Facebook Image

Apaštalinis Nuncijus Luigi Bonazzi: Vienuolinis gyvenimas – Bažnyčios kaip bendrystės paveikslas

Vienuolinis gyvenimas – Bažnyčios kaip bendrystės paveikslas

Apaštalinio Nuncijaus Lietuvai kalba Pašvęstųjų dienos proga
Vilnius, Viešpaties Paaukojimo šventė, 2010 m. vasario 2 d.

           Mielos Seserys vienuolės, mieli Broliai vienuoliai,

          Jėzaus Paaukojimo šventykloje šventėje susirinkome kartu švęsti šią gražią Pašvęstojo gyvenimo dieną. Pirmiausia skirsime laiką pasvarstymams ir pokalbiui, o paskui bus kulminacinė dalis – Eucharistijos šventimas, vadovaujant jūsų Vyskupui kardinolui Audriui Bačkiui.  

          Šios Dienos, kurios šventimui Visuotinėje Bažnyčioje pradžią davė Jonas Paulius II 1997 m., tikslas yra labai aiškus.Primenu jį paties didžiojo Popiežiaus žodžiais: pirmiausia pašlovinti ir padėkoti Viešpačiui "už didingą pašvęstojo gyvenimo dovaną, kuri praturtina ir džiugina krikščionių bendriją savo charizmų gausa ir daugybės asmenų, visiškai dovanojusių savo gyvenimą Dievo Karalystės kūrimui, veiklos vaisiais". Tad ši šventė gimė iš suvokimo, kad pašvęstasis gyvenimas Bažnyčiai ir visai žmonijai yra didelė Dievo dovana ir turtas, kurio niekada negali pristigti. Visa Bažnyčia kartu su šventąja Terese Aviliete kelia klausimą ir kartu maldą: "Kuo pavirstų pasaulis, jei jame nebūtų vienuolių?"1.

          Šią dieną norime ne tik dėkoti, bet ir kartu prisiminti vienuolinio pasišventimo vertę bei atnaujinti savo įsipareigojimą. O įsipareigojimas, kaip žinome, yra toks: sekti Viešpačiu neturtingame, skaisčiame ir klusniame gyvenime, kad Šventojoje Dvasioje pasiektume Tėvą. Taigi, Pašvęstasis gyvenimas yra "pašauktas nuolat didinti evangelinių patarimų dovaną vis nuoširdesne ir tvirtesne trinitarinėje dimensijoje išgyvenama meile: meile Kristui, kuris šaukia prie savęs; meile Šventajai Dvasiai, kuri nuteikia žmogaus dvasią priimti jos įkvėpimus; meile Tėvui, pirmai pašvęstojo gyvenimo pradžiai ir aukščiausiam tikslui"2.
          Šis ne visada pakankamai branginamas, priešingai, vien tik žmogaus protu dažnai nesuvokiamas įsipareigojimas gimsta iš susitikimo: susitikimo su Dievo Meile, su Dievu, kuris yra Meilė. Tikrai, pašvęstasis gyvenimas visų pirma yra intymios ir konkrečios meilės santykis, užsimezgęs tarp Dievo ir žmogaus, o tik paskui institucijų ir viena kitą papildančių objektyvių realijų visuma. Dievas atsiveria ir apreiškia save, pašaukia ir pakviečia į bendrystę. Tokios meilės paveikti, kai kurie vyrai ir moterys atsiliepia ir savo ruožtu atsiveria, dovanoja save, yra įtraukiami į tokį ryšį su Juo, kuris siekia visiškos vienybės.  

          Dialogas, užsimezgantis tarp Dievo ir žmogaus, yra nepaprastai intymus. Jeremijas, nepajėgdamas atsispirti pavergiančiai Dievo meilės jėgai, šaukė: "Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, - aš leidausi suvedžiojamas" (Jer 20, 7). Pašvęstasis gyvenimas gimsta šiame meilės išsiveržime, kaip troškimas meile atsiliepti į Meilę. Tai tarsi pakilimas skrydžiui, kad būtum visiškai Dieve, ten, kur jo Meilė parinko mums vietą nuo amžių pradžios ir visai amžinybei. Vėliau šis savęs dovanojimo gyvenimas įgis konkrečius būdus ir formas: įžadai, bendruomeninio gyvenimo struktūros, tarnystės... Bet visai tai yra tik priemonės ir antraeiliai dalykai vienintelio motyvo atžvilgiu: atsiliepti meile į Meilę. Pašvęstajame gyvenime meilė visada užima pirmą vietą ir meilėje pašvęstasis gyvenimas randa savo galutinį tikslą3.

