Facebook Image

Šventojo Tėvo žinia 48-ajai Pasaulinei maldų už pašaukimus dienai (2011)

BENEDIKTAS XVI

Žinia Pasaulinės maldos už dvasinius pašaukimus dienos proga
2011 m. gegužės 15-oji, ketvirtasis Velykų sekmadienis

Tema: „Skatinti pašaukimus vietinėje Bažnyčioje"

Brangūs broliai ir seserys!

48-oji Pasaulinė maldos už dvasinius pašaukimus diena, kuri bus švenčiama 2011 m. gegužės 15-ąją, ketvirtąjį Velykų sekmadienį, kviečia mus apmąstyti temą „Skatinti pašaukimus vietinėje Bažnyčioje". Prieš septyniasdešimt metų garbingasis Pijus XII įsteigė Popiežiškąją kunigų pašaukimų bendriją. Vėliau panašias institucijas, akinami kunigų ir pasauliečių, daugelyje vyskupijų įsteigė vyskupai. Jie tai darė atsiliepdami į Gerojo Ganytojo kvietimą: „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: 'Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį'" (Mt 9, 36–38).

Menas skatinti pašaukimus ir jais rūpintis tvirtai remiasi Evangelijos tekstais, kuriuose Jėzus pašaukia mokinius jį sekti ir, kupinas meilės bei atidos, juos ugdo. Ypatingą dėmesį turėtume skirti tam, kaip Jėzus pašaukė savo artimiausius bendradarbius skelbti Dievo karalystės (plg. Lk 10, 9). Pirmiausia akivaizdu, kad pirmutinis veiksmas buvo malda už juos: prieš juos pašaukdamas, Jėzus visą naktį praleido vienas melsdamasis ir įsiklausydamas į Tėvo valią (plg. Lk 6, 12), viduje neprisirišdamas prie kasdienių rūpesčių. Mokinių pašaukimas tiesiog gimsta iš Jėzaus artimo pokalbio su Tėvu. Pašaukimai į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą visų pirma yra nuolatinio ryšio su gyvuoju Dievu ir ištvermingos maldos – į „pjūties šeimininką" keliamos parapijų bendruomenėse, krikščioniškose šeimose ir pašaukimų grupėse – vaisius.

Savo viešosios veiklos pradžioje Viešpats pašaukė keletą žvejų, besidarbavusių Galilėjos ežero pakrantėje: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais" (Mt 4, 19). Jis paliudijo save kaip atsiųstą Mesiją gausiais „ženklais", rodančiais jo meilę žmonėms ir Tėvo gailestingumo dovaną; žodžiais ir gyvenimu mokė juos būti pasirengusius tęsti jo išganomąjį darbą, galiausiai, „žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą" (Jn 13, 1), patikėjo jiems savo mirties ir prisikėlimo atminimą, ir, prieš pakildamas į dangų, pasiuntė juos į visą pasaulį liepdamas: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones" (Mt 28, 19).

Jėzaus pasiūlymas tiems, kuriems jis sako: „Eikite paskui mane!", yra reiklus ir uždegantis: jis kviečia juos susidraugauti, iš arti išgirsti jo balsą ir kartu su juo gyventi. Moko visą save paskirti Dievui ir jo Karalystei skleisti pagal Evangelijos principą: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių" (Jn 12, 24). Jėzus kviečia juos atverti savo valią, atsisakyti savojo savęs realizavimo įsivaizdavimo ir panirti į kitą valią, Dievo valią, bei leistis būti jo vedamiems, leidžia patirti broliškumą, kuris kyla iš visiško savęs atidavimo Dievui (plg. Mt 12, 49–50) ir yra skiriamasis Jėzaus bendruomenės bruožas: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus" (Jn 13, 35).

Eiti paskui Kristų ir šiandien yra reiklus dalykas. Tai reiškia išmokti nenukreipti žvilgsnio nuo Kristaus, labai gerai jį pažinti, klausytis jo žodžio ir susitikti su juo sakramentuose; tai reiškia mokytis savo valią lygiuoti į jo valią. Tai tikra ir autentiška mokykla visiems, kurie, vadovaujami kompetentingos bažnytinės valdžios, rengiasi kunigiškajai tarnybai ar pašvęstajam gyvenimui. Viešpats visais gyvenimo tarpsniais nepaliaujamai kviečia dalytis jo misija ir tarnauti Bažnyčiai įšventinamosios kunigystės ar pašvęstojo gyvenimo pavidalu. „Todėl Bažnyčia turi saugoti, branginti ir mylėti tą dovaną. Ji atsakinga už kunigystės šventimų gimimą ir brendimą" (Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 41). Ypač mūsų laikais, kai Dievo balsą, regis, stelbia „kiti balsai" ir pasiūlymas eiti paskui jį ir paskirti jam savo gyvenimą atrodo per sunkus, visos krikščionių bendruomenės, kiekvienas tikintysis turėtų sąmoningai imtis užduoties skatinti pašaukimus. Tuos, kurie rodo nedviprasmiškus pašaukimo į kunigystę ar pašvęstąjį gyvenimą ženklus, svarbu padrąsinti ir palaikyti, kad jie, tardami „taip" Dievui ir Bažnyčiai, pajustų visos bendruomenės geranoriškumą. Aš pats drąsinu juos, kaip drąsinau ir apsisprendusiuosius stoti į seminariją, kuriems rašiau: „Pasielgėte tinkamai. Juk žmonėms net pasaulio ir globalizacijos techninio įvaldymo epochoje reikės Dievo, parodžiusio save Jėzuje Kristuje ir subūrusio mus į pasaulinę Bažnyčią, kad su juo ir per jį išmoktume deramai gyventi ir suvoktume bei veiksmingai įgyvendintume tikrojo žmogiškumo kriterijus" (Laiškas seminaristams, 2010 10 18).

