Facebook Image

Šventojo Tėvo žinia 47-ajai Pasaulinei maldų už pašaukimus dienai (2010)

Garbingieji Broliai vyskupystėje ir kunigystėje,
brangūs broliai ir seserys!

47-oji Pasaulinė maldų už pašaukimus diena, kuri bus švenčiama 2010 m. balandžio 25 d., IV-ąjį Velykų sekmadienį, vadinamą Gerojo Ganytojo sekmadieniu, man suteikia galimybę pasiūlyti jums apmąstymui temą, kuri puikiai tinka Kunigų metams: Liudijimas pažadina pašaukimus. Pašaukimų pastoracijos vaisingumas visų pirma priklauso nuo maloningo Dievo veikimo, bet, kaip patvirtina patirtis, prie jo labai prisideda turtingas asmeninis ir bendruomeninis liudijimas tų, kurie jau atsiliepė į Viešpaties kvietimą, tapdami kunigais arba pašvęstojo gyvenimo nariais, kadangi jų liudijimas gali kituose pažadinti troškimą savo ruožtu kilniaširdiškai atsiliepti  į Kristaus šaukimą. Taigi, ši tema yra glaudžiai susijusi su kunigų ir pašvęstųjų gyvenimu bei misija. Todėl norėčiau pakviesti visus, kuriuos Viešpats pašaukė dirbti savo vynuogyne, atnaujinti savo ištikimybės atsakymą, ypač šiais Kunigų metais, kuriuos paskelbiau Arso klebono šventojo Jono Marijos Vianėjaus, iki šiol aktualaus kunigo ir klebono pavyzdžio, mirties 150-ųjų metinių proga.

Jau Senojo Testamento pranašai suvokė, kad yra pašaukti savo gyvenimu liudyti tai, ką skelbia,  ir buvo pasiruošę susidurti su nesupratimu, atmetimu, persekiojimais. Dievo jiems patikėtas uždavinys perimdavo visą jų būtybę, lyg širdyje “liepsnojanti ugnis”, kurios neįmanoma užgesinti (plg. Jer 20,9), todėl jie būdavo pasiryžę atiduoti Viešpačiui ne tik savo balsą, bet ir visą savo gyvenimą. Atėjus laikų pilnatvei, pats Jėzus, Tėvo siųstasis (plg. Jn 5, 36), savo misija paliudijo Dievo meilę visiems žmonėms be išimties ir jo ypatingą dėmesį paskutiniesiems, nusidėjėliams, atstumtiesiems, vargšams. Jis yra aukščiausias Dievo ir jo troškimo išganyti visus žmones Liudytojas. Naujųjų laikų aušroje Jonas Krikštytojas, visą savo gyvenimą paskyręs kelio Kristui ruošimui, liudija, kad Marijos iš Nazareto Sūnuje išsipildo Dievo pažadai. Kai Jonas pamato Jėzų ateinantį prie Jordano upės, kur krikštijo žmones, parodo jį mokiniams kaip “Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes” (Jn 1, 29). Jo liudijimas yra toks vaisingas, kad du jo mokiniai, “tai išgirdę, nusekė paskui Jėzų”  (Jn 1, 37).

Petro pašaukimas, kaip rašo evangelistas Jonas, taip pat pasiekia jį per liudijimą jo brolio Andriejaus, kuris, sutikęs Mokytoją ir atsiliepęs į jo kvietimą pasilikti su Juo, rūpinasi tuojau pranešti broliui tai, ką atrado, būdamas su Viešpačiu: “Radome Mesiją!” (išvertus tai reiškia: “Dievo Pateptąjį – Kristų”). Ir nusivedė jį pas Jėzų” (Jn 1, 41-42). Taip nutiko ir Natanaeliui-Baltramiejui, dėka kito mokinio – Pilypo, kuris su džiaugsmu praneša jam savo didįjį atradimą: “Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus” (Jn 1, 45). Laisva ir nepelnyta Dievo iniciatyva susitinka ir kreipiasi į žmogiškąją atsakomybę tų, kurie priima jo kvietimą savo liudijimu tapti dieviškojo pašaukimo įrankiais.  Ir šiandien tai atsitinka Bažnyčioje: Dievas pasinaudoja savo misijai ištikimų kunigų liudijmu, kad pažadintų naujus pašaukimus į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą tarnauti Dievo Tautai. Dėl to noriu priminti tris kunigo gyvenimo aspektus, kurie man atrodo, yra esminiai veiksmingam kunigystės liudijimui.

