Facebook Image

Vienuolinių institutų formavimo nuorodos (1990)

VIENUOLIJŲ IR PASAULIEČIŲ INSTITUTŲ KONGREGACIJA

VIENUOLINIŲ INSTITUTŲ FORMAVIMO NUORODOS

 

Šį dokumentą parengusi Vienuolijų ir pasauliečių institutų kongregacija pareiškia, kad jo vertė yra tolygi "Instrukcijai", pagal Kanonų teisės kodekso kan. 34. Tai potvarkiai bei nurodymai, Šventojo Tėvo aprobuoti ir žinybos siūlomi siekiant išaiškinti teisės normas ir padėti jas taikyti. Tie potvarkiai ir aiškinimai atstoja juridines jau galiojančias instrukcijas ir, kur to reikia, jomis remiasi, niekur jų nepažeisdami.

 

TURINYS

SANTRUMPOS

ĮVADAS

I. VIENUOLINIS PAŠVENTIMAS IR FORMAVIMAS

II. VISIEMS VIENUOLINIO GYVENIMO FORMAVIMO TARPSNIAMS BENDRI ASPEKTAI

III. VIENUOLIŲ FORMAVIMO TARPSNIAI

IV. FORMAVIMAS VIENUOLINIUOSE INSTITUTUOSE, YPAČ MOTERŲ, VISIŠKAI ATSIDAVUSIUOSE KONTEMPLIACIJAI

V. AKTUALŪS KLAUSIMAI, SUSIJĘ SU VIENUOLIŲ FORMAVIMU

VI. VIENUOLIAI, KANDIDATAI Į DIAKONŲ IR KUNIGŲ TARNYSTĘ

PABAIGA

NUORODOS

    SANTRUMPOS  
             VATIKANO II SUSIRINKIMO DOKUMENTAI

AG         dekretas Ad gentes, 1965
CD         dekretas Christus Dominus, 1965
DV         dogminė konstitucija Dei Verbum, 1965
GE         pareiškimas Gravissimum educationis, 1965
GS         pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 1965
LG         dogminė konstitucija Lumen gentium, 1965
OT         dekretas Optatam totius, 1965
PC         dekretas Perfectae caritatis, 1965
PO         dekretas Presbyterorum ordinis, 1965
UR         dekretas Unitatis redintegratio, 1964
SC         konstitucija Sacrosanctum concilium, 1963

             POPIEŽIŲ DOKUMENTAI

CfL         Christifideles laici, Jonas Paulius II, 1989
ET          Evangelica testificatio, Paulius VI, 1971
MD         Mulieris dignitatem, Jonas Paulius II, 1988
RD         Redemptionis donum, Jonas Paulius II, 1984
RM         Redemptoris Mater, Jonas Paulius II, 1987

            KITI ŠVENTOJO SOSTO DOKUMENTAI

CIC         Kanonų teisės kodeksas, 1983
kan.        Kanonų teisės kodekso kanonas
DCVR      Dimensione contemplativa della vita religiosa, 1980
EE          Bažnyčios mokymo apie apaštalavimui atsidėjusius institutus esminiai elementai, 1983
FS          Aplinkraštis apie svarbiausius dvasinio formavimo seminarijose aspektus, 1980
MuR        Mutuae relationes, 1978
OCV        Ordo consecrationis virginum, 1970
OPR        Ordo professionis religiosae, 1970
RC          Renovationis causam, 1969
RI           Ratio institutionis , 1970, 1985
RPU        Religiosi e promozione umana, 1980
VS          Venite seorsum, 1969

              KITOS SANTRUMPOS

AAS        Acta Apostolicae Sedis
CTI         Tarptautinė teologinė komisija
EV          Enchiridion Vaticanum, EDB, Bologna
IDGP       Insegnamenti di Giovanni Paolo II
OR          L'Osservatore Romano
ORLF       L'Osservatore Romano prancūzų kalba
PG          Patrologia greca
UISG       Tarptautinė generalinių vyresniųjų sąjunga

ĮVADAS

Vienuolių formavimo tikslas

1. Vienuolinių institutų atnaujinimas iš esmės priklauso nuo jų narių formavimo. Vienuolinis gyvenimas suburia Kristaus mokinius ir padeda priimti "tą dievišką dovaną, kurią Bažnyčia yra gavusi iš Viešpaties ir saugo malonės padedama".1 Todėl net geriausios šio atnaujinimo formos neduos vaisių, jei jų neįkvėps gilus dvasinis atsinaujinimas. Kandidatų formavimas, kurio tiesioginis tikslas - įvesti į vienuolinį gyvenimą ir padėti suvokti vienuolinio gyvenimo Bažnyčioje specifiką, pirmiausia privalo savo dvasinių, apaštalinių, doktrininių ir praktinių elementų darna padėti vienuoliams per Šventąją Dvasią realizuoti jų vienybę  Kristuje2.

Nuolatinis Šventojo Sosto rūpestis

2. Dar prieš Vatikano II Susirinkimą Bažnyčia rūpinosi vienuoliu formavimu3. Susirinkimas savo ruožtu pateikė doktrinos principus ir pagrindines normas dogminės konstitucijos Lumen gentium IV skyriuje ir dekrete Perfectae caritatis. Popiežius Paulius VI taip pat priminė vienuoliams, kad, nepaisant gyvenimo formų ir charizmų įvairovės, visi vienuolinio gyvenimo elementai visada turi siekti "vidinio žmogaus" kūrimo4. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II nuo pat savo pontifikato pradžios ir daugelyje savo kalbų yra minėjęs vienuolių formavimą5. Pagaliau Kanonų teisės kodeksas tiksliau apibrėžė tinkamam formavimo atnaujinimui būtinus reikalavimus6.

Posusirinkiminė Vienuolijų ir pasauliečių institutų kongregacijos veikla

3. Nuo 1969 metų Kongregacija taisė kai kuriuos kanonų nurodymus, kurie dabar galioja, paskelbus instrukciją Renovationis causam, kad "visą formavimo ciklą geriau pritaikytų naujų kartų mąstysenai, dabarties sąlygoms ir kiekvieno instituto prigimčiai bei  ypatingam tikslui"7.
   Kiti  žinybos išleisti dokumentai, nors tiesiogiai ir neskirti vienuolių formavimui, vis dėlto vienu ar kitu požiūriu jį primena. Tai Mutuae relationes 19788, Religiosi e promozione umana ir Dimensione contemplativa della vita religiosa 19809, Elementi essenziali dell'insegnamento della chiesa sulla vita religiosa 198310. Naudinga naudotis ir tais dokumentais, kad vienuolių, formavimą būtų galima suderinti su visuotinės Bažnyčios bei dalinių Bažnyčių pastoraciniais nurodymais ir padėti apaštalavimui atsidėjusiems vienuoliams sujungti "vidinį gyvenimą su veikla"11. Taip veikla "dėl Viešpaties" nuolat ves pas Viešpatį, "kiekvienos veiklos šaltinį" 12.

Šio dokumento prasmė ir jo adresatai

4. Vienuolijų ir pasauliečių institutų kongregacija mano, kad naudinga, netgi būtina, šį dokumentą siūlyti vienuolinių institutų aukštesniems vyresniesiems ir už formavimą atsakingiems jų broliams bei seserims, taip pat vienuolėms bei vienuoliams ir visiems, jo reikalavusiems. Ji tai daro, kadangi privalo pateikti institutams nurodymus,  kurie galėtų padėti sudaryti savus formavimo planus (ratio), nes tai atlikti juos įpareigoja bendroji Bažnyčios teisė13. Antra vertus, vienuolės bei vienuoliai turi teisę žinoti, kokia yra Šventojo Sosto nuomonė apie aktualias formavimo problemas ir kokios priemonės siūlomos joms spręsti. Dokumente naudojamasi didele patirtimi, sukaupta jau po Vatikano II Susirinkimo, ir atsižvelgiama į klausimus, kuriuos dažnai kelia aukštesni vyresnieji. Primenami kai kurie teisės reikalavimai, atsižvelgiant į dabarties aplinkybes ir poreikius. Pagaliau tikimasi labiausiai pasitarnauti tiek atsirandantiems institutams, tiek tiems, kuriems šiuo metu stinga formavimo ir informavimo priemonių.

5. Dokumentas skirtas tik vienuoliniams institutams. Daugiausia dėmesio kreipiama į tai, kas vienuoliniam gyvenimui savičiausia. Jame yra tik vienas skyrius apie diakonų ir  kunigų tarnystės reikalavimus. Pastaruosius išsamiai nagrinėja kompetentinga žinyba, atsižvelgdama ir į vienuolius, kandidatus į šias tarnybas14. Šiame dokumente pateikiami nurodymai, galiojantys  apskritai vienuoliniam gyvenimui. Kiekvienas institutas turi pats jais pasinaudoti pagal savo charakterį.
   Dokumento turinys tinka tiek vyrų, tiek moterų institutams, nebent kontekstas ir dalykų prigimtis reikalautų kai ką skirti15.

I. VIENUOLINIS PAŠVENTIMAS IR FORMAVIMAS

Vienuolinis tapatumas ir formavimas

6. Pirmasis formavimo tikslas - padėti kandidatams į vienuolini gyvenimą ir jauniems profesams suvokti vienuolio tapatumą, o vėliau jį patobulinti. Tik ta sąlyga Dievui paaukotas asmuo įsijungs į pasaulį kaip reikšmingas, veiksmingas ir ištikimas liudytojas16. Taigi dokumento apie formavimą pradžioje derėtų, priminti tai, ką reiškia Bažnyčiai vienuolinio pašventimo malonė.

Vienuolinis gyvenimas, pašvęstas pagal Bažnyčios teisę

7. "Pašvęsdamas visą asmenį, vienuolinis gyvenimas rodo Bažnyčioje nuostabią Dievo nustatytą neišardomą vienybę, būsimojo gyvenimo ženklą. Taip vienuolis visiškai atsiduoda Dievui kaip Jam paaukota atnaša, ir visas jo gyvenimas tampa nuolatiniu Dievo garbinimu meilėje".
   "Gyvenimas, pašvęstas evangelinių patarimų profesija", - viena to gyvenimo rūšis yra vienuolinis gyvenimas, - yra pastovaus gyvenimo forma. Ją pasirinkę tikintieji, kurie seka Kristumi iš arčiau ir, Šventosios Dvasios veikiami, visiškai atsiduoda Dievui, už viską labiau mylimam, kad šiuo nauju ir ypatingu titulu gyventu Jo garbei, Bažnyčios kūrimui ir pasaulio gelbėjimui, siekia tobulos meilės tarnaudami Dievo karalystei ir, Bažnyčioje tapę švytinčiu ženklu, iš anksto skelbia dangiškąją garbę"17.
   "Kompetentingos bažnytinės valdžios kanoniškai įsteigtuose vienuolinio gyvenimo institutuose tikintieji laisvai prisiima šią gyvenimo formą, įžadais arba kitais šventais ryšiais pagal savo institutų įstatymus pareiškia norą laikytis evangelinių skaistumo, neturto ir klusnumo patarimų, ir meile, į kurią šie patarimai veda, ypatingu būdu jungiasi su Bažnyčia ir jos paslaptimi"18.

Dievo kvietimas išganymo misijai

8. Vienuoliniam pašventimui pradžią duoda Dievo kvietimas, kurį gali paaiškinti tik Jo meilė kviečiamam asmeniui. Ta meilė yra visiškai neužtarnauta, asmeniška ir unikali. Ji taip apima asmenį, kad jis jau priklauso nebe sau, o Kristui19. Tai yra tartum sandora. Jėzaus žvilgsnis į turtingą jaunuolį rodo šį kvietimo pobūdį: "Jėzus meiliai pažvelgė į jį" (Mk  10,21).  Jį rodo ir išreiškia Šventosios Dvasios dovana. O ta dovana įpareigoja Dievo kviečiamą asmenį sekti Kristumi, praktikuojant evangelinius skaistumo, neturto ir klusnumo patarimus. Tai "dieviškos dovanos, Bažnyčios gautos iš Viešpaties ir Jo malone visuomet rūpestingai saugomos"20. Todėl "vienuolių gyvenimo aukščiausias tikslas" bus "evangeliškasis Kristaus sekimas"21.

Asmeninis atsakas

9. Kristaus kvietimas, atperkančios meilės išraiška, "apima visą tiek vyro, tiek moters asmenį, sielą ir kūną; jo vienintelį ir nepakartojamą asmeninį «aš»"22. "Pašauktojo širdyje jis konkrečiai pasireiškia evangeliniu patarimu forma"23. Tokia forma tos ir tie, kuriuos Dievas šaukia, savo ruožtu Kristui Atpirkėjui atsiliepia meile, kuri visiškai, be išlygų atsiduoda ir paaukoja visą save "kaip gyvą, šventą, Dievui  patinkančią auką" (Rom 12,1). Tik toji meilė, kaip sutuoktuvinė ir apimanti visą asmens jausmingumą, gali pakelti visus atsižadėjimus ir kryžius, su kuriais būtinai susiduria tas, kuris dėl Kristaus ir Evangelijos nori "pražudyti savo gyvybę"  (Mk  8,35)24. Šis asmeninis atsakas yra svarbiausia vienuolinio pašventimo dalis.

Vienuolinė profesija - pašvenčiančios ir priimančios Bažnyčios aktas

10. Bažnyčia moko, kad "per vienuolinę profesiją nariai viešais įžadais įsipareigoja laikytis trijų evangeliniu patarimų, yra pašvenčiami Dievui, Bažnyčiai tarpininkaujant, ir priimami į institutą su teisės nustatytomis pareigomis bei teisėmis"25. Vienuolinės profesijos akte - kuris yra Bažnyčios aktas - per priimantį įžadus vyresnįjį arba vyresniąją Dievo veikimas sutampa su asmens atsaku26. Šiuo aktu įjungiama į institutą, kurio nariai "broliškai gyvena bendruomenėje"27, ir institutas "teikia savo nariams didesnį gyvenimo pastovumą, išbandytą kelią tobulumui siekti, taip pat brolišką vienybę tarnaujant Kristui ir klusnumu sustiprintą laisvę, kad pajėgtų saugiai vykdyti savo įžadus, ištikimai jų laikytis ir džiaugsminga dvasia tobulėti meilėje"28.
   Į institutą priimti vienuoliai bei vienuolės Kristui ir Bažnyčiai viešai liudija, kad atsisako  "pasaulio dvasios" (1 Kor 2,12) ir jos reikalaujamo elgesio, taigi pasižada būti pasaulyje pagal "Dievo išmintį" (1 Kor 2,7).

Gyvenimas pagal evangelinius patarimus

11.  "Vienuolinė profesija kiekvieno ir kiekvienos širdyje uždega Tėvo meilę, tą meilę, kuri dega Jėzaus Kristaus,  pasaulio Atpirkėjo, širdyje. Tai meilė, kuri apima pasaulį ir visa, kas ateina iš Tėvo, ir siekia sunaikinti tai, kas pasaulyje ateina ne iš Tėvo"29. "Tos meilės šaltinis yra ypatingas pašventimas, kurio sakramentinis pagrindas yra šventas krikštas ir kuris yra naujo kūrinio pradžia"30.

12. Tikėjimo, vilties ir meilės skatinami, vienuoliai, vyrai ir moterys, įžadais įsipareigoja praktikuoti evangelinius patarimus bei jų laikytis ir taip liudyti pasauliui palaiminimų svarbą ir prasmę31. Patarimai yra tartum vienuolinio gyvenimo pagrindinė  ašis; jie iki galo ir reikšmingai  rodo evangelinį radikalumą ir tikrumą. Iš tiesų "jie (vienuoliai) siekia evangelinių patarimų įžadais Bažnyčioje išsilaisvinti iš kliūčių, galinčiųjuos atitraukti nuo didesnės meilės bei nuo dieviškojo kulto tobulumo ir nuoširdesnio atsidavimo Dievui"32. Evangeliniai patarimai siekia tris esminius žmogaus egzistencijos ir jo santykių komponentus: jausmingumą, norą turėti ir norą valdyti. Tas žmogaus prigimtyje įsišaknijusias savybes dvasinė Bažnyčios tradicija sieja su trimis  šv. Jono paminėtais geismais33.  Tinkamas evangelinių patarimų praktikavimas skatina žmogaus asmeninę pažangą, yra naudingas dvasinei laisvei ir širdies tyrumui, nuolat kursto meilę ir padeda vienuoliui bendradarbiauti kuriant žemiškąją visuomenę34.
   Kiek tik įmanoma tobulas evangelinių patarimų praktikavimas turi labai daug reikšmės visiems žmonėms35, nes kiekvienas įžadas savitai atsiliepia į didžiąsias mūsų laikų pagundas. Per juos Bažnyčia nuolat rodo pasauliui savo virtimo Dievo karalyste kelius. Todėl labai svarbu stengtis kandidatus į vienuolinį gyvenimą teoriškai ir praktiškai supažindinti su konkrečiais trijų įžadų reikalavimais.

Skaistumas

13. "Evangelinis dėl Dangaus karalystės prisiimto skaistumo patarimas, kuris yra būsimojo gyvenimo ženklas ir didesnio nepadalytos širdies vaisingumo šaltinis, įpareigoja tobulai laikytis celibato"36. Jo praktikavimas reikalauja, kad vienuoliniais įžadais pašvęstas asmuo savo jausminio gyvenimo centru laikytų "betarpiškesnį" (ET 13) santykį su Dievu per Kristų Šventojoje Dvasioje.
   "Kadangi tobulas susivaldymas stipriai paliečia giliausius žmogaus prigimties polinkius, tegu nei patys kandidatai nesiryžta daryti skaistybės įžado, nei jiems tai nebūna leidžiama, kol jie nebus gerai išbandyti ir nepasieks tinkamo psichologinio bei jausminio subrendimo. Jie ne tik turi būti įspėti apie skaistybei gresiančius pavojus, bet ir taip mokomi, kad Dievui paaukotą celibatą prisiimtų kaip visos savo asmenybės praturtinimą"37.
   Instinktyvūs polinkiai verčia žmogų absoliutinti žmogišką meilę. Šį polinkį apibūdina jausmo egoizmas, kuris pasireiškia noru mylimą asmenį užvaldyti, lyg toks užvaldymas galėtų suteikti laimę. Antra vertus, žmogus stengiasi suprasti, kad meilę galima išgyventi visiškai  atsiduodant ir nebūtinai reikalaujant seksualinės išraiškos. Taigi skaistumo ugdymas turi padėti kiekvienai ir kiekvienam kontroliuoti ir valdyti seksualinius impulsus, drauge vengiant jausmo egoizmo, išdidžiai pasitenkinančio savo ištikimai saugomu tyrumu. Neretai senovės Tėvai nuolankumą labiau vertindavo negu skaistumą, nes - tai rodo patirtis - tyrumą gali lydėti kietaširdiškumas.
   Skaistumas ypatingu būdu išlaisvina žmogaus širdį (1 Kor 7,32-35), ir jo meilė Dievui ir žmonėms vis didėja. Viena didžiausių, vienuolio dovanų šių dienų žmogui tikriausiai yra ta, kad jis labiau savo gyvenimu negu žodžiais jam parodo, jog galima tikrai atsiduoti ir būti atviram kitiems, dalijantis jų džiaugsmais, ištikimai ir pastoviai mylint, bet jų neužvaldant ir neatskiriant.
   Taigi pašvęsto skaistumo pedagogika stengsis:

  • palaikyti džiaugsmą ir dėkingumą už meilę, su kuria Kristus yra į kiekvieną pažvelgęs ir jį pamilęs;

  • skatinti dažną Susitaikinimo sakramento praktiką, nuolatinį dvasinį vadovavimą ir tikrą brolišką meilę bendruomenėje, pasireiškiančią tyrais ir nuoširdžiais santykiais;

  • įvertinti kūną bei jo prasmę ir palaikyti elementarią kūno higieną (miegas, sportas, poilsis, maistas ir kt);

  • pateikti pagrindines žinias apie vyro ir moters seksualumą, jų fizinius, psichologinius ir dvasinius požymius;

  • padėti save kontroliuoti seksualinėje ir jausmų srityje, atsižvelgiant ir į kitus instinktyvius arba įgytus poreikius (rajumas, tabakas, alkoholis);

  • padėti kiekvienam įvertinti savo praeities patirtį: pozityvią tam, kad už ją dėkotų, negatyvią, - kad pažintų savo silpnas vietas, ramiai nusižemintų prieš Dievą ir ateityje būtų budresnis;

  • parodyti skaistumo  vaisingumą, dvasinę tėvystę (Gal 4,19), kuri gimdo gyvybę Bažnyčiai;

  • kurti pasitikėjimo nuotaiką tarp vienuolių ir jų auklėtojų, kurie turi būti pasirengę viską suprasti ir maloniai išklausyti, kad galėtų pamokyti ir paremti;

  • protingai naudotis visuomeninio bendravimo priemonėmis ir asmeniniais ryšiais, kurie galėtų, trukdyti tinkamai praktikuoti skaistumo patarimą (plg. kan. 277, §2 ir 666). To išmanymo reikia ne tik vienuoliams, bet ir jų vyresniesiems.