Kiekviena vietinė Bažnyčia turi darytis vis imlesnė ir dėmesingesnė pašaukimų pastoracijai, įvairiais lygmenimis, šeimos, parapijos ir organizacijų, pirmiausia vaikus ir jaunuolius – kaip Jėzus mokinius – mokydama brandinti tikrą ir nuoširdžią draugystę su Viešpačiu, kuri puoselėtina asmenine ir liturgine malda; stengtis vaisingai ir dėmesingai įsiklausyti į Dievo žodį vis geriau pažįstant Šventąjį Raštą, suvokti, kad įžengimas Dievo valion asmens nežemina ir negriauna, bet kaip tik įgalima atrasti gilesnę tiesą apie save patį ir jos laikytis, galiausiai dosniai ir broliškai puoselėti santykius su kitais, nes tik atsivėrimas Dievo meilei teikia tikrąjį džiaugsmą ir leidžia iki galo patenkinti tikruosius lūkesčius. „Skatinti pašaukimus vietinėje Bažnyčioje" reiškia turėti drąsos dėmesinga ir tinkama pastoracija nukreipti reikliu sekimo Kristumi keliu, kuris, būdamas toks prasmingas, geba įtraukti visą gyvenimą.

Ypač kreipiuosi į jus, brangūs broliai vyskupai! Kad jūsų vykdoma išganymo Kristuje užduotis tęstųsi ir plėstųsi, svarbu kiek išgalint puoselėti „kunigų ir vienuolių pašaukimus, ypač rūpinantis „pašaukimais misijų darbui" (Dekretas Christus Dominus, 15). Viešpačiui reikia jūsų bendradarbiavimo, kad jo pašaukimas pasiektų tų, kuriuos jis išsirinko, širdis. Rūpestingai atrinkite darbuotojus vyskupijų pašaukimų centrams, kurie yra vertinga pašaukimų pastoracijos ir ją palaikančios bei jos veiksmingumą laiduojančios maldos skatinimo ir organizavimo priemonė. Norėčiau Jums, brangūs broliai vyskupai, priminti ir pasaulinės Bažnyčios rūpinimąsi tolygiu kunigų pasiskirstymu pasaulyje. Jūsų pasirengimas padėti vyskupijoms, kurioms trūksta kunigų, tampa Dievo palaiminimu jūsų bendruomenėms ir tikintiesiems liudija kunigiškąją tarnybą, dosniai atsiveriančią visos Bažnyčios poreikiams.

Vatikano II Susirinkimas pabrėžtinai priminė, kad „pašaukimų į kunigystę puoselėjimas yra visos krikščionių bendruomenės pareiga; pirmiausia jie skatintini išties krikščionišku gyvenimu" (Dekretas Optatam totius, 2). Todėl brolišką sveikinimą ir padrąsinimą norėčiau skirti visiems, kurie parapijose įvairiopai bendradarbiauja su kunigais. Pirmiausia kreipiuosi į savitai galinčius prisidėti prie pašaukimų pastoracijos – kunigus, šeimas, katechetus, grupių vadovus. Kunigams siūlau stengtis liudyti vienybę su vyskupu bei kitais kunigais ir taip ruošti gyvybiškai svarbią dirvą naujiems kunigiškųjų pašaukimų daigams. Šeimos tebūna „įkvėptos tikėjimo, meilės bei pamaldumo dvasios" (ten pat) ir pasirengusios padėti savo sūnums ir dukterims dosniai priimti pašaukimą į kunigystę ar pašvęstąjį gyvenimą. Katechetai ir katalikiškųjų organizacijų bei bažnytinių sąjūdžių vadovai, suvokdami savo auklėjamąją užduotį, „tesistengia jiems patikėtus jaunuolius taip auklėti, kad šie įstengtų pastebėti savo dievišką pašaukimą ir noriai juo sekti" (ten pat).

Brangūs broliai ir seserys, jūsų pastangos skatinti pašaukimus ir jais rūpintis visapusiškai prasmingos ir pastoraciškai veiksmingos būna tik tada, kai tai daroma vienybėje su Bažnyčia ir tarnaujant bendrystei. Todėl kiekvienas bažnytinės bendruomenės gyvenimo momentas – katechezė, nuolatinio ugdymo susitikimai, liturginis šventimas, piligrimystės – yra brangintina proga žadinti Dievo tautos, ypač vaikų ir jaunuolių, priklausomybės Bažnyčiai ir atsakomybės laisvai ir sąmoningai apsispręsti priimti pašaukimą į kunigystę ar pašvęstąjį gyvenimą jausmą.

Gebėjimas rūpintis pašaukimais yra vietinės Bažnyčios gyvumo požymis. Kupini pasitikėjimo, primygtinai prašykime Mergelę Mariją padėti, kad, lygiuojantis į jos atvirumo Dievo išganomajam planui pavyzdį ir jai galingai užtariant, kiekvienoje bendruomenėje augtų pasirengimas pasakyti „taip" Viešpačiui, pašaukiančiam vis naujų darbininkų į pjūtį. To linkėdamas, visiems teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2010 m. lapkričio 15 d.

BENEDICTUS PP. XVI

„Bažnyčios žinios", 2011 m. Nr. 7

Skaityti 644 kartai