
Pagarba Dievo valiai verčia vadovaujančiuosius nuolatos nuolankiai stengtis,  kad  jų  veikla  kuo  labiau  atitiktų  šventąją  valią.  Šv. Augustinas  primena mums,  jog  paklūstantysis  visada  vykdo Dievo valią  –  ne  todėl  kad  vyresnybės  įsakymas  neišvengiamai  atitinkąs Dievo valią, bet kad Dievo valia tokia, jog būtų paklūstama tam, kas viršesnis26.  Tačiau  vadovaujantieji  savo  ruožtu,  padedami  maldos, apmąstymų ir kitų asmenų patarimo, privalo uoliai ieškoti, ko Dievas iš  tiesų  nori.  Priešingu  atveju  vyresnieji,  užuot  atstovavę  Dievui, neapdairiai stato save į pavojų užimti Dievo vietą. 
 
Todėl ketinimo vykdyti Dievo valią kontekste valdžia  ir klusnumas yra  ne  dvi  skirtingos  tikrovės  ar  du  visiškai  priešingi  dalykai,  bet veikiau du  tos pačios evangelinės  tikrovės,  to paties krikščioniškojo slėpinio matmenys,  du  vienas  kitą  papildantys  būdai  dalyvauti  toje pačioje Kristaus aukoje. Valdžia ir klusnumas įasmeninti Jėzaus: dėl šios priežasties  jie  suvoktini  tiesiogiai  siejami  su  juo  ir  jį  laikant  jų realiu  pavyzdžiu.  Pašvęstuoju  gyvenimu  tiesiog  siekiama  paversti tikrove jo valdžią ir jo klusnumą.

Kai kurie prioritetai vyresnybei

 13.  a)  Pašvęstajame  gyvenime  valdžia  pirmiausia  yra  dvasinė valdžia27.  Vadovaujantieji  žino,  jog  jie  pašaukti  tarnauti neprilygstamai juos pranokstančiam idealui, idealui, prie kurio galima artintis  tik  maldos  bei  nuolankaus  siekimo  dvasia,  idealui, leidžiančiam  jiems  suvokti  tos  pačios  Dvasios  veikimą  kiekvieno brolio  ar  sesers  širdyje. Valdžia  yra  "dvasinė",  kai  tarnauja  tam,  ką Dvasia  nori  įgyvendinti  per  charizminiame  instituto  projekte kiekvienam bendruomenės nariui dalijamas dovanas. 
 
Idant gebėtų  skatinti dvasinį gyvenimą, pati vyresnybė pirma  turėtų išsiugdyti  pasirengimą  kitus  girdėti  bei  atpažinti  laiko  ženklus  per maldingą kasdienį sąlytį su Dievo žodžiu, regula ir kitomis gyvenimo normomis.  "Vadovo  tarnyba  reikalauja  nuolatinių  pastangų  gaivinti bei imtis iniciatyvos, priminti pašvęstojo gyvenimo paskirtį, priminti jums  patikėtiems  asmenims  pareigą  visada  iš  naujo  ištikimai atsiliepti į Dvasios kvietimą"28.
 
b) Vyresnybė pašaukta laiduoti savo bendruomenei maldai skirtą laiką ir  kokybišką maldą,  rūpindamasi  kasdiene  bendruomenės  ištikimybe maldai,  suvokdama,  kad  prie  Dievo  artinamasi  nedideliais,  tačiau nuolatiniais žingsniais, dedant kasdienes pastangas,  ir kad pašvęstieji asmenys gali būti vienas kitam naudingi  tiek, kiek yra  susivieniję  su Dievu. Be to, vadovaujantieji pašaukti rūpintis, kad kasdienis sąlytis su Dievo  žodžiu,  pradedant  nuo  jų  pačių,  neišnyktų,  nes  jis  turi  galią ugdyti  (plg. Apd  20,  32)  individualius  asmenis  ir  bendruomenę  bei parodyti  misijos  vykdymo  būdus.  Turėdama  prieš  akis  Viešpaties įsakymą:  "Tai  darykite  mano  atminimui" (Lk  22,  19),  vyresnybė tegarantuoja,  kad  Kristaus  Kūno  ir  Kraujo  šventasis  slėpinys  būtų švenčiamas bei gerbiamas kaip brolių ir seserų bendrystės su Dievu ir tarp  savęs  "versmė  ir  viršūnė"29.  Švęsdama  ir  garbindama Eucharistijos dovaną  ištikimo  klusnumo Viešpačiui dvasia, vienuolių bendruomenė  semiasi  iš  to  įkvėpimo  ir  jėgų  visiškai  atiduoti  save Dievui,  idant  būtų  neužsitarnautos  jo  meilės  žmonijai  ženklas  ir veiksminga nuoroda į būsimas gėrybes30.
 
c)  Vyresnybė  pašaukta  skatinti  asmens  kilnumą,  skirdama  dėmesio kiekvienam  bendruomenės  nariui  ir  jo  augimo  keliui,  kiekvieną deramai įvertindama ir pozityviai palaikydama, ugdydama nuoširdžią meilę visiems ir išlaikydama visa, kas jai konfidencialiai patikėta.  
 
Pravartu  priminti,  jog  prieš  reikalaujant  klusnumo  (kuris  būtinas) privalu  praktikuoti  gailestingąją meilę  (kuri  nepamainoma).  Be  to, gerai  būtų  tinkamai  vartoti  žodį  "bendrystė",  kurio  nevalia  suprasti nei  kaip  valdžios  delegavimo  bendruomenei  (numanomai  kviečiant kiekvieną "daryti  tai, ką  jis nori"), nei daugiau ar mažiau pridengto savo paties požiūrio primetimo (kiekvienas "daro tai, ko aš noriu").
 
d)  Iškilus sunkumams, vyresnybė pašaukta  įkvėpti drąsos bei vilties. Kaip  Paulius  ir Barnabas  drąsino  savo mokinius mokydami,  jog  "Dievo karalystę"  turime  įeiti "pro daugelį vargų"  (plg. Apd 14, 22), lygiai  taip  ir  vadovaujantieji  turi  padėti  pakelti  tos  valandos sunkumus  primindami,  jog  jie  yra  kentėjimų,  kuriais  dažnai  būna nusėtas į Dievo karalystę vedantis kelias, dalis. 
 
Susidūręs  su  sunkiomis  pašvęstojo  gyvenimo  situacijomis, pavyzdžiui,  kai  šis  atrodo  ima  silpnėti  ir  net  nykti,  bendruomenės vadovas  teprimena  amžinąsias  tokio  gyvenimo  vertybes,  nes šiandien,  kaip  ir  vakar  bei  visados,  nieko  nėra  svarbiau,  gražiau  ir teisingiau  už  savo  gyvenimo  paskyrimą  Viešpačiui  ir  jo mažiausiesiems vaikams.
 
Bendruomenės  vadovas  yra  nelyginant  gerasis  ganytojas, atiduodantis  gyvybę  už  savo  avis,  nes  net  kritiškais momentais  ne pasitraukia,  bet  dalyvauja  asmeniškai  įsitraukdamas  į  jam  patikėtų žmonių rūpesčius ir sunkumus, ir tebūna jis, kaip gerasis samarietis, pasirengęs  gydyti  galimas  žaizdas.  Be  to,  vadovas  nuolankiai tepripažįsta  savo paties  ribas  ir kitų pagalbos būtinybę, mokėdamas savo nesėkmes ir pralaimėjimus paversti vertinga patirtimi.
 
e)  Vyresnybė  pašaukta  išlaikyti  savo  vienuoliškosios  šeimos charizmą  gyvą. Vadovavimas  taip  pat  apima  tarnavimą  instituto, kuriam priklausoma, būdingai charizmai, kuri  rūpestingai sergėjama ir įgyvendinama vietinėje bendruomenėje bei provincijoje ar visame institute vadovaujantis pirmiausia generalinių kapitulų (ar analogiškų susirinkimų) nustatytais planais ir gairėmis31. Vadovaujantieji privalo tinkamai  pažinti  ir  pirmiausia  asmeniškai  patirti  instituto  charizmą, kad galėtų geriau ją įsivaizduoti bendruomenės gyvenime bei įtraukti į bažnytinį ir visuomeninį kontekstą.
 
f)  Vyresnybė  pašaukta  išlaikyti  "sentire  cum  Ecclesia"  gyvą. Valdantiesiems  tenka  užduotis  išlaikyti  tikėjimo  ir  bažnytinės bendrystės  jausmą  gyvą  tautoje,  kuri  pripažįsta  ir  aukština  įstabius Dievo  darbus  liudydama  priklausomybės  jam  didžiojoje  vienos, šventos, visuotinės  ir apaštališkosios Bažnyčios  šeimoje džiaugsmą. Viešpačiu  sekama  ne  pavieniui,  bet  audras  atlaikančioje  Petro valtyje,  o  pašvęstieji  asmenys  prie  plaukimo  tinkama  kryptimi prisideda  stropia  ir  džiugia  ištikimybe32.  Todėl  vyresnybė  turėtų atminti,  kad  "mūsų  klusnumas  yra  tikėjimas  kartu  su  Bažnyčia, mąstymas  ir kalbėjimas kartu su Bažnyčia,  tarnavimas su ja. Nuo to neatsiejama  tai,  ką  Jėzus  išpranašavo  Petrui:  Kitas  tave  ves,  kur nenori  (plg. Jn 21, 18). Toks  leidimasis  būti  vedamam  ten,  kur nenori,  yra  esminis  mūsų  tarnavimo  matmuo,  ir  būtent  tai  padaro mus laisvus"33
 
Steigėjų  spinduliuojantis  sentire  cum  Ecclesia  suponuoja  autentišką bendrystės  dvasingumą, t. y. "veiksmingą  ir  emocionalų  ryšį  su ganytojais,  pirmiausia  su  popiežiumi  –  kaip  Bažnyčios  vienybės šerdimi"34. Jam kiekvienas pašvęstasis asmuo privalo visiškai ir kupinas pasitikėjimo  paklusti  ir  savo  įžadų  galia35.  Negana  to,  bažnytinė bendrystė  reikalauja  ištikimai  laikytis popiežiaus  ir  vyskupų mokymo, šitaip  konkrečiai  liudijant meilę Bažnyčiai  bei  karštą  troškimą,  kad  ji būtų vieninga36
 
g)  Vyresnybė  pašaukta  būti  palydove  nuolatinio  ugdymo  kelionėje. Svarbia  vyresnybės  pareiga  šiandien  laikytina  užduotis  lydėti  jiems patikėtus  asmenis  jų  gyvenimo  kelyje.  Ši  užduotis  apima  ne  tik pagalbą sprendžiant galimas problemas ar įveikiant galimas krizes, bet ir  rūpinimąsi  normaliu  kiekvieno  augimu  atskirais  jo  gyvenimo tarpsniais,  stengiantis  laiduoti  laiko  tėkmėje dvasios  jaunatviškumą37, pašvęstąjį  asmenį  vis  labiau  darantį  "tokio  nusistatymo  kaip  Jėzus Kristus" (Fil 2, 5). 
 