          Prisimenant pašvęstojo gyvenimo dovaną, šiandien norėčiau pakviesti jus prisiminti ir Institutų, kuriems priklausote, "steigimo charizmą" bei "vėlesnį dvasinį paveldą"4. Juk jūsų pasišventimas įrašomas į šventumo istoriją, kuri prasidėjo su jūsų Steigėjų įkvėpimu ir charizmatine patirtimi, vėliau virto vienuoline institucija, pašaukta pratęsti laike Steigėjų intuicijos vaisingumą. Todėl šiandien, atnaujindami savo vienuolinę profesiją, esate kviečiami dar kartą iškilmingai atnaujinti savo ištikimybę pirminiam įkvėpimui, nes tokioje ištikimybėje "lengviausiai atskleidžiami ir uoliausiai išgyvenami pašvęstojo gyvenimo elementai"5. Todėl Šventoji Dvasia jus kviečia mylėti savo pašaukimą ir mylėti "pagal" savo pašaukimą, o tai reiškia, "mylėti kaip tas, kuris, bendraudamas su kiekvienu žmogumi, trokšta būti skaidriu Dievo meilės ženklu, neužgožia ir neužvaldo kito, bet myli ir trokšta kitam gėrio taip, kaip myli Dievas"6. Gyvendami pagal savo Instituto specifinę charizmą ir jausdami, kad bendruomenė yra tikra jūsų šeima, jūs pačia tikrąja prasme mylite Bažnyčią.

          Dabar noriu sutelkti jūsų dėmesį į vieną temą, kuri man atrodo tarsi "širdis", į kurią sueina ir iš kurios išsišakoja tie keliai, kuriais eiti yra kviečiamas pašvęstasis gyvenimas šiandien.  Iš tikrųjų, kiekvienas istorijos laikotarpis su savo iššūkiais ir malonės dovanomis ragina vienuolines bendruomenes pabrėžti kurį nors jų daugialypio tapatumo ir misijos aspektą. Tokiu būdu, kai kurie periodai, slegiami pasaulietiškumo ir turtų kaupimo pagundos, pakvietė Ordinus ir Kongregacijas dar regimiau liudyti neturtą; kitais Bažnyčios istorijos laikotarpiais, ypač apipainiotais nukrypimo nuo teisingos doktrinos ir schizmų atsiradimo pavojų, iš pašvęstųjų buvo reikalaujama didesnio įsipareigojimo tiesos mokyme ir klusnume Bažnyčiai; dar kiti Bažnyčios kelionės etapai paprašė didžiadvasiškesnio atsidavimo kūno ir sielos gailestingumo darbams, o būtinumas paskelbti Evangeliją visoms tautoms uždegė misijonierišką uolumą.

          O koks gi šiandien svarbiausias pašvęstojo gyvenimo uždavinys? Kokį įsipareigojimą reikėtų labiau iškelti? Kurią vertybę mes, gyvenantys čia, Lietuvoje, turime laikyti neišvengiama kiekvieno gyvenimiško ir pastoracinio pasirinkimo prielaida ir neatšaukiamu tikslu?

          Nedvejodamas atsakau, kad šis esminis gėris, kurį reikia pastatyti į "pirmą" vietą (plg. 1 Pt 4, 8) ir "aukščiau" visko (plg. Kol 3, 14), yra bendrystė, kurios pradžia, augimas ir galutinis tikslas slypi Dievo trejybiniame gyvenime. Būtent bendrystė yra tas slėpinys, kuris apibrėžia Bažnyčios tapatumą ir yra jos misijos pulsuojanti širdis7. Iš to seka, kad bendrystė yra ta pamatinė malonė, kuri suteikiama per krikštą, ir būtent ji pažadina, maitina, ir kreipia pašvęstąjį gyvenimą. Iš tikrųjų, "negalima suprasti vienuolinės bendruomenės, jeigu nepriimama tiesa, kad tai yra dovana iš Aukštybių, kad tai paslaptis įsišaknijusi pačioje Šventosios ir pašventinančios Trejybės širdyje, kuri nori, kad vienuolinė bendruomenė dalyvautų Bažnyčios paslaptyje, dėl pasaulio gyvybės"8.