Neturtas

14. "Evangelinis neturto patarimas sekant Kristumi, kuris būdamas turtingas tapo beturčiu dėl mūsų, reikalauja ne tik realiai ir dvasiškai neturtingo gyvenimo, pasireiškiančio veiksmingu santūrumu ir žemiškų turtų atsisakymu, bet ir apribojimo ir priklausomumo naudojantis bei disponuojant turtu pagal atskirų institutų nuostatus"38.
   Dėmesys neturtui nėra naujas dalykas nei Bažnyčiai, nei vienuoliniam gyvenimui. Nauja tai, kad šių dienų vienuolinį gyvenimą apibūdina ypatingas jautrumas vargšams ir neturtui pasaulyje. Dabar neturtas pasireiškia tokiais plačiais mastais, kad dėl jo kenčia tiek paskiri asmenys, tiek ištisos visuomenės: tokios neturto formos - badas, neraštingumas, ligos, nedarbas, pagrindinių laisvių varžymas, ekonominė bei politinė priklausomybė, valdžios korupcija, ir ypač pabrėžtina - žmonių visuomenė yra organizuota taip, kad pati sukelia šį įvairiopą neturtą.
   Tomis aplinkybėmis vienuoliai turi labiau priartėti prie vargšu ir stokojančių, prie tų, kuriuos Jėzus visada labiausiai mylėjo, kuriems sakėsi esąs siųstas39 ir su kuriais pats sutapo40. Toks priartėjimas skatins juos pasirinkti asmeninio ir bendruomeninio gyvenimo stilių, labiau atitinkantį jų įsipareigojimą uoliau sekti neturtingu ir nuolankiu Kristumi. Šis "ypatingas"41 ir evangelinis vienuolių artimumas vargšams apima vidinį atsižadėjimą, bendruomeninio gyvenimo griežtumą, kartais dalyvavimą vargšu gyvenime ir jų kovose, tik nepamirštant, jog specifinė vienuolių misija - liudyti, kad palaiminimai sudaro naująjį krikščionio įstatymą, kad vienuolinis gyvenimas ir apaštalavimo planas negali būti suvesti į kilnų, tačiau vien paprastą žemišką įsipareigojimą, kad Bažnyčiai Evangelijos skelbimas yra svarbiau už blogio ir neteisybės demaskavimą ir kad ji negali atsisakyti to, kas sudaro jos pagrindą ir pačių kilniausių motyvų galią42.
   Dievas myli visus žmones ir nori suburti visus be išimties43. Ir vienuoliams tai yra tam tikra neturto forma, nes vargšų netrūksta visur. Atsižvelgiant į institutų charizmą, tai lygiai galioja visiems institutams, kurių pašaukimas - tarnauti patiems vargingiausiems visuomenės sluoksniams.
   Renkantis praktiniam apaštalinio neturto įgyvendinimui tinkamas priemones, labai padės socialinio Bažnyčios mokymo ir ypač enciklikos Sollicitudo rei socialis bei Instrukcijos dėl krikščioniškosios laisvės ir išlaisvinimo44 nagrinėjimas.
   Pratinant prie evangelinio neturto, reikia atkreipti dėmesį į tai:

  • Prieš pradėdami vienuolinį gyvenimą, kai kurie jaunuoliai finansiškai jau būna savarankiški ir įpratę patys apsirūpinti tuo, kas jiems reikalinga. Kiti vienuolinėje bendruomenėje randa aukštesnį pragyvenimo lygį, negu jie turėjo vaikystėje arba savo studijų ar darbo metais. Taigi neturto pedagogika privalo atsižvelgti į kiekvieno gyvenimą. Taip pat reikia nepamiršti, kad tam tikrose kultūrose šeimos tikisi pasinaudoti tuo, kas atrodo jų vaikų paaukštinimas.

  • Siekiant neturto dorybės, dera užsiimti darbu, praktikuoti konkrečius ir nuolankius nuosavybės atsisakymo ir atsižadėjimo aktus, kurie padeda laisviau atsidėti misijai; gėrėtis kūrinija ir tausoti tiek ją, tiek naudojimuisi skirtus daiktus; sutikti su bendruomenės gyvenimo lygiu; nuoširdžiai norėti, kad "visa būtų bendra" ir "kad kiekvienam būtų dalijama, kiek kam reikia" (Apd 4,32.35).

   Visa tai daroma siekiant savo gyvenimą sujungti su beturčio, kontempliuojamo, mylimo ir sekamo Jėzaus gyvenimu. Jei to nėra, vienuolinis neturtas solidarumo ir pasidalijimo forma lengvai gali tapti ideologinis ir politinis. Tik beturtė širdis, kuri ima sekti beturčiu Kristumi, gali būti tikro solidarumo ir tikro atsižadėjimo šaltinis.

Paklusnumas

15. "Evangelinis paklusnumo patarimas, priimtas su tikėjimo ir meilės dvasia, norint sekti iki mirties paklusniu Kristumi, reikalauja savo valią pavesti teisėtiems vyresniesiems kaip Dievo atstovams, kai jie įsako tai, kas atitinka savas konstitucijas"45. Be to, visi vienuoliai, "specialiu būdu pašvęsti Dievo tarnybai, yra  pavaldūs aukščiausiajai pačios Bažnyčios valdžiai , privalo paklusti popiežiui, kaip savo aukščiausiam vyresniajam, nes tam juos įpareigoja šventas klusnumo ryšys"46. "Vienuolinis klusnumas ne tik nežemina žmogaus asmens orumo, bet dar jį subrandina, didindamas Dievo vaikų laisvę"47.
    Vienuolinis klusnumas yra ir sekimas Kristumi bei dalyvavimas Jo misijoje. Jis ragina daryti tai, ką darė Jėzus, ir tai, ką Jis darytų konkrečioje situacijoje, kurioje vienuolis šiandien yra atsidūręs. Institute, tiek esant vyresniuoju, tiek nesant, negalima nei įsakyti, nei paklusti be ryšio su misija. Paklusdamas vienuolis savo klusnumu pratęsia Kristaus klusnumą pasaulio gelbėjimui. Todėl visa tai, kas įsakant ar paklūstant siejasi su kompromisu, diplomatišku sprendimu, prievarta ar kokiais nors kitais žmogiškais  sumetimais, išduoda pagrindinį vienuolinio klusnumo siekį, būtent - prisiderinti prie Jėzaus misijos ir ją savo gyvenamuoju metu įvykdyti, nors šis įsipareigojimas ir būtų sunkus.
   Vyresnysis, kuris vertina dialogą, auklėja atsakingam ir aktyviam klusnumui. Vis dėlto jis turi pasilaikyti savo "galią nuspręsti ir įsakyti, kas darytina"48.
   Paklusnumo pedagogikos požiūriu reikia atsiminti, kad:

  • norint paklusti, pirmiausia reikia egzistuoti: kandidatai negali likti techninio pasaulio  anonimais, jie turi jausti, kad yra asmenys, ir būti pripažįstami kaip tokie, turi būti mylimi ir gerbiami;

  • patys kandidatai privalo išsiugdyti tikrą laisvę, kad galėtų asmeniškai pereiti nuo to, "kas patinka jiems", prie to, "kas patinka Tėvui": dėl to bendruomeninės formavimo struktūros, nors pakankamai aiškios ir tvirtos, tegu palieka daug vietos iniciatyvai ir atsakingiems sprendimams;

  • Dievo valia dažniausiai ir geriausiai pasireiškia tarpininkaujant Bažnyčiai ir per jos mokymą, o vienuoliams dar tiksliau per jų konstitucijas;

  • jauniems bendruomenės nariams senesniųjų narių klusnumo liudijimas yra daug svaresnis už bet kokį teorinį svarstymą.

   Vis dėlto jaunuolis, kuris stengiasi paklusti kaip Kristus ir Kristuje, gali išmokti nekreipti dėmesio į netinkamus pavyzdžius.
   Taigi vienuolinio paklusnumo ugdymas turi vykti aiškiai ir realiai, kad nebūtų nukrypta nuo "kelio", kuris yra pats evangelizuojantis Kristus49.

Dovanų, kurias reikia ugdyti ir palaikyti, įvairovė

16. Vienuolinių institutu įvairovė panaši į "Dievo pasodintą ir nuostabiai daugeriopai Viešpaties dirvoje išsišakojusį medį"50. Per juos "Bažnyčia tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems rodo Kristų besimeldžiantį kalne, skelbiantį minioms Dievo karalystę, gydantį ligonius bei sužeistuosius ir atvedantį į gerą kelią nusidėjėlius, laiminantį vaikus, visiems darantį gera ir visuomet klusnųjį pasiuntusio Tėvo valiai"51.
   Ta įvairovė skleidžiasi per "steigėjų charizmas"52, kurios "pasireiškia  kaip Dvasios patyrimas, perduotas saviems mokiniams, kad juo gyventų, jį saugotų, gilintų ir nuolat  plėtotų suderinę su nuolat augančiu Kristaus Kūnu. Dėl to "Bažnyčia gina ir palaiko savitą įvairių vienuolinių institutų charakterį"53.
   Taigi nėra vieno bendro būdo laikytis evangelinių patarimų ir kiekvienas institutas turi pats nustatyti savitą būdą "atsižvelgdamas į savo paskirtį ir tikslus"54. Tai galioja ne tik evangelinių patarimų praktikai, bet ir visam tam, kas siejasi su jo narių gyvenimo stiliumi, siekiant jų luomo tobulumo55.

Gyvenimas, suvienytas Šventojoje Dvasioje

17. "Darantieji Evangelinių patarimų įžadus pirmiausia tegu ieško Dievo, kuris pirmas mus pamilo (1 Jn 4,10), tegu Jį myli ir visomis aplinkybėmis stengiasi siekti gyvenimo su Kristumi, paslėpto Dieve (plg. Kol 3,3); iš čia kyla artimo meilė, verčianti aukotis pasaulio išganymui ir Bažnyčios augimui"56. Ta evangelinių patarimų praktiką valdanti ir gaivinanti meilė yra į širdis išlieta Dievo Dvasios, kuri yra vienybės, darnos ir susitaikymo su kitais ir su  savimi pačiu Dvasia. Todėl asmeniniame vienuolio ar vienuolės gyvenime neturėtų skirtis nei bendras vienuolinio gyvenimo tikslas nuo specifinio instituto tikslo, nei pats  vienuolinis gyvenimas nuo apaštalinės veiklos. Nėra konkretaus vienuolinio gyvenimo "savyje", į kurį kaip papildomas priedas būtų įskiepytas kiekvieno instituto specifinis tikslas ir ypatinga charizma. Apaštalavimui atsidėjusiuose institutuose nei šventumo siekimas, nei evangelinių patarimų įžadai, nei Dievui bei Jo tarnybai paaukotas gyvenimas negali būti atskirti nuo tarnavimo Bažnyčiai ir pasauliui57. Negana to, "pačiai vienuolinio gyvenimo esmei priklauso apaštalavimo ir geradarybės veikla", taigi "visas vienuolinis gyvenimas tebūnie kupinas apaštalavimo dvasios, o visa apaštalavimo veikla tebūnie gaivinama vienuolinės dvasios"58. Tarnavimas artimui neatskiria vienuolio nuo Dievo. Jei jį tam skatina tikrai teologinė meilė, šis tarnavimas bus tolygus tarnavimui Dievui59. Ir galima net teisingai sakyti, kad "visų vienuolių, apaštalavimas pirmiausia yra liudyti savo pašvęstu gyvenimu, kurį turi gaivinti malda ir atgaila"60.

18.  Kiekvienas vienuolis turi patikrinti, kokiu būdu jo gyvenime veikla išplaukia iš glaudžios vienybės su Dievu ir ar savo ruožtu šią vienybę išsaugo ir stiprina61. Tuo požiūriu klusnumas Dievo valiai, parodytai čia ir dabar gauta užduotimi, yra tiesioginė priemonė, kuria galima realizuoti gyvenimo vientisumą, kantriai ieškomą, bet niekada nepasiekiamą. Toks paklusnumas išsiskleidžia tik pasiryžus artimiau sekti Kristumi, ir jį gaivina bei skatina asmeniška meilė Kristui. Toji meilė yra kiekvieno pašvęsto gyvenimo vidinės darnos pradžia.
   Gyvenimo vientisumą patikrinti galima keturiais ištikimybės laipsniais: ištikimybe Kristui ir Evangelijai, ištikimybe Bažnyčiai ir jos misijai pasaulyje, ištikimybe vienuoliniam gyvenimui bei savo instituto charizmai ir ištikimybe žmogui bei mūsų laikui62

II. VISIEMS VIENUOLINIO GYVENIMO FORMAVIMO TARPSNIAMS BENDRI ASPEKTAI

 FORMAVIMO DALYVIAI IR PRIEMONĖS
Dievo Dvasia

19. Pats Dievas kviečia pašvęstam gyvenimui Bažnyčioje. Per visą vienuolio gyvenimą Jis išlaiko iniciatyvą. "Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; Jis ir įvykdys!"63 Kaip Jėzus nepasitenkino pasišaukęs mokinius, bet viešojo gyvenimo metu juos kantriai formavo, taip prisikėlęs nesiliauja per savo Dvasią vedęs juos į "tiesos pilnatvę"64. Toji Dvasia, kurios veikimas skiriasi nuo psichologinių, ar regimos istorijos duomenų, nors ji veikia ir per juos, darbuojasi kiekvieno iš mūsų širdies gelmėje, kad vėliau pasireikštų regimais  vaisiais: tai Tiesos Dvasia, kuri "moko", "primena", "veda"65. Tai "patepimas, kuris "skatina gėrėtis", vertinti, spręsti, rinktis66. Tai Užtarėjas-Guodėjas, kuris "ateina pagalbon mūsų silpnumui", palaiko ir teikia įsūnystės dvasią67. Tas santūrus, bet tvirtas Dievo Dvasios buvimas reikalauja dviejų pagrindinių dalykų: 1) nuolankumo to, kuris paveda save Dievo išminčiai;  2) dvasinio skyrimo patirties ir praktikos, kad būtų galima atskirti Dvasios buvimą tiek visose gyvenimo ir istorijos apraiškose, tiek žmogui tarpininkaujant. Čia reikia pabrėžti atvirumą dvasiniam vadovavimui, kurį sužadina troškimas aiškiai matyti save patį, ir nusiteikimą priimti patarimus bei nurodymus, kad būtu galima teisingai suprasti Dievo valią.

Mergelė Marija

20. Prie Šventosios Dvasios veikimo visada prisideda Mergelė Marija, Dievo ir visų Dievo Tautos narių Motina. Per Šventąją Dvasią Ji pradėjo Dievo Sūnų, Viešpačiui įžengus į dangų ištvermingai atsidėjus maldai drauge su apaštalais laukė Šventosios Dvasios (plg.  LG 52  ir 59). Todėl per visą formavimo laiką, nuo jo pradžios iki pabaigos, vienuolės ir vienuoliai susitinka su Mergele Marija.
   "Iš visų be išlygų Dievui atsidavusių asmenų Ji yra pirmoji. Ji, Mergelė iš Nazareto, yra visiškai atsidavusi Dievui, atsidavusi pačiu tobuliausiu būdu. Jos, Sužadėtinės, meilė Šventosios Dvasios galia pasiekia pačią dieviškosios motinystės viršūnę. Ta, kuri kaip motina nešiojo Kristų ant rankų, tobuliausiai realizuoja savo pašaukimą: «Sek paskui mane». Ir Ji, motina, sekė Juo kaip savo mokytoju, skaisti, neturtinga, klusni . Jei Marija yra pirmasis pavyzdys visai Bažnyčiai, juo labiau Ji pavyzdys pašvęstiesiems asmenims ir bendruomenėms Bažnyčioje". Kiekvienas vienuolis "yra raginamas (savo) vienuolinį pašventimą gaivinti sekdamas pačios  Dievo Gimdytojos pašventimo pavyzdžiu"68.
   Vienuolis susitinka su Marija ne tik kaip su pavyzdžiu, bet ir kaip su Motina. "Ji yra vienuolių motina, nes yra motina To, kuris buvo Tėvo pašvęstas ir pasiustas. Jos "fiat" ir "magnificat" yra vienuoliniam gyvenimui jo atsidavimo pašvenčiančiam Dievo veikimui ir iš to kylančio džiaugsmo šaltinis"69.

Bažnyčia ir "Bažnyčios nuovoka"

21. Marijos saitai su Bažnyčia įvairūs ir glaudūs. Ji yra kilniausias Bažnyčios narys ir jos Motina. Ji yra tikėjimo, meilės ir tobulos vienybės su Kristumi pavyzdys. Taip pat tikros vilties ir paguodos ženklas, kol ateis Viešpaties diena (plg. LG 53.63.68).
   Ir vienuolinis gyvenimas yra ypatingais saitais sujungtas su Bažnyčios paslaptimi. Priklauso jos gyvenimui ir šventumui70. "Tai ypatingas būdas dalyvauti  sakramentinėje Dievo Tautos prigimtyje"71. Visiškas (vienuolio) atsidavimas Dievui "ypatingu būdu jungia jį su Bažnyčia bei jos paslaptimi ir ragina darbuotis visiškai atsidavus viso Kūno gerovei"72. O Bažnyčia per savo ganytojus "ne tik suteikia vienuoliniam gyvenimui kanoninio luomo garbę jį patvirtindama, bet ir liturginiais veiksmais parodo esant pašvęstą Dievui"73.

22. Bažnyčioje vienuolės ir vienuoliai  gauna tai, kas reikalinga krikšto ir jų vienuolinio pašventimo ugdymui. Joje gauna Gyvenimo Duoną nuo Dievo žodžio ir Kristaus Kūno stalo. Kaip tik liturginiu apeigų metu šv. Antanas, teisingai laikomas vienuolinio gyvenimo tėvu, išgirdo gyvą ir veiksmingą žodį, kuris jį paragino viską palikti ir sekti paskui Kristų74. Maldos lydimas Dievo žodžio skaitymas Bažnyčioje užmezga Dievo ir vienuolio dialogą75, skatina į kilnius darbus ir būtiną atsižadėjimą. Vienuolių viso gyvenimo auką Bažnyčia jungia su eucharistine Kristaus auka76. Pagaliau, dažnai eidami Susitaikinimo sakramento, jie patiria  Dievo gailestingumą, gauna nuodėmių atleidimą ir yra sutaikinami su Bažnyčia ir savo bendruomene, kurią nuodėmė yra sužeidusi77. Taigi Bažnyčios liturgija yra jiems tobuliausia viršūnė, kurios siekia visa bendruomenė, ir šaltinis, iš kurio jie semiasi evangelinės tvirtybės (plg. SC 2,10).

23. Formavimo darbas būtinai turi vykti vieningai su Bažnyčia, kurios sūnūs yra vienuoliai, ir sūniškai paklūstant savo ganytojams. Bažnyčia, kuri, pasak Origeno, "yra pilna Trejybės"78, kuri panaši į savo  pirmavaizdį ir nuo jo priklausoma, yra visuotinė bendrystė meilėje. Iš jos gauname Evangeliją, kurią suprasti padeda jos tradicija ir autentiška mokymo interpretacija79. Kadangi Bažnyčia yra organiška bendruomenė80, ją palaiko apaštalai ir jų įpėdiniai, vadovaujami Petro, kuris yra "aiškus nuolatinis tikėjimo ir bendravimo ryšys bei pamatas"81.

