Facebook Image

Popiežiaus homilija XIV Pašvęstojo gyvenimo dienos Vakarinei (2010)

VATIKANAS, 2010 m. vasario 2 d., antradienis (ZENIT.org).- Publikuojame Benedikto XVI homiliją, pasakytą antradienio vakare Vatikano bazilikoje celebruojant Vakarinę su Pašvęstojo gyvenimo institutų ir Apaštalinio gyvenimo draugijų nariais.

* * *

Brangūs broliai ir seserys!

Jėzaus Paaukojimo šventykloje šventėje minime Kristaus gyvenimo slėpinį, susijusį su Mozės įstatymo reikalavimu, kad gimdytojai, praėjus keturiasdešimčiai dienų nuo pirmojo sūnaus gimimo, ateitų į Jeruzalės šventyklą ir paaukotų savo kūdikį Viešpačiui, o motina būtų rituališkai apvalyta (plg. Iš 13,1-2.11-16; Kun 12,1-8). Marija ir Juozapas taip pat atlieka šią apeigą, paaukodami, kaip reikalavo Įstatymas, porą balandėlių. Žvelgdami į tai giliau, suvokiame, kad tą akimirką pats Dievas pristato savo viengimį Sūnų žmonėms senelio Simeono ir pranašės Onos žodžiais. Simeonas paskelbia Jėzų žmonijos “išgelbėjimu”, “šviesa” visoms tautoms ir “prieštaravimo ženklu”, nes atskleis širdžių mintis (plg. Lk 2,29-35). Rytų Bažnyčioje ši šventė buvo vadinama Hypapante, susitikimo švente: Simeonas ir Ona, kurie pasitinka Jėzų šventykloje ir atpažįsta jame ilgai lauktąjį Mesiją, atstovauja žmonijai, kuri susitinka savo Viešpatį Bažnyčioje. Vėliau ši šventė paplito ir Vakaruose, ypač pabrėžiant šviesos simbolį, įvedant procesiją su žvakėmis, iš to kilo pavadinimas “Grabnyčios” (italų k. ‘Candelora’). Šiuo regimu ženklu norima išreikšti, kad Bažnyčia su tikėjimu pasitinka tą, kuris yra “žmonių šviesa”, ir jį priima su karštu užsidegimu nešti šią “šviesą” žmonėms.

Garbingasis Jonas Paulius II 1997 m. panorėjo, kad kartu su šia liturgine švente visoje Bažnyčioje būtų švenčiama speciali Pašvęstojo gyvenimo diena. Juk Dievo Sūnaus paaukojimas, kurį simbolizuoja jo atnešimas į šventyklą, yra pavyzdys kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, kurie visą savo gyvenimą pašvenčia Viešpačiui. Šios Dienos tikslas yra trejopas: pirmiausia pašlovinti ir padėkoti Viešpačiui už pašvęstojo gyvenimo dovaną; antra, visai Dievo Tautai padėti pažinti ir įvertinti pašvęstąjį gyvenimą; galiausiai, pakviesti visus, kurie savo gyvenimą visiškai paskyrė Evangelijos reikalui, švęsti tuos nuostabius darbus, kuriuos Viešpats nuveikė juose. Dėkodamas, kad taip gausiai susirinkote šią specialiai jums skirtą dieną, noriu su didele meile pasveikinti kiekvieną iš jūsų, vienuoliai, vienuolės ir pašvęstieji asmenys, išreikšti savo širdies artumą jums ir gyvą įvertinimą už tą gėrį, kurį nešate, tarnaudami Dievo tautai.

