Facebook Image

Didžioji Savaitė

Štai vėl įžengėme į Didžiąją Savaitę, kuri mus ryžtingai veda
ne į Kryžių ir mirtį, bet į garbingą Prisikėlimą.
Tik negali būti prisikėlimo, jei prieš tai nėra Kryžiaus,
jei pirma neįrodome savo pasitikėjimo Viešpačiu.
O ar galime duoti geresnį įrodymą kaip likdami ištikimi maldoje,
neprarasdami drąsos sunkumuose,
žinodami, kad jeigu Viešpats taip mums pramatė,
vadinasi, taip yra geriausia.
Kaip galime geriau įrodyti savo ištikimybę Jo Žodžiui,
jei ne išstovėdami kančioje,
žinodami, kad Viešpats mus iš visko išvaduos.
Žinoma, Kryžius yra Kryžius, jis gąsdina.
Žinoma, nelengva matyti Prisikėlimą,
kai esi “prikaltas” ir negali reaguoti,
kai esi išstatytas pajuokai ir gėdai, 
bet užtenka mažiausio tikėjimo spindulėlio,ir įvyksta stebuklas.
Tikrai, Didžioji Savaitė baigiasi ne nukryžiavimu,
o spindinčia Prisikėlimo diena.
Bet Jėzus paaukojo save kaip permaldavimo auką
už mūsų nuodėmes,
todėl šiomis dienomis mes esame kviečiami įsižiūrėti į Jį,
į Jo šventąją Galvą, veriamą skausmo;
į Jo šventąjį Kūną, iškankintą ir pažemintą;
į Jo Žaizdas, iš kurių trykšta Naujosios Sandoros Kraujas,
Kraujas, kuris mus išgelbsti ir nuplauna visus mūsų nešvarumus.
Pasinaudokime šiuo malonės metu,
sustokime akimirką ir pažvelkime į mūsų Viešpatį ant kryžiaus.
Malonė įžiebs Meilės liepsną mūsų širdyse, ir tada suvoksime
mūsų Dievo aukos didybę, savo menkumą ir niekingumą,
tada galėsime kontempliuoti Dievo džiaugsmą, kad gali
pripildyti savo malone ir paguoda mūsų vargingas sielas.
Nukryžiuotasis Jėzus kiekvienam be išimties siūlo galimybę
būti išgelbėtam, atsiversti. Jis nuo amžių ištikimai laukia,
kad mes atkreiptume į jį akis ir būtume išgelbėti.
Nepraleiskime progos! Viskas priklauso tik nuo mūsų.
Šventos Didžiosios Savaitės!

Skaityti 3429 kartai