24. Taigi reikia ugdyti vienuolių, gebėjimą "jausti" ne tik "su" Bažnyčia, bet, kaip sako šv. Ignacas Lojolą, "Bažnyčioje"82. Pratinti jausti Bažnyčią suvokiant, kad priklausoma keliaujančiai Tautai.
  Tai Tauta, kuriai pradžią davė trinitarinė bendrystė, kuri įsišaknijusi žmonijos istorijoje ir kurios nėra reikalo kasdien vis iš naujo išradinėti; kuri stovi ant apaštalu pamato ir remiasi pastoracine jų įpėdiniu tarnyste, o Petro įpėdinyje mato Kristaus vietininką ir akivaizdžią visos Bažnyčios galvą.
   Tauta, kuriai Šventasis Raštas, tradicija ir mokymas yra trilypis ir vienintelis kanalas, kuriuo ją pasiekia Dievo žodis; kuri trokšta aiškios vienybės su kitomis nekatalikiškomis bendruomenėmis. Tauta, kuri suvokia tiek amžiams bėgant vykusius pokyčius, tiek dabartinius teisėtus  skirtingumus Bažnyčioje, tačiau stengiasi suvokti dar realesnį tęstinumą ir vienybę.
   Tauta, kuri sutampa su Kristaus Kūnu ir meilės Kristui  neatskiria nuo meilės Jo Bažnyčiai, suvokdama, kad Bažnyčia atstovauja paties Dievo paslapčiai Jėzuje Kristuje per Jo Dvasią, dalijamą ir perduodamą šių. dienų ir visų amžių žmonijai. Taigi Tauta, kuri nenori būti suvokiama ir analizuojama vien sociologiniu ar politiniu požiūriu, nes pačios tikriausios jos gyvenimo danes šio pasaulio išmintingieji nepastebi.
   Pagaliau misionieriška Tauta, kuri nepageidauja, kad Bažnyčia pasiliktų "mažoji kaimenė", bet stengiasi, kad Evangelija būtų skelbiama visiems žmonėms ir pasaulis sužinotų, jog "neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti" (Apd 4,12), vien tik Jėzaus Kristaus vardas (plg. LG 9).

25. Suvokiant Bažnyčią, suvokiama ir bažnytinė bendruomenė. Kadangi vienuolinis gyvenimas panašus į paslaptį Bažnyčios, kurią Šventoji Dvasia jungia "į vieną Dievui tarnaujančią bendruomenę"83, vienuoliai, būdami bažnytinė bendruomenė, yra pašaukti Bažnyčioje ir pasaulyje būti "bendravimo mokovais,", to bendravimo plano, kuris yra Dievo numatytos žmogaus istorijos viršūnė, liudytojais ir vykdytojais84. Per evangelinių patarimų profesiją, kuri meilei pašalina visas kliūtis ir padaro juos glaudžios vienybės su Dievu, kurį jie myli labiau už viską, pranašišku ženklu, ir per kasdieninę gyvenimo, maldos bei apaštalavimo, tų esminių ir skiriamųjų pašvęsto gyvenimo formos komponentų, patirtį "vienuoliai tampa broliškos bendrystės ženklais"85.
   Todėl, ypač pradinio formavimo metu, "bendras gyvenimas kaip bendravimo patirtis ir liudijimas"86 turi būti laikomas formavimui būtina terpe ir ypatinga priemone.

Bendruomenė

26. Bažnyčios prieglobstyje ir vienybėje su Marija gyvenimo bendrystė kiekvienu formavimo tarpsniu turi ypatingą užduotį, o šios užduoties atlikimas labai priklausonuo bendruomenės vertės. Tą vertę sudaro bendruomenės klimatas ir jos narių gyvenimo stilius, atitinkantis savojo instituto pobūdį ir dvasią. Taigi bendruomenė yra tokia, kokią ją padaro jos nariai, ji turi savo reikalavimus ir, prieš pasinaudojant ja kaip formavimo priemone, ji turi būti aprūpinama ir mylima už tai, kad jos vienuolinis gyvenimas yra toks, kokio nori Bažnyčia.
   Aišku, kad pagrindinis pavyzdys yra pirmoji krikščionių bendruomenė, Viešpaties Velykų, vaisius87. Tačiau siekiant to idealo, reikia suvokti ir savo poreikius. Broliško gyvenimo ugdymo pastangas turi remti nuolankus realizmas ir tikėjimas. Bendruomenė yra sudaryta ir tokia lieka ne dėl to, kad jos nariams gera būti drauge, nes jų mintys, charakteriai ar siekiai panašūs, bet todėl, kad juos Viešpats sutelkė ir bendru pašventimu suvienijo bendrai misijai Bažnyčioje. Ypatingam vyresniojo tarpininkavimui visi pritaria tikėjimo klusnumu88. Antra vertus, nereikia pamiršti, kad bendruomenės ramybė ir velykinis džiaugsmas visada esti savęs apmarinimo ir Dvasios dovanos priėmimo vaisius89.

27. Bendruomenė yra formuojanti tiek, kiek leidžia kiekvienam savo nariui ugdyti ištikimybę Viešpačiui pagal instituto charizmą. Todėl nariai privalo drauge išsiaiškinti, kokia jų buvimo prasmė ir pagrindiniai bendruomenės tikslai. Tarpasmeniniai jų santykiai turi pasižymėti paprastumu ir pasitikėjimu, o svarbiausia - remtis tikėjimu ir meile. Tam tikslui bendruomenė kasdien patiki save Šventosios Dvasios veikimui; kad ją vestų ir atverstų Dievo žodis, apvalytų atgaila, ugdytų Eucharistija, gaivintų liturginių metų šventimas. Jos bendrumas auga,  kai nariai vieni kitus remia, nuolat dalydamiesi materialinėmis ir dvasinėmis gėrybėmis neturto dvasia, padedami draugiškumo bei dialogo; gerai įsijaučia į steigėjo dvasią ir instituto regulą, o vyresnieji nepamiršta, kad jų misija - ieškoti tokių broliškų bendruomenių Kristuje ir jas ugdyti(plg.kan. 619). Taigi kiekvienas yra skatinamas suvokti savo atsakomybę bendruomenėje ir augti ne tik savo, bet ir visų bendram labui90.
   Formuojami vienuoliai ir vienuolės savo bendruomenėje turi rasti dvasinę atmosferą, griežtą gyvenimą, apaštalinį uolumą, kurie gali paskatinti sekti Kristumi, radikaliai išgyvenant savo pašventimą.
   Čia derėtų priminti popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus Brazilijos vienuoliams: "Būtų gera, jeigu jaunieji formavimo metu gyventų bendruomenėje, kurioje nestinga nė vienos sąlygos, reikalingos pilnutiniam - dvasiniam, intelektualiniam, kultūriniam, liturginiam, bendruomeniniam ir pastoraciniam formavimui. Šios sąlygos retai randamos mažose bendruomenėse. Taigi iš pedagoginės Bažnyčios patirties būtina semtis viso to, kas  gali praturtinti formavimą bendruomenėje, tinkamoje asmenims ir jų vienuoliniam, o jei reikia, ir kunigiškam pašaukimui" (IDGP IX,2,243-244).

28. Dar turime priminti problemą, kuri iškyla patekus į vienuolinę formavimo bendruomenę neturtingoje aplinkoje. Mažos vienuolių bendruomenės, įsikūrusios tarp žmonių didelių miestų periferijose arba tolimesnėse ir skurdesnėse kaimo zonose, parodo "vargšams teikiamą pirmenybę", nes nepakanka tik dirbti  dėl jų, reikia gyventi su jais, kiek tik įmanoma, taip pat kaip jie. Vis dėlto šį poreikį turi apibrėžti vienuolio konstitucija. Pirmiausia apskritai formavimo reikalavimai  yra svarbesni už apaštalavimo naudą skurdžioje aplinkoje. Pavyzdžiui, pradiniam formavimui būtinai reikalingi vienatvės ir tylos tarpsniai turi būti išsaugomi ir palaikomi. Antra vertus, formavimo metu, įskaitant ir noviciatą, būna apaštalinės veiklos periodų, kuriais ši vienuolinio gyvenimo dimensija gali būti išreikšta tik tada, kai tos mažos bendruomenės atitinka tam tikrus kriterijus, užtikrinančius vienuolinį autentiškumą, būtent: kai jos sudaro galimybę gyventi tikrai vienuolišką gyvenimą, atitinkantį instituto tikslą; kai šiose bendruomenėse gali būti palaikomas bendruomeninis ir asmeninis maldos gyvenimas, taigi ir tylos momentai bei vietos; kai šių vienuolių buvimo tose vietose motyvai grynai evangeliniai; kai tos bendruomenės visada pasirengusios vykdyti instituto vyresniųjų reikalavimus; kai jų apaštalinės veiklos pobūdį nustato ne paskiri asmenys, o institutai, ir ši veikla derinama prie diecezinės pastoracijos, už kurią pirmiausia atsakingas vyskupas.
   Dar reikia turėti galvoje, kad kraštuose, kurių kultūroje labiausiai vertinamas svetingumas, vienuolinė bendruomenė turi turėti galimybę priiminėti svečius laiko ir vietos požiūriu visiškai autonomiškai ir nepriklausomai. Tai sunkiausia realizuoti kukliuose vienuoliniuose namuose,  bet į tai turi būti  atsižvelgiama sudarant savo bendruomeninio gyvenimo planą.

Vienuolis yra pats atsakingas už savo formavimą

29. Vienuolis pirmiausia pats atsakingas už "taip" pašaukimui, kurį yra gavęs, ir už atsakymo, kuris yra ne tiek intelektualinis, kiek gyvybinis, pasekmes. Pašaukimas ir Dievo veikimas, kaip ir Jo meilė, yra nuolat nauji: istorinės sąlygos niekada nesikartoja. Tad pašauktasis yra nuolatos kviečiamas atsiliepti atidžiai, naujai ir atsakingai. Jo kelias primena Dievo Tautos kelią Išėjimo metu, kaip ir lėtą evoliuciją mokinių, "nerangių tikėti"91, bet nepaprastai užsidegusiu, kai prisikėlęs Viešpats jiems pasirodė92. Tuo norime pasakyti, kiek vienuolio formavimas turi būti suasmenintas. Vadinasi, vienuoliui reikia tvirtai remtis savo asmenine sąžine ir asmenine atsakomybe, kad įsisavintu tiek vienuolinio gyvenimo vertybes, tiek gyvenimo regulą, kurią jam siūlo formavimo magistrai ir magistrės, ir pats galėtų pateisinti savo praktinius pasirinkimus, o iš Dvasios Kūrėjos semtis esminio dinamizmo. Taigi reikia rasti tinkamą pusiausvyrą tarp grupės ir paskiro asmens formavimo, tarp laiko, skirto kiekvienai formavimo fazei, ir jo pritaikymo kiekvieno asmens ritmui.

Auklėtojai arba formuotojai: formavimo vyresnieji ir atsakingieji

30. Prisikėlusiojo Jėzaus Dvasia yra ir veikia Bažnyčiai tarpininkaujant. Visa vienuolinė Bažnyčios tradicija rodo, koks svarbus  auklėtojų vaidmuo, lemiantis formavimo darbo sėkmę. Jų pareiga - pradinėje formavimo fazėje suvokti pašaukimo vienuoliniam gyvenimui autentiškumą ir padėti vienuoliams deramai pradėti asmeninį dialogą su Dievu, taigi suvokti, kokiais keliais, regis, Dievas nori juos vesti. Taip pat jie turi vienuolius lydėti Viešpaties keliais93, padėdami jiems betarpišku ir tolygiai vykstančiu dialogu, tik nepažeisdami nuodėmklausio ar dvasinio vadovo kompetencijos. Vienas pagrindinių uždaviniu - rūpintis, kad novicijams ir jauniems profesams bei profesėms paveikiai vadovautu dvasiniai vadovai.
   Jie privalo vienuoliams teikti jų formavimo etapui tinkamą tvirtą doktrininę ir praktinę paramą. Pagaliau turi tolydžio tikrinti ir pagal Dvasios vaisius vertinti savo globotinių nueitą kelią, spręsti, ar pašauktasis turi sugebėjimų, kurių tuo metu reikalinga Bažnyčia ir institutas.

31. Geri katalikiškosios tikėjimo ir papročių doktrinos žinovai, "atsakingieji už formavimą, privalo turėti ir šias savybes:

  • žmogišką intuiciją ir būti malonūs;

  • išpuoselėtą Dievo ir maldos patirtį;

  • išmintį, kuri kyla iš atidaus nuolatinio Dievo žodžio klausymo;

  • mylėti liturgiją ir suprasti jos reikšmę dvasiniam ir bažnytiniam ugdymui;

  • reikiamą kultūrinę kompetenciją;

  • laiko ir geros valios ne tik grupės, bet ir paskirų kandidatų globai"94.

   Taigi šiai pareigai atlikti reikia vidinės giedros, atsidavimo, kantrybės, supratingumo ir tikros meilės tiems, kurie yra patikėti pastoracinei auklėtojo atsakomybei.

32. Jei atsakingasis už formavimą turi ugdymo grupę ir yra už ją asmeniškai atsakingas, jos nariai privalo veikti darniai, gerai suvokdami  savo bendrą atsakomybę. "Vyresniojo vadovaujami, tegu visi kuo glaudžiausiai bendrauja ir sudaro tarpusavy ir su auklėtiniais vieną šeimą"95. Taip pat būtina, kad atsakingieji už įvairius formavimo etapus palaikytų, tarp savęs ryšį ir bendradarbiautų.
   Visa formavimo veikla yra atsakingųjų už formavimą ir jų mokinių bendradarbiavimo vaisius. Nors už formavimą pirmiausia atsakingas mokinys, tačiau ši atsakomybė turi atitikti specifinę instituto tradiciją, kurios liudytojai ir tiesioginiai vykdytojai yra atsakingieji už formavimą.

 ŽMOGIŠKOJI  IR KRIKŠČIONIŠKOJI FORMAVIMO DIMENSIJOS

33. Vatikano II Susirinkimas savo deklaracijoje apie krikščioniškąjį auklėjimą nurodė kiekvieno tikro žmonijai tarnauti rengiančio auklėjimo tikslus bei priemones. Priimant ir formuojant kandidatus į vienuolinį gyvenimą, pirmasis tokio formavimo reikalavimas - atskleisti žmogiškas ir krikščioniškas asmens prielaidas. Daugelio vienuolinio gyvenimo žlugimų priežastimis tampa nepastebėtos ir neįvertintos to tarpsnio klaidos. Pradedant vienuolinį gyvenimą, reikia ne tik patikrinti, ar esama šio žmogiško ir krikščioniško pagrindo, bet ir, atsižvelgiant į asmenis bei įvykius, jį tobulinti ir stiprinti per visą formavimo ciklą.

34. Vientisą asmens formavimą sudaro fizinė, moralinė, intelektualinė ir dvasinė dimensijos. Yra žinomi jo tikslai ir reikalavimai. Vatikano II Susirinkimas juos nurodė pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes96 ir pareiškime apie krikščioniškąjį auklėjimą Gravissimum educationis97. Dekretas apie kunigų parengimą Optatam totius siūlo kriterijus, kuriais remiantis galima nustatyti kandidatams į kunigų tarnybą reikiamo žmogiško brandumo laipsnį98. Tokiais kriterijais galima pasinaudoti ir tiriant kandidatus į vienuolinį gyvenimą, tik reikia atsižvelgti į to gyvenimo prigimtį bei misiją, kurią vienuolis yra šaukiamas Bažnyčioje atlikti. Dekretas Perfectae caritatis apie vienuolinio gyvenimo atnaujinimą primena, kad vienuolinis pašventimas yra giliai įsišaknijęs Krikšto pašventime99, todėl aiškiai ragina priimti į noviciatą tik tuos kandidatus, kurie, kaip dera jų amžiui, jau vykdo visus savo krikšto įsipareigojimus. Taigi geras parengimas vienuoliniam gyvenimui turėtų padėti patvirtinti šiuos krikšto įpareigojimus ir tikėjimo išpažinimą visais gyvenimo raidos tarpsniais, ypač sunkesniais periodais, kai reikia vėl iš naujo laisvai pasirinkti tai, kas jau buvo vieną kartą visam laikui pasirinkta.

35. Noras tas dokumentas pabrėžia kultūrinę ir  intelektualinę formavimo dimensijas, tačiau pirmenybę reikia teikti dvasinei dimensijai. "Visų pradinio ir nuolatinio formavimo fazių svarbiausias tikslas - padėti vienuoliams pasinerti Dievo patirtin ir palaipsniui ją puoselėti savo gyvenime"100.

ASKEZĖ

36. "Einant paskui Kristų, pradedama vis sąmoningiau ir konkrečiau jungtis su Jo kančios, mirties ir prisikėlimo paslaptimi. Velykinė paslaptis turi būti formavimo programos siela, kadangi ji yra gyvenimo ir brandumo šaltinis. Ant to pamato formuojasi naujas žmogus, vienuolis ir apaštalas"101. Tai ragina mus prisiminti, kad formavimui ir vienuolių gyvenimui būtina askezė. Erotizmo, vartotojiškumo ir visokiausio nesaikingumo pasaulyje būtinai reikia liudyti Velykinę Kristaus paslaptį, kurios pirmasis tarpsnis neišvengiamai veda per kryžių. Dėl šito perėjimo reikia į pilnutinio formavimo programą įvesti kasdieninę asmeninę askezę, kuri privalo skatinti kandidatus, novicijus ir profesus praktikuoti tikėjimo, vilties, meilės, protingumo, teisingumo ir nuosaikumo dorybes. Ta programa nepriklauso nuo laiko ir negali būti mados dalykas. Ji visada aktuali ir būtina. Nesilaikant tos programos, negalima išgyventi savo krikšto, juo labiau likti ištikimam savo vienuoliniam pašaukimui. Šios programos, kaip ir visų krikščioniško gyvenimo reikalavimų, bus geriau laikomasi, jeigu tai skatins meilė mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui ir džiaugsmas Jam tarnauti. Be to, krikščionių tautai reikia, kad ją kažkas patrauktų ir padėtų eiti "karališkuoju šventojo kryžiaus keliu". Reikia liudytojų,  kurie galėtų  atsisakyti to, ką šv. Jonas vadina "pasauliu" ir jo "geismais", netgi Kūrėjo  meilės sukurto bei saugomo pasaulio  ir kai kurių jo vertybių. Vienuolinis gyvenimas "rodo, kad Dievo karalystė yra aukščiau už visus žemiškus dalykus"102. Ji yra ne iš šio pasaulio. Tad reikia liudytojų, kurie tai pasakytų. Savaime aišku, kad formavimo metu dėl to reikia apmąstyti krikščioniškąją askezės prasmę ir subrandinti nuostatas, tvirtai pasiremiant Dievu ir Jo santykiais su Jo sukurtuoju pasauliu, nors drauge reikia saugotis tiek palaimingo ir natūralistinio optimizmo, tiek pesimizmo, pamiršusio Kristaus, pasaulio Kūrėjo ir Atpirkėjo, slėpinį.

37. Antra vertus, askezė, būtent - atsisakymas paklusti saviems impulsams ir spontaniškiems pirminiams instinktams, yra antropologiška, ne specifiškai krikščioniška. Psichologai sako, kad jaunuoliams, idant galėtų suformuoti savo asmenybę, būtinai reikia susidurti su sunkumais (auklėtojai, nuostatai ir kt.), kuriuos turi iškęsti. Bet tai galioja ne vien jaunuoliams, nes asmenybės formavimas niekada nesibaigia. Formuojant vienuolius ir vienuoles, pedagogika turi padėti ryžtis darbui, reikalaujančiam pastangų. Ir Dievas taip veda žmogų, kurį yra sukūręs.