Ką tik perskaitytas trumpas skaitinys iš Laiško Žydams, gerai išryškina motyvus, kurių dėka atsirado ši reikšminga ir graži šventė, ir mums pateikia keletą impulsų apmąstymui. Šis tekstas, dvi labai sodrios eilutės, pradeda antrąją Laiško Žydams dalį, įvesdamas centrinę Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo – temą. Iš tikrųjų reikėtų atkreipti dėmesį ir į prieš tai einančią eilutę, kuri sako: “Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo” (Žyd 4, 14). Ši eilutė parodo Jėzų, kuris žengia pas Tėvą; o sekanti jį pristato nužengiantį pas žmones. Kristus parodomas kaip Tarpininkas: jis yra tikras Dievas ir tikras žmogus, todėl realiai priklauso tiek dieviškajam, tiek žmogiškajam pasauliui.

Iš tikrųjų, būtent dėl šio ir vien tik dėl šio tikėjimo į Jėzų Kristų, vienintelį ir galutinį Tarpininką, Bažnyčioje turi prasmę pašvęstasis gyvenimas, gyvenimas, pašvęstas Dievui per Kristų. Jis turi prasmę tik todėl, kad Jėzus yra tikrasis Tarpininkas tarp Dievo ir mūsų, antraip tai būtų tik viena iš sublimacijos arba bėgimo nuo tikrovės formų. Jeigu Kristus nebūtų tikras Dievas ir tuo pat metu pilnutinis žmogus, neliktų krikščioniško gyvenimo, kaip tokio, pamato, bet ypač neliktų krikščionių vyrų  ir moterų konsekracijos pamato. Pašvęstasis gyvenimas ypač “galingai” liudija ir parodo, kaip Dievas ir žmogus ieško vienas kito, rodo juos vieną prie kito traukiančią meilę. Pašvęstasis asmuo pačiu savo buvimu yra tarsi “tiltas” link Dievo visiems, su kuriais susitinka, priminimas, nuoroda į Dievą. Ir visa tai dėl Jėzaus Kristaus, Tėvo Pašvęstojo, tarpininkavimo. Pamatas yra Jis! Jis, kuris prisiėmė mūsų trapumą, kad mes galėtume dalyvauti jo dieviškoje prigimtyje.

Skaityta ištrauka pabrėžia ne tiek tikėjimą, kiek “pasitikėjimą”, su kuriuo turime artintis pire “malonės sosto”, kadangi mūsų aukščiausiasis Kunigas pats yra “visaip mėgintas, kaip ir mes. Galime artintis, kad “patirtume gailestingumą”, “rastume malonę” ir “gautume pagalbą deramu laiku”. Man atrodo, kad šiuose žodžiuose slypi svarbi tiesa ir kartu didelė paguoda mums, kurie gavome dovaną ir įpareigojimą specialiai pasišvęsti Bažnyčioje.  Ypač galvoju apie jus, brangios seserys ir broliai. Jūs su visišku pasitikėjimu prisiartinote, prie “malonės sosto”, kuris yra Kristus, prie Jo Kryžiaus, prie Jo Širdies, prie Jo dieviško buvimo Eucharistijoje. Kiekvienas iš jūsų prisiartinote prie Jo, kaip prie tyros ir ištikimos Meilės šaltinio, Meilės, kuri yra tokia didinga ir graži, kad yra verta visko, netgi daugiau, negu mūsų “viskas”, kadangi neužteks viso gyvenimo atsidėkoti už tai, kas Kristus yra ir ką Jis padarė dėl mūsų. Bet jūs prisiartinote ir kasdien artinatės prie Jo ir tam, kad gautumėte pagalbą deramu laiku ir išbandymų valandą.