Todėl vyresnybei tenka atsakomybė skatinti kiekvieno pasirengimą save ugdyti, gebėjimą mokytis iš gyvenimo, leidimąsi būti ugdomam kitų bei atsakomybės  už  kitų  augimą  jausmą.  Visa  to  siekti  padės  tradicijos perduotos  ir  šiandien  didelę  patirtį  dvasinio  ugdymo  srityje  turinčiųjų rekomenduojamos  bendruomeninio  augimo  priemonės  –  dalijimasis Dievo  žodžiu,  asmeniniai  ir  bendruomeniniai  planai,  bendruomeninės įžvalgos, savo gyvenimo peržiūrėjimas bei broliškas pataisymas38.

Vadovavimo tarnystė bažnytinių normų šviesoje  

14.  Ankstesniuose  skirsniuose  vadovavimo  tarnystė  pašvęstajame gyvenime buvo nusakyta siejant ją su Tėvo valios ieškojimu, nurodyti kai kurie jos prioritetai. 
 
Siekiant,  kad  šie  prioritetai  nebūtų  suprasti  kaip  vien  neprivalomi, pravartu  apžvelgti  ypatingus  vadovavimo  bruožus  remiantis  Kanonų teisės  kodeksu39.  Jame  vienuolių  vyresniųjų  įvairiais  lygmenimis vykdomos galios evangeliniai bruožai išreikšti normomis.
 
a)  Vyresniojo  klusnumas.  Remiantis  būdinga  bažnytinės  valdžios munus  prigimtimi,  Kodekse  vienuolių  vyresniajam  primenama,  kad būti klusnus pirmiausia pašauktas  jis pats. Prisiimtų pareigų galia  jis privalo paklusti Dievo, iš kurio kyla jo valdžia ir kuriam pagal sąžinę jis  turi  atsiskaityti,  įstatymams,  Bažnyčios  įstatymams,  Romos popiežiui ir atitinkamo instituto teisei. 
 
b)  Tarnystės  dvasia.  Vėl  patvirtinus  vienuoliškosios  vyresnybės charizminę  kilmę  bei  per  Bažnyčią  gautąją  galią,  iš  naujo patvirtinama, kad, kaip visą valdžią Bažnyčioje, vienuolių vyresniojo valdžią irgi turi ženklinti tarnystės dvasia sekant Kristumi, kuris atėjo "ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti" (Mk 10, 45).

Nurodomi kai kurie tokios tarnystės dvasios aspektai, kurių ištikimas laikymasis  turėtų  laiduoti,  kad  savo  pareigas  atliekantys  vyresnieji bus pripažįstami kaip "klusnūs Dievo valiai"40
 
Todėl  kiekvienas  vyresnysis  pašauktas  dėti  pastangas,  kad  regimai atgimtų  tokia  brolio  broliui  ir  sesers  seseriai  meilė,  kokia  Dievas myli  savo  vaikus,  vengiant,  viena  vertus,  bet  kokio  nusistatymo diktatoriškai  valdyti  ir,  kita  vertus,  bet  kokios  paternalizmo  ar maternalizmo formos.
 
Visa  to  galima  pasiekti  pasitikint  brolių  bei  seserų  atsakomybe, "žadinant  jų  savanorišką  klusnumą  pagarbos  žmogaus  kilnumui dvasia"41
  ir per dialogą,  turint galvoje, kad prisirišimas  turi atsirasti "tikėjimo  ir  meilės  dvasia,  sekant  klusniuoju  Kristumi"42,  o  ne skatinamas kitokių motyvų. 
 
c)  Pastoracija.  Kodekse  nurodoma,  jog  pirmutinis  vienuoliškojo vadovavimo  tikslas  yra  "statydinti  brolių  ir  seserų  Kristuje bendruomenę,  labiau  už  viską  ieškant Dievo  bei  jį mylint"43.  Todėl vienuoliškojoje  bendruomenėje  valdžia  savo  prigimtimi  iš  pagrindų pastoracinė,  tarnaujanti  broliško  gyvenimo  bendruomenėje statydinimui laikantis bažnytinės pašvęstojo gyvenimo tapatybės44.
 
Pagrindinės  priemonės,  kuriomis,  siekdami  tokio  pirminio  tikslo, turėtų  naudotis  vyresnieji,  tegali  remtis  tikėjimu:  tai  pirmiausia Dievo žodžio klausymasis ir liturgijos šventimas.
 
Galiausiai išskiriamos kelios sritys, kurioms vyresnieji, rūpindamiesi broliais  ar  seserimis,  turi  skirti  ypatingą  dėmesį:  "jie  turi  tinkamai patenkinti  asmeninius narių poreikius, dėmesingai  rūpintis  ligoniais ir  juos  lankyti,  pataisyti  nerimstančius,  paguosti  nedrąsius,  būti kantrūs visų atžvilgiu"45.

Vykdyti misiją liudijant Dievo vaikų laisvę 

 15. Šiandien Gerąją Naujieną neretai  tenka  skelbti  savo  autonomija susirūpinusiems,  savo  laisvę  pavydžiai  saugojantiems,  savo nepriklausomybę prarasti besibaiminantiems žmonėms.
 
Pašvęstieji  asmenys  pačiu  savo  egzistavimu  rodo  skirtingo  būdo įgyvendinti  savo  pašaukimą  galimybę,  kai  Dievas  yra  tikslas,  jo žodis  –  šviesa,  jo  valia  –  kelrodė,  kai  gyvenimo  keliu  žengiama giedrai,  būnant  tikram,  jog  esi  svetingo  ir  besirūpinančio  Tėvo rankose, kai esi lydimas brolių ir seserų, akinamų tos pačios Dvasios, trokštančios  ir mokančios patenkinti kiekvieno širdyje Tėvo pasėtus troškimus.
 
Štai pirmutinė pašvęstojo asmens misija:  liudyti Dievo vaikų  laisvę, kurios  pavyzdys  yra  Kristus,  kaip  žmogus  buvęs  laisvas  tarnauti Dievui ir broliams; be to, visa savo esybe rodyti, kad Dievas, sukūręs žmogų iš molio (plg. Pr 2, 7.22) ir užmezgęs jį motinos įsčiose (plg. Ps  139,  13),  gali  formuoti  jo  gyvenimą  pagal  Kristaus,  naujo  ir tobulai laisvo žmogaus, gyvenimo pavyzdį.

ANTROJI DALIS

VADOVAVIMAS IR KLUSNUMAS BROLIŠKAJAME GYVENIME

"Turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai" (Mt 23, 8)  
Naujas įsakymas  

16.  Visiems  ieškantiems  Dievo  greta  įsakymo:  "Mylėk  Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu" dar duotas antras, į pirmąjį panašus  įsakymas: "Mylėk  savo artimą kaip  save patį"  (Mt 22, 37–39). Tad Viešpats Jėzus priduria: mylėkite vienas kitą, "kaip aš  jus mylėjau",  nes  iš  tos  meilės  "visi  pažins,  kad  esate  mano mokiniai"  (Jn  13,  34–35).  Statydinti  brolišką  bendruomenę  yra viena iš pamatinių pašvęstojo  gyvenimo  užduočių,  kurią bendruomenės  nariai  pašaukti  visomis  išgalėmis  vykdyti,  akinami tos pačios Viešpaties jų širdyse išlietos meilės. Broliškas gyvenimas bendruomenėje  išties  yra  esminis  vienuoliškojo  gyvenimo elementas,  iškalbingas  ženklas,  liudijantis Dievo  karalystės  artumo humanizuojantį poveikį. 
 
Jei  tiesa,  kad  be  broliškos meilės  nėra  reikšmingos  bendruomenės, lygiai  taip  pat  tiesa  ir  tai,  jog  teisingas  požiūris  į  klusnumą  bei vadovavimą  gali  veiksmingai  padėti  įgyvendinti  meilės  įsakymą kasdieniame  gyvenime,  pirmiausia  tada,  kai  iškyla  santykio  tarp asmens ir bendruomenės problemų.

Vyresnybė bendruomenės labui, bendruomenė Dievo karalystės labui 

 17.  "Visi,  vedami Dievo Dvasios,  yra Dievo  vaikai"  (Rom  8,  14): visi  esame  broliai  ir  seserys  todėl,  kad  Dievas  yra  Tėvas,  savo Dvasia  vadovaujantis  brolių  ir  seserų  bendruomenei  bei  darantis juos panašius į savo Sūnų. 
 
Tokiam planui  taip pat  tarnauja vyresnybė. Vyresnieji vienybėje  su jiems  patikėtais  asmenimis  pašaukti  statydinti  Kristuje  brolišką bendruomenę, kurioje būtų ieškoma Dievo ir jis būtų už viską labiau mylimas  siekiant  įgyvendinti  Dievo  atperkamąjį  planą46.  Todėl vyresnybė  tarnauja  bendruomenei  kaip  tarnavo  Viešpats  Kristus, numazgojęs  savo mokiniams  kojas,  idant bendruomenė  savo  ruožtu tarnautų Dievo karalystei  (plg. Jn 13, 1–17). Vadovauti broliams ar seserims  reiškia  jiems  tarnauti,  vadovaujantis  pavyzdžiu  to,  kuris savo gyvybę atidavė "kaip išpirką už daugelį" (Mk 10, 45), idant jie galėtų gyventi. 
 
Tiktai  tada,  kai  vyresnieji  patys  gyvena  klusnumo  Kristaus  dvasia  ir nuoširdžiai  laikosi  regulos,  bendruomenės  nariai  gali  suprasti,  kad  jų klusnumas vyresniajam ne tik neprieštarauja Dievo vaikų laisvei, bet ir padeda jiems bręsti darantis panašiems į Tėvui paklūstantį Kristų47.

Paklūstant į vienybę vedančiai Dvasiai  

18.  Dievas  vienu  ir  tuo  pačiu  pašaukimu  subūrė  bendruomenės  ar instituto narius  (plg. Kol 3, 15);  juos  ir  toliau veda vienas  ir  tas pats troškimas  ieškoti  Dievo.  Tad  "bendruomeninis  gyvenimas  yra Bažnyčiai  ir pasauliui skirtas ypatingas ženklas ryšio, kuris randasi  iš to  paties  pašaukimo  ir  bendro  noro  ja"  paklusti,  nepaisant  rasės  ir kilmės,  kalbos  ir  kultūros  skirtumų.  Priešingai  nesantaikos  ir susiskaldymo  dvasiai,  vadovavimas  ir  klusnumas  švyti  kaip nepakartojamos  iš  Dievo  kilusios  tėvystės,  iš  dvasios  kilusios brolybės,  vidinės  laisvės  tų,  kurie,  nepaisydami  žmogiškų  Dievui atstovaujančiųjų ribotumų, Juo pasitiki, ženklas"48
 
Dvasia  atveria  kiekvieną  Dievo  karalystei,  išlaikydama  dovanų  ir vaidmenų  įvairovę  (plg. 1 Kor 12, 11). Klusnumas Dvasios veikimui leidžia  bendruomenei  vieningai  liudyti  jos  buvimą  čia  ir  dabar,  daro visus žingsnius kupinus džiaugsmo (plg. Ps 37, 23)  ir  tampa broliško gyvenimo,  kai  visi,  nepaisydami  skirtingų  užduočių,  paklūsta, pagrindu.  Dievo  valios  ieškojimas  ir  pasirengimas  ją  vykdyti  yra dvasinis  cementas,  apsaugantis  grupę  nuo  fragmentacijos,  galinčios kilti  iš  didelės  skirtingų  asmenų  įvairovės,  stokojančios  vienijančio prado.