38. Su vienuoliniu gyvenimu susijusi askezė, be kitų elementų, reikalauja net apaštalavimui skirtų institutų narius pratinti prie tarnavimo ir vienumos. Būtina, "kad tose vienuolinėse bendruomenėse būtų ištikimai laikomasi kiekvieno dvasinio gyvenimo įstatymo, reikalaujančio nustatyti savo gyvenime tam tikrą proporciją tarp vienumai su Dievu skirtu tarpsnių ir tų, kurie tenka įvairiai veiklai ir su ja susijusiems žmogiškiems santykiams"103. Laisvai  prisiimta vienuma skatina vidinę tylą, o pastaroji reikalinga fizinės tylos. Kiekvienos vienuolinės bendruomenės, ne tik formavimo namų, nuostatai privalo numatyti vienatvės ir tylos laiką bei vietas, kad padėtų klausytis Dievo žodžio, juo persiimti ir drauge brandinti vienuolio dvasią ir brolišką vienybę Kristuje.

SEKSUALUMAS IR  FORMAVIMAS

39. Nūdienos kartos neretai auga koedukacijos aplinkoje, tačiau ne visada berniukams ir mergaitėms padedama pažinti vienų ir kitų savitą turtingumą ir ribotumą. Dėl visų rūšių apaštalavimo kontaktų, glaudaus vienuolių bendradarbiavimo su vienuolėmis, taip pat dėl esamų kultūrinių srovių ypač naudingas šios srities formavimas. Ankstyvas mišrus, glaudus ir dažnas bendradarbiavimas nebūtinai garantuoja ir vienų, ir kitų asmenų santykių brandumą. Todėl derėtų imtis priemonių, kad šis brandumas būtų stiprinamas, ir auklėti turint omeny tobulo skaistumo praktiką.
   Be to, vyrai ir moterys turi suprasti savo specifinę padėtį Dievo plane,  savo originalų įnašą į išganymo darbą. Taip būsimiems vienuoliams bus sudaryta galimybė apmąstyti seksualumo vaidmenį dieviškajame kūrimo ir išganymo plane.
   Drauge reikia išaiškinti ir suprasti priežastis, dėl kurių nuo vienuolinio gyvenimo teisėtai atskiriami tie ir tos, kurie neįstengia suvaldyti homoseksualinių polinkių arba norėtų laikytis trečio kelio - "dviprasmiškos būsenos tarp celibato ir santuokos"104.

40. Dievo pasaulis nėra vienalytis. Sukūręs žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą (Pr 1,26-27), kaip protingą ir laisvą, Dievą pažinti ir mylėti gebančią būtybę, Dievas norėjo, kad jis būtų ne vienišius ir šalia savęs turėtų kitą žmogišką asmenį, moterį (Pr 2,18). Tarp jųdviejų nusistovėjo abipusis santykis: vyro su moterimi ir moters su vyru105. "Moteris yra kitas jų bendro žmogiškumo aš"106. Todėl "vyras ir moteris nuo pat pradžių yra pašaukti gyventi ne tik vienas šalia kito arba drauge, bet ir abipusiškai, vienas kitam"107.
   Galima lengvai suprasti dėmesį tiems antropologiniams principams, kai reikia formuoti tuos ir tas, kurie dėl ypatingos malonės laisvai daro tobulos skaistybės dėl dangaus karalystės profesiją.

41. "Įžvalgesnė vyro ir moters būvio antropologinių pagrindų analizė" leis "patikslinti moters asmeninį tapatumą, atsižvelgiant į skirtingumo ir abipusio papildomumo santykį vyro atžvilgiu, turint omeny ne tik jos vaidmenį ir funkcijas, bet ir gilesnius dalykus, susijusius su asmens sandara ir jo reikšme"108. Vienuolinio gyvenimo istorija rodo, kad daugelis moterų vienuolyne arba pasaulyje surado idealų būdą tarnauti Dievui ir žmonėms, palankias sąlygas savo moteriškumo ekspansijai, taigi  ir giliau suvokė savo tapatumą. Tokio įžvalgumo reikia siekti teologinėmis studijomis,  nepamirštant ir "įvairių mokslo apie žmogų šakų bei įvairių kultūrų indėlio"109.
   Pagaliau, siekiant labiau ištobulinti moterų vienuolinio gyvenimo specifiką, nereikia pamiršti: "Nazareto Marijos asmenybė nušviečia moterį per tą faktą, kad Dievas kilniam savo Sūnaus įsikūnijimui pasinaudojo laisvu ir aktyviu moters patarnavimu. Taigi galima tvirtinti, kad moteris randa paslaptį, kuri jai padeda garbingai išgyventi savo moteriškumą ir jį tikrai sukilninti. Žvelgdama į Mariją, Bažnyčia moteryje regi grožio atspindžius, tartum bylojančius apie pačius kilniausius jausmus, kurie gali kilti iš žmogaus širdies: meilės sužadintą visišką pasiaukojimą; jėgą, padedančią ištverti didžiausias kančias; beribę ištikimybę ir nenuilstantį veiklumą; gebėjimą suderinti  skvarbią nuojautą su paramos ir padrąsinimo žodžiu"110.

IV. VIENUOLIŲ FORMAVIMO  TARPSNIAI

PARENGIAMASIS TARPSNIS  PRIEŠ ĮSTOJANT Į NOVICIATĄ
Jo prasmė

42. Dabartinėmis aplinkybėmis, galima pasakyti, ir apskritai, Renovationis causam111 išlieka labai aktualus. "Diduma novicijų formavimo sunkumų, su kuriais šiandien susiduriama, kyla iš to, kad prieš priimami į noviciatą jie dar neturėjo reikiamo brandumo minimumo". Žinoma, nereikalaujama, kad kandidatas tuoj pat galėtų atlikti visas vienuolio pareigas, tačiau jis turi būti laikomas tinkamu palaipsniui tam pasirengti. Kad būtų galima spręsti apie jo tinkamumą, teisingai skiriama laiko ir priemonių. Toks ir yra parengiamojo tarpsnio tikslas, nesvarbu, kokiu vardu jis būtų pavadintas: postulatu, prenoviciatu ar kaip nors kitaip. Jo  eigą nustato  tik sava instituto teisė, tačiau jokiu būdu "niekas negali būti priimtas be tinkamo pasirengimo"112.

Jo turinys

43. Atsižvelgiant į tai, kas bus pasakyta (n.86 ir toliau) apie jaunimo padėtį moderniame pasaulyje, šis parengiamasis tarpsnis, kurio nereikia bijoti pratęsti, turi padėti patikrinti kai kuriuos dalykus, leidžiančius vyresniesiems spręsti, ar galima kandidatą priimti į noviciatą. Nederėtų priėmimo nei skubinti, nei nepelnytai vilkinti, tik reikia tikrai ištirti, ar kandidatas yra tinkamas.
   Priėmimo sąlygas nustato bendroji teisė, o sava teisė gali pridurti ir kitas sąlygas113. Jos būtų tokios:

  • Žmogiško ir krikščioniško brandumo lygis114 turi būti toks, kad būtų galima pradėti noviciatą negrįžtant prie pagrindinio bendro ugdymo lygio arba paprasto katechumenato. Pasitaiko, kad ne visi kandidatai ateina jau baigę krikščioniškąjį parengimą (sakramentinį, doktrininį ir moralinį) ir jiems stinga kai kurių paprasto krikščioniško gyvenimo elementų.

  • Pagrindinė bendroji kultūra turi atitikti išprusimą, reikalaujamą iš jaunuolio, baigusio jo kraštui įprastą mokyklinį parengimą. Ypač svarbu, kad būsimieji novicijai gerai suprastų noviciate vartojamą kalbą.

  • Dėl pagrindinės kultūros - reikia atsižvelgti į kai kurių kraštų ar socialinės aplinkos situaciją, nes Viešpats šaukia kandidatus į vienuolinį gyvenimą  ir iš ten, kur mokslo lygis yra gana žemas. Taigi reikia  stengtis kelti kandidato kultūrą, nesutapatinant jos su svetimo krašto kultūra. Kandidatai ir kandidatės Viešpaties kvietimą turi suvokti savoje kultūroje ir atsiliepti į jį savitai.

  • Jausminė, ypač seksualinė pusiausvyra, kuri leidžia gerbti kito - vyro ir moters - skirtingumą. Būtų gera kandidatą ištirti psichologiškai, nepažeidžiant  kiekvieno teisės išsaugoti savo intymumą115.

  • Gebėjimas gyventi bendruomenėje, vyresniųjų valdžioje ir tam tikrame institute. Žinoma, tą gebėjimą galima geriau pažinti noviciato metu, tačiau klausimą reikia iškelti jau anksčiau. Kandidatai pirmiausia turi žinoti, kad, norint visą savo gyvenimą skirti Viešpačiui, yra ir kitų būdų, ne tik vienuolinis institutas.

Realizavimo formos

44. Jos gali būti įvairios: priėmimas į instituto bendruomenę be dalyvavimo jos gyvenime, tik ne į noviciato bendruomenę, nes ji tam nėra tinkama (tai negalioja klauzūriniams); periodiniai kontaktai su institutu  arba kuriuo nors jo atstovu, bendras gyvenimas kandidatų priėmimo namuose ir kt. Tačiau nė viena tų formų neleidžia tokių asmenų laikyti instituto nariais. Kiekvienu atveju asmeniškas kandidato buvimas šalia yra svarbesnis už priėmimo struktūrą.
   Vyresnieji turėtų paskirti vieną ar daugiau  kvalifikuotų vienuolių, kurie vadovautų kandidatams ir ištirtų jų pašaukimą. Jie turėtų aktyviai bendradarbiauti su novicijų magistru arba magistre.

NOVICIATAS IR  PIRMOJI  PROFESIJA
Tikslas

45. "Noviciatas, nuo kurio prasideda gyvenimas institute, skirtas tam, kad novicijai galėtų geriau suvokti dieviškąjį ir savitą instituto pašaukimą, pajustų jo gyvenimo stilių, suformuotų protą ir širdį pagal jo dvasią, patikrintų savo intencijas ir tinkamumą"116.

   Atsižvelgdami į charizmų ir institutų įvairovę, galėtume noviciato tikslą aptarti kitais žodžiais: tai metas, turintis iki galo įvesti į tokią gyvenimo formą, kurią Dievo Sūnus pasirinko sau, o Evangelijoje117 mums siūlo vieną ar kitą savo tarnystės arba paslapties aspektą118.

Turinys

46. "Reikia rūpintis, kad novicijams būtų padedama ugdyti žmogiškąsias ir krikščioniškąsias dorybes; reikia juos įvesti į  atsakingesni tobulumo  kelią per maldą ir savęs atsižadėjimą; pratinti kontempliuoti išganymo paslaptį, skaityti ir medituoti Šventąjį Raštą; taip pat pratinti garbinti Dievą šventoje liturgijoje; ugdyti, kad atitiktų Dievui ir žmonėms Kristuje paaukoto gyvenimo reikalavimus, praktikuodami evangelinius patarimus; pagaliau supažindinti su instituto uždaviniais ir dvasia, tikslu ir disciplina, istorija ir gyvenimu; ugdyti meilę  Bažnyčiai ir savo ganytojams"119.

47. Iš to bendro įstatymo matyti, kad pilnutinis noviciatui būdingas ugdymas yra daugiau negu paprastas mokymas. Tai yra:

  • Pratinimas gyvai ir giliai pažinti Kristų ir Tėvą. To siekiama mąstymu paremtomis Šventojo Rašto studijomis, liturgijos celebravimu pagal instituto dvasią ir pobūdį; asmeninės maldos ir praktikos skatinimu, taip pat raginimu  pamėgti didžiuosius Bažnyčios dvasinės tradicijos autorius ir neapsiriboti madinga dvasine lektūra.

  • Įvedimas į Velykinę Kristaus paslaptį atsižadant savęs, ypač praktikuojant evangelinius patarimus pagal instituto dvasią,  džiugiai trokštant evangelinės askezės ir drąsiai priimant kryžiaus paslaptį.

  • Įvedimas  į evangelinį brolišką gyvenimą. Tikėjimas gilėja ir vienija bendruomenę, meilė įvairiai reiškiasi konkrečiame kasdieniniame gyvenime.

  • Supažindinimas su instituto istorija, misija ir dvasingumu. Apaštalavimui atsidėjusiuose institutuose tarp kitų elementų su tuo siejasi ir tai, kad "novicijų formavimui konstitucijos šalia laiko, apie kurį kalbama kan. 648, §1 (t.y. 12 mėnesių, kuriuos reikia praleisti noviciato bendruomenėje), gali nustatyti vieną ar du periodus, skirtus apaštalavimo darbui, atliekamam ne noviciato bendruomenėje"120. Tų periodų tikslas - išmokyti novicijus "palaipsniui savo gyvenime realizuoti darnią kontempliacijos ir apaštalavimo veiklos vienybę; toji vienybė yra institutams viena pagrindinių vertybių"121. Šių periodų laikas turi būti derinamas su dvylika mėnesių, kuriuos reikia praleisti noviciato bendruomenėje, kai "novicijai negali būti užimti studijomis arba įpareigojimais, tiesiogiai nesusijusiais su tokiu  formavimu"122.

   Formavimo noviciate programą turi nustatyti sava teisė123.
   Nepatartina, kad noviciatas vyktų vietoje, tolimoje novicijų gimtajai kultūrai ar kalbai: pageidautini noviciatai nedideli, tačiau įsišakniję savoje kultūroje. Pagrindinis motyvas tas, kad nereikia dauginti problemų tuo formavimo tarpsniu, kai ypač svarbu asmens pusiausvyra, kai novicijų ir novicijų magistro santykiai turi būti paprasti, kad būtų galima išsiaiškinti visus klausimus, kylančius pradiniame ir intensyviame dvasiniame gyvenime. Be to, perėjimas į kitą kultūrą tuo momentu sukelia riziką priimti netikrus pašaukimus ir nesuvokti galimų klaidingų motyvų.

Profesinis darbas noviciato metu

48. Reikia paminėti ir profesinio darbo noviciato metu problemą. Daugelyje industrializuotų kraštų dėl motyvų, kuriuos apaštalavimo tikslai kartais pateisina ir kurie gali net priklausyti nuo tų kraštų socialinių įstatymų, kai kurie apmokamą darbą dirbantys kandidatai, įstodami į noviciatą, prašo savo darbdavius, kad juos metams atleistų iš darbo "dėl asmeninių motyvų". Taip jie nepraras darbo, jei reikės sugrįžti į pasaulį, taigi nerizikuoja likti bedarbiais. Todėl antraisiais noviciato metais jie vėl turi imtis profesinio darbo ir tai laikyti apaštalavimo darbo pradžia.
   Taigi manome, kad reikia nurodyti tokį principą: institutuose, kurių noviciatas trunka dvejus metus, novicijai gali dirbti profesinį darbą tik tokiomis sąlygomis:

  • kai darbas tikrai atitinka instituto apaštalavimo tikslus;

  • kai jis atliekamas tik antraisiais noviciato metais;

  • kai jis atitinka kan. 648, §2 reikalavimus, tai yra prisideda prie novicijų formavimo gyventi institute ir iš tiesų yra apaštalavimo  veikla.

Kitos pažymėtinos sąlygos

49. Priimant kandidatus, reikia griežtai laikytis kanoniškų, leistinumo ir galiojimo sąlygų tiek kandidatui, tiek valdžiai, turinčiai teisę jį priimti. Tai leis vėliau išvengti daugelio sunkumų124. Dėl kandidatų į diakonato ar kunigystės tarnybą reikia, ypač nuo pat pradžių, įsitikinti, kad jokia nenormali padėtis vėliau nesutrukdys juos įšventinti. Tačiau kunigiškų popiežinės teisės institutų aukštesni vyresnieji gali esant tokiai padėčiai duoti dispensą, jeigu tai nėra išimtinė Šventojo Sosto teisė125.
   Prieš priimant į institutą pasaulietį klieriką, vyresnieji privalo pasikonsultuoti su jo ordinaru ir gauti jo liudijimą (kan. 644 ir 645, § 2).

50. Noviciato laiko ir vietos aplinkybes nusako teisė. Reikia lankstumo, tačiau visada tebus prisimenama, kad gali būti protinga nepritarti tam, ko teisė neįsako126. Aukštesni vyresnieji ir atsakingieji už formavimą turi žinoti, kad šios dabar nurodytos aplinkybės, be jokios abejonės, geriau negu praeityje sudarys novicijams pakankamas stabilumo sąlygas, kurios leis dvasiai skleistis giliai ir giedrai. Juo labiau tai galioja, kai daugelis kandidatų jau yra patyrę gyvenimą pasaulyje. Novicijai turi priprasti prie ilgos maldos praktikos, vienatvės ir tylos. Todėl laiko faktorius yra lemiamas. Jie turi pajusti, kad reikia labiau tolti nuo pasaulio negu "eiti" į pasaulį, ir tai ne vien subjektyvus dalykas. Taigi noviciato laikas ir vieta turi būti taip organizuoti, kad novicijai rastų klimatą, palankų giliau įsišaknyti gyvenimui su Kristumi. To negalima pasiekti neatsižadant savęs, viso to, kas pasaulyje priešinasi Dievui, ir net tų pasaulio gėrybių, "kurios yra neabejotinai didžios vertės"127. Taigi iš tiesų nepatartina noviciato tarpsnį praleisti "įsipareigojusiose" bendruomenėse. Kaip jau buvo sakyta (28), formavimo reikalavimai turi būti svarbesni už tam tikrą apaštalavimo naudą įsijungus į vargingųjų aplinką.

Pedagogika

51. Ne visi įnoviciatą atėję kandidatai yra to paties žmogiškosios ir krikščioniškosios kultūros lygio. Tad reikia atkreipti ypatingą dėmesį į kiekvieną asmenį, kad  būtų galima prie jo prisiderinti ir pritaikyti jam tinkamą formavimo turinį ir pedagogiką.

Novicijų magistras ir magistrė bei jų bendradarbiai

52. Novicijams vadovauti gali tik novicijų magistras, priklausomas nuo savo aukštesniu vyresniųjų. Jis turi būti laisvas nuo visų kitų pareigų, kurios jam galėtų sutrukdyti iki galo atlikti savąjį auklėtojo uždavinį. Jeigu jis turi bendradarbiu, šie nuo jo priklauso sudarant formavimo programą ir vadovaujant noviciatui. Svarstant ir sprendžiant jų vaidmuo yra reikšmingas128.
   Noviciatuose, kuriuose tiek dėl mokymo reikalų, tiek dėl Susitaikinimo sakramento lankosi kunigai ne vienuoliai arba kiti pašaliniai vienuoliai ar net pasauliečiai, visi turi darbuotis glaudžiai bendradarbiaudami su noviciato magistru, ir tiek vieni, tiek kiti turi būti santūrūs.
   Novicijų magistras yra dvasinis vadovas tiek visų novicijų tiek kiekvieno atskirai. Noviciatas yra jo tarnybos vieta, tad jis turi būti pasirengęs padėti tiems, kurie yra jam patikėti. Jis galės lengvai atlikti savo pareigą, jei novicijai jam bus laisvai ir iki galo atviri. Vis dėlto nei jis, nei jo padėjėjai dvasiniuose institutuose negali klausyti novicijų sakramentiniu išpažinčių, nebent ypatingais atvejais jie to spontaniškai paprašytų129.
   Pagaliau tegu novicijų magistras ir magistrė atsimena, kad vien psichologinės ir pedagoginės priemonės negali pavaduoti tikro dvasinio vadovavimo.

53. "Tegu novicijai, suvokdami savo atsakomybę, įsipareigoja  bendradarbiauti su  savo magistru, kad  galėtų ištikimai  atitikti dieviškojo pašaukimo  malonę"130. "Formuojant novicijus, tegu instituto nariai savo ruožtu bendradarbiauja savo gyvenimo pavyzdžiu ir malda"131.

