Facebook Image

Kard. Rodé sveikinimas UCESM asamblėjai

Pašvęstojo gyvenimo institutų ir Apaštalinio gyvenimo draugijų Kongregacijos Prefekto Jo Eminencijos Kardinolo Franc Rodé C.M. sveikinimo žodis UCESM Generalinei Asamblėjai (Čenstakava, 2010 m. vasario 8-14 d.)

Brangūs Broliai ir Seserys,

džiaugiuosi, galėdamas pasveikinti jus, susirinkusius į Europos Vyresniųjų Konferencijų Sąjungos Generalinę Asamblėją, kurioje jūs gilinatės, svarstote ir meldžiatės tema „Pašvęstasis gyvenimas Europoje: vilties istorijos, viltis istorijai“, parodydami viltį kaip savo misiją mūsų dienų Europai. Šiuolaikinei kultūrai būdinga istorinių ir kultūrinių įvykių seka, įvykių, kurie giliai paveikė Europos tautų gyvenimą. Europai pavojų kelia nebe persekiojimai, bet indiferencija ir pastangos tikėjimą apriboti privačiu gyvenimu, išbraukiant jį iš viešojo gyvenimo. Ideologijų saulėlydyje įsiviešpatauja praxis, betarpiška nauda, ekonominiai pasiekimai, iš pažiūros neturintys ideologinio pamato. Klesti egoizmas ir hedonizmas, neribota laisvė. Mūsų žodžio tarsi ir laukiama, bet jo nesiklausoma. Žmonės darosi vis sąmoningesni, vis labiau išsilavinę, nori patys tvarkyti savo likimą. Dievo buvimas neneigiamas, bet gyvenama taip, tarsi Dievo nebūtų, tarsi nebūtų pomirtinio gyvenimo. Visi esame pasinėrę „egoistiniame ir materialistiniame mentalitete, kuris pamiršta savo ir kitų ribotumą“1.

Šiame kontekste tikėti darosi vis sunkiau, dažnai tai reiškia priklausyti mažumai. Tai tinka kiekvienam krikščioniui, bet taip pat ir pašvęstiesiems ir pašvęstosioms, kurie dar kartą yra kviečiami būti vyrais ir moterimis, plaukiančiais prieš srovę šiuolaikinių mitų upėje.  

Pašvęstasis gyvenimas darosi įtikinamas ir patikimas tada, kai vienuoliai daro tai, ką kalba, kada gyvena tuo, ką skelbia žodžiais, kai evangelizuoja kitus todėl, kad patys yra evangelizuoti, kada perduoda tikėjimą todėl, kad patys yra tikintys, kada skleidžia artimo meilę todėl, kad laikosi naujojo Jėzaus įsakymo. Šia prasme iš pašvęstųjų reikalaujama sugebėjimo remtis į Jėzų Kristų, į jo gyvenimą, kaip neregimojo Dievo egzegezę. Pašvęstasis gyvenimas atlieka savo užduotį tik tada, kai jis yra gyvas Jėzaus buvimo, veikimo ir gyvenimo būdo atminimas. Juk pašvęstieji asmenys Bažnyčioje yra tam, kad įkūnytų Jėzaus žmogiškojo gyvenimo ir Jo misijos gestus ir žodžius, patys jais gyventų ir visiems juos primintų.

Gyvename laikais, kai mus kamuoja daugybė klausimų. Tuos klausimus užduoda žmonės, kuriuos sutinkame, situacijos istorijoje ir Bažnyčioje, kurias išgyvename, bet taip pat yra klausimų, kurie kyla mūsų pačių širdyje. Šie klausimai mus kviečia ir netgi įpareigoja ieškoti atsakymo, tiesos apie mūsų gyvenimą ir mūsų gyvenime, ir tuo pat metu jie mus verčia jaustis esančiais nuolatinėje kelionėje, nuolatiniame ieškojime.  

