Facebook Image

Nuncijaus žodis Paštuvos karmeličių vienuolyne 2010-11-01

Visų Šventųjų iškilmė ir
Sidabrinis Sesers Mavis Therese jubiliejus
(Paštuva, 2010 m. lapkričio 1 d.)

Apaštalinio Nuncijaus Luigi Bonazzi
mintys apmąstymui ir pritaikymui gyvenime

Šventumas kaip “bendrystės šventumas”

Vatikano II Susirinkimas tvirtina, jog “visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės. Šis šventumas net žemiškojoje bendruomenėje skatina žmogiškesnį gyvenimo būdą” (LG 40).
Šventumas, kaip sako minimas tekstas, iš esmės yra meilės tobulybė. Vis dėlto įvairiais laikotarpiais jai skirta įgyti vis kitokių ir dažnai netikėtų bruožų: tai Šventosios Dvasios, kuri nuolat visa daro nauja (plg. Apr 21, 5), begalinio išradingumo pasireiškimas.
Kaip menininkas, tapydamas žmogaus paveikslą, gali sukurti begalybę formų ir spalvinių variacijų, taip Šventoji Dvasia Bažnyčios istorijoje nuolat pažadina nuostabių ir nepakartojamų šventųjų.
Tokiu būdu galima peržvelgti įvairius Bažnyčios laikotarpius, atskleidžiant, kaip kiekviename iš jų, nuostabiai susiliejant naujumui ir tradicijai, šventumas įgyja „savitą veidą“, kuris, nors ir iškelia nepakartojamas individualybes, jų esminiai bruožai yra panašūs ir susiję su to laikmečio dvasingumu ir kultūra. Kaip keletą pavyzdžių galime prisiminti eremitus, didžiąsias monastinio gyvenimo sroves, elgetaujančiųjų ordinus, nepaprastą veiklaus gyvenimo kongregacijų ir misijonieriškųjų institutų sužydėjimą ir t. t.
Mūsų laikais šventumas be abejonės turi daugybę profilių, bet manau, kad net ir šiuolaikiniame pliuralizme galime įžvelgti ryškėjančius bendrus bruožus, kuriuos norėčiau apibrėžti kaip siekimą gyventi „bendrystės šventumu“, o jo ryškiausia „žymė“ – pirmenybės teikimas meilei, kuri gimdo vienybę.

Šis “bendrystės šventumas”, tiesą sakant, yra toks pat senas kaip ir Bažnyčia, nes žydi Bažnyčios, kuri yra pati „bendrystė-komunija“, žemėje, O bažnytinė komunija laike atspindi amžiną ir neišsakomą triasmenio Dievo meilę (plg. Chistifideles Laici 31). Juk Bažnyčia pačiu savo įsteigimu yra trejybinės komunijos slėpinys, kuriam būdinga misijinis matmuo (plg. Pastores dabo Vobis n.12).
Jeigu Bažnyčia yra „komunija“ ir jeigu krikščionis kaip Bažnyčios narys yra pašauktas į šventumą, – juk Šventajam Pauliui krikščionys yra pašaukti būti šventais kartu su visais, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje (plg. 1 Kor 1,2), – tada šventumas yra, tiksliau, turi būti „bendrystės šventumas“.
Štai kodėl Apaštaliniame laiške Novo Millennio Ineunte, parašytame Šventųjų 2000 metų užbaigimo proga, kuris yra tarsi dvasinis testamentas, Popiežius Jonas Paulius II prašo Bažnyčios „skatinti bendrystės dvasingumą, padarant tai auklėjimo principu visur, kur ugdomas žmogus ir krikščionis, lavinami altoriaus tarnautojai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pastoracijos darbuotojai, statydinamos šeimos ir bendruomenės” (NMI 43). O bendrystės dvasingumas, anot jo, “pirmiausia reiškia širdies žvilgsnį į mumyse gyvenantį Trejybės slėpinį, kurio šviesą turėtume įžiūrėti ir mus supančių brolių bei seserų veiduose” (NMI 43).
Žvelgdamas iš šios doktrininės ir egzistencinės perspektyvos, Jonas Paulius II įteikia Bažnyčiai, kuri žengia į trečiąjį tūkstantmetį, įgaliojimą, tam tikrą pastoracijos “magna charta”, autoritetingai nurodančią tikslą, link kurio drąsiai ir be delsimo turi keliauti Dievo Tauta: „Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla (NMI 43). Popiežius čia pat priduria: „Tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į giliausius pasaulio lūkesčius“.

Bendrystės šventumas ir “kasdieninės Velykos”

Bažnyčios patirtis rodo, kad bet kuri šventumo forma, nors eina skirtingais takais, neišvengiamai turi praeiti kryžiaus kelią, savęs atsižadėjimo kelią. Mirti sau, tarsi į žemę kritusiam kviečio grūdui, kitaip sakant, išgyventi „kasdienines Velykas“ – tai neatskiriama kiekvieno šventumo kelio dalis, tuo pačiu, – ir labai rimtai – ir „bendrystės šventumo“ dalis.