Pašvęstieji asmenys yra ypatingu būdu pašaukti liudyti tą Viešpaties gailestingumą, kuriame žmogus randa savo išganymą. Jie gyvai išgyvena dieviškąjį atleidimą, nes suvokia, jog yra išgelbėti, jog yra dideli tada, kai prisipažįsta esą maži, jog jaučiasi atnaujinti ir perimti Dievo šventumo, kai išpažįsta savo nuodėmę. Todėl ir šiandienos žmogui pašvęstasis gyvenimas išlieka prvilegijuota “širdies gailesčio”, nuolankaus savo menkumo pripažinimo mokykla, bet lygiai taip pat ir pasitikėjimo Dievo gailestingumu, jo niekada neapleidžiančia meile mokykla. Iš tikrųjų, kuo labiau priartėjame prie Dievo, kuo arčiau jo esame, tuo naudingesni esame kitiems. Pašvęstieji asmenys patiria malonę, gailestingumą ir Dievo atleidimą ne tik dėl savęs, bet ir dėl brolių, kadangi yra pašaukti savo širdyje ir maldoje nešioti žmonių baimes ir lūkesčius, ypač tų, kurie yra toli nuo Dievo.  Bendruomenės, gyvenančios klauzūroje, ypatingai dėl savo specifinio įsipareigojimo ištikimai “būti su Viešpačiu”, “stovėti po kryžiumi”, labai dažnai atlieka šį atstovavimo vaidmenį, susivieniję su kenčiančiu Kristumi, prisiimdami kitų kentėjimus ir išbandymus bei su džiaugsmu aukodami viską dėl pasaulio išganymo.

Galiausiai, brangūs bičiuliai, kelkime į Viešpatį padėkos ir šlovinimo himną už patį pašvęstąjį gyvenimą.  Jeigu jo nebūtų, kiek daug prarastų pasaulis! Atmetus paviršutiniškus funkcionalumo vertinimus, Dievui paaukotas gyvenimas yra svarbus tuo, kad tai beribis nesavanaudiškumas ir meilė, netgi pasaulyje, kuris rizikuoja uždusti efemeriškumo spąstuose (plg. Posinodinė apaštalinė adhortacija Vita consecrata, 105). O pašvęstasis gyvenimas liudija Viešpaties, kuris pirmasis “prarado” savo gyvybę dėl mūsų, meilės gausybę. Šią akimirką galvoju apie pašvęstuosius, jaučiančius kasdienybės naštą ir sulaukiančius taip mažai žmogiško įvertinimo, galvoju apie pagyvenusius, sergančius vienuolius ir vienuoles, apie tuos, kurie susiduria su sunkumais apaštalaudami... Nė vienas iš jų nėra nereikalingas, nes Viešpats juos kviečia prie “malonės sosto”. Kiekvienas yra brangi dovana Bažnyčiai ir pasauliui, ištroškusiam Dievo ir Jo Žodžio.

Tad ir mes, kupini pasitikėjimo ir dėkingumo, atnaujinkime savo visiško pasiaukojimo gestą, ateidami į Šventyklą. Vienuoliams kunigams Kunigų metai tebus dar viena proga sparčiau eiti šventėjimo keliu, o visiems pašvęstiesiems ir pašvęstosioms – akstinas lydėti ir remti jų tarnystę karšta malda. Šių malonės metų kulminacinis momentas bus tarptautinis kunigų susitikimas ateinantį birželį Romoje. Į jį kviečiu visus, atliekančius šią Šventą Tarnystę. Prisiartinkime prie triskart Šventojo Dievo ir aukokime Jam savo, kaip Dievo Karalystei pasišventusių vyrų ir moterų gyvenimą ir savo misiją – tiek asmeninę, tiek bendruomeninę. Atlikime šį vidinį gestą intymioje dvasinėje vienybėje su Mergele Marija. Kai kontempliuojame ją, aukojančią Kūdikėlį Jėzų šventykloje, kartu pagerbiame ją, kaip pirmąją pašvęstąją, nešamą to Dievo, kurį ji pati neša glėbyje. Ši Mergelė yra neturtinga ir klusni, visa atsidavusi mums, nes visa priklauso Dievui. Jos mokykloje ir su jos motiniška pagalba atnaujinkime mūsų “štai aš” ir mūsų “fiat”. Amen.

Išversta iš italų kalbos (ZENIT.org)

Skaityti 2017 kartai