Taigi, koks yra mūsų vilties pamatas? Atsakyti mums visai nesunku: vilties pamatas yra tikėjimas, vienybė su gyvuoju Dievu. Anot Laiško Žydams, „tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). Tai yra mūsų giesmė, mūsų šventė, mūsų užtikrinimas Velykose, švenčių Šventėje: Kristus prisikėlė, pirmasis iš numirusių, pirmasis iš mūsų visų, nes gyvenimas galutinai įsiviešpatauja, ir visuose kūriniuose prasidėjo slaptas, bet realus atpirkimo ir atsimainymo procesas.

Kas pasitiki Dievu ir Juo viliasi, kaip ir Jis, turi visiškai dovanoti save žmonėms. Viltis išsilieja meile. Tam reikia atrasti nelengvą pusiausvyrą tarp dviejų nuostatų: laukti su pasitikėjimu ir pasiraitoti rankoves darbui. 

Nusiteikimas to, kuris viliasi, – tai tylus laukimas Dievo akivaizdoje ir kartu bendrystės mokykla. Išmokti laukti ir būti tarsi sargybos bokštas: būti pasiruošus Viešpaties sugrįžimui, o Jo belaukiant, pasirūpinti žibintais.

Gyventi pašvęstąjį gyvenimą – tai gyventi kaip Sūnus, kuris buvo atiduotas už mus: gyventi tokia pat visaapimančia meile, kuri neišskiria asmenų; tokia meile, kuri diena iš dienos tampa pasitikėjimą keliančiu žodžiu, gailestingu gestu, dėmesingumu ir atlygio nereikalavimu, įsipareigojimu dalintis nerimu ir prasmės bei laisvės ieškojimu su daugybe brolių; meile, kuri atveria kelią į nesibaigiantį gyvenimą po mirties.   

Taigi, esame pašaukti gyventi jau dovanotoje dabartyje2 ir misijoje, kaip rašo Šventasis Tėvas enciklikoje Spe salvi, suvokdami, jog visi, kurie esame atgimę per Krikštą, numirę ir palaidoti kartu su Kristumi (plg. Rom 6, 3 ir ss), galime žengti į naują gyvenimą. Dabartis ir amžinybė eina nebe viena po kitos, bet yra viena su kita glaudžiai persipynusios.  

Vilties misija – būti vyrais ir moterimis, sugebančiais dialoguoti ir priimti kitą toje visuomenėje, kur vis daugiau smurto, uždarumo, nesupratimo, susiskaldymų; būti autentiškais vyrais ir moterimis, sugebančiais priimti savo ribotumą ir trapumą toje visuomenėje, kuriai atrodo būtinas vis didesnis išorinis tobulumas, iš kurios stengiamasi pašalinti ligą ir mirtį; būti optimistiškai nusiteikusiais vyrais ir moterimis, kurių pasitikėjimas remiasi gyvuoju Dievu, o ne šio pasaulio atsitiktinėmis aplinkybėmis, visuomenėje, kurią vis labiau kamuoja pesimizmas ir baimė dėl ateities; būti vyrais ir moterimis, kurie džiaugiasi ir moka švęsti visuomenėje, kur tiek vyrų ir moterų jaučiasi pasimetę, nesaugūs, nematantys išeities, nelaimingi.

Tada jūsų gyvenimas bus „konkreti“ viltis, veikli ir mylinti viltis, o ne tokia viltis, kuri laukia sustingusi. Taigi, mūsų viltis yra tokia: meilė bus paskutinis istorijos žodis, o mes visi „gyvenimo vakare būsime teisiami pagal meilę“3.

Franc Card. Rodé, C.M.
Prefektas 

1 Benediktas XVI, Kalba Diplomatinio korpuso prie Šventojo Sosto nariams Naujųjų Metų proga, 2010 m. sausio 11 d.
2 Benediktas XVI, Spe salvi, n. 9.
3 Šv. Kryžiaus Jonas, Avisos y sentencias, 57.

Skaityti 1819 kartai