Siekiant bendrystės dvasingumo ir bendruomeninio šventumo

 19. Per pastaruosius kelerius metus atnaujinta antropologijos samprata dar  labiau  išryškino santykio matmens, būdingo žmogiškajai būtybei, svarbą.  Tokia  samprata,  daugiausia  besiremianti  iš  Rašto  išnyrančiu žmogaus  asmens  paveikslu,  neabejotinai  prisidėjo  prie  suvokimo, kokie  turėtų  būti  santykiai  vienuoliškosios  bendruomenės  viduje, daugiau  dėmesio  skirdama  atvirumo  kitam  vertybei,  įvairovės lydimam  santykio  vaisingumui  bei  iš  to  kylančiam  kiekvieno praturtinimui. 
 
Tokia  santykį  pabrėžianti  antropologija  taip  pat  padarė  bent netiesioginę įtaką, kaip neseniai priminėme, bendrystės dvasingumui ir prisidėjo prie misijos sąvokos atnaujinimo, dabar misiją laikant bendra visų  Dievo  tautos  narių  pareiga,  vykdytina  bendradarbiaujant  bei imantis  bendros  atsakomybės.  Bendrystės  dvasingumas  išnyra  prieš akis kaip dvasinė Bažnyčios aplinka  trečiojo  tūkstantmečio pradžioje ir  todėl  kaip  veikliai  įgyvendintina  pavyzdinė  pašvęstojo  gyvenimo visais lygmenimis užduotis. Tai pagrindinis kelias, vedantis į tikėjimo ir  krikščioniškojo  liudijimo  paženklinto  gyvenimo  ateitį.  Jis neišvengiamai  remiasi  Eucharistijos  slėpiniu,  visada  laikytu pamatiškesniu,  nes  "Eucharistija  steigia  Bažnyčios  egzistenciją  ir veiklą"  bei  "atsiskleidžia  kaip  bendrystės  slėpinys  pačios Bažnyčios pradmenyse"49
 
Šventumas  ir misija  susiję  su  bendruomene,  nes  joje  ir  per  ją  tarp mūsų  yra  pats  Viešpats50,  darydamas  ją  šventą  ir  pašventindamas santykius. Argi Jėzus nepažadėjo būti ten, kur du ar trys susirenka jo vardu  (plg.  Mt  18,  20)?  Tad  broliai  ir  seserys  tampa  Jėzaus  ir susitikimo  su  Dievu  sakramentais,  konkrečia  galimybe  gyventi abipusės meilės įsakymu. Šitaip šventumo kelias virsta keliu, kuriuo drauge žengia visi bendruomenės nariai, ne vien  individo keliu, bet vis  labiau  bendruomenine  patirtimi,  kai  visi  vienas  kitą  priima, vienas  su  kitu  dalijasi  dovanomis,  pirmiausia  meilės,  atleidimo  ir broliško  pataisymo  dovanomis,  kartu  ieško  kupino  malonės  bei gailestingumo Viešpaties valios, noriai nešioja vienas kito naštas. 
 
Šiandienės  kultūros  aplinkoje  bendruomeninis  šventumas  yra įtikinamas  liudijimas, galbūt net dar paveikesnis negu  individualus: juo  aikštėn  iškeliama  amžinoji  vienybės  vertybė, Viešpaties  Jėzaus palikta  dovana.  Tai  tampa  ypač  akivaizdu  tarptautinėse  ir tarpkultūrinėse  bendruomenėse,  reikalaujančiose  aukšto  lygio svetingumo ir dialogo.

Vyresnybės įtaka bendruomenės augimui 

20. Bendruomenės  augimas  yra  "tvarkingos"  gailestingosios meilės vaisius.  Todėl  "būtina,  kad  kiekvieno  instituto  teisėje  būtų  kuotiksliau  nustatyta  atitinkama  bendruomenės  kompetencija,  įvairios tarybos, atsakingieji už sektorius ir vyresnieji. Aiškumo šioje srityje stoka  yra  painiavos  bei  nesantaikos  šaltinis.  Bendruomeniniuose projektuose,  kuriais  galima  padėti  pagyvinti  dalyvavimą bendruomenės  gyvenime  bei  jos  misijoje,  irgi  reikėtų,  laikantis Konstitucijos,  aiškiai  apibrėžti  vadovaujančiųjų  vaidmenį  bei kompetenciją"51
 
Šiuo lygmeniu vyresnybė puoselėja brolišką gyvenimą klausymosi ir dialogo  tarnyste,  stengdamasi  kurti  dalijimuisi  bei  bendrai atsakomybei  palankią  aplinką,  akindama  visus  dalytis  visų rūpesčiais,  subalansuotu  tarnavimu  individui  ir  bendruomenei, skatindama įžvalgą ir brolišką klusnumą.
 
a) Klausymosi tarnystė
Nuo  vadovavimo  neatsiejamas  vyresnybės  norus  jai  Viešpaties patikėtųjų  klausymasis52.  Šv.  Benediktas  primygtinai  pabrėžia: "Tesukviečia  abatas  visą  bendruomenę";  "visi  turi  būti  šaukiami  į pasitarimą,  nes  dažnai  jaunesniems  Viešpats  atskleidžia  tai,  kas geriau"53
 
Klausymasis  yra  viena  iš  pagrindinių  vyresniojo  tarnybų;  jis  tam visada  turi  rasti  laiko,  pirmiausia  tiems,  kurie  jaučiausi  atskirti  ir reikalingi  dėmesio.  Klausytis  reiškia  besąlygiškai  kitą  priimti, suteikti jam kertelę savo širdyje. Todėl klausymusi perteikiama meilė ir supratimas, parodoma, jog kitas yra vertinamas ir kad į jo buvimą bei nuomonę atsižvelgiama. 
 
Visi vadovaujantieji turi atsiminti, jog tas, kuris savo brolio ar sesers nesiklauso,  nemoka  klausytis  ir  Dievo,  kad  įdėmus  klausymasis leidžia geriau koordinuoti jėgas bei Dvasios bendruomenei teikiamas dovanas,  ir,  darydami  sprendimus,  neužmiršti  kai  kurių  narių ribotumų  ir  sunkumų.  Laikas,  praleistas  klausantis,  niekada  nėra vėjais paleistas  laikas, mat klausantis dažnai galima užbėgti už akių krizėms bei sunkiems momentams  tiek  individo,  tiek bendruomenės lygmeniu.  
  
b) Dialogui,  dalijimuisi  ir  bendrai  atsakomybei  palankios  aplinkos kūrimas
Vyresnybė  turėtų  stengtis kurti pasitikėjimo kupiną aplinką, skatinti pripažinti  individų  gebėjimus  ir  jautrybes.  Negana  to,  žodžiais  ir darbais remti įsitikinimą, kad brolybė neatsiejama nuo dalyvavimo ir todėl nuo informavimo.
 
Greta klausymosi, vyresnybė  tebrangina nuoširdų  ir  laisvą dialogą – pasidalijimą  jausmais,  perspektyvomis  ir  sumanymais:  tokioje aplinkoje kiekvienas sulauks savo  tikrosios  tapatybės pripažinimo  ir galės  patobulinti  savo  gebėjimus  bendrauti.  Vyresnybė  taip  pat tenebijo  sulaukti  problemų  ir  jas  pripažinti.  Jos  gali  nesunkiai  kilti drauge  ieškant,  bendrai  priimant  sprendimus,  kartu  dirbant  ir stengiantis geriausiais būdais vaisingai bendradarbiauti. Priešingai, ji teieško  galimų  keblumų  ir  nesusipratimų  priežasčių,  mokėdama pasiūlyti, kiek įmanoma, bendromis išgalėmis pasiektus sprendimus. Negana  to,  ji  teįsipareigoja  surasti  būdų  bet  kuriai  infantilizmo formai  įveikti  bei  užkirsti  kelią  visiems  mėginimams  vengti atsakomybės  ar  rimtesnių  įsipareigojimų,  užsisklęsti  savo  paties interesų pasaulyje ar darbuotis pavieniui.
 
c) Rūpinimasis, kad visi prisidėtų prie visų reikalo
Tas,  kam  tenka  atsakomybė  priimti  galutinį  sprendimą54,  prie  jo turėtų  eiti  ne  savo  paties  jėgomis,  bet brangindamas  kiek  įmanoma didesnį  laisvą  visų  brolių  ar  seserų  indėlį. Bendruomenė  yra  tokia, kokią ją padaro jos nariai: todėl esmingai svarbu skatinti ir motyvuoti kiekvieną,  idant  kiekvienas  jaustų  pareigos  prisidėti  savo gailestingąja meile,  kompetencija  ir  kūrybingumu  pamatinę  svarbą. Juk  visi  žmogiškieji  ištekliai  bendruomeniniame  projekte sustiprinami ir sutelkiami motyvuojant bei gerbiant. 
 
Bendro  naudojimosi  materialinėmis  gėrybėmis  neužtenka, reikšmingesnė  yra  asmeninių  gėrybių  bei  gebėjimų,  kaip  antai gabumai  ir  talentai, intuicinės įžvalgos  ir  įkvėpimai, bendrystė, o už pastarąją dar svarbesnis – ir skatintinas – yra dalijimasis dvasinėmis gėrybėmis,  Dievo  žodžio  klausymusi,  tikėjimu:  "Juo  daugiau dalijamės dalykais, kurie yra pagrindiniai bei gyvybiškai svarbūs, juo labiau stiprėja broliški saitai"55
 
Galbūt  ne  visi  iškart  bus  pasirengę  šitaip  dalytis.  Susidūrusi  su priešinimusi,  vyresnybė,  užuot  atsisakiusi  projekto,  tesistengia išmintingai  derinti  primygtinį  dinamiškos  ir  veiklios  bendrystės poreikį  su kantrybės menu, nesitikėdama  iškart  išvysti  savo pastangų vaisių.  Ji  taip  pat  turi  pripažinti,  jog  vienintelis  Viešpats,  galintis palytėti bei perkeisti žmonių širdis, yra Dievas.
 
d) Tarnavimas individui ir bendruomenei
Patikėdama  įvairias  pareigas  bendruomenės  nariams,  vyresnybė, siekdama  pagarbos  visų  laisvei  dvasia  suteikti  kiekvienam  būdą išreikšti savo dovanas,  turėtų atsižvelgti  į kiekvieno brolio ar  sesers asmenybę,  į  jų  sunkumus  bei  polinkius.  Sykiu  būtina  atsižvelgti  į bendruomenės gėrį ir jai patikėtą darbą. 
 
Tokia  koordinacija  siekiant  tikslų  ne  visada  lengvai  įgyvendinama. Tai  neišvengiamai  pareikalaus  iš  vyresnybės  gebėjimo  įžiūrėti teigiamus  kiekvieno  aspektus  ir  geriausiai  pasinaudoti  turimomis išgalėmis. Tai darytina vadovaujantis tinkama  intencija, suteikiančia vyresnybei  vidinės  laisvės  per  daug  nesirūpinti,  kaip  patikti  ir įsiteikti, bet aiškiai turėti prieš akis tikrąją pašvęstojo asmens misijos reikšmę,  kurios  nevalia  susiaurinti  ligi  vien  kiekvieno  gebėjimų įvertinimo.
 