„Tobulumo kelias“, rašo Grigalius Nysietis, „eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos (plg. 2 Tim 4). Dvasinė pažanga reikalauja askezės ir apsimarinimo, o tai palaipsniui veda į gyvenimą ramybėje ir palaiminimų džiaugsme: kas kopia aukštyn, niekada nenustoja būti kelio pradžioje; niekada nebaigiama pradėti iš naujo“.
Bet kuri autentiška evangelinė patirtis yra pažymėta į garbę vedančio kryžiaus ženklu ir pasikliauja malonės jėga, vienintele galinčia „įveikti“ žmogiškąjį silpnumą.
Norint tapti ‚bendrystės vyrais ir moterimis‘ reikia su Dievo pagalba atlikti sunkų, bet nuostabų radikalaus „išėjimo iš savęs“ žygį. Šv. Grigalius Didysis pastebi: „Žmogui turbūt nėra labai sunku palikti savo nuosavybę, bet daug daugiau pastangų reikalauja savęs palikimas. Juk nėra didelis dalykas atsižadėti to, ką turime, bet tikrai daug reiškia atsižadėjimas to, kas esame“.
“Kryžiaus kelias” yra vienintelis, vedantis į bendrystę su Dievu, su kitais ir su savimi. Nėra trumpesnio kelio ar aplinkkelių: į tarpusavio darnos žemę įžengiame tiek, kiek atsižadame savęs ir kasdien nešame savo kryžių, sekdami Viešpatį (plg. Lk 8, 23). Bet taip pat į priekį pažengiame tiek, kiek mumyse pasireiškia Jo prisikėlimo galia (plg. Fil 3,10), kuri mus padaro naujais kūriniais (plg. Gal 6,15; 2 Kor 5,17), pajėgiančiais liudyti Meilę.

Vienuoliai ir vienuolės – Bažnyčios kaip bendrystės pranašai

Bažnyčia paveda pašvęstojo gyvenimo bendruomenėms ypatingą pareigą ugdyti vienybės dvasią” (VC 51). Šiais Apaštalinės Adhortacijos Vita consecrata žodžiais Jonas Paulius II pasako, ko jis asmeniškai ir visa Bažnyčia laukia iš pašvęstųjų asmenų. Vienuoliai ir vienuolės yra pašaukti būti „bendrystės ekspertais“ ir padėti visiems kitiems Bažnyčios nariams gyventi bendrystėje. Jie yra visos Bažnyčios bendrystės simbolis ir bendrystės atstovai, kaip pripažino Vatikano II susirinkimas.

Dogminė Konstitucija Lumen gentium apibūdino pašvęstąjį gyvenimą kaip ženklą, galintį ir turintį „veiksmingai patraukti visus Bažnyčios narius uoliai atlikti savo krikščioniškojo pašaukimo pareigas“ (LG 44c). Pašvęstasis gyvenimas ypač laikomas „ženklu“, rodančiu kokia turi būti visa Bažnyčia kaip „bendrystė-komunija“. Pavyzdžiui, dokumente Congregavit nos in unum rašoma, kad vienuolinės šeimos turi misiją būti aiškiai įskaitomais ženklais tos intymios komunijos, kuri gaivina ir nuolat kuria Bažnyčią, ir kartu parama Dievo planų įgyvendinimui“ (VF 10).

Vita consecrata atkreipia dėmesį, kad pašvęstasis gyvenimas „yra iškalbingas bažnytinės bendrystės ženklas“ (VC 42, plg. 6), kadangi atspindi „tos paslapties gilumą ir turtingumą“ (VC 41). Galime šį labai svarbų Jono Pauliaus II Dokumentą dar kartą perskaityti būtent tokiu žvilgsniu.
Pavyzdžiui, čia tvirtinama, kad šiandieniniai krikščionys giliai suvokia bažnytinės bendrystės vertingumą. Iš pašvęstųjų tikimasi, kad jie šią bendrą Bažnyčios nuojautą išreikš konkrečiu bendrystės dvasingumu. Todėl  aiškiai teigiama: „Bažnyčia paveda pašvęstojo gyvenimo bendruomenėms ypatingą pareigą ugdyti vienybės dvasią pirmiausia savo viduje, o paskui ir visoje Bažnyčios bendruomenėje bei už jos ribų, nuolat palaikant meilės dialogą, ypač ten, kur pasaulis šiandien draskomas etninės neapykantos ir beprotiškų žudynių“ (VC 51).
Toliau Vita consecrata žadina pašvęstųjų sugebėjimą parodyti “pavyzdingą brolybę, galinčią paskatinti ir kitus Bažnyčios bendruomenės narius kasdien liudyti Evangeliją” (VC 52). Juk pašvęstasis gyvenimas “vien dėl to, kad puoselėja broliško gyvenimo vertybes, atrodo kaip patirtis, ypač palanki dialogui” (VC 74), kuris gali padėti sukurti ryšius tarp įvairių bažnytinio gyvenimo veiksnių.
Be to, pašvęstųjų asmenų broliškas gyvenimas yra pašauktas tapti pavyzdžiu žmonių sugyvenimui susiskaldžiusiame ir neteisingame pasaulyje. Vienuolinės bendruomenės yra pašauktos realiai tapti tuo, kuo jos yra: „vilties ir Palaiminimų atskleidimo vietos, kuriose meilė (...) turi tapti gyvenimo dėsniu ir džiaugsmo versme“ (VC 51).

Linkiu jums, brangios Seserys Karmelitės, vis labiau atrasti, kad Šventosios Teresės Avilietės “dvasinis kelias” ir Šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės “mažasis kelelis” yra du pagrindiniai keliai, vedantys į “bendrystės šventumą”.

Skaityti 3321 kartai