Pamatinis ir geriausiai atpažįstamas kiekvieno pašaukimo į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą elementas yra draugystė su Kristumi. Jėzus gyveno nuolatinėje vienybėje su Tėvu, ir tai žadino mokiniuose troškimą išgyventi panašią patirtį, mokantis iš Jo bendrystės ir nuolatinio dialogo su Dievu. Jeigu kunigas yra “Dievo žmogus”, priklausantis Dievui ir padedantis jį pažinti bei pamilti, jis negali nepuoselėti gilaus artimo ryšio su Juo, negali nepasilikti Jo meilėje, negali neskirti laiko Jo Žodžio klausymui. Malda yra pirmasis liudijimas, pažadinantis pašaukimus. Kaip apaštalas Andriejus, kuris praneša broliui, kad susipažino su Mokytoju, taip ir tas, kas nori būti Kristaus mokinys ir liudytojas, turi būti “matęs” Jį asmeniškai, turi būti susipažinęs su Juo, turi mokėti mylėti Jį ir būti su Juo.

Kitas kunigiškojo ir vienuolinio pasišventimo bruožas yra visiškas savęs dovanojimas Dievui. Apaštalas Jonas rašo: „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius” (1 Jn 3, 16). Šiais žodžiais jis kviečia mokinius persiimti Jėzaus logika, o Jis per visą savo egzistenciją vykdė Tėvo valią iki galutinio savęs dovanojimo ant kryžiaus. Čia visoje savo pilnatvėje pasireiškia Dievo gailestingumas, gailestingoji meilė, kuri nugalėjo blogio, nuodėmės ir mirties tamsą. Jėzaus, kuris per Paskutinę Vakarienę pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius, persijuosia rankšluosčiu ir pasilenkia plauti Apaštalams kojų, paveikslas išreiškia Jo tarnystės ir savęs dovanojimo, praktikuoto per visą gyvenimą iš klusnumo Tėvo valiai, prasmę (plg. Jn 13, 3-15). Sekdamas Jėzumi, kiekvienas pašauktasis į ypatingo pasišventimo gyvenimą turi stengtis liudyti visišką savęs dovanojimą Dievui. Iš to vėliau išauga sugebėjimas dovanoti save tiems, kuriuos Apvaizda patiki pastoracinėje tarnystėje, su visišku, nuolatiniu ir pilnu atsidavimu bei su džiaugsmu, jog gali tapti kelionės draugu daugybei brolių tam, kad jie atsivertų susitikimui su Kristumi ir kad Jo Žodis taptų šviesa jų keliui. Kiekvieno pašaukimo istorija beveik visada yra susijusi su kunigo, džiaugsmingai išgyvenančio savęs dovanojimą broliams dėl Dangaus Karalystės, liudijimu. Taip yra todėl, kad kunigo žodis ir artumas gali priversti susimąstyti ir net nuvesti į lemtingą apsisprendimą (plg. Jonas Paulius II, Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 39).

Pagaliau trečiasis aspektas, kuris turi apibūdinti kunigą ir pašvęstąjį asmenį, yra gyvenimas bendrystėje. Jėzus kaip skiriamąjį norinčių būti Jo mokiniais ženklą nurodė gilią meilės bendrystę: “Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35). Kunigas ypatingai turi būti bendrystės žmogus, atviras visiems, sugebantis vieningai vesti visą kaimenę, kurią Viešpaties gerumas jam patikėjo, padėdamas įveikti susipriešinimus, užtaisyti įtrūkimus, užglostyti skirtingumus ir nesusipratimus, atleisti nuoskaudas. 2005 metų liepos mėnesį susitikime su Aostos dvasininkais kalbėjau, kad jeigu jauni žmonės mato kunigus užsidariusius ir liūdnus, jie tikrai nesijaučia skatinami sekti jų pavyzdžiu. Jie ima abejoti, jeigu kas nors jiems sako, jog tokia yra kunigo ateitis. Todėl yra labai svarbu gyventi bendrystėje, kuri jaunimui parodo kunigystės grožį. Tada jaunuolis sakys: “Tokia gali būti ir mano ateitis, taip gyventi įmanoma” (Mokymai I, [2005], 354). II Vatikano Susirinkimas, kalbėdamas apie liudijimą, kuris pažadina pašaukimus, pabrėžia tarpusavio meilės ir broliško bendradarbiavimo pavyzdį, kurį turi rodyti kunigai (plg. Dekretas  Optatam totius, 2).

