Facebook Image

Interviu su Pašvęstojo gyvenimo institutų Kongregacijos Prefektu kard. Franc Rodé

Kardinolas Rodé prašo „aiškaus katalikiško identiteto“ pašvęstajame gyvenime

Interviu su Pašvęstojo gyvenimo institutų Kongregacijos Prefektu

VATIKANAS, 2006 rugsėjo 26 d. (ZENIT.org).- Aiškus identitetas, kuklus gyvenimas ir bendradarbiavimas su pasauliečiais – tai keletas patarimų, kuriuos duoda kardinolas Franc Rodé, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo bendruomenių Kongregacijos Prefektas.

„Visada aiškiai parodyti savo katalikišką identitetą – tai nereiškia, kad mes užsidarome savyje, bet priešingai – katalikiškas identitetas suponuoja atvirumą kitiems“, tvirtina slovėnų kardinolas šiame interviu ZENITUI.

Kaip galima nuolat besivystančioje ir vis labiau konsumizme skęstančioje visuomenėje išgyventi Dievo kvietimą?

Kardinolas Rodé: Manau, kad mūsų visuomenė, nuolat besivystanti ir pasžyminti konsumizmo karštine, pirmiausia reikalauja iš vienuolių troškimų ir poreikių askezės. Šiame pertekliaus, vartojimo pasaulyje reikia santūraus, kuklaus gyvenimo pavyzdžio, gyvenimo apribojant savo poreikius.

Iš kitos pusės, reikia laiko ir erdvės tylai bei susikaupimui. Ir ypač disciplinos maldos gyvenime, kad būtų išsaugotas intymus ryšys su Viešpačiu, kuris mums kelia evangelinius reikalavimus.

Taigi, apibendrinant: santūrus, kuklus gyvenimas, tylos bei susikaupimo momentai ir intensyvus maldos gyvenimas. Tik tai gali išlaikyti vienuolį pašaukime.

Kokios rūšies bendradarbiavimas turėtų užsimegzti tarp pasauliečių ir moterų vienuolių, kad būtų sąmoningiau dalyvaujama Bažnyčios gyvenime?

Kardinolas Rodé: Aš manau, kad vienuolės daugelyje pasaulio šalių ligoninėse, ambulatorijose, mokyklose, senelių ar invalidų namuose paprastai užima atsakingas vietas. Ir dažnai jos yra atsakingos už gausų pasauliečių personalą. Dažniausiai tokiose Bažnyčios įstaigose jos yra vadovaujančios.

Todėl sakyčiau, kad bendradarbiavimas tarp pasauliečių ir moterų vienuolių turėtų remtis bendromis Bažnyčios nustatytomis taisyklėmis: pagarba kiekvieno pašaukimui, nuoširdžiu abipusiu siekimu savitarpio supratimo ir darnaus bendradarbiavimo. Nematau jokios kliūties tikrai vaisingam vienuolių ir pasauliečių bendradarbiavimui

Ką reikia daryti, norint būti įtikinančiais Kristaus liudytojais ir vilties nešėjais neramiame pasaulyje?

Kardinolas Rodé: Manau, kad svarbiausias dalykas, norint būti įtikinančiais Kristaus liudytojais, - aiškiai parodyti savo katalikišką identitetą. Šis pašvęstųjų asmenų identitetas turi būti parodomas ir išoriniais ženklais, kaip priminė ir Šventasis Tėvas šių metų gegužės 22 d. susitikime su Generaliniais Vyresniaisiais ir Vyresniosiomis. Regimas ženklas, pavyzdžiui, yra vienuolinis abitas. Arba koks kitas ženklas, parodantis, kad tas žmogus yra pasišventęs Viešpačiui.

Tai, kad visada aiškiai parodome savo katalikišką identitetą, nereiškia, jog mes užsidarome savyje, bet priešingai – katalikiškas identitetas suponuoja atvirumą kitiems, norą nuoširdaus dialogo tiesoje ir pagarbų kito išklausymą.

Kokia Jūsų mintis apie ryšį tarp Kristaus ir pašvęstųjų?