Sykiu panašiai būtina, kad pašvęstieji asmenys  tikėjimo dvasia  ir  iš Tėvo rankų priimtų jiems patikėtąsias pareigas, net jei šitai neatitinka jų  troškimų  ir  lūkesčių  ar Dievo valios  įsivaizdavimo. Kiekvienam, turinčiam  galimybę  pasakyti  apie  savo  sunkumus,  nuoširdžiai nurodant  juos  kaip  indėlį  į  tiesą,  paklusti  tokiais  atvejais  reiškia nusilenkti  galutiniam  vyresnybės  sprendimui,  laikantis  įsitikinimo, jog  tokiu  klusnumu,  net  ir  susijusiu  su  kentėjimu,  vertingai prisidedama prie Dievo karalystės statydinimo. 
 
e) Bendruomeninis įžvelgimas
"Šventosios Dvasios gaivinamoje brolijoje visi vieni su kitais plėtoja vaisingą dialogą, siekdami suprasti Dievo valią, ir visi pripažįsta, kad vadovaujantysis  išreiškia  Dievo  tėvystę  ir  vykdo  iš  Dievo  gautąją valdžią įžvelgimo ir bendrystės labui"56.
 
Kartais,  kai  tai  numatyta  teisėje  arba  kai  to  reikalauja  priimtino sprendimo  svarba,  tinkamo  atsako  paieška  patikima  bendruomenės įžvelgimui,  kurio  esmę  sudaro  įsiklausymas  į  tai,  ką  Dvasia  sako bendruomenei (plg. Apr 7, 7).
 
Net  jei  atitinkamo  įžvelgimo  prireikia  tik  svarbiausių  sprendimų atvejais,  įžvalgumo  dvasia  turėtų  ženklinti  kiekvieną  bendruomenę įtraukiantį  sprendimų  priėmimo  procesą.  Prieš  priimant  bet  kurį sprendimą,  niekada  neturi  stokoti  laiko  asmeninei  maldai  ir asmeniniam  apmąstymui,  lydimam  kelių  nuostatų,  padedančių pasirinkti  tai,  kas  teisinga  ir  patinka  Dievui.  Štai  kelios  iš  šių nuostatų:

  • pasiryžimas ieškoti tik dieviškosios valios, leidimasis būti įkvėpiamam Dievo  veiksenos,  regimos  Šventajame  Rašte  ir  instituto  charizmos istorijoje,  suvokiant,  kad  Evangelijos  logika  dažnai  būna  priešinga žmogiškajai logikai, ieškančiai sėkmės, veiksmingumo, pripažinimo;

  • pasirengimas pripažinti kiekvieno brolio ar sesers gebėjimą atrasti tiesą, net jei ji dalinė, ir todėl palankiai sutikti jo ar jos nuomonę kaip priemonę kartu  atrandant Dievo valią,  ligi pat mokėjimo pripažinti, kad kitų idėjos yra geresnės;

  • dėmesingumas  laiko  ženklams,  žmonių  lūkesčiams,  vargšų poreikiams,  neatidėliotiniems  evangelizacijos  reikalavimams, visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių prioritetams ir kapitulų bei aukštesniųjų vyresniųjų nurodymams;

  • neprisirišimas  prie  išankstinių  nusistatymų,  perdėto  įsikibimo  į savo  idėjas,  nelanksčių  ar  iškreiptų  suvokimo  schemų,  nuomonių įvairovę griaunančių griežtų pozicijų;

  •  drąsa pagrįsti savo idėjas bei pozicijas, išlaikant atvirumą naujoms perspektyvoms ir savo požiūrio kaitai;

  •  tvirtas nusiteikimas bet kuriuo atveju išlaikyti vienybę, kad ir koks būtų galutinis sprendimas.

Bendruomeninis  įžvelgimas  nepamaino  vyresnybės,  iš  kurios laukiama  galutinio  sprendimo,  prigimties  bei  paskirties.  Vis  dėlto vyresnybė  negali  ignoruoti  to,  jog  bendruomenė  yra geriausia  vieta Dievo  valiai  pažinti  ir  priimti.  Bet  kuriuo  atveju  įžvelgimas  yra vienas  iškiliausių  momentų  pašvęstųjų  brolijoje,  kur  ypač  aiškiai išryškėja  kiekvieno  žmogaus  paieškos  galutinio  tikslo –  Dievo centrinė  vieta,  taip  pat  kiekvieno  atsakomybė  bei  indėlis  į  visų kelionę Tiesos link. 
 
f) Įžvelgimas, vyresnybė ir klusnumas
Vyresnybė  tebūna  kantri  subtilaus  įžvelgimo  proceso  metu, telaiduoja jo visus tarpsnius ir remia jį kritiškiausiais momentais bei tvirtai  tereikalauja  įgyvendinti  tai,  kas  nuspręsta.  Tenevengia  savo atsakomybės – net  ir  iš noro gyventi  taikoje ar baimės  įžeisti kieno nors  jausmus. Tejaučia pareigą nevengti situacijų, kai būtina priimti aiškius  ir  kartais  nemalonius  sprendimus57.  Suderinti  tvirtumą  ir kantrumą,  įsiklausymą  vienas  į  kitą  ir  drąsą  priimti  sprendimus, įveikiant  pagundą  būti  kurčiam  bei  nebyliam,  vyresnybė  gali  tiktai tikrai mylėdama bendruomenę.
 
Galiausiai  atkreiptinas  dėmesys,  kad  bendruomenė  negali  būti nuolatinio  įžvelgimo  būklės.  Įžvelgimo  laiką  lydi  klusnumo  laikas, kai  įgyvendinami  sprendimai.  Abiem  laikotarpiais  būtina gyventi klusnumo dvasia.

g) Broliškas klusnumas
Savo Regulos pabaigoje šv. Benediktas pareiškia: "Klusnumo dorybė turi būti rodoma ne tik abatui, bet tegu broliai paklūsta ir vieni kitiems, žinodami, kad šiuo klusnumo keliu jie nueis pas Dievą"58. "Tegu [jie] lenktyniauja  tarpusavio pagarba,  tegu  savo kūno  ir  įpročių  silpnumus pakelia kuo kantriausiai, tegu varžosi tarpusavyje, kuris bus kuklesnis. Tegu niekas neseka  tuo, ką mato esant naudinga sau, bet verčiau tuo, kas  naudinga  kitam"59.  Šv.  Bazilijus  Didysis  savęs  klausia:  "Kaip turėtume  vienas  kitam  paklusti?"  Ir  atsako:  "Kaip  tarnai  savo šeimininkui, klausydami Viešpaties paliepimo: Pirmas tarp jūsų tebus jūsų visų  tarnas (plg. Mk 10, 44); prie to Viešpats priduria dar  labiau įsidėmėtinus  žodžius:  Juk  ir  Žmogaus  Sūnus  atėjo,  ne  kad  jam tarnautų,  bet  pats  tarnauti  (Mk  10,  45),  o  apaštalas  sako:  Stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti (Gal 5, 13)"60
 
Tikrasis broliškumas remiasi brolių ar seserų kilnumo pripažinimu ir konkrečiai  reiškiasi  dėmesiu  kitiems  bei  jų  poreikiams,  gebėjimu džiaugtis  jų dovanomis  ir  tų dovanų  realizavimu, skiriant  laiko  juos išklausyti ir būti jų pamokytam. Tačiau visa tai reikalauja būti viduje laisvam. 
 
Tikrai nelaisvi yra tie, kurie įsitikinę, jog jų idėjos ir sprendimai visada geriausi, mano galį patys  juos priimti be  jokių  tarpininkų Dievo valiai pažinti,  laiko  save  visada  teisiais  ir  neabejoja,  kad  keistis  turi  tik  kiti, galvoja  tik  apie  save  ir  neskiria  dėmesio  kitų  poreikiams,  laikosi
nuomonės,  jog  klusnumas  yra  praėjusių  amžių  dalykas  ir  negali  būti siūlomas smarkiai į priekį pažengusiame pasaulyje.
 
Tuo  tarpu  laisvi  būna  tie,  kurie  nuolatos  yra  dėmesingi  ir  ieško patarimo  visose  gyvenimo  situacijose,  pirmiausia  kreipdamiesi  į kiekvieną  greta gyvenantį  asmenį, per  kurį gali būti perteikta, kad  ir kaip  slėpiningai,  Dievo  valia.  "Kristus  mus  išvadavo,  kad  būtume laisvi"  (Gal  5,  1).  Jis  išlaisvino  mus,  kad  kasdieniame  gyvenime gebėtume sutikti Dievą nesuskaičiuojamais būdais.

"Kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas" (Mt 20, 27)

 21. Nors šiandien prisiimti vyresnybės pareigas gali atrodyti ypač sunku ir  reikalauti  nuolankaus  buvimo  visų  tarnu,  visada  pravartu  atsiminti griežtus Viešpaties  Jėzaus  žodžius,  taikomus  gundomiems  įvilkti  savo valdžią  į  pasaulietinio  prestižo  drabužius:  "Kas  panorėtų  būti  pirmas
tarp  jūsų,  tebūnie  jūsų  vergas.  Žmogaus  Sūnus  irgi  atėjo  ne  kad  jam tarnautų,  bet  pats  tarnauti  ir  savo  gyvybės  atiduoti  kaip  išpirkos  už daugelį" (Mt 20, 27–28).
 
Siekiantys pareigų kaip priemonės, kad taptų didesni ar save įtvirtintų, trokšdami, jog jiems būtų tarnaujama, ir versdami kitus jiems tarnauti, aiškiai neatitinka  evangelinio vyresnybės modelio. Verti dėmesio  šv. Bernardo  žodžiai  savo  mokiniui,  tapusiam  šv.  Petro  įpėdiniu: "Pasvarstyk, ar pažengei dorybe, išmintimi, supratimu, gerumu. Koks labiau  tapai  –  arogantiškesnis  ar  nuolankesnis,  geranoriškesnis  ar išdidesnis,  atlaidesnis  ar  nenuolaidesnis?  Kas  tave  apėmė  –  Dievo baimė ar pavojinga įžūlybė?"61.
 
Būti  klusniam  nelengva  net  palankiausiomis  sąlygomis,  tačiau pašvęstajam asmeniui būti klusniam  lengviau, kai  jis mato, kad pati vyresnybė nuolankiai  ir uoliai  tarnauja bendruomenei  ir misijai, kad ji,  net  ir  ženklinama  žmogiškųjų  ribotumų,  stengiasi  vadovautis Gerojo Ganytojo nusiteikimais ir jausmais. 
 
"Meldžiuosi, kad  ta, kuriai  teks atsakomybė už  savo  seseris, –  savo testamente  pareiškia  šv.  Klara  Asyžietė, –  stengtųsi  vadovauti kitiems  labiau  dorybe  bei  šventu  elgesiu  negu  savo  pareigų  galia, idant  seserys,  įkvėptos  jos  pavyzdžio,  paklustų  jai  ne  tiek  dėl  jos pareigų, bet iš meilės"62.