Vienuolinė profesija

54. Liturginėse apeigose per teisėtus vyresniuosius Bažnyčia priima profesiją atliekančiųjų įžadus ir jų auką jungia su eucharistine auka132. Ordo professionis133 pateikia pašventimo  schemą, tačiau palieka vietos ir teisėtoms instituto tradicijoms.
   Šis liturginis aktas rodo bažnytinį profesijos pobūdį, ir, pradedant tokiu paslapties šventimu, galima gyviau ir giliau suvokti pašventimą.  

55. Noviciato metu pabrėžiami įsipareigojimo amžinai tarnauti Viešpačiui puikumas ir galimybė. Jonas Paulius II sako: "Apie asmenį galima spręsti pagal jo ryšių prigimtį. Todėl su džiaugsmu galime tarti, kad jūsų laisvė yra laisvai atiduota Dievui, tarnaujant Jam noriai ir su meile. Taip jums elgiantis, jūsų žmogiškumas bręsta. «Atviras žmogiškumas», rašiau enciklikoje Redemptor hominis, reiškia pilnutinį naudojimąsi laisvės dovana, kurią gavome iš Kūrėjo, kai mus pašaukė būti žmonėmis, sukurtais pagal Jo paveikslą ir panašumą. Tokia dovana iki galo realizuojama visą asmenį be jokių išlygų sužadėtinio meilės dvasia atiduodant Kristui, o su Kristumi visiems tiems, kuriems Jis siunčia vyrus ir moteris, visiškai Jam pasiaukojusius pagal evangelinius patarimus"134. Negalime savo gyvenimo atiduoti  Kristui "pabandymui". Juk tai Jis pats jo reikalauja iš mūsų. Vienuoliai liudija, kad tai įmanoma, ypač Dievo ištikimybės dėka, ir kad tai daro juos laisvus ir laimingus, jei ši dovana kasdien atnaujinama.

56.  Amžinosios profesijos prielaida yra ilgas pasirengimas ir griežtas bandomasis laikotarpis. Dėl to Bažnyčia teisėtai reikalauja, kad prieš ją būtų tam tikras laikinosios profesijos tarpsnis. "Nors pirmųjų įžadų profesija yra bandyminio pobūdžio ir laikina, vis dėlto per ją kandidatas tampa vienuolinio pašventimo dalyviu"135. Šio laikinosios profesijos tarpsnio tikslas - sutvirtinti jaunų profesų ir profesių ištikimybę, nesvarbu, ar kasdieninio gyvenimo sekant Kristumi rezultatai teiktų jiems pasitenkinimą, ar ne. Amžinosios ir laikinosios profesijos apeigos turi būti skirtingos, nes laikinoji turi būti atliekama "be jokių iškilmingų apeigų."136. Tuo tarpu amžinoji profesija - "su deramu iškilmingumu ir dalyvaujant vienuoliams ir pasauliečiams"137, nes ji yra "neišardomos vienybės su Kristumi ir Jo sužadėtine Bažnyčia ženklas (plg. LG 44)"138.

57. Turi būti rūpestingai laikomasi teisės nurodymų dėl laikinosios  ir amžinosios profesijų galiojimo sąlygų bei terminų139.

LAIKINŲJŲ  PROFESŲ FORMAVIMAS
Bažnyčios nurodymai

58. Dėl laikinųjų profesų formavimo Bažnyčia įsako "po pirmosios profesijos tęsti visų narių formavimą, kad jie galėtų tobulai gyventi instituto gyvenimą ir tapti vis tinkamesni misijos vykdymui. Todėl sava teisė privalo  nustatyti šio formavimo programą ir trukmę, atsižvelgdama į Bažnyčios poreikius ir asmenų bei laiko sąlygas, taip pat ir į tai, ko reikalauja instituto tikslai ir uždaviniai"140.
   "Formavimas turi būti sistemingas, atitinkantis narių sugebėjimus, dvasinis, apaštalinis, doktrininis ir drauge praktinis, siekiant, jei reikalinga, net atitinkamų tiek bažnytinių tiek pasaulietinių titulų. Šio formavimo metu vienuoliams nepavedama uždavinių ir darbų, kurie galėtų jį sutrukdyti"141.

To tarpsnio reikšmė ir reikalavimai

59. Pirmoji profesija pradeda naują formavimo fazę, paremtą iš jos kylančiu gyvumu ir pastovumu. Vienuolis turi surinkti prieš tai buvusių tarpsnių vaisius ir toliau ugdyti savo žmogiškumą bei dvasingumą, narsiai atlikdamas tai, kam yra įsipareigojęs. Išsaugoti ankstesnių tarpsnių dvasinius užmojus yra nepaprastai svarbu, nes apaštalavimui atsidavusiuose institutuose perėjimas prie atviresnio gyvenimo stiliaus ir per daug įpareigojančios veiklos gali sukelti sutrikimą ir nejautrumą. Kontempliacijai skirtuose institutuose gali grėsti pripratimas, nuovargis, dvasinė tinginystė. Jėzus savo mokinius formavo krizėmis, kurias jie turėjo patirti. Ne kartą kalbėdamas apie kančią, rengė juos tapti tikrais mokiniais142. Taigi tuo metu auklėjimo tikslas - padėti jaunam vienuoliui, kad jis tikrai, su  visa savo patirtimi ir suvienijęs savo ateities planus bei pašaukimo gyvenimą, galėtų siekti amžinosios profesijos.

Formavimo turinys ir priemonės

60. Institutas yra labai atsakingas už šios formavimo fazės organizavimą bei jos trukmę ir privalo jauniems vienuoliams sudaryti palankias sąlygas realiai ugdyti atsidavimą Viešpačiui. Pirmiausia jis turi sudaryti stiprią ugdymo bendruomenę, aprūpintą gerais  auklėtojais. Šiam formavimo tarpsniui, priešingai, negu  buvo sakyta apie noviciatą (plg.n.47), didesnė bendruomenė, aprūpinta formavimo priemonėmis ir gerai vadovaujama, yra tinkamesnė, negu maža ir neturinti formuotojų.

   Kaip ir per visą savo vienuolinį gyvenimą, vienuolis privalo stengtis praktiškai geriau suprasti bendruomeninio gyvenimo pagal instituto pašaukimą svarbą, sutikti su tokio gyvenimo tikrove, išnaudoti esamas sąlygas pažangai, gerbti kitus su jų skirtingumu bei jaustis atsakingas už šią bendruomenę. Kad ir šiuo metu savitai būtų tęsiama novicijų magistro misija, vyresnieji skirs atsakingąjį už laikinųjų profesų formavimą. Toks formavimas turi trukti bent trejus metus.

61. Tolesni siūlymai programai yra įsidėmėtini, ir nereikia į juos žiūrėti iš aukšto, nes vienuoles ir vienuolius reikia ugdyti taip, kad jie atitiktų nūdienos pasaulio lūkesčius ir poreikius.
   Institutų ir formuotoju uždavinys - veikti prisitaikant prie asmenų, laiko ir vietos reikalavimų. Studijų programoje svarbią vietą turi užimti biblinė, dogminė, dvasinė ir pastoracinė teologijos ir ypač turi būti gilinamasi į pašvęsto gyvenimo bei instituto charizmos doktriną. Tos programos suformulavimas ir jos taikymas turi jungtis su visu mokymu ir derėti su įvairiomis disciplinomis. Vienuoliai privalo suvokti, kad yra ne įvairūs mokslai, o tik vienui vienas mokslas, kurio jie turi mokytis: tai tikėjimo ir Evangelijos mokslas. Todėl nereikia vienu metu sukaupti  daug disciplinų ir kursų. Be to, dėl pagarbos asmenims vienuoliai neturėtų per anksti susidurti su perdėtai kritiška problematika, kol dar nėra parengti ramiai į ją reaguoti.
   Reikia rūpintis tinkamu pagrindiniu išsilavinimu, kuris galėtų padėti geriau pažinti Dievą ir krikščioniškai žvelgti į pasaulį ir mūsų laikais  diskutuojamus klausimus, nes tai išryškintų protinio ir tikėjimo pažinimų sąsają ieškant vienintelės tiesos. Taip vienuoliai bus apsaugoti tiek nuo visada gresiančio kritinio racionalizmo, tiek nuo pietizmo ir fundamentalizmo pagundų.
   Teologiniu studijų programa turi būti sudaryta protingai, o paskiros dalys gerai suderintos, kad būtų aiški krikščioniškosios doktrinos tiesų "hierarchija", nes jų ryšys su krikščionių tikėjimo pagrindu yra nevienodas143. Sudarant tą programą, galima pasinaudoti Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos ir kandidatų į kunigystę ugdymo komisijos nurodymais144, stengiantis nepraleisti nieko, kas galėtų padėti gerai suprasti tikėjimą ir krikščioniškąjį gyvenimą Bažnyčioje: tai būtų istorija, liturgija, kanonų teisė ir kt.

62. Pagaliau vienuolio brendimui šiuo požiūriu reikia apaštalavimo įpareigojimo ir vis didėjančio dalyvavimo bažnytinėje ir socialinėje veikloje pagal savojo instituto charizmą, atsižvelgiant į vienuolio polinkius bei troškimus. Dėl tos veiklos tegu vienuoliai ir vienuolės atsimena, kad jie nėra iš esmės pastoracijos darbuotojai tiek formavimo metu, tiek po to, ir kad jų įsipareigojimas bažnytiniam ir ypač socialiniam darbui būtinai turi laikytis blaivaus proto kriterijų (plg.n.18).

63. Nors vyresnieji teisingai yra laikomi "dvasiniais mokytojais savojo instituto evangelinio plano požiūriu"145, vienuoliai savo sąžinės reikalams, net ir ne sakramentiniams, privalo turėti tą, kas paprastai vadinamas dvasiniu vadovu arba patarėju (rector vel monitor spiritualis). "Pagal pirmųjų dykumos Tėvų ir visų didžiųjų ordinų steigėjų klusnumo tradiciją, dvasiniam vadovavimui kiekvienas institutas turi narius, specialiai skirtus broliams ir seserims šioje srityje padėti. Jų vaidmuo įvairuoja, kad atitiktų vienuolių pasiektą lygį, tačiau pagrindinės jų užduotys yra: pamatyti Dievo veikimą; lydėti vienuolius Dievo keliais; remti jų gyvenimą tvirtu mokymu bei maldos praktika ir, ypač pirmaisiais metais, vertinti jų pažangą"146.
   Šiam dvasiniam vadovavimui, kurio "negali pavaduoti psichologiniai pedagoginiai išradimai"147 ir kuriam Susirinkimas reikalauja "atitinkamos laisvės"148, turi būti skiriami "tam atsidavę kompetentingi ir kvalifikuoti asmenys"149.
   Tokie patvarkymai, skirti ypač šiam vienuolių formavimo etapui, galioja visam likusiam jų gyvenimui. Vienuolinėse bendruomenėse, ypač turinčiose daugiau narių, juo labiau tose, kuriose gyvena laikini profesai, privalo būti bent vienas oficialiai skirtas vienuolis, savo brolių dvasinis vadovas ir patarėjas.

64. Kai kurie institutai numato prieš amžinąją profesiją tam  tikrą intensyvaus  pasirengimo laikotarpį, atleidžiant profesus nuo įprastiniu pareigų. Šį paprotį verta palaikyti ir plėsti.

65. Jei pagal teisės nurodymus vyresnieji siunčia jaunus profesus studijuoti150, "tos studijos turi būti programuojamos  ne taip, kad pasitarnautų nederamam savęs realizavimui siekiant individualių tikslų, bet taip, kad atitiktų vienuolinės šeimos apaštalavimo planus ir derintųsi  su Bažnyčios poreikiais"151. Tų studijų eiga ir gauti diplomai pagal aukštesnių vyresniųjų ir atsakingųjų už formavimą sprendimą turi būti atitinkamai suderinti su visa kita šiam formavimo metui skirta programa.

NUOLATINIS  AMŽINŲJŲ PROFESŲ FORMAVIMAS

66. "Tegu vienuoliai visą gyvenimą stengiasi uoliai tęsti savo dvasinį, mokslinį ir praktinį formavimą, o vyresnieji tegu jiems parūpina reikiamų priemonių ir duoda laiko"152. "Taigi kiekvienas vienuolinis institutas privalo planuoti ir realizuoti nuolatinio formavimo programą, tinkamą visiems savo nariams. Tokia programa turi formuoti ne tik protą, bet ir visą asmenį, ypač atsižvelgiant į jo misiją, kad kiekvienas vienuolis galėtų iki galo išgyventi savo pasišventimą Dievui, atlikdamas specifinę Bažnyčios jam pavestą misiją"153.

Kodėl nuolatinis formavimas?

67. Nuolatinis formavimas pirmiausia motyvuojamas tuo, kad Dievas šaukia, o Jis kiekvieną savąjį šaukia kiekvienu momentu ir vis naujomis aplinkybėmis. Vienuolinio gyvenimo tam tikrame institute charizma yra gyvojo Dievo malonė, kuri turi būti priimta ir išgyventa dažnai visai nelauktomis sąlygomis. "Steigėju charizma (ET 11) pasirodo kaip Dvasios patirtis, perduota saviems mokiniams, kad būtų  jų išgyventa, išsaugota ir nuolat vystoma drauge su nuolat augančiu Kristaus Kūnu . Charizminė kiekvieno instituto žymė reikalauja, kad tiek jo steigėjas, tiek mokiniai nuolat tikrintų savo ištikimybę Viešpačiui, klusnumą Jo Dvasiai, protingą dėmesį aplinkybėms bei apdairų požiūrį į laiko ženklus, norą įsijungti į Bažnyčią, pasirengimą paklusti hierarchijai, iniciatyvų ryžtingumą, pasiaukojimo pastovumą, nuolankumą pakenčiant nemalonumus . Mūsų gyvenamasis laikotarpis nepaprastai reikalauja iš vienuolių to paties gyvo ir išradingo charizminio grynumo, kuris toks ryškus steigėjuose..."154
   Nuolatinis formavimas reikalauja ypač atkreipti dėmesį į Dvasios ženklus mūsų dienomis, būti itin jautriems, kad būtų galima tinkamai į juos atsiliepti.
   Be to, nuolatinis formavimas yra sociologinis dalykas, kuris šiandien atsižvelgia į visas profesinės veiklos šakas. Jis labai dažnai reikalauja profesijos pastovumo arba perėjimo iš vienos profesijos į kitą.
   Pradinio formavimo tikslas - pasiekti pakankamą autonomijos lygį, kad vienuolis galėtų būti ištikimas savovienuoliniams įsipareigojimams. Tuo tarpu nuolatinis formavimas padeda jam sujungti kūrybingumą su ištikimybe, nes krikščioniškasis ir vienuolinis pašaukimas reikalauja dinamiško augimo ir ištikimybės konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis. Tam reikia dvasinio formavimo, kuris būtų ir vienijantis, ir lankstus, taip pat atsižvelgtų į kasdieninius asmeninio gyvenimo ir pasaulio įvykius.
   "Sekti paskui Kristų" reiškia nuolat keliauti, saugantis sustabarėjimo ir nejudrumo, kad būtų galima gyvai ir teisingai liudyti Dievo karalystę šiame pasaulyje.
   Galima ir kitais žodžiais priminti tris svarbiausius argumentus, kurie pagrindžia nuolatinį formavimą:

  • pirmasis yra vienuolinio gyvenimo funkcija Bažnyčioje. Jo charizminis ir eschatologinis vaidmuo labai reikšmingas, ir vienuolės bei vienuoliai turi ypač atkreipti dėmesį tiek į dvasinį gyvenimą asmeninėje kiekvieno ir kiekvienos istorijoje, tiek į tautų, viltis bei lūkesčius;

  • antrasis sukeltas iššūkio, kuris atsiranda iš atviro kurstymo kenkti krikščionių tikėjimui ir jo ateičiai nepaprastu greičiu kintančiame pasaulyje155;

  • trečiasis siejasi su pačiu vienuolinių institutų gyvenimu ir ypač ateitimi, kuri iš dalies priklauso nuo jų narių nuolatinio formavimo.

Jo turinys

68. Nuolatinis formavimas yra globalinis atnaujinimo procesas, kuris apima visus vienuolio asmens ir drauge viso instituto aspektus. Jis turi vykti atsižvelgiant į tai, kad įvairūs jo aspektai neišskiriami ir vieni kitus veikia kiekvieno vienuolio ir kiekvienos bendruomenės gyvenime. Galima prisiminti šiuos aspektus:

  • gyvenimą pagal Dvasią arba dvasingumą: jam priklauso primatas, nes jis apima tikėjimo ir vienuolinės profesijos suvokimo pagilinimą; taigi reikia vertinti metines dvasines pratybas ir kitas dvasinio atsinaujinimo formas;

  • dalyvavimą Bažnyčios gyvenime pagal instituto charizmą ir ypač pastoracinės veiklos metodų bei turinių sudabartinimą, bendraujant su kitais vietinės pastoracijos darbuotojais;

  • doktrininį ir profesinį išprusimą, kuris apima biblinį ir teologinį pasitobulinimą, visuotinio ir ypatingo mokymo dokumentu  studijas, geresnį susipažinimą su vietų, kuriose gyvenama ir veikiama, kultūra, profesinės ir techninės kvalifikacijos pagilinimą, jeigu tai reikalinga;

  • ištikimybę savo charizmai, vis geriau pažįstant steigėją, instituto istoriją, jo dvasią, misiją ir stengiantis tuo gyventi asmeniškai ir bendruomenėje.

69. Pasitaiko, kad dalis nuolatinio formavimo vyksta tarpkongregaciniuose formavimo centruose. Tokiais atvejais reikia atsiminti, kad institutas negali pašalinėms organizacijoms pavesti nuolatinio savo narių formavimo, kuris daugeliu aspektų pernelyg susijęs su savo charizmos vertybėmis. Todėl kiekvienas institutas, kiek reikia ir kiek įmanoma, turi skatinti ir organizuoti įvairias iniciatyvas bei struktūras.

Svarbūs nuolatinio formavimo tarpsniai

70. Tie tarpsniai turi būti suvokiami labai lanksčiai. Juos reikia derinti su tais, kuriuos gali netikėtai nurodyti Šventoji Dvasia. Paminėsime kaip ypač reikšmingus šiuos:

  • Perėjimą nuo pradinio formavimo prie pirmosios  savarankiškesnės gyvenimo patirties, kai vienuolis turi suvokti naują būdą likti ištikimas Dievui.

  • Tarpsnį, praėjus maždaug dešimčiai metų nuo amžinosios profesijos, kai gali pasireikšti "įpratimo" rizika ir polėkio praradimas. Atrodo, reikia ilgesniam laiko tarpui nutolti nuo įprasto gyvenimo, kad būtų galima jį "iš naujo persvarstyti", lyginant su Evangelija ir steigėjo sumanymu. Kai kurie institutai skiria savo narių tobulinimuisi "trečiąjį metą", kartais vadinamą "antruoju noviciatu" arba "antruoju išmėginimu" ir t.t. Pageidautina, kad šis laikas būtų praleistas instituto bendruomenėje.

  • Visiško subrendimo metą, dažnai susijusį su individualizmo pavojumi, ypač gyviems ir veikliems temperamentams.

  • Stiprių, krizių momentus, kurių gali pasitaikyti kiekviename amžiuje veikiant išoriniams faktoriams (posto arba darbo pakeitimas, nesėkmė, nesupratimas, nušalinimo jausmas ir t.t.) arba asmeniškesniems faktoriams (fizinė ar psichinė liga, dvasinė sausra, stiprios pagundos, tikėjimo arba jausmo, netgi abiejų kartu, krizė ir t.t.). Tomis aplinkybėmis vienuoliui reikia padėti tikėjimu pozityviai nugalėti krizę.

