Facebook Image

Šventojo Tėvo žinia 51-ajai Pasaulinei maldų už pašaukimus dienai (2014)

Šventojo Tėvo Pranciškaus žinia 51-ajai Pasaulinės maldų už pašaukimus dienai
2014 m. gegužės 11 d. - IV VELYKŲ SEKMADIENIS

Tema: Pašaukimai – tiesos liudijimas

Brangūs broliai ir seserys!

1. Evangelija pasakoja, kad „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus... Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt  9, 35-38). Šie žodžiai mus nustebina, nes visi žinome, kad pirma reikia arti, sėti ir kultivuoti, kad paskui, atėjus laikui, būtų galima gausiai pjauti. O Jėzus tvirtina, kad „pjūtis yra didelė“. Tai kas gi pasidarbavo, kad būtų toks rezultatas? Atsakymas yra tik vienas: Dievas. Akivaizdu, kad laukas, apie kurį kalba Jėzus, yra žmonija, mes.  O efektyvi veikla, kuri neša „daug vaisių“, yra Dievo malonė, bendrystė su Juo (plg. Jn 15, 5). Tad malda, kurios Jėzus prašo iš Bažnyčios, – tai prašymas padauginti skaičių tų, kurie tarnauja jo Karalystei. Šventasis Paulius, vienas iš šių „Dievo bendradarbių“, nenuilstamai darbavosi dėl Evangelijos ir dėl Bažnyčios. Šis Apaštalas, gerai žinodamas iš savo asmeninės patirties, kokia neištiriama yra išganymą nešanti Dievo valia ir kad kiekvienas pašaukimas kyla iš malonės iniciatyvos, Korinto krikščionims primena: „Jūs – Dievo dirva“ (1 Kor 3, 9). Todėl mūsų širdyse pirmiausia kyla nuostaba dėl pjūties gausumo, kurį gali parūpinti tik vienas Dievas; paskui dėkingumas už meilę, kuri visada mus pranoksta; galiausiai – adoracija už Jo nuveiktą darbą, kuriam reikalingas mūsų laisvas prisidėjimas, kad galėtume veikti su Juo ir dėl Jo.    

2. Daugybę kartų esame meldęsi kartu su Psalmininku žodžiais: „Jis mus sukūrė, – mes esame jo, – mes esame jo tauta, – jo kaimenės avys (Ps 100, 3); arba: „Viešpats sau išsirinko Jokūbą – Izraelį, kaip brangų turtą“ (Ps 135,4). Taigi, mes esame Dievo „nuosavybė“ ne ta prasme, kad esame vergai, bet dėl stipraus ryšio, kuris vienija mus su Dievu ir tarpusavyje, pagal sandoros sutartį, kuri išlieka amžiams, „nes jo ištikima meilė amžina“ (Ps 136). Pavyzdžiui, pranašo Jeremijo pašaukimo istorijoje Dievas primena, jog Jis nuolat budi prie kiekvieno, kad mumyse įvykdytų savo Žodį. Tam panaudojamas migdolo medžio šakos įvaizdis, nes jis pirmasis pražysta, skelbdamas gyvybės atgimimą pavasarį (plg. Jer 1, 11-12). Viskas ateina iš Jo ir yra Jo dovana: pasaulis, gyvenimas, mirtis, dabartis, ateitis, bet – kaip užtikrina Apaštalas Paulius – „jūs esate Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 23). Štai taip paaiškinamas mūsų priklausymo Dievui savitumas: per nepakartojamą asmeninį ryšį su Jėzumi, kurį Krikštas mums suteikė nuo pat mūsų atgimimo naujam gyvenimui pradžios. Tad būtent Kristus nesiliaudamas kreipiasi į mus savo Žodžiu, kad Juo pasitikėtume, mylėdami Jį „visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12, 33). Todėl kiekvienas pašaukimas, nors kelių yra daug, visada reikalauja išėjimo iš savęs, kad sukoncentruotume savo egzistenciją į Kristų ir į Jo Evangeliją. Tiek santuokiniame gyvenime, tiek pašvęstojo gyvenimo formose, tiek kunigystėje – visur reikia įveikti mąstymo ir veikimo būdus, kurie nesiderina su Dievo valia. Tai „išėjimas, kuris mus veda Viešpaties garbinimo ir tarnavimo Jam broliuose ir seseryse keliu“ (Kalba Tarptautinei Generalinių Vyresniųjų Unijai, 2013 m. gegužės 8 d.). Tad visi esame pašaukti šventai sergėti savo širdyse Viešpatį Kristų (plg. 1 Pt 3,15), kad leistumės paliečiami malonės impulso, slypinčio Žodžio sėkloje, kuri turi augti mumyse ir pavirsti konkrečia tarnyste artimui. Neturime bijoti: Dievas su meile ir išmanymu seka savo rankų kūrinį kiekviename gyvenimo etape. Jis niekada mūsų neapleidžia! Jam rūpi įgyvendinti mumyse savo planą, bet vis dėlto jis trokšta tai padaryti su mūsų sutikimu ir bendradarbiavimu.  