Noriu priminti, ką yra rašęs mano garbingasis Pirmtakas Jonas Paulius II: “Svarbiausia ir veiksmingiausia pašaukimų žadinimo priemonė yra kunigų gyvenimo liudijimas, besąlygiškas atsidavimas Dievo kaimenei, meilės sklidinas tarnavimas Viešpačiui ir jo Bažnyčiai paženklintas su Velykų džiaugsmu ir viltimi prisiimto ir nešamo kryžiaus, pagaliau broliška santarvė ir uolus rūpinimasis pasaulio evangelizacija” (Pastores dabo vobis, 41). Galėtume sakyti, kad kunigystės pašaukimai kyla iš bendravimo su kunigais, yra tarsi brangus paveldas, perduodamas žodžiais, pavyzdžiu ir visu gyvenimu.

Tai galioja ir pašvęstajam gyvenimui. Pats brolių ir seserų vienuolių buvimas kalba apie Kristaus meilę, jeigu jie seka Juo visiškoje ištikimybėje Evangelijai ir su džiaugsmu persiima evangelinio mąstymo ir elgesio kriterijais. Jie tampa “prieštaravimo ženklu” pasauliui, kurio logika remiasi materializmu, egoizmu ir individualizmu. Kadangi jie leidžiasi užvaldomi Dievo, atsižadėdami savęs, jų ištikimybė ir jų liudijimo jėga daugybės jaunų žmonių širdyse pažadina troškimą savo ruožtu sekti Kristumi visą gyvenimą, kilniaširdiškai ir neatšaukiamai. Sekti skaisčiu, neturtingu ir klusniu Kristumi, tapti vis panašesniu į Jį – štai pašvęstojo gyvenimo idealas, absoliučios Dievo pirmenybės gyvenime ir žmonių istorijoje liudijimas.

Kiekvienas kunigas, kiekvienas pašvęstasis ir kiekviena pašvęstoji, ištikimi savo pašaukimui, skleidžia tarnavimo Kristui džiaugsmą ir kviečia visus krikščionis atsiliepti į visuotinį pašaukimą į šventumą. Todėl norint ugdyti specifinius pašaukimus į kunigystę ir į pašvęstąjį gyvenimą, norint, kad pašaukimų skelbimas būtų stipresnis ir įtakingesnis, reikia pavyzdžio tų, kurie jau ištarė savąjį “taip” Dievui ir gyvenimo planui, kurį Jis turi kiekvienam žmogui. Asmeninis liudijimas, parodomas tiek egzistenciniais, tiek konkrečiais pasirinkimais, padrąsins jaunus žmones priimti įpareigojančius sprendimus, liečiančius jų ateitį. Norint jiems padėti, būtinas bendravimo ir dialogo menas, sugebėjimas nušviesti kelią ir palydėti juos visų pirma pavyzdingu gyvenimu, suvoktu kaip pašaukimas. Taip elgėsi šventasis Arso klebonas, kuris bendravime su parapijiečiais visda “mokė juos pirmiausia gyvenimo liudijimu. Iš jo pavyzdžio tikintieji išmokdavo melstis” (Laiškas Kunigų metų paskelbimo proga, 2009 m. birželio 16 d.).

Tegul ši Pasaulinė Diena būna dar viena vertinga proga daugybei jaunuolių susimąstyti apie savo pašaukimą, priimant jį su paprastumu, pasitikėjimu ir visišku klusnumu. Švenčiausioji Mergelė Marija, Bažnyčios Motina, tesaugo kiekvieną, net ir mažiausią, pašaukimo daigą širdyse tų, kuriuos Viešpats kviečia sekti Juo iš arčiau; tepasirūpina, kad jis taptų vešliu medžiu, nešančiu vaisius Bažnyčios ir visos žmonijos gerovei. To ir meldžiu, suteikdamas visiems Apaštalinį Palaiminimą.

Iš Vatikano, 2009 metų lapkričio 13 d.

Skaityti 2292 kartai