   Tolydaus pasitraukimo nuo aktyvios veiklos metą, kai vienuolis ar vienuolė giliai išgyvena patirtį, kurią šv. Paulius aprašo kelio į prisikėlimą kontekste: "nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai: jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina"156. Petras, gavęs milžinišką uždavinį ganyti Viešpaties kaimenę, išgirdo: "pasenęs tu ištiesi rankas, - kitas tave perjuos ir ves, kur nenori"157. Vienuoliui šis momentas turi būti unikali proga išgyventi Viešpaties Jėzaus Velykas iki troškimo  mirti, "kad būtų su Kristumi", pagal tai, ką iš pradžių buvo pasirinkęs: pažinti Kristų, Jo prisikėlimo veiksmingumą, dalyvavimą Jo kentėjimuose, supanašėjimą su Juo mirtyje, turint viltį drauge su Juo ir prisikelti iš numirusių158.  Vienuolinis gyvenimas žino tik tą vieną kelią.

71.  Kiekvieno instituto vyresnieji skiria atsakingąjį užnuolatinį formavimą. Tačiau reikia žiūrėti, kad vienuoliai per visą savo gyvenimą galėtų turėti dvasinius vadovus arba patarėjus, kaip juos turėjo pradinio formavimo metu. Tik būtinai reikia atsižvelgti į jų subrendimą ir aplinkybes, kuriomis jiems teko gyventi.

V. FORMAVIMAS VIENUOLINIUOSE INSTITUTUOSE, YPAČ MOTERŲ, VISIŠKAI ATSIDAVUSIUOSE KONTEMPLIACIJAI (PC 7)


72. Tai, kas buvo aukščiau sakyta, galioja ir šiems institutams, tik atsižvelgiant į jų charizmą, tradiciją ir įstatymus.

Svarbi šių institutų vieta Bažnyčioje

73. "Vien kontempliacijai atsidavusių vienuolijų nariai, laikydamiesi vienumos ir tylos, atsiduoda vienam Dievui nuolatine malda ir uolia atgaila. Nors ir kaip svarbus aktyvus apaštalavimas, šios vienuolijos mistiniame kūne, kuriame «visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį» (Rom 12,4), visuomet užima garbingą vietą. Juk jos atnašauja Dievui kilnią šlovės auką, apšviečia Jo Tautą gausiais šventumo vaisiais, kelia ją savo pavyzdžiu ir prisideda prie jos plėtimosi paslaptingu apaštališku našumu. Taigi šios vienuolijos yra Bažnyčios papuošalas ir dangiškųjų malonių versmė"159.
   Dalinėje bažnyčioje "jų kontempliatyvus gyvenimas yra pirmasis ir pagrindinis apaštalavimas, nes tai jų tipiškas ir charakteringas būdas pagal ypatingą Dievo planą būti Bažnyčia, gyventi Bažnyčioje, realizuoti vienybę su Bažnyčia, atlikti savo misiją Bažnyčioje"160.

Formavimo svarba tuose institutuose

74. Dievo žodžio, Tėvų tradicijos, Bažnyčios mokymo dokumentų, studijų ir sistemingo teologinio mąstymo negalima nevertinti tose vietose, kuriose asmenys visą savo gyvenimą labiausiai - galbūt net išimtinai - yra paskyrę Dievui. Tie vienuoliai ir vienuolės, visiškai atsidėję kontempliacijai, iš Šventojo Rašto mokosi suprasti, kaip Dievas be paliovos ieško savo kūrinių, norėdamas sudaryti su jais  sandorą, ir kaip visas žmogaus gyvenimas savo ruožtu gali būti tik nepaliaujamas Dievo ieškojimas. Jie patys įsipareigoja kantriai Jo ieškoti.
   Savo ribotumo slegiamas kūrinys eina svyruodamas, bet Dievas padaro jį pajėgų Juo žavėtis. Taigi reikia padėti tiems vienuoliams priartėti prie Dievo paslapties, nenustojant domėtis kritiniais žmogaus proto reikalavimais. Reikia ieškoti tų tikrybių kurių teikia Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios paslapties apreiškimas,  tačiau nuolankiai sutikti su šiuo ieškojimu, kuris baigsis tik tada, kai regėsime Dievą veidas į veidą tokį, koks Jis yra. Taigi tie kontempliatyvieji pirmiausia rūpinasi - privalo rūpintis - ne mokslais ir ne akademiniais laipsniais. Jų rūpestis turi būti stiprinti tikėjimą "apie tuo metu nematomus dalykus"161. Tikėjime jie randa tikros kontempliacijos pagrindą ir pažadą. Jis įveda į dar nežinomus kelius: "Abraomas išvyko, nežinodamas kur einąs"162, - tačiau leidžia tvirtai pakelti išmėginimus, tarsi regėtų Neregimąjį163.  Jis gydo, pagilina ir didina pastangas proto, kuris ieško ir kontempliuoja tai, ką tuo tarpu gali suvokti vien "lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu"164.

Kai kurie dalykai, kuriais reikia remtis

75. Dėl tų institutų specifikos ir jai ištikimai išsaugoti nurodytų priemonių jų formavimo planui reikia tam tikrų atramos taškų, kurie turi būti palaipsniui aptariami visuose formavimo etapuose. Iš pradžių reikia paminėti, kad formavimas jiems bus ne toks intensyvus ir formalus kaip aktyvaus gyvenimo institutams, nes jų nariai yra stabilesni ir nesiima veiklos šalia vienuolyno. Pagaliau reikia pridurti, kad dabartinio pasaulio kontekste ir tokių institutų nariai turi būti pasiekę žmogiškos ir religinės kultūros lygį, atitinkantį mūsų laiko poreikius.

Dieviška pamoka

76. Vien tik kontempliacijai atsidėjusių institutų nariai kasdieniniam Dievo žodžio studijavimui ir keturiems dieviškos pamokos (lectio divina) aspektams - skaitymui, meditavimui, maldai ir kontempliacijai - skiria daug daugiau laiko, negu jų broliai ir seserys, atsidėję apaštalavimui. Nesvarbu, kokiais žodžiais įvairios tradicijos juos išreiškia ir kokią tikslią prasmę jiems teikia, kiekvienas šių aspektų yra būtinas ir originalus. Lectio divina maitinasi Dievo žodžiu, juo remiasi ir prie jo grįžta. Rimtos biblinės studijos iš dalies garantuoja lectio sėkmę. Tiek Biblijos, tiek liturginis tekstas, tiek dvasinės katalikų tradicijos puslapis - visa tai yra tikras Dievo žodžio aidas, kurio reikia klausytis, netgi senovės vienuolių pavyzdžiu - šnabždėti. Reikia tai narsiai praktikuoti formavimo metu, ir tuo remiasi visi vėlesni tarpsniai.

Liturgija

77. Liturgija, ypač eucharistinė ir valandų, šiuose institutuose užima ypatingą vietą. Senovės Tėvai monastinį gyvenimą lygindavo su angelų gyvenimu tarp kitų motyvų ir dėl to, kad angelai yra Dievo "liturgai"165. Liturgija, kurioje jungiasi dangus ir žemė ir kuri jau leidžia iš anksto patirti dangiškąją liturgiją, yra viršūnė, kurios siekia Bažnyčia, ir šaltinis, iš kurio srūva visa jos jėga. Ji neišsemia  visos Bažnyčios veiklos, tačiau tiems, kurie "atsiduoda vien Dievui", yra ypatinga vieta ir priemonė Bažnyčios vardu su džiaugsmu ir dėkojimu švęsti išganymo paslaptį, kurią realizavo Kristus ir kuri metams einant periodiškai prisimenama166. Ji bus celebruojama pagal paskirų institutų savitas tradicijas ir apeigas, bet bus tiriama jos istorija, įvairios jos formos ir teologinė prasmė.

78. Pagal kai kurių institutų tradicijas vienuoliai įšventinami kunigais ir kasdien atlieka eucharistines apeigas, nors nėra skiriami apaštalavimui. Tą praktiką pateisina tiek kunigiškos tarnystės prigimtis, tiek tai, kas siejasi su Eucharistijos sakramentu. Iš dalies egzistuoja vidinė darna  tarp vienuolinio pašventimo ir įšventinimo kunigų tarnystei, todėl tie vienuoliai gali būti teisėtai įšventinami kunigais, nors  ir neatlieka kunigiškų pareigų nei pačiame vienuolyne, nei už jo ribų. "Vienuolinio pašventimo, tai yra visiško pasiaukojimo Dievui, ir kunigystės jungtis viename asmenyje daro jį ypatingai panašų į Kristų, kuris yra drauge ir kunigas, ir auka"167.
   Antra vertus, Eucharistija yra "Kristaus ir Bažnyčios veiksmas ir tada, kai tikintieji negali joje dalyvauti"168, ir todėl dera ją aukoti, nes "auką aukoti verta ne tik dėl tikinčiųjų krikščionių, kuriems turi būti teikiami sakramentai, bet svarbiausia dėl Dievo, kuriam aukojama auka švenčiant šį sakramentą"169. Pagaliau reikia išryškinti tai, kad pašaukimas kontempliacijai yra artimas eucharistinei paslapčiai. Apskritai "iš kontempliatyvaus gyvenimo aktų svarbiausi yra tie, kurie siejasi su dieviškųjų paslapčių šventimu"170.

Darbas

79. Darbas yra bendras įstatymas, kurio vienuolės ir vienuoliai privalo laikytis, ir formavimo metu dera išryškinti vienuolyne atliekamo darbo prasmę. Darbas, kuris užtikrina pragyvenimą, netrukdo Dievo Apvaizdai, kuri rūpinasi net visomis mūsų gyvenimo smulkmenomis, jis netgi  yra Dievo plano dalis. Jį galima laikyti patarnavimu bendruomenei, priemone atsakingumui lavinti ir bendradarbiauti su kitais, taip pat jis palaiko vidinę discipliną ir atsveria labiau vidinius kasdieninės dienotvarkės aspektus. Socialinio draudimo sistemose, kurios įvairiuose kraštuose vis labiau įsigalioja, darbas leidžia ir vienuoliams vienytis su tauta, nes joks pilietis negali būti nuo tos pareigos atleistas. Apskritai darbas yra solidarumo su visais  dirbančiais pasaulio žmonėmis elementas. Taigi jis atitinka ne tik ekonominius bei socialinius poreikius, bet ir evangelinius reikalavimus. Bendruomenėje niekas negali darbo laikyti savo nuosavybe, kiekvienas privalo būti pasirengęs dirbti tokį darbą, kokio iš jo reikalaujama.
   Pradinio formavimo metu, ypač noviciate, darbui skirtas laikas negali užgožti to, kuris skiriamas studijoms arba kitai, tiesiogiai su formavimu susijusiai, veiklai.

Askezė

80. Ji užima ypatingą vietą kontempliacijai išskirtinai atsidėjusiuose institutuose, kur vienuolės ir vienuoliai privalo suprasti, kaip, nepaisant reikalavimo palikti pasaulį, dėl savo vienuolinio pašventimo jie turi būti su žmonėmis ir pasauliu "gilesniu būdu sujungti Kristaus širdyje"171. "Vienuolis yra nuo visų atsiskyręs ir su visais susivienijęs"172. Susivienijęs su visais, nes susivienijęs su Kristumi; susivienijęs su visais, nes savo širdyje turi sukaupęs savo amžininkų Dievo garbinimą, dėkojimą, šlovinimą, nerimą ir kančias. Susivienijęs su visais, nes Dievas jį šaukia į vietą, kurioje apreiškia žmogui savo paslaptis. Visiškai kontempliacijai atsidėję vienuoliai yra ne tik pasaulyje, bet ir pačioje Bažnyčios širdyje. Jų švenčiama liturgija atlieka esminę bažnytinės bendruomenės funkciją. Meilė, kuri juos įkvepia ir kurią jie stengiasi padaryti tobulą, gaivina mistinį Kristaus kūną. Ta meile jie prisiliečia prie jos pirmojo šaltinio - amor fontalis - ir todėl yra pačiame pasaulio ir Bažnyčios centre. "Bažnyčios, savo motinos, širdyje aš būsiu meilė"173.  Toks yra jų pašaukimas ir tokia misija.

Įgyvendinimas

81. Bendroji norma yra ta, kad visas pradinio ir nuolatinio formavimo ciklas vyksta vienuolyno viduje. Tokiems vienuoliams tai tinkamiausia vieta. Čia jie gali pereiti atsivertimo, apsivalymo ir askezės kelią, kad savo gyvenimą padarytu panašų į Kristaus gyvenimą. Tas reikalavimas naudingas ir bendruomenės darnai skatinti. Iš tiesų ne vien tik kai kurie asmenys arba rinktinės grupės, bet visa bendruomenė turi naudotis gerai sutvarkytu formavimu.

82. Kai vienuolynui savęs paties neužtenka dėl to, kad stinga mokytojų arba nėra pakankamo kandidatų skaičiaus, kai kurie mokymo patarnavimai (kursai, sesijos ir kt.), bendri keliems tos pačios federacijos arba to paties pagrindinio pašaukimo vienuolynams, gali būti naudingai  organizuojami viename tų vienuolynų periodais, atitinkančiais tų vienuolynų kontempliatyvinę prigimtį. Kiekvienu atveju, kai formavimo poreikiai susikerta su klauzūros disciplina, reikia remtis galiojančiais  įstatymais174. Dėl formavimo galima kreiptis ir į vienuolynus arba Ordinui nepriklausančius asmenis, tik reikia pasirūpinti, kad jie atitiktų vienuolių, kuriuos turi mokyti, specifinius poreikius.

83. Moterų ir vyrų vienuolynų sąjunga pagal kan.614 normą gali būti naudinga vienuolių formavimui. Tai garantuoja tos pačios dvasinės šeimos ištikimybę charizmai, dvasiai ir tradicijoms.

84. Kiekvienas vienuolynas privalo stengtis kurti asmeninėms studijoms ir lektūrai patogias sąlygas geros, nuolat atnaujinamos bibliotekos ir neakivaizdinių kursų padedamas.

85. Pageidautina, kad monastiniai vyrų ordinai ir kongregacijos, vienuolių federacijos ir nepriklausantys arba nesujungti vienuolynai sudarytų formavimo planą ("ratio"), kuris būtu savos teisės dalis ir kuriame būtu nurodytos konkrečios taikymo normos, atitinkančios kan. 650, §1 ir 659-661.

AKTUALŪS KLAUSIMAI, SUSIJĘ SU VIENUOLIŲ FORMAVIMU

   Šie klausimai arba nuomonės yra kilę iš glaustos analizės, todėl turi būti diskutuojami, aiškinami ir papildomi. Be to, čia pridėtos nuorodos ir principai, kurių, dalinės Bažnyčios negali savo nuožiūra konkrečiai taikyti.

JAUNUOLIAI, KANDIDATAI Į VIENUOLINĮ GYVENIMĄ IR PAŠAUKIMŲ PASTORACIJA

86. Jaunimas yra "Bažnyčios viltis"175, ji turi "daug ko pasakyti jaunimui, o jaunimas - Bažnyčiai"176. Nors pasitaiko ir suaugusių kandidatų į vienuolinį gyvenimą, tačiau šiandien daugumą sudaro 18-25 metų jaunuoliai. Nors jie nevienodai paveikti to, kas vadinama "modernizmu", bet galima pakankamai tiksliai įžvelgti ir kai kuriuos bendrus bruožus. Jie atitinka šiaurės vakarų modelį, tačiau šio modelio vertybės ir silpnos vietos visuotinėje ir kiekviena kultūra įneša į jį ir savo originalių pataisų.

87. "Jaunimas jautriai reaguoja į vertybes, tokias kaip teisingumas, neprievarta, taika. Jaunuolių širdys atviros brolybei, draugystei, solidarumui. Juos labai sutelkia visa, kas susiję su gyvenimo kokybe ir gamtos apsauga"177. Apskritai jie kartais trokšte trokšta geresnio pasaulio ir neretai įsijungia į politines, socialines, kultūros ar labdaros draugijas, stengdamiesi prisidėti prie žmonijos padėties pagerinimo. Jei jų nuo gero kelio nenukreipia totalitarinės ideologijos, diduma ju karštai palaiko žmogaus išsivadavimą iš rasizmo, atsilikimo, karų ir neteisybės. Tokią laikyseną ne visuomet jiems diktuoja religiniai, filosofiniai ir politiniai motyvai, - kartais jie apie tai visai negalvoja, - tačiau negalima neigti jų didelio nuoširdumo ir kilnumo. Kai kurių jaunuolių religinis jausmas labai nuoširdus, tačiau jį vis tiek reikia evangelizuoti. Pagaliau daugelis - ne vien mažuma - gyveno tikrai pavyzdingai krikščioniškai ir buvo drąsiai įsijungę į apaštalavimą bei patyrę tai, kas gali reikšti "artimiau sekti Jėzumi Kristumi".

88. Esant tokiai padėčiai, doktrinos ir etikos pagrindai reliatyvėja ir ne visada gerai žinoma, ar esama tvirtų išeities taškų pažinti tiesai apie žmogų, apie pasaulį ir daiktus. Už tai dažnai būna atsakingos skurdžios filosofijos programos mokyklose. Jaunuoliai neryžtingai pasisako, kas jie yra ir kuo yra pašaukti tapti. Jeigu ir turi kokią nuomonę apie gėrį ir blogį, tų žodžių prasmę, regis, suvokia kitaip, negu ankstesnės kartos. Neretai pasirodo, kad jų pasaulietiškų, labai specializuotų mokslų lygis  neatitinka jų psichologinio ir kasdieninio gyvenimo lygio. Dėl šeimos institucijos krizės ne visi laimingai augo šeimoje ten, kur kultūra nėra krikščioniška, kur ji yra pokrikščioniško tipo ir veikiama naujų evangelizacijų, taip pat ten, kur kultūra jau seniai evangelizuota. Jų mokslo priemonės vaizdinės, - mokyklinė dabarties pedagogika tokioms priemonėms pritaria, - o skaito jie mažai. Pasitaiko, kad jų kultūra tartum yra  praradusi istorinę dimensiją ir pasaulis jiems atrodo prasidėjęs tik dabar. Vartotojų visuomenė su jos atneštu nusivylimu jų netausoja.  Stengdamiesi, kartais sunkiai, rasti savo vietą pasaulyje, kai kurie pasiduoda  smurto, narkotikų ir erotizmo pagundoms. Vis dažniau tarp kandidatų į vienuolinį gyvenimą atsiranda jaunuolių, turėjusių nelaimingų tos srities patirčių.

89. Taigi yra daug svarbių problemų, kurias pašaukimų pastoracijai ir drauge formavimui iškelia šis žmonių gyvenimo patirčių gausumas ir sudėtingumas. Kaip tik čia svarbu skirti pašaukimus. Yra kraštų, kur kai kurie kandidatai ir kandidatės sąmoningiau ar ne visai sąmoningai siekia  geresnės socialinės padėties  arba užsitikrinti ateitį; kitiems vienuolinis gyvenimas atrodo  ideali vieta ideologiškai įsipareigoti ginant teisybę; pagaliau dar kiti, konservatyvesnės dvasios, tikisi, kad vienuolinis gyvenimas išsaugos jų tikėjimą šiame pasaulyje, kuris visų pirma atrodo priešiškas ir sugedęs. Tie motyvai nestokoja tam tikrų vertybių, tačiau turi būti apvalyti ir ištaisyti.
   Kraštuose, vadinamuose išsivysčiusiais, reikėtų pirmiausia palaikyti žmogišką ir dvasinę pusiausvyrą, paremiant ją atsižadėjimu, tvaria ištikimybe, giedru ir tvirtu kilnumu, tikru džiaugsmu ir meile.
    Ši programa reikli, bet būtina vienuolėms ir vienuoliams, kurių pareiga - pašaukimų pastoracija ir formavimas.

VIENUOLIŲ FORMAVIMAS IR KULTŪRA

90. Konstitucija Gaudium et spes siūlo žodžiu "kultūra" apimti "tuos asmeniškus ir socialinius duomenis, kurie apibūdina žmogų, leisdami jam prisiimti ir apvaldyti savo būvį ir savo likimą" (GS 53-62)178. Todėl galima sakyti, kad kultūra yra  "tai, per ką žmogus tampa žmogiškesnis", ir "visada iš esmės siejasi su tuo, kas yra žmogus"179. Antra vertus, "įsipareigojimu sekti Evangelijos patarimais atsisakoma neabejotinai didžios vertės gėrybių, tačiau tikrajam žmogaus auklėjimui tai nekliudo, o pačia savo prigimtimi labai daug padeda"180.
   Taigi religija ir kultūra yra labai artimos.