Broliškas gyvenimas kaip misija 

 22. Vadovaujami  vyresnybės,  pašvęstieji  asmenys  pašaukti matuoti save naujo  įsakymo, visa atnaujinančio  įsakymo matu: "Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau" (Jn 15, 12).
 
Mylėti vienas kitą, kaip mylėjo Viešpats, reiškia žengti  toliau brolių ar seserų asmeninių nuopelnų ir paklusti ne savo paties troškimui, bet Dievo,  kalbančio  per  brolių  ar  seserų  būklę  ir  poreikius.  Būtina prisiminti,  jog  laikas,  skirtas  broliškam  gyvenimui  gerinti,  niekada nėra  paleistas  vėjais,  nes,  kaip  nekart  yra  pabrėžęs  iškeliavęs  ir  su meile  atmenamas  popiežius  Jonas  Paulius  II,  "visas  vienuoliškojo gyvenimo vaisingumas priklauso nuo broliško gyvenimo kokybės"63.
 
Pastangos  padaryti  brolišką  bendruomenę  tikrove  yra  ne  tik pasirengimas misijai,  bet  ir  jos  sudėtinė  dalis,  turint  prieš  akis,  kad "broliška  bendrystė,  kaip  tokia,  jau  yra  apaštalavimas"64.  Vykdant misiją  kaip  bendruomenei,  kasdien  statydinančiai  broliškumą  Dievo valios  nepaliaujamo  ieškojimo  dvasia,  bendrą  žmogiškąjį  gyvenimą galima realizuoti naujaip bei humanizuojamai.

 TREČIOJI DALIS
 
VYKDANT MISIJĄ

"Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu" (Jn 20, 21)  
Vykdyti misiją visa savo esybe, kaip tai darė Viešpats Jėzus

 23. Viešpats Jėzus savo gyvensena duoda mums suprasti, kad misija ir  klusnumas  vienas  nuo  kito  neatskiriami  dalykai.  Evangelijose Jėzus visada pateikiamas kaip Tėvo  siųstasis vykdyti  jo valios  (plg. Jn  5,  36–38;  6,  38–40;  7,  16–18);  jis  visada  daro  tai,  kas  patinka Tėvui. Galima sakyti, kad visas Jėzaus gyvenimas yra Tėvo paskirta misija. Jis yra Tėvo paskirta misija.  
 
Žodžiui  atėjus  vykdyti  misijos  įsikūnijant  į  žmogystę,  kurią  jis prisiėmė  visiškai,  mes  irgi  prisidedame  prie  Kristaus  misijos  ir leidžiame jam atlikti ją iki galo, pirmiausia jį priimdami, padarydami save  jo  buvimo  vieta  ir  per  tai  tęsdami  istorijoje  jo  gyvenimą,  kad suteiktume kitiems galimybę jį sutikti. 
 
Turint  galvoje,  kad Kristus  savo  gyvenimu  bei  darbais  buvo  tobulas amen  (plg. Apr 3, 14)  ir  tobulas  taip  (plg. 2 Kor 1, 20) Tėvui  ir kad sakyti  taip  reiškia  tiesiog  paklusti,  misijos  neįmanoma  nesieti  su klusnumu.  Įgyvendinti  misiją  visada  reiškia  būti  pasiųstam,  o  tai neišvengiamai apima siuntėją, arba vykdytinos misijos turinį. Dėl šios priežasties  sąvoka  misija  be  ryšio  su  klusnumu  tampa  sunkiai suprantama  ir  jai  iškyla  grėsmė  būti  susiaurintai  ligi  sąsajos  vien  su misijos vykdytojais. Visada gresia pavojus susiaurinti misiją iki savęs įgyvendinimo ir dėl to jos vykdymo daugiau ar mažiau savo išgalėmis.

 Vykdyti misiją dėl tarnavimo 

24. Savo Dvasinėse pratybose šv.  Ignacas Lojola  rašo,  jog Viešpats kviečia visus ir sako: "Kas eis su manimi, turės darbuotis su manimi, todėl  sekantys  paskui mane  sunkiai  triūsdami  ir  kentėdami  nuseks paskui  mane  ir  į  šlovę"65. Misija  šiandien,  kaip  buvo  ir  praeityje, turėtų būti matuojama dideliais sunkumais, kuriuos  įveikti  įmanoma tik Viešpaties  teikiama malone, nuolankiai  ir aiškiai  suvokiant  save esant jo pasiųstą ir todėl galintį tikėtis jo pagalbos. 
 
Klusnumas  leidžia  būti  tikram,  jog  darbuodamiesi  bei  kentėdami tarnaujame Viešpačiui,  esame  "Viešpaties  tarnai". Toks  tikrumas yra besąlygiško įsipareigojimo, nepalaužiamos ištikimybės, vidinio giedrumo,  tarnavimo  be  užmačių  ir  geriausių  jėgų  atidavimo šaltinis.  "Tas,  kas  paklūsta,  yra  tikras,  jog  iš  tiesų  dalyvauja misijoje,  seka  paskui  Viešpatį,  o  ne  pataikauja  savo  įnoriams  ar lūkesčiams.  Taigi  jis  gali  jausti,  kad  Šventoji  Dvasia  jį  veda,  o Viešpaties  ranka  net  ir  didžiausiuose  sunkumuose  palaiko  (plg. Apd 20, 22)"66.  

Asmuo vykdo misiją, kai, užuot  stengęsis  save  įtvirtinti, pirmiausia trokšta  įgyvendinti  šlovintiną Dievo  valią. Toks  troškimas  yra  pati šlovinimo  ("teateinie  Tavo  karalystė,  teesie  Tavo  valia")  siela  ir apaštalo  jėga. Misija  reikalauja  pasitelkti  visus  savo  žmogiškuosius gebėjimus  bei  talentus,  kurie  prie  išganymo  prisideda  tada,  kai žmogus panyra  į Dievo valios upę, praeinančius dalykus nešančią  į amžinosios  tikrovės  vandenyną,  kur  Dievas  bus  –  o  tai  begalinė laimė – viskas visame kame (plg. 1 Kor 15, 28).

Vyresnybė ir misija 

 25.  Visa  tai  suponuoja,  kad  vadovavimas  pripažintinas  svarbia užduotimi  vykdant  misiją  ištikimybės  savo  būdingai  charizmai dvasia. Tai užduotis, kuri nėra nei  lengva, nei nelydima  sunkumų bei  dviprasmiškumo.  Anksčiau  pavojų  galėdavo  kelti  tai,  kad vyresnybė daugiausia tiesiogiai užsiimdavo darbo administravimu, iš akių rizikuodama išleisti asmenis. Šiandien pavojus veikiau kyla dėl perdėtos baimės įžeisti kito jausmus ar kompetencijų ir pareigų suskilimas  į  fragmentus,  silpninantis  vieningą  judėjimą  bendro tikslo link ir griaunantis vyresnybės vaidmenį. 
 
Vis dėlto vyresnybė atsakinga ne tik už bendruomenės gaivinimą, bet ir  už  įvairių  kompetencijų  misijos  kontekste  koordinavimą išlaikydama  pagarbą  instituto  pareigybėms  bei  vidinėms  normoms. Net jei vyresnybė negali (ir neturi) padaryti visko, ji vis dėlto atsako už viską67.
 
Iššūkių  vyresnybei,  įgyvendinančiai  jėgų  koordinavimo  misijai vykdyti užduotį, šiandien daug. Štai kelios svarbios užduotys:
 
a) Vyresnybė turi drąsinti imtis atsakomybės bei gerbti atsakomybę, kai ji prisiimta
Kai  kam  atsakomybė  gali  kelti  baimę.  Todėl  vyresnybei  privalu įkvėpti  savo  bendradarbiams  krikščioniškosios  tvirtybės  ir  drąsos imtis sunkumų, įveikiant baimę bei nusistatymą jų vengti. 
  
Tesidalija  ji  ne  tik  informacija,  bet  ir  atsakomybe,  įsipareigodama gerbti  kiekvieno  teisėtą  autonomiją. Vyresnybei  tai  reiškia  kantriai koordinuoti,  pašvęstajam  asmeniui  –  nuoširdžiai  nusiteikti bendradarbiauti.
 
Vyresnybė  prireikus  turėtų  ugdyti  bendruomenės  narių  tarpusavio priklausomybės,  tolimos  ir  infantiliai priklausomybei,  ir vien savimi pasitenkinančiai  nepriklausomybei,  jausmą.  Tokia  tarpusavio priklausomybė kyla iš vidinės laisvės, leidžiančios kiekvienam dirbti ir bendradarbiauti, pavaduoti ir būti pavaduojamam, aktyviai veikti ir prisidėti iš užnugario.
 
Vykdantieji  vadovavimo  tarnystę  tesistengia  nepasiduoti pasitikėjimo  vien  savo  asmeniu  pagundai,  įsitikinimui,  jog  visa priklauso  tik nuo  jų pačių  ir  todėl nėra svarbu bei naudinga  skatinti bendruomenės  įsitraukimą. Geriau  žengti  vieną  žingsnį  kartu,  negu du ar daugiau vienam.
 
b) Vyresnybė turi kviesti mus imtis skirtingumo bendrystės dvasia
Sparčios  kultūrinės  permainos  ne  tik  lemia  struktūrinius pertvarkymus,  darančius  įtaką  veiklai  bei misijai, bet  ir  gali  sukelti įtampų  bendruomenėje,  kurioje  dėl  įvairiopo  kultūrinio  ar  dvasinio ugdymo nariai skirtingai skaito laiko ženklus ir todėl pateikia įvairių, ne visada tarp savęs suderinamų sumanymų. Tokių situacijų šiandien gali  pasitaikyti  dažniau  negu  anksčiau,  nes  vis  daugiau bendruomenių  sudaro  iš  skirtingų  etninių  grupių  ar  kultūrų  kilę asmenys,  kartų  sąlygotiems  skirtumams  tik  dar  labiau  išryškėjant. Vyresnybė  pašaukta  net  ir  tokioms  nevienalytėms  bendruomenėms tarnauti  bendrystės  dvasia,  padėdama  joms  daugybės  susiskaldymų paženklintame pasaulyje  liudyti  tai,  jog kartu gyventi  ir vienas kitą mylėti įmanoma net ir esant skirtingiems. Todėl būtina tvirtai laikytis kelių teorinių-praktinių principų:

  • atminti, kad, laikantis Evangelijos dvasios, idėjų konfliktas niekada nevirsta asmenų konfliktu;

  • neužmiršti, jog perspektyvų gausa padeda klausimą pagilinti;

  • skatinti  tokį  komunikavimą,  kad  laisvas  keitimasis  idėjomis išryškintų  pozicijas  ir  leistų  į  dienos  šviesą  iškilti  kiekvienos  jų teigiamam indėliui;

  • padėti,  siekiant  tarpusavio  supratimo,  išsilaisvinti  iš egocentriškumo ir etnocentriškumo, linkstančių dėl blogybių kaltinti kitus;

  • suvokti,  kad  idealas  yra  ne  bendruomenė  be  konfliktų,  bet bendruomenė,  noriai  besiimanti  savo  įtampų,  kad  jas  pozityviai išspręstų, ieškanti sprendimų, neignoruojančių jokių vertybių, į kurias privalu atsižvelgti.

c) Vyresnybė turi išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių pašvęstojo gyvenimo matmenų
Įtampa  gali  atsirasti  tarp  pačių  tų  matmenų.  Vyresnybė  privalo laiduoti,  kad  gyvenimo  vienybė  bus  išlaikyta  ir  kad  visomis išgalėmis būtų paisoma pusiausvyros tarp maldos ir darbo laiko, tarp individo ir bendruomenės, tarp įsipareigojimų ir poilsio, tarp dėmesio bendram  gyvenimui  ir  dėmesio  pasauliui  bei  Bažnyčiai,  tarp asmeninio ugdymosi ir bendruomeninio ugdymo68
 
Ypač  sunku  pasiekti  pusiausvyrą  tarp  bendruomenės  ir misijos,  tarp gyvenimo  ad  intra  ir  gyvenimo  ad  extra69.  Turint  galvoje,  kad paprastai  būtinybė  nuveikti  ką  nors  gali  paskatinti  nebesirūpinti  su bendruomene susijusiais dalykais  ir kad šiandien žmogus vis dažniau pašauktas darbuotis kaip  individas, pravartu,  jog būtų paisoma kokių nors  nelaužytinų  taisyklių,  sykiu  laiduojančių  ir  broliškumo  dvasią apaštalaujančioje  bendruomenėje,  ir  imlumą  apaštalavimui bendruomenės gyvenime. 
 