Kardinolas Rodé: Ryšys tarp Kristaus ir pašvęstųjų turi būti gilus ir labai intymus, tikros draugystės, nuolatinio bendravimo, nepertraukiamo pokalbio su Viešpačiu maldoje ryšys. Taip pat jis pasireiškia kasdienio darbo, džiaugsmų ir kentėjimų, kuriuos dovanoja gyvenimas, paaukojimu, išgyvenant ryšį su Viešpačiu kaip galimybę parodyti Jam savo meilę.

Vatikano II susirinkimo dokumentas Perfectae Caritatis atkreipė dėmesį, kad “atsinaujinimas priklauso nuo formacijos”. Jeigu pašvęstojo gyvenimo ateitis yra siejama su formavimu, į ką reikia sutelkti dėmesį, kad šis procesas būtų gyvybingas ir nešantis vaisius?

Kardinolas Rodé: Manau, kad pirmiausia reikia turėti galvoje įvairius kultūrinius kontekstus, kuriuose gyvena ir dirba vienuoliai ir vienuolės. Jie turi būti pasirengę ir paruošti darbui konkrečioje vietoje. O kultūrinė aplinka yra labai įvairi. Yra Pietų Amerikos, Afrikos, Azijos, Vakarų Europos ir galiausiai Šiaurės Amerikos kultūrinis kontekstas. Kiekvienas jų reikalauja skirtingos formacijos, pritaikytos tai aplinkai, kurioje numatoma gyventi ir dirbti.

Pavyzdžiui, norint būti tikrais Kristaus liudytojais Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, manau, reikia orientuotis į troškimą būti absoliutaus Dievo primato liudytoju šiame reliatyvizmo ir sekuliarizmo pasaulyje. Primato Viešpaties Dievo, To, kuris vienintelis gali atsiliepti į visus žmogaus širdies lūkesčius. Tai reiškia pirmiausia būti gyvojo Dievo liudytojais. Kituose kontekstuose bus kiti uždaviniai, kuriems turės būti pasirengę vienuoliai ir vienuolės.

Įvairių tautų ir įvairių kultūrų narių buvimas moterų kongregacijose – tai tikrai didelė parama. Kaip gyventi ir liudyti kultūrų ir religijų dialogą?

Kardinolas Rodé: Man atrodo, kad čia nėra jokios problemos. Vienuolinėse bendruomenėse yra seserų iš vieno ar kito krašto, iš vienos ar kitos kultūros. Viena sesuo gal iš Azijos, kita iš Afrikos, trečia iš Lotynų Amerikos, o dar kita – iš Europos, bet tai ne problema. Kiekviena jų turi savo kultūrą, savo mentalitetą, savo jautrias vietas. Ši kultūrų ir jautrumo įvairovė gali tapti turtu bendruomenėms.

Bet vienas dalykas yra neginčytinas: visos jos gyvena meile Jėzui Bažnyčioje ir tikėjimu. Meilė Kristui, pasišventimas Viešpačiui bei pasirinktas gyvenimo idealas sukuria jų pamatinę vienybę. Taip kad vienuolės gali būti labai skirtingos ir laisvos gerbdamos skirtingumus, bet vieningos esminėje – tikėjimo vienybėje. Jas vienija meilė Bažnyčiai, apaštalavimas ir misija, o taip pat pašvęstasis gyvenimas kaip meilės Jėzui Kristui ženklas. Būtent tai daro bendruomenę vieningą, nors kultūriniu ir tautiniu požiūriu ji gali būti labai įvairi.

Koks Jūsų požiūris į naujas pašvęstojo gyvenimo formas?

Kardinolas Rodé: Taip, yra naujų pašvęstojo gyvenimo formų. Šiuo metu šešios jų yra patvirtintos Šventojo Sosto. Žinoma, bus ir daugiau. Šių naujų formų naujumas yra tai, kad jos priima ir sutuoktinių šeimas. Tai tikrai didelė naujovė Bažnyčios gyvenime, vienuoliniame gyvenime. Ir aišku, kad yra tam tikras atpažinimo kriterijus, kurį naudoja Bažnyčia, kai jos viduje pasirodo naujo vienuolinio gyvenimo būdo pasiūlymas.

ZI06092605

Skaityti 1819 kartai