91. Konkrečiai šis panašumas verčia atkreipti dėmesį į kai kuriuos  dalykus. Jėzus Kristus ir Jo Evangelija pranoksta kiekvieną kultūrą, nors  ir prisikėlusio Kristaus bei Jo Dvasios buvimas viską giliausiai persmelkia181. Antra vertus, kiekviena kultūra turi būti evangelizuota, vadinasi, apvalyta ir išgydyta nuo nuodėmės žaizdų. Drauge kultūroje glūdinčią išmintį pranoksta, praturtina ir papildo kryžiaus išmintis182.
   Taigi kiekvienu atveju dera:

  • Atsižvelgti į kandidato bendros kultūros lygį, nepamirštant, jog kultūra nesiriboja intelektualine asmens dimensija.

  • Patikrinti, kaip vienuolėms ir vienuoliams pavyksta į savo gimtąją kultūrą įjungti tikėjimą, ir padėti jiems tai padaryti. Vienuolinio gyvenimo formavimo namų nereikia dėl to paversti inkultūracijos laboratorijomis. Vis dėlto atsakingieji už formavimą privalo asmeniškai vadovauti vienuolių tikėjimui ir jo įsišaknijimui viso asmens gyvenime. Jie turi nepamiršti, kad Evangelija įveda į kultūrą savas galutinės tiesos vertybes, o kultūra savo ruožtu išreiškia Evangeliją originaliai ir rodo naujus jos aspektus183.

  • Vienuoles ir vienuolius, gyvenančius ir dirbančius jiems svetimoje kultūroje, reikia supažindinti su ta kultūra ir skatinti ją gerbti, kaip pataria Susirinkimo dekretas Ad gentes, n.22.

  • Jaunose Bažnyčiose drauge su visa vietine Bažnyčia ir vadovaujant jos ganytojui remti prie vietinės kultūros pritaikytą vienuolinį gyvenimą pagal dekreto Ad gentes n.18.

 VIENUOLINIS GYVENIMAS IR BAŽNYTINIAI JUDĖJIMAI

92. "Bažnyčioje - bendruomenėje įvairūs gyvenimo luomai yra glaudžiai susiję, net vienas į kitą nukreipti. Visi turi vieną giliausią prasmę: kiekvienas luomas yra atskiras būdas gyventi pagal tą patį krikščionio kilnumą ir visuotinį pašaukimą šventumui, besiremiantį tobula meile. Tai skirtingi ir vienas kitą papildantys būdai, vadinasi, kiekvienas jų turi savą, originalų ir nepakartojamą veidą, o drauge kiekvienas turi ryšį su kitais ir kitiems tarnauja"184.
   Tai patvirtina dabartinė pasidalijimo patirtis, vienuolių ir pasauliečių pasidalijimo ne tik darbu, bet kartais ir malda bei valgiu. Mes siūlome ne pradėti drauge studijuoti šią naują situaciją, o panagrinėti vien tiktai vienuolių ir pasauliečių santykius bažnytiniuose judėjimuose, kurie dažniausiai atsiranda pasauliečių iniciatyva.
   Dievo Tautoje visada rasdavosi bažnytinių judėjimų, kuriuos sukeldavo troškimas intensyviau išgyventi Evangeliją ir skelbti ją žmonėms. Kai kurie jų buvo glaudžiai susiję su vienuoliniais institutais ir vadovaudavosi jų specifiniu dvasingumu.  Mūsų dienomis, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, pasirodė naujų judėjimų, mažiau sutapusių su vienuolinio gyvenimo struktūromis ir stiliumi, negu ankstesnieji. Bažnyčiai naudingą jų įtaką dažnai pramindavo vyskupai Sinode, skirtame pasauliečių pašaukimui ir misijai (1987), tik reikalavo, kad jie veiktų pagal tam tikrus bažnytinio pobūdžio kriterijus185.

93. Norint išsaugoti gerą tų judėjimų ir vienuolijų bendravimą, ypač tam, kad iš judėjimų vienur kitur atsirastų daug vienuoliniu pašaukimų, reikia pamąstyti apie šiuos reikalavimus ir jų konkrečias pasekmes institutų nariams:

  • Institutas, toks, kokio norėjo steigėjas ir kokį aprobavo Bažnyčia, turi vidinę logiką. Tai kyla iš jo prigimties, tikslo, dvasios, charakterio ir tradicijos. Tas visas paveldas sudaro  ašį, kuri palaiko instituto tapatumą bei vieningumą186 ir kiekvieno jo nario gyvenimo vientisumą. Tai Šventosios  Dvasios dovana Bažnyčiai, nepakenčianti nei kišimosi į ją, nei maišymosi. Dialogas ir pasidalijimas Bažnyčioje turi vykti kiekvienam tobulai suvokiant, kas jis yra.

  • Kandidatas į vienuolinį gyvenimą, atėjęs iš vieno ar kito bažnytinio judėjimo, įstojęs į noviciatą laisvai pasiduoda vyresniųjų ir jį formuoti teisėtai įpareigotų auklėtojų valdžiai. Taigi jis negali tuo pačiu metu priklausyti ir nuo vienuolynui pašalinio asmens, nors prieš tai ir priklausė jo vadovaujamam judėjimui. Čia reikia atkreipti dėmesį tiek į instituto, tiek į novicijų gyvenimo vientisumą.

   Tie reikalavimai neturi ryšio su vienuoline profesija, ir vienuolio dvasinio gyvenimo bei jo misijos plotmėje reikia atmesti kiekvieną priklausomybės daugeliui reiškinį. Jei to nebūtų paisoma, vienuolių ir pasauliečių vienybė išsigimtų į aukščiau minėtųjų dviejų planų mišinį.

VYSKUPŲ  TARNYSTĖ IR VIENUOLINIS GYVENIMAS

94. Tas klausimas tapo aktualus išleidus dokumentą Mutuae relationes ir po to, kai Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ne kartą pabrėžė vyskupų pastoracinės pareigybės paramą vienuoliniam gyvenimui.
   Vyskupo ir vienuolyno vyresniojo tarnybos viena kitai neprieštarauja. Institutai turi savo vidinę tvarką ir savo kompetencijos sritį vienuolinio gyvenimo plėtotei ir pažangai palaikyti. Ta tvarka yra autonomiška, tačiau privalo neišeiti iš visos organiškos bažnytinės vienybės rėmų187.

95. Iš tiesų "atskiriems institutams pripažįstama teisėta gyvenimo, ypač jų valdymo, autonomija, tad jie turi Bažnyčioje savą discipliną ir gali išsaugoti sveiką savo paveldą . Vietos ordinarų pareiga - saugoti ir remti tokią autonomiją"188. Tos autonomijos ribose "sava (institutų) teisė turi numatyti «formavimo trukmę» ir jo nuostatus, atsižvelgdama į Bažnyčios poreikius ir asmenų, bei laiko sąlygas ir atitikdama instituto tikslą bei uždavinius"189.
   "Vienuolijų vyresnieji, atlikdami mokymo pareigą, yra kompetentingi ir autoritetingi dvasiniai mokytojai savojo instituto evangelinio plano ribose; tačiau toje srityje privalo visai kongregacijai ir paskiroms jos bendruomenėms vadovauti, nuoširdžiai sutardami su tikru hierarchijos mokymu"190.

96. Antra vertus, vyskupai, kaip "autentiški mokytojai" ir "dieviškosios bei visuotinės tiesos liudytojai"191, yra "atsakingi už doktrininį tikėjimo mokymą tiek studijų centruose, tiek naudojantis perdavimo priemonėmis"192. "Vyskupams, kaip autentiškiems visų savo diecezijos narių tobulinimo mokytojams ir vadovams  (plg. CD 12.15.35/2; LG 25,45), dera saugoti ištikimybę  vienuoliniam pašaukimui pagal kiekvieno instituto dvasią"193 ir atsižvelgiant į teisės normas (plg. kan. 386.387.591.593.678).

97. Tai neprieštarauja gyvenimo ir ypač valdymo autonomijai, pripažintai vienuoliniams institutams. Nors vyskupo jurisdikciją riboja pagarba šiai autonomijai, vis dėlto jis nėra atleistas nuo šventumo  siekiančių vienuolių priežiūros. Iš tiesų, apaštalų įpėdiniui, Dievo žodžio tarnui, dera raginti krikščionis sekti Kristumi, o ypač tuos, kurie gavo malonę sekti Juo "artimiau" (k.573,1). Institutas, kuriam vienuoliai priklauso, yra tiek sau pačiam, tiek jiems tobulumo mokykla ir kelias į šventumą, tačiau vienuolinis gyvenimas, kuris jiems siūlomas, yra Bažnyčios gėris, ir dėl to vyskupas yra už jį atsakingas. Vyskupo santykį su vienuolėmis ir vienuoliais, paprastai pastebimą apaštalavimo  srityje,  apibrėžia jo, kaip Evangelijos tarno, didžioji pareiga tarnauti Bažnyčios šventumui ir jos tikėjimo tikrumui.
   Vadovaujantis ta dvasia ir tais principais dera, kad aukštesni vyresnieji dalinių Bažnyčių vyskupus bent informuotų apie galiojančias formavimo programas vienuolių formavimo centruose arba institucijose tų teritorijų, kurių jie yra ganytojai. Visi sunkumai, kylantys  iš vyskupų atsakomybės ir susiję su šių institucijų arba centrų funkcionavimu, turi būti vyskupo ir aukštesnių vyresniųjų aptarti pagal teisę ir Mutuae relationes dokumento nuorodas (n. 24-25), o tam tikromis aplinkybėmis ir padedant koordinavimo organams, kuriuos nurodo tas pats dokumentas.

TARPKONGREGACINIS BENDRADARBIAVIMAS FORMAVIMO SRITYJE

98. Pagal teisę už vienuolių formavimą pirmiausia atsakingas kiekvienas institutas, ir svarbi institutų aukštesnių vyresniųjų pareiga, kvalifikuotiems atsakingiesiems padedant, formavimą prižiūrėti. Antra vertus, kiekvienas institutas privalo pagal teisės normas sudaryti formavimo programą (ratio)194.
   Tačiau įvairios aplinkybės verčia daugelį institutų visuose žemynuose jungti savo formavimo priemones (personalą bei institucijas) ir bendradarbiauti šiame taip svarbiame darbe, kurio patys negali atlikti.

99. Šis bendradarbiavimas vyksta centruose nuolatos arba periodine veikla.
   Tarpkongregaciniu centru vadinamas vienuoliams skirtas studijų centras, už kurį kolektyviai atsakingi aukštesni vyresnieji tų institutų, kurių nariai šiame centre dalyvauja. Jo tikslas - užtikrinti doktrininį ir praktinį formavimą, kurio reikalauja instituto specifika ir kuris atitinka jo prigimtį. Jis skiriasi nuo kiekvieno instituto formavimo bendruomenės, kurioje novicijai ir vienuoliai įvedami į bendruomeninį,  dvasinį ir pastoracinį instituto gyvenimą. Kai institutas priklauso tarpkongregaciniam centrui, turi būti aiškiai apibrėžtas formavimo bendruomenės ir centro papildomumas, kad formavimas būtų darnus ir išsamus.
   Federacijos formavimo centrai atsižvelgia į federacijos statuto normas, todėl čia apie juos nekalbame. Tas pat galioja studijų centrams arba institucijoms, už kuriuos atsakingas vienas institutas, bet kurie priima kaip svečius kitų institutų vienuolius ir vienuoles.

100. Tarpkongregacinis bendradarbiavimas formuojant jaunus profesus ir profeses, nuolatinis formavimas ir formuotojų formavimas gali vykti centre. Tuo tarpu novicijus formuoti ten galima tik periodiškai, kadangi noviciatob endruomenė gali būti tik homogeniška, kiekvienam institutui sava bendruomenė.
   Mūsų žinyba, regis, netrukus paskelbs nuodugnų norminį dokumentą apie tarpkongregacinį bendradarbiavimą formavimo srityje.

VIENUOLIAI, KANDIDATAI Į DIAKONŲ IR KUNIGŲ TARNYSTĘ

101.  Kadangi klausimai, iškylantys dėl šio tipo vienuolių, yra ypatingi, jie turi būti gvildenami skyrium. Jie yra trejopi. Vieni liečia formavimą tarnystėms, kiti - vienuolių kunigų ir diakonų vienuolinę specifiką, dar kiti - vienuolio kunigo įsijungimą į diecezinę kunigiją.

Formavimas

102. Kai kuriuose institutuose, kurie pagal savo įstatymus yra kunigiški, kartais siūloma vienodai formuoti  ir broliukus  pasauliečius, ir kandidatus į kunigus. Noviciate bendro vienų ir kitų ugdymo, rodos, reikalauja specifinė  instituto charizma. Tai naudinga tiek broliukų pasauliečių formavimo lygiui, tiek jo integralumui ir įjungimui į bendruomenę. Tačiau kiekvienu atveju kunigų tarnybai skirtų parengiamųjų studijų trukmės ir turinio reikalavimu reikia ypač griežtai laikytis ir juos vykdyti.

103. "Formavimą narių, kurie rengiasi  gauti šventimus, nustato visuotinė teisė ir savojo instituto «studijų planas»"195. Vienuoliai kandidatai į kunigus vadovaujasi Ratio fundamentalis institutionis sacerdotalis196, o kandidatai į nuolatinį diakonatą - nurodymais, kuriuos numato sava instituto teisė. Čia nekalbėsime apie šį "Ratio", nes jo pagrindinės nuorodos yra Kanonų teisės kodekse197. Pasitenkinsime tik priminę, kad aukštesni vyresnieji turi atsižvelgti į kai kuriuos formavimo "cursus" etapus.

104. Filosofijos ir teologijos studijoms, kurios vyksta paeiliui arba drauge, skiriama bent šešeri metai, dveji filosofinėms disciplinoms, ketveri teologinėms. Aukštesni vyresnieji turi žiūrėti, kad būtų laikomasi šių nurodymų, ypač kai tenka jaunus vienuolius siųsti į tarpkongregacinius centrus arba universitetus.

105. Nors  viso kandidatų į kunigiškąją tarnystę formavimo tikslas yra pastoracija, vis dėlto šitoks formavimas turi būti pritaikytas ir instituto tikslams. Sudarant šio formavimo programą, reikia vadovautis dekretu Optatam totius, o formuojant vienuolius, pašauktus darbuotis jų gimtajai kultūrai svetimose kultūrose, - dekretu Ad gentes198.

106. Kontempliatyvieji vienuoliai kunigai, savo vyresniųjų paskirti teikti svečiams Susitaikinimo sakramentą arba būti jiems dvasiniais vadovais, formuojami pagal tai tarnystei skirtą programą. Taip pat jie turi prisitaikyti prie dalinės Bažnyčios, kuriai priklauso, nurodymų.

107.  Visus ordinarų reikalavimus reikia tenkinti atsižvelgiant į vienuolinio luomo prigimtį ir savus įstatymus199.

Vienuolinė kunigų ir diakonų specifika

108. "Kunigas vienuolis, darbuodamasis pastoracijoje šalia diecezinių kunigų, savo elgesiu turi aiškiai rodyti, kad yra vienuolis"200. Kad kunigo-vienuolio asmenyje visada "ryškėtų tai, kas apibūdina vienuolinį gyvenimą ir patį vienuolį bei aiškiai rodo jo veidą"201 regis, reikia daug sąlygų, kurias vienuoliai, kandidatai į kunigus ir diakonus, privalo išnagrinėti pradinio ir nuolatinio formavimo metu:

  • jie turi aiškiai suvokti kunigo  ir diakono tarnystės, kuri priklauso Bažnyčios struktūrai, ir vienuolinio gyvenimo, kuris priklauso jos šventumui, pobūdį202 ir tvirtai tuo įsitikinti pripažindami, kad jų pastoracinė tarnystė atitinka vienuolinio jų gyvenimo prigimtį203;

  • ugdydami savo dvasinį gyvenimą, turi semtis žinių iš savojo instituto šaltinių ir drauge su institutu laikyti save dovana, kokia institutas yra Bažnyčiai;

  • liudyti savo asmeninę dvasinę  patirtį, kurią įkvepia steigėjo liudijimas ir mokymas;

  • gyventi pagal regulą, kurios laikytis yra įsipareigoję;

  • gyventi bendruomenėje, kaip reikalauja įstatymas;

  • turi būti pasirengę tarnauti visuotinei Bažnyčiai ir paslankūs, kai instituto vyresnieji tam kviečia.

Jei tų sąlygų bus laikomasi, vienuolis kunigas arba diakonas mokės tinkamai suderinti abi šias savo vienintelio pašaukimo dimensijas.

Kunigo vienuolio vieta tarp diecezinių kunigų

109. Formuojant kunigą vienuolį, reikia turėti omeny jo būsimą įsijungimą į dalinę Bažnyčią, ypač kad jam reikės tarnauti "atsižvelgiant į kiekvieno instituto pobūdį"204. Iš tiesų "dalinė Bažnyčia yra istorinė erdvė, kurioje pašaukimas pasireiškia realiai ir realizuoja savo apaštalinį įsipareigojimą"205. Kunigai vienuoliai teisingai  gali ją laikyti (savo) "pašaukimo tėvyne"206.
   Pagrindiniai šį įsijungimą reguliuojantys principai nurodyti Susirinkimo dekrete Christus Dominus (n. 34-35). Vienuoliai kunigai yra "vyskupų bendradarbiai" ir "kiek jie, priklausydami nuo vyskupo, atlieka pastoracijos ir apaštalavimo darbą, laikytini  tikrais diecezijos kunigais"207.
   Dėl šio įsijungimo dokumentas  Mutuae  relationes (n. 15-23) išryškina abipusę visuotinių ir dalinių vertybių sąveiką. Jei  iš vienuolių reikalaujama, "nors jie ir priklauso popiežinės teisės  institutui, kad jaustųsi tikrai priklausą diecezinei šeimai"208, kanonų teisė teisingai palieka jiems autonomiją, kad būtų išsaugotas visuotinis ir misionieriškas charakteris209. Juk ir Dievo Tautos veikla pasaulyje savaime yra visuotinė ir misionieriška, tiekdėl pačios Bažnyčios pobūdžio (LG 17), tiek dėl Kristaus įsakymo, kad apaštalavimas būtų visuotinis ir be ribų210.
   Paprastai kunigų vienuolių padėtį dalinėje Bažnyčioje reguliuoja rašytinis diecezijos vyskupo ir kompetentingo instituto vyresniojo arba suinteresuoto asmens susitarimas211.