          Tad vienuolinė bendruomenė nėra paprastas tikinčiųjų, siekiančių asmeninio tobulumo, sambūris. Tai daug gilesnis dalykas, apibūdinamas kaip Bažnyčios bendrystės pasireiškimas ir džiaugsmingas kūrimas, "amžinos ir neapsakomos Trejybėje vieno Dievo meilės bendrystės atspindys laike"9.

          Kadangi pašvęstasis gyvenimas yra visiško savęs dovanojimo Dievui ir Bažnyčiai išraiška, dovanojimo vienuolinėje šeimoje ir "per" ją, tai jis yra nesuvokiamas "vienaskaitoje", tarsi vienuolis ar vienuolė turėtų individualų pašaukimą, bet visata turi būti siejamas su "daugiskaita", tai yra, bendruomenine dimensija. Juk vienuolis ar vienuolė yra "su-šauktas,-a", "pašauktas,-a kartu" su kitais dalyvauti "šventoje kelionėje" (plg. Ps 84, 6). Todėl kiekvienas be išimties vienuolinės egzistencijos veiksmas turi būti suprantamas ir išgyvenamas kaip "mūsų", bendrystėje, ir niekada negali būti "mano", izoliuotas ir savarankiškas. Pašvęstajam gyvenimui ypač tinka teiginys, kuris atliepia Dievo gramatiką: "aš esu mes".

          Konkrečiai tai reiškia, kad kiekvienas iš jūsų privalo galėti pasakyti: "Aš esu savo seseryse, ir mano seserys yra manyje", "aš esu savo vyresniajame ir mano vyresnysis yra manyje", kaip Jėzus galėjo sakyti "Aš esu Tėve, ir Tėvas yra manyje" (Jn 14, 10).

          Kaip tik todėl, kad bendrystė yra jūsų pašaukimo ir misijos širdis, turite gerai žinoti, kad būtent broliškos bendrystės srityje patirsite iššūkius. Velnias, kaip sako pats jo vardas ‘diabolos’, yra susiskaldymų specialistas, jis savo griaunančiomis atakomis neliečia periferijų ar antraeilių dalykų, bet nukreipia smūgį į pamatines vienuolinio gyvenimo struktūras, mėgindamas sunaikinti brolišką gyvenimą. Jis žino, kad kiekvienas šioje srityje jo išprovokuotas įskilimas ar plyšys atsispindi visame dvasiniame ir pastoraciniame pastate: tiek atskiro asmens, tiek visos bendruomenės. Todėl šiandien jūsų atnaujinamą ir sutvirtinamą vienuolinę profesiją išreikščiau tokiais žodžiais: "atsižadu nuodėmės ir viso to, kas mane veda į broliško gyvenimo bendruomenėje silpninimą arba neigiamą poveikį jam; atsižadu minčių ir nuostatų, kurios, nors ir labai viliojančios, mane veda į padarytų įžadų nesilaikymą; atsižadu bet kokio ‘egoizmo’, kuris, prisidengęs iš pažiūros įtikinančiais motyvais, iš tikrųjų mane verčia veikti ‘prieš’ arba ‘be’ bendruomenės".  

          Mes gerai suvokiame, kad būdami paveikti blogio, turime nuolat atsiversti: tik prisikeldami su Viešpačiu, kiekvieną dieną rasime šviesos ir jėgų likti ištikimi bendrystės primatui. Todėl turime atsisakyti iliuzijų: nepraėjus pro siaurus kryžiaus vartus, neįmanoma įeiti į džiaugsmingą bendrystės žemę. O žmogiški požiūriai, kokie jie pozityvūs ir girtini bebūtų, patys vieni netampa laipteliais į evangelinę vienybę. Tik keliaujant su Dievu artėjama prie Dievo. 

          Tad prie bendrystės patirties priartėjama per tvirtą valią, kurią stiprina malonė: bet koks silpnavališkumas, tai yra, geras pasiryžimas teorijoje, bet neįgyvendintas praktikoje, paskęsta priešiškose bangose, kurias sukelia individualus ir kolektyvinis egoizmas. "Senasis žmogus", žinoma, trokšta komunijos ir vienybės, bet negalvoja ir nenori už tai užmokėti asmeninių pastangų ir atsidavimo kainos. Kelias, kuris veda nuo "senojo žmogaus", besistengiančio užsisklęsti savyje, iki "naujojo žmogaus", kuris dovanoja save kitiems, yra ilgas ir sunkus"10.