Svarbu,  kad  vyresnybė  būtų  tokių  taisyklių  laidas  ir  kiekvienam primintų,  jog misiją  vykdantis  ar  kokią  nors  apaštalavimo  tarnystę atliekantis bendruomenės narys, net ir darbuodamasis vienas, visada veikia  instituto  ar  bendruomenės  vardu  ir  todėl  darbuojasi bendruomenės dėka. Jei kas nors gali šią konkrečią veiklą plėtoti, tai dažnai  tik  dėl  to,  kad  kiti  bendruomenės  nariai  paskyrė  jam  savo laiko, patarė jam ar įkvėpė tam tikrą dvasią. Be to, tas, kas pasilieka bendruomenėje,  už  asmenis,  įsipareigojusios  veiklai  už bendruomenės ribų, atlieka  tam  tikras užduotis jos viduje, meldžiasi už juos ar remia savo ištikimybe.
 
Taip  pat  būtina,  kad  apaštalas  ne  tik  būtų  labai  dėkingas,  bet  ir, nepaisydamas  visų  savo  darbų,  liktų  artimai  su  savo  bendruomene susivienijęs. Apaštalas  neturi  elgtis  kaip  bendruomenės  savininkas, bet  privalo  dėti  visas  pastangas,  kad  kartu  su  juo  judėtų  ir bendruomenė,  prireikus  palaukdamas  lėtesnių,  brangindamas kiekvieno indėlį, kiek įmanoma, dalydamasis džiaugsmais ir vargais, įžvalgomis ir abejonėmis, idant visi be pavydo jaustų, jog kiekvieno apaštalavimas yra  ir kitų. Apaštalai  tebūnie  tikri,  jog kad  ir kiek  jie yra davę bendruomenei,  tai niekada neprilygs  tam, ką  jie  iš  jos  jau yra gavę ir toliau gaus. 
 
d) Vyresnybė turi turėti gailestingą širdį
Jaudinančiame  laiške  vienam  vyresniajam  šv.  Pranciškus Asyžietis pateikia  tokių pamokymų dėl galimų asmeninių  jo brolių  silpnybių: "Ir čia norėčiau žinoti, ar myli Viešpatį  ir mane,  jo  ir  tavo  tarną, ar darai  šitai,  būtent,  kad  nė  vienas,  kad  ir  kaip  nusidėjęs  brolis, pažvelgęs  į  tavo akis, niekada neišeitų  tavo nepasigailėtas,  jei prašo gailestingumo. O jei jis gailestingumo neprašytų, turi jo paklausti, ar jis  pasigailėjimo  netrokšta.  Ir  jei  po  to  jis  tavo  akyse  nusidėtų tūkstantį  kartų,  mylėk  jį  labiau  už  mane,  kad  patrauktum  jį  prie Viešpaties; ir visada turi tokiems broliams būti gailestingas"70.
 
Vyresnybė pašaukta plėtoti atlaidumo ir gailestingumo pedagogiką, t. y.,  būti  priimančio,  pataisančio  ir  visada  suklydusiam  bei nusidėjusiam broliui ar seseriai kitą šansą suteikiančio Dievo meilės įrankis. Pirmiausia  ji  turėtų atminti, kad be atleidimo vilties žmogui sunku  sugrįžti  į  teisingą  kelią,  ir  jis  neišvengiamai  daro  blogybes vieną  po  kitos,  išgyvena  nuopuolį  po  nuopuolio.  Tuo  tarpu gailestingumo perspektyva patvirtina, kad Dievas net iš nuodėmingų situacijų geba nutiesti kelią  į gėrį71. Tad vyresnybė  tesistengia, kad visa bendruomenė išmoktų tokios gailestingos elgsenos.
 
e) Vyresnybė turi turėti teisingumo jausmą
Šv.  Pranciškaus  Asyžiečio  kvietimą  atleisti  nusidedančiam  broliui galima  laikyti  vertinga  bendrąja  taisykle.  Tačiau  sykiu  reikia pripažinti,  kad  kokios  nors  pašvęstųjų  asmenų  bendruomenės  narių elgesys  gali  padaryti  didelę  žalą  artimui  ir  kad  tai  suponuoja atsakomybę  asmenų  už  bendruomenės  ribų  atžvilgiu  bei  pačiose institucijose,  kurioms  tokie  asmenys  priklauso.  Jei  būtina  būti supratingam  individo  nusižengimo  akivaizdoje,  sykiu  ne  mažiau būtina  griežta  atsakomybė  ir  gailestingoji meilė  tiems,  kuriems  dėl kokio nors pašvęstojo asmens netikusio elgesio padaryta žala. 
 
Klystantysis težino, jog privalo asmeniškai atsakyti už savo veiksmų padarinius. Supratingumas brolio atžvilgiu negali šalinti teisingumo, ypač  turint  prieš  akis  pažeidžiamus  asmenis  bei  piktnaudžiavimo aukas.  Pripažinti  padarytą  blogį  ir  prisiimti  už  tai  ir  to  padarinius atsakomybę  jau  yra  žingsniai  į  pasigailėjimą  vedančiame  kelyje: lygiai  taip  Izraeliui,  nutolusiam  nuo  Viešpaties,  blogio  padarinių pripažinimas,  t. y. Tremties patirtis, yra pirmas žingsnis atsivertimo ir dar gilesnio ryšio su Juo atradimo keliu. 
 
f) Vyresnybė turi skatinti bendradarbiauti su pasauliečiais
Vykdančių  savo  darbus  bei  plėtojančių  savo  veiklą  pašvęstųjų asmenų  didėjantis  bendradarbiavimas  su  pasauliečiais  iškelia  naujų klausimų,  reikalaujančių  naujų  atsakymų  ir  iš  bendruomenės,  ir  iš vyresnybės. "Pasauliečių bendradarbiavimas neretai visai nelauktai ir vaisingai atskleidžia kai kuriuos charizmos aspektus", turint galvoje, kad pasauliečiai kviečiami pasiūlyti vienuoliškosioms šeimoms savo pasaulietiškumo bei savitos tarnystės indėlį72.
 
Taikliai  buvo  priminta,  jog,  siekiant  vienuolių  ir  pasauliečių tarpusavio  bendradarbiavimo  tikslo,  "būtinos  vienuolių bendruomenės,  turinčios  aiškią,  sava  padarytą  ir  gyvą  charizminę tapatybę,  gebančios  perteikti  ją  kitiems  ir  pasirengusios  ja  dalytis; išsiskiriančios  intensyviu  dvasingumu  ir misijiniu  polėkiu,  pajėgios perteikti  tokią  pačią  dvasią  bei  tokį  patį  evangelizacinį  užmojį; mokančios  įkvėpti  ir  padrąsinti  pasauliečius,  laikantis  savo pasaulietinio  pobūdžio  bei  skirtingos  gyvensenos,  tapti  jų  instituto charizmos  dalininkais,  kviesdamos  atrasti  naujų  būdų,  kaip  šią charizmą  ir  misiją  padaryti  veiksmingas.  Tada  vienuolių bendruomenė  tampa  spinduliavimo,  dvasinės  jėgos,  gaivinimo centru,  kur  įvairiais  indėliais  prisidedama  prie Kristaus  kūno,  kuris yra Bažnyčia, statydinimo"73
 
Be  to,  būtina  gerai  apibrėžti  ir  pasauliečių,  ir  vienuolių,  taip  pat tarpinių  darinių  (administracinių  tarybų  ir  pan.)  kompetencijas  bei atsakomybę.  Visa  tai  darant,  pašvęstųjų  asmenų  bendruomenės vadovams tenka nepamainomas vaidmuo.

Sunkumas paklusti

 26. Konkrečiai plėtojantis misijai, paklusti kai kada būna ypač sunku, nes požiūriai  į apaštalavimo ar  tarnavimo veiklą bei būdus gali būti skirtingi.  Tam  tikromis  aplinkybėmis,  kai  paklusti  sunku  ir  visa atrodo  visiškai  "absurdiška",  gali  kilti  pagunda  nepasitikėti  ir apskritai viską palikti. Ar verta tęsti? Ar savo idėjų negalėčiau geriau įgyvendinti  kitoje  aplinkoje?  Kam  save  alinti  beprasmiais konfliktais?
 
Jau šv. Benediktas susidūrė su klausimu, kai paklusti "labai sunku ar tiesiog  neįmanoma",  o  šv.  Pranciškus  Asyžietis  aptarė  atvejį,  kai "subjektas mano  jo  sielai  geresnius  bei  naudingesnius  esant  kitokius dalykus, negu tai, ką vyresnysis yra įsakęs jam padaryti". Vienuolystės tėvas  atsako  siūlydamas  laisvą,  atvirą,  nuolankų  ir  pasitikėjimo ženklinamą  dialogą  tarp  vienuolio  ir  abato,  tačiau  galiausiai,  jei reikalaujama, vienuolis "iš meilės Dievui, pasikliaudamas  jo pagalba, tepaklūsta"74.  Asyžiaus  šventasis  kviečia  įgyvendinti  "meilės klusnumą",  kai  brolis  savanoriškai  paaukoja  savo  požiūrius  ir  vykdo paliepimą,  nes  tada  jis  "patinka  Dievui  ir  artimui"75,  ir  "tobulu klusnumu" laiko atvejį, kai, net negebėdamas paklusti, nes jam įsakyta kažkas,  kas  "prieštarauja  jo  sielai",  vienuolis  nesulaužo  vienybės  su vyresniuoju  bei  bendruomene  ir  yra  pasirengęs  pakelti  persekiojimą. "Iš  tiesų,  –  pastebi  šv.  Pranciškus,  –  kas  pasirenka  kentėti,  užuot atsiskyręs nuo brolių,  tikrai praktikuoja  tobulą klusnumą, nes  aukoja savo gyvybę dėl savo brolių"76. Šitaip mums primenama, kad meilė ir bendrystė  yra  aukščiausios  vertybės,  kurioms  taip  pat  palenktas valdžios vykdymas bei klusnumas.
 
