Facebook Image

Apaštalinio Nuncijaus homilija Pašvęstojo gyvenimo Kongreso mišiose (2010)

LIETUVOS PAŠVĘSTOJO GYVENIMO KONGRESAS
Apašalinio Nuncijaus Mons. Luigi Bonazzi homilija
(Marijampolė, 2010 m. lapkričio 6 d.)

Mišių įžanga

Šią dieną, kai susirinkome kartu pažvelgti į „Pašvęstojo gyvenimo Lietuvoje praeitį, dabartį ir ateities perspektyvas“, noriu pradėti šventąsias Mišias viena Kard. Jozefo Ratzingerio, dabartinio Popiežiaus Benedikto XVI, mintimi apie Bažnyčios ateitį. Jis sako: “Bažnyčios ateitis gali prasidėti ir jau šiandien prasideda tik nuo ryžto tų, kurie turi gilias šaknis ir pilnutinai gyvena savo tikėjimu. Jos neatneš tie, kurie tik išrašinėja receptus. Jos nepažadins tie, kurie nuolat prisitaiko prie dabartinio praeinančio momento. Ji neprasidės nuo tų, kurie tik kritikuoja kitus, o save laiko neklystančiais. Ateities neužtikrins ir tie, kurie renkasi patogesnį kelią, kurie vengia degti tikėjimu ir kurie skelbia klaidingu ar pasenusiu dalyku visa tai, kas reikalauja iš žmogaus aukos ir įpareigoja atsižadėti savęs. Pamėginkime šią mintį išsakyti teiginiu: šį kartą, kaip ir visais laikais, Bažnyčios ateitis prasidės nuo naujų šventųjų” (in “Tikėjimas ir Ateitis [Fede e Futuro]”, ed. Queriniana 2005, pp.112-113).
Šioje Eucharistinėje Aukoje, po kurios Palaimintasis Jurgis Matulaitis bus paskelbtas Pašvęstojo gyvenimo Lietuvoje globėju, jo užtariami prašykime, kad Viešpats pažadintų mūsų mylimoje Tėvynėje naujų šventųjų.

Homilija


  AtsiųstiFLV formatu (62.64MB)

Brangios Seserys vienuolės, brangūs Broliai vienuoliai,

Kviečiu jus priimti ką tik paskelbtą Dievo Žodį kaip vertingą dovaną, kurią Dievo Meilė įteikia kiekvienam iš jūsų ir visam Pašvęstajam gyvenimui Lietuvoje. Esame įsitikinę, kad „Žmogaus ateitis yra Dievas“ ir kad tas, kas stato ant Dievo Žodžio pamato, pilnai išgyvena dabartį ir prisideda prie ateities kūrimo ant tvirtos uolos (plg. Mt 7, 24).

1. Norint priklausyti Dievui, reikia nebūti tuo, kuris priešinasi Dievui, Jo tiesai ir jo gerumui. Su tokiu raginimu į mus kreipiasi Apaštalas Paulius: “Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią…” (Rom 12, 2). Šios eilutės svarbiausi žodžiai yra „pasikeisti‘ ir „atsinaujinti“.

Pasaulis nuolat ieško naujovių, nes yra daugybė dalykų, kuriais mes teisėtai nesame ir negalime būti patenkinti. Ir štai, Paulius mums sako: pasaulis negali būti atnaujintas, jei neatsinaujins patys žmonės. Tik jeigu bus naujų žmonių, turėsime ir atnaujintą, geresnį pasaulį. Tiki jeigu mes patys tapsime nauji, pasaulis taps naujas. Todėl Apaštalas mus ir ragina nepataikauti pasaulio dvasiai ir nepasiduoti šiuolaikinėms mąstymo schemoms.

Tačiau kaip tapti naujomis moterimis ir naujais vyrais? Ar tikrai tai mūsų jėgoms? Į šį klausimą Paulius atsako ne teoriniais išvedžiojimais, bet savo patirtimi, kuri yra jo susitikimo su Prisikėlusiu Kristumi vaisius. Antrajame laiške Korintiečiams jis rašo: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Brangūs Broliai vienuoliai ir Seserys vienuolės, mes esame nauji žmonės, jeigu leidžiame kad mus pagautų ir suformuotų Naujasis Žmogus – Jėzus Kristus. Tad šiandien visi kartu atnaujinkime savo pasiryžimą atsiduoti į Jo rankas ir leistis Jo formuojamiems.

2. Iš tikrųjų pats Jėzus siūlo savo draugystę mums, kaip ir Pauliui, kurio laukė Damasko kelyje. Evangelijoje girdėjome šiuos nuostabius žodžius: „Jau nebevadinu jūsų tarnais... Jus aš draugais vadinu...“ (Jn 15, 15). Tiesą sakant, mes dažnai jaučiamės – ir tai yra tiesa! – tik nenaudingi tarnai (plg. Lk 17, 10). Bet nepaisant to, Jėzus mus vadina draugais, mus laiko draugais ir dovanoja mums savo draugystę. Kaip nurodė mūsų brangus popiežius Benediktas XVI (plg. Homilija Konklavos pradžiai, 2005 m. balandžio 18 d.), Jėzus apibūdina draugystę dviem būdais:

Pirmasis būdas: tarp draugų nėra paslapčių. Kristus mums pasako viską, ką girdėjo iš Tėvo; dovanoja mums visišką savo pasitikėjimą Tėvu, o su juo kartu ir Tėvo pažinimą. Jis atskleidžia mums Tėvo Veidą, jo Širdį. Parodo jo švelnumą mums, jo ugningą meilę, kuri veda iki kryžiaus beprotybės... Jėzus padarė mus savo draugais, o ar mes atsiliepiame?