          Mes visi esame patyrę "iš vidaus" besiveržiantį egocentrišką pasipriešinimą, kuris beveik visada būna paslėptas po apsukrių pasiteisinimų gaubtu. Kad gyventume kaip broliai ir seserys, nepakanka pamaldžių pasiryžimų, reikia nueiti tikrą kelią, išsilaisvinant iš neigiamų dalykų ir augant teigiamuose, kol "tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką" (Ef 4,13).

          Vaisius, skirtas tam, kas "pasilieka" bendrystėje su Dievu ir broliais bei seserimis, yra "džiaugsmo pilnatvė" (Jn 17,13), kuri spinduliuoja iš sielos ir visada yra užkrečianti. Nepamirškime, kad "toks džiaugsmo liudijimas slepia savyje labai stiprią trauką į vienuolinį gyvenimą, yra naujų pašaukimų versmė ir paskatinimas ištverti"11. Todėl "visas vienuolinio gyvenimo vaisingumas priklauso nuo broliško gyvenimo bendruomenėje kokybės"12.

          Bendrystės ženklas ir įrankis – tai didžioji misija, patikėta vienuoliniam gyvenimui. Misija, kurioje jūs, kaip ekspertai13, esate kviečiami palydėti ir paremti tą svarbų programinį uždavinį, kurį prasidedant trečiajam tūkstantmečiui per Šventojo Tėvo lūpas Šventoji Dvasia patikėjo vyskupams, kunigams, vienuoliams, vienuolėms ir pasauliečiams: "Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla"14. Juk bendrystė "įkūnija ir parodo pačią Bažnyčios slėpinio esmę"15 ir įgalina Bažnyčią atsiliepti į giliausius pasaulio lūkesčius. Iš čia kyla kvietimas visiems "ugdyti bendrystės dvasingumą, padarant tai auklėjimo principu visur, kur ugdomas žmogus ir krikščionis, lavinami altoriaus tarnautojai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pastoracijos darbuotojai, statydinamos šeimos ir bendruomenės"16.

          Savaime suprantama, pašvęstuosiuose asmenyse, kurie yra gaivinami visuotinės meilės, įsipareigojimas išgyventi bendrystę "savo" bendruomenėje negali nevirsti besąlyginiu nusiteikimu ugdyti bendrystę "tarp" visų vienuolinių bendruomenių. 

          Į jus, brangios seserys ir broliai, kurie priklausydami įvairioms bendruomenėms, parodote nuostabią vienuolinio gyvenimo įvairovę ir galimybę papildyti vieni kitus, noriu kreiptis su kvietimu, kurį, kaip matau, jau priėmėte ir praktikuojate: mylėkite, gerbkite, vertinkite kitas pašvęstųjų bendruomenes taip, kaip mylite, gerbiate ir vertinate savąją.  Dėkite pastangas, kad ta nuostabi "mozaika", kurioje įvairios charizmos yra vertingi akmenukai, vis tobulėtų ir vis labiau atskleistų savo grožį, paklūsdama Dvasios veikimui. Savo širdyje laikykite iki šiol aktualius ir jaudinančius žodžius, kuriuos cistersų vienuolis šventasis Bernardas parašė apie kitus vienuolinius Ordinus: "Aš žaviuosi jais visais. Priklausau vienam, pagal regulą, bet visiems meilėje. Mes reikalingi vieni kitiems: dvasinius turtus, kurių pats neturiu, aš gaunu iš kitų [...]"17.

          Yra žinoma, kad bendrystė gimdo bendrystę: ji tikrai turi nuostabią vidinio suartinimo ir plitimo į išorę jėgą. Tai paaiškina, kodėl bendrystė visada yra misionieriška, o misijos tikslas visada yra bendrystė18.

          Naujausias Šv. Tėvo ir Vyskupų mokymas mums nuolat primena, kad "naujoji evangelizacija" turi eiti pirmiausia tarpusavio meilės, dovanos ir tarnystės keliu, nes tik Bažnyčia kaip bendrystė gali mūsų laikais būti patikima evangelizuotoja.