Reikia  pripažinti,  jog  suprantama,  viena  vertus,  būti  kažkiek prisirišusiam  prie  savo  požiūrių  ir  įsitikinimų,  per  tam  tikrą  laiką subrendusio apmąstymų ar patirties vaisiaus, ir girtina, jei juos, visada prieš  akis  turint Dievo  karalystę, mėginama  apginti  ir  paskleisti  per tiesų ir konstruktyvų dialogą. Kita vertus, neužmirština, kad pavyzdys visada  yra  Jėzus  iš  Nazareto,  kad  jis  net  savo  kančios  metu  prašė Dievo,  kad  įvyktų  jo,  kaip  Tėvo,  valia,  ir  nepabūgo  mirties  ant kryžiaus (plg. Žyd 5, 7).
 
Pareikalautas  atsisakyti  savo  idėjų  ir  sumanymų  pašvęstasis  asmuo gali sutrikti ir patirti esąs vyresnybės atmestas ar "su balsiu šauksmu bei ašaromis" (Žyd 5, 7) maldauti, kad karti taurė jį aplenktų. Bet tai taip pat yra  laikas patikėti save Tėvui,  idant  įvyktų  jo valia,  ir  įgyti galimybę  veikliai,  visa  savo  esybe,  dalyvauti Kristaus misijoje  "už pasaulio gyvybę" (Jn 6, 51).
 
Būtent  tiktai  tariant  tokius  sunkius  "taip"  įmanoma  giliai  suvokti klusnumą  kaip  aukščiausią  laisvės,  besireiškiančios  visišku  ir pasitikėjimo  kupinu  savęs  patikėjimu  Kristui  ir  Sūnaus  laisvu paklusimu  Tėvui,  aktą  ir  misiją  kaip  klusnų  savęs  atidavimą, atnešantį Aukščiausiojo palaiminimą: "Aš tikrai tave laiminsiu ir visos tautos žemėje ras sau palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai  klusnus mano  balsui"  (Pr  22,  17.  18). Turėdamas  prieš  akis tokį  palaiminimą,  klusnus  pašvęstasis  asmuo  žino,  jog  vėl  atgaus viską, ko neteko save paaukodamas; šiame palaiminime glūdi ir visas jo paties žmogystės įgyvendinimas (plg. Jn 12, 25).

Klusnumas ir sąžinės prieštaros  

27. Čia  galima  paklausti:  ar  negali  būti  situacijų,  kai  sąžinė,  regis, neleis  vykdyti  vyresnybės  nurodymų?  Vienu  žodžiu,  ar  negali atsitikti,  kad  pašvęstasis  asmuo  normų  ar  savo  vyresniųjų  atžvilgiu turėtų pasakyti: "Dievo  reikia klausyti  labiau negu žmonių"  (Apd 5, 29)?  Tai  vadinamasis  sąžinės  prieštaros  atvejis,  apie  kurį  kalbėjo Paulius  VI77,  ir  jis  apsvarstytinas  turint  prieš  akis  šio  dalyko autentišką reikšmę.
 
Jei  tiesa,  kad  sąžinė  yra  vieta,  kur  pasigirsta  Viešpaties  balsas, nurodantis mums, kaip elgtis,  tai  lygiai  taip  tiesa, jog  į šį balsą būtina išmokti labai atidžiai įsiklausyti norint mokėti jį atpažinti ir atskirti nuo kitų  balsų.  Juk  šio  balso  būtina  nepainioti  su  balsais,  kylančiais  iš subjektyvizmo,  ignoruojančio  ar  atmetančio  šaltinius  bei  kriterijus, kurių  nevalia  atsisakyti  ir  kurie  privalomi  ugdant  sąžinę  daryti sprendimus:  "Iš  tikrųjų  būtent  iš  "širdies",  atsigręžusios  į  Dievą  ir  į meilę  gėriui,  kyla  teisingi  sąžinės  nuosprendžiai"78,  ir  "sąžinės  laisvė niekada nėra laisva nuo tiesos, bet visuomet yra laisvė tiesoje"79.
 
Pašvęstasis asmuo turėtų ilgai svarstyti, prieš padarydamas išvadą, kad Dievo valia yra ne klusnumas, bet tai, ką jis jaučia. Jis taip pat turėtų neužmiršti visais atvejais  laikytis  tarpininkystės  įstatymo, vengdamas rimtų  sprendimų  be  kokios  nors  akistatos  ar  pasitikrinimo.  Tikrai neginčytina,  jog  svarbiausias  dalykas  yra  pažinti  ir  vykdyti  Dievo valią, tačiau lygiai taip neginčytina ir tai, kad pašvęstasis asmuo įžadų galia  įsipareigojęs priimti jo šventąją valią per apibrėžtus  tarpininkus. Sakant,  jog  svarbiausias  dalykas  yra  Dievo  valia,  o  ne  tai,  kas tarpininkauja, bei  tai atmetant ar priimant  tik  tai, kas patinka, galima sugriauti  savo  įžadų  prasmę  ir  atsisakyti  vieno  iš  esminių  gyvenimo bruožų.
 
Vadinasi,  "išskyrus  įsakymą,  aiškiai  priešingą  Dievo  įstatymams  ar instituto konstitucijoms arba  susijusį  su  rimtu  ir neabejotinu blogiu – kai pareigos paklusti nėra, vyresniojo  sprendimai  taikomi  sričiai, kur vertinimai  to, koks gėris geresnis, skiriasi priklausomai nuo požiūrių. Iš to, kad paliepimas objektyviai atrodo menkiau geras, daryti išvadą, jog jis neteisėtas  ir priešingas sąžinei, reikštų klaidingai neigti didžiai žmogaus  tikrovės daliai būdingą miglotumą bei dviprasmiškumą. Be to, atsisakymas paklusti dažnai susijęs su didele žala bendrajam gėriui. Vienuoliui  neturėtų  būti  lengva  prieiti  prie  išvados,  kad  jo  sąžinės nuosprendis  prieštarauja  vyresniojo  sprendimui.  Tokia  išskirtinė situacija  sukels  tikrų  vidinių  kančių  pagal  pavyzdį  Kristaus,  kuris klusnumo išmoko savo kentėjimuose (plg. Žyd 5, 8)"80.

Vadovavimo našta 

 28. Tačiau  vyresnybė  irgi  gali  netekti  drąsos  ir  nusivilti:  kai  kurių bendruomenės narių priešinimosi ir kai kurių, regis, neišsprendžiamų klausimų  akivaizdoje  jai  gali  kilti  pagunda  nuleisti  rankas  ir pamanyti, jog bet kokios pastangos pagerinti padėtį bergždžios. Tada atsiranda  pavojus  pasidaryti  rutinos  administratoriais, besitaikstančiais  su  vidutiniškumu,  vengiančiais  kištis, nebedrįstančiais atkreipti dėmesį į tikro pašvęstojo gyvenimo tikslus ir  rizikuojančiais  prarasti  ankstesnę  karštą  meilę  ir  troškimą  ją liudyti. 
 
Vadovavimo tarnystei ėmus slėgti ir tapus sunkiai, pravartu atminti, kad Viešpats  Jėzus  tokią  užduotį  laiko  meilės  jam  aktu:  "Simonai,  Jono sūnau, ar myli mane?" (Jn 21, 16); taip pat išganinga vėl išgirsti Paulius žodžius: "Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais" (Rom 12, 12–13)." 

Tylios  vidinės  pastangos,  lydinčios  ištikimybę  savo  užduočiai, kartais  paženklintą  vienatvės  ar  tų,  kuriems  aukojamasi, nesupratingumo,  virsta  asmeninio  šventėjimo  keliu  ir  išganymo perteikimu asmeniui, dėl kurio kenčiama.

Būti klusniam iki galo

29.  Jei  tikinčiojo  gyvenimas  visiškai  paskirtas  Dievo  ieškojimui, kiekviena gyvenimo diena  tampa nuolatiniu mokymusi  įsiklausyti  į  jo balsą,  kad  būtų  galima  vykdyti  jo  valią.  Tai  neabejotinai  reikli mokykla, tarytum kova tarp savęs bei savo istoriją kontroliuoti linkusio Aš  ir kiekvienos  istorijos  "Viešpačio" – Dievo, mokykla, kurioje  taip išmokstama ir patikėti save Dievui bei jo tėviškumui, ir pasitikėti vyrais bei  moterimis  –  jo  sūnumis  bei  dukterimis  ir  mūsų  broliais  bei seserimis. Šitaip auga tikrumas, jog Tėvas niekada nė vieno nepalieka likimo valiai, net ir tada, kai būtina patikėti rūpinimąsi savo gyvenimu broliams  ar  seserims  ir pripažinti,  kad  jie  yra  Jo  buvimo  čia  ir dabar ženklas ir Jo valios tarpininkai. 
 
Klusnumo aktu, net to nesuvokdami, atėjome į egzistenciją, priimdami tą gerąją Valią, kuri mums suteikė pirmenybę neegzistavimo atžvilgiu. Savo kelionę  užbaigsime  dar  vienu  klusnumo  aktu,  kuris,  tikėkimės, bus,  kiek  galima,  sąmoningas  ir  laisvas,  bet  pirmiausia  išreikš  savęs atidavimą gerajam Tėvui, kuris galiausiai pašauks mus pas save, į savo begalinės  šviesos  karalystę,  kur  mūsų  ieškojimas  pasibaigs  ir  mūsų akys regės jį niekados nesibaigiantį sekmadienį. Tada būsime visiškai klusnūs  ir  įgyvendinti,  nes  amžinai  tarsime  "taip"  tai  Meilei,  kuri sukūrė mus būti laimingus su juo ir jame.

Vyresnybės malda 

30. "O Gerasis Ganytojau Jėzau, gerasis, gailestingasis, prielankusis Ganytojau,  štai  kreipiuosi  į  Tave,  būdamas  neturtingas  ir  varganas ganytojas,  silpnas,  neišmanus,  nenaudingas,  bet  vis  dėlto  Tavo kaimenės ganytojas.
 
Viešpatie,  pamokyk,  mane,  savo  tarną,  pamokyk  mane,  meldžiu Tave per Šventąją Dvasią, kaip  tarnauti savo broliams  ir save  jiems atiduoti.  Savo  neapsakoma  malone  duok  man,  Viešpatie,  jėgų kantriai  pakelti  jų  trūkumus,  geranoriškai  dalytis  jų  kančiomis  ir taktiškai  jiems  padėti.  Tavo  Dvasia  tepamoko  mane  nuliūdusį paguosti,  silpnadvasį  sustiprinti,  parpuolusį  pakelti, būti  silpnam  su silpnu,  piktintis  kartu  su  papiktintaisiais,  tapti  viskuo  visiems  visų išganymo  labui.  Įdėk  man  į  lūpas  tiesius,  teisingus  ir  malonius žodžius,  idant  jie  padėtų  augti  jų  visų  tikėjimui,  vilčiai  ir  meilei, skaistumui  ir  nusižeminimui,  kantrumui  ir  klusnumui,  dvasiniam užsidegimui ir širdies polėkiui.
 