PABAIGA

110. Šiuo dokumentu norima atsižvelgti į posusirinkiminę patirtį ir atsiliepti į aukštesnių vyresniųjų keliamus klausimus. Visiems primenami kai kurie teisės reikalavimai, atitinkantys dabarties aplinkybes ir poreikius. Pagaliau tikimasi, kad jis bus naudingas vienuoliniams institutams ir padės visiems  tobulėti bažnytinėje bendruomenėje, vadovaujant popiežiui ir vyskupams, kuriems "priklauso skyrimo ir derinimo tarnyba; tam reikia gausių ypatingų Dvasios malonių ir nepaprastos įvairių vaidmenų rikiavimo, nuolankiai paklūstant vienintelei gyvybę teikiančiai Dvasiai, charizmos"212 .
   Pirmiausia čia nurodyta, kad pagrindinis vienuolių formavimo tikslas - įvesti į vienuolinį gyvenimą ir padėti suvokti savąjį evangelinių skaistumo, neturto, paklusnumo patarimų profesijai vienuoliniame institute pašvęstųjų tapatumą. Tarp visų formavimo veiksnių pirmasis yra Šventoji Dvasia, nes vienuolių formavimas iš esmės teologinis tiek dėl savo šaltinio, tiek dėl tikslo. Taip pat pabrėžiamas reikalas formuoti kvalifikuotus vadovus nelaukiant, kol baigsis  dabar einančių šias  pareigas įgaliojimai. Svarbiausias uždavinys, kurį atlieka pats vienuolis ir jo bendruomenė, nulemia asmeninę ir bendruomeninę atsakomybę. Buvo iškelti įvairūs aktualūs klausimai. Nors ne į visus duoti galutiniai atsakymai, tačiau jie bent paskatino pamąstyti. Atsižvelgta ir į kontempliacijai atsidėjusius institutus, svarstytas jų bendradarbiavimas Bažnyčioje ir jų pašaukimo specifika.
   Dabar belieka visiems - vyresniesiems, auklėtojams, formuotojams,  vienuoliams - prašyti ištikimybės savo pašaukimui malonės, sekant Mergelės Marijos pavyzdžiu ir meldžiant Jos užtarimo. Keliaudama laike, Bažnyčia "progresuoja, sekdama pėdomis Švenčiausiosios Mergelės Marijos, kuri eidama tikėjimo keliu ištikimai išsaugojo vienybę su Sūnumi iki kryžiaus"213. Formavimo metas padeda vienuoliui įveikti šį kelią, nušviestą Kristaus paslapties, per kurią "visiškai išryškėja"214 Marijos paslaptis, tuo tarpu Marijos paslaptis yra "Bažnyčiai tarsi liudininkas, patvirtinantis įsikūnijimo paslaptį"215. Tai paaiškėjo  Efezo Susirinkime. Marija dalyvauja gimstant vienuoliniam pašaukimui ir jį formuojant. Ji glaudžiai susijusi  su visu jo augimu Šventojoje Dvasioje.  Misija,  kurią Ji atliko šalia Jėzaus, šį pašaukimą papildo Bažnyčios, kuri yra Jo kūnas, naudai, ir kiekviename krikščionyje, kuris ypatingai įsipareigoja sekti Jėzumi Kristumi216. Todėl autentiškos teologijos paremta Marijos dvasia palaikys vienuoliu formavimo tikrumą, tvirtumą ir džiaugsmą, be kuriu vienuolinė misija negalėtu būti įvykdyta.
   1989 m. lapkričio 10 d. audiencijoje Šventasis Tėvas čia pasirašiusiajam patvirtino šį Vienuolijų ir pasauliečių institutų kongregacijos dokumentą ir leido jį paskelbti antrašte: Vienuolinių institutų formavimo nuorodos.
  
Roma, Kongregacijos būstinė, 1990 m. vasario 2 d., Kristaus Paaukojimo šventė

Br. JĖROME kard. HAMER
Praefectus

VlNCENTIUS FAGIOLO
Arch. em Theatin. - Vasten Secretarius

NUORODOS


    1 LG 43: EV 1/402.
    2 Plg. PC 18,3: EV 1/756-759 ir 712 ir toliau.
    3 Chronologine tvarka: SC APIE VIENUOLIUS, Dekretas Quo efficacius (1944 01 24): AAS 36 (1944), 213; Aplinkraštis Quantum conferat (1944 06 10): Enchiridion de statibus perfectionis, Roma, 1949, n. 382, 561-564; Apaštalinė konstitucija Sedes sapientiae (1956 05 31):  AAS 48 (1956), 354-365, ir prie konstitucijos pridėti bendrieji nuostatai.
    4 ET 32: EV 4/996 ir toliau; plg. 2 Kor 4,16; Rom 7,22; Ef 4,24.
    5 Jonas Paulius II Porto Alegre (1980 07 05): IDGP III, 2,128; Jonas Paulius II Bergame (1981 04 26): IDGP IV, 1, 1035; Jonas Paulius II Maniloje  (1981 02 17): IDGP IV, 1,  329;  Jonas Paulius II jėzuitams Romoje (1982 02 27): IDGP V, 1, 704; Jonas Paulius II kapucinų novicijų magistrams Romoje (1984 09 28): IDGP VII, 2, 689; Jonas Paulius II Limoje (1985 02 01): IDGP VIII, 1, 339; Jonas Paulius II UISG Romoje (1985 05  07): IDGP VIII, 1,1212;  Jonas Paulius II Bombėjuje (1986 02 10): IDGP IX, 1, 420; Jonas Paulius II UISG (1986 05 22): IDGP IX, 1, 1656; Jonas Paulius II Brazilijos vienuoliu konferencijoje (1986 07 11): IDGP IX, 2, 237.
    6 Plg. CIC, kan. 641-661.
    7 RC, Įvadas: AAS 61(1969), 103 ir toliau; EV 3/694  ir toliau.
    8 VIENUOLIJŲ IR PASAULIEČIŲ INSTITUTŲ KONGREGACIJA IR VYSKUPŲ KONGREGACIJA: AAS 70 (1978), 473 ir toliau; EV 6/586 ir toliau.
    9 VIENUOLIJŲ IR PASAULIEČIŲ INSTITUTŲ KONGREGACIJA: EV 7/436 ir toliau, 505 ir toliau.
    10 VIENUOLIJŲ IR PASAULIEČIŲ INSTITUTŲ KONGREGACIJA: EV 9/193 ir toliau.
    11 DCVR 4: EV 7/511.
    12 Jonas Paulius II Vienuolijų ir pasauliečių kongregacijoje (1980 03 07): IDGP III, 1, 527.
    13 Plg. kan. 659, § 2 ir 3.
    14 RI I, 2: AAS 62 (1970), 321 ir toliau; EV 3/1827.
    15 Plg. kan. 606.
    16 Plg. Jonas Paulius II UISG (1985 05 07); žr. Įvadą, past. 5.
    17 Kan. 607 ir 573, §1; taip pat LG 44 ir PC 1, 5 ir 6: EV 1/404-407 ir 702-705. 719-726.
    18 Kan. 573, §2.
    19 Plg. 1 Kor 6,19.
    20 LG 43: EV 1/402.
    21 PC 2a: EV 1/707. Apie dieviškąjį pašaukimą plg. ir LG 39.43b.44a. 47: EV 1/387.403 ir toliau, 414; PC 1c: EV 1/704; RC preambulė,2d.: EV 3/694-701; OPR I,57.62.67.85.140.142; II, 65.72; Priedas; OCV 17,20; ET 3.6.8.12.19.31.55: EV 4/998 ir toliau; MuR 8a: EV 6/601; kan. 574,  §2,575; ЕЕ 2.5.6.7.12.14.23.44.53: EV 9/194 ir toliau; RD 3c.6b.7d.10c. 16a: EV 9/724 ir toliau.
    22 RD 3: EV 9/724.
    23 RD 8: EV 9/735.
    24 Apie asmeninę atsakomybę plg. ir LG 44a.46b.47: EV 1/404.412.414; PC 1c: EV 1/703 ir toliau; RC 2ac; 13,1: EV 3/700 ir toliau. 719; OPR I, 7.80; ET 1.4.7.8.31: EV 4/996.1001.1005-1007.1032; kan. 573, §1; ЕЕ 4.5.30.44.49: EV 9/196-197.222.236.241; RD 7a.8b.9b: EV 9/732-735. 739.
    25 Kan. 654.
    26 Plg. EE 13-17: EV 9/205-209.
    27 Kan. 607, §2.
    28 LG 43a: EV 1/402. Apie Bažnyčios patarnavimą pašvenčiant vienuolius, plg. ir LG 44a.45c: EV 1/404.410; PC 1bc; 5b.11a: EV 1/703 ir toliau. 720 ir toliau.735; OPR, Priedas, Missa in die professionis perpetuae 1; Ritus promissionis 5; OCV 16; ET 7.47: EV 4/1005 ir toliau. 1048;  MuR 8: EV 6/601;  kan. 573,  §2 ir 576.598.600-602; EE 7.8.11.13.40.42: EV 9/199 ir toliau. 203.215.232.234; RD 7ab.14c: EV 9/732 ir toliau. 752.
    29  RD 9: AAS 76 (1984), 513 ir toliau; EV 9/740.
    30  RD 8: AAS 76 (1984), 513 ir toliau; EV 9/737.
    31  LG 31: EV 1/363.
    32  LG 44: EV 1/404.
    33  Plg. 1 Jn 2,15-17.
    34  Plg. LG 46: EV 1/412.
    35  Plg. LG 39.42.43: EV 1/387.397-403.
    36 Kan. 599.
    37 PC 12: EV 1/739.
    38 Kan. 600.
    39 Plg. Lk 4,16-21.
    40 Plg. Lk 7,18-23.
    41 Pueblos dokumentas, n. 733-735; Jonas Paulius II apie "ypatingąją meilę" (kalba Prado šeimai Lione, 1986 10 07).
    42 LG 31: EV 1/362 ir toliau.
    43 Plg. GS 32: EV 1/1418 ir toliau.
    44 TIKĖJIMO MOKSLO KONGREGACIJA (1986 03 22): EV 10/196-344.
    45 Kan. 601.
    46 Kan. 590, §1 ir 2.
    47 PC 14: EV 1/747.
    48 PC 14: EV 1/748.
    49 Plg. Jn 14,16.
    50 LG 43: EV 1/402.
    51 LG 46: EV 1/411.
    52 ET 11: EV 4/1010; plg. Įvadą, past. 4.
    53 MuR 11: EV 6/607; plg. Įvadą, past. 8.
    54 Kan. 598, §1.
    55 Plg. kan. 598, §2.
    56 PC 6: EV 1/724.
    57 Plg. PC 5: EV 1/723.
    58 PC 8: EV 1/729.
    59 Šv. TOMAS, Summa theol., II-IIae, q. 188; a. 1 ir 2.
    60 Kan. 673.
    61 Plg. PC 8: EV 1/729.
    62 Plg. RPU 13-21: EV 7/478-486; plg. Įvadą, past. 9.
    63 1 Tes 5,23-24; plg. 2 Tes 3,3.
    64 Jn 16,13.
    65 Plg. Jn 14,26; 16,12.
    66 Plg. 1 Jn 2,20-27.
    67 Plg. Rom 8,15-26.
    68 RD 17: EV 9/757 ir toliau.
    69 EE 11,53: EV 9/203.245; plg. Įvadą, past. 10; LG 53: EV 1/427 ir kan. 663, §4; RM 42-45: EV 10/1387-1400; Jono Pauliaus II laiškas visiems pašvęstiesiems asmenims (1988 05 22).
    70 Plg. LG 44: EV 1/407.
    71 MuR 10: EV 6/605; plg. Įvadą, past. 8.
    72 MuR 10: EV 6/605; plg. Įvadą, past. 8; plg. LG 44: EV 1/404 ir toliau ir kan. 678.
    73 LG 45: EV 1/410; plg. MuR 8: EV 6/601; plg. įvadą, past. 8.
    74 Plg. šv. ATANAZAS, šv. Antano gyvenimas: PG 26, 841-845.
    75 Plg. DV 25: EV 1/908.
    76 Plg. LG 45: EV 1/410.
    77 Plg. LG 11: EV 1/314.
    78 PG 12,1265.
    79 Plg. DV 10: EV 1/887 ir toliau.
    80 Plg. MuR 5: EV 6/597; plg. Įvadą, past. 8.
    81 LG 18: EV 1/329.
    82 Dvasinės pratybos, n. 351 ir 352.
    83 LG 4: EV 1/287.
    84 RPU 24: EV 7/490; plg. Įvadą, pasl. 9.
    85 RPU 24: EV 7/490-491; plg. taip pat Pueblos dokumentą, n.211-219.
    86 RPU 33c: EV 7/501; plg. įvadą, past. 9; plg. ir kan. 602.
    87 Plg. Apd 2,42; PC 15: EV 1/750 ir kan. 602; plg. EE 18-22.
    88 Plg. kan. 601.618 ir 619; PC 14: EV 1/746.
    89 Plg. Jn 12,24 ir Gal 5,22.
    90 ET 32-34: EV 4/1033-1035; plg. Įvadą, past 4; plg. ir EE 18-22: EV 9/210-214.
    91 Lk 24,25.
    92 Plg. Lk 24,32.
    93 Plg. Tob 5,10.17.22.
    94 DCVR 20: EV 7/527; plg. Įvadą, past. 9.
    95 OT 5b: EV 1/783.
    96 Plg. GS 12-22 ir 61: EV 1/1355-1390 ir 1522-1525.
    97 Plg. GE 1 ir 2: EV 1/822-825.
    98 Plg. OT 11: EV 1/795 ir toliau.
    99 Plg. PC 5: EV 1/719.
    100 DCVR 17: EV 7/524; plg. Įvadą, past. 9.
    101 Jonas  Paulius II Brazilijos vienuoliams (1986 07  11), n.5; plg. Įvadą, past. 5.
    102 LG 44: EV 1/406.
    103 RC 5: EV 3/702; plg. Įvadą, past. 7.
    104 Baigiamasis Ypatingojo Olandijos Vyskupų, Sinodo dokumentas, siūlymas 32: OR 1980 02 02; EV 7/131.
    105 MD 7.
    106 MD 6.
    107 MD 7.
    108 CfL 50.
    109 CfL 50.
    110 RM 46: EV 10/1402.
    111 Plg. RC: EV 3/704; Įvadą, past. 7.
    112 Plg. kan. 597, §2.
    113 Plg. kan. 641-645.
    114 Žr. n. 90-91.
    115 Plg. kan. 646.
    116 Kan. 646.
    117 LG 44: EV 1/404.
    118 LG 46: EV 1/411 ir toliau.
    119 Kan. 652, §2.
    120 Kan. 648, §2.
    121 RC 5: EV 3/706; plg. įvadą, past. 7.
    122 Kan. 652, §5.
    123 Kan. 650, §1.
    124 Plg. kan. 597, §1 ir 2; kan. 641-645.
    125 Plg. kan. 134, §1 ir 1047, §4.
    126 Plg. kan. 647-649 ir 653, §2.
    127 LG 46b: EV 1/412.
    128 Plg. kan. 650-652, §1.
    129 Plg. kan. 985.
    130 Kan. 652, §3.
    131 Kan. 652, §4.
    132 Plg. LG 45: EV 1/410.
    133 Iš 1970 02 02; naujai išleistas 1975: EV 3/1972 ir toliau.
    134 Jonas Paulius II Madride (1982 11 02): AAS 75 (1983), 271.
    135 RC 1: EV 3/711; Įvadas, past. 7.
    136 OPR 5: EV 3/1978; plg. past. 24.
    137 OPR 6: EV 3/1979.
    138 OPR 6: EV 3/1979.
    139 Plg. kan. 655-658.
    140 Kan. 659, §1 ir 2.
    141 Kan. 660, §1 ir 2.
    142 Plg. Mk 8,31-39; 9,31-32; 10,32-34.
    143 UR 11: EV 1/536.
    144 RI 70-81 ir past. 148,90-93: EV 3/1905-1924 ir 1934-1937.
    145 MuR 13a: EV 6/613; plg. Įvadą, past. 8.
    146 EE 11, 47: EV 9/203.239; plg. Įvadą, past. 8.
    147 DCVR 11,11: EV 7/518; plg. Įvadą, past. 9.
    148 PC 14: EV 1/748; plg. ir kan. 630.
    149 DCVR 11,11: EV 7/518; plg. ir Įvadą, past. 9.
    150 Plg. kan. 660, §1.
    151 MuR 26: EV 6/649; plg. Įvadą, past. 8.
    152 Kan. 661.
    153 Jonas Paulius II Brazilijos vienuoliams (1986 07 11), n.6; plg. įvadą, past. 5.
    154 MuR 11b.12b.23f: EV 6/607.610.644; plg. Įvadą, past. 8.
    155 Plg. PC 2d: EV 1/710.
    156 2 Kor 4,16; plg. ir 5,1-10.
    157 Jn 21,15-19.
    158 Plg. Fil 3,10; plg. 1,20-26; plg. ir LG 48: EV 1-418.
    159 PC 7: EV 1/727.
    160 DCVR 26 ir 27: EV 7/533-534; plg. Įvadą, past. 9.
    161 Žyd 11,8.
    162 Žyd 11,8.
    163 Plg. Žyd 11,27.
    164 1 Kor 13,12.
    165 ORIGENAS, Peri Archon 1.8.1.
    166 Plg. LG 49.50; SC 5.8.9.10: EV 1/419-423 ir 6 ir toliau. 13-17.
    167 Paulius VI Italijos aukštesniems vyresniesiems: AAS 58 (1966), 1180; žr. ir Laišką kartūzams (1971 04 18): AAS 63 (1971), 448-449.
    168 PO 13: EV 1/1288; plg. Paulius VI, enc. Mysterium fidei: AAS 57 (1965), 761-762; EV 2/420.
    169 Šv. Tomas, Summa theol. III,q.82, a 10.
    170 Šv. Tomas, Summa theol. II-IIae, q.189, ad 2um.
    171 LG 46: EV 1/412.
    172 VS III, Įvadas ir past. 27: EV 3/1462.
    173 Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Autobiografiniai raštai, 1957, p.229.
    174 Plg. kan. 667.
    175 GE 2: EV 1/825.
    176 CfL 46: plg. ir 51  bei 52 VII Vyskupų Sinodo (1987) siūlymus: EV 10/2206-2211.
    177 CfL 46.
    178 CTI 1985 10 08, n. 4.1: EV 9/1699.
    179 Jonas Paulius II UNESCO (1980), n. 6-7: IDGP 1980,1,1636.
    180 LG 46: EV 1/412.
    181 CTI, Fede e inculturazione, n. 8-22: CivCatt 1989 sausis.
    182 CTI, Fede e inculturazione, n. 8-22: CivCatt 1989 sausis; plg. ir CfL 44.
    183 CTI, n. 4.2: EV 9/1705; plg. to skyriaus past. 4.
    184 CfL 55.
    185 CfL 30.
    186 Plg. kan. 578.
    187 CD 35,3 ir 4: EV 1/673-675.
    188 Kan. 586.
    189 Kan. 659, §2; plg. ir kan. 650, §1, tai, kas kalbama ypač apie noviciatą.
    190 MuR 13a: EV 6/613; plg. Įvadą, past. 8.
    191 LG 25: EV 1/344.
    192 MuR 33: EV 6/658; plg. Įvadą, past. 8; plg. ir kan. 753 ir 212, §1.
    193 MuR 28: EV 6/651; plg. Įvadą, past. 8. Apie "tobulą" vyskupą, plg. Summa theol., II-IIae, q.l84.
    194 Kan. 650, §1 ir 659, §2. Žr. ir Jonas Paulius II Brazilijos vienuoliams (1986 07 11), n. 5; plg. įvadą, past. 5.
    195 Kan. 659, §3.
    196 1a ed. 1970 01 06: EV 3/1796 ir toliau; 2a ed. 1985 03 19.
    197 Plg. kan. 242-256.
    198 Žr. OT 4 ir 19-21: EV 1/780 ir toliau. 813-816;AG 25-26: EV 1/1176-1184.
    199 Plg. kan. 1010-1054.
    200 Jonas Paulius II Brazilijos vienuoliams (1980 07 03); plg. Įvadą, past. 5.
    201 Jonas Paulius II Brazilijos vienuoliams (1980 07 03); plg. įvadą, past. 5.
    202 Plg. LG 44: EV 1/407.
    203 Plg. PC 8: EV 1/728 ir toliau.
    204 CD 35, 2: EV 1/672.
    205 MuR 23d: EV 6/642.
    206 MuR 37: EV 6/667.
    207 CD 34: EV 1/667. "Ut episcopis auxiliatores adsint et subsint", pasakyta CD 35: EV 1/670.
    208 MuR 18b: EV 6/630.
    209 Plg. kan. 586, §1 ir 2.
    210 Plg. kan. 591 ir MuR 23: EV 6/641.
    211 MuR 57-58: EV 6/701-705; plg. ir kan. 520, §2.   
    212 MuR 6: EV 6/598; plg. Įvadą, past. 8.
    213 RM 2: AAS 79 (1987), 361 ir toliau; EV 10/1275.
    214 RM 4: AAS 79 (1987), 361 ir toliau; EV 10/1281.
    215 Ibid.
    216 LG 42: EV 1/399 ir toliau.

© Lietuvos Vyskupų konferencija. Vilnius, Katalikų pasaulis, 1996 m.
Tekstą internetui paruošė 
vitaconsecrata.lt

Skaityti 5386 kartai