Antrasis būdas, kaip Jėzus apibrėžia draugystę, yra troškimų vienybė: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (Jn 15, 14). Draugystė su Kristumi atitinka tai, ką išsako trečiasis maldos „Tėve mūsų“ prašymas: „Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“. Getsemanės valandą Jėzus perkeitė mūsų žmogišką maištaujančią valią į paklusnią ir suvienytą su Dievo valia. Jis iškentėjo visą mūsų savarankiškumo troškimo dramą ir, atiduodamas mūsų valią į Dievo rankas, padovanojo mums tikrąją laisvę: „Tebūna ne mano, bet tavo valia“ (Lk 22, 42).

Kad galėtume būti vienybėje su Jėzaus valia, Šventasis Paulius tame pačiame Laiške Romiečiams ragina mus „pakeisti mąstyseną“ (plg. Rom 12, 2). Šventasis Paulius čia pat paaiškina, ką tai reiškia, pridurdamas: reikia išmokti „suvokti Dievo valią“, kad ji galėtų formuoti mūsų valią. Tam reikalingas gilus dvasios persiorientavimas. Dievas turi nuolat būti mūsų sumanymų horizonte: turime norėti to, ko Dievas nori, ir taip, kaip Dievas nori. Turime išmokti persiimti Jėzaus Kristaus nusiteikimu ir troškimais. Tada ir būsime naujos moterys ir nauji vyrai, galintys kurti naują pasaulį. Mūsų valios vienybėje su Dievo valia įvyksta mūsų atpirkimas, auga tikroji mūsų laisvė, esame Jėzaus draugai ir tampame Dievo draugais. Ačiū tau, Jėzau, už tavo draugystę!

3. Bet kas gi yra Jėzus – tas Jėzus, kuris siūlo mums savo draugystę? Atsakau Benedikto XVI žodžiais iš jo knygos Jėzus iš Nazareto Įžangos: “Jėzus gyvena Dievo veido akivaizdoje ne tik kaip draugas, bet ir kaip Sūnus; jis gyvena artimiausioje vienybėje su Tėvu... Tik šitai turėdami prieš akis (Jo vienybę su Tėvu) galime iš tikrųjų suprasti ... Jėzaus paveikslą, būtent čia šaknijasi visa, kas pasakojama apie Jėzaus žodžius, darbus, kančias, šlovę. Išleidus iš akių šią tikrąją šerdį (Jėzaus ryšį su Tėvu), nuošalyje lieka Jėzaus pavidalo ypatumas...“.

Taigi, Jėzaus asmens slėpinys yra jo santykis su Tėvu. Jėzus yra „Esantysis iš Tėvo, Esantysis Tėve“. Mes dažnai matome Jėzaus asmenį tarsi izoliuotą, veikiantį savo galia, savo apsisprendimu, o Jėzus viską išgyvena vienybėje su Tėvu. Popiežius Benediktas XVI toliau sako: „...Jėzaus sūniškoji egzistencija leidžia mums pažvelgti į Jo veiklos, mokymo ir kančios giliausiąją versmę“. Sūniškoji egzistencija yra „buvimas bendrystėje“, tai „asmenybė bendrystėje“.

Štai kodėl įrodymui, kad vykdome Dievo valią ir kad mumyse konkrečiai pasireiškia naujas mentalitetas, į kurį esame pašaukti, tame pačiame Laiške Romiečiams Šventasis Paulius ragina krikščionis gyventi meile bendruomenėje. Nėra tikra ta vienybė su Kristumi, kuri netampa vienybe su broliais. Juk esame „vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai” (Rom 12, 5), susieti meile.
Apie meilę Paulius rašo taip: „Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą“ (Rom 12, 9-13). Visa tai girdėjome pirmajame skaitinyje. Toliau Laiške Romiečiams Šventasis Paulius išvardina daug kitų meilės bruožų: ji kviečia džiaugtis su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiais, sutarti tarpusavyje, nesiveržti prie aukštų dalykų... Meilė yra begalinė, nes begalinis yra Dievas, kuris yra pati Meilė.
Norėčiau šioje Eucharistijoje pakviesti jus per artimiausius 12 mėnesių, o po to, savaime aišku, visada, ypatingu būdu įgyvendinti tarp jūsų, savo bendruomenėse susitarimą “mylėti vieni kitus broliška meile” ir “lenktyniauti tarpusavio pagarba”.

Taip gyvenant išsipildys ir Jėzaus linkėjimas, kuriuo jis užbaigia savo kalbą apie draugystę: “Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų” (Jn 15, 16). O kas gi išlieka? Pinigai – ne. Diplomai ir moksliniai laipsniai – ne. Net ir pastatai neišlieka. Po tam tikro laiko, ilgesnio ar trumpesnio, visi šie dalykai išnyksta. Vienintelis dalykas, kuris išlieka amžinybei, yra meilė, kurios “ekspertais ir pranašais” yra pašaukti būti vienuoliai. Todėl melskime Viešpatį, kad padėtų mums nešti vaisius, tarpusavio meilės vaisius, kurie išlieka. Tik tokiu būdu žemė iš ašarų pakalnės bus perkeista į Dievo sodą. AMEN.

Skaityti 2072 kartai