Patikiu  juos  Tavo  šventoms  rankoms  ir  meilės  kupinai  apvaizdai. Teneišplėšia  jų  niekas  iš Tavo  rankų  nei  rankų Tavo  tarno,  kuriam Tu  juos  patikėjai.  Kupini  džiaugsmo  ir  Tavo  padedami,  jie  visada ištvermingai tesiekia savo šventojo tikslo – amžinojo gyvenimo kartu su  Tavimi,  saldžiausiasis Viešpatie,  kuris  gyveni  ir  viešpatauji  per amžių amžius. Amen"81.

Malda Marijai 

 31. "Švelnioji ir Švenčiausioji Mergele Marija, savo tikėjimo kupinu ir  įstabiu  klusnumu  per  Angelo  apreiškimą  Tu  mums  dovanojai Kristų.  Kanoje  savo  dėmesinga  širdimi  parodei  mums,  kaip atsakingai  veikti. Tu  pasyviai  nelaukei,  kol  kažko  imsis Sūnus,  bet pirmoji  atkreipei  Jo  dėmesį  į  poreikį  ir  taktiškai  savo  iniciatyva pasiuntei pas Jį tarnus. 
 
Kryžiaus  papėdėje  klusnumas  padarė  Tave  Bažnyčios  ir  tikinčiųjų Motina,  o  Aukštutiniame  kambaryje  visi  mokiniai  pripažino  Tavo švelnų meilės ir tarnavimo paženklintą vadovavimą. 
 
Padėk mums suvokti, kad kiekvienas tikras vadovavimas Bažnyčioje ir  pašvęstajame  gyvenime  remiasi  klusnumu Dievo  valiai,  ir  padėk kiekvienam  iš  mūsų  vadovauti  kitiems  savo  Dievui  klusniu gyvenimu.
 
Gailestingoji  ir  užjaučiančioji  Motina,  "kuri  visada  vykdei  Tėvo valią  skubiai  paklusdama"82,  padaryk  mus  dėmesingus  Žodžiui, ištikimai  sekančius  Jėzų, Viešpatį  ir Tarną,  šviečiant  bei  stiprinant Šventajai Dvasiai, besidžiaugiančius broliška bendryste, negailinčius jėgų misijai,  uoliai  tarnaujančius  vargšams,  laukiančius  dienos,  kai tikėjimo klusnumas įsilies į nesibaigiančią Meilės šventę."

2008 m. gegužės 5 d. Šventasis Tėvas šią Pašvęstojo gyvenimo institutų
ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacijos  instrukciją patvirtino
ir nurodė paskelbti.
 
Vatikanas, 2008 m. gegužės 11 d., Sekminių iškilmė

 Kardinolas Franc Rodé C. M. 
Prefektas 
 
+Gianfranco A. Gardin OFM Conv.
Sekretorius

Nuorodos 

1 Plg. JONAS PAULIUS II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata (1996 03 25), 1.
2 DANTE ALIGHIERI. Dieviškoji komedija, Rojus, III, 85.
3 Plg. PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALIŠKOJO GYVENIMO BENDRIJŲ KONGREGACIJA. Broliškasis gyvenimas bendruomenėje (1994 02 02), 5; VIENUOLIŠKŲJŲ IR PASAULIETINIŲ INSTITUTŲ KONGREGACIJA. Instrukcija Esminiai Bažnyčios mokymo apie vienuoliškąjį gyvenimą elementai (1983 05 31), 41.
4 Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 631, § 1; Vita consecrata, 42.
5 Plg. JONAS PAULIUS II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 43–45; Vita consecrata, 46; 50.
6 PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALIŠKOJO GYVENIMO BENDRIJŲ KONGREGACIJA. Instrukcija Potissimum institutioni (1990 02 02), pirmiausia 15, 24–25, 30–32.
7 Pirmiausia 47–52.
8 Pirmiausia 42–43, 91–92.
9 PAŠVĘSTOJO GYVENIMO INSTITUTŲ IR APAŠTALIŠKOJO GYVENIMO BENDRIJŲ KONGREGACIJA. Instrukcija Iš naujo pradėti nuo Kristaus (2002 05 19), pirmiausia 7 ir 14
10 ŠV. BERNARDAS. De diversis, 42, 3: PL 183, 662B.
11 ŠV. BERNARDAS. De errore Abelardi, 8, 21: PL 182, 1070A.
12 BENEDIKTAS XVI. Enciklika Spe salvi (2007 11 30), 43; plg. Laterano IV Susirinkimas: DS 806.
13 Artimesnis man negu aš pats sau: ŠV. AUGUSTINAS. Confessiones, III, 6, 11.
14 BENEDIKTAS XVI. Laiškas Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacijos prefektui visuotinio susirinkimo proga (2005 09 27): Insegnamenti di Benedetto XVI (2005), I, Città del Vaticano, 588.
15 ŠV. BENEDIKTAS. Regula, Prologas, 3. Taip pat plg. ŠV. AUGUSTINAS. Regula, 7; ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS. Regula non bullata, I, 1; Regula bullata, I, 1; plg. Vita consecrata, 46.
16 Kanonų teisės kodeksas, kan. 618.
17 Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dekretas dėl vienuoliškojo gyvenimo tinkamo atnaujinimo Perfectae caritatis, 14; Kanonų teisės kodeksas, 601.
18 PAULIUS VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelica testificatio (1971 06 29), 29.
19 Plg. Evangelica testificatio, 25.
20 ŠV. IGNACAS LOJOLA. Constituzioni della Compagnia di Gesù, 84.   48 
21 Plg. BENEDIKTAS XVI. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis (2007 02 22), 12.
22 Plg. ŠVENTOJI VIENUOLIŠKŲJŲ IR PASAULIETINIŲ INSTITUTŲ KONGREGACIJA, ŠVENTOJI VYSKUPŲ KONGREGACIJA. Nurodymai dėl vyskupų bei vienuolių tarpusavio santykių Bažnyčioje Mutuae relationes (1978 05 14), 13.
23 Perfectae caritatis, 14.
24 BENEDIKTAS XVI. Homilija per šv. Mišias pradedant Petro įpėdinio tarnybą (2005 04 24): AAS XCVII (2005), 709.
25 ŠV. IGNACAS ANTIOCHIETIS. Laiškas Polikarpui, 4, 1.
26 Plg. ŠV. AUGUSTINAS. Enarrationes in psalmos, 70.1.2: PL 36, 875.
27 Plg. Broliškasis gyvenimas bendruomenėje, 50.
28 BENEDIKTAS XVI. Kreipimasis į generalinius vyresniuosius (2006 05 22): Insegnamenti di Benedetto XVI, II, 1, Città del Vaticano, 659; plg. Iš naujo pradėti nuo Kristaus, 24–26.
29 Plg. VATIKANO II SUSIRINKIMAS. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 11; "Iš naujo pradėti nuo Kristaus", 26.
30 Plg. Sacramentum caritatis, 8; 37; 81.
31 Plg. Vita consecrata, 42.
32 Plg. Mutuae relationes, 34–35.
33 BENEDIKTAS XVI. Homilija per Krizmos šv. Mišias (2008 03 20): L’Osservatore Romano (2008 03 20–21), p. 8.
34 Iš naujo pradėti nuo Kristaus, 32.
35 Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 590, § 2.
36 Plg. Vita consecrata, 46.
37 Vita consecrata, 70.
38 Plg. Broliškasis gyvenimas bendruomenėje, 32.
39 Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 617–619.
40 Kanonų teisės kodeksas, kan. 618.
41 Kanonų teisės kodeksas, kan. 618.
42 Kanonų teisės kodeksas, kan. 601.
43 Kanonų teisės kodeksas, 619.
44 Vienuoliškoji bendruomenė iš tikrųjų geba laikytis Dievo meilės primato bei tai liudyti; Dievo meilė yra pašvęstojo gyvenimo tikslas ir todėl jo pirmutinė pareiga ir pirmutinis pavienių bendruomenės narių apaštalavimo laukas; plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 573, 607, 663, § 1, 673.
45 Kanonų teisės kodeksas, kan. 619.
46 Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 619; 602; 618.
47 Plg. Perfectae caritatis, 14.
48 Vita consecrata, 92. 
49 Sacramentum caritatis, 15.
50 Plg. Vita consecrata, 42.
51 Broliškasis gyvenimas bendruomenėje, 51.
52 Plg. Perfectae caritatis, 14.
53 ŠV. BENEDIKTAS. Regula, 3, 1.3.
54 Plg. Vita consecrata, 43; Broliškasis gyvenimas bendruomenėje, 50c; Iš naujo pradėti nuo Kristaus, 14.
55 Broliškasis gyvenimas bendruomenėje, 32.
56 Vita consecrata, 92.
57 Plg. Vita consecrata, 43.
58 ŠV. BENEDIKTAS. Regula, 71, 1–2.
59 ŠV. BENEDIKTAS. Regula, 72, 4–7.
60 ŠV. BAZILIJUS. La Regole più brevi, 115: PG 31, 1161.
61 ŠV. BERNARDAS. De consideratione, II, X, 20: PL 182, 754D.
62 ŠV. KLARA ASYŽIETĖ. Testamento, 61–62.
63 JONAS PAULIUS II. Kreipimasis į Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacijos visuotinį susirinkimą 1992 m. lapkričio 20 d.: AAS 85 (1993), 905; plg. Broliškasis gyvenimas bendruomenėje, 54, 71.
64 Broliškasis gyvenimas bendruomenėje, 54.
65 ŠV. IGNACAS LOJOLA. Dvasinės pratybos, 95, 4–5.
66 Vita consecrata, 92.
67 Plg. Vita consecrata, 43.
68 Plg. Broliškasis gyvenimas bendruomenėje, 50.
69 Plg. Broliškasis gyvenimas bendruomenėje, 59.
70 ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS. Lettera a un Ministro, 7–10.
71 Plg. JONAS PAULIUS II. Enciklika Dives in misericordia (1980 11 30), 6.
72 Vita consecrata, 55; plg. Iš naujo pradėti nuo Kristaus, 31.
73 Broliškasis gyvenimas bendruomenėje, 70.
74 ŠV. BENEDIKTAS. Regula, 68, 1–5.
75 ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS. Ammonizione III, 5–6.
76 ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS. Ammonizione III, 9.
77 Plg. PAULIUS VI. Evangelica testificatio, 28–29.
78 JONAS PAULIUS II. Enciklika Veritatis splendor (1993 08 06), 64.
79 Veritatis splendor, 64.
80 Evangelica testificatio, 28.
81 AELREDO DI RIEVAULX. Oratio pastoralis, 1; 7; 10: CC CM I, 757–763.
82 Vita consecrata, 112

Tekstas paimtas iš leidinio „Bažnyčios žinios“ 2008 Nr. 12, p. 14-22; Nr. 13-14, p. 21-30
Internetui parengė vitaconsecrata.lt

Skaityti 4777 kartai