          Tad apaštalavimo tikslas – atkurti žmonijos vienybę, elgiantis pagal tiesą ir augant meilėje (plg. Ef 4,15). Iš čia kyla vienuolinės bendruomenės, kaip ženklo ir įrankio, jėga:  "apaštalavimo pradžioje ir pabaigoje yra broliška vienybė"19. Šiandien labiau, negu bet kada yra svarbu parodyti brolišką vienybę, nes tai yra ženklas, kuris "parodo dievišką krikščionybės kilmę ir turi galią atverti širdis tikėjimui"20.

          Šiame paraginime kurti evangelizuotas ir evangelizuojančias bendruomenes, jūs, seserys ir broliai, dėl ką tik išvardintų priežasčių turite ypatingą ir nepakeičiamą uždavinį. Jeigu būsite ištikimi savo, kaip vyrų ir moterų charizmai, taip pat savo specifinėms "steigimo charizmoms", būsite pavyzdžiai ir mokytojai, kaip gyventi pagal naująjį Jėzaus įsakymą (plg. Jn 13,34-35). O bendrystė, kylanti iš tarpusavio meilės "generatoriaus", padarys jūsų bendruomenes "antgamtinėmis elektrinėmis", pajėgiančiomis gaminti tą "dvasinę srovę", kuri paleista į pastoracinių iniciatyvų tinklą, leis daugybėje širdžių uždegti tikėjimo šviesą, maitinti meilės uolumą, palaikyti viltį.

          "Iš arčiau" sekdami Kristų ir "akivaizdžiau" parodydami Jo savęs išsižadėjimą, jūs esate labiau įtraukti į įvykius ir giliau dalyvaujate istorijoje už kitus savo meto žmones21. Tačiau jūsų bendruomenės, kaip tik todėl, kad nori būti žemėje dvasiniais veidrodžiais, atspindinčiais Dangų, "iš anksto" parodo Dievo amžinybės prošvaistes ir tampa dangiškosios Jeruzalės įvaizdžiu. Iš tikrųjų, pilnutinai išgyvendami savo pašvęstąjį gyvenimą, jūs esate švytintis būsimojo pasaulio ženklas, ir laikydami uždegtą vienybės žibintą, ruošiate Viešpaties atėjimą, skubindami jį virpančioje laukimo ištikimybėje (plg. 2 Pt 3,12).

+ Luigi Bonazzi
Apaštalinis Nuncijus

IŠNAŠOS

1 Šie žodžiai yra cituojami Jono Pauliaus II posinodinėje apaštalinėje Adhortacijoje Vita consecrata (1996 m. kovo 25 d.), n. 105. Jonas Paulius II atsako į klausimą Pauliaus VI tekstu: "Be šio liudijimo kiltų pavojus atmesti brolišką meilę, gaivinančią visą Bažnyčią. Be jo šiame sekuliarėjančiame pasaulyje broliška meilė atšaltų, Evangelijos skelbimas nublanktų, tikėjimo druska prarastų  skonį" (Evangelica Testificatio 3).

2 Vita consecrata, n. 21.
3 Žr. Fabio Ciardi: Inutilità, distrazione, vulnerabilità: punti forti della vita consacrata in Europa, 2004
4 Vita consecrata, n. 30.
5 Vita consecrata, n. 36.
6 Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų Kongregacija, Broliškas gyvenimas bendruomenėje (1994 m. vasario 2 d.), n. 37.7 Jonas Paulius II, Christifideles laici. Posinodinė apaštalinė Adhortacija (1988 m. gruodžio 30 d.), n. 18.
8 Broliškas gyvenimas bendruomenėje, n. 8.
9 Christifideles laici, n. 31.
10 Broliškas gyvenimas bendruomenėje, n. 21.
11 Broliškas gyvenimas bendruomenėje, n. 28.
12 Broliškas gyvenimas bendruomenėje, n. 56.
13 Vita consecrata, n. 46.
14 Apaštališkasis laiškas Novo Millennio Ineunte  n. 43.
15 Apaštališkasis laiškas Novo Millennio Ineunte  n. 42.
16 Apaštališkasis laiškas Novo Millennio Ineunte n. 43.
17 Šv. Bernardas: Apologia a Guglielmo di Saint Thierry, IV, 8: PL 182, 903-904.
18 Christifideles laici, n. 32.
19 Broliškas gyvenimas bendruomenėje, n. 2.
20 Broliškas gyvenimas bendruomenėje, n. 54.
21 Katalikų Bažnyčios katekizmas, n. 932.

Skaityti 3696 kartai