3. Ir šiandien Jėzus gyvena ir eina per mūsų kasdienio gyvenimo tikrovę, kad prisiartintų prie visų, pradedant nuo paskutiniųjų, kad išgydytų mus iš mūsų ligų ir negalių. Dabar kreipiuosi į tuos, kurie yra pasirengę gerai įsiklausyti į Kristaus balsą, kuris skamba Bažnyčioje, kad suprastų, koks yra jų pašaukimas. Kviečiu jus klausyti Jėzaus ir Juo sekti, leistis, kad jus iš vidaus perkeistų Jo žodžiai, kurie „yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6,62). Marija, Jėzaus ir mūsų Motina, ir mums pakartoja: „Darykite, ką tik jis jums lieps!“ (Jn 2,5). Jums bus naudinga nuoširdžiai dalyvauti bendruomeninėje kelionėje, kuri išlaisvins geriausią energiją jumyse ir aplink jus. Pašaukimas – tai vaisius, kuris noksta gerai išdirbtoje tarpusavio meilės, tampančios tarnavimu vieni kitiems, dirvoje, gyvo bažnytinio gyvenimo aplinkoje. Nė vienas pašaukimas negimsta pats iš savęs ir negyvena dėl savęs. Pašaukimas ištrykšta iš Dievo širdies ir išsiskleidžia geroje tikinčios tautos dirvoje, broliškos meilės patirtyje. Argi Jėzus nėra pasakęs: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35)?

4. Brangūs broliai ir seserys, gyventi šiuo „aukštu įprastinio krikščioniškojo gyvenimo standartu“ (plg. Jonas Paulius II, Apaštališkasis Laiškas Novo millennio ineunte, 31) – tai kartais reiškia eiti prieš srovę, o taip pat sutikti kliūčių šalia savęs ir savyje. Pats Jėzus mus įspėja: gerąją Dievo Žodžio sėklą dažnai pagrobia Piktasis, nustelbia negandos, užgožia rūpesčiai ir pasaulio pagundos (plg. Mt 13,19-22). Visi šie sunkumai galėtų atimti iš mūsų drąsą, priversdami mus pasukti iš pirmo žvilgsnio patogesniais keliais. Tačiau tikrasis pašauktųjų džiaugsmas slypi tikėjime ir patyrime, kad Jis, Viešpats, yra ištikimas, kad su Juo galime keliauti, būti Dievo meilės mokiniais ir liudytojais, atverti širdį didiems idealams, didiems dalykams. „Mes, krikščionys, nesame Viešpaties išrinkti menkiems dalykėliams, visada veržkitės toliau, link didžių dalykų. Paaukokite savo gyvenimą aukštiems idealams!“ (Homilija Mišiose už sutvirtinamuosius, 2013 m. balandžio 28 d.). Jūsų, Vyskupai, kunigai, vienuoliai, krikščioniškos bendruomenės ir šeimos, prašau kreipti pašaukimų pastoraciją šia linkme, lydint jaunus žmones šventumo keliais, kurie „yra asmeniniai ir reikalauja tikros šventumo pedagogikos, gebančios prisitaikyti prie atskirų asmenų ritmo. Tokia pedagogika turėtų susieti visiems siūlomus turtus su tradicinėmis asmeninės bei grupinės pagalbos formomis ir jos naujesnėmis formomis, randamomis Bažnyčios pripažįstamuose sąjūdžiuose bei organizacijose“ (Jonas Paulius II, Apaštališkasis Laiškas Novo millennio ineunte, 31).

Tad nuteikime savo širdį, kad ji būtų „gera dirva“ išgirsti Žodį, jį priimti bei juo gyventi ir taip nešti vaisių. Kuo labiau išmoksime vienytis su Jėzumi malda, Šventuoju Raštu, Eucharistija, Bažnyčioje švenčiamais ir išgyvenamais sakramentais, konkrečia brolyste, tuo labiau augs mumyse bendradarbiavimo su Dievu tarnaujant gailestingumo ir tiesos, teisingumo ir taikos Karalystei džiaugsmas. Ir derlius bus gausus, priklausomai nuo malonės, kurią būsime priėmę į save. Su šiuo linkėjimu, prašydamas melstis už mane, visiems suteikiu savo Apaštališkąjį Palaiminimą.    

Iš Vatikano, 2014 m. sausio 15 d.

PRANCIŠKUS

„Bažnyčios žinios“, 2014 m. Nr. 3

Skaityti 4950 kartai